Academic literature on the topic 'Dž'

Pagrindinis šio straipsnio tikslas – įvertinti Dž. Gibsono indėlį į vizualinio suvokimo teoriją. Konstatuojama, jog kai kurios ekologinio suvokimo traktavimo sąvokos bei principai yra prieštaringi ir mažai turiningi. Tiesioginio suvokimo teorija negali paaiškinti daugelio svarbių eksperimentinių faktų. Dėl šių trūkumų Dž. Gibsono tiesioginio suvokimo teorija nėra reikšminga alternatyva suvokimo teorijoms, pabrėžiančioms vidinių reprezentacijų reikšmę percepciniams procesams.

Straipsnyje, remiantis G. Vico filosofine doktrina, bandoma atskleisti būties antropocentrinės struktūros įtaką istorijos filosofinės refleksijos formavimuisi ir pagrindimui. Istorijos filosofijos atsiradimas aiškinamas susiejant jį su Renesanso epochos antropocentrine pasaulėžiūra. G. Vico veikalo „Naujasis mokslas“ vienu pagrindinių principų laikoma renesansinės asmenybės, kaip žmogiškojo pasaulio kūrėjo, savimonė. Šio veikalo objektas yra bendra nacijų, t. y. žmogiškojo pasaulio, prigimtis, kuri suprantama kaip šio pasaulio atsiradimo ir raidos sąlygų analizė. Žmogaus protas diktuoja nacijų pasaulio kūrimo principus, todėl jie atsiskleidžia prote. Esminiai šio pasaulio bruožai yra užfiksuoti protiniame žodyne – visų nacijų kalbų bendroje prokalbėje. Meninę veiklą plėtojančio žmogiškojo individo, kaip kultūros kūrimo principo, kintamumas tapo jo egzistencijos pastovia forma, netvirta antropocentrinė būties struktūra buvo sutvirtinta užfiksavus jos netvirtumą istorijoje. Amžinoji idealioji istorija, kaip žmonių sukurto pasaulio egzistavimo forma, tapo pagrindiniu būties bruožu.

Straipsnyje palyginamos F. Brentano ir G. E. Moore‘o metaetika, aksiologija ir normatyvinė etika. Savaiminio gerumo sąvoką abu filosofai laikė fundamentalia, bazine etikos sąvoka ir ja apibrėžė visas pagrindines normatyvines sąvokas, bet ji pati nėra normatyvinės etikos sąvoka: G. E. Moore‘as pabrėžė, kad savaiminis gerumas nėra moralinė idėja, o F. Brentano tam įvedė specialią praktinio gerumo sąvoką. Abu filosofai aksiologinių sprendinių pagrindimo problemą sprendė intuityvistiškai. G. E. Moore‘as šiuos sprendinius laikė savaime akivaizdžiais. F. Brentano teigė, kad norint išsiaiškinti, ar tam tikras objektas savaime geras, reikia kontempliuoti jo sąvoką (bendrą reprezentaciją). Savaime geros (blogos) gali būti tik psichinės būsenos. G. E. Moore‘as savaiminį gerumą (blogumą) taip pat laikė psichikos būsenų savybe, bet manė, kad tą savybę galima priskirti tiems objektams, į kuriuos įeina psichinės būsenos. Abiejų filosofų normatyvinės (praktinės) etinės doktrinos yra utilitaristinės. Abu neigė, kad tam tikro veiksmo privalomumas arba teisingumas gali būti tiesiogiai įžvelgtas, kad tai yra tokios veiksmų savybės, kurios gali būti dorovinės intuicijos objektas.

Doktorante Dž. Andresone pēta problēmu, kura tiesību zinātnē ir maz analizēta, – mirušo cilvēku personas datu aizsardzību. Autore secina, ka mirušo personu datu apstrādē biežāk tiek izmantotas tās tiesību normas, kas attiecas uz mirušo pacientu datu apstrādi, taču arī šāda prakse visos gadījumos nav konsekventa. Būtiski, ka ar pacienta nāvi nebeidzas medicīniskā personāla pienākums glabāt profesionālos noslēpumus par personu. The student of doctoral studies Dž. Andersone has researched the problem not much studied in jurisprudence – personal data protection of the deceased. The author has concluded that for the processing of the personal data of the deceased more frequently such legal norms are applied which relate to processing of the personal data of the deceased; yet such practice is inconsequential in all cases. It is important to acknowledge that upon the death of a patient medical personnel still must keep professional secrets about such a patient.

