To see the other types of publications on this topic, follow the link: Ligos progresavimas.
Journal articles on the topic 'Ligos progresavimas'
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 50 journal articles for your research on the topic 'Ligos progresavimas.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Žalimas, Algirdas, Dovydas Kindurys, Gediminas Platkevičius, Henrikas Ramonas, and Feliksas Jankevičius. "Sėklidės vėžio kombinuoto gydymo analizė." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 2.2 (February 26, 2015): 203–7. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.030.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: sėklidės vėžys, germinogeninis navikas, vėžio žymenys, prognostinės grupės. Tikslas. Įvertinti sėklidės vėžio gydymo rezultatus Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Urologijos centre. Medžiaga ir metodai. Nuo 2004 iki 2014 m. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Urologijos centre dėl sėklidės vėžio operuoti 53 pacientai. Retrospektyvinei analizei atrinkti 44 pacientai, kurie toliau buvo gydyti ir stebėti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Bendrieji duomenys (amžius, diagnozė, tyrimų duomenys, taikytas gydymas) rinkti iš ligos istorijų. Rezultatai. Vidutinis pacientų amžius 30,48 (± 8,59) metų. Dažniausia kreipimosi į gydytoją priežastis buvo padidėjusi sėklidė – 26 (59,1 proc.) pacientai. Visiems pacientams buvo atlikta kirkšninė hofunikolektomija: kairioji – 24 (54,5 proc.) pacientams, dešinioji – 20 (45,5 proc.). Po operacijos 14 (32 proc.) pacientų histologiškai nustatyta sėklidės seminominis, 30 (68 proc.) – neseminominis germinacinių ląstelių navikas. Pagal Tarptautinės urologų asociacijos gairių siūlomą vertinimą („International Germ Cell Cancer Collaborative Group“): geros prognozės – 26 ligoniai (59 proc.), vidutinės – 13 (30 proc.), blogos – 5 (11 proc.). Didelių dozių chemoterapija su autologine kamieninių kraujo ląstelių transplantacija taikyta 9 (20,5 proc.) pacientams, kurie buvo blogoje prognostinėje grupėje, ir pacientams, kuriem po pradinės chemoterapijos pastebėtas ligos progresavimas. Po chemoterapijos dėl nustatytų likutinių masių 2 (4,5 proc.) pacientams atlikta plaučio rezekcija, 2 (4,5 proc.) pašalinta smegenų metastazė, 23 (52 proc.) pašalinti pakitę regioniniai retroperitoniniai limfmazgiai, 1 (2,3 proc.) pašalinti pakitę neregioniniai viršraktikauliniai limfmazgiai, o 1 (2,3 proc.) taikytas spindulinis gydymas. Vidutinis stebėjimo laikotarpis 39,4 (± 27,8) mėnesio, per kurį 40 (91 proc.) pacientų buvo pasiekta remisija, 1 (2 proc.) ligoniui progresavimo požymių įvertinti negalime, kadangi nesikreipė, ir 3 (7 proc.) pastebėtas ligos progresavimas, iš jų 2 ligoniai mirė dėl vėžinės intoksikacijos, 1 pacientui šiuo metu taikoma chemoterapija. Bendras tiriamųjų 5 metų išgyvenamumas – 96 proc. Išvados. Sėklidės vėžys yra dažniausias solidinis navikas tarp jaunų vyrų. Dėl neskausmingų ankstyvų simptomų ir vengimo kreiptis į gydytoją vėžys nustatomas vėlesnių stadijų su blogesne prognoze.
2
Šiaulys, Raimondas, Justina Domarkaitė, and Michail Tarachovskij. "DUBENS EKSENTERACINĖS OPERACIJOS – ULTRARADIKALIOS OPERACIJOS KLAIPĖDOS UNIVERSITETINĖJE LIGONINĖJE." Sveikatos mokslai 24, no. 5 (February 20, 2014): 20–25. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.087.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas: apžvelgti ir išanalizuoti Klaipėdos universitetinės ligoninės patirtį atliekant dubens eksenteracines operacijas bei palyginti su literatūros duomenimis. Tyrimo metodai: retrospektyvinė apžvalga moterų, kurioms nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo atliktos dubens eksenteracinės operacijos. Įvertintos jų komplikacijos bei baigtys. Rezultatai: išanalizuota 8 ligonių duomenys. Vidutinis amžius – 56,6 (36 – 72) m. Vidutinis atkryčio laikas nuo pirminio naviko gydymo buvo apie 3,5 (0,5 – 8) m. 7 moterims iš 8 dubens eksenteracinė operacija atlikta kaip radikalus, o 1 – paliatyvus gydymo metodas. Dažniausia indikacija operacijai buvo gimdos kaklelio vėžio recidyvas (62,5%). Iš 8 į studiją įtrauktų moterų 3 atliktos pilnos, 3 – priekinės ir 2 – užpakalinės dubens eksenteracinės operacijos. 1 atlikta infralevatorinė rezekcija, likusioms 7 – supralevatorinės rezekcijos. Vidutinė operacijos trukmė – 306,25 (210 – 370) min. Radikaliai operaciją pavyko atlikti 75% moterų (n=6). Nebuvo nei vieno mirties atvejo po operacijos hospitalizacijos metu. Vidutinis hospitalizacijos laikas - 23,375 (14- 51) dienos. Komplikacijos ankstyvuoju pooperaciniu periodu išryškėjo 37,5% (n =3) pacienčių. Vėlyvų komplikacijų pasitaikė 50% moterų (n=4). Per mūsų studijos stebėjimo laikotarpį buvo vienas mirties atvejis dėl ligos progresavimo ir vienas mirties atvejis dėl miokardo infarkto. Ligos progresavimas diagnozuotas 37,5% pacienčių (n=3). Dviem iš jų dubens eksenteracinė operacija atlikta neradikaliai. Po dubens eksenteracinės operacijos 3 moterims taikyta chemoterapija. Išvados: 1. Dubens eksenteracinė operacija išlie- DUBENS EKSENTERACINĖS OPERACIJOS – ULTRARADIKALIOS OPERACIJOS KLAIPĖDOS UNIVERSITETINĖJE LIGONINĖJE Raimondas Šiaulys1, Justina Domarkaitė1,2, Michail Tarachovskij1,2 1Klaipėdos universitetinė ligoninė, 2Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas ka paskutinis radikalus gydymo metodas moterims su recidyvuojančia onkoginekologine patologija. 2. Pacientės turi būti maksimaliai ištirtos, kad sumažėtų neradikalių operacijų skaičius. Nepaisant to, visada bus dalis ligonių, kurioms galimybę atlikti radikalią operaciją pavyks įvertinti tik pačios operacijos metu. 3. Pooperacinės komplikacijos yra dažnos ir gali būti mirtinos.
3
Pileckė, D., and N. Giedraitienė. "Sergančiųjų išsėtine skleroze imunomoduliuojančio gydymo vartojimo drausmingumas." Neurologijos seminarai 23, no. 80 (December 2, 2019): 79–85. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.12.
Full textAbstract:
Įvadas. Išsėtinė sklerozė – tai lėtinė uždegiminė demielinizuojanti centrinės nervų sistemos liga, pasireiškianti recidyvuojančiais arba nuolat progresuojančiais neurologinės disfunkcijos simptomais, sukeliančiais negrįžtamą negalią. Ligos paūmėjimų skaičius ir negalios progresavimas yra priklausomi nuo imunomoduliuojančio gydymo, todėl labai svarbūs yra šios ligos gydymo pastovumas ir drausmingumas. Darbo tikslas. Nustatyti sergančių išsėtine skleroze ligonių, vartojančių imunomoduliuojantį gydymą, vaistų vartojimo drausmingumą ir jį lemiančius veiksnius. Metodai. Tyrimas atliktas 2019 m. VUL Santaros klinikų Neurologijos centre anoniminės anketinės apklausos būdu. Anketą sudarė 15 originalių klausimų apie sergančiųjų išsėtine skleroze imunomoduliuojančio gydymo vartojimo drausmingumą, trukmę, vartojamus vaistus, jų šalutinį poveikį. Duomenų analizė atlikta IBM SPSS 23 programa. Rezultatų skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05. Rezultatai. Patikimai daugiau sergančiųjų savo sveikatos būklę vertino prastai, jei per pastaruosius 24 mėnesius liga buvo paūmėjusi (p = 0,003). Beveik pusė respondentų (44,7 %) nurodė, kad buvo pamiršę išgerti arba susileisti vaistus. Pacientai patikimai dažniau pamiršo išgerti vaistus tabletėmis, nei susileisti po oda (p = 0,024), o pacientai, savo savijautą įvertinę geriau, patikimai dažniau pamiršdavo išgerti arba susileisti vaistus (p = 0,008). Dauguma pacientų (78,8 %) sutiko, kad jų liga priklauso nuo ligą modifikuojančių vaistų, tačiau 51,7 % pacientų nerimavo dėl šalutinio poveikio, kuris gali atsirasti ilgą laiką vartojant šiuos vaistus. Išvados. Beveik pusė pacientų yra pamiršę suvartoti vaistus, dažniau tabletėmis nei injekcijomis po oda. Sąmoningai jų negėrė tik maža dalis pacientų. Vaistų vartojimo drausmingumas tiesiogiai priklausė nuo geros respondentų savijautos. Dauguma ligonių pasitikėjo gydytojo skirtais vaistais ir drausmingai juos vartojo, nepaisydami nerimo dėl šalutinio poveikio ilgalaikėje perspektyvoje.
4
Gudavičienė, Daiva, and Žygimantas Židonis. "Duktalinė karcinoma in situ: vieno centro patirtis ir 5 metų pooperacinė stebėsena." Lietuvos chirurgija 15, no. 2-3 (September 9, 2016): 79–83. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2016.2-3.10083.
Full textAbstract:
ĮvadasDuktalinė karcinoma in situ (DCIS) – heterogeniška liga. Įdiegus profilaktinės patikros programą, nustatomų DCIS atvejų sparčiai daugėja.Medžiaga ir metodaiAtlikome retrospektyvią pacienčių, operuotų Nacionaliniame vėžio institute dėl DCIS 2010 metais, analizę. NVI duomenų bazėje radome 31-ą tokią pacientę. Pacienčių amžius buvo 46–75 metai, vidurkis – 60 metų. 51,6 % atvejų sudarė didelio laipsnio DCIS, 9,6 % – vidutinio laipsnio DCIS, 32,2 % – mažo laipsnio DCIS, 3,2 % – Pedžeto liga. Dauguma DCIS atvejų estrogenų receptoriai buvo labai jautrūs: 61,3 % pacienčių nustatyti 7–8 Allredo balai iš aštuonių, 32,2 % – estrogenų receptoriai buvo neigiami. Progesteronų receptoriai buvo teigiami 61,3 % atvejų, 35,5 % atvejų – neigiami. Diagnozuojat DCIS dažniausiai, 67,7 % atvejų, buvo atlikta mamografija ir biopsija, kontroliuojama rentgenu, 70,1 % atvejų matomus mamogramose pakitimus radiologai įvertino BI-RADS 4–6 kategorijomis. Rentgenu kontroliuojama biopsija atlikta 45 % atvejų; 29,0 % atvejų biopsija atlikta plona adata.RezultataiMoterys stebėtos penkerius metus. Viena pacientė mirė dėl kiaušidžių onkologinės ligos po 5 metų, vienai pacientei, praėjus 61 mėnesiui po DCIS operacijos, rastos metastazės pažastyje.IšvadosDCIS sirgo maždaug 60 metų moterys, vyravo didelio laipsnio DCIS, turinti labai jautrius estrogenų ir progesteronų receptorius. Stebint 5 metus, nustatytas progresavimas vienai pacientei pažastyje (3,2 %).
5
Leleika, Arnoldas, Einius Trumpa, and Palmira Leišytė. "EOZINOFILIJOS SĄSAJOS SU ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ LIGOMIS." Health Sciences 31, no. 3 (May 24, 2021): 148–52. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.098.
Full textAbstract:
Medicinoje eozinofiliniai granulocitai daugiausiai žinomi kaip kraujo ląstelės, kurios dalyvauja alerginių reakcijų, helmintozių bei bronchinės astmos gynybos mechanizmuose. Šių ląstelių bei širdies ir kraujagyslių ligų sąsaja Lietuvoje ir pasaulyje dar mažai nagrinėta. Dažniausiai atlikti tyrimai su nedidelėmis žmonių populiacijomis, nes tokių įvykių pasitaiko retai, nors gydytojams, tiriantiems ligonį, ne visada pavyksta nustatyti ligos priežastį. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti eozinofilinių granulocitų kiekio padidėjimo koreliaciją su širdies bei kraujagyslių ligų išsivystymu; pristatyti jau atliktus klinikinius tyrimus, aptariant ligų klinikines formas, epidemiologiją, riziką sirgti; atskleisti būtinybę analizuoti eozinofilinių granulocitų padidėjimą bendrame kraujo vaizde. Sisteminė literatūros apžvalga atlikta PubMed, UpToDate elektroninėse medicininių publikacijų paieškos sistemose. Atrenkant tinkamas publikacijas, buvo naudojami raktažodžiai ir jų deriniai: eosinophilia, heart damage, ischemia, arterial hypertension, coronary heart disease. Analizei atrinktos daugiausia pirminės publikacijos bei klinikiniai tyrimai. Atlikus tyrimą, pastebėta, jog eozinofilinių granulocitų padidėjimas koreliuoja ne vien su alergijomis, atopija, bronchine astma, helmintozėmis, bet ir su širdies bei kraujagyslių ligomis. Nustatyta, kad šios efektorinės ląstelės infiltruoja įvairius audinius, sukelia uždegimą, organų disfunkciją. Ištirta, jog eozinofilija reikšmingai susijusi su vainikinėmis arterijomis, kai kuriems pacientams sukelia sunkią išeminę širdies ligą, kuri dažnai baigiasi mirtimi. Pastebėta, jog eozinofilija reikšmingai siejasi su arterijų kalcifikacija, todėl paspartėja arterinės hipertenzijos progresavimas.
