Um die anderen Arten von Veröffentlichungen zu diesem Thema anzuzeigen, folgen Sie diesem Link: Lietuviškos mokyklos.
Zeitschriftenartikel zum Thema „Lietuviškos mokyklos“
Geben Sie eine Quelle nach APA, MLA, Chicago, Harvard und anderen Zitierweisen an
Machen Sie sich mit Top-34 Zeitschriftenartikel für die Forschung zum Thema "Lietuviškos mokyklos" bekannt.
Neben jedem Werk im Literaturverzeichnis ist die Option "Zur Bibliographie hinzufügen" verfügbar. Nutzen Sie sie, wird Ihre bibliographische Angabe des gewählten Werkes nach der nötigen Zitierweise (APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver usw.) automatisch gestaltet.
Sie können auch den vollen Text der wissenschaftlichen Publikation im PDF-Format herunterladen und eine Online-Annotation der Arbeit lesen, wenn die relevanten Parameter in den Metadaten verfügbar sind.
Sehen Sie die Zeitschriftenartikel für verschiedene Spezialgebieten durch und erstellen Sie Ihre Bibliographie auf korrekte Weise.
1
Vėbra, R. „Slaptos mokyklos Lietuvoje antroje XIX a. pusėje“. Psichologija 9, Nr. 2 (06.01.2016): 131–39. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1968.9.8939.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Kova už nacionalinę mokyklą kartu su kova už lietuvišką spaudą ir nacionalinę bažnyčią sudaro vieną iš pačių ryškiausių lietuvių nacionalinio judėjimo istorijos puslapių. Iki šiol nėra darbo, kuriame išsamiau būtų išanalizuota carinės valdžios pozicija privataus mokymo Lietuvoje atžvilgiu, slaptų mokyklų atsiradimo priežastys. Šis straipsnis parašytas remiantis naujais archyviniais duomenimis, rastais TSRS Centriniame valstybiniame istorijos archyve Leningrade. Dar XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje buvo plačiai išvystyta privataus mokymo sistema. Pirmoje šešiasdešimtųjų metų pusėje, sustiprėjus reakcijai, caro valdžios administracija įvykdo griežtą švietimo sistemos centralizaciją. Priimami įstatymai, draudžiantys privačias mokymo įstaigas, o likusiose mokyklose įvedamas mokymas rusų kalba. Caro administracija grupinį privatų mokymą vadino „slaptosiomis mokyklomis“ ir iki karo padėties panaikinimo 1872 m. kovojo su jomis. Atšaukus karinę padėtį carinės administracijos valdininkams lieka tik teisė teikti ieškinius teismo organams, keliant teismo bylas. Teismai neskyrė šių bylų politinio pobūdžio bylų kategorijai ir daugeliu atveju patrauktiems teisminėn atsakomybėn asmenims būdavo skiriama bauda nuo 0, 25 iki 2 rublių arba jie išvis būdavo išteisinami. Straipsnyje yra lentelė, rodanti, kiek slaptų mokyklų caro administracijos valdininkai rado 1872 – 1882 m. m. Kauno gubernijoje ir Vilniaus gubernijos lietuviškuose valsčiuose. Iš 126 Kauno gubernijos slaptųjų mokyklų buvo nubaustos tik 25, iš 225 Vilniaus gubernijos – 63. Slaptųjų mokyklų skaičius kiekvienais metais ne mažėjo, bet augo. Tokia padėtis neramino caro administracijos valdininkus. Pradedant 1887 m. tarp Šiaurės – vakarų krašto administracijos ir Rusijos imperijos Centrinių įstaigų šiuo klausimu vyko aktyvus susirašinėjimas. Jis baigėsi tuo, kad Šiaurės-vakarų krašto administracijos reikalavimu 1892 m. balandžio 2 buvo priimtos „Laikinosios taisyklės“, uždraudusios privatų mokymą ir nustačiusios bausmes. Suvalkų gubernija, lyginant su Kauno ir Vilniaus gubernijomis, buvo geresnėje padėtyje, nes čia 1892 m. balandžio 2 Laikinosios taisyklės įsigaliojo tik nuo 1900m. gegužės 26. Straipsnyje skirta vietos privataus grupinio mokymo sistemos priežasčių aiškinimui, parodoma, kad slaptos mokyklos buvo atidaromos dėl įvairiausių motyvų. Slaptos mokyklos buvo ne tik lietuviškos, veikė lenkiškos, žydiškos, net rusiškos. Slaptų mokyklų persekiojimas savo tikslo nepasiekė. 1897 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad lietuviai elementarų raštingumą įgydavo būtent slaptose mokyklose.
2
Lukšienė, M. „Pradinės mokyklos socialinės paskirties klausimas Lietuvoje XIX a. pirmajame ketvirtyje“. Psichologija 8 (08.01.2016): 129–41. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1966.8.9304.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnis parašytas remiantis daugiausia archyvine medžiaga ir apžvelgia vieną iš pagrindinio ugdymo istorijos epizodų XIX a. 1-ojo ketvirčio Lietuvoje: feodalinio luomo siekimą apriboti ir nukreipti sau naudinga linkme augantį švietimo poreikį liaudies masių savimonės vystymosi periodu. XIX a. 1-ame ketvirtyje Lietuvos liaudis rodo itin daug iniciatyvos švietimo srityje: daugėja valstiečių bei neturtingų šlėktų išlaikomų kaimo mokyklų, kuriose dėstoma gimtąja kalba, auga mokinių skaičius parapijinėse mokyklose, o valstiečių vaikų skaičius kai kuriose vidurinėse mokymo įstaigose sudaro net pusę visų besimokančiųjų – pvz., vakarinėje Lietuvos dalyje. Nepaisant nepalankių socialinių sąlygų feodalinėje epochoje, palaipsniui susidaro iš liaudies kilusios inteligentijos sluoksnis. Ilgainiui jis tampa pagrindiniu lietuviškos demokratinės kultūros kūrimo proceso dalyviu. Liaudies masių švietimo troškimas nulemia 3 pagrindines liaudies švietimo klausimo nagrinėjimo kryptis. Kraštutinės reakcinės feodalinio luomo grupės mato valstiečiuose išimtinai darbo jėgą, kuriai būtini religiniai pamokymai bei tam tikros elementarios bazinės žinios. Liberalinė bajorija savo dėmesį akcentavo ties didesniu darbo, kurį atlieka tam tikra prasme išsilavinęs darbininkas, efektyvumu. Todėl šios krypties atstovai siūlė įvesti profesinį paruošimą valstiečių pagrindinėse mokyklose. Trečiosios krypties atstovai rėmėsi visiškai kitokiu požiūriu. Jie manė, kad liaudies masėms reikalingas laisvas priėmimas ne tik į parapijines, bet ir į aukštąsias mokyklas be jokių apribojimų. Visi šie klausimai labai trumpai apžvelgiami straipsnyje, pagrindinis dėmesys skiriamas feodalinio luomo bandymams užkirsti kelią liaudies masių švietimo tendencijoms. 1810 m. įkuriama 2-jų klasių (4-metė) Joniškėlio parapijinė mokykla, kuri veikia pagal Vilniaus universiteto sudarytą programą ir yra nauja savo realiniu profiliu. Progresyvaus turinio programa nebuvo suderinta su vidurinės mokyklos programa ir todėl neturėjo pasisekimo, tuo tarpu kai senojo tipo parapijinės mokyklos, kuriose buvo dėstoma lotynų kalba, buvo patogesnės tuo, kad paruošdavo mokinius vidurinei mokyklai. 1817 – 1822 metais visuomenėje ir universitete buvo aktyviai aptarinėjamas parapijinių mokyklų klausimas. Iš vienos pusės 1821 m. pateikiamas pasiūlymas įpareigoti kiekvieną parapiją pastatyti plytinį mokyklos pastatą bei užtikrinti atlyginimą parapijos mokytojams. Iš kitos pusės buvo siūloma uždrausti lotynų kalbą parapijinėse mokyklose, sustiprinti religijos dėstymą ir profesinį mokymą valstiečių vaikams, atskirti paruošiamąsias vidurinių mokyklų klases nuo parapijinių mokyklų, t. y. sukurti dviejų tipų pagrindines mokyklas skirtingiems socialiniams luomams. Parapijinė mokykla turėjo būti pirma ir paskutinė valstiečių švietimo pakopa. Šią mintį ypač palaikė kuratorius A. Čartoriskis. Tą pačią mintį dėstė ir prof. J. Chodanis 1823 m. memorandume, siūlydamas skirtingus mokymo būdus žemesniajam ir aukštesniajam luomams: mokslo („scyentificzna“) metodas, skirtas mąstymo gebėjimų lavinimui, tinka tik valdančiosios klasės vaikams bei itin talentingiems valstiečių vaikams. O liaudies masėms bendrąja prasme šis būdas laikomas net žalingu. Taip pat buvo išsakomos nuomonės (grafas F. Siesickis), kad egzistuojantis pradinis ugdymas išvis kenkia: jis atplėšia valstiečius nuo žemės, sukuria visuomenės santvarka nepatenkintus žmones, kurie kursto ir kitus luomus prieš valdžia ir dvarininkus. Po 1825 m., ir ypač po 1831 m., kai carinė valdžia perima švietimo reikalus Lietuvos teritorijoje į savo rankas, mokyklų luomiškumas įteisinamas statutais. Tačiau nepaisant sudėtingų sąlygų autokratijos laikotarpiu, Lietuvos liaudis tęsia kovą už kultūros demokratizaciją.