Straipsnio tikslas yra panagrinėti J. S. Millo (pozityvistinė filosofija) bei W. Dilthey‘aus (gyvenimo filosofija) humanitarinių mokslų traktuotes ir pabandyti atskleisti dviejų požiūrių į subjekto ir metodo santykį filosofiniame tyrime skirtingumus. Pasak J. S. Millo, humanitarinių mokslų pagrindimo svarbiausia grandis yra psichologija, atrandanti ir formuluojanti abstrakčiausius ir universaliausius dvasios dėsnius. Kitos metodologinės disciplinos yra etologija (kuri nagrinėja dorovines ir fizines individo veiklos aplinkybes), visuomenės ir istorijos mokslai. W. Dilthey‘ui sielos struktūra reiškiasi kaip išgyvenimo ir supratimo ryšys: tik patirdamas savo vidujybės autonomiją, individas tampa organišku išorinių kontekstų elementu, ima juos suprasti. Humanitarinių mokslų uždavinys yra aprašyti išgyvenimo ir supratimo dialektiką, konkrečių epochų dvasią, pasaulėžiūrų tipus. Teigiama, kad kultūros ir istorijos tyrinėtojas turi pasinerti į gyvenimo srautą, aprašyti jį iš vidaus.

This paper focuses on the emergence and evolution of the so-called independent theatre scene in Latvia in the radically changing socio-political and institutional context of the 1990s. The analysis concerns the question why in Latvia the independent theatres did not become a significant alternative from the inherited institutional repertory theatre system until the second decade of the new century. Examples of the independent theatres Kabata, Skatuve and Mūris help to illustrate the general tendencies showing that a lack of a strong artistic vision and managerial strategy in difficult economic circumstances lead to the underdevelopment of a diversity of production models in performing arts in Latvia. In addition, after a short loss of direction, institutional theatres in the mid-90s started to attract nearly all artistically interesting new initiatives, especially if it already had proved itself within the independent scene. The New Riga Theatre and The Atelier of Unbearable Theatre characterize these processes, moreover indicating that the avant-garde directors of the time – Alvis Hermanis, Dž. Dž. Džilindžers, Viesturs Kairišs, Gatis Šmits and Regnārs Vaivars – were interested in a radical break with the past in terms of aesthetics of theatre, but they were not interested in politics. The comparison with the independent theatre scene in Estonia and Lithuania shows that the similar initial circumstances may lead to different outcomes.

U radu se polazi od engleskih pasivnih konstrukcija zabeleženih u romanu „1984” Dž. Orvela i posmatraju se njihovi ekvivalenti u prevodima na srpski i mađarski jezik. Budući da se smatra da je pasiv u engleskom zastupljeniji od formi s identičnim značenjem u srpskom i mađarskom jeziku, cilj je da se istraži u kojoj se meri u prevodima zadržava odgovarajuća forma, u kojim se sintaksičko-semantičkim okolnostima od nje odstupa, te da se evidentiraju i protumače one konstrukcije koje se u prevodima javljaju umesto pasivne.

Teorinėje dalyje aptariami kai kurie perėjimo nuo ikisąvokinio prie sąvokinio mąstymo tyrimai, apibūdinamos autorių (Ž. Piažė, L. Vygotskio, Dž. Brunerio ir kt.) skirtingos pažiūros dėl šio perėjimo sąlygų, analizuojama kalbos, ypač rašomosios, poveikis sąvokinio mąstymo raidai. Toliau pateikiami įvairiose darželių grupėse atliktų eksperimento variantų rezultatai. Konstatuojama, kad vaikai anksti (4-5 metais) ima skirti rašomosios kalbos ženklus ir panašias geometrines figūras, kurios palengvina įsisąmoninti klasifikacijos pagrindą. Eksperimentinėse parengiamosiose darželio grupėse nustatytas statistiškai svarbus ryšys tarp rašomosios kalbos įsisavinimo ir vaikų mąstymo poslinkių („Piažė fenomenų“ išnykimo).

1984 m. vasario 21 d. Filosofijos, sociologijos ir teisės institute L. Degėsys apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Gnoseologinės problemos Dž. Santajanos filosofijoje“. Mokslinis vadovas – prof. B. Genzelis, oficialieji oponentai: prof. N. Julina, doc. B. Kuzmickas. 1986 m. vasario 18 d. Vilniaus universitete J. Baranova apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Pragmatistinė V. Džeimso tiesos koncepcija“. Mokslinis vadovas – prof. R. Plečkaitis, oficialieji oponentai: prof. I. Zaksas ir T. Sodeika. Tą pačią dieną A. Juozaitis apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Subjektyvioji realybė ir istorinis subjektas V. Diltėjaus filosofijoje“. Mokslinis vadovas – prof. B. Genzelis, oficialieji oponentai: doc. B. Kuzmickas ir doc. A. Šliogeris.