6
Štelemėkienė, Inga. "Gyvensenos pokyčių įtaka širdies ir kraujagyslių ligų gydymui." Lithuanian General Practitioner 25, no. 2 (February 18, 2021): 127–30. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.628.
Full textAbstract:
Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, nepaisant aktyvaus medikamentinio ir chirurginio gydymo, tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje išlieka pagrindine sergamumo ir mirtingumo priežastimi. Tradiciniai medikamentiniai ir chirurginiai gydymo metodai veikia ligos pasekmes, neveikdami ligos priežasties. Gyvensenos medicinos intervencijos, nukreiptos į gyvenimo būdo keitimą, atskirai arba kartu su įprastais gydymo metodais sumažina širdies ir kraujagyslių sistemos bei kitų lėtinių ligų riziką bei daro įtaką jų eigai, o tam tikrais atvejais sustabdo ligos progresavimą ar pasuka šių ligų eigą priešinga kryptimi.
7
Morkūnas, Dainius, Algimantas Stašinskas, and Deividas Narmontas. "Mažos molekulinės masės heparinų vaidmuo stabdant vėžinės ligos progresavimą." Lietuvos chirurgija 4, no. 3 (January 1, 2006): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2006.3.2262.
Full textAbstract:
Dainius Morkūnas, Algimantas Stašinskas, Deividas NarmontasVilniaus universiteto Bendrosios ir plastinės chirurgijosortopedijos ir traumatologijos klinika,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl. paštas: mork.dainius@yahoo.com Įvadas / tikslas Mažos molekulinės masės heparinai plačiai vartojami klinikinėje praktikoje. Šie antikoaguliantai skiriami trombozinių komplikacijų profilaktikai. Naujausi tyrimai rodo, kad mažos molekulinės masės heparinai tromboembolizmą sergant vėžiu veikia efektyviau ir gali pailginti išgyvenamumą. Metodai Straipsnyje apžvelgiama naujausia literatūra apie mažos molekulinės masės heparinų poveikį tromboembolizmui. Pateikiamos daugiacentrių tyrimų apžvalgos ir išvados. Rezultatai Mažos molekulinės masės heparinai, slopindami koaguliacijos procesus, veikia naviko augimą, invaziją, metastazavimą ir angiogenezę, kartu pagerina išgyvenamumą. Išvada Po didelių onkologinių operacijų rekomenduojama ilgalaikė 2–4 savaičių antitrombozinė terapija mažos molekulinės masės heparinais. Pagrindiniai žodžiai: mažos molekulinės masės heparinai, tromboembolinė liga, antitrombozinė terapija, onkologija Principles of surgical treatment of gastrointestinal stromal tumors Dainius Morkūnas, Algimantas Stašinskas, Deividas NarmontasVilnius University, Clinic of General and Plastic Surgery, Orthopedics and Trauma SurgeryŠiltnamių str. 29 LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mails: mork.dainius@yahoo.com Background / objective Low Molecular Mass Heparins (LMMH) are widely used in clinical practice. These anticoagulants are prescribed for the prophylaxis of thromboembolic complications. Recent trials have shown that low molecular mass heparins are effective more in cancer patients with thromboembolism and may lower their mortality. Methods The newest literature on the effectiveness of low molecular mass heparins in the management of thromboembolic disease is reviewed. Multicenter clinical trials are presented. Results By inhibiting the coagulation processes, the LMMH exert a positive effect on tumor growth, invasion, metastasing, and angiogenesis, thus improving the survival. Conclusion Long-lasting 2–4 week antithrombolic LMMH therapy is recommended after major oncologic operations. Key words: low molecular mass heparin; thromboembolic disease; antithrombolic therapy
8
Širvinskienė, Rasa. "Gyvensenos veiksnių reikšmė prostatos vėžio progresavimui aktyviai stebimiems pacientams." Lithuanian General Practitioner 25, no. 3 (March 17, 2021): 196–99. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.646.
Full textAbstract:
Prostatos vėžys yra antra dažniausia vyrų onkologinė liga pasaulyje ir pati dažniausia vyrų onkologinė liga Lietuvoje. 2018 m. pasaulyje buvo užregistruota daugiau nei 1,3 mln. prostatos vėžio atvejų [1]. Daugybė atliktų tyrimų parodė gyvensenos ir prostatos vėžio rizikos santykį, bet yra nedaug tyrimų, kurie būtų sutelkę dėmesį į gyvensenos reikšmę prostatos vėžio progresavimui. Prostatos vėžiu sergančių pacientų aktyvi stebėsena suteikia geresnes galimybes vertinti gyvensenos pokyčių reikšmę ligos progresavimui, nes nėra iškraipančių gydymo rezultatų [2].
9
A., Ovčinikova, and Kizlaitienė R. "Geriamųjų vaistų, skirtų išsėtinei sklerozei gydyti, ypatumai. Kiek individualios genetinės ypatybės lemia gydymo efektyvumą? Multiple sclerosis: overview of orally administrated disease-modifying drugs. Do genetics influence the success of treatment?" Neurologijos seminarai 23, no. 79 (August 2, 2019): 20–25. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.03.
Full textAbstract:
Išsėtinė sklerozė yra pagrindinė įgytos neurologinio pobūdžio negalios priežastis jauno amžiaus asmenims. Ligos eigą modifikuojančių vaistų sukūrimas ir įdiegimas į klinikinę praktiką yra itin svarbus, nes užkerta kelią naujiems išsėtinės sklerozės recidyvams ir negalios progresavimui. Injekciniai (glatiramero acetatas, β interferonai) ir infuziniai (natalizumabas, alemtuzumabas) ligos eigą modifikuojantys vaistai yra efektyvūs ir plačiai taikomi, tačiau ilgametė injekcinė arba infuzinė terapija išvargina išsėtinės sklerozės pacientus, todėl jie labiau pageidauja geriamosios vaistų formos. Šiame straipsnyje pateikiame trumpą geriamųjų vaistų, skirtų išsėtinei sklerozei gydyti (fingolimodo, dimetilfumarato ir teriflunamido), apžvalgą. Taip pat atkreipiame dėmesį į polimorfinių genetinių variacijų HLA regione svarbą išsėtinės sklerozės patogenezėje ir organizmo atsakui į ligos eigą modifikuojantį gydymą.
10
Navickienė, Aušrinė, and Urtė Builytė. "PERIFERINIŲ ARTERIJŲ OKLIUZINĖS LIGOS YPATUMAI SERGANT CUKRINIU DIABETU: LITERATŪROS APŽVALGA." Medicinos teorija ir praktika 20, no. 4 (February 20, 2014): 401–9. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2014.064.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: cukrinis diabetas, periferinių arterijų okliuzinė liga, arterijų rekonstrukcija. Viena didžiausių senstančios visuomenės problemų yra aterosklerozė ir cukrinio diabeto sukeltos komplikacijos. Aterosklerozės klinikinės išraiškos yra išeminė širdies liga, galvos smegenų išemija ir periferinių arterijų okliuzinė liga. Cukrinis diabetas, amžius, rūkymas ir lytis yra svarbiausi rizikos veiksniai periferinių arterijų okliuzinei ligai išsivystyti ir progresuoti. Atlikta daugelis studijų, nagrinėjančių periferinių arterijų okliuzinės ligos progresavimą, tačiau iki šiol tyrimai negali pateikti vienareikšmio atsakymo, kokie rizikos veiksniai yra svarbiausi ir turi daugiausia įtakos periferinių arterijų okliuzinės ligos vystymuisi sergančių cukriniu diabetu pacientų grupėje. Šiame straipsnyje apibendriname svarbiausius gretutinius rizikos veiksnius, ligos ypatumus, klinikinius ligos pasireiškimus, pagrindinius diagnostikos ir gydymo pasirinkimo metodus pacientams, sergantiems cukriniu diabetu ir periferinių arterijų okliuzine liga. Metodai. Surinkta ir apibendrinta literatūra, apžvelgianti periferinių arterijų okliuzinės ligos pasireiškimą, diagnostikos ir gydymo metodus pacientams, sergantiems cukriniu diabetu. Išvados. Būtini tolesni randomizuoti tyrimai, kurie leistų sudaryti gydymo algoritmą pacientams, sergantiems cukriniu diabetu ir periferinių arterijų okliuzine liga.
11
A., Juknelytė, Vaičekauskytė Ž., Mickevičienė D., and Balnytė R. "Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė: nuo patogenezės iki gydymo naujovių. Literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 24, no. 83 (January 1, 2020): 35–40. http://dx.doi.org/10.29014/10.29014/ns.2020.04.
Full textAbstract:
Išsėtinė sklerozė (IS) – lėtinė autoimuninė uždegiminė centrinės nervų sistemos liga, kuri paveikia daugiau nei 2,3 mln. žmonių visame pasaulyje. Apie 15 % atvejų IS prasideda pirminės progresuojančios išsėtinės sklerozės (PPIS) eiga. Ilgai buvo manyta, kad uždegimas yra pirminis veiksnys, pradedantis patologinių procesų mechanizmą, o neurodegeneracija tik paspartina ligos progresavimą. Naujausi duomenys atskleidžia tikslesnių detalių apie PPIS patogenezę, kurios paskatino kurti naują vaistą. Po ilgus metus trukusio nesėkmingų gydymo metodų taikymo naujas vaistas okrelizumabas parodė daug žadančių rezultatų, gydant PPIS. Vaistas buvo patvirtintas 2018 m. Europos vaistų agentūros (EMA). Nors PPIS laikyta nepagydoma liga, šiandien teikiama daugiau vilčių pacientams, stabdant negalios progresavimą.
12
Juknelytė, A., Ž. Vaičekauskytė, D. Mickevičienė, and R. Balnytė. "Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė: nuo patogenezės iki gydymo naujovių. Literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 24, no. 83 (January 1, 2020): 35–40. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2020.04.
Full textAbstract:
Išsėtinė sklerozė (IS) – lėtinė autoimuninė uždegiminė centrinės nervų sistemos liga, kuri paveikia daugiau nei 2,3 mln. žmonių visame pasaulyje. Apie 15 % atvejų IS prasideda pirminės progresuojančios išsėtinės sklerozės (PPIS) eiga. Ilgai buvo manyta, kad uždegimas yra pirminis veiksnys, pradedantis patologinių procesų mechanizmą, o neurodegeneracija tik paspartina ligos progresavimą. Naujausi duomenys atskleidžia tikslesnių detalių apie PPIS patogenezę, kurios paskatino kurti naują vaistą. Po ilgus metus trukusio nesėkmingų gydymo metodų taikymo naujas vaistas okrelizumabas parodė daug žadančių rezultatų, gydant PPIS. Vaistas buvo patvirtintas 2018 m. Europos vaistų agentūros (EMA). Nors PPIS laikyta nepagydoma liga, šiandien teikiama daugiau vilčių pacientams, stabdant negalios progresavimą.
13
Pšemeneckienė, G., K. Petrikonis, and D. Rastenytė. "Interleukinų IL1A ir IL6 genų polimorfizmas: sąsajų su APOE genotipu ir sporadinės Alzheimerio ligos klinikine eiga paieška Interleukin IL1a and IL6 gene polymorphism: search for association with APOE genotype and clinical course of sporadic Alzheimer’s disease." Neurologijos seminarai 23, no. 81 (February 14, 2020): 130–39. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.18.
Full textAbstract:
Įvadas. Yra duomenų, kad IL1α ir IL6, kaip vienų svarbiausių citokinų, dalyvaujančių neurouždegimo procesuose, genų polimorfizmai yra susiję su Alzheimerio ligos (AL) rizika. Šiame tyrime siekėme įvertinti IL1A -889C>T ir IL6 -174G>C polimorfizmų sąsajas su sporadinės AL rizika APOE ε4 nešiotojams ir APOE rizikos alelio neturintiems asmenims. Taip pat tyrėme IL1A -889C>T ir IL6 -174G>C polimorfizmų sąsajas su AL progresavimo pobūdžiu. Tiriamieji ir tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo 110 sergančiųjų sporadine AL ir 115 sutapatintų pagal amžių ir lytį sveikų kontrolinių tiriamųjų, kurių pažinimo funkcijos nesutrikusios (Lietuvos populiacija). IL1A -889C>T (rs1800587) ir IL6 -174G>C (rs1800795, Intro- no tipo) genotipavimas atliktas tikro laiko PGR (TL-PGR) metodu. Rezultatai. IL1A -889C>T genotipų dažniai APOE4+ grupėje (C/C – 52,9 %, C/T – 41,2 %, T/T – 5,9 %), lyginant su APOE4- sergančiaisiais AL (C/C – 55,6 %, C/T – 37,0 %, T/T – 7,4 %), nesiskyrė (p = 0,887). Sergantiems AL pacientams IL6 -174G>C genotipai APOE4+ grupėje (G/G – 11,8 %, G/C – 62,7 %, C/C – 25,5 %) ir APOE4- grupėje (G/G – 14,8 %, G/C – 61,1 %, C/C – 24,1 %) buvo pasiskirstę panašiai (p = 0,898). Genotipų dažniai reikšmingai nesiskyrė sergantiesiems greitai progresuojančia AL, lyginant su lėtai progresuojančia AL (p (IL1A -889C>T) = 0,638; p (IL6 -174G>C) = 0,118). IL1A -889C>T ir IL6 -174G>C polimorfizmų paveldėjimas (dominantinio, overdominantinio ir recesyvinio modeli0), atsižvelgiant į APOE genotipą, reikšmingai nekeitė galimybių santykio sirgti AL (p < 0,05). Lėtai ir greitai progresuojančios AL grupėse IL1A -889C>T ir IL6 -174G>C polimorfizmų paveldėjimas AL galimybei reikšmingos įtakos neturėjo (p < 0,05). Išvados. IL1A -889C>T ir IL6 -174G>C genotipų pasiskirstymas grupėse pagal APOE ε4 ir grupėse pagal AL progresavimo pobūdį reikšmingai nesiskyrė. Reikšmingų IL1A -889C>T ir IL6 -174G>C polimorfizmų sąsajų su AL rizika nei APOE4+, nei APOE4- tiriamiesiems nenustatyta. Mūsų duomenimis, IL1A -889C>T ir IL6 -174G>C polimorfizmų paveldėjimas nesusijęs su spartesniu AL progresavimu.