3
Simaška, K. „Lietuviški elementoriai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“. Psichologija 5 (06.01.2016): 105–22. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1963.5.8895.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Elementorių istorija susijusi su mokyklos ir švietimo, pedagoginės, metodinės ir psichologinės minties raida, su vaikų literatūros, literatūrinės kalbos ir rašymo taisyklių vystymosi klusimais. Šiame straipsnyje pateikiama tik bendra nagrinėjamo periodo elementorių apžvalga, siekiant parodyti, kaip su visuomeninių – kultūrinių sąlygų kaita buvo tobulinami ir elementoriai. XIX a. gale esant labai nepalankioms kultūrinio gyvenimo sąlygoms (knygų gimtąja kalba nebuvimas mokyklose) egzistavo elementoriai, sudaryti „silabizavimo“ metodo pagrindu siekiant dvasininkijos tikslų; jie buvo spausdinami užsienyje. Tik 1895 metais pažangios inteligentijos pastangomis buvo išleistas pirmasis A. Kriščiukaičio elementorius, sudarytas sintetinio garsinio metodo pagrindu, jame nebuvo religinio turinio. Po 1905 m. revoliucijos, įvykus kultūrinės padėties pagerėjimui, pastebimas pedagoginės minties pagyvėjimas. Tuo metu išleista daug įvairių elementorių, ypatingo dėmesio jų tarpe nusipelno P. Višinskio (1905 m.) ir K. Skabeikos (1909 m.) elementoriai, kurie padėjo analitinio – sintetinio garsinio metodo mokant skaityti pagrindus. Savo turiniu šie elementoriai labiausiai atitiko 1905 m. revoliucijos iškeltiems reikalavimams: atskirti mokyklą ir bažnyčią, įvesti visuotinį nemokamą mokslą gimtąja kalba ir kt. Šie elementoriai buvo skirti liaudies mokyklai, juose nebuvo ne tik maldų, bet ir religinio turinio straipsnių. Šių elementorių autorių (A. Kriščiukaičio, P. Višinskio, K. Skabeikos) metodinėms paieškoms didelę įtaką darė rusų pedagogų, ypač L. N. Tolstojaus, K. D. Ušinskio, V. A. Flerovo ir kitų pažiūros. Šių pedagogų patirtis buvo kūrybiškai pritaikyta lietuviškos mokyklos sąlygoms.
4
TAŠKŪNAS, VINCAS J. „LITUANISTINĖ VEIKLA TASMANIJOS UNIVERSITETE“. Knygotyra 50 (01.01.2015): 223–26. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v50i0.7923.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Lithuanian Studies Society (LSS)Post Office Box 777, Sandy Bay, Tas. 7006, AustraliaE-mail: A.Taskunas@utas.edu.auUniversitetai yra svarbios tautos paveldo saugyklos. Jie kaupia dokumentus ne tik apie savo, bet ir apie daugelį kitų tautų istoriją. Trisdešimt aštuoni Australijos valstybiniai universitetai veikia 150 vietovių, juose mokosi 700 000 studentų. Deja, nė viena iš šių akademinių institucijų neturi Lietuvių kalbos katedros ir nė viena iš jų nedėsto lietuvių kalbos kursų. Dėl to šių universitetų bibliotekos nesaugo reikšmingesnio skaičiaus lietuviškų knygų ar lietuviškos kultūrinės medžiagos.1987 m. Tasmanijos universitete buvo įkurta Lietuvos studijų draugija, kad užpildytų žinių apie Lietuvą spragą. Per dvidešimt pastarųjų metų draugija išplėtojo veiklą šiomis kryptimis: akademiniai lietuviškų temų tyrimai garbės bakalauro ar magistro laipsniams gauti; lietuvių kalbos kursai; leidyba: knygos anglų ir lietuvių kalbomis ir recenzuojamas mokslo žurnalas anglų kalba; 1000 lietuviškų knygų ir žurnalų kolekcija (daugiausia anglų kalba), kuri vis papildoma; kasmetės stipendijos nagrinėjantiems lietuviškas temas (po 5000 dolerių); konferencijos ir mainai su Lietuvos mokslininkais.Draugija, padedama universiteto, dirba visomis šiomis kryptimis: stipendijas teikia universiteto Stipendijų komitetas, knygų kolekcija laikoma Valdymo mokyklos stiklinėse spintose. Draugija kreipėsi į Australijos ir viso pasaulio lietuvius, kad šie dovanotų daugiau knygų, rankraščių ir kitos kultūrinės medžiagos.
5
Tijūnėlienė, Ona. „Vyskupas Motiejus Valančius apie katalikų persekiojimą ir švietimą“. Acta Paedagogica Vilnensia 6 (17.01.2016): 67–73. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.1999.06.9458.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Šio straipsnio tikslas – aptarti M. Valančiaus knygos „Maskoliams katalikus persekiojant” šviečiamąsias idėjas. Aptariamos knygos rašymo aplinkybės, struktūra ir pagrindinės skelbiamos idėjos. Knyga susideda iš kelių brošiūrų, parašytų po lietuviškos spaudos draudimo (1865), išleistų Tilžėje, kurių platinimas Lietuvoje buvo draudžiamas. Kadangi trūko įrodymų, vyskupas Motiejus Valančiaus nebuvo nuteistas, bet kiti kunigai buvo persekiojami ir ištremti į Sibirą. Knygoje, kuri buvo paskelbta 1929 m Kaune, buvo aprašyta mokyklos ir Katalikų Bažnyčios vieta antroje 19 a. pusėje, joje parodomas okupantų tikslas į nutautinti Lietuvą. Okupantų tikslų realizavimo vieta buvo mokyklose, kur mokiniai buvo nutautinami, jie turėjo priimti stačiatikių tikėjimą. Tarnavo mokytojai, kurie nemokėjo gimtosios kalbos, neišmanė tradicijų. Visų M. Valančiaus brošiūrų tikslas – ne tik išryškinti Lietuvos žmonėms nepriimtinos primestos švietimo sistemos žalą, bet ir patarti, kaip vaduotis iš jos, kaip išvengti prigimčiai svetimos mokyklos ir joje dirbančių pašaukimo neturinčių mokytojų įtakos.
6
Ažubalis, Algirdas. „Krikščionybės veikėjai ir matematikos mokymas lietuviškoje mokykloje“. Acta Paedagogica Vilnensia 7 (17.01.2016): 134–44. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.2000.07.9491.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Šio straipsnio tikslas – parodyti krikščionybės veikėjų nuopelnus tokiai svarbiai kultūros ir pedagogikos sričiai, kaip matematikos mokymas lietuviškoje mokykloje, kurio reikšmė ėmė ryškėti kaip tik tada, kai buvo susirūpinta ir lietuviškų mokyklų steigimu –XIX amžiuje, mokslinės-techninės revoliucijos priešaušryje. Krikščionybės veikėjų inašas i matematikos mokymą lietuviškoje mokykloje aptariamas išskiriant šiuo periodus:1) nuo XIX a. pradžios iki lietuviškos spaudos uždraudimo 1864 m.; 2) spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904 m.); 3) panaikinus spaudos draudimą ir atkūrus Nepriklausomybę (1904-1940 m.). Pirmuoju period pasižymėjo kunigai J. Stanevičius, M. Ceraskis, M. Brundza, A. Juška ir V. Juzumas. Antruoju period paminėtini kunigai J. Katek ir S. Gimžauskas, o trečiuoju – kunigai A. Dambrauskas-Jakštas ir O. T. Volk, bei krikščionys pasauliečiai P. Dovydaitis, A. Mažylytė, I. Malinauskas, K.K. Raičinskis, O.E. Stanaitis.
7
Laurynaitis, V. „LIETUVOS EVANGELIKŲ REFORMATŲ MOKYKLOS“. Psichologija 12 (08.01.2016): 121–42. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1972.12.9271.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Evangelikų – reformatų mokyklos Lietuvoje mažai tyrinėtos. Darbe aprašomi šių mokyklų organizaciniai principai, mokytojai ir mokiniai, mokymo ir auklėjimo tikslai ir metodai. Kadangi reformatai kovojo prieš reakcinę katalikų dvasininkiją ir jėzuitų ordiną, jų mokyklose randama progresyvaus elementų. Reformatų mokyklos sau kėlė du pagrindinius tikslus: Romos autorių kūrinių pagrindu auklėti apsišvietusią pasaulietinę asmenybę, o religinių jausmų diegimu kelti jos moralę. Įgyvendindamos pirmąjį iš šių uždavinių, mokyklos suvaidino žinomą progresyvų vaidmenį, bet religinių dogmų diegimas trukdė tokios asmenybės raidai, o taip pat ir nacionalinės kultūros kėlimui. Reformatų mokyklų idėjinį ribotumą patvirtina Kėdainių vidurinės mokyklos mokomieji – auklėjamieji metodai ir konfesiniai poreikiai. Ypatingą reformatų reikšmę autorius sieja su tuo, kad jie auklėjo jaunimą iš liaudies, suprato gimtosios kalbos vaidmenį, leido lietuviškas knygas, nors ir religinio turinio, mokyklose, ypač pradinėse, mokė vaikus iš liaudies jiems suprantama kalba. Išvada – reformatai įnešė atitinkamą indėlį į nacionalinę kultūrą.
8
Leončikas, Tadas. „Asimiliacijos prielaidos ir mokyklos pasirinkimas: pirmokų tėvų grupių palyginimas“. Sociologija. Mintis ir veiksmas 17 (20.06.2006): 76–98. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2006.1.6009.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnio paskirtis – įvertinti socialinius etniškumo ypatumus, kuriais pasižymi skirtingus švietimo sektorius (t.y. mokyklas pagal skirtingą dėstymo kalbą) pasirenkantys žmonės. Ávertinus pamatinius socialinius demografinius bruožus pagal 2005 m. apklausos duomenis, pirmokų tėvų grupės skiriasi savo socialine padėtimi. Prielaidos asimiliacijai siejamos su socialinio mobilumo strategija. Teigiama, jog mokyklos pasirinkimas yra integracijos ir asimiliacinių nuostatų išraiška, o ne asimiliacijos veiksnys: pirmiau įvyksta būsimų pirmokų tėvų integracija į lietuvišką socialinę terpę, o tik po to renkamasi mokyklą. Etninės kilmės įvairumo tarp Lietuvos pirmokų analizė atskleidžia, jog rusų kalba ir rusiška mokykla integruoja platesnį spektrą nelietuviškos populiacijos negu analogiški lietuviškieji institutai.
