Journal articles: 'Autoimunitní'

1

Špalek -editor hlavního tématu, Peter. "Autoimunitní polyneuropatie." Neurologie pro praxi 17, no. 1 (February 1, 2016): 10. http://dx.doi.org/10.36290/neu.2016.002.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

2

Urbánek, Petr. "Autoimmune hepatitis." Vnitřní lékařství 66, no. 1 (February 21, 2020): e11-e18. http://dx.doi.org/10.36290/vnl.2020.027.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

3

Lukešová, Šárka. "Imunology, autoimmune diseases." Medicína pro praxi 13, no. 4 (October 1, 2016): 171–74. http://dx.doi.org/10.36290/med.2016.037.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

4

Čermák, Jaroslav, and Martin Písačka. "Autoimmune hemolytic anemia." Vnitřní lékařství 64, no. 5 (May 1, 2018): 514–19. http://dx.doi.org/10.36290/vnl.2018.072.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

5

Plachá, Petra, Petr Kaňovský, Michaela Kaiserová, and Sandra Kurčová. "Bickerstaff's autoimmune brainstem encephalitis." Neurologie pro praxi 18, no. 2 (May 1, 2017): 126–29. http://dx.doi.org/10.36290/neu.2017.075.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

6

Ondrejková, Alena, Bohuslav Kianička, Hana Nechutová, Lukáš Hruška, Ivo Novotný, and Miroslav Souček. "Relapsing autoimmune pancreatitis type 1: case report." Vnitřní lékařství 63, no. 4 (April 1, 2017): 277–83. http://dx.doi.org/10.36290/vnl.2017.056.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

7

Kopecká, Nela, and Edvard Ehler. "Neuropathic pain in a patient with autoimmune polyneuropathy (case report)." Neurologie pro praxi 19, no. 4 (September 1, 2018): 298–301. http://dx.doi.org/10.36290/neu.2018.039.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

8

Al Taji, Eva. "Autoimmune thyroid diseases in paediatric practice." Pediatrie pro praxi 19, no. 1 (March 1, 2018): 13–17. http://dx.doi.org/10.36290/ped.2018.003.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

9

Kunovský, Lumír, Petr Dítě, Martin Blaho, Jana Dvořáčková, Magdalena Uvírová, Marie Přecechtělová, Petr Jabandžiev, et al. "Is autoimmune pancreatitis a risk factor for pancreatic adenocarcinoma?" Vnitřní lékařství 67, no. 1 (March 2, 2021): e09-e13. http://dx.doi.org/10.36290/vnl.2021.011.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

10

Havlíčková, Barbora. "Autoimunne haemolytic anaemia as a complication of a Chronic Lymphocytic Leukaemia." Interní medicína pro praxi 20, no. 3 (July 1, 2018): e9-e14. http://dx.doi.org/10.36290/int.2018.056.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

11

Doubková, Martina, Radoslav Matěj, Zita Chovancová, and Michael Doubek. "Lung diseases and autoimmune hemolytic anemia associted with IgG4 disease." Vnitřní lékařství 66, no. 4 (June 1, 2020): e22-e27. http://dx.doi.org/10.36290/vnl.2020.076.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

12

Kupka, Tomáš, Ivo Novotný, Lumír Kunovský, Magdalena Uvírová, Martin Blaho, Jana Dvořáčková, and Petr Dítě. "Idiopathic inflammatory bowel disease and the first type of autoimmune form of pancreatitis: case report." Vnitřní lékařství 65, no. 7-8 (July 1, 2019): 520–23. http://dx.doi.org/10.36290/vnl.2019.090.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

13

Piťha, Jan, Radim Bečvář, and Štefan Alušík. "Are rheumatoid arthritis and other autoimmune rheumatic diseases a risk factor for atherosclerosis?" Cor et Vasa 48, no. 2 (February 1, 2006): 68–71. http://dx.doi.org/10.33678/cor.2006.024.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

14

Libá, Zuzana. "Autoimmune disorders of the central nervous system in childhood: updates and terminology." Neurologie pro praxi 19, no. 2 (May 1, 2018): 96–99. http://dx.doi.org/10.36290/neu.2018.084.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

15

Lazúrová, I., J. Rovenský, R. Imrich, S. Blažíčková, Z. Lazúrová, and J. Payer. "Autoimmune rheumatic diseases and Klinefelter syndrome Autoimunitné reumatické choroby a Klinefelterov syndróm." European Pharmaceutical Journal 63, no. 2 (December 1, 2016): 18–22. http://dx.doi.org/10.1515/afpuc-2016-0017.

