To see the other types of publications on this topic, follow the link: Gydytojas.
Journal articles on the topic 'Gydytojas'
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 50 journal articles for your research on the topic 'Gydytojas.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Kavalnienė, Rima, Aušra Deksnytė, Vytautas Kasiulevičius, Virginijus Šapoka, Ramūnas Aranauskas, and Lukas Aranauskas. "GYDYTOJO LYTIES IR AMŽIAUS ĮTAKA PACIENTŲ PASITENKINIMUI PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGOMIS." Visuomenės sveikata 28, no. 2 (May 14, 2018): 34–40. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2018.016.
Full textAbstract:
Įvadas. Asmeninės šeimos gydytojo savybės turi įtakos formuojantis paciento požiūriui į gaunamas sveikatos priežiūros paslaugas, jo pasitenkinimui bei lūkesčiams sveikatos priežiūros paslaugų požiūriu. Skirtingų lyčių šeimos gydytojai savo konsultacijos metu akcentuoja skirtingus dalykus, taip pat skiriasi jų konsultacijos trukmė. Tuo tarpu trūksta tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjama gydytojo amžiaus įtaka pacientų pasitenkinimui pirminės sveikatos priežiūros (toliau – PSP) paslaugomis. Ši informacijos stoka paskatino mus atlikti tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, kokios yra šeimos gydytojo amžiaus bei lyties sąsajos su pacientų pasitenkinimu PSP paslaugomis. Metodai. Pacientų apklausa vykdyta Vilniaus PSP įstaigose 2016–2017 metais. Pacientų, kurie dėl įvairių priežasčių apsilankė PSP centruose ir sutiko dalyvauti tyrime, buvo prašoma anonimiškai užpildyti klausimyną, nurodant savo ir savo gydytojo lytį bei amžių. Be to, prašėme nurodyti, kokios lyties ir amžiaus gydytojo jie pageidautų. Pacientų pasitenkinimui nustatyti buvo naudojamas adaptuotas trumpasis „Pacientų pasitenkinimo klausimyno“ variantas (angl. PSQ-18). Duomenų statistinė analizė buvo atlikta naudojantis SPSS programos 24.0 versiją. Visų demografinių veiksnių įtaka pacientų pasitenkinimui ir jų svarba vertinta taikant ranginę regresinę analizę. Rezultatai. Iš viso 581 pacientas užpildė klausimyną. Gydytojos moters konsultavimas buvo susijęs su geresniu bendruoju PSQ-18 balu ir šių subskalių vertinimais: „gydytojo santykis ir bendravimas“, „informacijos suteikimas ir dėmesingumas”, „konsultacijos trukmė ir laikas, praleistas su gydytoju“, „paslaugos prieinamumas ir patogumas“. Vertinant gydytojo ir paciento lyčių suderinamumą, skiriasi „gydytojo santykio ir bendravimo” bei „konsultacijos trukmės ir laiko, praleisto su gydytoju“ subskalių įvertinimas: prasčiausiai šios sritys vertintos gydytojo vyro ir paciento vyro grupėje, kiek geriau gydytojo vyro ir pacientės moters grupėje, dar geriau gydytojos moters ir paciento vyro ir geriausiai gydytojos moters ir pacientės moters grupėje. Vyresnis nei 51 metų gydytojų amžius buvo susijęs su prastesniu PSQ-18 bendruoju balu bei su prastesniais balais visose septyniose subskalėse. Ryškiausi skirtumai pastebėti „informacijos suteikimo ir dėmesingumo“ ir „konsultacijos trukmės ir laiko, praleisto su gydytoju“ subskalėse. Tik dešimtadalis pacientų, kurie lankosi pas vyresnius nei 51 metų gydytojus, nenorėtų jaunesnio gydytojo. Ranginėje regresinėje analizėje gydytojo amžiaus ir pacientų pasitenkinimo koreliacija išlieka – kuo jaunesnis gydytojas, tuo palankiau įvertintos jo paslaugos, tuo tarpu gydytojo lyties ir pacientų pasitenkinimo ryšys išnyko. Išvados. Geresnis PSP paslaugų vertinimas susijęs su jaunesniu konsultuojančių gydytojų amžiumi. Pacientai ypač patenkinti jaunesnio amžiaus gydytojų bendravimo įgūdžiais ir konsultacijai skiriamu laiku. Nors ryšys tarp moteriškos gydytojo lyties ir geresnio pacientų pasitenkinimo PSP paslaugomis taip pat pastebėtas, regresinėje analizėje jis tapo statistiškai nereikšmingas.
2
Berlin, Vilija, Alina Pūrienė, and Monika Mackevičiūtė. "LIETUVOS GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ IR GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ SPECIALISTŲ DARBO PRODUKTYVUMAS." Sveikatos mokslai 27, no. 2 (June 12, 2017): 83–86. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.029.
Full textAbstract:
Atsirandant priemonėms, palengvinančioms gydytojų odontologų ir gydytojų odontologų specialistų darbą, bei didėjant odontologų pasiūlai Lietuvoje, svarbu išsiaiškinti odontologų darbo produktyvumą ir palyginti jį su kitomis šalimis. Šie duomenys gali būti naudingi asmenims, planuojantiems gydytojų odontologų ir gydytojų odontologų specialistų poreikį Lietuvoje, klinikų administracijos darbuotojams, reguliuojantiems odontologų darbo produktyvumą. Iš viso tyrime dalyvavo 2008 gydytojai (atsakomumo dažnis 67,6%). Nustatyta, kad vidutiniškai per 6 valandų darbo dieną gydytojas odontologas ir gydytojas odontologas specialistas priima 8 pacientus. Daugiausia pacientų per dieną priima gydytojas ortodontas, mažiausiai – gydytojas endodontologas. Darbo produktyvumą statistiškai reikšmingai padidina padėjėjas (p=0,02). Gydytojai, kurie dirba didmiestyje, priima mažiau pacientų (7,7±3,6) nei tie, kurie dirba kituose miestuose (9±3,1) (p=0,04). Valstybinėje įstaigoje dirbantys odontologai priima 10,3±3,5 pacientus, o privačioje - 7,6±3,3 (p<0,05). Nustatyta, kad darbo produktyvumui įtakos turi darbo pobūdis. Samdomi gydytojai odontologai per dieną priima statistiškai daugiau pacientų (p=0,011) negu tie, kurie yra klinikų vadovai arba nuomojasi darbo vietą. Išvados: bendrosios praktikos gydytojai odontologai ir gydytojai odontologai specialistai priima tokį patį pacientų skaičių. Įtakos darbo našumui turi darbovietė, padėjėjas, darbo pobūdis.
3
Ramalė, Rusnė, Laura Krupelytė, and Raminta Meidutė. "Pacientų požiūris ir pasitenkinimas nuotolinėmis šeimos gydytojų konsultacijomis COVID-19 pandemijos laikotarpiu." Lithuanian General Practitioner 25, no. 5 (May 18, 2021): 303–6. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.685.
Full textAbstract:
Tikslas. Įvertinti ir nustatyti pacientų požiūrį bei pasitenkinimą nuotolinėmis šeimos gydytojų konsultacijomis. Metodika. 2020.05.16–2021.01.16 atlikta anoniminė internetinė apklausa. Tyrime dalyvavo 291 respondentas. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 22.0 programą. Rezultatai. Su šeimos gydytoju karantino laikotarpiu telefonu teko konsultuotis daugiau nei 80 proc. (84,3 proc.) apklaustųjų. Nuotoliniu būdu su šeimos gydytoju pacientai pandemijos laikotarpiu konsultavosi dėl vartojamų vaistų išrašymo, jų pratęsimo (23,7 proc.), dėl siuntimo konsultuoti gydytojui specialistui (22,8 proc.), atsiradus ūminiams naujiems simptomams (22,1 proc.), aptarti tyrimų rezultatus (14,3 proc.), paūmėjus lėtinei ligai (7,6 proc.), dėl kitų priežasčių (9,4 proc.). Išvados. Pagrindiniai nuotolinių konsultacijų privalumai: nereikia vykti pas šeimos gydytoją, laukti eilėje, atsiprašyti iš darbo arba kitaip koreguoti planų. Tačiau nuotolinės konsultacijos metu šeimos gydytojas negali atlikti nuodugnios apžiūros. Nuotolines konsultacijas su šeimos gydytoju savo pažįstamam rekomenduotų tik kiek daugiau nei ketvirtadalis.
4
Norkienė, Sigutė, Daiva Petrauskienė, and Urtė Norkutė-Macijauskė. "PIRMINĖS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOS VEIKLOS GERINIMAS TAIKANT ATVEJO VADYBOS MODELĮ." Health Sciences 29, no. 5 (November 12, 2019): 81–89. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2019.086.
