Academic literature on the topic 'Baltrušaitis'

SummaryThe article explores the works of Jurgis Baltrušaitis on depraved perspectives. In particular, it examines his references to Jesuit scholar Athanasius Kircher in the books dedicated to anamorphoses, aberrations, Egyptomania and distorting mirror’s reflections. The paper questions what led Baltrušaitis to the dialogue with the German visionary. The close reading of Baltrušaitis works reveals that in Kircher’s pre-modern thinking the art historian found those domains of between-the-two, communalities of art and science, art and nature, art and social imaginary that have become more important in postmodernist period. Kircher’s treatises, previously uninterpreted in the context of art history, encouraged the development of the broader studies of images focused on visual phenomena that remained for a long time outside the autonomous field of art history. Without privileging an aesthetic and evolutionary approach in art history, Baltrušaitis’ works reveal anthropological and ontological dimensions of images. They disclose that the image is always related to visual experience and imagination, which takes us beyond the horizon of reality.

This essay examines Jurgis Baltušaitis’ writings and shows its connections with the works of Henri Focillon, Aby Warburg and Athanasius Kircher. Baltušaitis oriented his interdisciplinary analyses in art history and cultural studies. The essay aims to demonstrate the complexity and importance of Baltrušaitis’ ideas that are developed in the comparative research of medieval art history, depraved perspectives, aberrations and illusions. Those works are linked by the philosophy of image and imagination that stand at the crossroads between abstractness and concreteness, myth and history, reality and illusion, rational and irrational forces, the East and West. This article tries to shape Baltrušaitis’ legacy by offering an insight into his thinking which unites various research topics, typically excluded from positivistic studies. It reveals the underlying structures of cultural imaginary in which cross-cultural interactions take place. It argues for the revaluation of his oeuvre by attending to the theoretical concerns behind his historical research program.

The article describes the history of research on Baltic languages in Moscow from the second half of the 19th century, when the Lithuanian language began to be taught at Moscow University. At different times, the Moscow State University, the Institute of Slavic Studies of the Russian Academy of Sciences, the “Baltrušaitis House” at the Embassy of the Republic of Lithuania in the Russian Federation, and the Institute of Linguistics of the Russian Academy of Sciences were the centers of research on Baltic studies in Moscow. The article describes the main directions in development of Balto-Slavic studies in Moscow, gives the names of prominent scholars in this field and provides a bibliography of the major publications.

CONTENTS I. DISCOURSE: THE RESEARCH PROBLEMS OF GENERATION, PERCEPTION AND IMPACTAgnieszka Miksza (Poland). The Politics of Reading and Writing. Jeanette Winterson’s Dialogue with Herself and the Reader... 11Olga Glebova (Poland). Recontextualisation as an Interpretive Strategy in Contemporary Novelistic Discourse ... 19Wojciech Majka (Poland).Understanding as Context for Disclosure ... 30Jurgita Vaičenonienė (Lithuania). Cultural Translation and Linguistic Metaphor: A Case Study of Verbal Metaphor Translation ... 38Regina Koženiauskienė (Lithuania). The Manipulation of Headlines: The Opposition of Text and Context... 50Erika Rimkutė, Neringa Pakalnytė (Lithuania). Topics and Linguistic Features of Social Advertisements...57Dovilė Vengalienė (Lithuania). The Cultural Aspects of Auto-Ironic Blends Referring to Lithuania and America in News Headlines ... 73Solveiga Sušinskienė (Lithuania). Nominalization as a Micro-Structural Item of English Scientific Discourse ...84 II. LITERARY FICTION: INTERPRETATION POSSIBILITIESUgnius Keturakis (Lithuania). Two Ways Leading to Modern National Culture: Vincas Kudirka and Jurgis Baltrušaitis... 93Marek Smoluk (Poland). The English Royal Court through the Eyes of Erasmus ... 105Ingrida Žindžiuvienė (Lithuania). Location and Space in Don Delillo’s Cosmopolis and Antanas Škėma’s Balta drobulė ... 112 III. CONTEMPORARY RESEARCH INTO LITHUANIAN LINGUISTICS: LINGUISTIC AND EXTRALINGUISTIC APPROACHESJonas Andrijauskas, Lina Bačiūnaitė-Lužinienė, Vytas Kriščiūnas (Lithuania). The Employment of New Technologies in Diachronic Toponymy ... 123Saulė Juzelėnienė, Giedrė Baranauskaitė (Lithuania). The Expression of Semantic Group of Movement in the Air in the Lithuanian and English Languages... 135Robertas Kudirka (Lithuania). The Formant Structure of the Accented Long and Short Vowels in the Lithuanian Standard Language... 141Jurga Kerevičienė (Lithuania). Dativus iudicantis in Lithuanian and its Equivalents in English ... 153Daiva Aliūkaitė (Lithuania). Accuracy of Standard Language Images: the Problem of Quasistandard... 160Nijolė Tuomienė (Lithuania). Declension of the ā- and iā Stem nouns in the Peripheral Ramaškonys Subdialect... 188Rima Bacevičiūtė (Lithuania). Tendencies and problems of instrumental analysis of sounds in lithuanian dialectology... 202 IV. SCIENTIFIC LIFE CHRONICLEBirutė Briaukienė (Lithuania). 110 Years to “Lietuviška gramatikėlė”...216Daiva Aliūkaitė, Gabija Bankauskaitė-Sereikienė (Lithuania). Young Linguists of the Lithuanian Language Gathering — a Part of Jubilee Events at VU KHF ...221 V. REQUIREMENTS FOR PUBLICATION... 226VI. OUR AUTHORS... 234