14
Masilionis, Tomas, Paulius Vargalis, and Raimondas Kiltinavičius. "VIRUSINĖS C HEPATITO INFEKCIJOS IR 2 TIPO CUKRINIO DIABETO KOMORBIDIŠKUMAS." Health Sciences 30, no. 5 (September 21, 2020): 14–17. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.106.
Full textAbstract:
C hepatitas yra virusinė infekcija, kuri sukelia kepenų pažeidimą. Šios ligos eiga pradžioje besimptomė, tad žmogus, nesijausdamas sergantis, gali ja užkrėsti kitus. Jei užsikrėtus šiuo virusu sergama besimptome ligos forma daugiau nei 6 mėnesius, ji dažniausiai pereina į lėtinę, kuri gali iš lėto progresuoti į kepenų cirozę ir sukelti hepatocitų karcinogenezę. Taip gali susiformuoti hepatoceliulinė karcinoma (HCC). Progresuodama C hepatito viruso (HCV) infekcija gali paveikti kitas gretutines ligas, ar netgi sukelti naujų. Viena iš tokių ligų yra 2 tipo cukrinis diabetas (CD2). Darbo tikslas – išsiaiškinti C hepatito viruso sukeltos infekcijos ir 2 tipo cukrinio diabeto sąsajas. Straipsnių paieška atlikta PubMed, BioMed Central duomenų bazėse. Naudotos raktažodžių kombinacijos: diabetes mellitus, hepatitis C virus extrahepatic manifestations. Rezultatai atskleidė, kad sergantiems HCV sukelta ciroze ir hepatoceliuline karcinoma, CD2 rizika didesnė. HCV labiau paplitęs tarp sergančiųjų CD2. Manoma, kad CD2 išsivystymas HCV sergantiems pacientams siejamas su β ląstelių disfunkcija arba autoimuniniu kasos pažeidimu. Rezistentiškumas insulinui skatina sergančiųjų HCV infekcija kepenų pažaidos bei HCC karcinomos vystymąsi, nepriklausomai, išsivystęs CD2 ar ne. Sergantiems cukriniu diabetu ir HCV turintiems pacientams ženkliai didėja HCC progresavimo rizika, kuri blogina gyvenimo kokybę. Svarbi kuo ankstyvesnė šių ligų diagnostika ir profilaktika, nutukimo, dislipidemijos korekcija bei alkoholio vartojimo ribojimas. Į prevencinius patikrinimus turėtų būti dažniau įtrauktas gliukozės kiekio matavimas kraujyje bei periodinis gliukozės tolerancijos mėginys. Tai sumažintų ne tik CD2, bet ir HCC išsivystymo riziką. Nustatyta, kad sėkmingas HCV gydymas gali sumažinti susirgimo cukriniu diabetu riziką. Ilgą laiką sėkmingai gydant interferonu ar tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais, pastebėta CD2 regresija. Lyginant HCV gydymą interferonais ir tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais, geresnė CD2 kontrolė gauta, kuomet pacientai buvo gydomi tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais.
15
Timovskaja, Juliana, Oleksij Zotovas, and Mykola Anikusko. "METASTAZAVUSIO KRŪTIES VĖŽIO GYDYMAS TIK GERIAMAISIAIS CHEMOTERAPIJOS IR HORMONŲ TERAPIJOS PREPARATAIS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 5 (January 20, 2017): 464–71. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.075.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: metastazavęs krūties vėžys, paliatyvi citostatinė terapija, chemoterapija ir hormonų terapija, periodo be progresavimo trukmė, tegafuras, anastrozolas. Tyrimo tikslas. Palyginti įvairių paliatyvios terapijos schemų efektyvumą, tablečių formos preparatų skyrus hormonų receptorių teigiamam, HER-2/neu neigiamam metastazavusiam krūties vėžiui (MKV) gydyti. Objektas ir metodai. Veikale pateikti 81 MKV sergančios pacientės gydymo rezultatai. Atsitiktinės atrankos būdu tiriamosios buvo suskirstytos į tris grupes ir joms buvo skirta tik tablečių formos preparatų. Pirmosios grupės (A) pacientėms buvo skirta paliatyvi hormonų terapija – aromatazės inhibitoriaus (AI) anastrozolo po 1 mg kasdien. Vieną šios grupės terapijos kursą sudarė 21 diena. Antrosios grupės (C+Ca) pacientėms buvo skirta kapecitabino (2 500 mg/m2 per parą nuo 8 iki 21 dienos) ir ciklofosfamido (100 mg kasdien nuo 1 iki 14 dienos), esant 21 dienos terapijos ciklui. Trečiosios grupės (T+A) pacientėms buvo skirta tegafuro (1 200–1 600 mg/parą (3–4 kapsulės per parą)) nuo 1 iki 14 dienos (esant 21 dienos terapijos ciklui), derinant su kasdien po 1 mg vartojamu anastrozolu. Buvo nustatoma periodo trukmė be ligos progresavimo – laikas nuo tyrime taikomo gydymo pradžios iki navikinio proceso progresavimo požymių atsiradimo gydant (pagal Kaplano-Mejerio metodą) – ir tiriamos toksinės paskirtos terapijos apraiškos. Rezultatai. Vidutinė periodo be ligos progresavimo trukmė, kartu skyrus chemoterapijos ir hormonų terapijos preparatų tegafuro ir anastrozolo, buvo ilgesnė (15,3 ± 2,1 mėn.) nei skyrus vien tik hormonų terapijos preparato anastrozolo (9,4 ± 1,1 mėn.) arba citostatiko kapecitabino ir ciklofosfamido tablečių derinio (10,0 ± 1,2 mėn.). Pagal Kaplano-Mejerio metodą nustatytas išgyvenamumas be recidyvo buvo geresnis kartu skyrus chemoterapijos ir hormonų terapijos preparatų tegafuro ir anastrozolo nei skyrus tik anastrozolo arba ciklofosfamido ir kapecitabino derinio (p ≤ 0,005). Nepageidaujamų reiškinių dažnis vartojant įvairių paliatyvios terapijos tablečių formos preparatų buvo beveik toks pat. Pasireiškė I–II laipsnio toksinio poveikio nepageidaujamų reiškinių. Išvados. Paliatyvi tablečių formos chemoterapija ir hormonų terapija yra efektyvus hormonų receptorių teigiamo, HER-2/ neu neigiamo MKV gydymo būdas dėl pakankamo efektyvumo, priimtino toksinio poveikio profilio ir galimybės ilgai vartoti preparatus ambulatorinėmis sąlygomis.
16
Pikturnienė, Rugilė, Jolanta Česienė, and Kristijonas Česas. "PEDIATRINĖ MELANOMA: ATVEJO APRAŠYMAS." Visuomenės sveikata 28, no. 7 (January 24, 2019): 82–84. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2018.098.
Full textAbstract:
Pediatrinė melanoma – tai melanoma, išsivysčiusi iki 20 metų amžiaus. Tai yra retas susirgimas, sudarantis 1 – 4 % visų melanomos diagnozių [1,2]. Diagnozės nustatymas neretai sudėtingas, ypač vaikams prieš lytinę brandą. Tuo metu melanomos klinikinė raiška yra nespecifinė: nepigmentuotas ar nepiktybiškai atrodantis darinys, kuris dėl pavėluotos ar neteisingos diagnozės nėra pradedamas gydyti laiku ar teisingai [3]. Pristatomas klinikinis atvejis: 10 metų berniukui diagnozuota melanoma. Navikas buvo pašalintas chirurginiu būdu. Šiuo metu pacientas stebimas dėl galimo ligos progresavimo.
17
Kubiliūtė, Dainora, Elita Gruodytė, Agnė Čerkauskaitė, and Arvydas Laurinavičius. "FABRY LIGA: KLINIKINIS ATVEJIS IR LITERATŪROS APŽVALGA." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 4 (January 10, 2017): 382–88. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.062.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: Fabry liga, lizosomų kaupimo liga, lėtinė inkstų liga, pakaitinė fermentų terapija. Fabry liga – tai reta su X chromosoma paveldima liga, lemianti lizosomų fermento alfa-galaktozidazės A trūkumą, dėl kurio įvairiose kūno ląstelėse kaupiasi nesuskaldyti glikosfingolipidai. Tai antra pagal dažnumą lizosomų kaupimo liga, pasireiškianti 1:40 000–1:117 000 vyrų. Liga progresuoja pažeisdama daugelį organų: inkstus, širdį, smegenis, akis, todėl reikalingas daugelio sričių specialistų įvertinimas ir pastabumas. Progresuojantis substratų atsidėjimas audinių ląstelėse pamažu blogina organo veiklą iki visiško veiklos nepakankamumo. Ankstyva ligos diagnozė ir laiku pradėtas gydymas labai svarbus aspektas siekiant suvaldyti ligą. Specifinis gydymas pakaitine fermentų terapija gali užkirsti kelią komplikacijoms atsirasti ar sulėtinti ligos progresavimą. Lietuvoje nustatyta 14 šios ligos atvejų, keturiems taikoma pakaitinė fermentų terapija. Norime pristatyti vieną naujausių ligos atvejų, nustatytų Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Nefrologijos skyriuje. 32 metų vyrą nespecifiniai simptomai vargino keletą metų, tačiau radus pakitimų šlapime, buvo įtarta genetinė nefropatija, todėl atlikta inksto biopsija. Morfologiniai pakitimai inkstų biopsijoje buvo panašūs į Fabry ligą, todėl pacientas išsiųstas į Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Retų ligų koordinavimo centrą. Atlikus papildomus genetinius tyrimus, pacientui patvirtinta Fabry liga, paskirta pakaitinė fermentų terapija Algalzidaze alfa.
18
Bernotaitė, Emilija, and Diana Žaliaduonytė. "PAŽENGUSIO ŠIRDIES NEPAKANKAMUMO ETIOLOGIJOS, DIAGNOSTIKOS IR GYDYMO YPATUMAI." Health Sciences 30, no. 3 (2020): 25–30. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.064.
Full textAbstract:
Širdies nepakankamumo (toliau – ŠN) gydymas per keletą pastarųjų dešimtmečių buvo papildytas naujais medikamentais ir intervencinėmis priemonėmis, pratęsiančiomis sergančiųjų širdies ligomis gyvenimą, tačiau mirštamumo rodikliai vis tiek nepaprastai dideli. Tinkamas ligos gydymas gali sulėtinti, sustabdyti arba kai kuriais atvejais pakeisti ŠN progresavimą, tačiau net ir taikant efektyviausią medikamentinį gydymą, ŠN gali progresuoti iki galutinės stadijos, kai gydymas tampa nebeveiksmingas, o kruopščiai atrinktų pacientų grupei dar galima širdies transplantacija. Darbo tikslas – atrinkti ir išanalizuoti ekspertų nustatytas ir visuotinai pripažintas pažengusio (terminalinio) ŠN priežastis, diagnostikos bei gydymo rekomendacijas.
19
Kubiliūtė, A., and R. Liutkevičienė. "Optinio neurito ryšys su išsėtine skleroze. Literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 25, no. 87 (July 1, 2021): 30–34. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2021.04.
Full textAbstract:
Optinio neurito ir išsėtinės sklerozės ryšys nagrinėjamas dėl abi šias patologijas siejančių centrinėje nervų sistemoje vyraujančių demielinizacijos ir neurodegeneracijos procesų. Tiek vienos, tiek kitos ligos atvejų vyksta imuninio atsako sukeltas mielininio dangalo, o vėliau ir aksonų, pažeidimas, lemiantis negrįžtamą neurologinių funkcijų sutrikimą. Šie procesai vyksta jauname amžiuje, todėl ankstyva ligos diagnostika ir jos suvaldymas turi reikšmės pacientų neurologinei funkcijai ir gyvenimo kokybei išsaugoti. Optinis neuritas gali pasireikšti kaip pirma išsėtinės sklerozės ataka, tad, tinkamai atpažinus jam būdingus simptomus ir nuodugniai įvertinus oftalmologinės bei neurologinės patologijos požymius, patikimiausiais tyrimo metodais galima ne tik nustatyti regos sutrikimų priežastį, bet ir numatyti tikimybę susirgti išsėtine skleroze. Deja, net ir išaiškinus, kad pacientas turi didelę riziką ateityje sirgti šia demielinizuojančia liga, nustačius optinį nervo uždegimą ar kitus išsėtinei sklerozei būdingus simptomus, priemonių sustabdyti ligos progresavimą kol kas nėra. Šiuo metu laikomasi principo ūmaus optinio neurito epizodui suvaldyti skirti intraveninius ir geriamuosius gliukokortikoidus, intraveninį imunoglobuliną, gydomąsias plazmaferezes. Tokio gydymo efektyvumas išlieka diskutuotinas, todėl tiriamos naujos medžiagos, kurių pritaikymas padėtų apsaugoti nuo tolesnio nervinio audinio pažeidimo ir skatintų remielinizacijos procesus. Šiame straipsnyje aptariama optinio neurito epidemiologija, etiologija, patogenezė, pagrindiniai klinikos aspektai, diagnostikos bei gydymo galimybės ir ryšio su išsėtinės sklerozės išsivystymu vertinimas.
