Academic literature on the topic 'Autoimuninės ligos'

Pasaulyje yra net dvidešimt aštuonios infekcinės ligos, nuo kurių efektyviausia apsaugos priemonė yra skiepijimas [1]. Lietuvoje Nacionalinė imunoprofilaktikos programa įgyvendinama nuo 1992 m., vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius Lietuvoje patvirtintas 2007 m. Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas suaugusiųjų skiepijimo rekomendacijų kūrimui ir patvirtinimui. Suaugusiųjų skiepijimo rekomendacijos apima visų suaugusiųjų skiepijimus ir suaugusiųjų, priklausančių tam tikroms rizikos grupėms, skiepijimus [2]. Šiuo metu vienas svarbiausių ir sudėtingiausių uždavinių – rizikos grupių pacientų skiepijimo rekomendacijų sukūrimas, apimantis rizikos grupių identifikavimą, vakcinų, kuriomis galėtų būti taikoma imunoprofilaktika, parinkimas, rekomendacijų, kada imunoprofilaktika turėtų būti taikoma, patvirtinimas, bei naudos-rizikos santykio įvertinimas. Viena sudėtingiausių identifikuojamų rizikos grupių – autoimuninėmis uždegiminėmis reumatinėmis ligomis (AURL) sergantys žmonės, kurie turi padidėjusią riziką sirgti infekcinėmis ligomis, jų eiga dažnai yra sunkesnė, komplikacijos dažnesnės, todėl tai lemia padidėjusį pacientų sergamumą ir mirtingumą. Nustatyta, kad reumatoidiniu artritu (RA) sergantys pacientai turi du kartus didesnę riziką sirgti sunkiomis infekcinėmis ligomis, o tarp sergančių sistemine raudonaja vilklige (SRV) pacientų apie 25 proc. mirties atvejų yra sąlygoti infekcinių ligų [3,4]. Skiriamos kelios padidėjusio imlumo infekcinėms ligoms priežastys: imunodeficitinė būklė dėl autoimuninio uždegiminio proceso, skiriamo gydymo ligos eigą modifikuojančiais medikamentais (LMV), slopinančiais imuninę sistemą, gydymo biologine terapija, ilgalaikio gliukokortikosteroidų vartojimo, gretutinių ligų kiekio, organų ir organų sistemų pažeidimo. Būtina paminėti, jog vakcinos efektyvumas šios rizikos grupės pacientams gali būti sumažėjęs ar net sukelti ligos paūmėjimus.

Reikšminiai žodžiai: neaiškios kilmės karščiavimas, sisteminis jaunatvinis idiopatinis artritas, vaikai. Santrumpos: sJIA – sisteminis jaunatvinis idiopatinis artritas, MAS – makrofagų aktyvacijos sindromas, NKK – neaiškios kilmės karščiavimas. Neaiškios kilmės karščiavimas – karščiavimas ≥ 38,3 °C, trunkantis ilgiau nei 8 dienas, kai, įvertinus anamnezę, klinikinės apžiūros bei pradinių laboratorinių tyrimų duomenis, priežastis lieka nenustatyta. Pagrindinės karščiavimo priežastys vaikų amžiuje yra infekcijos, autoimuninės ligos ir navikai. Tarp reumatinių ligų dažniausias yra sisteminis jaunatvinis idiopatinis artritas. sJIA būdinga ne trumpiau kaip 2 savaites, mažiausiai 3 dienas iš eilės trunkantis karščiavimas, trumpalaikis bėrimas, difuzinė limfadenopatija, hepatosplenomegalija, serozitas ir, žinoma, artritas ar artralgija [1]. Ligos pradžioje apie trečdaliui sJIA sergančių pacientų dar nebūna artrito, o tai neretai sukelia diagnostinių sunkumų. Laboratorinių ir vaizdinių tyrimo metodų duomenys yra nespecifiniai. Nustatant diagnozę, remiamasi klinikiniais simptomais, kurie pasižymi didele įvairove bei vertinimo subjektyvumu. Diferencinei diagnostikai svarbiausia ekskliuduoti kitas ligas: infekciją, leukemiją, neuroblastomą, periodinius karščiavimo sindromus, vaskulitus, sistemines jungiamojo audinio ligas [1]. Makrofagų aktyvacijos sindromas (MAS) – gyvybei grėsminga sJIA komplikacija. Nediagnozavus laiku, paciento ligos išeitis fatališka. Naujausias gydymas pagrįstas citokinų (IL-1, IL-6) slopinimu. Šiame straipsnyje bus nagrinėjamas NKK atvejis, kurio priežastis buvo jaunatvinis idiopatinis artritas.