Full textAbstract:
Darbo tikslas: siekiama pagrįsti atvejo vadybos modelio taikymo būtinumą ir svarbą pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose yra prisirašę mažiau nei 10 tūkstančių gyventojų. Tyrimo medžiaga ir metodika. Kad būtų įvertintos atvejo vadybos modelio taikymo galimybės gerinant veiklos efektyvumą tų asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurios teikia pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir kuriose yra prisirašę mažiau nei 10 tūkst. gyventojų, pasirinktas struktūruoto interviu metodas. Buvo parengtas struktūruoto interviu instrumentas – klausimynas, susidedantis iš 11 klausimų. Kokybinio tyrimo metu buvo apklausti šeimos gydytojai, dirbantys pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose, kuriose yra prisirašę mažiau nei 10 tūkst. gyventojų (11 moterų ir 4 vyrai). Rezultatai ir išvados. Atvejo vadyba taikoma įvairiose srityse, todėl jos taikymo modeliai pasižymi didele įvairove. Atvejo vadybos modelio taikymas priklauso nuo įstaigos veiklos ypatumų, o jo efektyvumą lemia daugelis veiksnių. Sveikatos priežiūros modelis skirtas didinti sveikatos priežiūros paslaugų paklausą, plėtoti prevencinę veiklą gydytojų kabinetuose ir mažinti paslaugų prieinamumo kliūtis. Šeimos gydytojai nurodė šias pagrindines atvejo vadybininko (koordinatoriaus) veiklos sritis: pacientų informavimas apie vykdomas prevencines programas ir teikiamas paslaugas, jų registravimas pas gydytojus, dokumentų tvarkymas bei bendradarbiavimas su kitais asmens sveikatos priežiūros komandos nariais. Apklausti šeimos gydytojai teigiamai vertino atvejo vadybos modelį. Jų požiūriu, pagrindiniai taikomo modelio privalumai: patenkinti pacientai, geresnis paslaugų prieinamumas, ypač prevencinių programų, mažesnis gydytojų ir slaugytojų darbo krūvis ir informatyvios ataskaitos, kurios reikalingos priimant sprendimus. Per tyrimą išryškėjo, kad šeimos gydytojai baiminasi dėl bendradarbiavimo stokos tarp atvejo vadybininko (koordinatoriaus) ir šeimos gydytojo komandos. Apklaustų šeimos gydytojų požiūriu, atvejo vadybininko (koordinatoriaus) veikla sumažintų darbo krūvį, turėtų įtaką pacientų informuotumui ir dalyvavimui prevencinėse programose bei jų pasitenkinimui teikiamomis paslaugomis. Šeimos gydytojai nurodė, kad atvejo vadybininkas (koordinatorius) galėtų perimti dalį jų atliekamų funkcijų. Kaip pagrindines kliūtis, trukdančias taikyti atvejo vadybos modelį asmens sveikatos priežiūros įstaigose, šeimos gydytojai įvardijo neigiamą administracijos požiūrį, finansavimo trūkumą, glaudaus bendradarbiavimo tarp šeimos gydytojo komandos narių ir atvejo vadybininko (koordinatoriaus) stoką bei galimą neigiamą pacientų požiūrį į atvejo vadybininką (koordinatorių). Atlikus tyrimą išryškėjo, kad norint optimizuoti laiką, kurį šeimos gydytojas skiria pacientui, taip pagerinant teikiamų paslaugų kokybę, būtina perskirstyti funkcijas, kurias atlieka šeimos gydytojai. Nemažą šeimos gydytojų laiko dalį užima pacientų informavimas apie vykdomas prevencines programas ir teikiamas paslaugas, pacientų registravimas pas gydytojus specialistus, dokumentų tvarkymas. Šių funkcijų perdavimas atvejo vadybininkui (koordinatoriui) užtikrintų didesnį šeimos gydytojų dėmesį pacientui bei teikiamų paslaugų prieinamumo padidinimą.
5
Bitkauskaitė, Iveta, Aurimas Galkontas, and Danguolė Grūnovienė. "FARMACIJOS SPECIALISTO IR GYDYTOJO BENDRAVIMAS IR BENDRADARBIAVIMAS VISUOMENĖS VAISTINĖSE DIRBANČIŲ FARMACIJOS SPECIALISTŲ POŽIŪRIU." Health Sciences 30, no. 6 (November 24, 2020): 54–58. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.140.
Full textAbstract:
Bendravimas, komandinis darbas ir sveikatos priežiūros specialistų komunikavimas lemia sveikatos priežiūros paslaugų saugą ir efektyvumą. Gydytojų ir farmacijos specialistų bendradarbiavimas sudaro sąlygas veiksmingai perduoti informaciją apie pacientą, greitai išspręsti vaistų terapijos problemas ir duoda teigiamus darbo rezultatus. Pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, skiriami įvairūs vaistiniai preparatai, didinantys nepageidaujamų reiškinių riziką. Veiksmingai paciento priežiūrai ir sveikatai pagerinti, farmacijos specialistai turi efektyviai bendradarbiauti su gydytoju. Tyrimo tikslas − išanalizuoti X rajono farmacijos specialistų požiūrį į farmacijos specialisto ir gydytojo bendravimą ir bendradarbiavimą, siekiant efektyvaus sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Atlikta anoniminė anketinė apklausa. Tyrime dalyvavo 134 farmacijos specialistai. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog gydytojai ir farmacijos specialistai efektyviai nebendradarbiauja. Pagrindinės bendravimo ir bendradarbiavimo kliūtys yra laiko stoka, gydytojo nepasitikėjimas farmacijos specialisto kompetencija, farmacijos specialistų ir gydytojų asmeninės savybės. Kone trečdalis farmacijos specialistų jaučia baimę bendrauti su gydytojais, o daugiau kaip pusė respondentų atsakė, jog gydytojai nerodo jokios tarpprofesinio bendradarbiavimo iniciatyvos.
6
Kščenavičiūtė, Gabrielė, Eglė Aida Bendoraitienė, Vilija Andruškevičienė, and Kristina Saldūnaitė. "Lietuvos gydytojų odontologų ir vaikų odontologų taikomi vaikų dantų ėduonies kontrolės metodai." Lithuanian General Practitioner 25, no. 1 (January 18, 2021): 15–19. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.613.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas. Įvertinti ir palyginti gydytojų odontologų bei vaikų odontologų taikomus dantų ėduonies kontrolės metodus. Tyrimo metodai ir medžiagos. Atlikta anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 54 gydytojai vaikų odontologai ir 61 gydytojas odontologas. Rezultatai. Gydytojai odontologai retai analizuoja paciento individualius ėduonies rizikos veiksnius, tik 34,4 proc. iš jų visada rekomenduoja burnos priežiūros priemones vaikams bei jų tėvams. Tarp gydytojų vaikų odontologų beveik 80 proc. respondentų visada pataria burnos priežiūros priemonių pasirinkimo klausimais. Tik 6,6 proc. gydytojų odontologų visada išsiaiškina pacientų mitybos įpročius ir juos koreguoja, o beveik pusė vaikų odontologų visada išsiaiškina paciento mitybos savitumus ir juos koreguoja. Apklausti gydytojai odontologai beveik niekada objektyviai, dažo medžiagos pagalba, nevertina vaikų burnos higienos būklės, lyginant su vaikų odontologais, kurie beveik visada tai atlieka. Išvados. Gydytojai vaikų odontologai labiau koncentruojasi į ėduonies, kaip ligos, gydymą, veiksmingiau ir dažniau taikydami profilaktines procedūras nei odontologai.
7
Padervinskytė, Emilija, Brigita Alenskaitė, and Aurika Karbonskienė. "PACIENTŲ ŽINIŲ IR SUPRATIMO APIE ANESTEZIOLOGINĘ PAGALBĄ ĮVERTINIMAS." Sveikatos mokslai 26, no. 2 (April 30, 2015): 9–14. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2016.019.
Full textAbstract:
Į pacientą orientuotoje sveikatos priežiūros sistemoje tikimasi, kad pacientai aktyviai dalyvaus priimant sprendimus dėl gydymo ir pačiame gydymo procese. Vis dar trūksta informacijos, ką pacientai norėtų ir turėtų žinoti, kad jų dalyvavimas šiuose procesuose perioperaciniu laikotarpiu būtų kiek įmanoma vertingesnis. Tyrimo tikslas: nustatyti pacientų žinias apie gydytojų anesteziologų atliekamą darbą ir pateikiamos informacijos aiškumą ikioperaciniu laikotarpiu. Tyrimo medžiaga ir metodai. 2015 metais balandžio – gegužės mėn. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Chirurgijos ir Akušerijos ir ginekologijos skyriuje atliktas pacientų kiekybinis, vienmomentinis, anoniminis anketinis tyrimas. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 186 respondentų (amžius 56 ±17,48), 91 proc. atsakė į apklausos klausimus. 61,4 proc. žinojo, kad anesteziologas yra gydytojas, kuris specializuojasi anestezijoje. 43,2 proc. respondentų mano, kad anesteziologas nustato ar gali būti atliekama operacija, 69,0 proc. – stebi gyvybines funkcijas. 29,0 proc. domėjosi apie anesteziją prieš atvykstant operacijai, iš jų 33,0 proc. informaciją gavo iš šeimos gydytojo. Išvados. Pacientų žinios apie gydytojo anesteziologo darbą apsiriboja tik gydytojo specializacijos sritimi, tačiau konkreti gydytojo veikla ir atsakomybės žinomos mažai. Vis dėlto, pacientai nori gauti aiškią ir išsamią informaciją. Tokios informacijos šaltiniais tampa labiausiai visuomenei prieinami sveikatos priežiūros specialistai – šeimos gydytojai.