20
Judickas, Martynas, Emilija Jonaitytė, and Dainius Misevičius. "CISTINĖ FIBROZĖ." Health Sciences 30, no. 3 (2020): 118–23. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.081.
Full textAbstract:
Cistinė fibrozė yra pavojingas gyvybei monogeninis sutrikimas, charakterizuojamas kaip lėtinis kvėpavimo takų ir virškinamojo trakto pažeidimas. Cistinė fibrozė dažniausiai pasireiškia naujagimiams. Daugėja duomenų, įrodančių organizmo pokyčių pradžią gimdoje. Progresuojantis plaučių pažeidimas yra daugumos sergančiųjų mirties priežastis. Pasiektas didelis proveržis, aiškinantis cistinės fibrozės patogenezę molekuliniame lygmenyje, tačiau dar nepakankamai suvokiamos priežastys, sukeliančios kvėpavimo ir kitų sistemų pažeidimus. Tyrimo tikslas – gauti naujos informacijos apie cistinės fibrozės aktualumą, sergančiųjų sunkumus ir gydymo perspektyvas. Atlikta sisteminė mokslinės literatūros apžvalga. Peržiūrėta daugiau kaip 150 publikacijų, analizei atrinktos 33 publikacijos, paskelbtos ne vėliau nei prieš 10 metų ir išanalizuotas jų turinys. Straipsnyje pateikiama šiuolaikinių mokslo žinių apie cistinę fibrozę ir jos kilmę, ligai būdingą kliniką, diagnostikos galimybes bei sunkumus, šiuo metu prieinamą gydymą ir ateities perspektyvas. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad nauji cistinės fibrozės gydymo pasiekimai įgalino pristabdyti ligos progresavimą ir padidino pacientų išgyvenamumą iki 40 metų, tad toliau tobulinamos esamos bei ieškoma naujų terapinių šios retos ligos pirminės prevencijos priemonių ir gydymo galimybių.
21
Baltagalvienė, Renata, Givi Lengvenis, Sandra Zaičikaitė, Asta Bajorinaitė, and Jūratė Dementavičienė. "GALVOS SMEGENŲ GRYBELINIO ABSCESO DIAGNOSTIKA MAGNETINIO REZONANSO TOMOGRAFIJA: ATVEJO APRAŠYMAS." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.1 (September 10, 2015): 501–6. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.079.
Full textAbstract:
18 metų mergina su anksčiau diagnozuota hematologine liga ir būdama imunosupresinės būklės kreipėsi į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas dėl galvos skausmų, sąmonės sutrikimo epizodų. Galvos kompiuterinės tomografijos tyrimas parodė žemo tankio židinį kairėje smilkinio skiltyje. Magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) vaizduose – židinys, žiedu kaupiantis kontrastinę medžiagą, T2W sekose aukšto signalo, gaubiamas švelnios perifokalinės edemos, su pakraujavimo požymiais ir sumažėjusios difuzijos intarpais. Pakartojus MRT tyrimą po mėnesio, židinys padidėjo, ertmės viduje išryškėjo išaugos, atsirado žiedinis difuzijos sumažėjimas. Atlikus juosmeninę punkciją rasta Aspergillus antigenų. Remiantis klinikiniais, radiologiniais ir laboratorinių tyrimų duomenimis, suformuluota diagnozė – galvos smegenų abscesas, sukeltas Aspergillus genties grybelio. Taikytas priešgrybelinis ir specifinis hematologinis gydymas. Gydant galvos smegenų abscesas sumažėjo, neurologiniai skundai išnyko, tačiau praėjus 5 mėnesiams pacientė mirė dėl hematologinės ligos progresavimo.
22
Valterytė, Gintarė. "PREDIABETO IR DIABETO BEI ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ LIGŲ DIAGNOSTIKA IR PREVENCIJA." Health Sciences 30, no. 5 (September 21, 2020): 139–43. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.130.
Full textAbstract:
Cukrinis diabetas (CD) – įvairių paveldimų ir įgytų priežasčių sukeltas medžiagų apykaitos sutrikimas. Tai lėtinė liga, kai dėl insulino gamybos, sekrecijos ir poveikio pakitimų (audinių atsparumo insulinui), arba dėl abiejų priežasčių, sutrinka visa medžiagų (angliavandenių, baltymų, riebalų) apykaita, atsiranda lėtinė hiperglikemija ir daugelio organų (ypač akių, inkstų, nervų, širdies ir kraujagyslių) ilgalaikis pažeidimas ar disfunkcija (PSO, 2019). Dėl greitėjančio gyvenimo tempo, netinkamos mitybos, vartotojiško požiūrio Lietuvoje ir pasaulyje daugėja pacientų, kuriems vienu metu nustatomas CD bei širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL). Sergant CD, atsiranda lėtinė hiperglikemija ir daugelio organų (ypač akių, inkstų, nervų, širdies ir kraujagyslių) ilgalaikis pažeidimas ar disfunkcija. Ilgalaikė hiperglikemija sukelia reikšmingas mikrovaskulines ir makrovaskulines diabeto komplikacijas, tarp kurių yra širdies vainikinių kraujagyslių pažeidimas. Pacientams, kuriems nustatomas ūmus koronarinis įvykis, ištyrus glikemiją, dažnai nustatomi gliukozės rodiklių nuokrypiai. Sutrikusios glikemijos nevalgius (prediabeto) ir CD pasireiškimas atspindi natūralų ligos eigos progresavimą nuo normoglikemijos iki antro tipo CD. Šioms patologijoms diagnozuoti naudojami skirtingi diagnostiniai modeliai. Diagnozuoti sutrikusią glikemiją − nevalgius būtina atlikti gliukozės tolerancijos testą. Asmenims su nustatyta ŠKL diagnoze reikia tirti HbA1c, o gliukozės tolerancijos testą atlikti, kai glikuoto hemoglobino duomenys nėra aiškūs. CD diagnozės patvirtinimo amžius, glikemijos kontrolė, inkstų komplikacijos sukeltos CD pasekmės leidžia prognozuoti ŠKL eigą. Sergantieji CD ir gliukozės tolerancijos sutrikimu bei turintys organų taikinių pažeidimų, turi labai didelę ŠKL riziką. Jų rizika numirti nuo ŠKL per 10 metų yra didesnė, nei 10 procentų [15]. Svarbi yra ankstyva diagnostika, rizikos veiksnių (nutukimas, mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, nesubalansuota mityba) korekcija.
23
Socevičienė, Lina, and Simona Stech. "Keratokonuso gydymas vienmomente refrakcijos ydos korekcijos ir ragenos sustiprinimo operacija." Acta medica Lituanica 22, no. 2 (August 24, 2015): 93–101. http://dx.doi.org/10.6001/actamedica.v22i2.3124.
Full textAbstract:
Darbo tikslas. Analizuoti regėjimo ir ragenų pakitimus po vienmomentės kombinuotos operacijos – dalinės refrakcijos ydos korekcijos eksimeriniu lazeriu (photorefractive keratectomy, PRK) ir ragenos sustiprinimo procedūros (corneal crosslinking, CXL). Toks gydymas taikomas keratokonusu sergantiems pacientams siekiant pagerinti regėjimą ir sustabdyti ligos progresavimą. Tyrimo medžiaga ir metodai. Stebėjome 24 tokiu būdu operuotas keratokonusu sergančių pacientų akis. 24 atvejais analizuoti pusės metų pooperacinio sekimo duomenys, 16 – vienų metų. Palyginamosios analizės būdu vertintas nekoreguoto ir geriausio koreguoto regėjimo aštrumo pasikeitimas prieš operaciją, po pusės metų ir praėjus metams po operacijos. Ligos stabilizavimas vertintas lyginant regėjimo aštrumą (nekoreguotą ir koreguotą) ir maksimalios keratometrijos reikšmę praėjus pusei metų ir metams po operacijos. Rezultatai. Vidutinis kombinuota vienmomente operacija gydytų pacientų amžius 27,14 ± 4,41 (min 20, max 37 metai). Gydytų keratokonusu sergančių pacientų akių ligos stadijos (pagal Amsler-Krumeich klasifikaciją): pirmoji stadija – 7 akys (29 %), antroji – 13 akių (54 %), trečioji – 4 akys (17 %). Šia operacija negydytas nė vienas ketvirtosios stadijos atvejis. Nustatytas statistiškai patikimas nekoreguoto regėjimo aštrumo pokytis stebėjimo laikotarpiais (prieš operaciją – 0,3 ± 0,17; pusė metų po operacijos – 0,75 ± 0,23; metai po operacijos – 0,71 ± 0,23; Friedmano kriterijus = 28,84, lls = 2, p < 0,001): statistiškai patikimas skirtumas, palyginti pirmąjį vizitą su apsilankymu po 6 mėn. bei po metų (abiem atvejais p < 0,001), statistiškai patikimai stabilu lyginant vizitus po 6 mėn. ir po metų (p = 0,650). Taip pat nustatytas statistiškai patikimas geriausio koreguoto regėjimo aštrumo pokytis stebėjimo laikotarpiais (prieš operaciją – 0,62 ± 0,22; pusė metų po operacijos – 0,83 ± 0,16; metai po operacijos – 0,84 ± 0,15; Friedmano kriterijus = 21,11, lls = 2, p < 0,001): statistiškai patikimas skirtumas tarp pirmojo ir antrojo bei pirmojo ir trečiojo vizitų (atitinkamai p = 0,006 ir p = 0,001), statistiškai patikimai stabilu tarp antrojo ir trečiojo vizitų (p = 0,625). Nustatytas statistiškai patikimas maksimalios keratometrijos reikšmės (Kmax ) pokytis stebėjimo laikotarpiais (prieš operaciją – 50,37 ± 2,65; pusė metų po operacijos – 47,48 ± 2,41; metai po operacijos – 47,58 ± 2,39; Friedmano kriterijus = 26,98, lls = 2, p < 0,001): statistiškai patikimas skirtumas tarp pirmojo ir antrojo bei pirmojo ir trečiojo vizitų (abiem atvejais p
24
Vaičiulytė, Karolina, Renata Vaičiulienė, and Dalia Žaliūnienė. "KERATOKONUSAS IR JO SĄSAJOS SU ATOPINIU DERMATITU." Health Sciences 30, no. 4 (August 8, 2020): 41–45. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.092.
Full textAbstract:
Keratokonusas (KK) yra progresuojanti, neuždegiminė, dažniausiai abipusė akių liga, sukelianti netaisyklingą astigmatizmą ir regėjimo aštrumo sumažėjimą. Šiuos pokyčius lemia ragenos plonėjimas ir išsigaubimas. KK etiologija nėra aiški, tačiau manoma, kad tai yra daugiafaktorinė liga, apimanti genetinius, biocheminius ir aplinkos veiksnius. Vienas dažniausiai minimų veiksnių yra atopinės ligos. Manoma, kad atopija, ypač atopinis dermatitas (AD), yra susijęs su KK pasireiškimu ir progresavimu. Nustatyta, kad iki 40 proc. KK pacientų serga ir AD. Viena iš ligos išsivystymo priežasčių yra ragenos trauma, kurią sukelia intensyvus akių trynimas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad akių trynimą skatina niežėjimas, o pastarąjį – dažniausiai atopija. Svarbu suprasti AD ir KK sąsajas, kad galėtume laiku nustatyti KK ir paskirti gydymą. Straipsnyje apibendrinti naujausi duomenys apie KK ir jo sąsajas su AD. Literatūros paieška buvo atlikta PubMed ir Google Scholar duomenų bazėse. Literatūros paieškai buvo naudojami raktiniai žodžiai, atitinkantys literatūros apžvalgos temą. Buvo atrinkti ne senesni nei penkerių metų straipsniai, publikuoti anglų kalba. Analizė atskleidė, kad KK ir AD sieja genetiniai bei biocheminiai ryšiai. Pagrindinės genų mutacijos, galimos esant šioms patologijoms, yra VSX1, SOD1, ZNF469 ir MIR184. Nustatėme, kad odoje ir ragenoje svarbų vaidmenį atlieka filagrinas. Šio baltymo geno mutacija pažeidžia odos ir ragenos epitelio barjerinę funkciją, dėl to prarandamas transepiderminis vanduo ir tai yra viena iš patogenezės grandžių abiejų ligų atvejais. KK sergančių pacientų ašarose randamas didelis matricos metaloproteinazės (MMP) kiekis. Įdomu tai, kad MMP randama ir odoje, kuris sukelia odos audinio struktūrinius pokyčius, sergant AD. KK pažeistose ragenose pastebėtas pakitęs lizilo oksidazės aktyvumas, kuris gali lemti ragenos biomechaninio standumo sumažėjimą. Svarbu paminėti, kad lizilo oksidazės aktyvumo pakitimai minimi ir AD patogenezėje. Sergantiems AD dėl padidėjusios KK rizikos reikėtų reguliariai lankytis pas akių gydytojus. Tai padėtų anksčiau diagnozuoti ligą ir laiku paskirti jos progresavimą stabdantį gydymą, kuris sumažintų regėjimo praradimo riziką.
25
Kazbarienė, Birutė. "Chirurginio gydymo įtaka sergančiųjų imuninei sistemai ir pacientų lytis." Lietuvos chirurgija 9, no. 3-4 (January 1, 2011): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2011.1.2087.
