Journal articles on the topic '1 tipo cukrinis diabetas'

Reikšminiai žodžiai: cukrinis diabetas, neurologinė patologija, neurologinės komplikacijos. Darbo tikslas. Išanalizuoti 2 tipo cukriniu diabetu sergančių asmenų neurologinę patologiją. Tyrimo medžiaga ir metodai. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vidaus ligų, Nefrologijos, I ir II angiochirurgijos, Urologijos skyriuose 2015 m. rugpjūtį – 2016 m. birželį tyrėme 102 2 tipo cukriniu diabetu sergančius ligonius (80 moterų ir 22 vyrus), kuriems buvo ar pasireiškė neurologinė patologija. Ligonių amžius 49–92 metai (vidurkis 73,2 ± 1,1 metų). Visiems ligoniams atliktas bendras kraujo tyrimas, nustatyta gliukozės koncentracija kraujo serume, glikozilintas hemoglobinas HbA1C, atlikta vidaus organų echoskopija, daliai ligonių – pilvo organų kompiuterinė tomografija (KT), esant indikacijoms – galvos (stuburo) KT, magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Statistinių duomenų vidurkių skirtumai vertinti Stjudento patikimumo kriterijumi t. Skirtumai laikyti statistiškai patikimi esant p < 0,05. Rezultatai. Išanalizuota sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu neurologinė patologija. Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai buvo 23 (22,5 proc.) ligoniams, diabetinė encefalopatija – 4 (3,9 proc.), diabetinė koma – 1 (1 proc.), hipoglikeminė koma – 1 (1 proc.), lėtinė galvos smegenų išemija – 10 (9,8 proc.), epilepsiniai priepuoliai – 3 (2,9 proc.), Parkinsono liga – 3 (2,9 proc.), diabetinė chorėja – 1 (1 proc.), diabetinė mielopatija – 1 (1 proc.), diabetinė periferinė neuropatija – 46 (45,1 proc.), diabetinė autonominė neuropatija – 3(2,9 proc.), peties rezginio neuropatija (plexopathia brachialis) – 1 (1 proc.), veidinio nervo neuropatija – 2 (2 proc.), vidurinio nervo neuropatija – 1 (1 proc.), meralgia paraesthetica – 2 (2 proc.). Galvos smegenų infarkto atveju, palyginus su sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija grupe, nustatyta statistiškai patikimai didesnė hiperglikemija: ženkliai padidėjęs gliukozės (11,08 ± 1,3 mmol/l, p < 0,02), glikozilinto hemoglobino HbA1C (8,5 ± 1,2 proc., p < 0,05) kiekis kraujyje. Lėtine galvos smegenų išemija sergančiųjų grupėje gliukozės kiekis kraujyje buvo 7,26 ± 0,4 mmol/l, glikozilinto hemoglobino HbA1C – 6,03 ± 0,2 proc. Padidėjęs gliukozės, glikozilinto hemoglobino HbA1C kiekis kraujyje, palyginus su sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija grupe, nustatytas ir praeityje galvos smegenų infarktą patyrusiems ligoniams – atitinkamai 8,65 ± 0,7 mmol/l ir 7,26 ± 0,4 mmol/l (p > 0,05), 7,2 ± 0,4 proc. ir 6,03 ± 0,2 proc. (p < 0,01). Nustatyta sergančiųjų diabetine polineuropatija hiperglikemijos dydžio priklausomybė nuo cukrinio diabeto trukmės: sergančiųjų cukriniu diabetu daugiau kaip 10 metų, palyginus su sergančiųjų iki 5 metų grupe, gliukozės kiekis kraujyje buvo atitinkamai 9,93 ± 0,8 mmol/l ir 7,6 ± 0,7 mmol/l (p < 0,05), glikozilinto hemoglobino HbA1C – 8,2 ± 0,3 proc. ir 5,78 ± 0,1 proc. (p < 0,001). Sergančiųjų cukriniu diabetu nuo 5 iki 10 metų gliukozės kiekis kraujyje buvo 8,3 ± 1,0 mmol/l, (p > 0,05), glikozilinto hemoglobino HbA1C – 6,6 ± 0,4 proc. (p < 0,05), palyginus su sergančiųjų cukriniu diabetu iki 5 metų grupe. Pateikti klinikiniai atvejai. Apžvelgta naujausia mokslinė literatūra apie sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu neurologinę patologiją. Atliktų tyrimų duomenys palyginti su literatūros duomenimis. Išvados. Diabetinė polineuropatija yra dažniausia cukrinio diabeto komplikacija. Ji pasireiškia beveik pusei sergančiųjų cukriniu diabetu. Nustatyta sergančiųjų diabetine polineuropatija hiperglikemijos dydžio priklausomybė nuo cukrinio diabeto trukmės. Vidurinio nervo neuropatija yra ankstyva cukrinio diabeto komplikacija. Meralgia paraesthetica – skausminė neuropatija, susijusi su cukriniu diabetu. Cukriniu diabetu sergantiems ligoniams dažniau įvyksta aterotrombozinis insultas. Galvos smegenų infarkto atveju, palyginus su sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija grupe, nustatyta statistiškai patikimai didesnė hiperglikemija. Diabetinė encefalopatija – naujai pripažinta cukrinio diabeto komplikacija. Jos klinikinis spektras platus – nuo nežymios kognityvinės disfunkcijos iki demencijos. Epilepsiniai priepuoliai yra hiperglikemijos manifestacija. Jie gali būti pirminė klinikinė cukrinio diabeto apraiška. Neramių kojų sindromas dažnesnis diabetikams. Polineuropatija yra pagrindinis neramių kojų sindromo rizikos veiksnys sergant cukriniu diabetu.

Raktiniai žodžiai: cukrinis diabetas, metabolinė kontrolė, ambulatorinė priežiūra, klinikinis auditas. Tikslas. Įvertinti cukriniu diabetu sergančių pacientų, gydomų Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre, priežiūrą, palyginti su Lietuvoje galiojančiomis rekomendacijomis. Tyrimo medžiaga ir metodai. Diabetu sergančiųjų, 2011–2012 metais gydytų Šeimos medicinos centre duomenys surinkti retrospektyviai iš elektroninės duomenų bazės ir pacientų ambulatorinių kortelių. Duomenų rinkimo forma sudaryta atsi- žvelgiant į rekomendacijose apibrėžtus parametrus. Vertintos pagrindinės charakteristikos, diabeto komplikacijos, lydinčios ligos bei diabeto priežiūros rodikliai: glikuotas hemoglobinas, rekomenduojami atlikti tyrimai (lipidograma, kreatinino kiekis kraujyje, šlapimo tyrimas, albuminurija), oftalmologo, endokrinologo konsultacijos, pacientų mokymas bei pėdų apžiūra. Rezultatai. Atlikta restrospektyvi 315 pacientų (53 proc. moterų; 90 proc. 2 tipo cukriniu diabetu sergantieji) duomenų analizė. Vidutinis pacientų amžius – 64,4 ± 13,9 metų (sergančių 1 tipo diabetu – 38,2 ± 15,9; 2 tipo diabetu – 67,3 ± 10,2); vidutinė diabeto trukmė – 8,2 ± 8,1 metų (15,6 ± 14,1; 7,4 ± 6,6); kūno masės indeksas – 31,8 ± 5,9 kg/m2 (24,9 ± 4,9; 32,5 ± 5,6); liemens apimtis – 106,1 ± 12,8 cm (94,5 ± 6,4; 107,4 ± 12,7). Vidutinis glikuotas hemoglobinas – 6,9 ± 1,3 proc. (8,1 ± 1,9; 6,7 ± 1,1), tikslinį glikuotą hemoglobiną ( 7 proc.) pasiekusių pacientų dalis – 67 proc. (29; 71). Diabetinė nefropatija, polineuropatija, retinopatija ir angiopatija nustatyta atitinkamai 15,6; 38,4; 19,4 ir 6 proc. pacientų, dažniau – 1 tipo diabetu sergantiesiems. Arterinė hipertenzija, širdies ir kraujagyslių ligos, dislipidemija nustatyta atitinkamai 88,9; 40,6 ir 73,4 proc. pacientų, dažniau 2 tipo diabeto grupėje. Duomenų apie kūno masės indeksą, liemens apimtį, pacientų mokymą trūko atitinkamai 44,2; 74,3 ir 91,4 proc. atvejų. Informacijos apie pėdų apžiūrą, akių dugną, šlapimo tyrimą, albuminuriją, kreatinino kiekį kraujyje, lipidogramą trūko atitinkamai 81,4; 47,6; 64,8; 89,8; 31,1 ir 44,8 proc. atvejų. Esant nepakankamai glikemijos kontrolei, tik 68 proc. pacientų nukreipti į endokrinologo konsultaciją. 2011 ir 2012 metų diabeto priežiūros rodikliai reikšmingai nesiskyrė. Išvados. Klinikinio audito metu nustatyta, jog Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre didžiajai daliai diabetu sergančių pacientų pasiekta labai gera glikemijos kontrolė, ypač 2 tipo cukrinio diabeto grupėje. Ta- čiau pacientų mokymas, diabeto komplikacijų ir kardiovaskulinės rizikos veiksnių išaiškinimas, lyginant su galiojančiomis rekomendacijomis, yra nepakankamas. Tyrimo rezultatai nubrėžia gaires diabetu sergančiųjų priežiūros gerinimui centre bei pagrindžia panašių tyrimų poreikį kitose ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigose.