Full text

Abstract:

AbstractThe article summarizes data on the association of Klinefelter syndrome (KS) with autoimmune rheumatic diseases, that is rheumatoid arthritis (RA), systemic lupus erythematosus (SLE), polymyositis/dermatomyositis, systemic sclerosis (SSc), mixed connective tissue diseases (MCTD), Sjogren’s syndrome and antiphospholipid syndrome (APS). Recently, a higher risk for RA, SLE and Sjogren’s syndrome in patients with KS has been clearly demonstrated. However, the association of other autoimmune rheumatic disorders such as dermatomyositis/polymyositis, SSc, MCTD and APS is reported only casually. Based on the hormonal changes in KS, there are suggestions that low androgen and higher estrogen levels might be a predisposing factor for the development of autoimmune diseases, but evidence for the association is poor. Epidemiologic studies on larger cohorts of patients are required.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

16

Kostelník, Adam, and Miroslav Pohanka. "DIAGNOSIS OF AUTOIMMUNE DISEASES." Military Medical Science Letters 87, no. 2 (June 8, 2018): 74–81. http://dx.doi.org/10.31482/mmsl.2018.010.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

17

Kultan, Juraj. "Autoimmune and non-autoimmune related complications of successful lung cancer treatment with pembrolizumab." Onkologie 14, Suppl.E (September 25, 2020): 122–26. http://dx.doi.org/10.36290/xon.2020.070.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

18

Malcienė, Lina, Eglė Tarasevičiūtė, Paulius Civinskas, and Gytė Malciūtė. "SISTEMINĖ RAUDONOJI VILKLIGĖ: NEUROLOGINIAIS SUTRIKIMAIS PASIREIŠKIANTI LIGOS PRADŽIA." Sveikatos mokslai 24, no. 5 (February 20, 2014): 70–72. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.097.

Full text

Abstract:

Sisteminė raudonoji vilkligė – autoimuninė liga, kuri pažeidžia platų organų spektrą ir jų sistemas. Jos paplitimas per pastaruosius metus išaugo ir siekia 25/100000 gyventojų per metus. Tiek šios ligos pradžioje, tiek jau ligai įsisenėjus dažniausiai pasireiškia neurologiniai (CNS ir PNS) sutrikimai. Straipsnyje pateikti du klinikiniai atvejai. Pirmoji pacientė skundėsi neurologiniais simptomais, o antroji – šlapimo nelaikymu ir judėjimo sutrikimais. Ištyrus abiejų pacienčių būklę buvo nustatyta sisteminė raudonoji vilkligė su skirtingomis komplikacijomis. Sisteminė raudonoji vilkligė yra sunki liga, nustatoma specifiniais ANA, anti DNR tyrimais. Jų specifiškumas labai ženklus.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

19

Klinavičiūtė, Ieva, Rūta Pangonytė–Kiuberienė, and Dalia Jarušaitienė. "Kogano sindromas. Dažniausi regos ir klausos organų funkcijos sutrikimai." Lithuanian General Practitioner 25, no. 1 (January 18, 2021): 30–34. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.616.

Full text

Abstract:

Kogano sindromas – tai reta, autoimuninė, multisisteminė liga, kuri skirstoma į tipinę ir atipinę formas. Sindromas dažniausiai pažeidžia regos, klausos ir pusiausvyros organus. Kliniškai ši liga pasireiškia abipusiu intersticiniu keratitu, uveitu, konjunktyvitu, skleritu, episkleritu, tinklainės vaskulitu, neurosensoriniu klausos praradimu, pusiausvyros sutrikimu ir tinitu. Patogenezė nėra pakankamai ištirta, tačiau daugėja įrodymais pagrįstų tyrimų, kurie siejami su autoimuniniu organizmo atsaku. Kogano sindromo diagnostika remiasi klinikine išraiška, antigeno–antikūno sąveikos nustatymu laboratoriniuose tyrimuose. Šių dienų pagrindinis rekomenduojamas gydymas yra kompleksinė terapija skiriant steroidus ir imunosupresinius medikamentus kartu. Siekiant pagerinti paciento gyvenimo kokybę, esant klausos sutrikimui, implantuojamas kochlearinis implantas.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

20

Čibirkaitė, Agnė, Beata Kairytė, Evelina Bučionytė, Rūta Radavičiūtė, and Rosita Kiudelienė. "VAIKŲ EVANSO SINDROMAS. KLINIKINIS ATVEJIS." Health Sciences 31, no. 1 (February 6, 2021): 55–58. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.011.