8
Paracelsus, Theophrastus Von Hohenheim. "Iš Paracelso raštų." Problemos 20 (September 29, 2014): 63–67. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1977.20.5695.
Full textAbstract:
Publikuojamas Paracelso raštų ištraukų vertimas. Jame autorius aptaria tris medicinos (gydymo) pagrindus – filosofiją, astronomiją ir alchemiją. Ligų rūšių, materijos ir ypatumų esmę galima suprasti remiantis vien tik filosofija. Ir liga, ir gydymas kyla iš gamtos, todėl ir gydytojas turi išaugti iš gamtos. Danguje ir žemėje, ore ir vandenyje glūdi visų gydytojų žinojimas ir supratimas. Filosofija gydytojui reikalinga todėl, kad joje yra visos ligos ir atvejai, sveikata ir nusiminimas. Pabrėžiama patyrimo reikšmė medicinoje. Patyrimas reiškia suradimą to, kas tikra ir teisinga, jis turi būti pagrįstas žiniomis. Teigiama, kad teorija ir praktika turi būti neatsiejamai susijusios, abi jos turi remtis patyrimu. Pagrindinis gydytojo uždavinys yra pažinti įvairias ligų formas, įžvelgti jų priežastis bei simptomus ir įžvalgiai bei stropiai skirti vaistus ir pagal aplinkybes bei ypatumus suteikti visą įmanomą gydymo pagalbą.
9
Pridotkienė, Elinga, and Olga Vasiliauskienė. "Vaikų profilaktiniai patikrinimai pirminėje sveikatos priežiūroje." Lithuanian General Practitioner 25, no. 2 (February 18, 2021): 101–9. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.624.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas ir uždaviniai. Atrinkti ir išanalizuoti mokslinius straipsnius, kuriuose aprašomi 7–17 metų vaikų profilaktiniai patikrinimai atliekami pirminėje sveikatos priežiūroje (PSP). Įvertinti, kokios vaikų profilaktikos programos atliekamos Lietuvoje ir užsienyje, kokias profilaktikos programas atlieka šeimos gydytojas ir kokias vaikų ligų gydytojas bei įvertinti, kokia profilaktinė patikra atliekama dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Metodai. Atlikta sisteminė literatūros apžvalga naudojantis „PubMed“ paieškos sistema elektroninėje „MEDLINE“ duomenų bazėje, atrenkant straipsnius parašytus anglų kalba, publikuotus nuo 2010-01-01 iki 2019-12-31, kuriuose vaikams nuo 0 mėn. amžiaus iki 18 metų, atliekamos profilaktikos programos pirminėje sveikatos priežiūroje, šeimos medicinos arba vaikų ligų gydytojo. Tyrimo rezultatai. Į sisteminę literatūros apžvalgą įtraukti šeši moksliniai straipsniai, kuriuose buvo 134908 tiriamieji. Fizinės sveikatos profilaktinis patikrinimas buvo aprašytas trijuose moksliniuose straipsniuose: regos patikra, žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos ir tuberkuliozės (TB) patikra. Psichinės sveikatos profilaktinis patikrinimas buvo aprašytas trijuose moksliniuose straipsniuose: dėl elgesio sutrikimų, nerimo ir depresijos, savižudybės rizikos. Išvados. Išanalizavus mokslinius straipsnius, galima teigti, jog visame pasaulyje vaikų profilaktinius patikrinimus PSP atlieka šeimos medicinos gydytojas arba vaikų ligų gydytojai. Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje atliekami fizinės sveikatos profilaktiniai patikrinimai, tačiau nėra tikslingai atliekama psichinės sveikatos profilaktinių patikrinimų vyresnio (7–17 metų) amžiaus vaikams. Rekomendacijos tolesniems tyrimams. Atlikti daugiau tyrimų, kuriuose profilaktines patikras atlieka šeimos medicinos gydytojas. Tyrimus atlikti tose pačiose šalyse, tik skirtingose klinikose, vertinti bei palyginti gautus rezultatus. Atlikti daugiau tyrimų su psichinės sveikatos profilaktikos programomis.
10
Šilys, Arvydas, and Viktoras Justickis. "INFEKCINIŲ LIGŲ IR TUBERKULIOZĖS LIGONINĖS GYDYTOJŲ POŽIŪRIS Į MOKSLINIŲ REKOMENDACIJŲ TAIKYMO PRIVALOMUMĄ." Sveikatos mokslai 24, no. 4 (February 20, 2014): 128–34. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.081.
Full textAbstract:
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas nurodo gydytojų pareigą teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atitinkančias šiuolaikinio mokslo lygį. Tai reiškia, kad gydytojas turi būti informuotas apie šiuolaikinio mokslo pasiekimus, jų pagrindu parengtas diagnostikos ir gydymo rekomendacijas ir įgyvendinti jas savo veikloje. Straipsnyje nagrinėjama, ar gydytojai informuoti apie naujausius mokslo pasiekimus, ar linkę naudoti jų pagrindu parengtas rekomendacijas, ar supranta savo teisinę atsakomybę už jų įgyvendinimą. Tyrimas atliktas ieškant naujų galimybių gerinti pacientams teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. Tyrime dalyvavo 30 gydytojų, dirbančių vienoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje – Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje. Tyrimas išaiškino veiksnius, trukdančius gydytojams gauti visą informaciją apie naujausius medicinos mokslo pasiekimus. Svarbiausias iš jų – daugelio apklaustųjų įsitikinimas, kad jiems nereikia susipažinti su šiuolaikinio mokslo pasiekimais, nes ir be to turi visas darbui reikalingas žinias. Gydytojų informuotumui dar trukdo laiko stygius, problemos gauti informaciją apie naujausius medicinos mokslo pasiekimus, nepakankamas užsienio kalbų mokėjimas. Tyrimas parodė, kad net ir būdami pakankamai informuoti apie naujausius medicinos mokslo pasiekimus, daugelis gydytojų neapibrėžtam laikui atideda jų panaudojimą. Tai daroma pasitelkiant įvairius paaiškinimus, kuriais remiantis, naujausius mokslo pasiekimus taikys esant specialiam administraciniam leidimui ar atsiradus bendrajai jų naudojimo praktikai ir pan. Paaiškėjo, kad esant įstatymo reikalavimui taikyti naujausius mokslo pasiekimus, tam tikra gydytojų dalis neigia šio reikalavimo būtinybę. Tyrimo rezultatai rodo, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo priemonės turi aprėpti naujausių mokslo pasiekimų taikymo vadybą.
11
Martinonytė, Aurelija, Pranas Šerpytis, Alpert Joseph S., and Aleksandras Laucevičius. "BERNARDAS LOWNAS: LIETUVIŲ KILMĖS DEFIBRILIATORIAUS IŠRADĖJAS IR NOBELIO TAIKOS PREMIJOS LAUREATAS." Health Sciences 31, no. 4 (July 1, 2021): 178–81. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.151.
Full textAbstract:
Straipsnyje apžvelgiama žymaus Lietuvos žydų kilmės kardiologo Bernardo Lowno (1921 – 2021) biografija, pažymint svarbiausius jo nuopelnus medicinai ir visuomenei. Iš Utenos kilęs B. Lownas per beveik šimtmetį trukusį savo gyvenimą kardinaliai pakeitė šiuolaikinę kardiologiją: jam priskiriamas modernaus defibriliatoriaus kardioverterio išradimas, reikšmingos aritmijų medikamentinio gydymo ir koronarinės širdies ligos pacientų priežiūros inovacijos. Straipsnyje aptariama Nobelio taikos premija apdovanota B. Lowno ir kolegų iniciatyva „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ bei jo darbai, siekiant sveikatos priežiūros pažangos besivystančiose šalyse. Gydytojas B. Lownas prisimenamas kaip iškili asmenybė, savo gyvenimą paskyrusi žmogui ir žmonijai.
12
Kairys, Jonas, Rimantas Stukas, Algirdas Juozulynas, Renata Šturienė, and Miglė Lamanauskaitė. "VILNIAUS MIESTO ŠEŠKINĖS POLIKLINIKOS PACIENTŲ APKLAUSA APIE SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ PRIEINAMUMĄ – NUOMONĖ PAGAL PACIENTŲ AMŽIŲ IR IŠSILAVINIMĄ." Sveikatos mokslai 24, no. 6 (May 20, 2014): 84–89. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.118.