Celiakija – tai autoimuninis plonųjų žarnų uždegimas, sukeltas Th-1 limfocitų hiperreakcijos į kviečiuose, rugiuose bei miežiuose esantį baltymą gliadiną bei lemiantis gleivinės gaurelių atrofiją, kriptų hiperplaziją ir malabsorbciją. Nustatyta, jog sergantys šia liga yra linkę sirgti 1 tipo cukriniu diabetu (CD), nes abi ligas sieja bendra genetinė kilmė. Pasaulyje celiakijos dažnis 1 tipo CD sergančiųjų populiacijoje yra nuo 5 iki 16 kartų didesnis, nei bendrojoje. Dažnai celiakija sergant 1 tipo CD yra asimptominė, tačiau, jos negydant, stebima bloga glikemijos kontrolė, didesnė kardiovaskulinių ligų rizika, didėja diabeto komplikacijų pasireiškimo rizika jaunesniame amžiuje. Šiuo metu nėra bendrosios nuomonės dėl celiakijos diagnozavimo ir gydymo taktikos sergant 1 tipo CD. Pagrindinis celiakijos gydymo būdas bendrojoje populiacijoje yra ilgalaikė begliutenė dieta, todėl šis gydymas rekomenduojamas ir sergantiesiems abiem minėtomis ligomis, tačiau laikantis šios dietos, sergantieji 1 tipo CD turi būti prižiūrimi gydytojų endokrinologo ir dietologo. Tyrimo tikslas − išanalizuoti mokslinėje literatūroje aprašytą celiakijos ir 1 tipo cukrinio diabeto ryšį. Tyrimo metodika. Atlikta sisteminė literatūros apžvalga, naudojantis PubMed, ScienceDirect duomenų bazėmis, nagrinėjant straipsnius apie celiakinę ligą ir 1 tipo cukrinį diabetą. Atrinkti ir išanalizuoti 23 straipsniai. Rezultatai. Atlikti tyrimai patvirtina didesnį celiakijos pasireiškimo dažnį tarp sergančiųjų 1 tipo CD, lyginant su sveikąja populiacija.

Diabetinė ketoacidozė (DKA) yra dažniausia pacientų, ku­riems patvirtintas cukrinis diabetas (CD), ūminė hipergli­keminė būklė ir mirties priežastis. DKA dažniau nustatoma žmonėms, sergantiems I tipo CD, nors trečdalį diabetinės ketoacidozės atvejų sudaro pacientai, kuriems patvirtin­tas II tipo cukrinis diabetas. Nepaisant stebimo ženklaus DKA atvejų sumažėjimo, ši patologija vis dar išlieka opi problema besivystančiose šalyse. Pacientų švietimas, jų paruošimas savarankiškai naudotis insulino terapijos gai­rėmis ir prieinama adekvati medicininė pagalba gali pa­dėti reikšmingai sumažinti DKA epizodų dažnį ateityje. Šioje literatūros analizėje apžvelgiamas DKA aktualumas, paplitimas, diagnostikos, gydymo ir prevencijos gairės.

2 tipo cukriniam diabetui būdinga hiperglikemija, atsparumas insulinui ir santykinis insulino sekrecijos sutrikimas. Didėjanti 2 tipo diabeto našta kelia didelį susirūpinimą pasaulio sveikatos priežiūros sistemoms. Cukrinis diabetas yra devintoji pagrindinė mirtingumo priežastis pasaulyje. Šios ligos patogenezė suprantama tik iš dalies, tačiau ji yra nevienalytė, nes svarbūs tiek genetiniai veiksniai, turintys įtakos insulino išskyrimui ir jautrumui, tiek aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, nutukimas. Tyrimo tikslas − įvertinti, susisteminti ir išanalizuoti mokslinėje literatūroje pateikiamus duomenis apie 2 tipo cukrinį diabetą, epidemiologiją, reikšmingus rizikos veiksnius, galinčius turėti įtakos šios ligos vystymuisi bei diagnostinius kriterijus.

Reikšminiai žodžiai: diabetas, prediabetinės būklės, gliukozės toleravimo mėginys. Prediabetinės būklės ir antrojo tipo cukrinis diabetas yra dažnos ir sparčiai plintančios visuomenės sveikatos problemos visame pasaulyje, sutrikdančios kiekvieno sergančiojo sveikatą, gyvenimo kokybę ir gyvenimo trukmę dėl lėtinių komplikacijų. Antrojo tipo diabetas dažnai nustatomas pavėluotai, po daugelio metų besimptomės eigos. Diabeto prevencijos tyrimai parodė, kad antrojo tipo cukrinio diabeto būtų galima išvengti ar atitolinti jo raidą intensyviai keičiant gyvenseną, mažinant kūno svorį ir didinant fizinį aktyvumą ar skiriant vaistų. Tinkama ir ankstyva didelės rizikos susirgti diabetu asmenų, kurie šių priemonių pagalba galėtų apsisaugoti nuo diabeto, paieška yra esminė. Gliukozės toleravimo mėginys (GTM) išlieka pagrindiniu gliukozės apykaitos sutrikimų diagnostikos metodu. Atlikus šį mėginį, galima aptikti ankstyvus gliukozės homeostazės pakitimus (tokius kaip gliukozės toleravimo sutrikimas), kurie siejasi ir su ilgalaikiais nepageidaujamais padariniais sveikatai. Straipsnyje bus aptariami diabeto rizikos veiksniai, GTM metodika, jo rezultatų interpretacija ir privalumai, palyginti su kitais diabeto nustatymo metodais.

2 tipo cukrinis diabetas yra viena dažniausių lėtinių ligų pasaulyje, pažeidžianti skirtingas organų sistemas bei stipriai paveikianti gyvenimo kokybę. Pagrindinis 2 tipo cukrinio diabeto (2 tipo CD) patogenezinis veiksnys yra didėjantis atsparumas insulinui. Dėl šios priežasties 2 tipo CD gydymo metodai neapsiriboja tik insulino injekcijomis arba geriamaisiais hipoglikuojamaisiais vaistais, bet labai svarbi yra pasirinkta dieta bei fizinis aktyvumas. Šiame straipsnyje aptariamas augalinės (veganiška, vegetariška), Viduržemio jūros, ketogeninės mitybų bei fizinio aktyvumo poveikis glikemijai ir atsparumui insulinui. Poveikis įvertintas remiantis HbA1c ir HOMA – IR rodiklių pokyčiais. Taip pat aptariami teigiami ir neigiami šių dietų aspektai bei tinkamo fizinio aktyvumo rūšies pasirinkimas esant skirtingoms 2 tipo CD komplikacijoms.

Darbo tikslas − įvertinti, susisteminti ir išanalizuoti mokslinėje literatūroje pateikiamus duomenis apie vaikų 1 tipo cukrinio diabeto (CD) sąsajas su idiopatiniu juveniliniu artritu. Šioje sisteminėje apžvalgoje išanalizuoti 32 viso teksto straipsniai. Remiantis atrinktų straipsnių rezultatų duomenimis, galima teigti, kad 1 tipo CD dažniau pasireiškia pacientams, sergantiems juveniliniu idiopatiniu artritu, nei bendrai populiacijai.