Full textAbstract:
Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El. paštas: Birute.Kazbariene@vuoi.lt Straipsnyje apžvelgti tyrimai, susiję su chirurginio gydymo poveikiu vėžiu sergančių ligonių imuninei sistemai. Operacija sutrikdo imuninės sistemos funkcijas ir gali skatinti ligos progresavimą. Nustatyta skirtinga imuninės sistemos reakcija į traumą ar kitokius pažeidimus priklausomai nuo lyties (vyrams imunosupresija yra stipresnė nei moterims). Svarbu išsiaiškinti, ar po chirurginės intervencijos nevienodos vyrų ir moterų imuninės sistemos funkcijos gali turėti įtakos piktybinės ligos eigai. Tyrimai rodo, kad atsakas gali būti susijęs su lytiniais hormonais. Kol kas yra mažai informacijos apie sergančių vėžiu ligonių imuninės sistemos veiklos pokyčius pooperaciniu laikotarpiu priklausomai nuo lyties, o sutrikdytų šios sistemos funkcijų korekcija po operacijos gali padėti numatyti veiksmingesnes gydymo strategijas atsižvelgiant į ligonio lytį. Reikšminiai žodžiai: operacija, imunitetas, vėžys, lytis. The influence of surgical treatment on cancer patients immune system and according to gender Birutė Kazbarienė Institute of Oncology, Vilnius University, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: Birute.Kazbariene@vuoi.lt This article focuses on the effect of surgical stress on cancer patients immune system. Surgery induces dysfunction of the immune system and may promote remnant cancer cell growth and metastasis. Difference of the immune system functions between females and males is seen in the response to injury (immunosuppression is more expressed in men than in women). It is important to determine whether or not different immune response in men and women may influence cancer development after surgery. Researches suggest that response may be linked with various sex hormones. For the present time there isn’t enough information about immune system functions of cancer patients depending on their gender in perioperative period. Therefore future investigations are necessary because restore of immune system disturbance may provide the better opportunity to choose treatment strategy in dependence of the cancer patients gender. Keywords: surgery, immunity, cancer, gender
26
Atkočiūnas, Marius, Viktorija Kauliūtė, Raimundas Kubilius, and Jūratė Samėnienė. "Ligonių, kuriems atlikta aortokoronarinių jungčių suformavimo operacija (AKJO), reabilitacijos efektyvumas." Sveikatos mokslai 26, no. 4 (September 26, 2016): 81–85. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2016.063.
Full textAbstract:
Kardiologinių ligonių reabilitacija yra koordinuotas derinys priemonių, garantuojančių geriausias fizines, psichologines ir socialines sąlygas, kurias pacientai, persirgę ūminėmis širdies ir kraujagyslių ligomis, gali savo pastangomis išsaugoti bei susigrąžinti optimalias funkcijas visuomenėje, gerinti sveiką elgseną, lėtinti ar išvengti ligos progresavimo (PSO). Gera fizinė būklė lemia ne tik žmogaus gyvenimo kiekybę (ilgaamžiškumą), bet ir kokybę (savarankiškumą darbe, buityje). Tyrimo tikslas – įvertinti ligonių, kuriems atlikta AKJO, antro reabilitacijos etapo efektyvumą remiantis šešių minučių ėjimo testo, objektyvių tyrimų (AKS, ŠSD) rezultatais, priklausomai nuo lyties, širdies nepakankamumo funkcinės klasės pagal Niujorko širdies asociaciją (NŠA). Tyrimo uždaviniai – nustatyti ligonių, kuriems atlikta AKJO, rizikos veiksnius, kiek suformuota aortokoronarinių jungčių, širdies nepakankamumo klasę pagal Niujorko širdies asociaciją (NŠA), AKS, ŠSD, ,,dvigubos sandaugos‘‘, šešių minučių ėjimo testo pokyčius reabilitacijos eigoje, kasdienių veikų galimybes (pagal MET ir nueitą atstumą per šešias minutes). Atlikta retrospektyvi pacientų duomenų analizė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institute (II reabilitacijos etapas). Tiriamųjų grupę sudarė 85 ligoniai, kuriems buvo atlikta AKJO: 49 vyrai (57,6 proc.) ir 36 moterys (42,4 proc.). Tiriamųjų amžiaus vidurkis: moterų 64,31±2 m., vyrų 58,24±2 m. Šešių minučių ėjimo testas vertintas du kartus: reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje. Rezultatai. Nustatėme, kad pagrindiniai ligonių, kuriems atlikta AKJO, rizikos veiksniai: moterims - dislipidemija, arterinė hipertenzija, rūkymas; vyrams - dislipidemija, arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas. Viena aortokoronarinė jungtis buvo suformuota 10,6 proc. ligonių, 71,7 proc. – dvi jungtys, o 17,6 proc. suformuotos trys jungtys. Pagal NŠA I funkcinei klasei priklausė 8,3 proc. ligonių, 48,2 proc. – II, o 43,5 proc. – III funkcinei klasei. Reabilitacijos pabaigoje tarp skirtingų funkcinių klasių pagal NŠA ligonių AKS, ŠSD, ,,dvigubos sandaugos‘‘ reikšmingo pokyčių skirtumo nenustatyta. Lyginant šių rodiklių pokyčius tarp ligonių, kuriems suformuotas skirtingas jungčių skaičius, reikšmingai skyrėsi ligoniams, kuriems suformuotos trys aortokoronarinės jungtys. Išvados. Vertindami reabilitacijos efektyvumą pagal šešių minučių ėjimo testo rezultatus nustatėme, kad visų funkcinių klasių pagal NŠA ligoniams padidėjo nueitas atstumas (p<0,05). Nustatyta, jog ligoniams, priklausiusiems III funkcinei klasei pagal NŠA, reabilitacijos efektyvumas buvo vidutinis, o ligonių, priklausiusių I ir II funkcinėms klasėms pagal NŠA – didelis efektyvumas. Didžiausias nueito atstumo pokytis nustatytas vyrų, kurie priklausė I ir II funkcinėms klasėms pagal NŠA.
27
Jonavičius, Karolis, Artūras Lipnevičius, Virgilijus Lebetkevičius, Vytautas Sirvydis, and Virgilijus Tarutis. "Stambiųjų kraujagyslių transpozicija: Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro pastarųjų penkerių metų patirtis." Lietuvos chirurgija 13, no. 1 (January 1, 2014): 31–38. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.1.2949.
Full textAbstract:
Įžanga / tikslasStraipsnio tikslas – apžvelgti stambiųjų kraujagyslių transpozicijos chirurginio gydymo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikoje ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre 2007–2013 metų rezultatus.Ligoniai ir metodaiAtlikta retrospektyvi visų ligonių, operuotų dėl D-stambiųjų kraujagyslių transpozicijos 2007 m. sausio–2013 m. spalio mėn., ligos istorijų analizė. Visiems ligoniams buvo atlikta anatominė ydos korekcija – arterijų sukeitimo (Jatene) operacija.RezultataiAnkstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu nuo širdies nepakankamumo mirė vienas ligonis. Ankstyvas pooperacinis tirtų ligonių mirštamumas siekia 2,9 %. Iš karto po operacijos nustatyti 3 (9,1 %) nedidelio laipsnio aortos vožtuvo nesandarumo atvejai, nė vienam ligoniui nepasitaikė plautinio kamieno vožtuvo patologijos. Kitos ankstyvosios pooperacinės komplikacijos: kraujavimas, žaizdos infekcija ir inkstų funkcijos nepakankamumas, sėkmingai gydytos. Vėlyvuoju laikotarpiu po pakartotinės operacijos (dešiniojo skilvelio infundibulektomijos ir dvikryptės Glenn jungties suformavimo dėl nustatytos povožtuvinės plautinio kamieno stenozės) nuo kilusios pneumonijos ir sepsinio šoko mirė vienas ligonis (3 %). Septyniems ligoniams (21,8 %) nustatytas aortos vožtuvo nesandarumas (5 (15,6 %) – I laipsnio aortos vožtuvo nesandarumas, 2 (6,2 %) – I–II laipsnio), o dviem (6 %) – plautinio kamieno vožtuvo nesandarumas (1 (3 %) – I laipsnio plautinio kamieno vožtuvo nesandarumas, 1 (3 %) – II laipsnio). Bendras operuotų ligonių 5 metų išgyvenamumas sudaro 94 %.IšvadosSantariškių klinikose pasiekti geri ankstyvieji ir vėlyvieji stambiųjų kraujagyslių transpozicijos gydymo rezultatai. Ligoniai, turintys aortos vožtuvo nesandarumą, turėtų būti stebimi dėl galimo ydos progresavimo. Be to, duomenų kaupimas ir patirties analizė svarbūs, kad gerėtų gydymo rezultatai.Reikšminiai žodžiai: stambiųjų kraujagyslių transpozicija, arterijų sukeitimo operacija, Jatene operacija, įgimtos širdies ydos.Transposition of the great arteries: the last 5-year experience of the Vilnius University Hospital Santariškių Clinics Heart Surgery Center Background / objectiveThe main goal of the study was to review our experience in treating patients with a D-transposition of great arteries in 2007–2013 at the Vilnius University Faculty of Medicine Clinic of Cardiovascular Diseases and the Vilnius University HospitalSantariškių Clinics Heart Surgery Center.Patients and methodsWe have reviewed 34 patients who underwent an arterial switch operation in January 2007 – October 2013 at our center. Complete anatomical repair – arterial switch (Jatene) procedure – was performed in all cases.ResultsOne patient died from heart failure short after surgery. The postoperative mortality was 2.9%. The postoperative complications included bleeding, wound infection, and renal failure, and were treated successfully. In 3 (9.1%) patients, in the earlypostoperative period echocardiographically a trivial or slight aortic valve insufficiency was found. No pulmonary valve pathology was noted. During the follow-up period, one patient underwent a reoperation (right ventricle infundibulectomy and a bidirectional Glenn operation) due to a subvalvular pulmonary stenosis. This patient died of pneumonia and septic shock. The periodic echocardiographic investigation revealed that the number of aortic valve insufficiency (7 patients, 21.8%) slightlyincreased: 5 (15.6%) patients had a mild and 2 (6.2%) a mild-moderate aortic valve regurgitation. Two (6 %) instances of pulmonary valve insufficiency, 1 case (3%) of mild pulmonary valve insufficiency and 1 (3%) mild-moderate case were found.The cumulative survival rate of our patients was 94% for 5 years.ConclusionsWe have achieved good early and late postoperative results in treating patients with a D-transposition of the great arteries. Patients with aortic valve insufficiency should be followed for the further evaluation of the aortic valve function. Besides, our studyhas shown that the data collection and a routine analysis of patient treatment experience are necessary to achieve better results.Key words: transposition of the great arteries, arterial switch operation, Jatene operation, congenital heart defects
28
Brazytė, Vilma, Narimantas Evaldas Samalavičius, Renatas Tikuišis, and Povilas Miliauskas. "Autofluorescencinės bronchoskopijos reikšmė diagnozuojant ankstyvą plaučių vėžį." Lietuvos chirurgija 9, no. 3-4 (January 1, 2011): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2011.1.2082.
Full textAbstract:
Sigitas Zaremba1, Renatas Aškinis1, Arnoldas Krasauskas1, Saulius Cicėnas1,2 1Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius2Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, sporto medicinos ir slaugos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El. paštas: saulius.cicenas@vuoi.lt Įvadas / tikslasPlaučių vėžys yra viena dažniausių onkologinių ligų Lietuvoje, ypač vyrų. Tai solidinis navikas, turintis blogą prognozę daugiausia dėl greito progresavimo. Deja, dauguma atvejų nustatomi vėlyvos stadijos. Sergamumas plaučių vėžiu Lietuvoje yra 38,30 atvejo/100 000 gyventojų, 69,20/100 000 vyrų ir 11,4/100 000 moterų (2010 m). Plaučių vėžio gydymo prognozė gali būti palankesnė, jei nustatomas ir gydomas ankstyvos stadijos plaučių vėžys. Autofluorescencinis (AF) bronchoskopas padeda pamatyti normalioje šviesoje nematomus bronchų gleivinės pokyčius. Šis metodas pasižymi didesniu tyrimo jautrumu, bet mažesniu specifiškumu. Darbo tikslas – pasidalyti Vilniaus universiteto Onkologijos instituto patirtimi naudojant autofluorescencinį bronchoskopą, nustatyti tyrimo jautrumą ir specifiškumą diagnozuojant plaučių vėžį. Tyrimo medžiaga ir metodaiNuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. atliktos autofluorescencinės bronchoskopijos 87 ligoniams. Duomenys apžvelgti retrospektyviai. RezultataiAutofluorescencinės bronchoskopijos metodu tirti 87 ligoniai, iš jų 59 sergantys plaučių vėžiu, 5 – stemplės vėžiu, 7 – kitų lokalizacijų navikine patologija ir 16 – nepiktybinėmis ligomis. Nustatėme baltos šviesos bronchoskopijos ir autofluorescencinės bronchoskopijos tyrimo jautrumą – atitinkamai 0,83 ir 0,87. Specifiškumas abiem atvejais buvo vienodas – 0,68. IšvadosAutofluorescencinė bronchoskopija yra saugus, naudingas diagnostikos metodas, kuris padeda vertinti naviko endobronchinį išplitimą planuojant operacijos apimtį. Mūsų nustatytas baltos šviesos bronchoskopijos ir autofluorescencinės šviesos bronchoskopijos tyrimų jautrumas buvo 0,83 ir 0,87, tai iš esmės atitinka kitų autorių duomenis. Autofluorescencinės šviesos bronchoskopijos tyrimas naudingesnis nustatant ankstyvų stadijų plaučių vėžį ar ikivėžines ligas. Reikšminiai žodžiai: autofluorescencinė bronchoskopija, plaučių vėžys. The value of autofluorescence bronchoscopy in the diagnosis of early lung cancer Sigitas Zaremba1, Renatas Aškinis1, Arnoldas Krasauskas1, Saulius Cicėnas1,2 1 Institute of Oncology, Vilnius University, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Rehabilitation, Sport Medicine and Nursing, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: saulius.cicenas@vuoi.lt Background / objectiveLung cancer is one of the most common oncologic diseases in Lithuania, especially among males. It is a solid tumour with a poor prognosis due to rapid progression. Unfortunately, most cases are diagnosed at an advanced stage. Lung cancer morbidity in Lithuania is 38.3 / 100000 inhabitants (69.2 / 100000 among males and 11.4 / 100000 among females) (2010). The prognosis of lung cancer treatment could be better if it were diagnosed at an early stage of the disease. Autofluorescence bronchoscopy can help to find bronchial mucosa lesions which were not seen with a white light bronchoscope. This method has a higher sensitivity but a lower specificity. The study presents – to share our experience in using autofluorescence bronchoscopy, to evaluate its sensitivity and specificity. MethodsFrom 15 September 2009 till 25 May 2011, there were 87 patients examined with autofluorescence bronchoscopy at the Vilnius University Institute of Oncology. The data were evaluated retrospectively. ResultsWe examined 87 patients by autofluorescence bronchoscopy: 59 with lung cacner, 5 with esophageal cancer, 7 with other malignant diseases, and 16 with benign diseases. White-light and autofluorescence bronchoscopy sensitivity was 0.83 and 0.87, respectively. The specificity was 0.68 in both methods. ConclusionsAutofluorescence bronchoscopy is a safe, useful diagnostic method allowing to evaluate endobronchial tumour spread when planning surgical resection. We found white-light and autofluorescence bronchoscopy sensitivity to be 0.83 and 0.87, respectively, which correlate with data of other authors. Autofluorescence bronchoscopy is preferable when diagnosing early-stage lung cancer or precancerous lesions. Keywords: autofluorescence bronchoscopy, lung cancer.
