Academic literature on the topic 'Atstovavimo problema'

Straipsnio tikslas yra naujai pažvelgti į politinės laisvės principo modernioje demokratijoje problemą, iškylančią piliečių konformizmo ir abejingumo viešajam gyvenimui pavidalu. Mūsų siūlomas analitinis būdas – tai laisvės problemą suvokti ir nagrinėti moderniųjų laikų mąstytojų adaptuotu klasikinės drąsos dorybės aspektu. Viešojo gyvenimo nuosmukio demokratijoje aiškinimai paprastai susitelkia į politinių institucijų, atstovavimo mechanizmų arba pilietinės visuomenės ugdymo klausimus, tačiau retai reikšmingą dėmesį skiria piliečių kasdienių papročių ir dorybių veiksniui. Nematant demokratijos kaip unikalaus, socialinės lygybės idealu grįsto papročių tinklo, sunku deramai įvertinti reikšmingus šios santvarkos prieštaravimus politinės laisvės principui, ir dėl to išvados apie konformizmo reiškinio priežastis būna negalutinės. Drąsos dorybė yra patogus analitinis įrankis, leidžiantis taikliai ir spalvingai pamatyti demokratijai būdingų etinių prielaidų santykį su politinės laisvės principą palaikančiomis prielaidomis. Mūsų straipsnyje pasitelktas žiūrėjimo į laisvės problemą demokratinėje santvarkoje būdas leidžia tikėtis nestandartinių išvadų apie konformizmo reiškinio priežastis.

Straipsnyje analizuojamas tomizmas XVII a. Ukrainos ir Lietuvos mokyklose. Teigiama, kad visais laikais būta Tomo Akviniečio mokslo opozicijos, viena jo formų buvo lotyniškasis averoizmas. Ši savotiška dviejų Aristotelio traktuočių kova, materializmo ir idealizmo kova, atsispindėjo ir Lietuvos bei Ukrainos mokyklose. Lenkijos mokyklose, glaudžiai susijusiose su Lietuvos ir Ukrainos mokyklomis, antitomistinės srovės atsirado anksti. Krokuvos akademijoje vyravo dvi filosofinės srovės: „via antiqua“, kuriai atstovavo tomistai ir škotistai, ir „via modernorum“, naujovių to meto filosofijoje reiškėja. Viena iš tomizmo opozicijos apraiškų yra S. Javorskio formos problemos traktuotė. Jei Tomas Akvinietis ir jo sekėjai pabrėžė formos pirmumą materijos atžvilgiu, tai S. Javorskis teigė šių kategorijų lygiateisiškumą, kartais uteikdamas materijai net pirmenybę. S. Javorskio psichologinėse pažiūrose taip pat esama teiginių, prieštaraujančių tomistams. Jis tvirtina, kad sielos potencijos – vegetatyvinė, jutiminė, protinė ir geidžiančioji – nesiskiria nuo pačios sielos. Spręsdamas klausimą apie universalijas, S. Javorskis taip pat užima antitomistinę poziciją ir pasireiškia kaip nuosaikusis nominalistas.

Straipsnyje apžvelgiami XVIII a. pabaigos – XIX a.pradžios Lietuvos estetikos svarbiausi bruožai bei raidos tendencijos, pristatomos žymiausių to laikotarpio Vilniaus universiteto estetikos dėstytojų biografijos bei pažiūros. K. Bogušas labiau pritarė klasicizmo nei baroko architektūrai. Vertindamas dailės kūrinius pabrėžė dailininkų kūrybinį išradingumą, jų vaizduotės lakumą, siekimą atrasti įvairias išraiškos priemones. J. Jasinskis reikalavo, kad kūrėjui būtų suteikta asmenybės ir kūrybos laisvė, pasisakė už ryškesnį realizmą mene, už tiesioginį kūrėjo ryšį su gamta. D. Pilkauskas meno uždaviniu laikė įtikinti, pavergti, sujaudinti meno vartotoją. Meninis vaizdavimas turi būti laisvas, natūralus, įtikinantis savo tiesa. P. Golianskis vengė griežtų estetikos sąvokų formulavimų, meninę kūrybą bei grožio reiškinius stengėsi aiškinti praktiniu, pragmatišku požiūriu. Daugiausia nagrinėjo meninės kūrybos teorijos klausimus, ypač pabrėžė techninio meistriškumo įvaldymą, kuris lemia kūrinio meninę išraišką bei estetinę vertę. J. Sniadeckis atstovavo saikingąją racionalistinę klasicizmo programą, kovojo prieš vokiškąjį idealistinį romantizmą, jo filosofinį iracionalizmą ir mistiką, ypač pabrėžė estetikos didelę auklėjamąją reikšmę.