C hepatitas yra virusinė infekcija, kuri sukelia kepenų pažeidimą. Šios ligos eiga pradžioje besimptomė, tad žmogus, nesijausdamas sergantis, gali ja užkrėsti kitus. Jei užsikrėtus šiuo virusu sergama besimptome ligos forma daugiau nei 6 mėnesius, ji dažniausiai pereina į lėtinę, kuri gali iš lėto progresuoti į kepenų cirozę ir sukelti hepatocitų karcinogenezę. Taip gali susiformuoti hepatoceliulinė karcinoma (HCC). Progresuodama C hepatito viruso (HCV) infekcija gali paveikti kitas gretutines ligas, ar netgi sukelti naujų. Viena iš tokių ligų yra 2 tipo cukrinis diabetas (CD2). Darbo tikslas – išsiaiškinti C hepatito viruso sukeltos infekcijos ir 2 tipo cukrinio diabeto sąsajas. Straipsnių paieška atlikta PubMed, BioMed Central duomenų bazėse. Naudotos raktažodžių kombinacijos: diabetes mellitus, hepatitis C virus extrahepatic manifestations. Rezultatai atskleidė, kad sergantiems HCV sukelta ciroze ir hepatoceliuline karcinoma, CD2 rizika didesnė. HCV labiau paplitęs tarp sergančiųjų CD2. Manoma, kad CD2 išsivystymas HCV sergantiems pacientams siejamas su β ląstelių disfunkcija arba autoimuniniu kasos pažeidimu. Rezistentiškumas insulinui skatina sergančiųjų HCV infekcija kepenų pažaidos bei HCC karcinomos vystymąsi, nepriklausomai, išsivystęs CD2 ar ne. Sergantiems cukriniu diabetu ir HCV turintiems pacientams ženkliai didėja HCC progresavimo rizika, kuri blogina gyvenimo kokybę. Svarbi kuo ankstyvesnė šių ligų diagnostika ir profilaktika, nutukimo, dislipidemijos korekcija bei alkoholio vartojimo ribojimas. Į prevencinius patikrinimus turėtų būti dažniau įtrauktas gliukozės kiekio matavimas kraujyje bei periodinis gliukozės tolerancijos mėginys. Tai sumažintų ne tik CD2, bet ir HCC išsivystymo riziką. Nustatyta, kad sėkmingas HCV gydymas gali sumažinti susirgimo cukriniu diabetu riziką. Ilgą laiką sėkmingai gydant interferonu ar tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais, pastebėta CD2 regresija. Lyginant HCV gydymą interferonais ir tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais, geresnė CD2 kontrolė gauta, kuomet pacientai buvo gydomi tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais.

Darbo tikslas. Nustatyti diabetinės neuropatijos (DN) dažnį ir pasireiškimą tarp CD sergančiųjų ir įvertinti skirtą gydymą. Tyrimo metodika. Darbas atliktas 2010–2013 m. VULSK „Šeimos medicinos centre“. Peržiūrėtos 253 asmenų, sergančių cukriniu diabetu, ambulatorinės kortelės. Duomenys išanalizuoti naudojant SPSS 21 programą. Skirtumas tarp grupių vertintas taikant statistikos metodą – χ2 testą. Rezultatai. Nustatyta, kad DN dažnis, sergančiųjų 1 tipo CD, sudarė 77,4 %, 2 tipo CD – 58,5 %. Kojų polineuropatija nustatyta 61,4 % 1 tipo CD, 46,67 % 2 tipo CD pacientų, tirpimas – 35,4 % 1 tipo CD, 29,0 % 2 tipo CD pacientų. Neurologo konsultacija paskirta 90,2 % 1 tipo CD, 72,6 % 2 tipo CD pacientų. Dažniausiai skirtas medikamentinis gydymas B grupės vitaminais (1 tipo CD – 46,0 %, 2 tipo CD – 39,4 %). Išvados. DN labai paplitusi CD komplikacija, daugiausia pasireiškianti kojų polineuropatija, o labiausiai varginantis simptomas – tirpimas. Daugeliu atvejų skirtas medikamentinis gydymas B grupės vitaminais.

Lietuvos, kaip ir kitų Europos valstybių, visuomenė sparčiai sensta. Kintančios demografinės tendencijos: gyventojų senėjimas, gyvenimo trukmės ilgėjimas, asmenų, sergančių lėtinėmis ligomis (pvz., cukriniu diabetu (CD), osteoartroze), gausėjimas daro poveikį asmens fizinei psichologinei ir socialinei gerovei. Dėl to daugeliui senų žmonių reikia įvairių paslaugų. Lietuvos sveikatos statistikos duomenimis, Lietuvoje nuolat didėja sergančiųjų CD skaičius. Ši lėtinė liga lemia reikšmingą sergamumą ir mirtingumą. Didelis visuomenės sveikatos iššūkis yra CD tarp vyresnio amžiaus pagyvenusių žmonių. Vyresnio amžiaus ligoniai, sergantys CD ir dažnai kenčiantys nuo hipoglikemijos epizodų, kur kas labiau rizikuoja susirgti demencija. Tikslas – nustatyti senyvo amžiaus cukriniu diabetu sergančiųjų gyvenimo kokybės, mokymosi motyvacijos ir slaugytojo vaidmens sąsajas. Tyrimo metodika ir metodai. Tyrimas atliktas Lietuvos diabeto asociacijoje (LDA). Pasirinktas anoniminės anketinės apklausos metodas. Tyrime, atliktame 2013 m. kovo–gruodžio mėn., dalyvavo 122 LDA nariai: 60 metų ir vyresni, sergantys 1 tipo ir 2 tipo CD. Duomenų analizė buvo atlikta su SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences) programiniu paketu, 19,0 versija. Rezultatai. Beveik pusė respondentų nurodė, kad jų dabartinė gyvenimo kokybė yra vidutiniška – n = 55 (45,1 %) 0,39 (0,770) balo. Atsakymai apie numanomą jų gyvenimo kokybę rodo – jei jie nesirgtų CD, jų gyvenimo kokybė būtų daug geresnė n = 46 (37,8 proc.) - 2,41 (0,092) balo. Reikšminga atvirkštinė koreliacija buvo gauta tarp pacientų žinių apie CD ir pacientų žinių apie slaugytojo diabetologo teikiamas specializuotas slaugos paslaugas (r=- 0,146, p=0,020). Išvados. Slaugytojas diabetologas siekia padėti sergantiems CD laikytis gydymo ir slaugos rekomendacijų, skatina elgsenos pokyčius ir jų išlaikymą, aiškinasi ir sprendžia kylančius neaiškumus. Sergantieji CD tikisi tikslios, suprantamos informacijos apie savo ligą, jos baigtį. Mokymas yra vienas iš veiksnių, darančių teigiamą įtaką sergančiųjų CD gyvenimo kokybei.

Hemochromatozė – bronzinė liga, kitaip dar vadinama geležies pertekliaus ar geležies kaupimo liga, kuriai būdingas organų (ypač kepenų, taip pat – kasos, širdies, sąnarių, kaulų, hipofizės, odos, nagų) pažeidimas dėl geležies pertekliaus organizme. Paveldima hemochromatozė yra viena dažniausių genetinių ligų tarp baltosios rasės žmonių. Šiaurės Europos populiacijoje nustatoma 1 iš 220-250. Pirminė hemochromatozė – tai autosominiu recesyviniu būdu paveldima liga, dažniausia susijusi su HFE genu. Pirminės hemochromatozės eiga iki vidutinio amžiaus (40-60 metų) asimptominė. Hemochromatozei būdinga triada: kepenų cirozė, cukrinis diabetas ir odos hiperpigmentacija. Kardiomiocitų pažeidimas sukelia širdies veiklos nepakankamumą ir gali būti staigios mirties priežastis. Dažniausiai liga diagnozuojama atsitiktinai – nustačius padidėjusią geležies koncentraciją kraujo serume ir pasireiškus sunkioms, kartais mirtinoms komplikacijoms. Sergant paveldima hemochromatoze nustatomas padidėjęs serumo feritinas bei transferino įsotinimas. Paveldimą hemochromatozę diagnozuoti padeda genetinis ištyrimas – HFE geno C282Y, H63D mutacijų nustatymas. Pagrindinis hemochromatozės gydymo principas – sumažinti geležies toksinį poveikį. Pirminės hemochromatozės gydymo būdas yra flebotomija (kraujo nuleidimas). Pacientams, kuriems flebotomija yra kontraindikuotina arba jie netoleruoja šio gydymo metodo, taikomas medikamentinis gydymas – chelatais, kepenų transplantacija atliekama retai.