Full text

Abstract:

Evanso sindromas (ES) yra reta, gyvybei grėsmę kelianti autoimuninė būklė, kurios tikslus paplitimas pasaulyje nėra žinomas. Šis sindromas manifestuoja pasikartojančiais imuninės trombocitopenijos (ITP) ir autoimuninės hemolizinės anemijos (AIHA) epizodais. Kiek rečiau pacientams pasireiškia imuninė neutropenija. Ši būklė gydoma, skiriant intraveninį imunoglobuliną, sisteminius kortikosteroidus, mononuklearinius antikūnus (rituksimabą) ar kitus, rezervinius, gydymo metodus. ES prognozė priklauso nuo sindromo etiologijos bei atsako į gydymą. Šiame straipsnyje pristatomas ES klinikinis atvejis. Pacientei sindromas pasireiškė dviem ITP epizodais, po kurių trečiąjį kartą pacientė atvyko manifestavus AIHA epizodui. Diagnozuotas ES. Taikytas gydymas intraveniniu imunoglobulinu (IVIG), gliukokortikoidais bei rituksimabu. Pasiekta remisija.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

21

A., Juknelytė, Vaičekauskytė Ž., Mickevičienė D., and Balnytė R. "Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė: nuo patogenezės iki gydymo naujovių. Literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 24, no. 83 (January 1, 2020): 35–40. http://dx.doi.org/10.29014/10.29014/ns.2020.04.

Full text

Abstract:

Išsėtinė sklerozė (IS) – lėtinė autoimuninė uždegiminė centrinės nervų sistemos liga, kuri paveikia daugiau nei 2,3 mln. žmonių visame pasaulyje. Apie 15 % atvejų IS prasideda pirminės progresuojančios išsėtinės sklerozės (PPIS) eiga. Ilgai buvo manyta, kad uždegimas yra pirminis veiksnys, pradedantis patologinių procesų mechanizmą, o neurodegeneracija tik paspartina ligos progresavimą. Naujausi duomenys atskleidžia tikslesnių detalių apie PPIS patogenezę, kurios paskatino kurti naują vaistą. Po ilgus metus trukusio nesėkmingų gydymo metodų taikymo naujas vaistas okrelizumabas parodė daug žadančių rezultatų, gydant PPIS. Vaistas buvo patvirtintas 2018 m. Europos vaistų agentūros (EMA). Nors PPIS laikyta nepagydoma liga, šiandien teikiama daugiau vilčių pacientams, stabdant negalios progresavimą.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

22

Juknelytė, A., Ž. Vaičekauskytė, D. Mickevičienė, and R. Balnytė. "Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė: nuo patogenezės iki gydymo naujovių. Literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 24, no. 83 (January 1, 2020): 35–40. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2020.04.

Full text

Abstract:

Išsėtinė sklerozė (IS) – lėtinė autoimuninė uždegiminė centrinės nervų sistemos liga, kuri paveikia daugiau nei 2,3 mln. žmonių visame pasaulyje. Apie 15 % atvejų IS prasideda pirminės progresuojančios išsėtinės sklerozės (PPIS) eiga. Ilgai buvo manyta, kad uždegimas yra pirminis veiksnys, pradedantis patologinių procesų mechanizmą, o neurodegeneracija tik paspartina ligos progresavimą. Naujausi duomenys atskleidžia tikslesnių detalių apie PPIS patogenezę, kurios paskatino kurti naują vaistą. Po ilgus metus trukusio nesėkmingų gydymo metodų taikymo naujas vaistas okrelizumabas parodė daug žadančių rezultatų, gydant PPIS. Vaistas buvo patvirtintas 2018 m. Europos vaistų agentūros (EMA). Nors PPIS laikyta nepagydoma liga, šiandien teikiama daugiau vilčių pacientams, stabdant negalios progresavimą.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

23

Wibowo, Agus, Sri Nuryani Wahyuningrum, Ina Kusrini, Suryati Kumorowulan, Ernani Budi Prihatmi, Sudarinah Sudarinah, Catur Wijayanti, et al. "AUTOIMUNITAS SEBAGAI FAKTOR RISIKO HIPERTIROIDISME PADA WANITA USIA SUBUR DI DAERAH REPLETE GANGGUAN AKIBAT KEKURANGAN IODIUM (GAKI)." Media Gizi Mikro Indonesia 9, no. 2 (December 12, 2018): 139–48. http://dx.doi.org/10.22435/mgmi.v9i2.600.