Full textAbstract:
Tyrimas atliktas 2014.05 – 2014.06 laikotarpiu. Buvo apklausinėjami 18 metų sulaukę respondentai. Iš pradžių 450 anketų buvo išskirstytos į registratūras, iš jų 442 anketos grįžo (grįžtamumas 98,2 proc.). Anketa buvo duodama kas dešimtam pirmą kartą besikreipiančiam pacientui. Daugiau respondentų (60,7 proc.), turinčių aukštąjį/ nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, nei respondentų (4,4 proc.), turinčių nebaigtą vidurinį išsilavinimą, 21 – 40 m. amžiaus nei 41 – 60 m. amžiaus respondentų, nurodė, kad buvo patenkinti poliklinikos darbo laiku. Apklausoje dalyvavusių pacientų nuomone, poliklinikos registratūroje, norint užsiregistruoti pas gydytoją sugaištama nuo 5 iki 10 minučių. Dauguma tyrime dalyvavusių 21 – 40 m. (47,1 proc.) ir 41 – 60 m. (34,8 proc.) pacientų nurodė, kad pas savo šeimos gydytoją vizito teko laukti apie 1 – 5 dienas. Daugiausia respondentų (66,7 proc.), nurodžiusių, kad juos šeimos gydytojas priima per 1 – 5 dienas, buvo respondentai, turintys aukštąjį/nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, o mažiausiai taip teigusių buvo respondentai (5,7 proc.), turintys nebaigtą vidurinį išsilavinimą. Daugiau jaunesnio (42,3 proc.) nei vyresnio (15,5 proc.) amžiaus respondentų nurodė, kad pas neurologą jiems teko laukti apie mėnesį, o daugiau vyresnio (44,4 proc.) nei jaunesnio (34,7 proc.) amžiaus respondentų nurodė, kad jiems teko laukti ilgiau kaip mėnesį. Išanalizavus tyrimo duomenis nustatyta, jog 40,6 proc. 21– 40 m. respondentų į gydytojo kabinetą buvo pakviesti paskirtu laiku, o 45,2 proc. 41 – 60 m. amžiaus respondentų teigė, kad jiems teko laukti ilgiau kaip 30 minučių. Daugiau respondentų (53,7 proc.), turinčių aukštąjį/ nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, nei respondentų (3,3 proc.), turinčių nebaigtą vidurinį išsilavinimą, nurodė, kad jiems poliklinika priminė apie profilaktines programas.
13
Kazbaraitė, Gintarė, and Kristina Liesionytė. "PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ ŽINIOS APIE SUPŪLIAVUSĮ HIDRADENITĄ." Sveikatos mokslai 27, no. 3 (July 23, 2017): 49–51. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.039.
Full textAbstract:
Supūliavęs hidradenitas (lot. Hidradenitis suppurativa, SH) – lėtinė, uždegiminė odos liga, pasireiškianti atsinaujinančiais skausmingais mazgais ir abscesais, besifomuojančiais sinusais bei takais tarp jų, randais. Tyrimo tikslas - įvertinti šeimos gydytojų žinias ir jų tikslumą apie supūliavusį hidradenitą bei žinių tikslumo priklausomybę nuo darbo stažo trukmės. Atliktas vienmomentinis tyrimas, siekiant apklausti šeimos gydytojus. Tyrimo metodas – vienmomentė anoniminė anketinė apklausa. Apklausoje dalyvavo 35 šeimos gydytojai. Tyrimui atlikti parengta 18 klausimų originali anketa, kuri sudaryta remiantis Europos dermatologų forumo ekspertų sutarimu sudarytomis ir 2015 m. patvirtintomis Europos SH gydymo gairėmis. 14-18 balų rezultatas buvo vertinamas kaip pakankamas SH žinių tikslumas, o 0 - 14 balų rezultatas - kaip nepakankamos žinios apie SH. Tyrimo rezultatai - tyrime dalyvavo 35 šeimos gydytojai: 27 (77,1 proc.) moterys ir 8 (22,9 proc.) vyrai. Vidutinis darbo stažas metais 27±13,18. Gydytojų SH objektyvumo balų vidurkis 8,9±3,60. Minimalus apklaustųjų objektyvumas balais buvo 4 balai, o maksimalus – 16 balų. 3 (8,6 proc.) šeimos gydytojų žinių apie SH objektyvumas buvo pakankamas. Nė vienas respondentas į anketos klausimus neatsakė 100 proc. tikslumu. Nėra statistiškai reikšmingo ryšio tarp šeimos gydytojų stažo trukmės ir SH žinių objektyvumo (p=0,615).
14
Tarasevičiūtė, Kotryna, and Gertrūda Poškutė. "VAIKŲ IR PAAUGLIŲ NERIMO SUTRIKIMAI ŠEIMOS GYDYTOJO PRAKTIKOJE." Health Sciences 31, no. 5 (August 1, 2021): 9–12. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.155.
Full textAbstract:
Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimai yra dažni ir linkę kartotis. Negydomi jie lėtina socioemocinę ir pažintinę raidą. Šeimos gydytojo praktikoje itin svarbu juos anksti atpažinti ir imtis tinkamų veiksmų. Tyrimo tikslas − pateikti šeimos gydytojui dažniausių pediatrinių pacientų nerimo sutrikimų atpažinimo ir gydymo gaires, reikalingas norint ankstyvos intervencijos pagalba išvengti besivystančių pasekmių. Literatūros ieškota elektroninėse duomenų bazėse Medline (Pubmed), Cohrane Library, specializuotoje paieškos sistemoje Google Scholar. Tyrimo rezultatai ir išvados. Norint diagnozuoti nerimo sutrikimą, būtina įvertinti rizikos veiksnius, aplinkybes, situacijas bei šeimos kontekstą, kuriame jis pasireiškia. Svarbu atskirti normalų vaikų baimių vystymąsi ir atpažinti patologinį nerimą, kuris trikdo kasdienę veiklą ir stabdo normalią raidą. Šeimos gydytojas, įtaręs ar nustatęs nerimo sutrikimą, gali kreiptis į kitus sveikatos priežiūros specialistus arba, vadovaudamasis šeimos gydytojo norma, skirti gydymą. Tiriamos veiksmingos šių patologijų intervencijos, tokios kaip psichoterapija, psichofarmakoterapija. Kognityvinė elgesio terapija įrodyta kaip veiksminga patologinio nerimo pasireiškimo korekcijai ir neturinti nepageidaujamo poveikio. Vis dėlto, kartais reikia skirti medikamentinį gydymą. Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) priskiriami prie pirmos eilės medikamentų dėl teigiamo naudos ir žalos santykio. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos yra įspėjusi dėl galimos SSRI gydymo sukeltos suicido rizikos, elgesio pakitimų bei somatinių nusiskundimų. Renkantis medikamentinę gydymo formą, reikėtų įspėti paciento tėvus apie galimą šalutinį poveikį ir gauti sutikimą gydymui.
15
Ašmontaitė, Evelina, and Margarita Radžiūnienė. "SKIRTINGŲ PROFILIŲ SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ POŽIŪRIS Į KINEZITERAPIJĄ." Sveikatos mokslai 27, no. 2 (June 12, 2017): 79–82. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.028.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas – ištirti skirtingų profilių sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į kineziterapiją. Tyrimo klausimas: kokia skirtingų profilių sveikatos priežiūros specialistų nuomonė apie kineziterapiją ? Tyrimo metodika. Darbe taikytas kokybinis tyrimo metodas. Tyrimo duomenims rinkti pasirinktas buvo individualaus interviu metodas. Atliekant interviu tyrimo dalyviams buvo pateiktas klausimynas, sudarytas iš 16 klausimų. Tiriamieji. Tyrime dalyvavo 20 tiriamųjų – 5 fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai, 5 šeimos gydytojai, 5 odontologai ir 5 ortopedai – traumatologai. Tyrime dalyvavo sveikatos priežiūros specialistai, savanoriškai sutikę atsakyti į pateiktus klausimus. Išvados. Tyrime dalyvavusių sveikatos priežiūros specialistų nuomonė buvo vieninga: kineziterapija yra gydymas judesiu. Kineziterapeuto veiklą skirtingi sveikatos priežiūros specialistai įvardija ne vienodai: atlieka mankštą, kurią paskiria fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas ar kineziterapeutas, ištiria ir įvertina pacientą ir pats sudaro individualią programą bei ją koreguoja gydymo procese, nustato kineziterapijos diagnozę ar stebi paciento atliekamus pratimus, konsultuoja sveikos gyvensenos klausimais. Apklausti sveikatos priežiūros specialistai įvardija akivaizdų neatitikimą tarp gerai dirbančių ir ruošiamų kineziterapeutų skaičių – gerų specialistų didelis trūkumas. Ne mažai apklaustų sveikatos priežiūros specialistų kineziterapeuto atliekamą darbą įvardijo kaip pagalbinę gydymo priemonę.