Cukrinis diabetas (CD) – įvairių paveldimų ir įgytų priežasčių sukeltas medžiagų apykaitos sutrikimas. Tai lėtinė liga, kai dėl insulino gamybos, sekrecijos ir poveikio pakitimų (audinių atsparumo insulinui), arba dėl abiejų priežasčių, sutrinka visa medžiagų (angliavandenių, baltymų, riebalų) apykaita, atsiranda lėtinė hiperglikemija ir daugelio organų (ypač akių, inkstų, nervų, širdies ir kraujagyslių) ilgalaikis pažeidimas ar disfunkcija (PSO, 2019). Dėl greitėjančio gyvenimo tempo, netinkamos mitybos, vartotojiško požiūrio Lietuvoje ir pasaulyje daugėja pacientų, kuriems vienu metu nustatomas CD bei širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL). Sergant CD, atsiranda lėtinė hiperglikemija ir daugelio organų (ypač akių, inkstų, nervų, širdies ir kraujagyslių) ilgalaikis pažeidimas ar disfunkcija. Ilgalaikė hiperglikemija sukelia reikšmingas mikrovaskulines ir makrovaskulines diabeto komplikacijas, tarp kurių yra širdies vainikinių kraujagyslių pažeidimas. Pacientams, kuriems nustatomas ūmus koronarinis įvykis, ištyrus glikemiją, dažnai nustatomi gliukozės rodiklių nuokrypiai. Sutrikusios glikemijos nevalgius (prediabeto) ir CD pasireiškimas atspindi natūralų ligos eigos progresavimą nuo normoglikemijos iki antro tipo CD. Šioms patologijoms diagnozuoti naudojami skirtingi diagnostiniai modeliai. Diagnozuoti sutrikusią glikemiją − nevalgius būtina atlikti gliukozės tolerancijos testą. Asmenims su nustatyta ŠKL diagnoze reikia tirti HbA1c, o gliukozės tolerancijos testą atlikti, kai glikuoto hemoglobino duomenys nėra aiškūs. CD diagnozės patvirtinimo amžius, glikemijos kontrolė, inkstų komplikacijos sukeltos CD pasekmės leidžia prognozuoti ŠKL eigą. Sergantieji CD ir gliukozės tolerancijos sutrikimu bei turintys organų taikinių pažeidimų, turi labai didelę ŠKL riziką. Jų rizika numirti nuo ŠKL per 10 metų yra didesnė, nei 10 procentų [15]. Svarbi yra ankstyva diagnostika, rizikos veiksnių (nutukimas, mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, nesubalansuota mityba) korekcija.

Vilius Petrėtis1, Audrius Gradauskas2, Jonas Činčikas11 Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Chirurgijos klinika,2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetoBendrosios medicinos praktikos ir slaugos katedra,Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Chirurgijos klinika,Antakalnio g. 57, LT-2040, VilniusEl paštas: wiliux@vlk.lt Įvadas / tikslas Cukrinis diabetas ligoniui dabar nėra toks pavojingas, kaip šios ligos sukeltos komplikacijos. Viena jų yra diabetinės pėdos sindromas – pagrindinė cukriniu diabetu sergančių ligonių hospitalizavimo ir amputacijų priežastis. Nors yra labai daug ligonių, sergančių diabetinės pėdos sindromu, ir šis skaičius vis didėja, tačiau iki šiol nėra sukurtos vienodos diabetinės pėdos klasifikavimo sistemos. Viena iš priežasčių ta, kad šis sindromas turėtų būti vertinamas ir gydomas kelių klinikinių disciplinų specialistų: bendrojo chirurgo, kraujagyslių chirurgo, endokrinologo. Į šią problemą norėjome pažvelgti iš bendrojo chirurgo pozicijų. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti diabetinės pėdos epidemiologiją, suklasifikuoti diabetinę pėdą pagal tris klasifikavimo sistemas, paanalizuoti šių klasifikavimo sistemų pranašumus ir trūkumus, nustatyti cukrinio diabeto komplikacijų priklausomybę nuo įvairių epidemiologinių veiksnių bei cukrinio diabeto tipo, apžvelgti diabetinės pėdos sindromo simptomatiką. Metodai 1992–2002 metais Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Bendrosios chirurgijos skyriuje nuo diabetinės pėdos sindromo buvo gydomas 441 pacientas. Duomenys rinkti pildant tam tikros formos anketas. Rezultatai Iš 54,6% vyrų ir 45,4% moterų 85,7% sirgo II tipo ir 14,3% – I tipo cukriniu diabetu. Vyrų ir moterų santykis – 1,20. Dėl diabetinės pėdos sindromo hospitalizuoti ligoniai diabetu sirgo vidutiniškai 13,5±7,9 metų, o 2,9% ligonių diabetas hospitalizavimo metu buvo diagnozuotas pirmąkart. Vidutinis ligonių amžius – 63,8±11,7 metų. 32,9% ligonių hospitalizuoti dėl neuropatinės, 42,4%– dėl neuroischeminės ir 24,7% – dėl mišrios diabetinės pėdos. Tiriant sistemines diabeto komplikacijas, 29,0% ligonių diagnozuota nefropatija, 25,8% – retinopatija ir 4,5% – encefalopatija. Sisteminių diabeto komplikacijų nebuvo 56,9% ligonių. Vieną komplikaciją turėjo 29,0% ligonių, dvi – 12,5%, visas tris pirmiau minėtas sistemines komplikacijas – 1,6% ligonių. Dažniausiai dėl diabetinės pėdos sindromo hospitalizuojamiems ligoniams nustatomos kelios diagnozės: pūlynas – 88,5%, gangrena – 41,1%, pėdos kaulų osteomielitas – 29,8%, galūnės opa – 25,3% atvejų. Vidutinė hospitalizavimo dėl diabetinės pėdos sindromo trukmė yra 40,0±1,58 dienos. Pagrindinis simptomas, varginęs daugiau kaip 90% ligonių, buvo galūnės skausmas, per 70% ligonių skundėsi patinimu. Daugiau kaip pusei ligonių buvo pūliavimas, sutrikusi galūnės funkcija. Išvados Diabetinės pėdos tipas nepriklauso nuo cukrinio diabeto tipo ir paciento lyties. Cukraligės sisteminės komplikacijos – nefropatija, retinopatija, encefalopatija būdingesnės mišraus tipo diabetinės pėdos sindromu sergantiems ligoniams. Diabetinė nefropatija būdingesnė ligoniams, sergantiems I tipo cukralige. Dažniausiai hospitalizuotiems ligoniams nustatomos kelios diagnozės (pvz., galūnės gangrena, pūlynas ir opa). Diabetinė pėdos opa būdingesnė II tipo cukraligei, pėdos gangrena – neuroischeminio tipo diabetinės pėdos sindromui. Klasifikavimo sistema turėtų būti paprasta, tiksli, specifiška ir pritaikyta praktiniam darbui. Wagnerio klasifikavimo sistema galėtų būti taikoma pirminės sveikatos priežiūros grandyje, S(AD) SAD sistema labiau tiktų retrospektyviems tyrimams, o pagal Paprastąją stadijų nustatymo sistemą (Simple Staging System) turėtų būtų klasifikuojamos hospitalizuotų ligonių diabetinės pėdos. Prasminiai žodžiai: cukrinis diabetas, diabetinė pėda, epidemiologija, simptomatika, klasifikacija. Diabetic foot: epidemiology, classification, symptoms Vilius Petrėtis1, Audrius Gradauskas2, Jonas Činčikas1 Background / objective Diabetes mellitus for a patient is not as dangerous as its complications. One of these complications is diabetic foot syndrome which is the main reason for hospitalization and amputation among patients ill with diabetes mellitus. Although the number of patients ill with diabetic foot syndrome is rapidly increasing, there is no unified system of diabetic foot classification. One of the reasons is that this syndrome must be treated by several clinicians: general surgeons, vascular surgeons, endocrinologists. The topics are analysed from the general surgeon's point of view. The aim of the study was to analyse the epidemiology and symptoms of diabetic foot syndrome, to classify diabetic foot according to three different classification systems used worlwide, and to find the advantages and disadvantages of these classification systems. Methods At the Vilnius City University Hospital, from 1992 to 2002 441 patients with diabetic foot syndrome were hospitalized. The data were collected from queationnaires. Results Of 54.6% of males and 45.4% of females, 85.7% were ill with type II and 14.3% with type I diabetes mellitus. The male to female ratio is 1.2. The average duration of diabetes mellitus for patients hospitalized with diabetic foot syndrome was 13.5 ± 7.9 years, and for 2.9% of patients diabetes mellitus for the first time was diagnosed during hospitalization. The average age was 63.8 ± 11.7 years. 32.9% of patients were hospitalized due to neuropathic, 42.4% due to neuroischemic and 24.7% due to mixed diabetic foot. 29.0% of patients had diabetic nephropathy, 25.8% diabetic retinopathy and 4.5% diabetic encephalopathy. 56.9% of patients had no systemic complications, 29.0% had one, 12.5% had two, 1.6% had three of all the above-mentioned systemic complications. Most frequently there were several diagnoses for a patient. Phlegmon of lower extremity was diagnosed in 88.5%, gangrene in 41.1%, osteomyelitis of foot bones in 29.8% and ulcer of foot in 25.3% of all cases. The average duration of hospitalization was 40.0 ± 1.58 days. The main symptom that affected over 90% of all patients was pain of the lower extremity, over 70% of patients suffered from swelling. Over half of all patients were referred to our hospital because of lower extremity suppuration and foot function disorders. Conclusions Diabetic foot type doesn't depend on the diabetes mellitus type and patient's sex. Diabetes mellitus systemic complications, such as nephropathy, retinopathy, encephalopathy were more common in the mixed type of diabetic foot. Diabetic nephropathy was more common in type I diabetes mellitus. Frequently there were several diagnoses for a patient, e.g., gangrene, phlegmon and ulcer of a lower extremity. Foot ulcers were more common in type II diabetes mellitus. Gangrene of foot is more common in neuroischemic foot. The classification system has to be simple, exact, specific and useful for decision making. The Wagner classification system could be used in out-patient surgery departments, S(AD) SAD classification system could be useful for retrospective studies. Diabetic feet of hospitalized patients could be classified according to the Simple Staging System. Keywords: diabetes mellitus, diabetic foot, epidemiology, symptoms, classification