Miastenija ir Lambert-Eaton (LEMS) miasteninis sindromas yra autoimuninės neurologinės ligos, kurios pasireiškia raumenų silpnumu ir patologiniu nuovargiu. Miastenija yra dažniausia neuroraumeninė liga, o LEMS – labai retas susirgimas. Abi ligos simptomiškai gydomos acetilcholinesterazės inhibitoriais, LEMS – dar ir 3,4 diaminopiridinu ir amifampiridinu, o ilgalaikiam gydymui skiriami imunosupresiniai vaistai: gliukokortikoidai, azatioprinas, kiti imunosupresantai. Timektomija pacientams su timoma ir atrinktai grupei be timomos yra esminis gydymo metodas, taikomas sergant miastenija. Abiejų ligų paūmėjimai gydomi intraveniniais imunoglobulinais ar gydomosiomis aferezėmis. Miastenijos ir LEMS gydymą pandemijos metu rekomenduojama pradėti ir tęsti pagal bendras rekomendacijas. Jei pacientams skirta imunosupresantų, šis gydymas turėtų būti tęsiamas, nes nauda yra didesnė už galimą žalą. Gydymas imunosupresantais nutraukiamas tik išsivysčius sunkiai infekcijai.

Regos nervo neuritas (RNN) yra regos nervo uždegimas. Pagal etiologiją RNN skirstomas į tipinę ir atipinę formas. Tipinis RNN dažniausiai siejamas su išsėtine skleroze. Atipinį RNN gali sukelti įvairios infekcijos, autoimuninės ligos ar kitos uždegiminės ligos. Nors RNN etiologija yra daugiaveiksnė, didelis dėmesys skiriamas uždegiminiams ir imuniniams procesams, kurie, tikėtina, prisideda prie demielinizacijos. Tipinis RNN pasireiškia poūmiu vienpusiu regėjimo aštrumo (RA) sutrikimu ir skausmu, kuris sustiprėja judinant akį. Atipiniui RNN yra būdingas labai stiprus skausmas arba skausmo nebuvimas, abipusis RA sutrikimas, kraujosruvos ir eksudatai regos nervo diskuose. Esant tipiniam RNN, tikimasi greito, reikšmingo RA atsistatymo, o atipinio RNN atveju RA atsistatymo prognozė yra nepalanki. Tobulėjant genetikos technologijoms, galima identifikuoti vis daugiau genų, kurie galėtų turėti įtakos RNN patogenezei. Šiame straipsnyje apžvelgiame RNN epidemiologiją, etiologiją, patofiziologiją, kliniką, diagnostikos ir gydymo galimybes, sąsajas su IS.

Oda yra labai svarbi žmogaus kūno dalis, kuri turi didelę įtaką psichinei ir fizinei būklei. Randama daug duomenų, kad depresijos paplitimas dermatologijoje didesnis nei bendrojoje populiacijoje, taip pat nustatytas kliniškai reikšmingas šalutinių psichinių sutrikimų, kuriuos minime straipsnyje, paplitimas sergant odos ligomis. Nustatytas ir vis labiau tyrinėjamas ryšys tarp proto ir odos per cheminius ir anatominius mechanizmus, kaip ir ryšys tarp psichiatrijos ir dermatologijos. Supūliavęs hidradenitas, autoimuninės pūslinės ligos yra retos, lėtinės ir dažniausiai sunkios eigos, todėl gali stipriai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę, sukelti fizinį ir emocinį skausmą. Visa tai gali pereiti į psichinius sutrikimus, tokius kaip depresija, nerimas, šizofrenija ir kiti. Todėl svarbiausia laiku pastebėti ir pradėti gydyti pacientus, sergančius odos ir psichinėmis ligomis, o į tą darbą turi būti įtraukti sveikatos priežiūros specialistai: dermatologai, psichiatrai, psichologai, kurie užtikrintų visapusišką pagalbą pacientui.