9
Mažulis, F. „Rusų kalbos sangrąžinių veiksmažodžių įsisavinimas lietuviškų mokyklų aukštesnėse klasės“. Psichologija 8 (08.01.2016): 91–103. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1966.8.9301.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Klausimas, kaip įsisavinti rusų kalbos sangrąžinius veiksmažodžius lietuviškose mokyklose, kol kas nenagrinėtas. Mokyklos dar neturi nusistovėjusių mokymo tradicijų - dažnai keičiamos temos, jų apimtis. Ilgą laiką sangrąžinių veiksmažodžių buvo mokoma taip, kaip ir rusiškose mokyklose, neatsižvelgiant į lietuviškų mokyklų specifiką. Vartodami sangrąžinius veiksmažodžius, mokiniai daro daug klaidų. Patikrinus 2144 aukštesnių klasių mokinių rašomuosius darbus, rastos 567 sangrąžinių veiksmažodžių vartojimo bei rašybos klaidos. Šnekamojoje kalboje mokiniai daro ir tarties klaidų. Sangrąžinius veiksmažodžius mokiniai neteisingai vartoja dėl gimtosios kalbos įtakos: nevartoja rusų kalbos sangrąžinių veiksmažodžių, jeigu atitinkamas lietuvių kalbos veiksmažodis yra nesangrąžinis, ir atvirkščiai. Be to, dažnai mokiniai klysta, vartodami tuos veiksmažodžius, kurie rusų kalboj e būna nesangrąžiniai, o lietuvių kalboje gali būti ir nesangrąžiniai, ir sangrąžiniai (galininkiniai), taip pat kai sangrąžiniai veiksmažodžiai sutampa tik iš dalies, viena kuria savo reikšme. Straipsnyje pateikiami klaidų tipai ir jų pavyzdžiai, duodami 378 veiksmažodžiai, kuriuos vartodami, mokiniai gali klysti. Šie veiksmažodžiai išrinkti iš H. Džoselsono žodyno, kuri ame yra 5230 dažniausiai vartojamų rusų kalbos žodžių. Šių veiksmažodžių negalima įsisavinti vien atskirais pratimais. Juos reikia sistemingai vartoti kalboje. Moki n i a i dažnai nerašo b bendratyje arba be reikalo jį rašo trečiajame esamojo ir būsimojo laiko asmenyje. Norint nustatyti, ar reikia rašyti b, siūloma versti į lietuvių kalbą. Pratimai turėtų būti mišrūs, skirti abiem minėtoms veiksmažodžio formoms įsisavinti . Dalį pratimų galima atlikti žodžiu. Tai ne tik sutaupo laiką, bet i r p a deda sudaryti tarties įgūdžius. Mokiniai dažnai klysta, tardami būtojo kartinio laiko sangrąžinių veiksmažodžių vyriškos giminės formas, taip pat esamojo bei būsimojo laiko antrąjį asmenį. Priebalsius l ir š jie tari a minkštai. Straipsnyje nagrinėjami būdai, kaip šių klaidų išvengti.
10
JAKIMAVIČIŪTĖ, IVETA. „1918–1944 METŲ LIETUVOS KNYGOS VEIKĖJŲ BIOGRAFISTIKOS ŠALTINIAI“. Knygotyra 48 (01.01.2015): 172–86. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v48i0.8121.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, 01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: iveta.jakimaviciute@kf.vu.ltŠiame straipsnyje siekiama išanalizuoti pagrindinius ir gausia informacija vertingus publikuotus 1918–1944 metų knygos veikėjų biografistikos šaltinius ir remiantis gautais rezultatais suformuluoti argumentuotas išvadas apie juos ir juose paskelbtą informaciją, susijusią su lietuvių knygos veikėjais. Lietuvių tautinė kultūra aptariamu laikotarpiu buvo kuriama daugelio to meto iškilių asmenybių. Biografinių leidinių pagrindiniai kūrėjai, pagal kurių nužymėtus orientyrus buvo plėtojama ši tema, būtų prof. Vaclovas Biržiška, Ansas Bruožis, Antanas Milukas, Petras Ruseckas, Juozas Tumas-Vaižgantas. Straipsnyje analizuojami šių autorių parengti reikšmingi leidiniai, kurie tapo pagrindiniais knygos veikėjų biografistikos šaltiniais ir neprarado mokslinės vertės iki šiol. Juos galima laikyti pirmosios lietuviškos knygotyrinės biografistikos mokyklos atstovais, nubrėžusiais aiškią tyrimo kryptį ir sukūrusiais tolesnių mokslinių tyrinėjimų metodiką. Svarbiu biografinės informacijos šaltiniu laikytina ir 1918–1944 metais Nepriklausomoje Lietuvoje ėjusi periodinė spauda: „Bibliografijos žinios“, „Mūsų Senovė“, „XXVII knygos mėgėjų metraštis“, „Kultūra“, „Literatūros naujienos“ ir kt. Atlikus analizę prieita prie išvados, kad 1918–1944 metų knygos veikėjų biografistikos šaltiniai nėra gausūs. Jų rengimas ir publikavimas buvo ypač svarbus ir aktualus to meto kultūrai ir švietimui. Neabejotina, kad daug pastangų juos rengiant įdėjo J. Tumas-Vaižgantas, P. Ruseckas V. Biržiška ir kt. Šiam laikotarpiui buvo būdinga skaityti paskaitas apie asmenis, vėliau jas skelbti periodinėje spaudoje, o papildytas ar pakoreguotas išleisti atskiromis knygomis ar keliolikos puslapių knygelėmis. Darant tai skubotai dažnai pasitaikydavo netikslumų ar net išgalvotų faktų, o biografinės žinios būdavo fragmentiškos, pateikiami tik tam tikri epizodai ar jų nuotrupos. Tai ypač būdinga Vaižgantui, dėl to jis dažnai sulaukdavo kritikos. Nors 1918–1944 metų leidiniai ir periodikos straipsniai dažniausiai rašyti ne moksliniais, bet publicistiniais sumetimais, nors jie nebuvo aukšto teorinio lygio ir išsamūs, nors juose trūko įžvalgų ir pačių rengėjų įvertinimo, vis dėlto čia tyrėjai ras ypač vertingų duomenų apie knygos veikėjus.
11
Gučas, A. „PSICHOLOGIJOS IR PEDAGOGIKOS KLAUSIMAI XX a. PRADŽIOS LIETUVIŲ PERIODINĖJE SPAUDOJE“. Psichologija 3 (06.01.2016): 75–97. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1962.3.8863.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Po revoliucinių 1905 – 1907 m. įvykių carizmas padarė tam tikrų nuolaidų liaudies švietimo srityje. Nors pradinėse mokyklose buvo mokoma rusų kalba, bet jose jau buvo leidžiama dėstyti lietuvių kalbą kaip dalyką. Padidėjo spausdinamų knygų, laikraščių skaičius, atsirado periodinė spauda, skirta mokytojams, ir joje pradėti nagrinėti psichologijos ir pedagogikos klausimai. Daugelį „Mokyklos“ žurnalų straipsnių vienija abstrakti laisvės idėja, iliuzija, kad laisvasis auklėjimas gali išlaisvinti liaudį iš carizmo ir cerkvės pančių. Buvo reikalaujama, kad būsima žmonijos karta – vaikai turėtų sąlygas savarankiškai atskleisti savo dvasines dovanas, galėtų siekti laisvės ir t. t. Plataus atgarsio sulaukė kai kurios XVIII a. prancūzų buržuazinės revoliucijos šauklio Russo idėjos ir E. Kei individualizmas. Kai kada prisimindavo Komenskį, jo reikalavimus ugdyme atsižvelgti į prigimtį. Didelę įtaką padarė Ušinskio mintys, nauji S. Šackio ieškojimai ugdymo srityje, rusų eksperimentinė pedagogika. Siekiant, kad vaiko ugdymas atitiktų jo prigimtines savybes, buvo būtina jas tyrinėti. Todėl buvo keliami klausimai apie vaiko psichikos ypatumus, apie jos vystymo ir ugdymo galimybes – tai problemos, su kuriomis mes jau susidūrėme progresyvių XIX a. pabaigos lietuvių publicistų darbuose. Didelį dėmesį psichikos vystymosi klausimams skyrė Vydūnas žurnale „Jaunimas“ (1910 – 1914) ir atskirose savo knygose. Daug šiais klausimais žurnale „Mokykla“ rašė mokytojai I Burba, A. Jakučionis, I Palukaitis ir ypač K. Skabeika. Bet mes nerasime vienos visiems bendros pedagoginių ar psichologinių pažiūrų sistemos. Galima rasti daug prieštaravimų tarp skirtingų autorių ir net tarp to paties autoriaus skirtingų straipsnių. Vydūnas į vaiko psichologinę raidą žiūrėjo kaip į tobulėjimo procesą, vykstantį ne be vidinių prieštaravimų. Vydūnas, A. Jakučionis ir K. Skabeika taip pat pripažino veiklos vaidmenį vaiko psichikos raidoje. Be to, Vydūnas pastebėjo, kad vaiko psichikos raidoje didelę reikšmę turi mokymas, kadangi padeda pažinti tikrovės objektyvius dėsnius ir tuo pačiu leidžia ją veikti. Žmogaus prigimtis tobulėja mąstyme ir darbe. Nors bendra Vydūno filosofinė koncepcija yra idealistinė, spręsdamas tikrovės pažinimo klausimus jis laikosi intuityvizmo pozicijų, bet atskirais vaiko psichinės raidos klausimais yra pasakęs nemažai teisingų ir įdomių minčių. „Mokyklos“ žurnale (1909 – 1913) buvo