Avinjono popiežių nelaisvė ir augančio absoliutizmo ženklai Prancūzijoje ir Anglijoje inspiravo pirmuosius mąstytojų ginčus dėl valdovo įgaliojimų trukmės ir subjekto (tautos, jos atstovybės), galinčio juos nutraukti nepriklausomai nuo valdovo valios. XV a. pradžioje bažnytiniams susirinkimams atstatydinus popiežius, buvo sukurti pirmieji valdovo įgaliojimų nutraukimo precedentai. Jie lėmė tolesnes Europos mokslo pasaulio diskusijas dėl galimybių nutraukti ne vien bažnytinio, bet ir pasaulietinio valdovo įgaliojimus. Ispanijos ir Anglijos absoliutizmo krizės XVI a. pabaigoje ir XVII a. viduryje sudarė prielaidas įgyvendinti tautos ar jos atstovybės teisę nutraukti valdovo įgaliojimus. Drauge šie įvykiai atskleidė tolimesnės tokios institucijos veiklos organizavimo problemas. Jų sprendimas buvo neatsiejamas nuo tautos suvereniteto ir jo atstovavimo klausimų nagrinėjimo. Thomo Hobbeso, Johno Locke‘o ir kitų mąstytojų (Charleso L. Montesquieu, Franciso Hutchesono) darbai apie suvereniteto kilmę, jo įgyvendinimą monarchijos sąlygomis didino parlamento, jo priimamų konstitucinių aktų reikšmę, tarp jų ir galias nustatyti bei kontroliuoti valdovo įgaliojimų trukmės sąlygas. Jungtinėje Karalystėje susiformavusi instituciškai (pirmiausia parlamentu) ir teisiškai (konstituciniais aktais) apribota valdovo įgaliojimų trukmės sistema palaipsniui paplito kitose Europos ir pasaulio monarchijose. Šiuo metu parlamentinėms ir dualistinėms santvarkoms sudarant monarchijos valdymo formos daugumą, jų valdovų įgaliojimų trukmės reikalavimai iš esmės atitinka tautos suvereniteto, valdžių padalijimo ir konstitucijos viršenybės principų reikalavimus.

The aim of the article is to show in what way it is possible to guarantee the proper representation of human interests in the parliamentary form of government. To quote ideas of Mykolas Romeris concerning relationships between sovereign and State powers, it is stated that a special function of safeguarding of constitutionality as an expression of the Sovereign's will ought to be provided in the Constitution of Parliamentary Republic. In the article, it is demonstrated that such function is implemented in the Constitutions of France and Germany by granting a President to guarantee a proper work of parliamentary system (the function of political and legal reserve). It is also shown that in Lithuania, which is considered to be a Parliamentary Republic, the President does not perform a function of political and legal reserve and does not have appropriate authorizations. The author of the article proposes to follow the standards of Constitutions of France and Germany and to reconsider the competences between the institutions of the Seimas and the President. Tautos suverenitetas parlamentinėje Lietuvos sistemoje: problemos ir pasiūlymai Santrauka Straipsnyje siekiama parodyti, kaip parlamentinė valdymo forma gali užtikrinti deramą žmonių interesų atstovavimą. Remiantis Mykolo Romerio idėjomis apie suvereno ir valdžios santykį teigiama, kad parlamentinės valstybės Konstitucijoje privalo būti numatyta speciali konstitucingumo apsaugos funkcija kaip suvereno valios išraiška. Parodoma, kad tokia funkcija numatyta Prancūzijos ir Vokietijos Konstitucijose, suteikiant Prezidentui funkciją užtikrinti deramą parlamentinės sistemos veikimą (politinio ir teisinio rezervo funkcija). Atskleidžiama, kad Lietuvoje, kuri taip pat yra laikoma parlamentine respublika, Prezidentas politinio ir teisinio rezervo funkcijos neatlieka ir atitinkamų įgaliojimų neturi. Straipsnyje siūloma pasekti Prancūzijos ar Vokietijos Konstitucijų pavyzdžiu ir peržiūrėti Seimo bei Prezidento kompetencijas.