Reikšminiai žodžiai: laparoskopija, inksto navikai, nefrektomija, rezekcija. Darbo tikslas. Straipsnio tikslas yra pateikti laparoskopinių nefrektomijų, nefrureterektomijų ir inksto rezekcijų rezultatus, atlikti jų analizę ir padaryti išvadas. Tyrimo medžiaga ir metodai. Nuo 2007 m. iki 2014 m. dėl įvairių priežasčių atlikta 66 laparoskopinės nefrektomijos, nefrureterektomijos ir inksto rezekcijos. Pagrindinės operacijų priežastys buvo inkstų ir šlapimtakių navikai, inkstų akmenligė, įvairios kilmės hidronefrozė, įgimti ir įgyti inkstų ir šlapimtakių sklaidos defektai, nefrosklerozė ir inkstų afunkcija. Nefrektomijų atlikta 50, nefureterektomijų – 9, inksto rezekcijų – 7, pastarosios buvo atliekamos dėl nedidelių (1–3 cm diametro) egzofitinių inkstų navikų ar terminalinės stadijos dvigubos kolektorikos inkstų viršutinio ar apatinio poliaus hidronefrotinės transformacijos ir afunkcijos. Rezultatai. Pacientų amžiaus vidurkis 55,8 m., nuo 19 m. iki 86 m. Dažniausios lydinčios ligos buvo arterinė hipertenzija, koronarinė širdies liga, cukrinis diabetas, struma, reumatoidinis artritas, opaligė, lėtinis bronchitas ir kt. Daugiausia atlikta nefrektomijų – 50, nefrureterektomijų – 9, inksto rezekcijų – 7. Konversijų į atviras operacijas atlikta 10 (15,2 proc.), daž- niausiai dėl kraujavimo ar techninių sunkumų, hemotransfuzijos prireikė 18 atvejų (27,3 proc.), kraujo netekimo vidurkis 500 ml. Operacijų vidurkis apie 188,48 ± 12,99 min., trumpiausia – 100 min., ilgiausia – 360 min. Stacionarizavimo laikas 14,95 ± 1,23 dienos, pooperacinių komplikacijų 12 atvejų (18,2 proc.). Nuskausminimui narkotinių analgetikų vidutiniškai sunaudota 4,55 ± 0,59 ampulės („Dolsin“, „Doloblok“), nenarkotinių – 5,01 ± 0,74 ampulės („Diklac“, „Dolmen“). Išvados. Nestiprūs pooperaciniai skausmai, mažas analgetikų vartojimas, nedideli pooperaciniai randai, geras kosmetinis efektas, nedidelis komplikacijų skaičius.

Darbo tikslasRemiantis literatūros duomenimis išanalizuoti vėlyvuosius (≥5 metų) laparoskopinės vertikalios skrandžio rezekcijos rezultatus gydant morbidinį nutukimą.Tiriamoji medžiaga ir metodaiPublikacijų paieška atlikta „Medline“, „Current Contents“ ir „Cochrane Library“ duomenų bazėse. Apžvelgtos visos laparoskopinės vertikalios skrandžio rezekcijos 5 metų ir vėlesnius rezultatus pateikiančios publikacijos, paskelbtos iki 2015 m. sausio 1 dienos.RezultataiAtlikus literatūros šaltinių paiešką, rasta 20 publikacijų, pateikiančių 5 metų ir vėlesnius vertikalios skrandžio rezekcijos rezultatus. Įtrauktose studijose tirti 4354 ligoniai, iš kurių 1536 buvo stebėti 5 metus ir ilgiau. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 37,9 metai. Vidutinis priešoperacinis KMI buvo 46,3 kg/m2. Vidutinis procentinis perteklinės kūno masės netekimas po 5, 6, 7 ir 8 metų atitinkamai buvo 59,9 %, 58,5 %, 56,6 % ir 56,4 %. Bendras komplikacijų dažnis – 6,47 %, o pooperacinis 30 dienų mirštamumas – 0,19 %. Po 5 metų nustatyta gretutinių ligų remisija ar pagerėjimas: antro tipo cukrinio diabeto – 71,4 %, arterinės hipertenzijos – 61,4 %, dislipidemijos – 50,1 %, miego apnėjos – 86,9 %, gastroezofaginio refliukso ligos – 41,8 %, degeneracinių sąnarių ligų – 83,9 % ligonių. Vidutinis BAROS skalės balų skaičius praėjus 5 metams po vertikalios skrandžio rezekcijos buvo 6, tai atitinka labai gerus rezultatus.IšvadosLaparoskopinė vertikali skrandžio rezekcija yra efektyvi ir saugi nutukimo gydymo operacija, pasižyminti gera pooperacinegyvenimo kokybe ir gretutinių ligų kontrole, o perteklinės masės netekimas 5 metų laikotarpiu yra ženklus ir stabilus.