spausdinta daug straipsnių, kritikuojančių carinę mokyklą už tai, kad joje vyrauja scholastiniai mokymo metodai, kad ji nekreipia dėmesio į vaikų psichikos ypatumus, neatsižvelgia į vaikų prigimties savybes, užlaiko ir iškreipia jų vystymąsi.. Į vaiko psichinę raidą dažnai buvo žiūrima kaip į spontanišką įgimtų pradmenų „atskleidimą“. Kai kurie autoriai nepajėgė išsivaduoti iš biologinio evoliucionizmo ir kultūrinio istorizmo įtakos. Skirtingas požiūris į vaiko psichikos raidą sukėlė prieštaravimus pedagoginiais klausimais. Spontaniško vaikų psichikos raidos šalininkai (Jakučionis, Palukaitis, Skabeika ir kiti) akcentavo, kad mokymas turi vystyti vaiko sugebėjimus, jo mąstymo savarankiškumą, kad išeinantis į gyvenimą paauglys galėtų susirasti tinkamus pažinimo objektus ir veiklos tikslus. Vydūnas, A. Busilas, I. Širvydas ir kt., nors ir pripažino vaiko sprendimų ir veiksmų savarankiškumą mokyme, bet tuo pačiu pabrėždavo ir mokslo žinių vaidmenį bendrame psichikos vystymesi. A. Busilas šią priešpriešą sprendė išryškindamas mokinio aktyvumo reikšmę mokymo procese. Be tokio aktyvumo nei formalus, nei materialus ugdymas negali duoti pastebimų rezultatų. Bet niekas nekėlė klausimo apie tai, kad iš principo neteisinga žinių įgijimą priešpastatyti psichinių gebėjimų raidai. Reikalavimas, kad ugdymas turi atitikti vaikų prigimties poreikius, amžiaus ypatumus teigiamai veikė vadovėlių lietuviškoms mokykloms rengimą, o taip pat sprendžiant klausimus apie vaikišką lektūrą. Vystant psichologinę ir pedagoginę mintį XX a. pradžios Lietuvoje A. Jakučionis, I. Palukaitis, K. Skabeika ir kt. užima svarbią vietą todėl, kad jie aštriai kritikavo carinę mokyklą, iškėlė mintį apie vaiko psichinio gyvenimo savitumą ir atskleidė kai kuriuos jo psichikos raidos dėsnius, platino eksperimentinės pedagogikos ir psichologijos mokslines žinias. Jų reikalavimas derinti ugdymą su vaiko psichikos prigimtimi skatino mokytojus geriau pažinti vaikų psichologiją, o kartais ir savarankiškai ją studijuoti.
12
Simaška, K. „Pedagoginės kryptys lietuviškų elementorių turinyje (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia)“. Psichologija 7 (06.01.2016): 97–114. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1965.7.8914.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Lietuvių tautos kova už demokratinės mokyklos, mokymo gimtąją kalba sukūrė pedagoginės minties pagyvėjimo sąlygas, kuri savo ruožtu suteikė teigiamą postūmį elementorių atnaujinimui. Švietėjai – publicistai (J. Adomaitis – Šernas, J. Šliūpas, P. Višinskis ir kt.) ir kai kurie kiti bažnyčios obskurantizmui priešpastatė mokslą, religinei, antihumaniškai moralei – pasaulietišką, patirtimi pagrįstą moralę, dogmatiškam mokymo proceso supratimui – aktyvų ir sąmoningą žinių įgijimą. Jie įrodė, kad mokslinis, jusliniu suvokimu pagrįstas mokymas leidžia susiformuoti teisingą požiūrį į aplinkinį pasaulį ir turi didelę aklėjamąją vertę. Smulkiosios buržuazijos „laisvojo auklėjimo“ atstovai (A. Jakučionis, K. Skabeika, S. Matijošaitis ir kt.), nors ir kartojo šiam požiūriui būdingas klaidas, bet išreiškė demokratinį požiūrį į mokyklos uždavinius, svarstė apie buržuazinį – klerikalinį auklėjimą. Naujas požiūris į užduotis, turinį ir mokymo procesą pradinėje mokykloje veikė ir elementorius. Pirminio skaitymo mokymo užduotys juose sumaišytos su pirminėmis aplinkinio pasaulio supratimo užduotimis, siekiant mokinius parengti tolesniam sistemiškam mokymui, buvo naudojami įvairūs kalbos ir mąstymo ugdymo būdai. Tai leido formuotis lengvam, teisingam ir sąmoningam skaitymui. Daugelis elementorių turėjo teigiamą ugdomąją vertę. Jie platino materialistinį požiūrį į gamtą ir antireliginę moralę, išreiškė nepritarimą carinei priespaudai, o kai kuriais atvejais ir socialinei neteisybei.
13
Montvilaitė, Sigita. „Lietuvių mokyklos perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje 1945-1950 metais“. Acta Paedagogica Vilnensia 4 (17.01.2016): 44–51. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.1997.04.9406.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje aptariamas lietuvių švietimas emigracijoje. Jokiuose kituose pasaulio kraštuose, net ir demokratiškiausiuose, lietuviai išeiviai neturėjo autonomiškai organizuotos švietimo sistemos. O štai Vokietijoje, tiksliau JAV, Britų ir Prancūzijos administruojamose okupacinėse zonose, buvo sukurta lietuviškų mokyklų sistema, apėmusi daugiapakopį švietimą: vaikų darželius, pradžios mokyklas, progimnazijas ir gimnazijas, specialias mokyklas ir kursus, aukštąjį mokslą. Žinant, kad švietimo organizavimas tremtyje negalėjo būti nei planingas, nei koordinuotas, reikia džiaugtis visų, taigi ir pedagogų talkininkų, įnašu. Švietimo darbo pagrindą tremties pradžioje sudarė Lietuvoje veikusieji įstatymai ir mokymo programos. Buvo galvojama, kad čia pradėtą mokslą jaunimui teks užbaigti Lietuvoje, todėl ir vadovautasi Lietuvos Respublikos 1939 m. patvirtintomis programomis ir mokymo planais. Aukščiausias organas, tvarkantis švietimo reikalus tremtyje, buvo Švietimo valdyba. Pagal savo funkcijas ji prilygo švietimo ministerijai. Švietimo valdyba nustatinėjo mokslo metų pradžią ir pabaigą, skyrė ir atleido mokyklų vadovus, mokytojus, keitė mokymo planus, programas.
14
VĖLAVIČIENĖ, SILVIJA. „KANADOS LIETUVIŲ SPAUDA IR IŠEIVIŲ BENDRUOMENĖS KULTŪRINIO GYVENIMO REFLEKSIJA JOJE“. Knygotyra 50 (01.01.2015): 86–96. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v50i0.7914.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje nagrinėjama Kanados lietuvių bendruomenės pastangomis leidžiama spauda ir jos reikšmė saugant gimtąją kalbą ir puoselėjant tautinę tapatybę. Nuo 1945 iki 2000 metų Kanadoje išspausdinta per 500 knygų, iš kurių tik apie 50 – anglų kalba. Ypač svarbų vaidmenį atliko lietuviški savaitraščiai „Nepriklausoma Lietuva“ (Monrealis, 1941–2001) ir „Tėviškės žiburiai“ (tebeleidžiamas nuo 1949 m.). Šis savaitraštis, ištikimas demokratijos idėjoms, yra populiarus ir išeivijoje, ir Lietuvoje. Knygų leidyboje išskirtinos dvi lietuvių bendruomenei ypač svarbios kryptys – lituanistinis švietimas ir tautodailė. Lituanistiniam švietimui labiausiai nusipelnė pedagogas Antanas Rinkūnas (1909–1985), parengęs svarbiausius vadovėlius lietuviškoms mokykloms. Ryškiausi tautodailės propaguotojai ir tos tematikos knygų leidėjai buvo Anastazija (1910–1991) ir Antanas (1906–2005) Tamošaičiai. Kanados lietuvių spauda ir bendruomeninės veiklos rankraštiniai dokumentai saugomi 1996 m. Toronte įkurtame Kanados lietuvių muziejuje-archyve.
15
Rumšas, P. „PIRMASIS LIETUVIŠKAS ARITMETIKOS UŽDAVINYNAS“. Psichologija 12 (08.01.2016): 163–68. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1972.12.9274.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Aritmetikos mokymo lietuvių kalba užuomazgos randamos XVIII-XIX a. elementoriuose. XIX a. pirmoje pusėje buvo parašyti trys aritmetikos vadovėliai, bet jie liko rankraščiuose. Aritmetikos uždavinynas – pirma spausdintinė aritmetikos knyga lietuvių kalba. Jis parašytas 1879 m. ir kurį laiką buvo platinamas perrašinėjant ranka. Rankraščiai naudoti slaptose lietuviškose mokyklose. LTSR MA bibliotekoje saugomas vienas uždavinyno rankraščio egzempliorius. Rengiant spaudai uždavinynas iš pagrindų pertvarkytas ir papildytas. Trijuose skyriuose apie skaičius patalpinta 630 uždavinių, daugiausia tekstinių. Kai kurie uždaviniai rekomenduojami spręsti lygčių pagalba. Didelę vertę turi matematinių terminų žodynas. Žodžių prasmė aiškinama pasitelkus panašius terminus lenkų ir vokiečių kalbomis.