16
Šatrauskaitė, Rimgailė, Rasa Tamulienė, and Daiva Mačiulienė. "GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ PADĖJĖJŲ DARBE PATIRIAMAS STRESAS." Sveikatos mokslai 24, no. 6 (May 20, 2014): 51–56. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.112.
Full textAbstract:
Straipsnyje pristatomo tyrimo metu buvo siekiama įvertinti gydytojo odontologo padėjėjo darbe patiriamą stresą. Tyrime dalyvavo 62 Kauno mieste dirbantys odontologų padėjėjai. Gydytojų odontologų padėjėjų darbe patiriamas stresas buvo vertinamas pagal ASSET skalę, naudotas duomenų rinkimo metodas – apklausa raštu. Tyrimo rezultatai atskleidė: nors gydytojų odontologų padėjėjų darbe patiriamas stresas yra vidutinio lygmens, vis dėlto jis yra ženkliai artėjantis prie aukšto patiriamo streso lygmens. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad didžiausi stresoriai gydytojo odontologo padėjėjo darbe yra santykiai su kolegomis bei tai, jog darbuotojai nesijaučia vertinami, jais nėra pakankamai pasitikima. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog didesnį stresą patiria jaunesniojo amžiaus, mažesnį darbo stažą turintys specialistai. Nustatyta, kad privačiame sektoriuje dirbantys gydytojai odontologai padėjėjai patiria aukštesnio lygmens stresą nei viešajame sektoriuje dirbantys specialistai.
17
Palšauskas, Gytis, Jurgita Daukšienė, Edita Kizevičienė, and Romualda Gaurylienė. "Panevėžio miesto gydytojų požiūris į farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimą." Sveikatos mokslai 25, no. 5 (November 30, 2015): 176–79. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2015.108.
Full textAbstract:
Tarpprofesinis bendradarbiavimas yra bendravimo ir sprendimų priėmimo procesas, siekiant bendro tikslo. Pagrindinis bendradarbiavimo medicinoje tikslas yra kuo geriau patenkinti pacientų gerovės bei sveikatos poreikius. Gydytojų ir farmacijos specialistų bendradarbiavimas pacientų gerovei – esminė diegiamos farmacinės rūpybos sąlyga. Todėl be galo svarbu žinoti esamą sveikatinimo specialistų bendradarbiavimo būklę. Šio mokslinio tyrimo tikslas - išsiaiškinti Panevėžio miesto farmacijos specialistų ir gydytojų bendradarbiavimo ypatumus. Tyrimui atlikti pasirinktas kiekybinis struktūrizuotas apklausos metodas. Empirinis tyrimas „Farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimas“ buvo vykdomas Panevėžyje nuo 2014-03-01 iki 2014- 05-16. Apklausos anketos pateko į 6-ių Panevėžio miesto klinikų ir 2-jų poliklinikų gydytojų rankas. Išanalizavus gautus rezultatus paaiškėjo gydytojų požiūris į tarpprofesinį bendradarbiavimą tarp farmacijos specialistų ir gydytojų kaip į neatsiejamą sveikatos priežiūros dalį. Tačiau Panevėžio miesto gydytojų tarpprofesinio bendradarbiavimo patirtis silpna. Farmacijos specialisto poreikį kasdienėje praktikoje gydytojai įvertino patenkinamai.
18
Tartilaitė-Paulauskienė, Aušra, and Ramunė Miežanskienė. "Lietuvos akušerių-ginekologų patirtis vertinant nėščiosios sveikatos būklę, susijusią su darbo sąlygomis." Sveikatos mokslai 26, no. 6 (January 19, 2017): 144–48. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2016.106.
Full textAbstract:
Tinkamas nėščiosios kenksmingų darbo sąlygų identifikavimas vizito pas gydytoją akušerį- ginekologą metu yra išskirtinai svarbus besilaukiančios moters ir jos vaisiaus sveikatai – tai patvirtina įvairių šalių mokslininkų atlikti tyrimai. Tyrimo tikslas: atskleisti Lietuvos akušerių-ginekologų patirtį vertinant nėščiosios sveikatos būklę, susijusią su darbo sąlygomis. Tyrimo metodas ir aprašymas. Siekiant užsibrėžto tyrimo tikslo 2016 m. lapkričio mėnesį buvo atlikta dviejų gydytojus akušerius-ginekologus vienijančių draugijų narių anoniminė anketinė apklausa. Iš 582 narių tyrime dalyvavo 99 respondentai. Gauti rezultatai. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad net 42 proc. respondentų patiria problemų renkant nėščiosios anamnezę. Darbo sąlygas išsamiai aptaria 44,8 proc. respondentų; 43,8 proc. apklaustųjų nurodė, kad darbo sąlygų aptarimas su nėščiąja priklauso nuo aplinkybių. Per 80 proc. apklaustųjų patiria vidinius prieštaravimus išduodant nedarbingumo pažymėjimus. Daugiau kaip pusė respondentų, spręsdami nedarbingumo pažymėjimo išrašymo nėščiajai klausimą, susiduria su probleminėmis situacijomis. Išvados. Dalis Lietuvos gydytojų akušerių-ginekologų nėščiųjų darbo sąlygų aptarimą vertina subjektyviai. Tokia situacija siejama su tuo, jog Lietuvos teisės aktuose nėra detalios metodikos, kokia apimtimi reikėtų domėtis nėščiųjų darbo sąlygomis. Gydytojai akušeriai-ginekologai, išduodami nedarbingumo pažymėjimus, gana dažnai susiduria su atvejais, kada turi spręsti nemedicininio pobūdžio nėščiųjų problemas, todėl atskirais atvejais būtų naudinga bendradarbiauti su valstybės ir kitomis institucijomis bei organizacijomis, kurios padėtų nėščiosioms įgyvendinti jų teises darbo santykiuose.
19
Montvilaitė, Gintarė, and Dalia Antinienė. "GYDYTOJŲ REZIDENTŲ STRESO ĮVEIKOS STRATEGIJOS IR POŽIŪRIS Į PSICHOLOGINĘ PAGALBĄ." Health Sciences 30, no. 2 (April 15, 2020): 68–72. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.045.
Full textAbstract:
Gydytojai rezidentai kasdienėje veikloje patiria stresą, susijusį su akademiniais, darbo ir asmeniniais veiksniais. Įveikti sunkumus padeda streso įveikos strategijos ir psichologinė pagalba. Ar esant poreikiui asmuo bus linkęs kreiptis į psichologą, priklauso nuo požiūrio į tokio pobūdžio paslaugas. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti gydytojų rezidentų naudojamas streso įveikos strategijas ir jų požiūrį į psichologinę pagalbą. Tyrime dalyvavo 108 gydytojai rezidentai, kuriems buvo pateikti 2 klausimynai: streso įveikos strategijų (Coping styles questionnaire) ir požiūrio į psichologinę pagalbą vertinimui (Attitudes toward seeking professional psychological help – short form). Anketos tiriamiesiems siųstos asmeniniu elektroniniu paštu ir platinamos socialinio tinklo „Facebook“ tikslinėse grupėse, popierinės anketos pateiktos tiriamųjų darbo ir susibūrimų vietose. Rezultatai atskleidė, jog gydytojams rezidentams labiausiai būdinga racionali streso įveika, kiek mažiau – emocinė įveika, atsiribojimas ir vengimas. Moterys, labiau nei vyrai, linkusios naudoti emocinę, o vyrai – atsiribojimo įveiką. Tyrimo dalyviai išreiškė palankų požiūrį į psichologinę pagalbą, tačiau jis nėra susijęs su naudojamomis streso įveikos strategijomis.
20
Grigas, Vidmantas. "AR APLINKOS VEIKSNIŲ POVEIKIS GALI BŪTI SIEJAMAS SU ŠIZOFRENIJOS IŠSIVYSTYMU?" Health Sciences 31, no. 4 (July 1, 2021): 140–44. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.142.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas. Apžvelgti ir apibendrinti įrodymais grįstos medicinos duomenis apie šizofrenijos proceso vystymosi eigą, išorinės aplinkos veiksnių tikėtiną poveikį, simptomų raišką ir ankstyvo ligos atpažinimo galimybes bendrosios praktikos gydytojo darbe. Metodika. Atlikta teminių straipsnių paieška Pubmed, Cochrane, SpringerLink duomenų bazėse, naudojant reikšminius žodžius: šizofrenija, rizikos veiksniai, kanapės, ankstyvos vaikystės traumos, urbanizacija, D vitaminas, perinatalinė infekcija, bendrosios praktikos gydytojas (angl. schizophrenia,risk factors, cannabis, childhood trauma, urbanisation, vitamin D, perinatal infection, general practitioner). Iš daugiau nei 100 mokslinių publikacijų, atrinkta 30 straipsnių. Rezultatai. Apžvelgti su šizofrenijos išsivystymu susiję pagrindiniai rizikos veiksniai, simptomų raiška ir ligos išsivystymo modelis. Įvertintas išorinės aplinkos veiksnių ryšys su šizofrenijos išsivystymu. Išvados. Nustatyta, jog išorinės aplinkos veiksniai susiję su šizofrenijos išsivystymu. Kanapių vartojimas, ankstyvosios vaikystės traumos, urbanizacija susiję su padidėjusia šizofrenijos išsivystymo rizika ar stipriau išreikštais ligos simptomais. Stebimas padidėjęs ligos pasireiškimo dažnis tarp tų pacientų, kuriems buvo nustatyta sumažėjusi D vitamino koncentracija organizme, ar perinataliniu laikotarpiu pasireiškė infekcija.