Full text

Abstract:

Latar belakang. Hormon tiroid memiliki peran penting dalam tubuh manusia selama hidup. Hormon tiroid berperan dalam perkembangan otak dan pematangan sel dan jaringan, peningkatan konsumsi oksigen oleh sel serta berperan dalam sekresi dan pengendalian produksi hormon lainnya. Sekresi hormon tiroid yang berlebihan akan menimbulkan hipertiroid. Hipertiroid banyak terjadi pada wanita usia subur (WUS) dan risikonya 5-10 kali dibandingkan pria. Hipertiroid dapat terjadi karena asupan iodium yang berlebih dalam jangka panjang atau kejadian autoimun seperti pada penyakit Graves. Hipertiroid banyak terjadi pada daerah replete Gangguan Akibat Kekurangan Iodium (GAKI) seperti wilayah Magelang. Tujuan. Penelitian ini bertujuan mengidentifikasi kejadian autoimun sebagai penyebab hipertiroid di daerah replete GAKI. Metode. Penelitian ini menggunakan metode kasus kontrol dengan jumlah responden kelompok kasus hipertiroid sebanyak 24 orang dan kelompok kontrol sebanyak 41 orang. Penentuan responden antar kelompok dengan tapisan hormon TSH dan fT4. Hasil. Nilai rata-rata hormon tiroid yaitu fT4 dan fT3 serta TSH pada kelompok kasus adalah fT4= 2,52 pg/ml; fT3 =2,96 pg/ml; TSH=0,08 µIU/l. Sedangkan pada kelompok kontrol adalah fT4= 1,6 pg/ml fT3= 2,36 pg/ml; TSH=1,65 µIU/l Autoimun berhubungan dengan kejadian hipertiroid (OR: 18,86; 95%CI). Kesimpulan. Titer TR ab (Tyroid Hormone Reseptor antibody) plasma merupakan faktor risiko tertinggi kejadian hipertiroid pada WUS di daerah replete GAKI.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

24

Vaněčková, Manuela, and Petra Nytrová. "Advances in imaging and diagnosing autoimmune and inflammatory diseases." Neurologie pro praxi 19, no. 4 (September 1, 2018): 243–50. http://dx.doi.org/10.36290/neu.2018.102.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

25

Yeantesa, Putri, and Yerizal Karani. "Etiologi dan Patofisiologi Kardiomiopati Dilatasi." Jurnal Kesehatan Andalas 7 (July 29, 2018): 135. http://dx.doi.org/10.25077/jka.v7i0.841.

Full text

Abstract:

Kardiomiopati dilatasi atau dilated cardiomyopathy (DCM) adalah gangguan miokard yang didefinisikan oleh dilatasi dan gangguan fungsi sistolik ventrikel kiri, atau kedua ventrikel, tanpa adanya penyakit arteri koroner, kelainan katup, atau penyakit perikard. Kejadian DCM yang dilaporkan bervasiasi setiap tahunnya mulai dari lima hingga delapan kasus per 100.000 populasi. Kejadian sesungguhnya mungkin tidak diketahui karena tidak dilaporkan atau tidak terdeteksinya kasus DCM yang asimptomatis, yang dapat mengenai 50%-60% pasien. Kira-kira 50% dari kasus kardiomiopati dilatasi adalah penyakit idiopatik. Pada 20-30% pasien selebihnya berhubungan dengan fenomena genetik, inflamasi dan imunologi seperti miokarditis; sedangkan sisanya akibat penyakit jantung iskemik, hipertensi, infeksi HIV, toksik, dan beberapa penyebab lain. Jelas sekarang bahwa tidak hanya sistem saraf simpatik dan sistem renin-angiotensin-aldosteron yang penting bagi perkembangan gagal jantung pada DCM. Autoimunitas, cacat genetik, metallomatrixproteinase, peningkatan deposisi dan degradasi kolagen, beta2-adrenoreseptor dan banyak faktor lain juga tampaknya memainkan peran penting.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

26

Sotak, Štefan, Ivica Lazúrová, Marek Felšöci, Božena Nováková, and Hedviga Wagnerová. "The prevalence of type 2 diabetes mellitus in patients with autoimmune thyroiditis in hypothyroid stadium." Vnitřní lékařství 64, no. 3 (March 1, 2018): 232–35. http://dx.doi.org/10.36290/vnl.2018.033.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

27

Adam, Zdeněk, Zdeněk Král, Jeroným Klimeš, Zdeněk Boleloucký, and Luděk Pour. "Chronic stress, mental discomfort, and depression increase the rates of infectious, autoimmune as well as malignant diseases." Vnitřní lékařství 66, no. 1 (February 21, 2020): 34–38. http://dx.doi.org/10.36290/vnl.2020.006.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

28

Kantauskaitė, Justė, Jurgina Ūselienė, Irena Marčiukaitienė, and Jūratė Grigaitienė. "PEMPHIGUS DIAGNOSTIKOS IR GYDYMO AKTUALIJOS." Visuomenės sveikata 27, no. 4 (November 23, 2017): 49–58. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.061.