29
Sruogis, Algimantas, Ugnius Mickys, Tadas Petraitis, Edita Kaubrienė, and Feliksas Jankevičius. "Prostatos urotelio karcinoma, diagnozuota atlikus biopsiją. Klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga." Lietuvos chirurgija 3, no. 4 (January 1, 2005): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2005.4.2303.
Full textAbstract:
Algimantas Sruogis1, Ugnius Mickys2, Tadas Petraitis1, Edita Kaubrienė3, Feliksas Jankevičius11 Vilniaus universiteto Onkologijos institutoUrologijos skyrius,Santariškių g. 1, LT-08661 VilniusEl paštas: sruogis@loc.lt2 Lietuvos nacionalinis patologijos centras3 Vilniaus universiteto Onkologijos institutoIntervencinės echoskopijos irultragarsinės diagnostikos skyrius Tikslas Nustatyti diagnostinius prostatos urotelio karcinomos kriterijus, diferencijuojant urotelio karcinomą, peraugančią šlapimo pūslės kaklelį ir prostatą, nuo prostatos adenokarcinomos, peraugančios šlapimo pūslę. Atvejis Pacientas, 37 metų, trejus metus gydytas nuo lėtinio prostatito. Prostatos sekrete nustačius atipinių ląstelių, įtarus prostatos vėžį, ligonis nusiųstas į VU Onkologijos institutą. Tyrimo pro tiesiąją žarną, cistoskopijos, rentgenologinio, ultragarso ir serumo žymenų tyrimo duomenimis, diddesnių pokyčių nerasta. Atlikus transuretrinę šlapimo pūslės gleivinės biopsiją (TUR) iš šlapimo pūslės sienelių, kaklelio ir šlaplės prostatinės gleivinės, histologiškai nustatyti normalūs urotelio audiniai. Šlapimo citologinis tyrimas buvo neigiamas. Atlikus transrektalinę prostatos biopsiją, diagnozuotas prostatos urotelio navikas, imunohistochemiškai neigiamas PSA (prostatos specifiniam antigenui) ir teigiamas citokeratinams CK8 ir CK HMW. Pacientui buvo atlikta radikali cistoprostatektomija, pašalinti dubens limfmazgiai ir suformuotas šlapimo nuotėkis į ileum segmentą, išvestą į priekinę pilvo sieną (Brycker būdu). Morfologinė diagnozė – prostatos urotelio karcinoma. Taip pat diagnozuota prostatos adenokarcinoma ir prostatos intraepitelinė neoplazija. Po 15 mėnesių PSA lygis buvo 0,2 ng/ml, jokių ligos progresavimo požymių nepasireiškė. Remiantis šiuo klinikiniu atveju straipsnyje apžvelgiama literatūra, aiškinantis prostatos urotelio karcinomos ir adenokarcinomos skirtumus. Išvados Diagnozuojant prostatos urotelio karcinomą reikia vadovautis tam tikrais kriterijais: 1) prostatos urotelio karcinoma turi būti verifikuota makro-, mikroskopiškai ir imunohistocheminiais metodais, 2) neturėtų būti kitų urotelio karcinomos židinių organizme. Būtent prostatos biopsija leidžia patologui nustatyti tikslią diagnozę prieš operaciją. Imunohistocheminis tyrimas padeda atlikti diferencinę diagnostiką. Po operacijos tiriant pašalintus audinius, diagnozė patikslinama histomorfologiškai, naudojant imunohistocheminius tyrimus, net jei ir labai retai nustatoma prostatos urotelio karcinoma. Reikšminiai žodžiai: prostatos vėžys, urotelio karcinoma, prostatos urotelio karcinoma, prostatos biopsija Prostate urothelial carcinoma diagnosed on prostatic needle biopsy. Case report with literature overview Algimantas Sruogis1, Ugnius Mickys2, Tadas Petraitis1, Edita Kaubrienė3, Feliksas Jankevičius11 Vilnius University Institute of Oncology,Urology Department,Santariškių str. 1,LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: sruogis@loc.lt2 Lithuanian National Centre of Pathology3 Vilnius University Institute of Oncology,Radiology Department Objective To establish criteria for the diagnosis of primary urothelial prostate carcinoma after the differential diagnosis including high-grade urothelial carcinoma extending into the bladder neck and prostate versus poorly differentiated prostate adenocarcinoma extending into the bladder. Case report The patient was a 37-year-old man with severe prostatism symptoms, who presented with an atypical seminal vesicles fluid cytological test result. The prostate was also normal by the digital examination, endoscopy, roentgenography, ultrasonography and serum markers. A diagnostic transurethral resection of bladder mucosa, bladder neck specimen revealed normal urothelial tissues. The urine cytological test result was negative. The transrectal biopsy of the prostate revealed an urothelial carcinoma with a negative staining of PSA (prostate-specific antigen) and positive of cytokeratins CK 8 and CK HMW. The patient subsequently underwent radical cystoprostatectomy and pelvic lymphadenectomy with ileal conduit m. Brycker creation. The histological diagnosis was the urothelial carcinoma of the prostate. Also, the prostate showed foci of High Grade PIN and prostate adenocarcinoma. After 15 months the patient has a PSA level of 0.2 ng/mL, no symptoms, no evidence of progression. Based on this case of the urothelial carcinoma of prostate, the literature was reviewed and the morphological differentiation between urothelial carcinoma and adenocarcinoma of the prostate was discussed. Conclusions The diagnostic criteria are the following: (1) the tumor should be a macro-, microscopically and imunohistochemically verified as urothelial carcinoma localized exclusively in the prostate gland; (2) there must be no other primary urothelial carcinoma in the body. These criteria can be readily applied when evaluating surgical resection specimens. With the use of radiologically guided or endoscopically derived biopsies, however, the pathologist is increasingly called upon to make a diagnosis before definitive surgical resection. In these circumstances, the pathologist will often resort to immunostains to help refine the differential diagnosis. Moreover, even when surgical resection specimens are evaluated, immunostains are still used in conjunction with histomorphology to confirm the diagnosis, particularly when a rare entity such as primary urothelial prostate carcinoma is encountered. Keywords: prostate cancer, urothelial carcinoma, prostate urothelial carcinoma, prostatic needle biopsy
30
Skurvydienė, Iveta. "Cistinės fibrozės prognozei įtakos turintys veiksniai." Pulmonology and allergology 1, no. 1 (May 15, 2007). http://dx.doi.org/10.37499/pia.549.
Full textAbstract:
Cistinė fibrozė – dažniausia paveldima baltosios rasės žmonių liga, kuriai būdingas nuolatinis progresavimas ir didelis mirštamumas nuo plaučių ir kasos funkcijos nepakankamumo. Šiuo metu žinoma daugiau kaip 1300 cistinės fibrozės transmembraninio laidumo reguliatoriaus geno mutacijų. Straipsnyje aptariami 2000–2007 m. paskelbti ilgalaikės pacientų, sergančių cistine fibroze, stebėsenos duomenys ir nustatyti veiksniai, turintys įtakos ligos eigai ir prognozei. Plačiau aptariama naujagimių atrankinės patikros ir ligos genotipo įtaka ligos progresavimui ir gyvenimo trukmei.
31
Palačionytė, Jolita, and Neringa Vagulienė. "Sergančiųjų nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu gydymas epidermio augimo veiksnio tirozino kinazės inhibitoriais: Kauno klinikų patirtis." Pulmonology and allergology 3, no. 2 (September 17, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/pia.130.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas. Įvertinti sergančiųjų lokaliai išplitusiu arbametastazavusiu nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu (NSLPV), kuriems skirtas gydymas pirmos arba antros kartos epidermio augimo veiksnio receptorių (EGFR, angl. epidermal growth factor receptor) tirozino kinazės inhibitoriais (TKI), gyvenimo be ligos progresavimo trukmę, rezistentinės EGFR genomutacijos T790M nustatymo dažnį, gydymo trečios kartos EGFR TKI veiksmingumą.Metodika.Atlikta retrospektyvioji 92 sergančiųjų lokaliai išplitusiu arba metastazavusiu NSLPV, kuriems nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (toliau – Kauno klinikos) Pulmonologijos klinikoje skirtas gydymas EGFR TKI, duomenų analizė. Iš medicininės dokumentacijos surinkti duomenys apie gyvenimo be ligos progresavimo trukmę, pakartotinai atliktų EGFR geno mutacijų tyrimo ir rezistentinės EGFR genomutacijos T790M nustatymo dažnį. Rezultatai. Sergančiųjų lokaliai išplitusiu arba metastazavusiu NSLPV, kuriems skirtas gydymas pirmos arba antros kartos EGFR TKI, gyvenimo be ligos progresavimo trukmės mediana – 13,3 mėn. (95 proc. PI, 11,1–15,5 mėn.). Nuo 2008 sausio 1 d. iki 2019 sausio 1 d. ligos progresavimas nustatytas 79 (85,9 proc.) sergantiesiems NSLPV, iš jų 31 (39,2 proc.) atliktas pakartotinis EGFR geno mutacijų tyrimas (navikinio audinio biopsija ir (arba) skystoji biopsija). Rezistentinė EGFR geno mutacija T790M nustatyta 51,6 proc. (n=16) sergančiųjų NSLPV. Dešimčiai iš jų skirtas gydymas trečios kartos EGFR TKI. Šių pacientų gyvenimo be ligos progresavimo trukmės mediana – 15,2 mėn. (95 proc. PI, 3,8–26,6 mėn.). Išvados. Sergančiųjų NSLPV, kuriems skiriamas gydymas pirmos arba antros kartos EGFR TKI, gyvenimo be ligos progresavimo trukmė yra ilgesnė nei vieneri metai. Rezistentinė EGFR geno mutacija T790M nustatoma daugiau nei pusei sergančiųjų NSLPV, kuriuos gydant pirmos arba antros kartos EGFR TKI, liga progresuoja. Šiems sergantiesiems skiriant gydymą trečios kartos EGFR TKI reikšmingai prailginama gyvenimo trukmė be ligos progresavimo.
32
Ragaišienė, Sandra, and Brigita Šitkauskienė. "Aspirininė astma - astmos klinikinis variantas." Pulmonology and allergology 3, no. 1 (May 15, 2008). http://dx.doi.org/10.37499/pia.509.
Full textAbstract:
Aspirininė astma yra atskiras retesnis klinikinis astmos variantas, kuriam būdinga tai, kad paūmėjimą išprovokuoja aspirino ar kitų nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) vartojimas. Literatūros duomenimis, sergamumas aspirinine astma siekia 0,3–0,6 proc., o iš astmos ligonių aspirinui jautrūs nuo 3 proc. iki 22 proc. Šiam astmos variantui būdingas padidėjęs jautrumas vaistams, kurie slopina COX-1 fermentą. Dėl šios priežasties keičiasi arachidono rūgšties metabolizmas ir gaminasi daugiau leukotrienų. Aspirininei astmai būdinga triada: bronchų obstrukcijos sindromas, padidėjęs jautrumas NVNU, rinosinusitas ar nosies polipozė. Jos paūmėjimą dažniausiai lydi rinitas, akių perštėjimas ir karščio jutimas bei raudonis veide. Ligos eiga paprastai būna sunki ir užsitęsusi. Net ir nevartojant aspirino ar NVNU, astmos simptomai dažniausiai savaime neišnyksta, šiai ligai būdingas progresavimas.
33
Kondratavičienė, Laima. "Pirfenidono veiksmingumas gydant idiopatinės plaučių fibrozės progresavimą." Pulmonology and allergology 3, no. 2 (September 17, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/pia.134.