16
Karčiauskienė, M. „Buržuazinės Lietuvos reakcingos švietimo politikos įtaka pradinių mokyklų skaitymo knygų turiniui“. Psichologija 1 (06.01.2016): 147–55. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1962.1.4839.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Buržuazinė Lietuvos valdžia nuo pirmųjų Sovietų valdžios panaikinimo (1919 m.) dienų pradėjo aktyviai kovoti su progresyviu judėjimu Lietuvoje. Pirmaisiais metais, kai buržuazinė valdžia nesijautė stipriai ir kai 1918 – 1919 metų įvykiai dar buvo gerai prisimenami, valdžia maskavo savo tikruosius siekius. Po 1926 metų perversmo fašistinė valdžia Lietuvoje ėmė veikti atvirai. Tai atsispindėjo ir švietime. Jeigu iki fašistinio periodo lietuviškoji buržuazija mokyklas paskelbė apolitiškomis, tai po fašistinio perversmo ji ėmė atvirai siekti savo reakcionistinių tikslų ugdymo srityje. Ištikima fašistų pagalbininke buvo dvasininkija. Buvo pabrėžiamas vaikų pilietiškumo ir religingumo ugdymas. Mokyklinė politika aiškiai atsispindėjo ir skaitymui skirtose knygose. Šiame straipsnyje parodoma, kaip švietimo politika atsispindėjo skaitymui skirtose knygose pradinėje mokykloje. Ikifašistiniu laikotarpiu iš knygų reikalavo nacionalinio pobūdžio. Buvo įtraukta tokių rašytojų, kaip Valančius, Šatrijos Ragana, Kudirka, Žemaitė, Biliūnas, Vincas Krėvė, kūrinių ištraukų. Eilė rekomenduojamų autorių (tokių kaip Biliūnas ir Žemaitė) kūrinių buvo vertingi tiek literatūriniu, tiek ideologiniu požiūriu. Bet jau ir šiuo laikotarpiu skaitymui skirtose knygose buvo ne tik ugdomas nacionalinis jausmas, bet ir ugdomas nuolankumas, tušuojami klasiniai prieštaravimai, realybė dažnai vaizduojama iškreiptai. Po fašistinio perversmo skaitymui skirtoms knygoms buvo keliamas tiesioginis uždavinys: ugdyti vaikus siauroje nacionalizmo ir klerikalizmo dvasioje. Nuo 1927 metų kiekvienas vadovėlis iki jo išleidimo buvo tikrinamas Švietimo ministerijos komisijos. Ypač sustiprėjo klerikalų įtaka skaitymui skirtoms knygoms. Patyrę fašistų ir klerikalų spaudimą, visa eilė autorių sustiprino klerikalinę ir fašistinę dvasią savo knygose. Ypač šiuo požiūriu pasikeitė Vasiliausko – Geručio ir Murkos knygos. Pasirodė reakcionistinė Rinkūno knyga skaitymui. Fašistai ir klerikalai stipriai puolė tuos autorius, kurie nepakankamai prisitaikė prie reakcionistinių reikalavimų. Tačiau tarp progresyvių mokytojų ir Lietuvos visuomenėje reakcionistinės knygos nebuvo populiarios. Mokyklinėje praktikoje vis labiau paplito progresyvios Esmaičio, Jakučiūno knygos. Tokios reakcingos knygos, kaip Rinkūno „Aukuras“, Murkos „Naujas darbas“ nepaplito mokymo praktikoje, o Vasiliausko – Geručio knyga skaitymui „Rūtelė“ netgi buvo išjuokti pedagoginėje spaudoje. Tokiu būdu reakcionistinė buržuazinės valdžios politika mokyklose sulaukė pasipriešinimo iš progresyvių pedagogų ir Lietuvos visuomenės.
17
Žukauskas, K. „APIE SLAPTĄJĮ MOKYMĄ LIETUVOJE“. Psichologija 12 (08.01.2016): 155–62. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1972.12.9273.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje aptariami slapto mokymo klausimai XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje Lietuvoje, ypač Lietuvos šiaurės vakarų teritorijoje. Carinė valdžia ne rusų, tarp jų ir lietuvių, tautų atžvilgiu turėjo tikslą stabdyti ekonominį ir kultūrinį vystymąsi. Tai reiškėsi lietuviškų knygų leidybos, vaikų mokymo gimtąja kalba draudimu ir kitais nacionalinio engimo būdais. Viena iš lietuvių liaudies kovos prieš nacionalinę priespaudą formų buvo slapto vaikų mokymo ir slaptų mokyklų, kurtų liaudies masių iniciatyva ir veikusių beveik kiekviename lietuvių kaime, organizavimas. Į tokias mokyklas pagrindinai rinkosi valstiečių vaikai nuo 8 iki 15 metų. Mokymo turinį sudarė pačios elementariausios gimtosios kalbos, aritmetikos, dievo mokymo žinios, kartais kai kurios žinios iš Lietuvos istorijos ir geografijos. Daugelyje mokyklų kaip atskiras dalykas buvo dėstoma ir rusų kalba. Mokė taip vadinami „daraktoriai“, turėję skirtingą išsilavinimą ir skirtingas politines pažiūras, bet dažniausiai progresyvias. Mokymo organizacija, aprūpinimas mokymo priemonėmis ir kitais būtinais mokymo dalykais priklausė nuo konkrečių sąlygų ir pačių mokytojų – „daraktorių“. Carinė valdžia visaip persekiojo slaptą mokymą, bet, nežiūrint to, jis sėkmingai vystėsi, o tai nacionalinės ir kultūrinės priespaudos sąlygomis rodė didelį lietuvių liaudies didvyriškumą, valią ir ryžtingumą, pasiaukojamai kovojusios už savo nacionalines teises.
18
Daunienė, Z. „Apie veiksmažodžių konstrukcijų su prielinksniais k ir y mokymą lietuviškose mokyklose“. Psichologija 4 (06.01.2016): 75–84. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1963.4.8871.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje nagrinėjamos rusų kalbos veiksmažodinės konstrukcijos su prielinksniais к ir у ir jų ekvivalentai lietuvių kalboje. Šios veiksmažodinės konstrukcijos neretai sudaro tam tikrų sunkumų lietuviams, besimokantiems rusu kalbos. Tiksliai nežinodami šių dviejų rusų kalbos prielinksnių reikšmės ir vartojimo, lietuviai dažnai rusų kalbos veiksmažodines konstrukcijas su prielinksniais к ir у pakeičia savo gimtosios kalbos atitinkamomis konstrukcijomis, todėl atsiranda nemaža sintaksės klaidų. Straipsnyje nagrinėjamos rusų kalbos veiksmažodinės konstrukcijos su prielinksniais к ir у, išreiškiančios įvairiausius prasminius santykius, ir paraleliai duodami jų atitikmenys lietuvių kalboje. šio tipo lietuviškos konstrukcijos gali turėti tiek prielinksninę, tiek neprielinksninę formą; antra vertus, rusų kalbos prielinksnis к turi net kelis atitikmenis lietuvių kalboje (prie, pas, į), o prielinksnis y irgi į lietuvių kalbą verčiamas įvairiai (prie, pas, iš ir pan.). Straipsnyje lygiagrečiai apžvelgiamos dvi šių konstrukcijų paralelės rusų ir lietuvių kalbose, būtent: rusų kalbos veiksmažodinės konstrukcijos su prielinksniais к ir у ir lietuvių kalbos konstrukcijos su prielinksniais prie ir pas, išreiškiančios erdvinius ir objekto erdvinius santykius. Straipsnio pabaigoje pateikti įvairūs pratimai, liečiantys veiksmažodžių valdymą rusų ir lietuvių kalbose, kad besimokantieji įprastų taisyklingai vartoti minėtas rusų kalbos veiksmažodines konstrukcijas.
19
Valevičius, V. „Iš logikos istorijos“. Problemos 26 (01.10.2014): 122. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1981.26.6301.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
A. Vaišvilos knygos „Logikos mokslas Lietuvoje“ recenzija. Knygos autorius apžvelgia lietuviškos logikos terminijos raidą, neotomistinės logikos šaltinius, nes pastaroji dominavo tuometinėse Lietuvos mokyklose ir universitete. Nagrinėjami matematinės logikos pradmenys Lietuvoje – K. Raičinskio darbai, V. Sezemano paradoksų problemos sprendimas. Aprašomas dialektinės logikos atsiradimas ir plitimas Lietuvoje. Recenzentas priekaištauja autoriui dėl smulkaus šaltinių aprašinėjimo ir vertinimų, knygos fragmentiškumo, pernelyg išsamaus K. Raičinskio logistinės sistemos dėstymo, kuri nepadarė didesnės įtakos Lietuvos logikos vystymuisi.
20
Naikelytė, J. „Jono Jablonskio paruošta lietuvių kalbos mokymo programa“. Psichologija 11 (08.01.2016): 41–46. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1971.11.9245.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Lietuvių kalbos mokymo programą pradinei mokyklai J. Jablonskis paruošia iš karto po to, kai buvo caro atšauktas lietuviškos spaudos draudimas. Programoje jis kreipė dėmesį į didaktinius reikalavimus ir psichologinius mokinių amžiaus ypatumus, siekdamas žodinės ir rašytinės kalbos raidos, mokinių loginio mąstymo plėtros. Pagrindinis programos sudarymo principas – moksliškumas. Programoje taip pateikiami fonetiniai ir morfologiniai lietuvių kalbos ypatumai, kad jau pradinėse klasėse mokiniams suteikiamos mokslinės žinios apie kalbą. Programoje yra ir metodinių nurodymu, taigi, autorius rūpinasi ir metodiniu lietuvių kalbos mokymo aspektu.