Įvadas/tikslas Blauzdos arterijų angioplastika yra vertinga galūnės išsaugojimo procedūra ligoniams, sergantiems kritine kojų išemija. Esant blauzdos arterijų užakimui, dažniausiai atliekama arterijų šuntavimo operacija. Šio tyrimo tikslas buvo parodyti mūsų gydymo rezultatus bei palyginti arterijų šuntavimo operacijų į pėdos arteriją ir blauzdos arterijų perkutaninės transliuminalinės an­gioplastikos vėlyvuosius rezultatus esant kritinei kojos išemijai. Taip pat įvertinti cukrinio diabeto įtaką operacijų rezultatams. Metodai Retrospektyviuoju būdu išanalizuotos visos gydomosios blauzdos arterijų procedūros, atliktos nuo 1999 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio. Buvo palyginti blauzdos arterijų perkutaninės transliuminalinės angioplastikos ir atviros chirurgijos – šun­tų į pėdos arteriją gydymo rezultatai. Išanalizuota cukrinio diabeto įtaka gydymo rezultatams. Rezultatai Sudarytos trys pacientų grupės: I grupė – 193 ligoniai, kuriems atliktos šuntavimo į pėdos arteriją operacijos; II grupė – 103 atvejai 98 pacientams, kuriems atlikta blauzdos arterijų perkutaninė transliuminalinė angioplastika; III grupė – 84 pacientai, kuriems taikytas sudėtinis gydymas – perkutaninė transliuminalinė angioplastika ir šuntavimas į pėdos arteriją. Kumuliacinis kraujotakos atkūrimas po 1 metų atlikus atvirą operaciją – 47,5 %, atlikus blauzdos arterijų angioplastiką – 6,9 %, atlikus sudėti­nį gydymą – 79,6 %. Geriausi rezultatai gauti sudėtinio gydymo grupėje (p<0,007). Galūnės išsaugojimas po vienų metų atlikus operaciją – 84,1 %, po endovaskulinės chirurgijos – 35,4 %, po sudėtinio gydymo – 83,1 %. Ilgesnį laikotarpį galūnės išsaugotos po sudėtinio chirurginio gydymo (p<0,001). Cukriniu diabetu segantiems ligoniams kumuliacinis kraujotakos atkūrimas praė­jus vieniems metams po šuntavimo į pėdos arteriją operacijų – 60,4 %, nesergantiems cukriniu diabetu – 21,8 % (p=0,013), po atliktos blauzdos arterijų angioplastikos cukriniu diabetu sergantiems ligoniams – 3,6 %, nesergantiems – 10,1 %. Kumuliacinis kraujotakos atkūrimas, praėjus dvejiems metams po rekonstrukcinių procedūrų, jei cukrinis diabetas kompensuotas, sudarė 55,2 %, o jei nekompensuotas – 43,6 %. Galūnės išsaugojimas esant kompensuotam cukriniam diabetui sudarė 79,31 %, o nekompensuotam – 61,82 %. Rezultatas nėra statistiškai patikimas (p>0,05). Išvados Blauzdos arterijų angioplastika ir šuntavimo operacija yra tinkamos procedūros išsaugoti galūnę ligoniams, sergantiems kri­tine galūnės išemija. Vėlyvieji kraujotakos atkūrimo rezultatai buvo geresni po šuntavimo į pėdos arteriją atliktų operacijų. Geriausi kraujotakos atkūrimo rezultatai ligoniams, sergantiems cukriniu diabetu, pasiekti taikant sudėtinį gydymo metodą – angioplastiką ir atvirą operaciją. Šuntavimas į pėdos arteriją yra saugi ir efektyvi procedūra cukriniu diabetu sergantiems pacientams, turintiems kritinę kojos išemiją. Glikozilinto hemoglobino kiekis neturi įtakos kraujotakos atkūrimo rezultatams.

Vilius Petrėtis1, Jonas Činčikas1, Audrius Gradauskas21 Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Chirurgijos klinikaAntakalnio g. 57, LT-2040 Vilnius2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetoBendrosios medicinos praktikos ir slaugos katedraVilniaus miesto universitetinės ligoninės Chirurgijos klinikaAntakalnio g. 57, Vilnius, LT-2040 VilniusEl paštas: wiliux@vlk.lt Įvadas / tikslai Daugiau nei 60% kojų amputacijų priežastis – cukrinis diabetas. Mirštamumas po amputacijų Lietuvos ligoninėse svyruoja nuo 5 iki 37%. Pagrindinė invalidumo ir mirštamumo priežastis – pėdos infekcija, gangrena, sepsis, širdies ir plaučių komplikacijos. Periferinės neuropatijos, neuroischemijos ir infekcijos derinys skatina diabetinių opų raidą, o uždelsus padidėja gangrenos ir amputacijos tikimybė. Vis dėlto dažnai pėdos opų ir apatinės galūnės amputacijos būtų galima išvengti. Diabetinės pėdos profilaktika turėtų būti pradėta iškart diagnozavus cukrinį diabetą. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad įvairių specialistų gebėjimas kartu gydyti diabetinės pėdos sindromą yra viena svarbiausių sąlygų sumažinti apatinių galūnių amputacijų skaičių. Kompleksinė daugiaprofilinė pagalba yra veiksmingas diabetinės opos gydymo metodas. Todėl pacientams, kuriems labiau nei kitiems gresia diabetinės pėdos sindromas, būtinos kraujagyslių chirurgų, endokrinologų, bendrosios chirurgijos bei diabetinės pėdos specialistų konsultacijos ir nuolatinė kontrolė. Mes šią problemą norime panagrinėti bendrosios chirurgijos aspektu. Tyrimo tikslas: panagrinėti diabetinės pėdos gydymo taktiką, veiksnius, skatinančius apatinės galūnės gangreną esant diabetinei pėdai, vyraujančius mikroorganizmus ir jų jautrumą antibiotikams. Metodai 1992–2002 metais Vilniaus miesto universitetinės ligoninės (VMUL) bendrosios chirurgijos skyriuose buvo hospitalizuotas 441 ligonis, sergantis diabetinės pėdos sindromu. Duomenys rinkti pildant specialiai sudarytas anketas. Rezultatai Pagrindinis diabetinės pėdos sindromo gydymo tikslas – išsaugoti galūnę, o išplitus infekcijai – išgelbėti ligonio gyvybę. Dėl diabetinės pėdos sindromo hospitalizuotų ligonių gydymas galėtų būti skirstomas į bendrąjį ir vietinį. Bendrajam diabetinės pėdos sindromo gydymui priskirtina visų pirma glikemijos kontrolė, o prisidėjus infekcijai – antibakterinis gydymas. Esant išplitusiai infekcijai, sepsiui, gelbstint ligonio gyvybę atliekama radikali chirurginė operacija – galūnės amputacija. Vietiniam diabetinės pėdos sindromo gydymui priskirtume pėdos chirurgiją ir infekuotos diabetinės pėdos drenavimą, plovimą, negyvybingų audinių šalinimą. Bendrosios chirurgijos skyriuose taikomos ir kitos, pagalbinės, gydymo priemonės, pavyzdžiui, hiperbarinė oksigenoterapija. Nustatėme, kad VMUL bendrosios chirurgijos skyriuose iš 441 hospitalizuoto ligonio 71,7% buvo operuoti. Vidutiniškai vienam dėl diabetinės pėdos sindromo hospitalizuotam ligoniui tenka 1,07 operacijos, arba vienam nuo diabetinės pėdos sindromo operuotam pacientui tenka 1,5 operacijos. Nagrinėjant mikroorganizmų paplitimą diabetinės pėdos žaizdose paaiškėjo, kad tik iš 46% diabetinių žaizdų buvo imtas pasėlis mikroorganizmams nustatyti. Iš viso išaugintos 323 mikroorganizmų kolonijos. Vienas sukėlėjas nustatytas 54,5% pasėlių, du mikroorganizmai – 29,6%, trys – 11,1%, keturi ir daugiau – 4,8% pasėlių. Vyrauja gramteigiami aerobai, sudarantys 61,9% visų pasėlių. Iš jų dažniausiai pasitaiko Staphylococcus aureus (36,2%), o 12% atvejų išauginti meticilinui atsparūs stafilokokai (MRSA). Nustatyta, kad vidutiniškai iki 31,1% ligonių anksčiau buvo hospitalizuoti dėl diabetinės pėdos sindromo komplikacijų. VMUL bendrosios chirurgijos skyriuose 7,7% hospitalizuotų ligonių atlikta amputacija virš kelio, 23,4% – žemiau kelio sąnario. 59,6% ligonių išgydyti. Hospitalizavimo metu mirė 9,3% ligonių. Trys pagrindinės mirties priežastys: sepsis ir septicemija, miokardo infarktas, širdies veiklos nepakankamumas. Kitos mirties priežastys: plaučių arterijos trombembolija, terminalinis inkstų funkcijos nepakankamumas, hipoglikeminė koma, prakiurusi dvylikapirštės žarnos opa. Vidutinis mirusių pacientų amžius – 68,4 metų. Paaiškėjo, kad diabetinės pėdos sindromo baigtis nepriklauso nuo cukrinio diabeto tipo. Išvados Kasmet vidutiniškai 0,5% pacientų hospitalizuojama dėl diabetinės pėdos sindromo VMUL bendrosios chirurgijos skyriuose. Apie 60% šių pacientų pavyksta išgydyti, tačiau nemaža dalis netenka galūnės (7,7%) aukščiau kelio sąnario ar miršta (9,3%) hospitalizavimo metu. Vienuolikos pacientų mirties priežastys buvo tiesiogiai susijusios su diabetinės pėdos sindromu (sepsis, septicemija), vieno – su pačiu diabetu (hipoglikeminė koma). Kitų pacientų mirties priežastys – gretutinės ligos. Tik glaudus ir darnus endokrinologų, kraujagyslių ir bendrosios chirurgijos specialistų darbas galėtų sumažinti amputacijų ir mirčių nuo diabetinės pėdos sindromo skaičių. Diabetinės pėdos opose vyrauja polimikrobinė flora. Dažniausias infekcijos sukėlėjas – St.aureus, kuris buvo jautriausias oksacilinui, gentamicinui, eritromicinui, cefazolinui. Meticilinui atsparus stafilokokas nustatytas 12% atvejų. Prasminai žodžiai: cukrinis diabetas, diabetinė pėda, gydymo patirtis, baigtys Experience of treatment of diabetic foot at Vilnius City University Hospital departments of general surgery Vilius Petrėtis1, Jonas Činčikas1, Audrius Gradauskas2 Background / objective More than 60% of lower extremity amputations are due to diabetes mellitus. In Lithuania, in-hospital mortality after amputations varies from 5 to 37%. The main causes of invalidity and mortality are foot infection or gangrene, sepsis and complications of the heart and lungs. A combination of peripheral neuropathy, ischemic vascular disease and infection facilitate diabetic ulcer development, which can lead to gangrene and amputation. However, in many cases foot ulcers and amputation can be prevented. The work of prevention begins with the initial diagnosis of diabetes. Attempts to reduce the incidence of lower extremity amputations have shown that multi-disciplinary team management is one of the more effective means of accomplishing this goal. A complex multi-disciplinary team, including vascular surgeon, endocrinologist, general surgeon, podiatrist consultations and continuous control are vital for patients with diabetic foot syndrome. The topics were analyzed from general surgeon's point of view. The objective of this analysis was to find the experience of treatment of diabetic foot syndrome, factors inducing gangrene of lower extremity, dominant microorganisms and their susceptibility to antibiotics in diabetic foot wounds. Methods At Vilnius City University Hospital departments of general surgery, from 1992 to 2002 441 patients with diabetic foot syndrome were hospitalized. The data were collected by filling in a questionnaire. Results The main goal in the treatment of diabetic foot syndrome is to save the extremity or in the case of life-threatening infection to save the patient's life. Treatment of diabetic foot syndrome could be categorized into general and local. For the general treatment of diabetic foot we resort first of all to glycemic control and in the case of infection to antibiotic therapy. If a life-threatening infection, sepsis occurs, radical surgical intervention – amputation of lower extremity – is performed. For the local treatment of diabetic foot we resort to foot surgery including dreinage, lavage and debridement. Also other therapies such as adjuvant means of treatment, e.g., hyperbaric oxygen therapy, are applied at Vilnius City University Hospital departments of general surgery. Of all the patients hospitalized for diabetic foot syndrome 71.7% were operated on. We analyzed the prevalence of microorganisms in diabetic foot wounds. Microbiological tests were taken only from 46% of all diabetic wounds. In total, 323 pathogens were isolated. One pathogen was found in 54.5%, two in 29.6%, three in 11.1%, four and more in 4.8% of all swabs. According to the data, in almost half of all swabs two or more pathogens were found. The most common species were Staphylococcus, Proteus, Streptococcus and Enterococcus. The predominant pathogenic organisms were Gram-positive aerobes found in 61.9% of swabs. Of the Gram-positive aerobes, St. aureus was found most frequently (36.2% of all swabs), and 12% were MRSA. We analyzed the outcomes of diabetic foot syndrome. Of all hospitalized patients, 31.1% had been ill with diabetic foot complications before hospitalization. At the departments of general surgery, 7.7% of hospitalized patients' extremities were amputated above the knee and 23.4% below the knee; 59.6% of patients were cured. We found that 9.3% of patients died during hospitalization; their mean age was 68.4 years. Three main causes of the lethal outcome were sepsis and septicemia, myocardial infarction and heart failure. Other causes were lung artery embolism, terminal insufficiency of renal function, hypoglycemic coma, perforated ulcer of the duodenum. Conclusions Approximately 0.5% of all patients of Vilnius City University Hospital departments of general surgery are hospitalized with diabetic foot syndrome every year. About 60% of patients were cured, but some patients were not: their extremities were amputated above the knee in 7.7% and 9.3% of patients died during hospitalization. Eleven cases of lethal outcome were directly associated with diabetic foot syndrome (sepsis, septicemia), one case with diabetes mellitus (hypoglycemic coma), and the other cases with concomitant and conterminous diseases. Only a multi-disciplinary team (including endocrinologists, vascular and general surgeons) applying a combined management of diabetic foot syndrome can reduce the prevalence of amputations and mortality in diabetic foot patients. In diabetic foot wounds polymicrobic flora was dominant. St.aureus was the sole pathogen most sensitive to oxaciline, gentamycine, erythromycine, cefazoline and 12% were MRSA. Keywords: diabetes mellitus, diabetic foot, experience of treatment, outcomes