Full text

Abstract:

Pūslinė (pemphigus) – heterogeniška autoimuninė odos ir gleivinių liga, susijusi su IgG ir IgA autoantikūnų gamyba prieš skirtingas adhezijos molekules epidermyje ir pasireiškianti intraepiderminėmis pūslėmis, kurios dėl plono paviršiaus greitai plyšta. Pemphigus klasifikuojama į keletą nozologinių vienetų, kurie tarpusavyje skiriasi patogeneze, autoantikūnų prisijungimo vieta odoje, bėrimo pobūdžiu bei lokalizacija. Dažniausia iš jų - paprastoji pūslinė, 70 proc. atvejų prasideda burnos gleivinėje, odoje stebimos skausmingos, sunkiai gyjančios erozijos. Lakštinė pūslinė dažniausiai pažeidžia tik odą, jai būdingos erozijos, padengtos hiperkeratotine pleiskana. Paraneoplastinė pūslinė – daugiažidininio autoimuninio paraneoplastinio sindromo pasireiškimas odoje ir gleivinėse, labai heterogeniškais klinikiniais simptomais. Vaistų sukelta pemphigus išgydoma ekskliudavus ją sukėlusį vaistą. Šių ligų diagnostika pagrįsta anamneze, klinikiniu ištyrimu, laboratoriniais tyrimais. Iš jų svarbiausias – tiesioginė imunofluorescencija, kuri pasaulyje yra „auksinis“ standartas pemphigus nustatyti diagnozę. Pemphigus gydymas – sudėtingas ir ilgalaikis, priklausantis nuo patogenetinio mechanizmo ir ligos klinikinės išraiškos, todėl prieš sudarant gydymo planą reikia kruopščiai įvertinti paciento būklę. Pūslinio pažeidimo ir funkcinio sutrikimo, susijusio su liga, gydymas, ligos atsinaujinimo kontrolė, dažniausių šalutinių reiškinių, susijusių su ilgalaikiu gydymu kortikosteroidais ir imunosupresantais sumažinimas, paciento gyvenimo kokybės gerinimas yra pagrindiniai tikslai diagnozavus šią ligą. Pirmo pasirinkimo vaistais gydant pūslinę iki šiol išlieka sisteminiai kortikosteroidai, kuriuos derinant kartu su adjuvantais, klinikinę ligos remisiją galima pasiekti mažiausiomis kortikosteroidų dozėmis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

29

Romanova, Svetlana, Aušra Žibaitė, Asta Baranauskaitė, and Nomeda Basevičienė. "PERIODONTITO IR REUMATOIDINIO ARTRITO RYŠYS. LITERATŪROS APŽVALGA." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 2 (May 13, 2016): 177–83. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.027.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: periodontitas, reumatoidinis artritas, P. gingivalis, citrulinacija. Darbo tikslas. Apžvelgti mokslinę literatūrą, analizuojančią periodontito ir reumatoidinio artrito patogenezinio ryšio mechanizmus. Apibendrinimas. Tyrimais nustatyta, kad periodontitas (PD) yra susijęs su kai kuriomis sisteminėmis ligomis, tarp jų – reumatoidiniu artritu (RA). Abi ligos apibūdinamos kaip lėtiniai uždegimai, kurių metu uždegiminės ląstelės ir kiti patologiniai veiksniai lemia klinikinių simptomų (patinimo, skausmo) atsiradimą ir šalia esančio kaulo destrukciją. Epidemiologiniai tyrimai patvirtina, kad PD paplitimas yra didesnis tarp RA sergančių pacientų, o ligos laipsnis – sunkesnis. Tačiau tikslus šių ligų ryšys per etiopatogenetinius mechanizmus vis dar nėra aiškus. Tyrimai nurodo abiejų lligų ryšį per autoimuninį organizmo atsaką į citrulinuotus baltymus. Daugelis RA atvejų yra inicijuoti autoimuninio atsako į citrulinuotus baltymus. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad vienas pagrindinių periodontito sukėlėjų Porphyromona gingivalis gali būti atsakingas už anticiklinio citrulinuoto peptido antigenų sintezę, kurie yra pagrindiniai reumatoidinio artrito markeriai. Bakterinės infekcijos ir reumatoidinio artrito jungiančioji grandis galėtų būti P. gingivalis išskiriamos peptidilarginino deaminazės. Tikėtina, kad PPAD, citrulinuodama žmogaus baltymus, galėtų suformuoti sisteminius autoantigenus ir paskatinti anti-CCP antikūnų atsiradimą. Be to, nauji tyrimai patvirtino PPAD autocitrulinaciją. PPAD kaip citrulinuotas bakterinis baltymas galėtų būti potencialus antigenas, kuris galėtų pažeisti šeimininko organizmo toleranciją citrulinuotiems baltymams ir dalyvauti RA patogenezėje. Išvados. Pastaruoju metu atliekama daug tyrimų norint nustatyti ryšį tarp periodontito ir reumatoidinio artrito, tačiau trūksta didesnių kontroliuojamų studijų šiuo klausimu, todėl vienareikšmiškų išvadų pateikti negalima. Atliktos studijos įrodo, kad genetiniai veiksniai lemia organizmo atsaką į lėtines ligas per kompleksinius patogenezės kelius. Remdamiesi epidemiologiniais duomenimis gydytojai reumatologai ir bendrosios praktikos gydytojai turėtų nukreipti RA sergančius pacientus pas odontologą arba periodontologą ištirti periodonto būklę.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