Full textAbstract:
Forsuotos gyvybinės plaučių talpos (ang. forced vital capacity, FVC) procentinis sumažėjimas nuo būtinojo dydžio, nueinamo atstumo sumažėjimasmetrais, atliekant 6 min. ėjimo testą (6 MĖT), bei hospitalizacijos dėl kvėpavimo takų ligų yra įvykiai, turintys ryšį su idiopatinės plaučių fibrozės progresavimu bei mirtingumu. Ligos progresavimo įvykių paplitimas, gydant pirfenidonu 12mėn., iki šiol nėra tirtas ir nežinomas. III fazės klinikiniai tyrimai ASCEND ir CAPACITY registravo ligos progresavimo įvykius pacientams, gydomiems pirfenidonu, bei placebo grupei. Tyrimai parodė, kad pirfenidonas reikšmingai sumažino ligos progresavimo įvykių dažnį bei mirtingumą po šių įvykių 12 mėn. laikotarpyje gydant pirfenidonu, lyginant su placebo grupe.
34
Malakauskas, Kęstutis. "Uždegimo ir gydymo įtaka lėtinės obstrukcinės plaučių ligos progresavimui." Pulmonology and allergology 5, no. 1 (May 20, 2009). http://dx.doi.org/10.37499/pia.481.
Full textAbstract:
Per pastarąjį dešimtmetį geriau suvokus lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) patogenezę, LOPL imta laikyti daugiakomponente liga, kuriai būdingi struktūriniai ir funkciniai ne tik plaučių, bet ir sisteminiai pokyčiai. Tačiau universalių visapusiškai paaiškinančių LOPL išsivystymo ir progresavimo mechanizmų kilmė nėra iki galo aiški. Daugybės tyrimų duomenys leidžia teigti, kad kvėpavimo takų ir sisteminis uždegimas – labai svarbus LOPL patogenezės komponentas, mat skatina sparčiau blogėti plaučių funkciją, dažnina ligos paūmėjimus, pablogina sveikatos būklę, sukelia gretutines ligas, kaip antai širdies ir kraujagyslių ligos, osteoporozė, raumenų atrofija. Geresnis LOPL mechanizmų supratimas skatina ieškoti, kurti bei taikyti efektyvų gydymą, kurio vienas iš tikslų – slopinti uždegimą.
35
Kondratavičienė, Laima. "Nintedanibo veiksmingumas ir saugumas, gydant idiopatinę plaučių fibrozę." Pulmonology and allergology 2, no. 1 (May 10, 2018). http://dx.doi.org/10.37499/pia.202.
Full textAbstract:
Idiopatinė plaučių fibrozė (IPF) – tai lėtinė, nežinomos kilmės, fibrozuojančios intersticinės pneumonijos specifinė forma. IPF yra neišgydoma liga, tačiau dviem priešfibroziniais vaistais galime efektyviai sulėtinti jos progresavimą ir stabilizuoti patį procesą – tai pirfenidonas ir nintedanibas. Šioje apžvalgoje apibendrinami nintedanibo veiksmingumo ir saugumo duomenys iš klinikinių tyrimų INPULSIS, TOMORROW ir INPULSIS-ON. Vertinant jų rezultatus, nintedanibas lėtina ligos progresavimą bei mažina ligos paūmėjimų dažnį. Nintedanibas yra gerai toleruojamas ir saugus vartoti. Dažniausiai pasireiškiantis nepageidaujamas reiškinys, susijęs su nintedanibo vartojimu, yra viduriavimas.
36
Raškevičienė, Rita. "Darbo aplinkos veiksnių poveikio sveikatai ekspertizė pulmonologijoje." Pulmonology and allergology 12, no. 1 (May 15, 2013). http://dx.doi.org/10.37499/pia.376.
Full textAbstract:
Galimo etiologinio ar ligą skatinančio veiksnio (darbo, namų aplinkoje esančio rizikos veiksnio) išsiaiškinimas ir pašalinimas laiku sudaro sąlygas efektyvesniam gydymui ir gali užkirsti kelią tolesniam ligos progresavimui, lemiančiam ilgalaikį nedarbingumą, o ilgainiui ir neįgalumą. Yra tokių alerginių bei kvėpavimo takų ligų, kuriomis sergantis asmuo negali dirbti veikiamas cheminių veiksnių, pvz.: lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, astma, lėtinis kvėpavimo nepakankamumas, viršutinių kvėpavimo takų atrofiniai pakitimai. Gydytojas, nustatęs alerginę ar lėtinę plaučių ligą ir įtaręs, kad ligos eigą gali bloginti paciento darbo sąlygos, turėtų siųsti jį darbo medicinos gydytojo konsultacijos.
37
Jackutė, Jurgita. "Tiotropio veiksmingumas apsaugant nuo LOPL paūmėjimų." Pulmonology and allergology 9, no. 2 (September 15, 2011). http://dx.doi.org/10.37499/pia.426.
Full textAbstract:
LOPL – progresuojanti liga, kuri labai pablogina pacientų gyvenimą ir yra svarbi mirties bei neįgalumo priežastis pasaulyje. Naujausi Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenys rodo, kad šiuo metu LOPL serga daugiau nei 210 mln. pasaulio žmonių. Kliniškai liga pasireiškia kosuliu, skrepliavimu, pasunkėjusiu kvėpavimu fizinio krūvio metu. Staigus simptomų pablogėjimas, t. y. ligos paūmėjimai, yra dažnas reiškinys, smarkiai sutrikdantis normalų kasdienį ligonio aktyvumą. Paūmėjimai turi įtakos gyvenimo kokybei, sergamumui ir mirties rizikos padidėjimui. Dažni paūmėjimai rodo ligos progresavimą. LOPL paūmėjimų profilaktika – vienas pagrindinių gydymo tikslų.
38
Malakauskas, Kęstutis, Kristina Biekšienė, Laima Dobrovolskienė, Skaidrius Miliauskas, Valdas Šarauskas, Jurgita Zaveckienė, and Marius Žemaitis. "Idiopatinės plaučių fibrozės diagnostikos ir gydymo rekomendacijos 2017." Pulmonology and allergology 1, no. 2 (September 20, 2017). http://dx.doi.org/10.37499/pia.207.
Full textAbstract:
Idiopatinė plaučių fibrozė (IPF) – tai nežinomos priežasties lėtinės, progresuojančiai fibrozuojančios intersticinės pneumonijos specifinė forma, išskirtinai pasireiškianti suaugusiems asmenims. Sergamumas IPF pastaraisiais metais auga, galimai, dėl pagerėjusios diagnostikos ir ligos eigą modifikuojančio gydymo priešfibroziniais vaistais nintedanibu ir pirfenidonu, kurie lėtina IPF progresavimą. Šiose rekomendacijose pateikiama IPF diagnostika, medikamentinis ir nemedikamentinis gydymas.
39
Serapinas, Danielius. "Alfa1 antitripsino stoka – ar tikrai reta patologija." Pulmonology and allergology 7, no. 1 (May 10, 2010). http://dx.doi.org/10.37499/pia.443.
Full textAbstract:
Alfa-1 antitripsino (AAT) stoka – viena dažniausių genetinių ligų europiečių populiacijoje, pasireiškianti maždaug 1 iš 1600–5000 asmenų. AAT – proteazių inhibitorius, apsaugantis plaučių audinį nuo žalingo proteazių poveikio. Kai šios antiproteazės stinga, suyra alveolių sienelės, formuojasi lėtinė obstrukcinė plaučių liga bei didėja rizika sirgti lėtinėmis kepenų ligomis. AAT stoka patikimai susijusi su ankstyvu LOPL išsivystymu ir sparčiu ligos progresavimu, ankstyvu neįgalumu, trumpesne gyvenimo trukme. AAT stoka nustatoma 1–3 proc. sergančiųjų LOPL. Kad stokotų AAT, pacientas turi būti gavęs po pakitusį PI geną (PI*Z, PI*S, PI*Null) iš abiejų tėvų, nes liga paveldima autosominiu recesyviniu būdu. Daugeliu atvejų LOPL sergantiems pacientams AAT stoka lieka nediagnozuota. Taigi anksti ištirti LOPL pacientus dėl alfa-1 antitripsino stokos yra svarbu nustatant ligos priežastinį veiksnį, prognozuojant ligos eigą, parenkant gydymą bei profilaktiką.
40
Serapinas, Danielius, Brigita Šitkauskienė, and Raimundas Sakalauskas. "Alfa 1 antitripsino fenotipų reikšmė lėtinės obstrukcinės plaučių ligos genezėje." Pulmonology and allergology 2, no. 2 (September 10, 2007). http://dx.doi.org/10.37499/pia.518.
Full textAbstract:
Polinkis sirgti lėtine obstrukcine plaučių liga (LOPL) nulemtas tiek išorinės aplinkos, tiek genetinių veiksnių. Nors rūkymas yra vienas pagrindinių lėtinės obstrukcinės plaučių ligos rizikos veiksnių, egzistuoja ir įrodytas genetinis polinkis sirgti šia liga, kai yra įgimta alfa 1 antitripsino (AAT) stoka. Alfa 1 antitripsino stoka – viena dažniausių europiečių genetinių ydų, pažeidžianti maždaug 1 iš 1600–3000 asmenų. AAT – proteazių inhibitorius, apsaugantis plaučių audinį nuo žalingų išorinės ir vidinių veiksnių. Kai stinga šios antiproteazės, ardomos alveolių sienelės ir formuojasi lėtinė obstrukcinė plaučių liga arba emfizema. AAT stoka statistiškai reikšmingai susijusi su ankstyvu LOPL pasireiškimu ir sparčiu ligos progresavimu, invalidumu, trumpesne gyvenimo trukme. AAT stoka diagnozuojama 1–3 proc. LOPL sergančių asmenų. Tipinės AAT stokos atvejais žmogus turi būti gavęs po pakitusį PI geną (PI Z, PI S, PI Null) iš abiejų tėvų, nes liga paveldima autosominiu recesyviniu būdu. Daugeliui LOPL sergančių pacientų AAT stoka lieka nediagnozuota. Taigi ankstyva LOPL pacientų patikra dėl alfa 1 antitripsino stokos – svarbi ligos priežastiniam veiksniui nustatyti, ligos eigai prognozuoti, gydymui bei profilaktikai.
41
Vitkauskienė, Astra. "Latentinės tuberkuliozės infekcijos diagnostika." Pulmonology and allergology 3, no. 2 (September 17, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/pia.126.
Full textAbstract:
Latentinė tuberkuliozės infekcija (LTI) yra subklinikinė Mycobacterium tuberculosis (M. tuberculosis) infekcija be klinikinių, bakteriologinių arba radiologinių ligos požymių. Šiuo metu yra dvi LTI nustatymo galimybės: odos tuberkulino testas (OTT) ir gama interferono atpalaidavimo tyrimai (GIT). Tiek OTT, tiek GIT prognozuojamos reikšmės yra ribotos, o jų naudingumas apsiriboja asmenų, kuriems būtų reikalingas profilaktinis gydymas, nustatymu. OTT ir GIT yra priimtini, tačiau netobuli testai ir nė vienas iš šių testų negali tiksliai atskirti LTI nuo aktyvios tuberkuliozės infekcijos, atskirti reaktyvaciją nuoreinfekcijos, ar tiksliai numatyti progresavimą nuo LTI iki aktyvios ligos. LTI diagnostika yra kaip papildomas testas, tuberkuliozės diagnozė turi būti nustatoma tiktai remiantis klinikiniais, radiologiniais bei mikrobiologiniais duomenimis.
42
Kalinauskaitė-Žukauskė, Virginija. "Trijų vaistų derinys viename inhaliatoriuje gydyti lėtinei obstrukcinei plaučių ligai. TRIBUTE klinikinio tyrimo duomenys." Pulmonology and allergology 2, no. 1 (May 10, 2018). http://dx.doi.org/10.37499/pia.200.
Full textAbstract:
Lėtinei obstrukcinei plaučių ligai (LOPL) būdingi nuolatiniai respiraciniai simptomai, išliekanti bronchų obstrukcija. Sunkėjant ligai, dažnėja paūmėjimai, reikšmingai įtakojantys gyvenimo kokybę, spartinantys ligos progresavimą. Skiriant dvigubą LOPL gydymo terapiją, dažnai nepavyksta suretinti ligos paūmėjimų. TRIBUTE tyrimo duomenimis, gydymas trimis skirtingų farmakoterapinių grupių įkvepiamaisiais vaistais yra pranašesnis už dvigubą terapiją dviem bronchus plečiamaisiais vaistais: reikšmingai suretino vidutinio sunkumo – sunkių LOPL paūmėjimų dažnį. Gydymo metu pastebėta geresnė su sveikata susijusi gyvenimo kokybė, plaučių funkcija, nenustatyta saugumo profilio skirtumų. Analizuojant gydymo rezultatus, pastebėta, kad gydymas beklometazono dipropionatu, formoterolio fumaratu ir glikopironiu (BDP/FF/G) itin veiksmingas esant lėtinio bronchito LOPL fenotipui su padidėjusiu periferinio kraujo eozinofilų kiekiu (>2 proc.). Toks gydymas turi perspektyvą atrinktų pacientų ilgalaikiam LOPL gydymui.
43
Gurevičienė, Giedrė. "PD-L1 inhibitorius atezolizumabas▼, skirtas gydyti išplitusį NSLPV po anksčiau taikytos chemoterapijos." Pulmonology and allergology 3, no. 1 (September 18, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/pia.154.
Full textAbstract:
Atezolizumabas – tai PD-L1 inhibitorius, patvirtintas II eilės gydymui vietiškai išplitusį arba metastazavusį nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžį (NSLPV), nes jo veiksmingumas ir saugumas patvirtintas II ir III fazės klinikinių tyrimų duomenimis, kuriais remiantis, atezolizumabas lėmė ilgesnę plaučių vėžiu sergančiųjų gyvenimo trukmę, lyginant su docetakseliu, nepriklausomai nuo PD-L1 raiškos, ir sukėlė mažiau šalutinių poveikių. Tai saugus ir veiksmingas imunoterapinis preparatas gydyti NSLPV, esant ligos progresavimui po taikyto chemoterapinio gydymo platinos pagrindu.
44
Čebatorienė, Džastina, Tomas Būbnelis, and Rasa Liutkevičienė. "Amžine geltonosios demes degeneracija ir metabolomika. Literaturos apžvalga." Lithuanian General Practitioner 24, no. 3 (March 19, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.30.
Full textAbstract:
Amžine geltonosios dėmės degeneracija (AGDD) – tai amžiaus sąlygota centrinės tinklainės dalies – geltonosios dėmės degeneracinė liga, kuri dažnai pasireiškia ryškiu ir negrįžtamuoju centrinės regos išnykimu. Liga dažniausiai pasireiškia vyresniems nei 50 metų žmonėms, nors retais atvejais gali išsivystyti ir jaunesnio amžiaus žmonėms. Šiuo metu tai yra pagrindinė negrįžtamojo regos netekimo priežastis išsivysčiusiose šalyse. AGDD yra daugiaveiksnė liga, dažniausi aplinkos rizikos veiksniai yra senėjimas, rūkymas, šeiminė anamnezė, mažas antioksidantų ir omega-3 riebalų rugščių vartojimas bei sumažėjęs fizinis aktyvumas. Nustatyti svarbiausi patogeneziniai mechanizmai, kurie skatina AGDD atsiradimą: drūzų formavimasis, lokalus uždegimas ir neovaskulizacija. Siekiant diagnozuoti AGDD, labai svarbu suprasti ir nustatyti ankstyvuosius ligos vystymosi ir progresavimo žymenis. Pateikiama vis daugiau įrodymų, kad metabolinė disfunkcija turi didelę įtaką AGDD etiopatogenezei. Naujausia ir daug žadanti tyrimų sritis oftalmologijoje yra metabolomika, kuri gali tirti su akių ligomis susijusius žymenis. Vienas iš metaboliškai aktyviausių audinių žmogaus kune yra tinklainė, todėl daug vilčių teikia metabolomikos tyrimas, kuris gali būti atliekamas stebint AGDD atsiradimo ir progresavimo metu vykstančius molekulinius pokyčius. Nustatyti biologiniai žymenys gali suteikti galimybę diagnozuoti AGDD toje ligos stadijoje, kai negrįžtamųjų pokyčiu dar nėra, netgi ateityje, galbut, naudoti kaip diagnostinius žymenis busimam AGDD gydymui. Šioje apžvalgoje nagrinėjami metaboliniai tinklainės pokyčiai remiantis naujausia AGDD metabolomikos tyrimų literatūra. Taip pat aptariami biologinių metabolinių žymenų nustatymo metodai sergantiesiems AGDD: tiriant ašaras, stiklakūnį ir kraują.
45
Matulionė, Jurgita. "Naujos gydymo galimybės smulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu sergantiems pacientams." Pulmonology and allergology 4, no. 2 (September 17, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/pia.122.
Full textAbstract:
Imunoterapija imuninės sistemos kontrolės taško inhibitoriais – tai daug žadantis smulkiųjų ląstelių plaučių vėžio (SLPV) gydymometodas.Atezolizumabas▼ – tai pirmasis programuotos ląstelių žūties baltymo ligando 1 (PD-L1) inhibitorius, patvirtintas išplitusiu SLPV sergančių pacientų pirmos eilės gydymui derinyje su karboplatina ir etopozidu. Jo veiksmingumas patvirtintas III fazės IMpower133 klinikinio tyrimo duomenimis, kurie parodė, kad atezolizumabas derinyje su chemoterapija (karboplatina ir etopozidu) lėmė reikšmingai ilgesnį bendrąjį išgyvenamumą ir išgyvenamumą be ligos progresavimo, palyginusvien su chemoterapiniu gydymu.
46
Kalinauskaitė-Žukauskė, Virginija, and Kęstutis Malakauskas. "Senėjimo sąlygoti astmos patogenezės pokyčiai." Pulmonology and allergology 18, no. 1 (May 20, 2016). http://dx.doi.org/10.37499/pia.272.
Full textAbstract:
Senėjimas - natūralus procesas, prasidedantis vos gimus, kuris apima visą organizmą, įskaitant ir kvėpavimo takus. Amžiniai kvėpavimo sistemos anatominiai, fiziologiniai ir imuniniai pokyčiai gali turėti įtakos plaučių funkcijai bei įvairių kvėpavimo sistemos ligų eigai. Astma - viena labiausiai paplitusių lėtinių kvėpavimo takų ligų visame pasaulyje, todėl organizmo senėjimo poveikis šios ligos patogenezei itin aktualus. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, sparčiai auga astmos paplitimas vyresnio amžiaus žmonių grupėje, būdinga sunkensė eiga, mažesnis standartinių gydymo metodų veiksmingumas, blogesnės baigtys. Pastebėti astmos (ypač sunkios) patogenezės ir natūraliai sveikuose plaučiuose žmogui senstant vykstančių procesų panašumai. Norint kuo geriau suprasti astmos patogenezės mechanizmus, pastarąjį dešimtmetį didėjo domėjimasis pagrindinių ligos patogenezėje dalyvaujančių uždegimo ląstelių sąveika su struktūriniais apatinių kvėpavimo takų elementais. Manoma, kad etapinis kvėpavimo takų remodeliacijos procesų blokavimas galėtų pristabdyti struktūrinių pokyčių progresavimą ir sąlygoti geresnį gydymo efektą.
47
Kalinauskaitė-Žukauskė, Virginija, and Kęstutis Malakauskas. "Vaistai, gerinantys bronchų sekreto pasišalinimą sergant cistine fibroze." Pulmonology and allergology 19, no. 2 (September 20, 2016). http://dx.doi.org/10.37499/pia.246.
Full textAbstract:
Cistinė fibrozė (CF) yra reta, autosominiu recesyviniu būdu paveldima ir dažniausiai plaučius bei virškinimo sistemą pažeidžianti liga. Nepaisant to, kad ir virškinamojo trakto pažaida gali sukelti rimtų sveikatos problemų, paprastai sergančiųjų sunkiau toleruojama didesnė bronchų sekreto produkcija, sunkesnis atsikosėjimas, dusulys, infekcinės ligos paūmėjimai. Pastarieji dažniau lemia ir mirtinas ligos baigtis. Užtikrinus gerą bronchų sekreto evakuaciją galima suretinti CF paūmėjimus, pagerinti sergančiojo gyvenimo kokybę, sulėtinti ligos progresavimą. Vaistų, gerinančių kvėpavimo takų mukociliarinį klirensą, pasirinkimas nėra siauras, tačiau jų veiksmingumas priklauso nuo tiršto bronchų sekreto patofiziologinių ypatumų. Todėl, sergant CF, klinikinėje praktikoje yra patvirtintas tik vienas mukolitikas, efektyviai mažinantis bronchų sekreto klampumą ir elastingumą. Tai įkvepiamoji dornazė alfa (Pulmozyme®) – fosforilinto, glikozilinto rekombinantinio žmogaus baltymo deoksiribonukleazė 1. Vaistas skystina kvėpavimo takų sekretą ardydamas neutrofilų DNR (veiksmingumas ir saugumas yra pagrįstas klinikiniais tyrimais). Kiti bronchų sekreto pasišalinimą gerinantys medikamentai sergant CF yra priskiriami atsikosėjimą gerinantiems vaistams – tai hipertoninis druskos tirpalas ir manitolis. Nors pastarieji turi patvirtintas indikacijas ir gali būti skiriami siekiant suskystinti tirštą bronchų sekretą sergant CF, dėl jų veikimo principo skirtumų yra mažiau efektyvūs už inhaliuojamąją dornazę alfa.
48
Vagulienė, Neringa. "PEMBREIZH daugiacentrio klinikinės praktikos tyrimo duomenys: pembrolizumabas – pirmos eilės nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžio, esant PD-L1 ≥50 proc., gydymo standartas." Pulmonology and allergology 4, no. 2 (September 17, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/pia.119.
Full textAbstract:
Pembrolizumabas – tai pirmasis programuotos ląstelių žūties baltymo (PD-1) inhibitorius, patvirtintas pirmos eilės lokaliai išplitusio arba metastazavusio nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžio (NSLPV) gydymui, kai navikiniame audinyje nustatoma aukšta programuotos ląstelių žūties baltymo ligando (PD-L1) raiška (≥50 proc.) ir nerandama epidermio augimo veiksnio receptoriaus (EGFR) mutacijos arba anaplastinės limfomos receptoriaus tirozino kinazės (ALK) geno translokacijos. Tyrimai parodė, kad gydymas pembrolizumabu, lyginant su chemoterapija, lemia reikšmingai didesnį bendrąjį atsaką į taikomą gydymą, ilgesnę gyvenimo trukmę be ligos progresavimo ir ilgesnę bendrojo išgyvenamumo trukmę bei yra gerai toleruojamas.
49
Kalinauskaitė-Žukauskė, Virginija. "Išplėstinės lokaliai pažengusio arba metastazavusio nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžio gydymo galimybės skiriant bevacizumabą." Pulmonology and allergology 1, no. 1 (May 25, 2017). http://dx.doi.org/10.37499/pia.238.
Full textAbstract:
Plaučių vėžys išlieka dominuojančia mirties priežastimi visame pasaulyje, o pagal paplitimą nusileidžia tik melanocitinei odos karcinomai [1]. Nepaisant didelės pažangos, gydant ankstyvą plaučių vėžio stadijas, pažengusios ligos atvejais išgyvenamumas tebėra žemas. Viena plačiausiai išnagrinėtų palaikomojo antinavikinio gydymo sričių yra nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžys (NSLPV), sudarantis apie 85 proc. visų plaučių vėžio atvejų [2]. Ilgus metus atsitiktinių imčių klinikiniuose tyrimuose buvo analizuojamas esamų chemoterapinių preparatų, įvairių jų schemų veiksmingumas, saugumas, iki prasidėjo nauja vėžio gydymo era: biologinė terapija, pasižyminti išties gerais gydymo rezultatais, retesnėmis nepageidaujamomis reakcijomis. Nepaisant akivaizdaus progreso plaučių vėžio gydyme, lokaliai pažengusios arba metastazavusios ligos baigtys nedžiugina. Daugėja duomenų, kad vien indukcinis gydymas nepakankamas. Todėl auga susidomėjimas palaikomuoju tęstiniu priešnavikiniu gydymu. Esant indikacijoms, toks gydymas gali duoti geresnių gydymo rezultatų – ilgesnį bendrąjį ir be ligos progresavimo išgyvenamumą. Atsižvelgiant į onkologinių ligų patogenezę, didesnę įtaką naviko augimui ir vystymuisi turi angiogenezė, todėl, skiriant priešnavikinį gydymą, svarbu į gydymo schemą įtraukti angiogenezę inhibuojamuosius vaistus. Bevacizumabas yra rekombinantinis, žmogaus monokloninis antikūnas prieš kraujagyslių endotelio augimo faktorių (VEGF), vaidinantį esminį vaidmenį naviko angiogenezės procese bei pasižymintis gerais plaučių vėžio gydymo rezultatais, skiriamas progresavusiam, metastazavusiam arba atsinaujinančiam NSLPV, kartu skiriant chemoterapiją platinos pagrindu [3, 4].
50
Žilinskaitė, Ugnė, Miglė Grinevičiūtė, and Loreta Kuzmienė. "Šiuolaikinis vietinis glaukomos gydymas ir perspektyvos." Lithuanian General Practitioner 24, no. 3 (March 24, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.43.
Full textAbstract:
Glaukoma – tai akių liga, sukelianti negrįžtamąjį aklumą, ypač vyresnio amžiaus pacientams. Pagrindinis glaukomos rizikos veiksnys – akispūdis, todėl glaukomos gydymo tikslas – mažinti akispūdį ir apsaugoti pacientą nuo glaukominių pokyčių progresavimo [1, 2]. Sergantieji glaukoma gali būti gydomi akispūdę mažinamaisiais akių lašais, lazerinėmis procedūromis arba chirurginiu gydymu – priklausomai nuo pagrindinės ligą sukėlusios priežasties bei ligos stadijos. Jei pacientui sudėtinga nustatyti glaukomos diagnozę, reikalinga stebėsena, įvertinant dėl glaukominių pokyčių atsiradimo arba progresavimo, siekiant išvengti nereikalingo gydymo [3]. Nustačius glaukomos diagnozę, pacientui skiriamas gydymas akispūdį mažinamaisiais akių lašais. Išskiriamos kelios antihipertenzinių vietinių medikamentų grupės: prostaglandinų analogai, beta receptorių blokatoriai, alfa adreno receptorių agonistai, karboanhidrazės inhibitoriai bei muskarininių receptorių agonistai [4]. Nepaisant to, kad glaukomos gydymas akių lašais yra plačiai naudojamas ir ganėtinai patogus pačiam pacientui, netgi trečdaliui sergančiųjų šis gydymas sukelia nepageidaujamų reakcijų [2].Šios pagrindinės vaistų grupės, jų sukeliami dažniausiai pasitaikantys šalutiniai poveikiai bei medicinos naujovės, gydant glaukomą, bus aptartos šiame straipsnyje, remiantis pastarųjų metų literaturos duomenimis.