Vytautas Jankūnas, Rytis Rimdeika, Loreta PilipaitytėKauno medicinos universiteto klinikosPlastinės chirurgijos ir nudegimų skyriusEivenių g. 2, LT-3007 KaunasEl paštas: plast@kmu.lt Įvadas / tikslas Įvairios kilmės kojų opos sukelia negalią iki 1% planetos gyventojų. Pagrindinės šių opų priežastys – kojų venų patologija, arterijų ligos ir cukrinis diabetas. Lėtinių opų gydomosiomis priemonėmis siekiama trijų tikslų: šalinti ligą sukėlusią priežastį, simptomiškai gydyti žaizdą ir gerinti ligonio gyvenimo kokybę. Nepaisant šiuolaikiško gydymo, kojų trofinės opos gyja ilgai, gydymas kainuoja labai brangiai. Tyrimus Lietuvoje atlikę autoriai nustatė, kad mūsų šalyje ligoniai per metus opų gydymui išleidžia nuo 500 iki 2000 litų asmeninių pinigų. Tai gana didelė suma vyresnio amžiaus ligoniams, kadangi daugelio jų pajamos nesiekia ir 500 litų. Konservatyviam gydymui naudojamų medikamentų ir kitų priemonių gausa dar kartą parodo, kad nėra aiškios ir patvirtintos trofininių opų konservatyvaus gydymo taktikos. Lietuvoje pasitaiko ligonių, kurių opos labai užleistos, t. y. didelės, infekuotos, nekrozės apimtais dugnais, gydyti jas konservatyviomis priemonėmis nesiseka ilgą laiką. Tokie ligoniai operuojami persodinant odos dalies transplantatą, kad pagerėtų jų gyvenimo kokybė. Todėl kyla klausimas – kuo reikėtų tvarstyti opas, kad kiek įmanoma greičiau paruoštume jas operacijai, kartu sumažintume ligonio skausmus ir racionaliai panaudotume gydymui skirtas lėšas? Ligoniai ir metodai Siekdami įsitikinti, ar veiksmingas hidrokoloidinis tvarstis ruošiant opas operacijai, išnagrinėjome 2001–2003 m. operuotų KMUK Chirurgijos klinikos Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje ligonių, kuriems buvo didelės trofinės kojų opos (50 cm2 ir didesnės), ligos istorijų duomenis. Visiems opos iki operacijos tvarstytos hidrokoloidiniais tvarsčiais. Jei išrašant ligonį iš stacionaro likęs nesiepitelizavęs opos plotas buvo didesnis nei 5 cm2, laikyta, kad dalis transplantato neprigijo. Rezultatai Prospektyvaus tyrimo duomenimis, 34,69% (17) opų rasta S. aureus, 18,38% (9) P. aeruginosa, 10,20% (5) – kitų mikroorganizmų, 10,20% (5) opų pasėliuose patogenų neišauginta ir 26,53% (13) opų užterštumas netirtas. Vertindami tyrimo rezultatus nustatėme, kad 29 (59,18%) ligonių autodermotransplantatas visiškai prigijo, dalis transplantato neprigijo 20 (40,82%) ligonių. Kad visiškai neprigytų odos transplantatas, nepasitaikė. Išvados Hidrokoloidiniais Granuflex tvarsčiais ambulatoriškai galima paruošti opas, kad sėkmingai atliktume autodermoplastiką. Mūsų stebėjimų duomenimis, hidrokoloidiniais tvarsčiais galima tvarstyti netgi bakterijomis užterštas žaizdas. Prasminai žodžiai: hidrokoloidiniai tvarsčiai, kojų opos, odos persodinimas Hydrocolloid dressings in the preparation of chronic ulcers to the skin grafting Vytautas Jankūnas, Rytis Rimdeika, Loreta Pilipaitytė Background / objective Up to 1% of the whole population suffer from leg ulcers, where the main etiology is the pathology of leg veins, arterial diseases and diabetes. Treatment of chronic ulcers is pointed towards etiopatological treatment, symptomatic treatment of the ulcer and to a better quality of life of the patients. Despite the modern ways of treatment, the curing of leg ulcers still remains a long and extremely expensive process. The authors who have made researches in Lithuania have established that the patients spend from 500 to 2000 litas of personal money per year for the treatment of their leg ulcers in our country. It is quite a big sum for the elderly patients, because in most cases their income does not exceed 500 litas per month. The abundance of means of conservative treatment shows again that there is no clear and confirmed treatment of trophical leg ulcers. Part of the ulcers in Lithuania appear to be neglected, big, with necrosis at the bottom and infected and thus extremely hard to treat by conservative methods. These patients are operated on by transplanting a part skin thickness skin graft to improve their quality of life. Therefore a question arises: what should these ulcers be dressed with to prepare them for surgical treatment as soon as possible, alongside with decreasing the pain and ensuring an efficient use of money for the treatment? Patients and methods We have analyzed data on the patients operated on at KMUH Department of Plastic Surgery and Burns during the period 2001–2003 with leg ulcers larger than 50 cm2 to make sure that the hydrocolloid dressing was effective. If the square of the ulcer still remained more than 5 cm2 upon releasing the patient from the hospital, it was considered that part of the graft was not taken. Results During prospective studies, in the ulcers we have found: Staphylococcus aureus in 34.69% (17) , Pseudomonas aeruginosa in 18,38% (9), other microorganisms in 10,20% (5); in 10,20% (5) there were no pathogenic microorganisms, and 26.53% (13) of the patients were not examined. When estimating the results of the study we have found that the graft was fully taken in 29 (59.18%) cases and part of the graft was not taken in 20 (40.82%) cases. There was no full rejection of the graft. Conclusions We have arrived to the conclusion that it is possible to prepare an ulcer for surgical treatment with Granuflex in out-patient department. Our experience shows that hydrocolloid dressing can be used even in germ-impured ulcers. Keywords: hydrocolloid dressing, leg ulcer, skin grafting