Библиотека Российской академии наукБиржевая линия, д. 1, 199034 Санкт-Петербург, Российская ФедерацияE-mail: sbo@rasl.nw.ruRusijos mokslų akademijos biblioteka Sankt Peterburge turi turtingą lietuviškų leidinių rinkinį. Jis saugomas Slavų literatūros skyriuje. Didžiausias Lietuviškojo fondo sukūrimo nuopelnas priklauso Eduardui Volteriui – Sankt Peterburgo universiteto kalbotyros profesoriui, nuo 1887 metų – Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Slavų literatūros skyriaus darbuotojui, vėliau ir vadovui. 1912 m. jis perdavė bibliotekos nuosavybėn lietuviškų knygų ir žurnalų rinkinį bei lituanistikos darbus. Tai sudarė apie 600 pavadinimų knygų, arba maždaug 700 tomų. Šis rinkinys apima Rytų Prūsijos lietuviškus leidinius, išspausdintus lietuviškų leidinių lotyniška abėcėle spausdinimo, importo ir sklaidos draudimo visoje Rusijos imperijos teritorijoje metais (1864–1904). Mokslininkų skaičiavimais, per tuos 40 metų užsienyje buvo išspausdinta apie 2687 pavadinimai knygų, skirtų nelegaliai įvežti į Lietuvą. Šiuo metu, ištisai peržiūrėjus Rusijos mokslų akademijos bibliotekos lietuviškąjį katalogą, nustatyta, kad jame yra registruoti 139 to laikotarpio leidiniai. Didžioji jų dauguma išspausdinta nuo 1882 iki 1903 metų.E. Volteris palaikė ryšius su Lietuvos nacionalinio sąjūdžio dalyviais, gyvenusiais Sankt Peterburge, Lietuvoje ir Prūsijoje (S. Baltramaičiu, J. Baltrušaičiu, J. Basanavičiumi, P. Matulioniu, M. Jankumi ir kt.), kurie padėjo jam gauti šiuos leidinius vos pasirodžius. Dauguma šių leidinių spausdinta Tilžėje, dešimt knygų – Bitėnuose, trys – Priekulėje ir po vieną – Klaipėdoje ir Ragainėje. Svarbiausia spaustuvė, kuri geriausiai žinoma visiems, priklausė Otto von Mauderodei ir buvo įsikūrusi Tilžėje. Kai kurie leidiniai pasirodė J. Schoenkės ir M. Jankaus spaustuvėse bei kai kuriose kitose.Dalis lietuviškojo rinkinio traukia ypatingą dėmesį. Tai įvairių politinių partijų narių (liberalų demokratų, krikščionių demokratų, socialdemokratų) nuomones atspindintys laikraščių ir žurnalų komplektai: „Apšvieta“, „Aušra“, „Kryžius“, „Lietuviškas darbininkas“, „Naujienos“, „Šviesa“, „Tėvynės sargas“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.Lietuviškasis bibliotekos rinkinys apima tokius teminius dalykus kaip kalbos išsaugojimas, tautos subūrimo jėgos, tautinis tapatumas ir liaudies švietimas, atskleidžia pagrindinius to laikotarpio leidybos tikslus. Rinkinyje yra ir grožinės literatūros. Tarp rašytojų ir švietėjų yra ne tik lietuvių, bet ir vengrų, lenkų, vokiečių ir net rusų autorių. Stebina skaitytojų troškimas susipažinti su pasaulio literatūra. Elementoriai, lietuvių kalbos gramatikos ir aritmetikos vadovėliai sudaro atskirą grupę. Šviečiamąją leidėjų veiklą rodo leidiniai, skirti esminiams astronomijos, fiziologijos, medicinos, istorijos, geografijos ir zoologijos mokslų principams. Dvasinio ir ūkinio lietuvių liaudies gyvenimo poreikius tenkino žemės ūkio ir bitininkystės knygelės, kalendoriai ir maldaknygės.Daugeliu atveju aptariami leidiniai turi papildomų knygotyrinės vertės bruožų: antspaudų, įspaudų, dovanojimo įrašų, ekslibrisų, superekslibrisų, marginalijų, specialių įdėklų, kurie didina šių leidinių vertę.