21
Kaziukonis, Leonas. „APIE BALTARUSIJOJE SURASTUS PANEVĖŽIO MOKYTOJŲ SEMINARIJOS (1872–1918) DOKUMENTUS“. Lietuvos istorijos studijos 31 (01.01.2013): 155–56. http://dx.doi.org/10.15388/lis.2013.0.5066.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Panevežio mokytoju seminarija buvo isteigta Rusijos caro Aleksandro II 1872 m. birželio 27 d. isaku. Renge mokytojus Kauno gubernijos pradinems mokykloms. Priklause Vilniaus švietimo apygardos valdybai. Del vykdytos rusinimo politikos i j¹ buvo priimami tik staèiatikiu tikejimo asmenys. Daugelis ju buvo atvykê iš Minsko ir kitu guberniju. Kad tapê mokytojais galetu susikalbeti lietuviškai, seminaristai buvo mokomi lietuviu kalbos. 1906–1908 metais seminarijoje lietuviu kalbos mokytoju dirbo Jonas Jablonskis. Tuo metu joje mokytis leista kataliku tikejimo ir kitu konfesiju vaikams.
22
Endzinas, A. „Amatų mokymo klausimai Lietuvoje xix a. viduryje“. Psichologija 6 (06.01.2016): X. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1964.6.8903.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Vilniaus universitetas teikė didelę reikšmę praktiniam rankų darbo bei amatų įgūdžių mokymui Vilniaus mokymo apygardos mokymo įstaigose. Reakcinio pobūdžio 1828 m. mokyklų nuostatai sudarė sąlygas mokyti amato, bet, politinių įvykių įtakoje, nuslopinus 1830 – 1831 m. sukilimą, Lietuvoje buvo įgyvendinama tik reakcinė nuostatų pusė. Rankų darbui ir amatui, specialiam šių dalykų mokymui nebuvo teikiama pakankamai reikšmės. Todėl XIX a. viduryje Vilniaus mokymo apygardos gubernijose tik 21 liaudies mokykloje buvo mokoma amatų. Ekonomikos raida šalyje, ypač šešiasdešimtaisiais XIX a. metais, kai Rusijos eksportas ir importas judėjo pagrindinai lietuviškų žemių sausuma ir upėmis, geležinkelių ir kelių statyba pareikalavo didesnio skaičiaus darbininkų, turinčių amato darbinių įgūdžių. Kadangi nebuvo amatų mokyklų, tokių darbininkų kadrus papildydavo kaimų ir miestų meistrų, amatininkų apmokyti asmenys bei asmenys, amato mokęsi iš tėvų, kariuomenėje ar savarankiškai. Valstybinio turto gubernijos žinybos stengėsi pritvirtinti našlaičius ir berniukus iš skurdžių šeimų prie amatininkų mokytis amato. Amatininkas imdavosi mokyti ir išlaikyti berniuką veltui su sąlyga, kad mokinys mokysis pas jį nustatytą laiką. Tokiu būdu įvairių amatų mokėsi ganėtinai didelis skaičius berniukų, pvz., Vilniaus gubernijoje 1853 m. – 357. Dėl ilgos karinės tarnybos dauguma grįžusiųjų iš jos nebuvo darbingi ir negalėjo įsijungti į ūkinę veiklą. Be to, įgyti įgūdžiai nepasižymėjo įvairove. Amatininkų poreikis sudarė jiems įmanomas gyvenimo sąlygas. Bežemių ir mažažemių valstiečių vaikų nukreipimas į amatus iš dalies pasitarnavo ir sprendžiant socialines problemas. Tam pasitarnavo ir 1853 m. amatininkų nuostatai. Mokytis amatų savo kūriniuose „Palangos Juzė“ ir „Paaugusių žmonių knygelė“????? skatino XIX vidurio lietuvių rašytojas M. Valančius. Jis teigė, kad paauglius mokytis amato reikia atiduoti savo darbą žinančiam meistrui. O parinkti amatą reikia atsižvelgiant į paauglio polinkius. Pradėjo augti interesas amato mokymuisi. Individualus amato mokymas meistro dirbtuvėse jau nebetenkino norinčių išmokti amato. Šalies ekonominė raida reikalavo susieti praktinių įgūdžių įgijimą su teoriniu paruošimu.
23
STAKULIENĖ, SILVIJA. „LIETUVIŠKOS FARMACIJOS PERIODIKOS IŠTAKOS IR RAIDA LIETUVOJE IKI XX A. PENKTOJO DEŠIMTMEČIO“. Knygotyra 49 (01.01.2015): 122–37. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v49i0.8017.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos institutas M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius, Lietuva El. paštas: silvija.stakuliene@mf.vu.ltPublikacijoje apžvelgiamos farmacijos periodinės spaudos ištakos nuo XX a. pradžios iki XX a. penktojo dešimtmečio. Tiriamasis laikotarpis suskirstytas į du etapus: pirmasis aprėpia 1911–1918 m. Lietuvoje leistą jaunųjų farmacininkų lietuvišką farmacijos periodiką, antrasis – lietuvišką farmacijos periodiką, leistą 1918–1940 m. laikotarpiu. Lietuvoje 1911–1912 m. prie „Lietuvos žinių“ nemokamo priedo „Aušrinė“ ėjo „Farmaceutų reikalai“. Jo leidėja buvo F. Bortkevičienė, redaktorė – S. Mošinskaitė. 1918 m. pasirodė šio laikraščio tęsinio „Farmaceutų reikalai“ vienas numeris. Jį išleido Lietuvos farmacininkų sąjunga. 1913 m. Vilniuje išleisti du numeriai bendro medikų, farmacininkų ir veterinarų žurnalo „Medicina ir gamta“. Lietuvos Respublikos laikotarpiu 1923–1940 m. Lietuvos vaistininkų draugija ir Lietuvos farmacininkų sąjunga leido savo profesinį žurnalą „Farmacijos žinios“. Šis dviejų trijų spaudos lankų žurnalas pateikdavo žinių apie naujausius farmacijos ir vaistininkystės pasiekimus, buvo tam tikra profesinio meistriškumo mokykla. 1933 m. išleisti trys „Lietuvos farmaceuto“ numeriai. Žurnalą leido Lietuvos farmaceutų tarnautojų sąjunga. Per 1911–1940 m. laikotarpį išleisti keturi leidiniai farmacijos tematika sudarė menką dalį visos Lietuvoje leidžiamos periodikos, o Lietuvos Respublikos laikotarpiu tarp medicinos periodikos – tik 10 proc. Vis dėlto tai buvo didelis žingsnis siekiant sukurti lietuvišką farmacijos periodiką. Ji reikšminga ne tik kaip medicinos spaudos, bet ir apskritai Lietuvos kultūros paveldo dalis.
24
Rajeckas, V. „KAI KURIE PERIMAMUMO IR TARPDALYKINIŲ RŲŠIŲ PAISYMO KLAUSIMAI, MOKANT HUMANITARINIŲ DALYKŲ“. Psichologija 9, Nr. 1 (06.01.2016): 69–84. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1968.9.8920.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Perimamumo ir tarpdalykinių ryšių panaudojimas padeda pilniau, giliau ir visapusiškiau suprasti mokomuosius dalykus, taip pat turi svarbią reikšmę komunistinio sąmoningumo ugdymui. N . Krupskaja tarpdalykiniams ryšiams skyrė ypač didelį dėmesį. Straipsnyje konkrečiais pavyzdžiais parodoma, kaip reikėtų nagrinėti rašytojų gyvenimą ir kūrybą, rusų literatūrą lietuviškoje mokykloje, ir daromos apibendrinančios išvados. Didelis dėmesys taip pat skiriamas grožinės literatūros kūrinių panaudojimui istorijos pamokose, atskleidžiamos šios priemonės panaudojimo galimybės. Kai kurie eksperimentinio darbo rezultatai leidžia tvirtinti, kad perimamumo ir tarpdalykinių ryšių panaudojimas yra būtina sąlyga pamokos efektyvumui padidinti.
25
Gedutis, Aldis. „FILOSOFIJA LIETUVOJE PO 1989: KĄ APIE TAI BYLOJA LIETUVIŠKI AKADEMINIAI ŽURNALAI?“ Problemos 78 (01.01.2010): 7–21. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2010.0.1356.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos filosofijos būklė po 1989 metų. Pagrindinis dėmesys skiriamas klausimui, ar po 1989 metų Lietuvoje atsirado filosofinė (s) tradicija (-os) bei mokykla (-os). Tyrimo objektas – lietuviški akademiniai žurnalai – „Problemos“, „Filosofija. Sociologija“ ir „Logos“. Chronologinė aprėptis –straipsniai, publikuoti nuo 1989 iki 2009 metų. Siekiama išnagrinėti lietuvių filosofų citavimo ir tarpusavio komunikavimo strategijas, esant galimybei ieškoti kriterijų, leidžiančių identifikuoti filosofinės tradicijos buvimą. Pagrindinis dėmesys skiriamas šiems klausimams: kaip dažnai ir kokiu būdu lietuvių filosofai cituoja ir mini savo kolegas? ar citavimas ir kolegų (pa)minėjimas leidžia identifikuoti tradicijai būdingus santykius tarp Lietuvos filosofų? kurie lietuvių filosofai ir filosofiniai tekstai yra įtakingiausi ir dažniausiai naudojami? 1Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos filosofija, filosofinė tradicija, filosofinė mokykla, citavimo indeksas, komunikacija filosofijoje.Philosophy in Lithuania after 1989: What do Lithuanian Academic Journals Reveal?Aldis Gedutis SummaryIn this study, the condition of Lithuanian philosophy after 1989 was analyzed. The attention is focused on the question whether any philosophical tradition(s) and/or school(s) have originated during the last 20 years. The object of the research was Lithuanian academic philosophical journals: Problemos, Filosofija.Sociologija and Logos. The chronological scope: articles published during the period 1989–2009. The major objective of the inquiry is to reveal and figure out citation and communication strategies in the discourse of Lithuanian academic philosophy and to identify the existence of philosophical tradition(school), if any. The major concern can be summarized by the following questions: what is the frequency of the colleagues’ citation? Are Lithuanian philosophers’ citation strategies sufficient to claim the fact of the existence of Lithuanian philosophical tradition (school)? What are the most influential Lithuanian philosophers and philosophical texts?Keywords: Lithuanian philosophy, philosophical tradition, philosophical school, citation index, communication in philosophy.