30

Afanasjeva, B., and R. Balnytė. "Spastiškumo sąsajos su neuropatiniu skausmu pacientams, sergantiems išsėtine skleroze." Neurologijos seminarai 23, no. 80 (December 2, 2019): 67–70. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.10.

Full text

Abstract:

Įvadas. Išsėtinė sklerozė (IS) – tai lėtinė uždegiminė autoimuninė demielinizuojanti centrinės nervų sistemos liga. Spastiškumas yra viena iš neįgalumą sukeliančių komplikacijų pacientams, sergantiems šia liga, ir gali turėti įtakos neuropatinio skausmo atsiradimui, kurie kartu dar labiau sutrikdo paciento kasdienę veiklą. Tiriamieji ir tyrimo metodai. Buvo tiriami pacientai, sergantys IS. Sergančiųjų IS negalia vertinta naudojant išplėstinę negalios vertinimo skalę (EDSS), spastiškumas – naudojant modifikuotą Ashworth spastiškumo skalę, neuropatinis skausmas – naudojant neuropatinio skausmo diagnostikos klausimyną (DN4). Rezultatai. Tyrime dalyvavo 59 pacientai. Tiriamųjų grupę sudarė 39 moterys ir 20 vyrų. Tiriamieji sirgo recidyvuojančia remituojančia – 52 pacientai (88,1 %), progresuojančia – 7 (11,9 %) IS ligos formomis. Lyginant ligos formas, didesnis negalios laipsnis buvo nustatytas sergantiesiems progresuojančia ligos forma – 6,36 ± 1,38, o sergantiesiems recidyvuojančia remituojančia ligos forma – 4,38 ± 1,4 (p = 0,001). Spastiškumas nustatytas 35 (59,3 %) pacientams, sergantiems IS. Jo lokalizacija (N = 35): per alkūnės sąnarį – 2 (5,71 %), kelio sąnarį – 27 (77,14 %), alkūnės ir kelio sąnarį – 6 (17,15 %). Neuropatinis skausmas nustatytas 33 pacientams (55,9 %), skausmo lokalizacija: viršutinėse galūnėse – 5 (15,15 %), apatinėse galūnėse – 23 (69,7 %), abiejose galūnėse – 5 (15,15 %). Moterims (N = 39; 61,54 %) spastiškumas buvo nustatomas dažniau nei vyrams (N = 20; 55 %) (p = 0,42). Neuropatinio skausmo pobūdis: deginantis – 18 (30,5 %), primena skausmingą šalimą – 14 (23,7 %), elektros srovės plitimą – 11 (18,6 %). Pacientai, kurie turėjo spastiškumą, dažniau skundėsi neuropatiniu skausmu (r = 0,655, p = 0,0001). Nustatytas didesnis spastiškumas gali būti susijęs su didesniu skausmo intensyvumu (r = 0,536, p = 0,0001). Spastiškumo vieta gali būti susijusi su neuropatinio skausmo vieta, nes sąnaryje, kuriame buvo nustatytas spastiškumas, buvo jaučiamas ir skausmas (p = 0,0001). Išvados. Tirti pacientai IS susirgo vyresniame amžiuje. Didesnė dalis tiriamųjų sirgo recidyvuojančia remituojančia ligos forma, o sergančiųjų progresuojančia forma negalia buvo didesnė. Spastiškumas pasireiškė daugiau nei pusei tiriamųjų, sergančių IS. Neuropatinis skausmas dažniausiai nustatytas apatinėse, rečiau – viršutinėse galūnėse. Pacientai dažniausiai jautė deginančio pobūdžio skausmą, rečiau – skausmingo šalimo ir elektros srovės plitimo pojūčio skausmą. Pacientams, kuriems nustatytas spastiškumas, dažniau pasireiškė neuropatinis skausmas. Didesnis spastiškumas gali būti susijęs su didesniu skausmo intensyvumu, o spastiškumo vieta – su neuropatinio skausmo vieta.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