21
Tuitaitė, Jurgita. "GYDYTOJO − PACIENTO SĄVEIKA: TAPSMAS EPILEPSIJA SERGANČIU PACIENTU." Health Sciences 31, no. 5 (August 1, 2021): 125–28. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.183.
Full textAbstract:
Epilepsija – nenuspėjama liga. Sunku numatyti priepuolio laiką ir pasekmes, todėl pacientui, gydytojo kabinete išgirdusiam šią diagnozę, nelengva suprasti, kaip pasikeis jo gyvenimas. Susitikimų su gydytojais metu pacientas mokosi pažinti šią ligą, nuolat reflektuojant apie kūno pokyčius ir gydymo eigą. Naujausi epilepsija sergančių asmenų gyvenimo kokybės tyrimai rodo bendravimo ir bendradarbiavimo su sveikatos priežiūros specialistų komanda svarbą. Tyrimo tikslas − atskleisti, kaip epilepsija sergantys žmonės mokosi gyventi su liga gydytojo-paciento sąveikos kontekste. Pasirinkta konstruktyvistinės grindžiamosios teorijos koncepcija, taikant K. Charmaz versiją [4]. Atliktas kokybinis tyrimas. Taikytas teorinės imties sudarymo principas. Tyrimui atrinkti epilepsija sergantys suaugusieji, kuriems šis susirgimas diagnozuotas ne anksčiau nei prieš penkerius metus, neturintys pažintinių funkcijų sutrikimų. Duomenų rinkimo metodas − pusiau struktūruotas interviu. Interviu duomenys transkribuoti ir koduoti, formuotos kategorijos. Tyrimo metu rašytos atmintinės, naudotos duomenų analizės metu. Apklausta 10 epilepsija sergančių asmenų. Tyrimas atskleidė, kad pacientams ligos pradžioje sunku suprasti epilepsijos priepuolių priežastis, diagnostikos ir gydymo priemones dėl išgyvenamo nerimo ir ligos neigimo. Pacientams susitaikius su epilepsijos diagnoze, pradedamas ugdyti diadinis pasitikėjimo gydytoju jausmas, sergantieji motyvuojami išgirsti gydytojo nurodymus ir juos vykdyti, mokomi atpažinti veiksnius, skatinančius priepuolių atsiradimą. Kuriant pasitikėjimu ir atsakomybe grįstus diadinius gydytojo ir paciento santykius, pacientas tampa aktyviu, nuolat besimokančiu asmeniu. Tyrimo metu konstruota grindžiamoji teorija, paaiškinanti paciento mokymosi gyventi su liga proceso etapus, kurią sudaro trys centrinės kategorijos: 1) „Aš“ − susipažinimas su epilepsija, siekiant suprasti paciento patirtį, tik diagnozavus epilepsiją; 2) „Aš“ − atsivėrimas sau, siekiant rekonstruoti paciento išgyvenimus, pradėjus mokytis gyventi su liga; 3) „Aš“ − atsivėrimas kitam, siekiant susitikimų su gydytoju metu suprasti paciento vaidmenį ligos gydymo procese.
22
Stremaitytė, Vilija, Ugnė Dobrovolskytė, Marius Rimaitis, and Diana Bilskienė. "SEDACIJA IR ANESTEZIJA NEOPERACINĖJE APLINKOJE: IŠŠŪKIAI IR REKOMENDACIJOS." Visuomenės sveikata 29, no. 3 (June 12, 2019): 74–78. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2019.040.
Full textAbstract:
Per pastarąjį dešimtmetį ženkliai išaugo sedacijos ir anestezijos taikymo neoperacinėje aplinkoje poreikis. Šį proveržį lėmė besivystančios diagnostinės ir gydomosios procedūros. Nors šios procedūros dažnai apibūdinamos kaip minimaliai invazinės ir sąlygiškai trumpos, jų metu išlieka didelė galimų komplikacijų tikimybė. Šiame straipsnyje apžvelgsime literatūros duomenis, nagrinėjančius problemas bei iššūkius, su kuriais gali susidurti gydytojas anesteziologas, dirbdamas neoperacinėje aplinkoje, ir aptarsime gaires pacientų saugumui šių procedūrų metu užtikrinti.
23
Jonikaitė, Giedrė̇, Eglė Slabšinskienė, and Marija Borisovaitė. "MOKYTOJŲ, BENDROSIOS PRAKTIKOS GYDYTOJŲ BEI PEDIATRŲ SKUBIOS PAGALBOS ŽINIOS VAIKŲ DANTŲ TRAUMŲ ATVEJU IR JŲ PALYGINIMAS." Visuomenės sveikata 27, no. 4 (November 23, 2017): 20–25. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.057.
Full textAbstract:
Kauno miesto pagrindinėse mokyklose, šeimos klini- kose, poliklinikose apklausti 1-10 klasių mokytojai, bendrosios praktikos gydytojai, gydytojai pediatrai siekiant įvertinti skubios pagalbos žinias vaikų dėl dantų traumų atveju. Statistinė duomenų analizė at- likta naudojant SPSS programą. Rezultatai. Vertinant tiriamųjų žinias gauta, kad daugiausia patirties dėl dantų traumų turi pediatrai (69,8 %), tuomet bendrosios praktikos gydytojai (42,5 %) ir mažiausiai – mokytojai (26,1 %). Ap- klausus respondentus apie išmušto danties transpor- tavimo sąlygas, gauta, kad 48,9 % mokytojų mano, jog išmuštą dantį reikia laikyti sausai, kai 46,6 % bendrosios praktikos gydytojų pasirinko vandenį, o 41,3 % pediatrų – pieną. 79,5 % bendrosios prakti- kos gydytojų ir 76,2 % pediatrų rinkosi dantį gabenti vaiko burnos ertmėje, kai 51,1 % mokytojų atsakė priešingai. Tiriamųjų paklausus apie vaikų dantų traumų prevenciją, mokytojai pagrindine priemone laiko vaikų stebėjimą ir saugojimą, kad jie nesusi- žeistų, tuo tarpu daugelis gydytojų renkasi apsaugi- nių kapų naudojimą. Išvados. Gydytojai apie veiksmus, atliekamus įvykus vaikų dantų traumoms, labiau informuoti nei mokyto- jai (p<0,05). Pakankamą žinių kiekį apie transporta- vimo sąlygas turėjo pediatrai, kitų specialistų žinios yra nepakankamos. Respondentai, turintys medicininį išsilavinimą (bendrosios praktikos gydytojai bei pe- diatrai), tiek jo neturintys, nežino, kokia danties re- plantacijos nauda traumos atveju ir nedrįstų danties replantuoti patys. Didžioji dalis tiriamųjų įvertino savo žinias apie veiksmus, atliekamus įvykus vaikų dantų traumoms, kaip nepakankamas bei išreiškė po- reikį jas gilinti.
24
Aleknaitė, Aistė, Monika Andrijauskaitė, Justė Latauskienė, and Viktorija Andrejevaitė. "Elektroninės cigaretės: naujas būdas mesti rūkyti ar nauja grėsmė?" Acta medica Lituanica 23, no. 1 (April 7, 2016): 42–53. http://dx.doi.org/10.6001/actamedica.v23i1.3269.