26
NAVICKIENĖ, AUŠRA. „XIX AMŽIAUS LIETUVIŠKŲ KNYGŲ UNIKUMAS: J. G. WEISSO ELEMENTORIAUS NAUJAS PIBELIS EGZEMPLIORIUS BRITŲ BIBLIOTEKOJE LONDONE“. Knygotyra 49 (01.01.2015): 101–21. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v49i0.8010.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: ausra.navickiene@kf.vu.ltXIX a. lietuviški elementoriai yra retumu pasižyminti spaudos paveldo dalis, nors kaip savarankiška leidinių rūšis skirtini prie populiariausių XIX a. lietuviškų knygų (kaip kalendoriai, katekizmai, maldaknygės, giesmynai ir kiti masinės paklausos leidiniai). Kad ir sulaukę daugybės pakartotinių laidų, tik pavieniai jų egzemplioriai pasiekė mūsų dienas. Tai ypač būdinga tiek Didžiosios, tiek Mažosios Lietuvos XIX a. pirmosios pusės lietuvių kalbos pradžiamoksliams. Didžiosios Lietuvos gyventojams skirtas anoniminis Moksłas skaytima raszta Lietuwiszka 1759–1867 m. buvo išleistas 76 kartus. Mažosios Lietuvos (teritorijos palei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas kairiajame Nemuno krante Prūsijai priklausiosiose žemėse, nuo XVI a. tapusiose Didžiajai Lietuvai priešpriešinama Lietuvos provincija) lietuviams adresuotas Karaliaučiaus kunigo ir superintendento Johanno Gottliebo Weisso (1762–1819) parengtas elementorius Naujas pibelis buvo išspausdintas 13 kartų. (Galėjo būti ir dar daugiau Naujo pibelio laidų, nes jau XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais jis tapo Mažosios Lietuvos mokyklose privalomu leidiniu.) Daugumos jų šiandien nėra išlikusio nė vieno egzemplioriaus, o mūsų dienas pasiekusios knygelės pagal Lietuvoje naudojamą leidinių retumo klasifikaciją vertintinos kaip unikumai arba retenybės. Britų Bibliotekoje Londone saugomas Naujas pibelis (RB. 23. a. 4804) yra unikalus iki šiol lietuvių nacionalinės bibliografijos leidiniuose neregistruotos J. G. Weisso elementoriaus laidos pavyzdys. Tai patvirtina tyrimas, kuriuo Britų bibliotekos egzemplioriaus kopija palyginta su kitais trimis iki 1850 metų pasirodžiusių elementoriaus laidų egzemplioriais: su 1808 metų egzemplioriumi, saugomu Vilniaus universiteto bibliotekoje (VUB – LR835/836), su 1839 metų leidimo egzemplioriumi, kurį turi Latvijos mokslų akademijos biblioteka (Latvijos MAB – D 65522 latv. lit.; mikrofilmas LNB BKC) ir menotyrininkė Ingrida Korsakaitė asmeninėje bibliotekoje ir su prieš 1850 metus išleistu egzemplioriumi iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos (MAB – LK-19/174). Minėtų egzempliorių lyginamoji analizė paneigia spėliones, kad elementorius galėjo būti išspausdintas 1795 m. Pagal savo turinio ir poligrafinio apipavidalinimo savitumus jis panašiausias į XIX a. trečiojo–penktojo dešimtmečio laidų pavyzdžius. Pažintis su leidiniu de visu taip pat patvirtina faktą, kad tai yra Johanno Gottliebo Weisso parengto elementoriaus iki šiol nežinomos laidos egzempliorius, o ne spėjamo autoriaus Johanno Friedricho Zöllnerio darbas, kaip rašoma Britų bibliotekos kataloge.
27
Gorbaniuk, Oleg, Ana Ivanova, Dovilė Blėkaitytė, Gintalija Budraitytė und Emilija Salomėja Pakalnytė. „LIETUVOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮVAIZDŽIO VERTINIMO KLAUSIMYNO ADAPTAVIMAS JĮ MODIFIKUOJANT“. Psichologija 55, Nr. 55 (05.07.2017): 22. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.2017.55.10734.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje pristatomo tyrimo tikslas – Lietuvos politinių partijų įvaizdžio vertinimo klausimyno kalbinė adaptacija ir jo faktorinės struktūros bei psichometrinių charakteristikų patikrinimas. Taip pat siekiama atskleisti šios matavimo priemonės aiškinamąją vertę, nustatant rinkėjų teikiamą pirmenybę Lietuvos politinėms partijoms. Tyrime dalyvavo 300 Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų (iš jų 50,5 proc. moterų), kurie, vartodami 25 būdvardžius, apibūdino šešias politines partijas, pripažįstamas Lietuvos politinėje erdvėje. Bendroji imtis padalyta į dvi grupes ir atlikta pirmosios grupės duomenų tiriamoji, o antrosios grupės duomenų – patvirtinamoji faktorių analizė. Abiejų analizių rezultatai parodė, kad Lietuvos politinių partijų suvokimo specifiką geriausiai atspindi šešių faktorių struktūra, apimanti tokias dimensijas: ryžtingumą, sąžiningumą, konfliktiškumą, religinį konservatyvumą, kairiąją / dešiniąją orientaciją ir senamadiškumą / modernumą. Daugianarė regresinė analizė patvirtino aiškinamąją politinių partijų įvaizdžio dimensijų vertę. Pakartotinis tyrimas parodė, kad, praėjus dviem savaitėms nuo pirmojo tyrimo, rezultatai buvo gana stabilūs. Atlikto tyrimo rezultatas – tai lietuviškos politinių partijų įvaizdžio vertinimo klausimyno versijos, turinčios patikrintas psichometrines charakteristikas, sukūrimas.
28
Šipelytė, Monika. „FRIBŪRO UNIVERSITETAS IR LIETUVIŲ VEIKLOS ŠVEICARIJOJE REIKŠMĖ XX AMŽIAUS PRADŽIOJE“. Lietuvos istorijos studijos 37, Nr. 37 (01.09.2016): 154. http://dx.doi.org/10.15388/lis.2016.37.10058.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Lietuvių išeivijos Šveicarijoje istorija iki 1918 m. yra svarbi Lietuvos valstybės kūrimosi dalis. Iki Pirmojo pasaulinio karo ir jo metu šioje šalyje veikusias lietuviškas draugijas galime tirti keliais lygmenimis: pirmiausia – kontekstą, kuriame veikta (Šveicarijos katalikiško universiteto aplinka), visuomenės sluoksnius, kurių tautinė ir valstybinė veikla buvo aktyviausia (šiuo atveju – aukštojoje mokykloje studijuojantys kunigai) ir konkrečių asmenų indėlį į sėkmingą organizacijų darbą (tie asmenys – dr. Juozas Purickis ir Vladas Daumantas-Dzimidavičius). Katalikiškas Fribūro universitetas nuo XIX a. pabaigos tarp lietuvių kunigų bei pasauliečių buvo populiari teologijos ir humanitarinių mokslų studijų vieta, o1913–1918 m. čia klestėjo net kelios organizacijos, užsiimančios studentiška veikla, karo belaisvių šelpimu ir prolietuviškų leidinių spausdinimu. Studentai kunigai aktyviai bendradarbiavo su Lietuvių informacijos biuru ir jo kūrėju dr. Juozu Gabriu, dalyvavo lietuvių rengiamose tarptautinėse konferencijose, pasižymėjo kuriant, vėliau ir įgyvendinant valstybės simbolius ir valstybingumo projektus.
29
Poškus, Kazys. „Lietuvos mokytojo socialinio aktyvumo raidos bruožai“. Acta Paedagogica Vilnensia 1 (17.01.2016): 12–21. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.0.01.9342.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Socialinis mokytojo aktyvumas apibrėžiamas ir kaip asmeninė, ir kaip integrali visuomenės nario savybė, apimanti daugelį bruožų - idėjiškumą, pilietiškumą, humaniškumą, tautiškumą, kūrybiškumą ir t.t., ir realizuojama visuomeninėje, politinėje, kultūrinėje, profesinėje ir kitose sferose. Straipsnyje siekiama atskleisti mokytojų socialinio aktyvumo raišką įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis. Aptariama mokytojų pasipriešinimas polonizacijai ir Rusijos caro represijoms XIX a. - XX a. pradžioje, aprašoma slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojų, vadinamųjų daraktorių, veikla. Vieni aktyviausių visuomenės atstovų mokytojai išliko ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940 m). Pirmosios sovietinės okupacijos metu (1940-1941 m.) nemažai mokytojų įvardinti kaip „kenkėjiški” ir politiškai nepatikimi. Jie buvo tremiami, atleidžiami iš darbo. Represijos tęsėsi ir pokario metais. Ilgainiui daugumos mokytojų socialinis aktyvumas itin sumažėjo. Dalis mokytojų tapo įrankiu sovietinės ideologijos sklaidai.