The object of the paper is Prometheism in Baltrušaitis’s and Papini’s epistolary leg­acy (letters in Italian that Baltrušaitis wrote to Papini, 153 of which are stored in the Manuscripts Department of the National Library of Russia and in Papini’s archive in Fiesole, Italy) and in the creative work of both authors that was published at the end of the nineteenth century and at the beginning of the twentieth century in the Russian and Italian periodical press and in collections of poetry and prose. Baltrušaitis and Papini had a common viewpoint on creative work: it was Prometheism. Its ideological grounds, however, were different: philosophical conceptions of Solovyov’s “Godman” and Nietzsche’s “superhuman”. Baltrušaitis’s Promethean viewpoint is based on the philosophy of Solovyov, according to which “God-man” is a synthesis of humanity and divinity, whereas Papini’s Promethean viewpoint refers to Nietzsche’s idea of the “superhuman” as an absolute category, a man who became God. Connections between Baltrušaitis’s and Papini’s Prometheism, political attitudes of both authors, and the differences in these attitudes were determined by diverse philosophical fundamentals of Russian and Italian Prometheism.

The article discusses the problems of poetic rhythm in two aspects. The first concerns the possibility of awareness and conscious modelling of various aspects of poetic rhythm; the second is related to the manifestation of similar or even identical tendencies in the rhythmic structures of various authors who belong to different eras and literary trends and even writing in different languages. Works from bilingual authors such as Vladimir Nabokov and Jurgis Baltrušaitis are of the particular interest. The first half of the article focuses on how the concept of rhythm proposed in the book by Andrei Bely (1910) influenced the poetic practice. Before Bely, it had been implicit that the choice of stanzaic and metric forms was usually conscious for authors, while Bely demonstrated that poets and their audience can be aware of verse rhythm as well. After the publication of his results, Bely and other poets of a predominantly Symbolist approach began to pay attention to the rhythmic structure of the verse and made attempts to model it. Considered are the following problems: a) how do poetic meters relate to rhythmic forms; b) to what extent can the rhythmic momentum be recognized by the author, and to what extent can the author influence it; and c) how can the author compose verses in accordance with a pre-selected rhythmic model. In the second half of the article, the rhythm of iambic and trochaic tetrameters in Russian poetic heritage of Jurgis Baltrušaitis is analysed in comparison with the rhythm of his Lithuanian verses. As it turns out, despite the obvious differences in the prosody of the Lithuanian and Russian languages, the rhythmic structure of his poems obeys the same regularities. In the final part of the article, possible explanations of rhythmic patterns are proposed and an outline of the typology of the rhythm of the binary tetrameters is given.