Celiakija – tai autoimuninis plonųjų žarnų uždegimas, sukeltas Th-1 limfocitų hiperreakcijos į kviečiuose, rugiuose bei miežiuose esantį baltymą gliadiną bei lemiantis gleivinės gaurelių atrofiją, kriptų hiperplaziją ir malabsorbciją. Nustatyta, jog sergantieji šia liga linkę sirgti 1 tipo cukriniu diabetu (CD), nes abi ligas sieja bendra genetinė kilmė. Pasaulyje celiakijos dažnis 1 tipo cukriniu diabetu sergančiųjų populiacijoje yra nuo 5 iki 16 kartų didesnis nei bendrojoje. Dažnai celiakija sergant 1 tipo CD yra asimptomė, tačiau celiakijos negydant yra bloga glikemijos kontrolė, didesnė širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika, didėja cukrinio diabeto komplikacijų pasireiškimo rizika jaunesniame amžiuje. Šiuo metu nėra vieningos nuomonės dėl celiakijos diagnozavimo ir gydymo sergant 1 tipo CD. Pagrindinis celiakijos gydymo būdas yra ilgalaikė begliutenė dieta, todėl šis gydymas rekomenduojamas ir sergant abiem minėtomis ligomis, tačiau besilaikantys šios dietos sergantieji 1 tipo CD turi būti atidžiai prižiūrimi gydytojų endokrinologo ir dietologo.

Tyrimo tikslas. Įvertinti sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu gyvensenos įpročius ir su gyvenimo kokybe susijusius veiksnius.Tyrimometodai.Tyrimo tipas –momentinis. Tyrimometu buvo atlikta vienmomentinė anketinė tiriamųjų apklausa. Tyrime dalyvavo 105 asmenys, kurie serga 2 tipoCD ir gydosi Lietuvos sveikatosmokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (toliau –Kauno klinikos) Šeimosmedicinos klinikoje.Atsako dažnis – 100 proc. Tyrimo klausimyną sudaro dvi dalys. Pirma dalis: sociodemografiniai, gyvensenos įpročiai, ligos duomenys; antra dalis – ADDQoL19 klausimynas, vertinantis su cukriniu diabetu susijusią gyvenimo kokybę. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 105 asmenys, 55 vyrai ir 50 moterų. Dauguma apklaustųjų (40,0 proc.) buvo vyresni nei 65 metų. Daugiau nei pusei apklaustųjų (53,3 proc.) buvo diagnozuotas nutukimas. 15,2 proc. respondentų rūkė, 76,2 proc. vartojo alkoholį. 46,2 proc. respondentų paskutinis HbA1c rezultatas buvo <7. Per savaitę 44,8 proc. respondentų dažniausiai fizine veikla užsiimdavo 3–4 kartus, 46,7 proc. dažniausiai būdavo fiziškai aktyvūs >2 val. Daugiau nei du trečdaliai respondentų (77,1 proc.) atsakė, kad, susirgus CD, pakito mitybos įpročiai. Sergantieji 2 tipoCD savo dabartinę gyvenimo kokybę įvertino pakankamai negatyviai (vidurkis – 0,457 (SN – 0,855, reikšmės -3 – +3)). Liga didžiausią neigiamą įtaką turėjo šioms sergančiųjų gyvenimo sritims: „seksualinis gyvenimas“ ir „laisvė valgyti, ką nori“, omažiausiai šioms sritims: „draugystė ir socialinis gyvenimas“. Įvertinus veiksnius, susijusius su tiriamųjų gyvenimo kokybe, nustatyta, kad gyvenimo kokybė buvo geresnė asmenų, kurių amžius buvo daugiau nei 65 metai (p=0,003), segančių mažiau nei dviem gretutinėmis ligomis (p=0,006), neturinčių lėtinių CD komplikacijų (p=0,001), bei esant gerai ligos kontrolei (HbA1c <7) (p=0,02). Geresnė gyvenimo kokybė buvo asmenų, kurie nerūkė (p>0,001), buvo fiziškai aktyvūs (p>0,001) ir jų fizinis aktyvumas buvo ne trumpesnis nei 1 val. per savaitę (p=0,001) bei asmenų, kurie bandė sumažinti kūno svorį (p>0,001) ir jiems pavyko, taip pat tų, kurių svorismažėjo per pastaruosius 12mėn. (p>0,001). Išvados.Daugiau nei pusei apklaustųjų buvo diagnozuotas nutukimas. Dažniausios lėtinės ligos buvo arterinė hipertenzija, stuburo ir sąnarių, akių ligos. Diabetinė retinopatija, nefropatija ir neuropatija buvo dažniausios CD komplikacijos vyrų ir moterų grupėse. Įvertinus paskutinį HbA1c rezultatą, nustatyta, kad pusės respondentų CD buvo gerai kontroliuojamas. Kiekvieną savaitę fizine veikla užsiima du trečdaliai respondentų.Dauguma respondentų per pastaruosius 12mėn. vartojamažiau riebalų, druskos, cukraus, valgo reguliariau, vartoja daugiau daržovių. Sergantieji 2 tipo CD savo dabartinę gyvenimo kokybę įvertino pakankamai negatyviai. Liga labiausiai neigiamai paveikė šias sergančiųjų gyvenimo sritis: „seksualinis gyvenimas“ ir „laisvė valgyti, ką nori“, omažiausiai šias sritis: „draugystė ir socialinis gyvenimas“. Gyvensenos įpročiai ir jų pokyčiai buvo susiję su geresne gyvenimo kokybe.

Naujausių tyrimų duomenimis, baltymų sudėtis ir kiekis kūdikių maiste gali vėliau sukelti įvairias ligas ir jų komplikacijas. Yra įrodymų, kad ankstyva mityba ir gyvenimo būdas susiję su lėtinėmis ligomis: širdies ir kraujagyslių sistemos, 2 tipo cukriniu diabetu, nutukimu, nealkoholine kepenų suriebėjimo liga [1, 2]. Vaikai vis dažniau turi medžiagų apykaitos rizikos veiksnių, kurie išlieka iki pilnametystės, vėliau sąlygoja suaugusiųjų nutukimą. Pirmųjų 1000 dienų teorija apima laikotarpį nuo vaisiaus implantacijos gimdoje iki pirmųjų dvejų metų amžiaus, todėl šiuo laikotarpiu kūdikio mityba ypač svarbi, vyksta metabolinis programavimas, kuris susijęs su vėlesnėmis gretutinėmis ligomis.