Nebylusis miokardo infarktas (dar vadinamas besimptomis, tylusis, neatpažintas ar beskausmis MI) – tai simptomų nesukeliantis ar netipiškais simptomais pasireiškiantis miokardo infarktas, sudarantis daugiau nei pusę visų miokardo infarkto atvejų. Nepaisant augančio tyrimų, nagrinėjančių besimptomį miokardo infarktą patyrusių pacientų išgyvenamumo prognozę, skaičiaus, šios būklės ryšys su staigia mirtimi kol kas ištyrinėtas nepakankamai, nedaug žinoma ir apie besimptomio miokardo infarkto paplitimą tarp tam tikrų pacientų grupių. Šiame straipsnyje nagrinėjamas nebyliojo miokardo infarkto apibrėžimas, su šia būkle susiję klinikiniai požymiai, rizikos veiksniai, analizuojama literatūra, aprašanti besimptomio miokardo infarkto ryšį su staigia mirtimi. Literatūros apžvalgai naudoti 2015-2021 m. straipsniai. Remiantis atlikta apžvalga, pastebėta: nebylusis miokardo infarktas įvairiuose literatūros šaltiniuose apibrėžiamas nevienareikšmiškai, kaip pagrindinį nebyliojo miokardo infarkto požymį išskiriant simptomų nebuvimą ar jų netipišką pasireiškimą; besimptomis miokardo infarktas reikšmingai didina staigios mirties riziką; jaunesnis amžius, vyriškoji lytis bei baltoji rasė tarp nebyliuoju miokardo infarktu sergančių asmenų susiję su didesne staigios mirties rizika; vyresnis amžius, hipertenzija, nutukimas, dislipidemija, cukrinis diabetas, autoimuninės ligos, perioperacinis laikotarpis yra galimi nebyliojo miokardo infarkto rizikos veiksniai.

Reikšminiai žodžiai: autoimuninis tiroiditas, Hašimoto tiroiditas, tiroksinas, tirotropinis hormonas, skydliaukė, vaikai. Autoimuninis tiroiditas – tai autoimuninių mechanizmų sąlygota būklė, sutrikdanti skydliaukės veiklą ir manifestuojanti dažniausiai suaugusiesiems. Moterų sergamumas šia liga yra didesnis nei vyrų. Vaikai serga rečiau, bet tai yra viena dažniausių skydliaukės patologijų, nustatomų paauglystėje. Ligos išsivystymą lemia genetinė predispozicija ir aplinkos veiksniai, kurie ir sąlygoja ligos klinikinę išraišką. Normali skydliaukės hormonų koncentracija ir pusiausvyra yra labai reikšminga neurofiziologiniam vaikų vystymuisi ir augimui, todėl labai svarbu laiku įtarti, nustatyti ligą ir gydyti. Straipsnyje pristatomas 12 metų mergaitės klinikinis atvejis. Pacientė buvo hospitalizuota į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vaikų ligų kliniką dėl įvairių nusiskundimų: subfebrilaus karščiavimo, užsitęsusios slogos, didelio bendro silpnumo ir alpimo, plaukų slinkimo, apatijos. Remiantis ligos ir gyvenimo anamneze, klinikinio ištyrimo, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenimis, nustatyta skydliaukės patologija – autoimuninis tiroiditas bei kitos ligos. Paskyrus gydymą L-tiroksinu, labai pagerėjo pacientės fizinė ir emocinė savijauta. Gydant paauglius, reikia itin subtiliai bendrauti ir bendradarbiauti su pacientu siekiant tęsti pradėtą gydymą, vertinant pasiektus rezultatus ir, esant reikalui, koreguojant dozę.

Reikšminiai žodžiai: imunosupresiniai vaistai, glukokortikosteroidai, glomerulonefritai, indukcinė imunosupresija, infekcinės komplikacijos. Įžanga. Glomerulonefritai – heterogeninė inkstų ligų grupė, kuriai būdingas ūmus arba lėtinis autoimuninės kilmės inkstų pažeidimas, pasireiškiantis izoliuotu inkstų pažeidimu arba kaip komplikacija sergant sisteminėmis ligomis (sistemine raudonąja vilklige, vaskulitu ir kt.). Glomerulonefritams gydyti skiriama imunosupresinių vaistų. Jatrogeninės komplikacijos skiriant imunosupresantus dažnos ir įvairios. Darbo tikslas. Ištirti imunosupresinio gydymo sukeltą komplikacijų paplitimą 12 mėnesių laikotarpiu, palyginti komplikacijų dažnį skirtingose gydymo schemų ir amžiaus pacientų grupėse bei įvertinti gydymo efektyvumą remiantis laboratoriniais kriterijais. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyvinio tyrimo metu buvo analizuotos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos centre 2004–2016 m. gydytų pacientų ligos istorijos. Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems autoimuninė inkstų liga histologinio tyrimo metu nustatyta pirmą kartą ir paskirtas pradinis imunosupresinis gydymas. Tyrimo metu surinkti duomenys apdoroti SPSS 22.0 programa, taikant porinį (paired) t-testą ir skaičiuojant galimybių santykį. Rezultatai. Tyrimo imtį sudaro 87 pacientai, kurių amžiaus vidurkis 46,41 m. (± 16,49). Komplikacijos išsivystė 35 pacientams (41,2 proc. pacientų), 52 pacientai (59,8 proc.) neturėjo komplikacijų per 12 mėnesių. 39 pacientams taikyta pulsinė terapija: 15 pacientų skirtas metilprednizolonas, 12 metilprednizolonas ir ciklofosfamidas, 12 tik ciklofosfamidas. Iš 39 tiriamųjų komplikacijos išsivystė 23 pacientams – 65,71 proc. Skiriant metilprednizolono pulsinę terapiją, komplikacijų pastebėta 7 iš 15 pacientų (46,66 proc.), metilprednizoloną ir ciklofosfamidą – 10 iš 12 pacientų (83,33%), tik ciklofosfamidą – 6 iš 12 (50 proc.). Skiriant indukcinę terapiją, komplikacijų atsiradimo rizika per pirmą mėnesį yra net 18,4 karto didesnė nei jos neskiriant, per 3 mėnesius atitinkamai 3,86 karto didesnė, per 6 mėnesius atitinkamai 6,05 karto didesnė, o per 12 mėnesių atitinkamai 5,8 karto didesnė tikimybė įvykti komplikacijai. Vertinant komplikacijų skaičių skirtingose amžiaus grupėse, daugiausia komplikacijų įvyko 46-65 ir vyresnių nei 65 metų tiriamųjų grupėse atitinkamai 16 (61,54 proc.) ir 11 (68,75 proc.), komplikacijų skaičius iki 46 metų amžiaus grupėse buvo mažesnis nei 50 proc. Išvados. Pulsinė terapija padidina komplikacijų išsivystymo riziką iki 18,4 karto pirmą gydymo mėnesį, padidėjusi rizika išlieka visus metus. Daugiausia komplikacijų pasireiškė, kai indukcinei terapijai buvo skiriamas metilprednizolono ir ciklofosfamido derinys. Vyresniame amžiuje dažniau nustatyta gydymo sąlygotų komplikacijų.

Reikšminiai žodžiai: periodontitas, reumatoidinis artritas, P. gingivalis, citrulinacija. Darbo tikslas. Apžvelgti mokslinę literatūrą, analizuojančią periodontito ir reumatoidinio artrito patogenezinio ryšio mechanizmus. Apibendrinimas. Tyrimais nustatyta, kad periodontitas (PD) yra susijęs su kai kuriomis sisteminėmis ligomis, tarp jų – reumatoidiniu artritu (RA). Abi ligos apibūdinamos kaip lėtiniai uždegimai, kurių metu uždegiminės ląstelės ir kiti patologiniai veiksniai lemia klinikinių simptomų (patinimo, skausmo) atsiradimą ir šalia esančio kaulo destrukciją. Epidemiologiniai tyrimai patvirtina, kad PD paplitimas yra didesnis tarp RA sergančių pacientų, o ligos laipsnis – sunkesnis. Tačiau tikslus šių ligų ryšys per etiopatogenetinius mechanizmus vis dar nėra aiškus. Tyrimai nurodo abiejų lligų ryšį per autoimuninį organizmo atsaką į citrulinuotus baltymus. Daugelis RA atvejų yra inicijuoti autoimuninio atsako į citrulinuotus baltymus. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad vienas pagrindinių periodontito sukėlėjų Porphyromona gingivalis gali būti atsakingas už anticiklinio citrulinuoto peptido antigenų sintezę, kurie yra pagrindiniai reumatoidinio artrito markeriai. Bakterinės infekcijos ir reumatoidinio artrito jungiančioji grandis galėtų būti P. gingivalis išskiriamos peptidilarginino deaminazės. Tikėtina, kad PPAD, citrulinuodama žmogaus baltymus, galėtų suformuoti sisteminius autoantigenus ir paskatinti anti-CCP antikūnų atsiradimą. Be to, nauji tyrimai patvirtino PPAD autocitrulinaciją. PPAD kaip citrulinuotas bakterinis baltymas galėtų būti potencialus antigenas, kuris galėtų pažeisti šeimininko organizmo toleranciją citrulinuotiems baltymams ir dalyvauti RA patogenezėje. Išvados. Pastaruoju metu atliekama daug tyrimų norint nustatyti ryšį tarp periodontito ir reumatoidinio artrito, tačiau trūksta didesnių kontroliuojamų studijų šiuo klausimu, todėl vienareikšmiškų išvadų pateikti negalima. Atliktos studijos įrodo, kad genetiniai veiksniai lemia organizmo atsaką į lėtines ligas per kompleksinius patogenezės kelius. Remdamiesi epidemiologiniais duomenimis gydytojai reumatologai ir bendrosios praktikos gydytojai turėtų nukreipti RA sergančius pacientus pas odontologą arba periodontologą ištirti periodonto būklę.

Pūslinė (pemphigus) – heterogeniška autoimuninė odos ir gleivinių liga, susijusi su IgG ir IgA autoantikūnų gamyba prieš skirtingas adhezijos molekules epidermyje ir pasireiškianti intraepiderminėmis pūslėmis, kurios dėl plono paviršiaus greitai plyšta. Pemphigus klasifikuojama į keletą nozologinių vienetų, kurie tarpusavyje skiriasi patogeneze, autoantikūnų prisijungimo vieta odoje, bėrimo pobūdžiu bei lokalizacija. Dažniausia iš jų - paprastoji pūslinė, 70 proc. atvejų prasideda burnos gleivinėje, odoje stebimos skausmingos, sunkiai gyjančios erozijos. Lakštinė pūslinė dažniausiai pažeidžia tik odą, jai būdingos erozijos, padengtos hiperkeratotine pleiskana. Paraneoplastinė pūslinė – daugiažidininio autoimuninio paraneoplastinio sindromo pasireiškimas odoje ir gleivinėse, labai heterogeniškais klinikiniais simptomais. Vaistų sukelta pemphigus išgydoma ekskliudavus ją sukėlusį vaistą. Šių ligų diagnostika pagrįsta anamneze, klinikiniu ištyrimu, laboratoriniais tyrimais. Iš jų svarbiausias – tiesioginė imunofluorescencija, kuri pasaulyje yra „auksinis“ standartas pemphigus nustatyti diagnozę. Pemphigus gydymas – sudėtingas ir ilgalaikis, priklausantis nuo patogenetinio mechanizmo ir ligos klinikinės išraiškos, todėl prieš sudarant gydymo planą reikia kruopščiai įvertinti paciento būklę. Pūslinio pažeidimo ir funkcinio sutrikimo, susijusio su liga, gydymas, ligos atsinaujinimo kontrolė, dažniausių šalutinių reiškinių, susijusių su ilgalaikiu gydymu kortikosteroidais ir imunosupresantais sumažinimas, paciento gyvenimo kokybės gerinimas yra pagrindiniai tikslai diagnozavus šią ligą. Pirmo pasirinkimo vaistais gydant pūslinę iki šiol išlieka sisteminiai kortikosteroidai, kuriuos derinant kartu su adjuvantais, klinikinę ligos remisiją galima pasiekti mažiausiomis kortikosteroidų dozėmis.

Auglių nekrozės faktorius (TNF - tumor necrosis factor) yra citokinas, kuris dalyvauja sukeliant uždegimą. Išskiriamas daugiausia makrofagų, bet taip pat ir limfocitų, endotelio ląstelių, adipozinio audinio ląstelių, širdies miocitų, nervinio audinio ląstelių. Padidėjusi TNF koncentracija sukelia pagrindinius uždegimo požymius: karščiavimą, tinimą, paraudimą ir skausmą. TNF skatinamas uždegiminis atsakas gali sukelti daug sveikatos problemų, susijusių su autoimuniniais sutrikimais – reumatoidinį artritą, ankilozinį spondilitą, Crohn‘o ligą, psoriazę, bronchinę astmą. Tyrimai parodė, jog, užblokavus TNF, pacientų būklė pagerėja. Šias ligas galima gydyti panaudojant TNF inhibitorius, kurių vaidmenį puikiai galėtų atlikti TNF surišantys antikūnai. Monokloniniai antikūnai tampa vis populiaresniais įrankiais analitiniuose ir diagnostiniuose metoduose, taip pat ir vis reikšmingesne terapine priemone. Tačiau antikūnų praktinį pritaikymą apsunkina jų imunogeniškumas, sudėtingas ir brangus jų gavimas, nepageidaujamas biologinis aktyvumas, ribotas afiniškumas bei sugebėjimas įsiskverbti į audinius (Zola et al., 1995). Siekiant šias problemas išspręsti yra kuriami rekombinantiniai antikūnai. Norint išvengti imunogeniškumo naudojami chimeriniai (IgG žmogaus, o Fab fragmentas – iš pelių), humanizuoti (iš pelės yra jau tik CDR rajonas) ak. Antikūnų fragmentai Fab, Fv gali taip pat jungtis prie antigeno kaip jų „tėvinės“ molekulės, net jei afiniškumas ir sumažėja. Tačiau, skirtingai nuo... [toliau žr. visą tekstą]
Tumor necrosis factor (TNF) is a cytokine involved in systemic inflammation. Tumor necrosis factor promotes the inflammatory response, which, in turn, causes many of the clinical problems associated with autoimmune disorders such as rheumatoid arthritis, ankylosing spondylitis, Crohn's disease, psoriasis and refractory asthma. These disorders could be treated using a TNF inhibitors. Antibodies against TNF proved to be the most perspective instrument for therapy of increased level of TNF.. Recombinant single chain antibodies (scFv) might be excellent alternative to expensive and complicated monoclonal antibodies. The scFv are recombinant antibody fragments consisting of only two domains: the variable light chain (VL) and variable heavy chain (VH) domains, covalently connected to one another by polypeptide linker. The benefits of scFv over traditional monoclonal antibodies shoul be the small penetrable size and rapid, inexpensive production. In addition, the lack of Fc domains makes them less immunogenic and less capable for binding to Fc receptors distributed on the normal cells. In this work we tried to construct and express scFv antibodies against TNF. Firstly, for this purpose we purified total RNA from hybridoma cells, producing monoclonal anti-TNF antibodies. Then we synthesised cDNA and isolated PCR fragments of variable heavy and light chain domains of monoclonal antibodies against TNF. In order to get single chain antibodies, we coupled domains by a flexible peptide... [to full text]