Milestones of European symbolism of the end of the 19th century and the beginning of the 20th century have been indicated and the meaning of prometheism as fundamental category of symbolism has been determined. It has been explored that the origins of Lithuanian symbolism do not only date back to Russian symbolism but through it they are connected with the broader co-European context. It has been established that one of the fundamental categories of Baltrušaitis’ and Papini’s viewpoint is prometheism, its political aspect characteristic to both authors has been analysed. It has been determined that Baltrušaitis’ promethean viewpoint is based on the philosophy of Solovyov according to which “God-man” is the synthesis of humanity and divinity; whereas Papini’s promethean viewpoint refers to Nietzsche’s idea of “superhuman” as an absolute category, a man who became God. The connection of Papini’s identity metamorphoses and prometheism viewpoint has been investigated; it has been demonstrated that prometheism influenced the twists of Baltrušaitis’ intellectual biography and the changes of his relation with Lithuanity. The connections of Baltrušaitis’ and Papini’s prometheism with the political attitude of authors has been analysed, it has been established that the differences of this attitude were determined by diverse philosophical fundamentals of Russian and Italian prometheism.
Darbe pažymėtos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos simbolizmo gairės ir nustatyta prometėjizmo kaip pamatinės simbolizmo kategorijos reikšmė. Ištirta, kad lietuviškojo simbolizmo ištakos siekia ne tik rusiškąjį simbolizmą, bet per jį ir platesnį europietiškąjį kontekstą. Nustatyta, kad pagrindinė Baltrušaičio ir Papini’o kultūrinio dialogo kategorija yra prometėjiškoji pasaulėjauta, išanalizuotas abiem kūrėjams būdingas politinis jos aspektas. Atskleista, kad prometėjizmas, iš pradžių suartinęs du kūrėjus, vėliau, dėl istorinių aplinkybių vystęsis skirtingais keliais, savo ruožtu juos ir išskyrė. Nustatyta, kad Baltrušaičio prometėjiškoji pasaulėjauta remiasi Solovjovo filosofija, teigiančia, kad „dievažmogis“ yra žmogiškumo ir dieviškumo sintezė; tuo tarpu Papini’o – Nietzsche’s „antžmogio“ kaip absoliučios kategorijos, žmogaus, tapusio Dievu, idėja. Ištirta Papini’o tapatybės metamorfozių ir prometėjizmo pasaulėjautos sąsaja, įrodyta, kad prometėjizmas yra viena kertinių Baltrušaičio pasaulėjautos kategorijų, lėmusių poeto intelektualinės biografijos vingius ir santykio su lietuvybe pokyčius. Išnagrinėtos Baltrušaičio ir Papini’o prometėjizmo sąsajos su politine kūrėjų laikysena, nustatyta, kad jos skirtumus lėmė skirtingi rusų ir italų prometėjizmo filosofiniai pagrindai.

J. Baltrušaičio kūrybos savitumas glūdi daugiasluoksnėje kultūrinėje patirtyje, bendroje visai Europai, kurios pradžia Senovės Graikijos mituose. Kultūros klodai poeto lyrikoje ne uždengia, o tarsi sugeria, persmelkia vienas kitą. Fenomenologija tiek autorių, tiek skaitytoją skatina sutelkti dėmesį į tai, kas esmiška, ignoruoti savo ankstesnį prietarą apie pasaulį. Ji, akcentuodama patyrimą, primena, jog žmogaus pasaulio vienijanti galia — kultūra, prie kurios autorių skatina grįžti kūryba, o skaitytoją — mąstymas, suvokimas, susijęs su patirties patirtimi. J. Baltrušaičio estetikoje akcentuojama, kad žmogaus būtis yra jam vienintelė; palyginti su ja, idėjos, išorės daiktai yra tik abstrakcijos. Žmogus, egzistuodamas pasaulyje, jį pažįsta kaip vertybę, kuriame svarbūs tikėjimas, viltis, meilė. Tačiau pasaulis eina savo keliu, nepaisydamas menkos žmogaus egzistencijos, ir tūkstančiai veikiančių jėgų gali tą egzistenciją pažeisti ar sunaikinti. Tad žmogus privalo pasirinkti tokį kelią, kuris realizuotų jo gyvenimą. Kaip vieną didžiausių vertybių J. Baltrušaitis estetikoje nurodo meną, išaukštinamą dėl jo fenomenologiškumo. Poetas įsitikinęs, jog menas šiame chaotiškame gyvenime yra vidinių asmenybės galių įprasminimas, padedantis atgauti dvasinę pusiausvyrą. Mat tikrasis menas gimsta tik iš įkvėpimo, susieto su vidiniu patyrimu. Epochų samprata bei ženklai J. Baltrušaičio poezijoje tyrinėti Romano Ingardeno metodu, kuris kūrinio struktūrą siūlo analizuoti pagal dvimatę schemą:... [toliau žr. visą tekstą]
Individually, in the J. Baltrušaitis‘s poesy reflects aesthetic of different epochs, specially mystical world, a try to close on God‘s and being‘s mysteries in that way, wherein the man could find shelter, sanctity, freedom of mind. In the poesy could be found some interpretanciu, which let us to relate the creation of J. Baltrusaitis with the ancient myths (Daedalus and Icarus, Promethian Rebellion, Ariadne’s clew, Sisyph etc.), in which the harmonious personalities, exaltation of the order is associated with the ancient culture. In the poets creation are strong Bible‘s reflectors, there are medieval signatures like: piligrims, ringing ecclesiastical bells, chaos of the crowd, implicit on God, surreality nighmares, visions. The individuality of lyric subject, wish to discover and know typical attitudes for Renaissance man. In Baltrušaitis‘s poesy Renaissance epoch reflects an attention to a person, its unseen, search of humanity measurements, watchout for antiquity.And in the creation are developted the theme of fatalistic destiny, regret for running time and the natural temporality of values, an impression of world‘s instability — baroque signs, which are reflected on metaphor, special support of baroques aesthetic, which prepare the text for possible intertextual links. In writings, which have an aureola of Romanticism, are painted the wish of everlasting, longing. The lyric subject thrust into the distance of time and space because he isn‘t tempted with present-day life... [to full text]