30
Pruskus, Valdas. „J. Ambraziejus – tautinės savimonės gaivintojas Vilniaus krašte“. Problemos 45 (02.10.2014): 103–14. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1991.45.7070.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje analizuojamos vieno žymiausių XIX a. pabaigos –XX a. pradžios patriotiškai nusiteikusių lietuvių katalikų veikėjų J. Ambraziejaus (1855–1915) socialinės pažiūros ir veikla. Jis aktyviai kovojo prieš polonizaciją Vilniaus krašte ir skatino lietuvių nacionalinės savimonės puoselėjimą. Savo leidžiamuose leidiniuose J. Ambraziejus aktyviai polemizavo su krašto lenkintojais, rašė apie tautiškai nusiteikusių kunigų persekiojimus įsteigė prieglaudą vargšams. Kalbą jis laikė tautos gyvybingumo pagrindu, kuris leidžia kiekvienam pajusti savo žmogišką vertę, gynė lietuvių kalbos teises bažnyčioje, rūpinosi lietuviškų mokyklų reikalais. Nagrinėjama J. Ambraziejaus aktyvaus patriotizmo koncepcija, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas žemės ūkio veiklos racionaliam organizavimui. Jo teigimu, geriausias tėvynės meilės įrodymas yra protingai organizuotas ūkininkavimas, kuris įgalina įveikti skurdą ir aktyviai pasipriešinti lenkinimui. J. Ambraziejus siekė suteikti ūkinių žinių lietuvių valstiečiams, nuolat skelbė straipsnius žemės ūkio klausimais, propagavo kukurūzų auginimo idėją, skatino daržovių, vaiskrūmių, retesnių augalų auginimą.
31
Šidlauskaitė, Agota. „APIE VIDINĮ BALSĄ“. Psichologija 28 (01.01.2003): 65–77. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.2003..4366.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
"Psichologijos" 26 numeryje pristatėme šiuo metu Kanadoje savo įkurtoje Ventos parengiamojoje mokykloje dirbančią Lietuvos psichologų asociacijos garbės narę dr. Agotą Šidlauskaitę ir porą jos straipsnių, publikuotų užsienio spaudoje. Iš lakoniškų straipsnių ir konferencijose skaitytų pranešimų galima suprasti, kad jų autorė turi ne tik didžiulę praktinio darbo patirtį, bet yra giliai apmąsčiusi žmogaus raidos, palankių ir nepalankių veiksnių įtakos jai klausimus, kad autorei pavyksta susieti gilias mokslines žinias su konkrečiomis poveikio priemonėmis ir pasiekti tikrai įspūdingų rezultatų. Tačiau dr. A. Šidlauskaitė nėra aktyvi savo minčių ar atradimų propaguotoja, negali smalsaus skaitytojo nukreipti į savo parašytas knygas. "Mano knyga - vaikas", - mėgsta ji kartoti. Vis dėlto dr. A. Šidlauskaitė sutiko su Vilniaus universiteto psichologų prašymu plačiau paaiškinti ar pakomentuoti kai kuriuos savo atrastus dalykus, pasidalyti savo įžvalgomis bei vertinimais. Taigi suformulavome keletą klausimų ir nusiuntėme juos elektroniniu paštu į Kanados Ventą. Viską darydama labai atsakingai, mūsų gerbiama bičiulė surikiavo klausimus į eilę ir pažadėjo ta tvarka į juos atsakyti. Jau sulaukėme atsakymų į du pirmuosius klausimus. Autorės pageidavimu, jos angliškai parašytą tekstą pristatome lietuviškai.
32
KAUNAS, DOMAS. „MARTYNO JANKAUS LEIDYBINĖ VEIKLA IKI SPAUSTUVĖS ĮKŪRIMO (1879–1889)“. Knygotyra 62 (01.01.2014): 245–72. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v62i0.3600.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: domas.kaunas@kf.vu.lt Martynas Jankus (1858–1946) ‒ žymus Mažosios Lietuvos lietuvių spaudos veikėjas, tautinio sąjūdžio dalyvis ir politikas, Vokietijos ir Rusijos imperijos sienos perskirtų lietuvių tautos dalių suartinimo šalininkas. Jis per daugiau kaip 40 veiklos metų išleido ir išspausdino 395 neperiodinius ir 27 periodinius leidinius lietuvių ir kitomis kalbomis. Tarp šių leidinių autorių buvo nemaža reikšmingų XIX–XX a. rašytojų, etnologų, istorikų, protestantų teologų, politikų. M. Jankaus asmenybę suformavo valstietiška šeima, gimtojo Bitėnų kaimo socialinė aplinka ir gyventojus autochtonus slegianti tautinės diskriminacijos atmosfera. Vokiškoje mokykloje gavęs tik pradinį išsilavinimą, lavinosi savišvietos būdu. Visuomeninei veiklai motyvavo lietuviškieji laikraščiai, didelę įtaką padarė juose skelbta Vokietijos imperijos mažųjų tautų interesų gynėjo vokiečio Georgo Sauerweino kūryba. Imtis leidybos paskatino aktyvus XIX a. pabaigos politinis sąjūdis, ypač rinkimų į Prūsijos landtagą ir Vokietijos reichstagą kampanijos. Lietuvių kandidatų palaikymo tikslu jis 1879–1888 metais išleido keletą agitacinių proklamacijų, tautiečių kultūriniam švietimui skirtų knygų, brošiūrų ir kalendorių. Tarp jų buvo paties Jankaus parengtų originaliosios ir tautosakinės poezijos, iš vokiečių ir lenkų kalbų verstos prozos rinkinių. Suartėjęs su Didžiosios Lietuvos tautinio sąjūdžio dalyviais, Jankus tapo jų įkurto periodinio leidinio „Auszra“ atsakinguoju redaktoriumi. Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti pradinį Jankaus leidybos etapą, pasibaigusį spaudos įmonės įsigijimu 1889 m. ir aktyvaus dalyvavimo tautiniame bei kultūriniame sąjūdyje pradžia. Jis lėmė Jankaus viso gyvenimo ir visuomeninės veiklos, peraugusios į politinę, kryptį.REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: Bitėnai, Prūsija, Paprūsė, Mažoji Lietuva, lietuviškos spaudos draudimas, atsišaukimai, knygos, kalendoriai, periodika, „Auszra“, leidyba, spausdinimas, spaustuvė, leidinių reklama, leidinių platinimas, knygnešiai.
33
Mozūras, Dovydas. „Knygotyrininkas Nojus Feigelmanas (1918–2002)“. Knygotyra 71 (19.12.2018): 236–74. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v71i0.12263.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Nojus Feigelmanas – bibliografas, bibliotekininkas, daug nuveikęs Lietuvos kultūros istorijai. Tikslinga ir nuosekli su knyga susijusi viso gyvenimo veikla pelnė jam knygotyrininko statusą. Jis gimė Panevėžyje 1918 m. vasario 8 d., 1931–1936 m. mokėsi privačioje Panevėžio žydų gimnazijoje, 1936–1940 m. studijavo geodeziją Vytauto Didžiojo universitete, bet jo baigti nespėjo: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo pašauktas į kariuomenę. 1959 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1950–1990 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje: pradėjęs bibliografu, daugiau kaip tris dešimtmečius vadovavo Retų spaudinių skyriui. Mirė 2002 m. rugsėjo 7 d. Aškelono mieste Izraelyje, į kurį persikėlė 1990 m. Lietuvos knygotyros raidai itin reikšmingi N. Feigelmano sudaryti spausdintiniai katalogai: „Senoji lietuviška knyga Vilniaus universitete“ (1959), „Lietuvos inkunabulai“ (1975), „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“ (2003, paskelbta po mirties, parengta bendraautorių). Jis taip pat yra publikavęs tris dešimtis mokslinių straipsnių, rengęs mokslines parodas, kultūrines laidas televizijoje. Straipsnyje, remiantis naujais archyviniais šaltiniais, atskleidžiamas N. Feigelmano kelias knygotyros link, jo veiklos svarba Lietuvos knygotyros raidai, išskiriami esminiai asmenybės formavimuisi įtakos turėję veiksniai, bibliotekininko profesijos pasirinkimas, atvedęs į knygotyrą, tiriami N. Feigelmano sudaryti katalogai, jo parašyti straipsniai. Daroma išvada, kad nuo pradinėje mokykloje skaitytos Toros, gimnazijoje vykusių knygų parodų ir mugių, mokslinės Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos ir karinių bibliotekėlių iki pat darbo mokslinėje Vilniaus universiteto bibliotekoje ir net emigravus į Izraelį – visą ilgą gyvenimo kelią N. Feigelmaną lydėjo knyga.
34
Zabarskaitė, Jolanta. „Kalbos, valdžios ir visuomenės santykiai Lietuvoje 1919–1940 m.“ Parliamentary Studies, Nr. 22 (01.01.2017). http://dx.doi.org/10.51740/ps.vi22.94.
Der volle Inhalt der QuelleAnnotation:
Straipsnyje keliamas klausimas, kaip jaunoje Lietuvos valstybėje 1919–1940 metais buvo sprendžiami valstybės įkalbinimo lietuvių kalba klausimai, kokie veiksniai buvo svarbiausi ją lituanizuojant socialiniu ir politiniu požiūriu. Išskiriami du lietuviško kalbinio pasaulio savikūros / kūrimo laikotarpiai nepriklausomybę gavusiame krašte: 1918–1930 metai ir 1930–1941 metai. Pirmuoju laikotarpiu vyksta rašto ir gramatikos standarto įtvirtinimo visuomenėje ir mokykloje procesai, intensyvus lietuviško pasaulio lituanizavimas, keičiant slaviškus ir germaniškus žodžius lietuviškais ir kuriant lietuviškus naujažodžius. Antruoju periodu lituanizacija stiprinama įsteigiant specializuotas mokslo institucijas, kaupiant gyvosios kalbos išteklius, lituanizuojant makro- ir mikrosociokultūrinę aplinką, sukuriant terminologijos, kaip nacionalinio pasaulio savikūros, principus ir bendrąją filosofinę terminiją.