31

Tytmonas, Evaldas, Artūras Vinikovas, Ernesta Mačionienė, Marius Miglinas, and Laurynas Rimševičius. "GLOMERULONEFRITŲ IMUNOSUPRESINIO GYDYMO KOMPLIKACIJOS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 3 (January 2, 2017): 233–38. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.037.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: imunosupresiniai vaistai, glukokortikosteroidai, glomerulonefritai, indukcinė imunosupresija, infekcinės komplikacijos. Įžanga. Glomerulonefritai – heterogeninė inkstų ligų grupė, kuriai būdingas ūmus arba lėtinis autoimuninės kilmės inkstų pažeidimas, pasireiškiantis izoliuotu inkstų pažeidimu arba kaip komplikacija sergant sisteminėmis ligomis (sistemine raudonąja vilklige, vaskulitu ir kt.). Glomerulonefritams gydyti skiriama imunosupresinių vaistų. Jatrogeninės komplikacijos skiriant imunosupresantus dažnos ir įvairios. Darbo tikslas. Ištirti imunosupresinio gydymo sukeltą komplikacijų paplitimą 12 mėnesių laikotarpiu, palyginti komplikacijų dažnį skirtingose gydymo schemų ir amžiaus pacientų grupėse bei įvertinti gydymo efektyvumą remiantis laboratoriniais kriterijais. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyvinio tyrimo metu buvo analizuotos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos centre 2004–2016 m. gydytų pacientų ligos istorijos. Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems autoimuninė inkstų liga histologinio tyrimo metu nustatyta pirmą kartą ir paskirtas pradinis imunosupresinis gydymas. Tyrimo metu surinkti duomenys apdoroti SPSS 22.0 programa, taikant porinį (paired) t-testą ir skaičiuojant galimybių santykį. Rezultatai. Tyrimo imtį sudaro 87 pacientai, kurių amžiaus vidurkis 46,41 m. (± 16,49). Komplikacijos išsivystė 35 pacientams (41,2 proc. pacientų), 52 pacientai (59,8 proc.) neturėjo komplikacijų per 12 mėnesių. 39 pacientams taikyta pulsinė terapija: 15 pacientų skirtas metilprednizolonas, 12 metilprednizolonas ir ciklofosfamidas, 12 tik ciklofosfamidas. Iš 39 tiriamųjų komplikacijos išsivystė 23 pacientams – 65,71 proc. Skiriant metilprednizolono pulsinę terapiją, komplikacijų pastebėta 7 iš 15 pacientų (46,66 proc.), metilprednizoloną ir ciklofosfamidą – 10 iš 12 pacientų (83,33%), tik ciklofosfamidą – 6 iš 12 (50 proc.). Skiriant indukcinę terapiją, komplikacijų atsiradimo rizika per pirmą mėnesį yra net 18,4 karto didesnė nei jos neskiriant, per 3 mėnesius atitinkamai 3,86 karto didesnė, per 6 mėnesius atitinkamai 6,05 karto didesnė, o per 12 mėnesių atitinkamai 5,8 karto didesnė tikimybė įvykti komplikacijai. Vertinant komplikacijų skaičių skirtingose amžiaus grupėse, daugiausia komplikacijų įvyko 46-65 ir vyresnių nei 65 metų tiriamųjų grupėse atitinkamai 16 (61,54 proc.) ir 11 (68,75 proc.), komplikacijų skaičius iki 46 metų amžiaus grupėse buvo mažesnis nei 50 proc. Išvados. Pulsinė terapija padidina komplikacijų išsivystymo riziką iki 18,4 karto pirmą gydymo mėnesį, padidėjusi rizika išlieka visus metus. Daugiausia komplikacijų pasireiškė, kai indukcinei terapijai buvo skiriamas metilprednizolono ir ciklofosfamido derinys. Vyresniame amžiuje dažniau nustatyta gydymo sąlygotų komplikacijų.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

32

Vasiljevic, Nada, and Ljiljana Markovic. "Gene similarity between hepatitis C virus and human proteins: A blood transfusion problem." Medical review 58, no. 11-12 (2005): 582–86. http://dx.doi.org/10.2298/mpns0512582v.