Notre recherche s’est donnée pour objectif de comprendre, dans le champ de l’architecture contemporaine, les raisons d’une attraction sensible pour ce que Jean Epstein aurait pu nommer le Diable du cinéma. Afin qu’une réponse puisse être formulée, nous avons d’abord cherché à repérer les frayages anthropologiques, philosophiques, artistiques, scientifiques et techniques à partir desquels les relations entre les deux disciplines sont devenues si prégnantes. Nous avons également renversé la perspective en essayant de montrer en quoi le milieu technique, l’époque du numérique dans lesquels l’architecture contemporaine se situe, activent ou réactivent des sensibilités historiques particulières aux notions de temps, d’événement, de variabilité et de mouvement. Le cinéma, comme état de fait technologique, ne cesse de s’inventer et de s’étendre. Il dérègle les perspectives, affecte les régimes scopiques, les manières de voir dont dépendent aussi les façons de construire, imposant une esthétique de la modification au-delà de sa propre sphère d’expression. Nous avons donc interrogé, du côté des pratiques architecturale et cinématographique, l’intérêt d’œuvrer dans une zone d’indéfinition, un intervalle disciplinaire, et, du côté de l’esthétique, une possibilité d’en amorcer par le nom d’Archicinéma, la configuration. Afin d’exemplifier les conditions techniques, les opérations critiques et les arrangements topologiques propres à ce type de démarche, nous avons choisi d’étudier, au sein d’un large corpus d’exemples, les spéculations architecturales et les expérimentations informatiques, cinématiques et robotiques de François Roche. Enfin, nous nous sommes impliqués au plus près de la pratique fictionnelle de cet architecte afin d’en mieux déchiffrer les enjeux et les effets, que ce soit sur les plans poétique ou politique
Our research aimed to understand, in the field of contemporary architecture, the reasons for a significant attraction for what Jean Epstein could have appointed the Devil cinema. So that a response can be made, we first sought to identify the anthropological, philosophical, artistic, scientific and technical facilitations, from which the relations between the two disciplines have become so pervasively present. We also reversed the perspective trying to show how the technical environment (midst ?), the digital era (epoch ?) in which contemporary architecture is, activate or reactivate particular historical sensitivity to the concepts of time, event, variability and movement. The cinema, as a technological state of fact, continues to invent itself and expand. It disrupts the outlook, affects scopic regimes, the ways of seeing which are also ways to build, requiring an aesthetic of modification beyond its own sphere of expression. So we asked, on the side of film and architectural practices, the interest to work in an area of un-definition, a disciplinary interval and on the side of aesthetics, we looked for an opportunity to start with the name of Archicinema, its configuration. To exemplify the technical conditions, the critical operations and topological arrangements for this type of approach, we chose to study more specifically in a large set of examples, the architectural speculations and kinematic, robotic, computer-driven experiments of François Roche. Finally, we got involved closer to his fictional practice in order to better decipher its issues and effects, both on the poetic or political side of his work

Jurgis Baltrušaitis is one of the most representative scholars of the New Formalist School led by Henri Focillon in Paris during the first half of the 20th century. By going through Baltrušaitis’ publications, an interesting case of study is the representation of Gilgamesh. The Lithuanian student wrote a long genealogy of this form that goes from ancient Mesopotamian East to Christian medieval West. We will use Gilgamesh’s shape to explore and compare the formalist method of Baltrušaitis, the iconological method of Panofsky and the relation between words and pictures by Schapiro. In doing so, we will try to re-establish a bond between the visual outline of a man with two specular beasts and the written legends of Gilgamesh and Daniel.