Straipsnyje atskleidžiami veiksniai, dėl kurių Lietuvos (Valstybės) Taryba, sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis 1918 m. paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę ir laikinajame konstituciniame akte įtvirtinusi valstybingumo pagrindus, nelauktai greitai tolesnį valstybės atkūrimo darbą užleido vyriausybei. Mažėjantį Tarybos vaidmenį lėmė politinio jos reprezentatyvumo, sykiu ir visuomenės pasitikėjimo, smukimas. Ieškoma reprezentatyvumo smukimo priežasčių, aptariama istorinė jo raida ir pasekmės.

Straipsnyje aptariamas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vaidmuo lietuvių tautos neprievartinio išsivadavimo iš sovietinės okupacijos procese, suformuluojant juridinio ir politinio okupacijos padarinių įveikimo strategiją ir užtikrinant nuoseklų jos laikymąsi. Glaustai apibūdinama 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo ir 1992–2004 m. trijų kadencijų Seimo struktūra, jo vadovybė, įvairių jo institucijų raida demokratinių valstybių (taip pat ir Rytų bei Vidurio Europos) patirties kontekste. Straipsnyje siekiama nustatyti, kuo šiuolaikinis Seimas skiriasi nuo to paties pavadinimo institucijos tarpukario Lietuvoje; atskirai sugretinami Steigiamasis (1920–1922 m.) bei Atkuriamasis (1990–1992 m.) Seimai. Taip pat aptariama, kuo Lietuvos Respublikos Seimas skiriasi nuo LTSR Aukščiausiosios Tarybos – sovietinio pseudoparlamento, aptariama TSRS liaudies deputatų (1989 m. gegužė – 1990 m. kovas) statuso ir priskyrimo valstybingumo atkūrimo institucijai problema. Straipsnyje aptariami parlamentaro statusą reglamentuojantys dokumentai, pagal prieinamus spaudos bei elektroninius informacijos šaltinius sudarytas parlamentarų sąrašas, pateikiami kai kurie statistiniai duomenys (bendras parlamentarų bei jų atstovavimo Seime kadencijų laikas, vyrų ir moterų santykis atskiruose Seimuose, kadencijos nebaigusių parlamentarų skaičius). Palyginti nemažai vietos straipsnyje skiriama parlamentarų vardyno biogramų pateikimo klausimams: tolesniam svarstymui pateikiamos nuostatos apie tai, kokią teksto dalį turėtų užimti parlamentaro biografija, parlamentinės veiklos aprašymas, politinė, visuomeninė, kūrybinė veikla, kokia turėtų būti Seimo darbo analizės bei atskiro parlamentaro veiklos aprašymo struktūra, keliami ir individualūs sudėtingesnių biogramų atvejai. Galiausiai apibūdinama parlamentarų vardyno reikšmė parlamentarizmo, atskirų Seimų kolektyviniams portretams bei pavienių parlamentarų biografijoms pateikti, atsižvelgiant į palyginti naujos temos – moderniojo parlamentarizmo Lietuvoje istoriją.

Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo Užsienio reikalų ministerijos fondo (f. 383.), Steigiamojo Seimo, I, II, III Seimų stenogramų medžiaga, taip pat įstatymų dokumentais, publikuotais periodiniame leidinyje „Vyriausybės žinios“, bei straipsniais dienraščiuose „Lietuva“ ir „Laisvė“, nušviečiamas atstovavimo Lietuvai Skandinavijoje problemų svarstymų ir sprendimų priėmimo Seime mechanizmas, apžvelgiami svarbiausių dėl atstovavimo kilusių administracinio ir ekonominio pobūdžio problemų svarstymai Seime, priimti sprendimai ir jų pasekmės valstybių santykiams. Prieinama išvados, kad egzistavo tam tikras atstovavimo Lietuvai Skandinavijoje problemų svarstymų ir sprendimų Steigiamajame Seime, I, II, III Seimuose mechanizmas (Ministrų kabinetas teikdavo įstatymus Seimo prezidiumui, pastarasis perduodavo juos atitinkamoms komisijoms, o jos, pateikusios pataisas – Seimui, ir po trijų „skaitymų“ įstatymai būdavo priimami). Dėl atstovavimo Lietuvai kilusių administracinio ir ekonominio pobūdžio problemų svarstymai ir jų aptarimas Seime daugeliu atvejų buvo tik formalumas, o priimti „Skerdyklų ir mėsos priežiūros“ bei „Mėsos ir mėsos dirbinių eksporto kontrolės“ įstatymai atstovavimo Lietuvai Švedijoje ekonominių problemų dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių neišsprendė.

Siekiant išvengti socialinių konfliktų ir sudaryti realias socialinės partnerystės principo įgyvendinimo sąlygas, Lietuvos teisės sistemoje įtvirtintas darbo teisinių santykių subjektų atstovavimo institutas. Darbo tikslas yra išnagrinėti atstovavimo darbo teisėje instituto reglamentavimą Lietuvos teisės aktuose. Tačiau pagrindinis uždavinys yra išryškinti tiek darbuotojų, tiek darbdavių atstovavimo reglamentavimo trūkumus, išaiškinti pagrindines praktikoje iškylančias bei galinčias iškilti problemas, nustatyti dėl netobulo šio instituto reglamentavimo esamas spragas bei kolizines normas. Šiame darbe bus nagrinėjami tokie klausimai, kaip asociacijos laisvės principo esmės atskleidimas, be kurio nebūtų atstovavimo teisės, darbo teisės subjektų steigimo pagrindiniai principai bei didžiausias dėmesys skiriamas darbuotojų ir darbdavių atstovavimo problemoms išnagrinėti. Aptariant šiuos klausimus yra analizuojami tiek Lietuvos teisės aktai, tiek Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų normos. Taip pat darbe trumpai aptarta darbo subjektų atstovų praktinė padėtis Lietuvoje.
Lithuania Law sistem legitimate the representation institute of Labour Law subjects to avoid social conflicts and to make real conditions to implement social partnership. The purpose of this work is to analyse the legal regulation of institution of representation of Labour Law subjects in Lithuanian national laws. However the main task is to expose shortcomings of legal regulation of the institution of the representation of employers and employees, to ascertain basic practical problems, to reveal breaches and collisions in legal regulation caused by it’s imperfection. In this work author analises a lot of questions with a view to reveal basic problems of this institute in Lithuania, examines the ways in which employee/employer relationships have changed and developed. There is aduced principle of liberty of association, which is the base of representation institute, discussed basic establishment rules of Labour Law subjects. As it was mentioned, the basic part of work describes the main problems of the representation of employee and employer. The writer considers the role of trade unions and how these have declined. There is a short review of real Labour Law subjects status in Lithuania.

Kiekvienos įmonės savininkas yra suinteresuotas kuo didesniu savo turto augimu, o jei įmonės vadovas yra ne savininkas, o samdytas direktorius profesionalas, tuomet savininkui natūraliai kyla klausimas, ar jis pakankamai gerai valdo įmonę ir maksimaliai didina jos vertę. Tam, kad nustatyti, kurie yra geresni įmonių vadovai (vadovai-savininkai ar vadovai-profesionalai), buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas: įvertinti ir nustatyti atstovavimo problemos įtaką įmonių finansiniams rodikliams, labiausiai didinantiems įmonės vertę. I dalyje apžvelgiami teoriniai atstovavimo problemos ir įmonių vertės nustatymo aspektai, II dalyje sudaroma tyrimo metodologija, III dalyje atliekamas tyrimas, nustatantis koks vadovų tipas (vadovai-savininkai ar vadovai-profesionalai) sugeba apsiekti geresnius įmonės vertės didinimo rezultatus. Tyrimo metu nustatyta 1) kokie įmonių finansiniai rodikliai geriausiai koreliuoja su įmonės vertės didėjimu, išreikštu per EBIT/CE santykį 2) kad tiek vadovas-savininkai, tiek vadovai-profesionalai vienodai pasiekia įmonės vertę didinančius rodiklius.
The owner of every company is interested is his company wealth maximization, however, if company’s manager is not owner, but hired professional manager, one may question the quality of management and achievement of aim of increasing company’s wealth. In order to determine, which kind of management (directors-owner or directors-professionals) can achieve better results, a following research was done, which aim was: evaluate and determine agency problem’s impact on companies’ financial indexes that drives company’s value the most. In the Ist part of this research we look at the theoretical aspects of agency problem and company value creation, in the IInd part research methodology is done, in the IIIrd part a research is done, that determines which type of managers (manager-owner or manager-professional) manages to drive company’s value more. During research it was determined: 1) which financial indexes correlate better with company value, which is determined as EBIT/CE ratio 2) that manager-owner, as well as manager-professional, both equally are capable of driving company’s value.

SANTRAUKA Ultra vires teisinio reglamentavimo ir taikymo problemos Lietuvos privatinėje teisėje Iš pradžių ultra vires doktrina buvo sukurta, juridinio asmens steigėjų teisių apsaugai, ir tik vėliau reglamentavimas tapo platesnis ir šiuo metu ultra vires doktrina suvokiama kaip juridinio asmens veiklos teisėtumas tik tuomet, kai tokia veikla jam leidžia užsiimti įstatymas, o visi sandoriai, kurie prieštarauja juridinio asmens tikslams, yra negaliojantys ir jo neįpareigoja. Ultra vires doktrinos reglamentavimas ir taikymas, turi ypatingą reikšmę privatinėje teisėje, nes nuo to, kaip bus reglamentuojama ir taikoma ultra vires doktrina, priklauso privačių bei viešųjų juridinių asmenų sudarytų sandorių galiojimas bei sąžiningų trečiųjų asmenų apsauga. Nors ultra vires doktrina pasaulyje nėra nauja teisinė kategorija, Lietuvos teisiniame reglamentavime atsirado tik įsigaliojus naujajam CK, todėl natūralu, jog kyla tam tikrų reglamentavimo ir taikymo problemų, kurios, remiantis moksline literatūra ir teismų praktika, atskleidžiamos šiame darbe. Darbas susideda iš dviejų pagrindinių dalių: pirmoje - analizuojama ultra vires doktrinos esmė privatinėje teisėje, antroje - atskleidžiamas doktrinos reglamentavimas ir taikymas, išryškinama problematika. Išanalizavus ultra vires doktrinos teisinį reglamentavimą ir taikymą, prieinama išvados, kad daugiausia trūkumų – privačių juridinių asmenų atžvilgiu. Darbo pabaigoje teikiami siūlymai ultra vires doktrinos reglamentavimo tobulinimui... [toliau žr. visą tekstą]
SUMMARY The Problems of Ultra vires Legal Regulation and Application in Lithuanian Private Law Initially the ultra vires doctrine was established for the legal entiry founder‘s rights protection, only afterwards the regulation became wider. Currently the ultra vires doctrine is conceptualized as the legality of legal entity‘s activity only when it is permitted by law for him to engage in this activity; all the transactions contradicting the aims of the legal entity are not valid and don‘t bind him over. The ultra vires doctrine regulation and application has a special meaning in the Private law. The validity of the transactions concluded by both private and public legal entities and the defense of bona fide third parties depends on the way of the ultra vires doctrine regulation and application. Although the ultra vires doctrine is not a new juridical category in the world, it appeared in Lithuanian juridical regulation only after the new Civil Code came into force. That is why the rise of some regulation and application problems is a matter-of-course. The abovementioned problems are disclosed in this work with reference to the scientific literature and the courts practice. The work consists of two main parts: the essence of the ultra vires doctrine in the Private law is analyzed in the first one; the regulation and application of the doctrine is dislosed as well as the problems are highlighted in the second one. After the ultra vires doctrine law regulation and application... [to full text]