Full textAbstract:
Nuo 2010 m. tarp suaugusiųjų ir paauglių išaugo elektroninių cigarečių vartojimas. Dauguma el. cigarečių vartotojų anksčiau yra rūkę tradicinius tabako gaminius. Didžioji dalis žmonių el. cigaretes suvokia kaip priemonę, padėsiančią mesti rūkyti ar sumažinti surūkomų įprastinių cigarečių kiekį. Elektroninės cigaretės yra prietaisas, susidedantis iš skysčiu užpildytos kasetės, kaitiklio bei baterijos. Nuspaudus mygtuką įjungiamas kaitiklis, kuris šildo skystį, o, šiam tapus garais, jie įkvepiami. Visų rūšių el. skysčių pagrindinės sudedamosios dalys yra glicerolis arba propileno glikolis, papildomai gali būti pridedama nikotino ir / ar aromatų. Skysčiuose taip pat nustatyta įvairių kitų cheminių medžiagų. Ilgalaikio el. cigarečių vartojimo pasekmės sveikatai nėra išaiškintos, manoma, kad jos turėtų būti saugesnės nei rūkyti įprastines cigaretes. Nėra pakankamai ištirtas el. cigarečių skysčiuose esančių medžiagų toksiškumas. Trūksta duomenų apie el. cigarečių, kaip pagalbinės priemonės norint mesti rūkyti, veiksmingumą ir saugumą. Gydytojas norinčiam mesti rūkyti pacientui pirmiausia turėtų pasiūlyti patvirtintas pakaitinės nikotino terapijos ar kitas pagalbines priemones ir užtikrinti, kad pacientas gautų informaciją apie naujausius medikamentus, galinčius jam padėti. Jei pacientas atsisako šių priemonių ir renkasi el. cigaretes, gydytojas turėtų informuoti apie abejotiną jų saugumą ir veiksmingumą. Visuomenėje kyla susirūpinimas, kad el. cigarečių rūkymas gali paskatinti priklausomybę nikotinui ir padidinti norą išbandyti įprastines cigaretes. Nerimą kelia ir neapribotas el. cigarečių vartojimas viešosiose vietose. Nėra žinoma, kokią įtaką aplinkinių sveikatai gali turėti pasyvus garinimas. El. cigarečių reglamentavimas visame pasaulyje skiriasi ir laikui bėgant kinta.
25
Šefeldaitė, Simona, and Arūnas Vasiliauskas. "ORTODONTINIO GYDYMO REIKALINGUMO INDEKSO IOTN NAUDOJIMAS TARP LIETUVOS ORTODONTŲ IR ODONTOLOGIJOS STUDENTŲ." Health Sciences 29, no. 4 (August 13, 2019): 37–41. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2019.054.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslai: įvertinti Lietuvos gydytojų ortodontų ir ortodontijos specialybės gydytojų rezidentų žinias apie ortodontinio gydymo reikalingumo indeksą (IOTN) ir jo taikymą klinikinėje praktikoje. Palyginti, kaip Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Odontologijos fakulteto 5 kurso odontologijos studentai ir Lietuvos gydytojai ortodontai vertina ortodontinio gydymo reikalingumo indekso (IOTN) estetinį komponentą. Tyrimo medžiaga ir metodai: sukūrus autorinę anketą apklausti Lietuvos gydytojai ortodontai ir ortodontijos specialybės 1-3 kurso gydytojai rezidentai bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto paskutinio kurso odontologijos studentai. Gydytojų anketą sudarė keturios dalys: 1 dalis – demografiniai duomenys; 2 dalis – IOTN naudojimas ar nenaudojimas, tokio pasirinkimo priežastys; 3 dalis – IOTN estetinio komponento (EK) vertinimas; 4 dalis – dantų būklės komponento (DK) vertinimas. Tiriamieji turėjo dešimt estetinio komponento nuotraukų išrikiuoti nuo patraukliausios iki nepatraukliausios ir nuotraukas suskirstyti į tris grupes: mažo gydymo reikalingumo, vidutinio, didelio reikalingumo. Dantų būklės komponentui įvertinti 23 požymiai iš IOTN DK lentelės buvo išrikiuoti atsitiktine tvarka ir specialistai buvo paprašyti priskirti juos penkiems vertinimo laipsniams. Cohen‘o Kappa buvo taikyta palyginti atsakymų sutapimą su „auksiniu“ standartu (angl. golden standard), t.y. IOTN EK ir DK. Įvertinti, ar yra statistiškai reikšmingos sąsajos, buvo atliktas chi kvadrato testas. Statistinė analizė atlikta SPSS programa. Reikšmingumo lygmuo p < 0,05. Rezultatai: iš 110 anoniminių apklausos anketų ortodontams, atsakytos 29 (26,3%) ir iš 90 anketų studentams, atsakytos 68 (75,5%). Dauguma apklaustųjų yra girdėję apie IOTN indeksą. Vidutinis Cohen‘o Kappa koeficientas (IOTN pritaikymo balas) vertinant IOTN DK ortodontams buvo 0,320. Vidutinis Cohen‘o Kappa koeficientas IOTN EK tarp gydytojų rikiuojant nuotraukas nuo patraukliausios iki nepatraukliausios tarp gydytojų buvo 0,414, tarp studentų 0,495, grupuojant nuotraukas pagal gydymo reikalingumo kategoriją koeficiento reikšmė tarp gydytojų buvo 0,373, o tarp studentų 0,424. Didelį suderinamumą su „auksiniu“ standartu, išrikiuojant IOTN EK nuotraukas turėjo 6 (20,7%) ortodontai ir 25 (36,7%) studentai. Grupuojant IOTN EK nuotraukas pagal gydymo reikalingumą, tik 2 (9%) gydytojai ir 13 (23,5%) studentų turėjo vidutinį ir didesnį suderinamumą su standartu.
26
Čergelytė, Indrė, Mantas Grigutis, Tomas Januškevičius, Marius Miglinas, and Laurynas Rimševičius. "IKIDIALIZINIŲ PACIENTŲ MOKYMAS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 3 (January 2, 2017): 203–6. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.031.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: lėtinė inkstų liga, hemodializė, peritoninė dializė, švietimas. Paskutinės stadijos lėtinė inkstų liga (LIL) yra unikali, nes pacientai gali pasirinkti gydymo būdą: hemodializę, peritoninę dializę arba inkstų transplantaciją. Švietimas, kai pacientai turi apsispręsti, kokį PIT būdą pasirinkti, turi privalumų. Šis procesas turėtų būti pradedamas kuo anksčiau. Pacientus mokančią komandą turėtų sudaryti nefrologas ir slaugytoja. Pageidautina, kad procese dalyvautų dietologas, psichologas, socialinis darbuotojas bei fizinės medicinos ir reabilitacijos (FMR) gydytojas. Reikalinga bent viena mokymosi sesija. Pacientai, sergantys LIL, turėtų laikytis ir tam tikro mitybos režimo. Ikidializinių pacientų mokymo tikslas – pagerinti gyvenimo kokybę ir supratimą apie reikalingą dietą.
27
Basys, Vytautas. "Pranas Šimulis (1926–2014)." Acta medica Lituanica 21, no. 4 (March 17, 2015): I—II. http://dx.doi.org/10.6001/actamedica.v21i4.3051.
Full textAbstract:
Netekome garbaus žmogaus, žymaus vaikų gydytojo, patyrusio dėstytojo, profesoriaus habilituoto daktaro Prano Šimulio. Šiltas ir malonus žmogus – toks jis buvo bendradarbiams, pacientų tėvams, studentams ir gydytojams tobulinimosi kursuose
28
Sabulis, Adomas, Paulė Baltrušaitytė, and Gediminas Žekonis. "GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ IR GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲORTOPEDŲ PAGRINDINIAI PASIRINKIMO KRITERIJAI PROTEZUOJANT DANTIS VAINIKĖLIAIS, UŽKLOTAIS AR DALINIAIS VAINIKĖLIAIS." Health Sciences 29, no. 4 (August 13, 2019): 94–98. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2019.062.
Full textAbstract:
Aktualumas. Šiais laikais taip sparčiai augant technologijų pramonei, odontologijoje atsiranda vis daugiau naujų, kokybiškesnių bei estetiškesnių medžiagų, naujų dantų gydymo metodų bei procedūrų atlikimo technikų. Tokia didėjanti pasiūla sparčiai augina paklausą ir pacientų poreikiai bei reikalavimai, ypač estetiniai, kelia vis aukštesnius gydymo standartus gydytojams odontologams. Medžiaga ir metodai. 2019 m. buvo sudaryta anketinė apklausa, skirta gydytojams odontologams (GO) ir gydytojams odontologams-ortopedams (GOO). Rinkti atsakymams anketa buvo patalpinta tiek internetinėje erdvėje, tiek dalinta popieriniu variantu. Anketą sudarė bendrosios informacijos klausimynas bei dvi klinikinės situacijos su klausimais, skirtais išsiaiškinti pagrindinius pasirinkimų skirtumas tarp GO ir GOO. Iš viso surinkta 427 atsakytų anketų, kurių duomenys statistiškai analizuoti ir lyginti naudojant IBM SPSS Statistics programą bei statistinius kriterijus: požymių lenteles ir diagramas, Chi- kvadrato kriterijų bei Kronbacho (Cronbach) alfa kriterijų. Rezultatai. 1 – oje klinikinėje situacijoje dauguma – 91,9% GOO rinkosi netiesioginį danties atstatymo būdą, kai tuo tarpu iš GO tik 56,6% šioje situacijoje rinkosi netiesioginę restauraciją. 2 – oje klinikinėje situacijoje 99,4% GOO rinkosi netiesioginę danties restauraciją, o iš GO – tokį atsakymą žymėjo 72,7%. Abejose situacijose populiariausia restauracija buvo keraminis užklotas. Gydytojai, kurie rinkosi tiesio gines restauracijas, populiariausią medžiagą joms nurodė dervinį kompozitą. Išvados. Daug daugiau GOO nei GO renkasi netiesiogines restauracijas dantų defektams atstatyti. Populiariausia restauracija abejose tiriamųjų grupėse buvo danties užklotas. Kaip pagrindinius ir svarbiausius restauracijos pasirinkimo kriterijus gydytojai įvardijo danties būklę, estetinius reikalavimus bei paciento pageidavimus.