Full text

Abstract:

Introduction Hepatitis C is a post-transfusion hepatitis which causes serious problems in blood transfusion. Blood testing requires highly sensitive and specific assays with high predictive value. Genomic characteristics of hepatitis C virus According to recommendations of International Association for the study of Liver Diseases etiological diagnosis of hepatitis is based on highly sensitive third generation assays: epitopes in the NS5 region comprising noncoding sequence UTR with 324-341 well conserved pair of homologous basis in 92% HCV genomes, therefore appropriate for virus RNA detection. Development of assays for hepatitis virus The first generation of immunoenzyme tests (IET) were based on detection of antibodies on antigen c 100-3, which is a part of the NS4 region of HCV genome. The second generation of tests with two recombinant proteins - c22-3 and c200, achieved higher sensitivity of assays. The third generation included epitopes from NS5 region, and removed the antigen c100-3. Development of autoimmunity Autoimmunity is a pathophysiological mechanism that's leads to chronic inflammatory diseases. Autoimunity is characterized by loss of tolerance towards self-antigens. Viral hepatitis C is associated with development of autoimmune phenomena. Molecular mimicry Molecular mimicry, as a mechanism of autoimmunity, was investigated to establish cross-Reactive immune reactions between HCV antigen and human nitrogen-oxide synthase, Tyrosine kinase Lck, and hepatic growth factor activator. Cross reactivity between HCV proteins and human proteins HCV capsid proteins initiate the autoimmune process in the liver because of cross reaction of antibodies with human Gor protein 19-27, which causes autoimmune chronic hepatitis. However, analysis of human protein from protein basis Swissprot shows homology between NS5 region and 3 human protein nitrogen oxide synthases, tyrosine kinase-Lck, proto-oncogene and hepatic growth factor activator. According to protein data analysis and competitive in vitro experiments, it was concluded that presence of auto-antibodies is probably the consequence of cross reactive immune response. Conclusion Homology of amino acid sequences in the NS5 region of the HCV genome with nitrogen-oxide synthase, tyrosine kinase-Lck, and hepatic growth factor activator, causes auto-immune phenomena in HC, and can be a model for researching autoimmunity and human virus-induced autoimmune diseases.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

33

Chomičienė, Anželika, and Audra Blažienė. "Lėtinė autoimuninė dilgėlinė: mechanizmai ir nustatymo metodai." Pulmonology and allergology 5, no. 1 (May 20, 2009). http://dx.doi.org/10.37499/pia.477.

Full text

Abstract:

Didelė dalis lėtinės dilgėlinės atvejų siejami su autoimunine kilme, nes randama funkcinių antikūnų prieš didelio giminingumo (afiniteto) imunoglobulino E receptorius arba prieš patį imunoglobuliną E. Šie antikūnai sukelia histamino atsipalaidavimą iš bazofilų ir odos putliųjų ląstelių. Autoantikūnai pacientų kraujyje nustatomi įodiniu odos mėginiu su autologiniu serumu ir jų buvimas patvirtinamas in vitro laboratoriniu histamino atsipalaidavimo iš donoro bazofilų mėginiu. Pastaruoju metu pradėti taikyti bazofilų aktyvacijos tyrimai.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

34

Kilimonienė, Rasa, Eglė Machtejevienė, Rasa Traberg, Rūta Navardauskaitė, Vilma Ivanauskienė, and Rasa Tamelienė. "Retos ligos klinikinis pasireiškimas ir diagnostika: nuo prenatalinio laikotarpio iki ankstyvosios vaikystės. Klinikinis pigmento nelaikymo ligos atvejis." Lithuanian Obstetrics & Gynecology 23, no. 1 (March 20, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/lag.39.

Full text

Abstract:

Santrauka. Pigmento nelaikymo liga – tai genodermatozė, kuriai budingas odos ir kitų ektoderminių organų pažeidimas. Tai reta liga, paveldima su X chromosoma susijusiu dominantiniu būdu. Liga pasireiškia dėl X chromosomoje įvykusio IKBKG/NEMO patogeninio pokyčio. Manoma, kad dėl to audiniuose sutrinka imuninė tolerancija, sukelianti autoimuninę reakciją. Šia liga serga beveik išimtinai mergaitės, nes liga dažniausiai yra letali vyriškosios lyties embrionams. Straipsnyje pristatomas labai retas pigmento nelaikymo klinikinis atvejis, nuo prenatalinės diagnostikos galimybių iki tolesnių paciento priežiūros gairių, apžvelgiami mokslinės literatūros duomenys.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Journal articles on the topic 'Autoimunitní'

Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles