To see the other types of publications on this topic, follow the link: Autoimuninės ligos.
Journal articles on the topic 'Autoimuninės ligos'
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 29 journal articles for your research on the topic 'Autoimuninės ligos.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Arštikytė, Inesa, Giedrė Kaplerytė, and Irena Butrimienė. "AUTOIMUNINĖS UŽDEGIMINĖS REUMATINĖS LIGOS IR SKIEPIJIMO TIKSLINGUMAS." Sveikatos mokslai 24, no. 6 (May 20, 2014): 100–104. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.121.
Full textAbstract:
Pasaulyje yra net dvidešimt aštuonios infekcinės ligos, nuo kurių efektyviausia apsaugos priemonė yra skiepijimas [1]. Lietuvoje Nacionalinė imunoprofilaktikos programa įgyvendinama nuo 1992 m., vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius Lietuvoje patvirtintas 2007 m. Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas suaugusiųjų skiepijimo rekomendacijų kūrimui ir patvirtinimui. Suaugusiųjų skiepijimo rekomendacijos apima visų suaugusiųjų skiepijimus ir suaugusiųjų, priklausančių tam tikroms rizikos grupėms, skiepijimus [2]. Šiuo metu vienas svarbiausių ir sudėtingiausių uždavinių – rizikos grupių pacientų skiepijimo rekomendacijų sukūrimas, apimantis rizikos grupių identifikavimą, vakcinų, kuriomis galėtų būti taikoma imunoprofilaktika, parinkimas, rekomendacijų, kada imunoprofilaktika turėtų būti taikoma, patvirtinimas, bei naudos-rizikos santykio įvertinimas. Viena sudėtingiausių identifikuojamų rizikos grupių – autoimuninėmis uždegiminėmis reumatinėmis ligomis (AURL) sergantys žmonės, kurie turi padidėjusią riziką sirgti infekcinėmis ligomis, jų eiga dažnai yra sunkesnė, komplikacijos dažnesnės, todėl tai lemia padidėjusį pacientų sergamumą ir mirtingumą. Nustatyta, kad reumatoidiniu artritu (RA) sergantys pacientai turi du kartus didesnę riziką sirgti sunkiomis infekcinėmis ligomis, o tarp sergančių sistemine raudonaja vilklige (SRV) pacientų apie 25 proc. mirties atvejų yra sąlygoti infekcinių ligų [3,4]. Skiriamos kelios padidėjusio imlumo infekcinėms ligoms priežastys: imunodeficitinė būklė dėl autoimuninio uždegiminio proceso, skiriamo gydymo ligos eigą modifikuojančiais medikamentais (LMV), slopinančiais imuninę sistemą, gydymo biologine terapija, ilgalaikio gliukokortikosteroidų vartojimo, gretutinių ligų kiekio, organų ir organų sistemų pažeidimo. Būtina paminėti, jog vakcinos efektyvumas šios rizikos grupės pacientams gali būti sumažėjęs ar net sukelti ligos paūmėjimus.
2
Batulevičiūtė, Lina, Violeta Radžiūnienė, Ramunė Vankevičienė, Odeta Kinčinienė, and Violeta Panavienė. "VAIKŲ NEAIŠKIOS KILMĖS KARŠČIAVIMAS." Medicinos teorija ir praktika 20, no. 4 (February 20, 2014): 376–81. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2014.067.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: neaiškios kilmės karščiavimas, sisteminis jaunatvinis idiopatinis artritas, vaikai. Santrumpos: sJIA – sisteminis jaunatvinis idiopatinis artritas, MAS – makrofagų aktyvacijos sindromas, NKK – neaiškios kilmės karščiavimas. Neaiškios kilmės karščiavimas – karščiavimas ≥ 38,3 °C, trunkantis ilgiau nei 8 dienas, kai, įvertinus anamnezę, klinikinės apžiūros bei pradinių laboratorinių tyrimų duomenis, priežastis lieka nenustatyta. Pagrindinės karščiavimo priežastys vaikų amžiuje yra infekcijos, autoimuninės ligos ir navikai. Tarp reumatinių ligų dažniausias yra sisteminis jaunatvinis idiopatinis artritas. sJIA būdinga ne trumpiau kaip 2 savaites, mažiausiai 3 dienas iš eilės trunkantis karščiavimas, trumpalaikis bėrimas, difuzinė limfadenopatija, hepatosplenomegalija, serozitas ir, žinoma, artritas ar artralgija [1]. Ligos pradžioje apie trečdaliui sJIA sergančių pacientų dar nebūna artrito, o tai neretai sukelia diagnostinių sunkumų. Laboratorinių ir vaizdinių tyrimo metodų duomenys yra nespecifiniai. Nustatant diagnozę, remiamasi klinikiniais simptomais, kurie pasižymi didele įvairove bei vertinimo subjektyvumu. Diferencinei diagnostikai svarbiausia ekskliuduoti kitas ligas: infekciją, leukemiją, neuroblastomą, periodinius karščiavimo sindromus, vaskulitus, sistemines jungiamojo audinio ligas [1]. Makrofagų aktyvacijos sindromas (MAS) – gyvybei grėsminga sJIA komplikacija. Nediagnozavus laiku, paciento ligos išeitis fatališka. Naujausias gydymas pagrįstas citokinų (IL-1, IL-6) slopinimu. Šiame straipsnyje bus nagrinėjamas NKK atvejis, kurio priežastis buvo jaunatvinis idiopatinis artritas.
3
Klimašauskienė, A., and R. Bunevičiūtė. "Miastenija ir Lambert-Eaton miasteninis sindromas, jų gydymo rekomendacijos ir ypatumai COVID-19 pandemijos metu." Neurologijos seminarai 24, no. 84 (July 1, 2020): 138–44. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2020.20.
Full textAbstract:
Miastenija ir Lambert-Eaton (LEMS) miasteninis sindromas yra autoimuninės neurologinės ligos, kurios pasireiškia raumenų silpnumu ir patologiniu nuovargiu. Miastenija yra dažniausia neuroraumeninė liga, o LEMS – labai retas susirgimas. Abi ligos simptomiškai gydomos acetilcholinesterazės inhibitoriais, LEMS – dar ir 3,4 diaminopiridinu ir amifampiridinu, o ilgalaikiam gydymui skiriami imunosupresiniai vaistai: gliukokortikoidai, azatioprinas, kiti imunosupresantai. Timektomija pacientams su timoma ir atrinktai grupei be timomos yra esminis gydymo metodas, taikomas sergant miastenija. Abiejų ligų paūmėjimai gydomi intraveniniais imunoglobulinais ar gydomosiomis aferezėmis. Miastenijos ir LEMS gydymą pandemijos metu rekomenduojama pradėti ir tęsti pagal bendras rekomendacijas. Jei pacientams skirta imunosupresantų, šis gydymas turėtų būti tęsiamas, nes nauda yra didesnė už galimą žalą. Gydymas imunosupresantais nutraukiamas tik išsivysčius sunkiai infekcijai.
4
Punytė, V., and R. Liutkevičienė. "Regos nervo neuritas ir uždegiminių genetinių žymenų sąsajos su pasireiškimu Optic neuritis: relation between inflammatory genetic markers and occurrence of the disease." Neurologijos seminarai 23, no. 81 (February 14, 2020): 117–22. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.16.
Full textAbstract:
Regos nervo neuritas (RNN) yra regos nervo uždegimas. Pagal etiologiją RNN skirstomas į tipinę ir atipinę formas. Tipinis RNN dažniausiai siejamas su išsėtine skleroze. Atipinį RNN gali sukelti įvairios infekcijos, autoimuninės ligos ar kitos uždegiminės ligos. Nors RNN etiologija yra daugiaveiksnė, didelis dėmesys skiriamas uždegiminiams ir imuniniams procesams, kurie, tikėtina, prisideda prie demielinizacijos. Tipinis RNN pasireiškia poūmiu vienpusiu regėjimo aštrumo (RA) sutrikimu ir skausmu, kuris sustiprėja judinant akį. Atipiniui RNN yra būdingas labai stiprus skausmas arba skausmo nebuvimas, abipusis RA sutrikimas, kraujosruvos ir eksudatai regos nervo diskuose. Esant tipiniam RNN, tikimasi greito, reikšmingo RA atsistatymo, o atipinio RNN atveju RA atsistatymo prognozė yra nepalanki. Tobulėjant genetikos technologijoms, galima identifikuoti vis daugiau genų, kurie galėtų turėti įtakos RNN patogenezei. Šiame straipsnyje apžvelgiame RNN epidemiologiją, etiologiją, patofiziologiją, kliniką, diagnostikos ir gydymo galimybes, sąsajas su IS.
5
Markevičiūtė, Agnė, and Viktorija Černulytė. "RETŲ ODOS LIGŲ POVEIKIS PACIENTŲ GYVENIMO KOKYBEI IR PSICHINEI SVEIKATAI." Visuomenės sveikata 28, no. 2 (May 14, 2018): 18–24. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2018.013.
Full textAbstract:
Oda yra labai svarbi žmogaus kūno dalis, kuri turi didelę įtaką psichinei ir fizinei būklei. Randama daug duomenų, kad depresijos paplitimas dermatologijoje didesnis nei bendrojoje populiacijoje, taip pat nustatytas kliniškai reikšmingas šalutinių psichinių sutrikimų, kuriuos minime straipsnyje, paplitimas sergant odos ligomis. Nustatytas ir vis labiau tyrinėjamas ryšys tarp proto ir odos per cheminius ir anatominius mechanizmus, kaip ir ryšys tarp psichiatrijos ir dermatologijos. Supūliavęs hidradenitas, autoimuninės pūslinės ligos yra retos, lėtinės ir dažniausiai sunkios eigos, todėl gali stipriai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę, sukelti fizinį ir emocinį skausmą. Visa tai gali pereiti į psichinius sutrikimus, tokius kaip depresija, nerimas, šizofrenija ir kiti. Todėl svarbiausia laiku pastebėti ir pradėti gydyti pacientus, sergančius odos ir psichinėmis ligomis, o į tą darbą turi būti įtraukti sveikatos priežiūros specialistai: dermatologai, psichiatrai, psichologai, kurie užtikrintų visapusišką pagalbą pacientui.
6
Maksvytytė, Šarūnė, and Pranas Šerpytis. "NEBYLIOJO MIOKARDO INFARKTO APIBRĖŽIMAS, RIZIKOS VEIKSNIAI IR RYŠYS SU STAIGIA MIRTIMI." Health Sciences 31, no. 4 (July 1, 2021): 115–20. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.135.
Full textAbstract:
Nebylusis miokardo infarktas (dar vadinamas besimptomis, tylusis, neatpažintas ar beskausmis MI) – tai simptomų nesukeliantis ar netipiškais simptomais pasireiškiantis miokardo infarktas, sudarantis daugiau nei pusę visų miokardo infarkto atvejų. Nepaisant augančio tyrimų, nagrinėjančių besimptomį miokardo infarktą patyrusių pacientų išgyvenamumo prognozę, skaičiaus, šios būklės ryšys su staigia mirtimi kol kas ištyrinėtas nepakankamai, nedaug žinoma ir apie besimptomio miokardo infarkto paplitimą tarp tam tikrų pacientų grupių. Šiame straipsnyje nagrinėjamas nebyliojo miokardo infarkto apibrėžimas, su šia būkle susiję klinikiniai požymiai, rizikos veiksniai, analizuojama literatūra, aprašanti besimptomio miokardo infarkto ryšį su staigia mirtimi. Literatūros apžvalgai naudoti 2015-2021 m. straipsniai. Remiantis atlikta apžvalga, pastebėta: nebylusis miokardo infarktas įvairiuose literatūros šaltiniuose apibrėžiamas nevienareikšmiškai, kaip pagrindinį nebyliojo miokardo infarkto požymį išskiriant simptomų nebuvimą ar jų netipišką pasireiškimą; besimptomis miokardo infarktas reikšmingai didina staigios mirties riziką; jaunesnis amžius, vyriškoji lytis bei baltoji rasė tarp nebyliuoju miokardo infarktu sergančių asmenų susiję su didesne staigios mirties rizika; vyresnis amžius, hipertenzija, nutukimas, dislipidemija, cukrinis diabetas, autoimuninės ligos, perioperacinis laikotarpis yra galimi nebyliojo miokardo infarkto rizikos veiksniai.
7
Adomaitienė, Rūtenė, Ingrida Kšanienė, Lijana Švenčionienė, and Odeta Kinčinienė. "VAIKŲ AUTOIMUNINIS TIROIDITAS. KLINIKINIS ATVEJIS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 4 (January 10, 2017): 413–15. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.068.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: autoimuninis tiroiditas, Hašimoto tiroiditas, tiroksinas, tirotropinis hormonas, skydliaukė, vaikai. Autoimuninis tiroiditas – tai autoimuninių mechanizmų sąlygota būklė, sutrikdanti skydliaukės veiklą ir manifestuojanti dažniausiai suaugusiesiems. Moterų sergamumas šia liga yra didesnis nei vyrų. Vaikai serga rečiau, bet tai yra viena dažniausių skydliaukės patologijų, nustatomų paauglystėje. Ligos išsivystymą lemia genetinė predispozicija ir aplinkos veiksniai, kurie ir sąlygoja ligos klinikinę išraišką. Normali skydliaukės hormonų koncentracija ir pusiausvyra yra labai reikšminga neurofiziologiniam vaikų vystymuisi ir augimui, todėl labai svarbu laiku įtarti, nustatyti ligą ir gydyti. Straipsnyje pristatomas 12 metų mergaitės klinikinis atvejis. Pacientė buvo hospitalizuota į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vaikų ligų kliniką dėl įvairių nusiskundimų: subfebrilaus karščiavimo, užsitęsusios slogos, didelio bendro silpnumo ir alpimo, plaukų slinkimo, apatijos. Remiantis ligos ir gyvenimo anamneze, klinikinio ištyrimo, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenimis, nustatyta skydliaukės patologija – autoimuninis tiroiditas bei kitos ligos. Paskyrus gydymą L-tiroksinu, labai pagerėjo pacientės fizinė ir emocinė savijauta. Gydant paauglius, reikia itin subtiliai bendrauti ir bendradarbiauti su pacientu siekiant tęsti pradėtą gydymą, vertinant pasiektus rezultatus ir, esant reikalui, koreguojant dozę.
8
Tytmonas, Evaldas, Artūras Vinikovas, Ernesta Mačionienė, Marius Miglinas, and Laurynas Rimševičius. "GLOMERULONEFRITŲ IMUNOSUPRESINIO GYDYMO KOMPLIKACIJOS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 3 (January 2, 2017): 233–38. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.037.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: imunosupresiniai vaistai, glukokortikosteroidai, glomerulonefritai, indukcinė imunosupresija, infekcinės komplikacijos. Įžanga. Glomerulonefritai – heterogeninė inkstų ligų grupė, kuriai būdingas ūmus arba lėtinis autoimuninės kilmės inkstų pažeidimas, pasireiškiantis izoliuotu inkstų pažeidimu arba kaip komplikacija sergant sisteminėmis ligomis (sistemine raudonąja vilklige, vaskulitu ir kt.). Glomerulonefritams gydyti skiriama imunosupresinių vaistų. Jatrogeninės komplikacijos skiriant imunosupresantus dažnos ir įvairios. Darbo tikslas. Ištirti imunosupresinio gydymo sukeltą komplikacijų paplitimą 12 mėnesių laikotarpiu, palyginti komplikacijų dažnį skirtingose gydymo schemų ir amžiaus pacientų grupėse bei įvertinti gydymo efektyvumą remiantis laboratoriniais kriterijais. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyvinio tyrimo metu buvo analizuotos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos centre 2004–2016 m. gydytų pacientų ligos istorijos. Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems autoimuninė inkstų liga histologinio tyrimo metu nustatyta pirmą kartą ir paskirtas pradinis imunosupresinis gydymas. Tyrimo metu surinkti duomenys apdoroti SPSS 22.0 programa, taikant porinį (paired) t-testą ir skaičiuojant galimybių santykį. Rezultatai. Tyrimo imtį sudaro 87 pacientai, kurių amžiaus vidurkis 46,41 m. (± 16,49). Komplikacijos išsivystė 35 pacientams (41,2 proc. pacientų), 52 pacientai (59,8 proc.) neturėjo komplikacijų per 12 mėnesių. 39 pacientams taikyta pulsinė terapija: 15 pacientų skirtas metilprednizolonas, 12 metilprednizolonas ir ciklofosfamidas, 12 tik ciklofosfamidas. Iš 39 tiriamųjų komplikacijos išsivystė 23 pacientams – 65,71 proc. Skiriant metilprednizolono pulsinę terapiją, komplikacijų pastebėta 7 iš 15 pacientų (46,66 proc.), metilprednizoloną ir ciklofosfamidą – 10 iš 12 pacientų (83,33%), tik ciklofosfamidą – 6 iš 12 (50 proc.). Skiriant indukcinę terapiją, komplikacijų atsiradimo rizika per pirmą mėnesį yra net 18,4 karto didesnė nei jos neskiriant, per 3 mėnesius atitinkamai 3,86 karto didesnė, per 6 mėnesius atitinkamai 6,05 karto didesnė, o per 12 mėnesių atitinkamai 5,8 karto didesnė tikimybė įvykti komplikacijai. Vertinant komplikacijų skaičių skirtingose amžiaus grupėse, daugiausia komplikacijų įvyko 46-65 ir vyresnių nei 65 metų tiriamųjų grupėse atitinkamai 16 (61,54 proc.) ir 11 (68,75 proc.), komplikacijų skaičius iki 46 metų amžiaus grupėse buvo mažesnis nei 50 proc. Išvados. Pulsinė terapija padidina komplikacijų išsivystymo riziką iki 18,4 karto pirmą gydymo mėnesį, padidėjusi rizika išlieka visus metus. Daugiausia komplikacijų pasireiškė, kai indukcinei terapijai buvo skiriamas metilprednizolono ir ciklofosfamido derinys. Vyresniame amžiuje dažniau nustatyta gydymo sąlygotų komplikacijų.
9
Romanova, Svetlana, Aušra Žibaitė, Asta Baranauskaitė, and Nomeda Basevičienė. "PERIODONTITO IR REUMATOIDINIO ARTRITO RYŠYS. LITERATŪROS APŽVALGA." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 2 (May 13, 2016): 177–83. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.027.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: periodontitas, reumatoidinis artritas, P. gingivalis, citrulinacija. Darbo tikslas. Apžvelgti mokslinę literatūrą, analizuojančią periodontito ir reumatoidinio artrito patogenezinio ryšio mechanizmus. Apibendrinimas. Tyrimais nustatyta, kad periodontitas (PD) yra susijęs su kai kuriomis sisteminėmis ligomis, tarp jų – reumatoidiniu artritu (RA). Abi ligos apibūdinamos kaip lėtiniai uždegimai, kurių metu uždegiminės ląstelės ir kiti patologiniai veiksniai lemia klinikinių simptomų (patinimo, skausmo) atsiradimą ir šalia esančio kaulo destrukciją. Epidemiologiniai tyrimai patvirtina, kad PD paplitimas yra didesnis tarp RA sergančių pacientų, o ligos laipsnis – sunkesnis. Tačiau tikslus šių ligų ryšys per etiopatogenetinius mechanizmus vis dar nėra aiškus. Tyrimai nurodo abiejų lligų ryšį per autoimuninį organizmo atsaką į citrulinuotus baltymus. Daugelis RA atvejų yra inicijuoti autoimuninio atsako į citrulinuotus baltymus. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad vienas pagrindinių periodontito sukėlėjų Porphyromona gingivalis gali būti atsakingas už anticiklinio citrulinuoto peptido antigenų sintezę, kurie yra pagrindiniai reumatoidinio artrito markeriai. Bakterinės infekcijos ir reumatoidinio artrito jungiančioji grandis galėtų būti P. gingivalis išskiriamos peptidilarginino deaminazės. Tikėtina, kad PPAD, citrulinuodama žmogaus baltymus, galėtų suformuoti sisteminius autoantigenus ir paskatinti anti-CCP antikūnų atsiradimą. Be to, nauji tyrimai patvirtino PPAD autocitrulinaciją. PPAD kaip citrulinuotas bakterinis baltymas galėtų būti potencialus antigenas, kuris galėtų pažeisti šeimininko organizmo toleranciją citrulinuotiems baltymams ir dalyvauti RA patogenezėje. Išvados. Pastaruoju metu atliekama daug tyrimų norint nustatyti ryšį tarp periodontito ir reumatoidinio artrito, tačiau trūksta didesnių kontroliuojamų studijų šiuo klausimu, todėl vienareikšmiškų išvadų pateikti negalima. Atliktos studijos įrodo, kad genetiniai veiksniai lemia organizmo atsaką į lėtines ligas per kompleksinius patogenezės kelius. Remdamiesi epidemiologiniais duomenimis gydytojai reumatologai ir bendrosios praktikos gydytojai turėtų nukreipti RA sergančius pacientus pas odontologą arba periodontologą ištirti periodonto būklę.
10
Kantauskaitė, Justė, Jurgina Ūselienė, Irena Marčiukaitienė, and Jūratė Grigaitienė. "PEMPHIGUS DIAGNOSTIKOS IR GYDYMO AKTUALIJOS." Visuomenės sveikata 27, no. 4 (November 23, 2017): 49–58. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.061.
Full textAbstract:
Pūslinė (pemphigus) – heterogeniška autoimuninė odos ir gleivinių liga, susijusi su IgG ir IgA autoantikūnų gamyba prieš skirtingas adhezijos molekules epidermyje ir pasireiškianti intraepiderminėmis pūslėmis, kurios dėl plono paviršiaus greitai plyšta. Pemphigus klasifikuojama į keletą nozologinių vienetų, kurie tarpusavyje skiriasi patogeneze, autoantikūnų prisijungimo vieta odoje, bėrimo pobūdžiu bei lokalizacija. Dažniausia iš jų - paprastoji pūslinė, 70 proc. atvejų prasideda burnos gleivinėje, odoje stebimos skausmingos, sunkiai gyjančios erozijos. Lakštinė pūslinė dažniausiai pažeidžia tik odą, jai būdingos erozijos, padengtos hiperkeratotine pleiskana. Paraneoplastinė pūslinė – daugiažidininio autoimuninio paraneoplastinio sindromo pasireiškimas odoje ir gleivinėse, labai heterogeniškais klinikiniais simptomais. Vaistų sukelta pemphigus išgydoma ekskliudavus ją sukėlusį vaistą. Šių ligų diagnostika pagrįsta anamneze, klinikiniu ištyrimu, laboratoriniais tyrimais. Iš jų svarbiausias – tiesioginė imunofluorescencija, kuri pasaulyje yra „auksinis“ standartas pemphigus nustatyti diagnozę. Pemphigus gydymas – sudėtingas ir ilgalaikis, priklausantis nuo patogenetinio mechanizmo ir ligos klinikinės išraiškos, todėl prieš sudarant gydymo planą reikia kruopščiai įvertinti paciento būklę. Pūslinio pažeidimo ir funkcinio sutrikimo, susijusio su liga, gydymas, ligos atsinaujinimo kontrolė, dažniausių šalutinių reiškinių, susijusių su ilgalaikiu gydymu kortikosteroidais ir imunosupresantais sumažinimas, paciento gyvenimo kokybės gerinimas yra pagrindiniai tikslai diagnozavus šią ligą. Pirmo pasirinkimo vaistais gydant pūslinę iki šiol išlieka sisteminiai kortikosteroidai, kuriuos derinant kartu su adjuvantais, klinikinę ligos remisiją galima pasiekti mažiausiomis kortikosteroidų dozėmis.
11
Stašaitytė, A., T. Vanagas, V. Danielius, G. Jurkevičienė, and R. Balnytė. "Anti-LGI1 autoimuninis encefalitas. Klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 25, no. 87 (July 1, 2021): 51–57. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2021.08.
Full textAbstract:
Anti-LGI1 encefalitas yra reta autoimuninio limbinio encefalito forma. Kadangi klinikiniai šios ligos požymiai panašūs į kitų tipų encefalitus, dažniausiai susijusius su paraneoplastiniu procesu ar endokrininiu sutrikimu, yra būtinas nuodugnus ištyrimas dėl onkologinės ar endokrininės ligos, siekiant teisingai nustatyti diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą. Pristatome klinikinį atvejį apie 63 m. pacientės ligos diagnozės nustatymą ir gydymą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Neurologijos klinikoje dėl galimai epileptinės kilmės sąmonės sutrikimo. Dėl atminties sutrikimų, židininių traukulių su sutrikusia sąmone, kognityvinių sutrikimų ir tipiškų pokyčių, stebimų smegenų MRT, yra įtariamas limbinis encefalitas. Išsamus ištyrimas leidžia atmesti paraneoplastinius procesus ar endokrininius sindromus, o likvore esančių antikūnų paletės tyrimas patvirtina autoimuninio anti-LGI1 encefalito diagnozę. Skirtas gydymas gliukokortikoidais ir intraveniniu imunoglobulinu leidžia pasiekti gerų rezultatų.
12
Tilindytė, E., I. Muliuolis, and R. Samaitienė. "Autoimuninis encefalomielitas (MOG asocijuotas) su aktyvia ligos dinamika vaizdiniuose tyrimuose ir minimalia klinikine simptomatika." Neurologijos seminarai 23, no. 80 (December 2, 2019): 86–91. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.13.
Full textAbstract:
Anti-MOG asocijuotas encefalomielitas yra uždegiminė demielinizuojanti liga, kurios metu paciento serume nustatomi autoantikūnai prieš mielino oligodendrocitų glikoproteiną (MOG). MOG spektro susirgimams priskiriamos šios patologijos: optinis neuritas, mielitas, smegenų arba smegenų kamieno encefalitas ir ūminis diseminuotas encefalomielitas. Dažniausiai liga pirmą kartą manifestuoja kaip ūminis diseminuotas encefalomielitas, rečiau – kaip optinis neuritas. Būdinga progresuojanti encefalopatija ir įvairialypė židininė neurologinė simptomatika: dirglumas, sąmonės sutrikimas, silpnumas, sensorikos sutrikimai, tuštinimosi, šlapimo pūslės disfunkcija, spazmiškumas, hiperrefleksija, teigiamas Babinskio refleksas, parezės, smegenėlių ataksija, galvinių nervų neuropatijos, nugaros smegenų disfunkcija (skersinis mielitas). Gydymui naudojami gliukokortikoidai, dažniausiai stebimas greitas atsakas. Jei ligos eiga recidyvuojanti, siūloma gydyti intraveniniu imunoglobulinu, azatioprinu, mikofenolato mofetiliu, rituksimabu. Straipsnyje aprašoma 6 metų pacientė, serganti MOG spektro daugiafaziu diseminuotu encefalomielitu. Ligos pradžia buvo poūmė: pirmiausia mergaitė tapo mieguista dienos metu, per mėnesį išsivystė skausmas stovint, dėl kurio liovėsi vaikščioti, dar po kelių dienų atsirado šlapimo susilaikymas, dėl kurio pacientė buvo hospitalizuota. Diagnozė patvirtinta remiantis galvos ir kaklo magnetinio rezonanso tyrimais (MRT) bei MOG antikūnų serume tyrimu. Skyrus gydymą metilprednizolono pulsterapija ir prednizolonu, klinikinė simptomatika išnyko per keletą savaičių. Tačiau šis gydymas buvo nepakankamai efektyvus – nors vaizdiniuose tyrimuose buvo stebimas smegenų pažeidimų regresas, nepavyko išvengti naujų židinių atsiradimo. Kartojant MRT, stebėta recidyvuojanti ligos eiga, tačiau be klinikinių simptomų atsinaujinimo. Recidyvams gydyti buvo skirtas kasmėnesinis intraveninio imunoglobulino kursas (IVIG), iš viso 5 kartus. Gydymas intraveniniais imunoglobulinais buvo efektyvesnis, nes stebėtas pažeidimo židinių regresavimas MRT ir ilgesnė ligos remisija. Tačiau, baigus gydymą, išsivystė ligos paūmėjimas, kuris pasireiškė atsinaujinusia klinikine simptomatika ir naujų židinių atsiradimu MRT, todėl peršasi išvada, kad gydymas IVIG buvo nepakankamai ilgas.
13
Malcienė, Lina, Eglė Tarasevičiūtė, Paulius Civinskas, and Gytė Malciūtė. "SISTEMINĖ RAUDONOJI VILKLIGĖ: NEUROLOGINIAIS SUTRIKIMAIS PASIREIŠKIANTI LIGOS PRADŽIA." Sveikatos mokslai 24, no. 5 (February 20, 2014): 70–72. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.097.
Full textAbstract:
Sisteminė raudonoji vilkligė – autoimuninė liga, kuri pažeidžia platų organų spektrą ir jų sistemas. Jos paplitimas per pastaruosius metus išaugo ir siekia 25/100000 gyventojų per metus. Tiek šios ligos pradžioje, tiek jau ligai įsisenėjus dažniausiai pasireiškia neurologiniai (CNS ir PNS) sutrikimai. Straipsnyje pateikti du klinikiniai atvejai. Pirmoji pacientė skundėsi neurologiniais simptomais, o antroji – šlapimo nelaikymu ir judėjimo sutrikimais. Ištyrus abiejų pacienčių būklę buvo nustatyta sisteminė raudonoji vilkligė su skirtingomis komplikacijomis. Sisteminė raudonoji vilkligė yra sunki liga, nustatoma specifiniais ANA, anti DNR tyrimais. Jų specifiškumas labai ženklus.
14
Masilionis, Tomas, Paulius Vargalis, and Raimondas Kiltinavičius. "VIRUSINĖS C HEPATITO INFEKCIJOS IR 2 TIPO CUKRINIO DIABETO KOMORBIDIŠKUMAS." Health Sciences 30, no. 5 (September 21, 2020): 14–17. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.106.
Full textAbstract:
C hepatitas yra virusinė infekcija, kuri sukelia kepenų pažeidimą. Šios ligos eiga pradžioje besimptomė, tad žmogus, nesijausdamas sergantis, gali ja užkrėsti kitus. Jei užsikrėtus šiuo virusu sergama besimptome ligos forma daugiau nei 6 mėnesius, ji dažniausiai pereina į lėtinę, kuri gali iš lėto progresuoti į kepenų cirozę ir sukelti hepatocitų karcinogenezę. Taip gali susiformuoti hepatoceliulinė karcinoma (HCC). Progresuodama C hepatito viruso (HCV) infekcija gali paveikti kitas gretutines ligas, ar netgi sukelti naujų. Viena iš tokių ligų yra 2 tipo cukrinis diabetas (CD2). Darbo tikslas – išsiaiškinti C hepatito viruso sukeltos infekcijos ir 2 tipo cukrinio diabeto sąsajas. Straipsnių paieška atlikta PubMed, BioMed Central duomenų bazėse. Naudotos raktažodžių kombinacijos: diabetes mellitus, hepatitis C virus extrahepatic manifestations. Rezultatai atskleidė, kad sergantiems HCV sukelta ciroze ir hepatoceliuline karcinoma, CD2 rizika didesnė. HCV labiau paplitęs tarp sergančiųjų CD2. Manoma, kad CD2 išsivystymas HCV sergantiems pacientams siejamas su β ląstelių disfunkcija arba autoimuniniu kasos pažeidimu. Rezistentiškumas insulinui skatina sergančiųjų HCV infekcija kepenų pažaidos bei HCC karcinomos vystymąsi, nepriklausomai, išsivystęs CD2 ar ne. Sergantiems cukriniu diabetu ir HCV turintiems pacientams ženkliai didėja HCC progresavimo rizika, kuri blogina gyvenimo kokybę. Svarbi kuo ankstyvesnė šių ligų diagnostika ir profilaktika, nutukimo, dislipidemijos korekcija bei alkoholio vartojimo ribojimas. Į prevencinius patikrinimus turėtų būti dažniau įtrauktas gliukozės kiekio matavimas kraujyje bei periodinis gliukozės tolerancijos mėginys. Tai sumažintų ne tik CD2, bet ir HCC išsivystymo riziką. Nustatyta, kad sėkmingas HCV gydymas gali sumažinti susirgimo cukriniu diabetu riziką. Ilgą laiką sėkmingai gydant interferonu ar tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais, pastebėta CD2 regresija. Lyginant HCV gydymą interferonais ir tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais, geresnė CD2 kontrolė gauta, kuomet pacientai buvo gydomi tiesiogiai veikiančiais priešvirusiniais preparatais.
15
A., Juknelytė, Vaičekauskytė Ž., Mickevičienė D., and Balnytė R. "Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė: nuo patogenezės iki gydymo naujovių. Literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 24, no. 83 (January 1, 2020): 35–40. http://dx.doi.org/10.29014/10.29014/ns.2020.04.
Full textAbstract:
Išsėtinė sklerozė (IS) – lėtinė autoimuninė uždegiminė centrinės nervų sistemos liga, kuri paveikia daugiau nei 2,3 mln. žmonių visame pasaulyje. Apie 15 % atvejų IS prasideda pirminės progresuojančios išsėtinės sklerozės (PPIS) eiga. Ilgai buvo manyta, kad uždegimas yra pirminis veiksnys, pradedantis patologinių procesų mechanizmą, o neurodegeneracija tik paspartina ligos progresavimą. Naujausi duomenys atskleidžia tikslesnių detalių apie PPIS patogenezę, kurios paskatino kurti naują vaistą. Po ilgus metus trukusio nesėkmingų gydymo metodų taikymo naujas vaistas okrelizumabas parodė daug žadančių rezultatų, gydant PPIS. Vaistas buvo patvirtintas 2018 m. Europos vaistų agentūros (EMA). Nors PPIS laikyta nepagydoma liga, šiandien teikiama daugiau vilčių pacientams, stabdant negalios progresavimą.
16
Juknelytė, A., Ž. Vaičekauskytė, D. Mickevičienė, and R. Balnytė. "Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė: nuo patogenezės iki gydymo naujovių. Literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 24, no. 83 (January 1, 2020): 35–40. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2020.04.
Full textAbstract:
Išsėtinė sklerozė (IS) – lėtinė autoimuninė uždegiminė centrinės nervų sistemos liga, kuri paveikia daugiau nei 2,3 mln. žmonių visame pasaulyje. Apie 15 % atvejų IS prasideda pirminės progresuojančios išsėtinės sklerozės (PPIS) eiga. Ilgai buvo manyta, kad uždegimas yra pirminis veiksnys, pradedantis patologinių procesų mechanizmą, o neurodegeneracija tik paspartina ligos progresavimą. Naujausi duomenys atskleidžia tikslesnių detalių apie PPIS patogenezę, kurios paskatino kurti naują vaistą. Po ilgus metus trukusio nesėkmingų gydymo metodų taikymo naujas vaistas okrelizumabas parodė daug žadančių rezultatų, gydant PPIS. Vaistas buvo patvirtintas 2018 m. Europos vaistų agentūros (EMA). Nors PPIS laikyta nepagydoma liga, šiandien teikiama daugiau vilčių pacientams, stabdant negalios progresavimą.
17
M., Vaišvilas, Mameniškienė R., and Barkauskienė A. "Anti-Yo antikūnų sukelta paraneoplastinė smegenėlių degeneracija. Atvejų pristatymas ir literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 24, no. 83 (January 1, 2020): 61–67. http://dx.doi.org/10.29014/10.29014/ns.2020.08.
Full textAbstract:
Paraneoplastiniai neurologiniai sindromai (PNS) – grupė ligų, kai neurologinį sindromą sukelia ne tiesioginis naviko ar masės efektas centrinei ar periferinei nervų sistemai, o autoimuninis organizmo atsakas į naviką arba medžiagas, kurias išskiria naviko ląstelės. PNS yra retesni už tiesiogines, metastazines ir su gydymu susijusias vėžio komplikacijas, tačiau svarbūs, kadangi sukelia sunkius neurologinius pažeidimus ir didina mirtingumą pacientams, kuriems vėžio diagnozė nenustatyta. Paraneoplastinė anti-Yo antikūnų sukelta smegenėlių degeneracija siejama su specifiniu poūmės eigos progresuojančiu neurologiniu sindromu, nespecifiniais pakitimais vaizdiniuose tyrimuose ir ligos eigoje aptinkamais ginekologiniais piktybiniais navikais vyresnėms moterims. Nepaisant daugelio agresyvaus gydymo galimybių, pasveikimo prognozė yra abejotina. Straipsnyje pristatome du paraneoplastinės smegenėlių degeneracijos atvejus ir pateikiame literatūros apžvalgą.
18
Vaišvilas, M., R. Mameniškienė, and A. Barkauskienė. "Anti-Yo antikūnų sukelta paraneoplastinė smegenėlių degeneracija. Atvejų pristatymas ir literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 24, no. 83 (January 1, 2020): 61–67. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2020.08.
Full textAbstract:
Paraneoplastiniai neurologiniai sindromai (PNS) – grupė ligų, kai neurologinį sindromą sukelia ne tiesioginis naviko ar masės efektas centrinei ar periferinei nervų sistemai, o autoimuninis organizmo atsakas į naviką arba medžiagas, kurias išskiria naviko ląstelės. PNS yra retesni už tiesiogines, metastazines ir su gydymu susijusias vėžio komplikacijas, tačiau svarbūs, kadangi sukelia sunkius neurologinius pažeidimus ir didina mirtingumą pacientams, kuriems vėžio diagnozė nenustatyta. Paraneoplastinė anti-Yo antikūnų sukelta smegenėlių degeneracija siejama su specifiniu poūmės eigos progresuojančiu neurologiniu sindromu, nespecifiniais pakitimais vaizdiniuose tyrimuose ir ligos eigoje aptinkamais ginekologiniais piktybiniais navikais vyresnėms moterims. Nepaisant daugelio agresyvaus gydymo galimybių, pasveikimo prognozė yra abejotina. Straipsnyje pristatome du paraneoplastinės smegenėlių degeneracijos atvejus ir pateikiame literatūros apžvalgą.
19
Arštikytė, Inesa, Irena Butrimienė, and Algirdas Venalis. "Autoimuniniu artritu sergančių biologine terapija gydomų pacientų stebėjimo duomenys (lietuvos reumatinių ligų biologinės terapijos duomenų bazės duomenys)." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 3.2 (June 10, 2015): 390–405. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.063.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: biologinės terapijos registrai, biologinės terapijos duomenų bazės, gydymo tęstinumas, efektyvumas, saugumas. Darbo tikslas. Įvertinti biologinių vaistų gydymo tęstinumą ir identifikuoti gydymo keitimo priežastis Lietuvos reumatinių ligų biologinės terapijos duomenų bazės (BIOLIT) pacientams. Tyrimo medžiaga ir metodai. Buvo ištirti 386 anksčiau biologine terapija negydyti autoimuniniais artritais (AA) sergantys pacientai, kurių duomenys buvo įtraukti į BIOLIT. Ankiloziniu spondilitu (AS), reumatoidiniu (RA), psoriaziniu (PsA) ir juveniliniu artritu (JIA) sergančių pacientų duomenys buvo renkami prieš paskiriant gydymą bei viso gydymo metu nustatytais laikotarpiais. Vertinti demografiniai, vartojamų medikamentų, ligos aktyvumo ir funkcinio neįgalumo rodiklių duomenys. Analizuota biologinės terapijos vaistų skyrimo trukmė ir gydymo keitimo priežastys. Rezultatai. Geriausias gydymo tęstinumas pastebėtas tarp adalimumabu ir etanerceptu gydytų AA pacientų. Tarp visų AA pacientų, kuriems gydymas biologine terapija nebuvo keičiamas, ligos aktyvumas statistiškai reikšmingai sumažėjo po 3 mėnesių, o poveikis išliko viso gydymo metu. Nebuvo nustatyta koreliacijos tarp AA pacientų ligos aktyvumo ir naudotų biologinių vaistų, infliksimabo dozės, ligą modifikuojančių vaistų naudojimo ir metotreksato dozės. 143 pacientų kraujo serumai buvo tirti dėl antikūnių prieš vaistus ir vaistų koncentracijos. 3,7 proc. adalimumabu ir 9,8 proc. infliksimabu gydytų pacientų nustatyti teigiami antikūnų prieš vaistus titrai; antikūnai prieš etanerceptą nenustatyti nė viename iš tirtų kraujo serumų. Pagrindinės priežastys, dėl kurių gydymas turėjo būti keičiamas, – nepakankamas jo efektyvumas RA, AS ir PsA, nepageidaujami reiškiniai JIA pacientams. Prieš gydymo keitimą ilgiausiai buvo gydomi pegiliuotu certolizumabu, infliksimabu ir adalimumabu RA, infliksimabu – AS, etanerceptu – PsA ir JIA pacientai. 19,7 proc. AA pacientų nutraukė gydymą biologine terapija dėl nepageidaujamų reiškinių. Infekcijos buvo dažniausiai nustatomi nepageidaujami reiškiniai. Gydymo metu aktyvi tuberkuliozė buvo nustatyta 1,66 proc., o latentinė – 3,37 proc. pacientų. Išvados. BIOLIT duomenys atspindi realią Lietuvos gydymo biologine terapija situaciją. Ši duomenų bazė pritaikyta analizuoti gydymo tęstinumą, gydymo biologiniais vaistais keitimus.
20
Zinkevičiūtė, J., S. Ambrasas, A. Kiziela, R. Strumila, S. Brašiškienė, and E. Dlugauskas. "Mažesnis depresijos simptomų pasireiškimas tarp uždegiminėmis žarnų ligomis sergančių pacientų, gydomų biologine terapija: kiekybinis palyginamasis pjūvio tyrimas." Neurologijos seminarai 23, no. 80 (December 2, 2019): 71–78. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.11.
Full textAbstract:
Įvadas. Remiantis anksčiau atliktais tyrimais, viena iš galimų depresijos priežasčių yra autoimuninis uždegimas, sukeliantis interleukinų bei citokinų kiekio padidėjimą ir taip paveikiantis bendrą savijautą ir nuotaiką. Darbo tikslas. Palyginti pacientų, sergančių uždegiminėmis žarnų ligomis ir gaunančių gydymą tumoro nekrozės faktoriaus alfa inhibitoriumi (adalimumabu ar infliksimabu), depresijos ir nerimo simptomus su gydymą kitais vaistais gaunančiais pacientais. Metodai. Naudotas kiekybinis pjūvio tyrimo dizainas. Taikyti instrumentai: opinio kolito aktyvumo indeksas, Krono ligos aktyvumo indeksas, Beko depresijos klausimyno I neurovegetacinių depresijos požymių poskalė, Hospitalinė nerimo ir depresijos skalė (HADS). Įtraukti aktyviu opiniu kolitu arba Krono liga sergantys, antidepresantų nevartojantys pacientai. Dalyviai, gaunantys biologinę terapiją, sudarė tiriamąją (eksperimentinę), negaunantys – biologinės terapijos kontrolinę grupę. Rezultatai. Tyrime analizuoti 46 pacientų duomenys. Tarp grupės, kuri gavo TNF-α inhibitorių, ir grupės, gavusios gydymą kitais vaistais, ligos aktyvumo indeksas reikšmingai nesiskyrė (Krono liga – 3,54 vs 4,20; opinis kolitas – 5,70 vs 5,00; p > 0,05). Beko depresijos klausimyno I neurovegetacinių depresijos požymių poskalės rezultatai tarp minėtų grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (2,52 vs 3,91; p > 0,05). HADS bendro įverčio vidurkis statistiškai reikšmingai didesnis kontrolinėje grupėje (5,22 vs 8,13; p < 0,05). Lyginant HADS nerimo poskalės vidurkius, skirtumai nebuvo reikšmingi (3,78 vs 5,48; p > 0,05), tačiau HADS depresijos poskalės vidurkis statistiškai reikšmingai didesnis kontrolinėje grupėje (1,43 vs 2,65; p < 0,05). Išvados. Tumoro nekrozės faktoriaus alfa inhibitoriumi gydomi pacientai patyrė mažiau depresijos simptomų, esant panašiam ligos aktyvumui, nei pacientai, gaunantys kitą gydymą. Nustatyta, kad tarp pacientų, sergančių uždegiminėmis žarnų ligomis, depresijos simptomai paveikiami labiau negu nerimo simptomai.
21
Afanasjeva, B., and R. Balnytė. "Spastiškumo sąsajos su neuropatiniu skausmu pacientams, sergantiems išsėtine skleroze." Neurologijos seminarai 23, no. 80 (December 2, 2019): 67–70. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.10.
Full textAbstract:
Įvadas. Išsėtinė sklerozė (IS) – tai lėtinė uždegiminė autoimuninė demielinizuojanti centrinės nervų sistemos liga. Spastiškumas yra viena iš neįgalumą sukeliančių komplikacijų pacientams, sergantiems šia liga, ir gali turėti įtakos neuropatinio skausmo atsiradimui, kurie kartu dar labiau sutrikdo paciento kasdienę veiklą. Tiriamieji ir tyrimo metodai. Buvo tiriami pacientai, sergantys IS. Sergančiųjų IS negalia vertinta naudojant išplėstinę negalios vertinimo skalę (EDSS), spastiškumas – naudojant modifikuotą Ashworth spastiškumo skalę, neuropatinis skausmas – naudojant neuropatinio skausmo diagnostikos klausimyną (DN4). Rezultatai. Tyrime dalyvavo 59 pacientai. Tiriamųjų grupę sudarė 39 moterys ir 20 vyrų. Tiriamieji sirgo recidyvuojančia remituojančia – 52 pacientai (88,1 %), progresuojančia – 7 (11,9 %) IS ligos formomis. Lyginant ligos formas, didesnis negalios laipsnis buvo nustatytas sergantiesiems progresuojančia ligos forma – 6,36 ± 1,38, o sergantiesiems recidyvuojančia remituojančia ligos forma – 4,38 ± 1,4 (p = 0,001). Spastiškumas nustatytas 35 (59,3 %) pacientams, sergantiems IS. Jo lokalizacija (N = 35): per alkūnės sąnarį – 2 (5,71 %), kelio sąnarį – 27 (77,14 %), alkūnės ir kelio sąnarį – 6 (17,15 %). Neuropatinis skausmas nustatytas 33 pacientams (55,9 %), skausmo lokalizacija: viršutinėse galūnėse – 5 (15,15 %), apatinėse galūnėse – 23 (69,7 %), abiejose galūnėse – 5 (15,15 %). Moterims (N = 39; 61,54 %) spastiškumas buvo nustatomas dažniau nei vyrams (N = 20; 55 %) (p = 0,42). Neuropatinio skausmo pobūdis: deginantis – 18 (30,5 %), primena skausmingą šalimą – 14 (23,7 %), elektros srovės plitimą – 11 (18,6 %). Pacientai, kurie turėjo spastiškumą, dažniau skundėsi neuropatiniu skausmu (r = 0,655, p = 0,0001). Nustatytas didesnis spastiškumas gali būti susijęs su didesniu skausmo intensyvumu (r = 0,536, p = 0,0001). Spastiškumo vieta gali būti susijusi su neuropatinio skausmo vieta, nes sąnaryje, kuriame buvo nustatytas spastiškumas, buvo jaučiamas ir skausmas (p = 0,0001). Išvados. Tirti pacientai IS susirgo vyresniame amžiuje. Didesnė dalis tiriamųjų sirgo recidyvuojančia remituojančia ligos forma, o sergančiųjų progresuojančia forma negalia buvo didesnė. Spastiškumas pasireiškė daugiau nei pusei tiriamųjų, sergančių IS. Neuropatinis skausmas dažniausiai nustatytas apatinėse, rečiau – viršutinėse galūnėse. Pacientai dažniausiai jautė deginančio pobūdžio skausmą, rečiau – skausmingo šalimo ir elektros srovės plitimo pojūčio skausmą. Pacientams, kuriems nustatytas spastiškumas, dažniau pasireiškė neuropatinis skausmas. Didesnis spastiškumas gali būti susijęs su didesniu skausmo intensyvumu, o spastiškumo vieta – su neuropatinio skausmo vieta.
22
Jokubaitis, M., and J. Valaikienė. "Infekcinio encefalito diagnostika ir gydymas imunosupresinių būklių metu: klinikinio atvejo pristatymas ir literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 23, no. 80 (December 2, 2019): 98–105. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.15.
Full textAbstract:
Infekcinis encefalitas imunosupresinių būklių metu yra neretai pasitaikanti, greitos diagnostikos ir ankstyvo gydymo reikalaujanti būklė, galinti sąlygoti sunkų neurologinį deficitą ir net ligonio mirtį. Ši problema tampa itin aktuali didėjant sergamumui onkologinėmis ir autoimuninėmis ligomis, kurios yra gydomos imunosupresiniu poveikiu pasižyminčiais vaistais. Esant imunosupresinei būklei, infekcinio encefalito diagnostika yra sudėtinga, nes klinikiniai simptomai, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų pokyčiai dažnai yra silpniau išreikšti ar imituojantys neinfekcinės kilmės susirgimus. Todėl imunosupresiniams ligoniams, kuriems staiga pasireiškia neurologinė židininė simptomatika, būtina įtarti neuroinfekciją, net ir nesant encefalitui būdingų klinikinių požymių. Laiku nustačius infekcinio encefalito diagnozę ir pradėjus gydymą, gerėja ligos prognozė. Šiame straipsnyje pristatomas sudėtingas netipinis klinikinis atvejis, kai 62 m. ligoniui, sergančiam mielomine liga, ūmus meningoencefalitas debiutavo insultui būdinga klinika. Taip pat apžvelgiama literatūra, susijusi su infekcinio encefalito klinikiniu pasireiškimu, diagnostika ir gydymo rekomendacijomis imunosupresinių būklių metu.
23
Bereikienė, Simona, and Jelena Rascon. "Hemofagocitinė limfohistiocitozė: literatūros apžvalga." Acta medica Lituanica 24, no. 1 (April 25, 2017): 51–66. http://dx.doi.org/10.6001/actamedica.v24i1.3463.
Full textAbstract:
Hemofagocitinė limfohistiocitozė – tai sindromas, besivystantis dėl sutrikusios imuninio atsako aktyvacijos ir slopinimo pusiausvyros. Išskiriama pirminė (genetinė arba šeiminė) sindromo forma, nulemta genų, dalyvaujančių imuninių ląstelių sąveikoje, mutacijų; ir antrinė (sporadinė) forma, besivystanti dėl infekcijos, navikinio, autoimuninio proceso ar metabolinių sutrikimų. Antrinės hemofagocitinės limfohistiocitozės genetinis pagrindas kol kas nežinomas. Pirminei ir antrinei formoms būdingas toks pats specifinis hiperuždegiminių reakcijų bei klinikinių simptomų kompleksas, kuriuo grindžiama patologijos diagnostika. Tačiau pirminės ir antrinės formų atskyrimas dažnai tampa iššūkiu dėl patologijos retumo, plataus klinikinių požymių spektro, dėl riboto specifinių testų prieinamumo ir, svarbiausia, gydymo taktikos ypatumų. Etiopatogenetinis pirminės formos gydymas yra skubi alogeninė kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija, be kurios išeitis neišvengiamai fatali. Antrinės formos gydymas priklauso nuo klinikinės išraiškos ir ją sukėlusios infekcijos pobūdžio. Labai svarbi laiku atlikta diagnostika norint kuo skubiau pradėti tinkamą gydymą bei pagerinti išgyvenamumą. Hemofagocitinės limfohistiocitozės gydymą komplikuoja didelis su gydymu susijęs mirtingumo dažnis bei ligos polinkis recidyvuoti.
24
Antanavičiūtė, Kamilė, and Rūta Šarkūnaitė. "CELIAKIJOS IR 1 TIPO CUKRINIO DIABETO RYŠYS." Health Sciences 31, no. 4 (July 1, 2021): 128–31. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.139.
Full textAbstract:
Celiakija – tai autoimuninis plonųjų žarnų uždegimas, sukeltas Th-1 limfocitų hiperreakcijos į kviečiuose, rugiuose bei miežiuose esantį baltymą gliadiną bei lemiantis gleivinės gaurelių atrofiją, kriptų hiperplaziją ir malabsorbciją. Nustatyta, jog sergantys šia liga yra linkę sirgti 1 tipo cukriniu diabetu (CD), nes abi ligas sieja bendra genetinė kilmė. Pasaulyje celiakijos dažnis 1 tipo CD sergančiųjų populiacijoje yra nuo 5 iki 16 kartų didesnis, nei bendrojoje. Dažnai celiakija sergant 1 tipo CD yra asimptominė, tačiau, jos negydant, stebima bloga glikemijos kontrolė, didesnė kardiovaskulinių ligų rizika, didėja diabeto komplikacijų pasireiškimo rizika jaunesniame amžiuje. Šiuo metu nėra bendrosios nuomonės dėl celiakijos diagnozavimo ir gydymo taktikos sergant 1 tipo CD. Pagrindinis celiakijos gydymo būdas bendrojoje populiacijoje yra ilgalaikė begliutenė dieta, todėl šis gydymas rekomenduojamas ir sergantiesiems abiem minėtomis ligomis, tačiau laikantis šios dietos, sergantieji 1 tipo CD turi būti prižiūrimi gydytojų endokrinologo ir dietologo. Tyrimo tikslas − išanalizuoti mokslinėje literatūroje aprašytą celiakijos ir 1 tipo cukrinio diabeto ryšį. Tyrimo metodika. Atlikta sisteminė literatūros apžvalga, naudojantis PubMed, ScienceDirect duomenų bazėmis, nagrinėjant straipsnius apie celiakinę ligą ir 1 tipo cukrinį diabetą. Atrinkti ir išanalizuoti 23 straipsniai. Rezultatai. Atlikti tyrimai patvirtina didesnį celiakijos pasireiškimo dažnį tarp sergančiųjų 1 tipo CD, lyginant su sveikąja populiacija.
25
Gintauskienė, Viltė Marija, Margarita Paulauskienė, and Brigita Šitkauskienė. "Sisteminių autoimuninių ligų, susijusių su plaučių pažeidimu, laboratorinės diagnostikos galimybės." Pulmonology and allergology 1, no. 2 (September 20, 2017). http://dx.doi.org/10.37499/pia.212.
Full textAbstract:
Daugelis autoimuninių ligų yra siejamos su sisteminiu įvairių organų pažeidimu. Šių ligų metu gali būti pažeidžiama ir kvėpavimo organų sistema. Šiame straipsnyje aptariamos pagrindinės sisteminės autoimuninės ligos, galinčios sukelti plaučių pažeidimus, bei jų metu nustatomų autoantikūnų reikšmė. Laboratorinė autoantikūnų diagnostika, įtariant tokias ligas kaip, sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, sisteminė sklerozė (sklerodermija), polimiozitas, dermatomiozitas, Sjogreno, Gudpasčerio bei antifosfolipidinis sindromai arba vaskulitas yra itin svarbi ankstyvajai ligos diagnostikai bei galimai ligos prognozei vertinti. Vienu pagrindinių laboratoriniu tyrimo metodu autoantikūnams įvertinti laikoma netiesioginė imunofluorescencija.
26
Sondienė, Rūta. "Autoimuninis tiroiditas, hipotirozė ir natūralaus gydymo galimybės." Lithuanian General Practitioner 24, no. 4 (April 15, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.54.
Full textAbstract:
Skydliaukės ligos yra vienos iš dažniausių endokrininių ligų. 70 proc. šių ligų lemia genetiniai veiksniai. Jeigu šeimoje yra sergančiųjų skydliaukės ligomis, didžiąją autoimuninių skydliaukės ligų dalį (70–80 proc.) sukelia ilgai veikiantys aplinkos veiksniai. Moterys hipotiroze serga 2–3 kartus dažniau nei vyrai [1]. Autoimuninis tiroiditas (AT) yra dažniausia pirminės hipotirozės priežastis.Ligos metu veikiant imunocitams ir imunoglobulinams suardomas liaukinis audinys, dėl to skydliaukėje vystosi fibrozė ir nepakankama hormonų sintezė. AT progresuoja lėtai – mėnesiais, metais [4].
27
Kilimonienė, Rasa, Eglė Machtejevienė, Rasa Traberg, Rūta Navardauskaitė, Vilma Ivanauskienė, and Rasa Tamelienė. "Retos ligos klinikinis pasireiškimas ir diagnostika: nuo prenatalinio laikotarpio iki ankstyvosios vaikystės. Klinikinis pigmento nelaikymo ligos atvejis." Lithuanian Obstetrics & Gynecology 23, no. 1 (March 20, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/lag.39.
Full textAbstract:
Santrauka. Pigmento nelaikymo liga – tai genodermatozė, kuriai budingas odos ir kitų ektoderminių organų pažeidimas. Tai reta liga, paveldima su X chromosoma susijusiu dominantiniu būdu. Liga pasireiškia dėl X chromosomoje įvykusio IKBKG/NEMO patogeninio pokyčio. Manoma, kad dėl to audiniuose sutrinka imuninė tolerancija, sukelianti autoimuninę reakciją. Šia liga serga beveik išimtinai mergaitės, nes liga dažniausiai yra letali vyriškosios lyties embrionams. Straipsnyje pristatomas labai retas pigmento nelaikymo klinikinis atvejis, nuo prenatalinės diagnostikos galimybių iki tolesnių paciento priežiūros gairių, apžvelgiami mokslinės literatūros duomenys.
28
Tamašauskienė, Laura, Viltė Krištopaitytė, and Brigita Šitkauskienė. "Th22 ir Th17 vaidmuo alerginių kvėpavimo takų ligų metu." Pulmonology and allergology 5, no. 2 (September 23, 2021). http://dx.doi.org/10.37499/pia.763.
Full textAbstract:
Dažniausios alerginės kvėpavimo takų ligos yra alerginis rinitas (AR) ir alerginė astma, kurioms būdingas lėtinis uždegimas viršutiniuose ir apatiniuose kvėpavimo takuose. Šios dvi ligos yra glaudžiai susijusios: net 80 proc. sergančiųjų astma serga ir AR, 10–40 proc. AR sergančių pacientų diagnozuojama astma. Alerginė astma ir AR yra heterogeniškos ligos, kurioms būdingi panašūs imunologiniai mechanizmai. Mokslinėje literatūroje plačiausiai nagrinėjamas 2-o tipo uždegimas, kurį lemia 2–o tipo T limfocitai pagalbininkai (Th2) bei šių ląstelių išskiriami IL-4, IL-5, IL-13. Vis tik gilėjant alerginių kvėpavimo ligų patogenezės sampratai, dėmesys krypsta į naujas ląstelių populiacijas: Th22 ir Th17. Jau žinoma, kad šių ląstelių išskiriami citokinai atlieka svarbią funkciją autoimuninių ir lėtinių uždegiminių ligų, tokių kaip reumatoidinis artritas, išsėtinė sklerozė ir uždegiminių žarnyno ligų, patogenezėje. Šios apžvalgos tikslas yra pristatyti naujausią informaciją apie Th22 ir Th17 ląstelių bei jų išskiriamų citokinų reikšmę alerginių kvėpavimo ligų metu.
29
Antanavičiūtė, Kamilė, Eglė Valužytė, and Giedrė Žalaitė. "Celiakija ir 1 tipo cukrinis diabetas. Literatūros apžvalga." Lithuanian General Practitioner 24, no. 6 (June 25, 2020). http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.89.
Full textAbstract:
Celiakija – tai autoimuninis plonųjų žarnų uždegimas, sukeltas Th-1 limfocitų hiperreakcijos į kviečiuose, rugiuose bei miežiuose esantį baltymą gliadiną bei lemiantis gleivinės gaurelių atrofiją, kriptų hiperplaziją ir malabsorbciją. Nustatyta, jog sergantieji šia liga linkę sirgti 1 tipo cukriniu diabetu (CD), nes abi ligas sieja bendra genetinė kilmė. Pasaulyje celiakijos dažnis 1 tipo cukriniu diabetu sergančiųjų populiacijoje yra nuo 5 iki 16 kartų didesnis nei bendrojoje. Dažnai celiakija sergant 1 tipo CD yra asimptomė, tačiau celiakijos negydant yra bloga glikemijos kontrolė, didesnė širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika, didėja cukrinio diabeto komplikacijų pasireiškimo rizika jaunesniame amžiuje. Šiuo metu nėra vieningos nuomonės dėl celiakijos diagnozavimo ir gydymo sergant 1 tipo CD. Pagrindinis celiakijos gydymo būdas yra ilgalaikė begliutenė dieta, todėl šis gydymas rekomenduojamas ir sergant abiem minėtomis ligomis, tačiau besilaikantys šios dietos sergantieji 1 tipo CD turi būti atidžiai prižiūrimi gydytojų endokrinologo ir dietologo.