U ovoj disertaciji istražuju se mnogobrojni oblici utopije unekolikim, prvenstveno u književnim segmentima složenog i obimnogopusa H. Dž. Velsa, kao i u nekolikim, prvenstveno u književnimsegmentima ne tako obimnog, ali takođe složenog opusa G. Kosteljnika.Studiju čine trinaest poglavlja.Prvo je uvodno, te se u njemu najpre objašnjavaju predmet, cilj imetodologija istraživanja, a potom se razmatraju najfrekventniji pojmovi:opšta i naučna fantastika, i, iznad svih, glavni pojam, utopija. Osvetljavajuse i njena geneza, i njene karakteristike, i njene funkcije.U drugom poglavlju su najpre izloženi faktori nastajanja, postojanja inestajanja utopija, a u nastavku je prezentirana iscrpna tipologija utopija.U trećem i četvrtom poglavlju govori se o formiranju stvaralačkihličnosti H. Dž. Velsa i G. Kosteljnika.Narednih šest poglavlja ispunjeno je odeljcima putem kojih seosvetljava romaneskno, pripovedačko i diskurzivno (esejističko,sociološko, politikološko, naučnopopularno i publicističko) stvaralaštvo H.Dž. Velsa, kao i poetsko, pripovedačko, dramsko i diskurzivno (esejističko,teološko, književnokritičko, lingvističko i publicističko) stvaralaštvo G.Kosteljnika.Jedanaesto poglavlje je zaključno. U njemu je još jednom razmotrenznačaj utopije uopšte, a naročito u delu dvojice protagonista ove disertacije:H. Dž. Velsa i G. Kosteljnika.
This thesis researches numerous forms of utopia in several, primarilyliterary segments from complex and comprehensive opus of H. G. Wells, aswell as in several, primarily literary segments of not so comprehensive, butalso complex opus of G. Kosteljnik.The study consists of thirteen chapters.The first chapter is introductory, where the subject matter, aim andmethodology of the research are explained, and the most frequent notionsare considered: general fantasy and science fiction, and, above all, the mainnotion, utopia. Some light is being shed on its genesis, its characteristicsand its functions.In the second chapter, the factors for its emergence, existence anddisappearance are presented, along with exhaustive typology of utopias.The tird and fourth chapter deals with formation of creativepersonalities of H. G. Wells and G. Kosteljnik.The following six chapters include the extracts through which Ithrow light on romanesque, narrative and discursive (essayistic,sociological, politicological, popular scientific and publicistic) artisticcreation of H. G. Wells, as well as poetic, narrative, dramatic anddiscursive (essayistic, theological, literary-critical, linguistic andpublicistic) artistic creation of G. Kosteljnik.The eleventh chapter is conclusion. It once again considers thenotion of utopia in general, and particularly in the works of the twoprotagonists of this thesis: H. G. Wells and G. Kosteljnik.

Prevencinė savigyna laikoma teisėta pagal tarptautinę teisę tik tada, kai jos panaudojimą sankcionuoja Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Darbe bandoma įrodyti, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, dėl bendro sutarimo tarp jos nuolatinių narių nebuvimo ir veto teisės dažno naudojimo, prevencinės savigynos panaudojimą sankcionuoja itin retai. Kyla problema – dėl Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos neefektyvumo sankcionuojant prevencinės savigynos naudojimą, valstybės prevencinę savigyną įgyvendina pačios, tuo pažeisdamos vieną pagrindinių tarptautinės teisės principų – jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą. Šita „patinė situacija“ paskatino kai kurias didžiąsias valstybes (Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatines nares), ignoruojant tarptautinę teisę, savo karinėse doktrinose numatyti vienašališką prevencinės savigynos naudojimo galimybę. Susidariusi situacija reikalauja spręsti šią problemą arba legalizuojant prevencinės savigynos naudojimą, arba ieškant būdų kaip priversti Saugumo Tarybą vykdyti savo pirminį uždavinį – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Darbo tikslas – atskleisti valstybių prevencinės savigynos naudojimo problematiką, akcentuojant Vidurio Rytų regioną. Tikslui pasiekti formuluojami uždaviniai: 1. Aptarti jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principo sampratą, šio principo įtvirtinimą šiuolaikinėje teisėje bei jo išimtis. 2. Išanalizuoti valstybių savigynos rūšis bei rasti lietuviškus atitikmenis valstybių savigynos rūšių - preemptive ir preventive... [toliau žr. visą tekstą]
The paper attempts to prove that the United Nations Security Council (UNSC) due to the absence of mutual agreement between its permanent members and frequent usage of veto right, sanctions the usage of preventive self-defence notably rarely. The problem then occurs: because of the ineffectiveness of the UNSC in sanctioning the usage of preventive self-defence, the states implement the preventive self-defence by themselves, in this way violating one of the main international law principles – refraining from threatening or using force principle. This situation encouraged some big states (permanent members of the UNSC) to foresee the possibility to use unilateral preventive self-defence in their military doctrines in this way ignoring international law. The current situation requires dealing with this issue either legalizing the usage of preventive self-defence or searching for the ways how to force the UNSC to implement its primary task – to maintain international peace and security. The goal of the paper – to reveal the issues of the states’ usage of preventive self-defence emphasizing the Middle East region. The following objectives have been formulated for achieving the goal: 1. To discuss the concept of refraining from threatening or using force principle, the consolidation of this principle in contemporary law as well as analysis of exceptions. 2. To analyze the types of states’ self-defence and find Lithuanian equivalents to English terms of states’ self-defence types:... [to full text]