29
Virketis, Gintautas, and Eglė Krūminytė. "SAUGESNIO IR VEIKSMINGESNIO PACIENTŲ TARPSTACIONARINIO TRANSPORTAVIMO PRINCIPAI." Visuomenės sveikata 27, no. 5 (December 20, 2017): 84–90. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.083.
Full textAbstract:
Pacientų tarpstacionarinis transportavimas – tai populiari medicininės priežiūros priemonė, plačiai taikoma daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Tai atskira sveikatos priežiūros paslaugų veikla, pagrįsta užsienio moksliniuose tyrimuose, tačiau Lietuvoje nežinomas jos mastas, su kokiomis kliūtimis susiduriama, kokios reikalingos sąlygos. Šiame straipsnyje aptariami tarpstacionarinio transportavimo principai, užtikrinantys sklandų ir saugų pacientų transportavimo mechanizmą tarp skirtingų lygių asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Darbo tikslas - išsiaiškinti ir įvertinti greitosios medicinos pagalbos ir stacionarinių sveikatos priežiūros įstaigų vadovų bei specialistų nuomonę apie esamą pacientų tarpstacionarinių transportavimų situaciją Lietuvoje ir veiksmus, galinčius paskatinti veiksmingesnį ir saugesnį pacientų tarpstacionarinį transportavimą. Tyrimo kontingentas ir metodika. Atliktas kiekybinis tyrimas anketinės apklausos metodu. Apklausta 118 respondentų. Respondentais pasirinkti stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir greitosios medicinos pagalbos įstaigų vadovai, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių (RITS) vadovai / vedėjai bei priėmimo skubios pagalbos skyrių vedėjai. Rezultatai ir jų aptarimas. 83,9 proc. respondentų teigia, kad pacientams perkelti iš vienos ligoninės į kitą standartizuotų būklės vertinimo protokolų nėra. 53 proc. respondentų pritaria, kad tokie protokolai būtų paruošti ir taikomi. Atsakymo, kad „Siunčiančiosios įstaigos gydytojas“ atsakingas už sprendimo priėmimą dėl paciento transportavimo, variantų vidurkis statistiškai labai reikšmingai didesnis už visus likusius atsakymų variantų vidurkius. Daugiau nei du trečdaliai atsakiusiųjų (68,6 proc.) mano, kad paciento (atstovo) sutikimas transportuoti į kitą ligoninę būtinas. 73,1 proc. respondentų pritaria, kad po skubios medicinos pagalbos (SMP) paslaugų suteikimo tikslingas tolimesnio pacientų transportavimo gydymui užbaigti pagal gyvenamąją vietą teisinis reglamentavimas. 45,2 proc. pritaria, kad transportavimus turėtų vykdyti greitosios medicinos pagalbos (GMP) tarnyba. Kad „už pacientų tarpstacionarinį transportavimą tarp įstaigų gydymo užbaigimui pagal gyvenamąją vietą po SMP paslaugų suteikimo“ turėtų būti apmokama iš PSDF biudžeto, pasisako 87,5 proc. respondentų. Išvados. Standartizuoto paciento būklės vertinimo protokolo įdiegimas užtikrintų saugesnį pacientų tarpstacionarinį transportavimą. Siunčiantis gydytojas atsakingas už paciento transportavimo poreikio nustatymą. Pacientas ar jo atstovas turi būti pasirašytinai supažindintas su numatomu transportavimu. Tarpstacionarinio transportavimo paslauga turėtų būti reglamentuota ir atskirai apmokama iš PSDF biudžeto.
30
Bradulskis, Saulius, Kęstutis Adamonis, Julita Cicėnienė, Juozas Kutkevičius, Augustė Sutkutė, Erika Birgiolaitė, Narimantas Evaldas Samalavičius, Linas Urbanavičius, and Donatas Venskutonis. "A survey of medical students’ and doctors’ knowledge of nutritional correction." Lietuvos chirurgija 13, no. 1 (January 1, 2014): 39–45. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.1.2948.
Full textAbstract:
Background / objectiveThe nutritional state of hospitalized patients is far from ideal. A way to improve it is to develop the personnel’s theoretical and practical background on nutritional correction. Our aim was to survey the level of knowledge among physicians in Lithuanian medical institutions and students of the Lithuanian University of Health Sciences with regard to nutritional insufficiency and its correction.MethodsA random voluntary questionnaire survey was undertaken. The questionnaire was completed by the university and municipal hospital physicians, primary care physicians, residents, 5th–6th year students of the Faculty of Medicine and the 3rd year students of the Faculty of Nursing of the Lithuanian University of Health Sciences. Answers to the questionnaire reflected the theoretical and practical background of the respondents.ResultsOverall, 134 doctors and 67 students or residents anonymously completed the questionnaire with the response rate of 100%. The median of correct answers was 8.5 (6–10) among the university hospital doctors who scored best. Primary care physicians showed the worst knowledge with the median score of 4 (1–6), p < 0.05. Doctors showed a significantly better knowledge than students did (p < 0.001).ConclusionsOverall, there is a poor knowledge with regard to the incidence of malnutrition. Hospital doctors have a better knowledge of nutritional correction than both the primary car that their theoretical knowledge is worse as compared with that of doctors. A much more intense professional education is crucial to improve the nutritional state of patients in the hospitals as well as in the ambulatory practice.Key words: nutritional correction, professional knowledge, professional teaching e physicians and the students. Students’ teaching is insufficient consideringMedicinos studentų ir gydytojų žinių apie mitybos korekciją tyrimas Įvadas / tikslasStacionaro pacientų mitybos būklė yra toli gražu ne ideali. Vienas iš būdų ją pagerinti yra personalo teorinių ir praktinių žinių apie mitybos korekciją gerinimas. Mūsų tyrimo tikslas yra įvertinti Lietuvos gydymo įstaigų gydytojų ir Lietuvos sveikatosmokslų universiteto studentų žinias apie mitybos nepakankamumą ir jo korekciją.MetodaiAtlikta atsitiktinė savanoriška anketinė apklausa. Anketą užpildė universitetinių bei municipalinių ligoninių bendrosios praktikos gydytojai, rezidentai, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos fakulteto V ir VI kurso bei Slaugos fakulteto III kursostudentai. Anketinės apklausos atsakymai atspindi respondentų teorinius ir praktinius pagrindus.Rezultatai134 gydytojai ir 67 studentai ar rezidentai anonimiškai atsakė į visus anketos klausimus. Geriausiai atsakė universitetinių ligoninių gydytojai, o prasčiausiai – bendrosios praktikos gydytojai: teisingų atsakymų mediana atitinkamai 8,5 (6–10) ir 4 (1–6),p < 0,05. Gydytojų žinios yra statistiškai patikimai geresnės nei studentų (p < 0,001).IšvadosApie mitybos nepakankamumo paplitimą žinoma mažai. Stacionaro gydytojų žinios apie mitybos korekciją yra geresnės nei bendrosios praktikos gydytojų ir studentų. Studentai nepakankamai supažindinami su mitybos problemomis – jų teorinėsžinios yra prastesnės nei gydytojų. Norint pagerinti ligonių mitybos būklę ligoninėse ir ambulatorinėje praktikoje, reikalingas daug intensyvesnis profesinis mokymas.Reikšminiai žodžiai: mitybos korekcija, profesinės žinios, profesinis mokymas
31
Ėmužytė, Regina, Ilona Biaigo, Regina Firantienė, Aldona Mikaliūkštienė, Odeta Kinčinienė, and Danutė Kalibatienė. "SLAUGOS POREIKIAI IR TĖVŲ ŽINIOS APIE JŲ VAIKŲ ATOPINĮ DERMATITĄ: ANKETINĖS APKLAUSOS IR VIZUALINĖS ANALOGINĖS SKALĖS VERTINIMO DUOMENYS." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.3 (December 10, 2015): 794–804. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.126.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: tėvai, žinios, vaikai, atopinis dermatitas, anketinė apklausa, vizualinė analoginė skalė, vertinimas. Darbo tikslas. Įvertinti atopiniu dermatitu sergančių vaikų slaugos poreikius ir jų tėvų žinias apie ligą. Darbo uždaviniai. 1. Įvertinti tėvų žinias apie atopinį dermatitą. 2. Įvertinti tėvų nuomonę apie jų vaikų atopinį dermatitą sukėlusias priežastis. 3. Įvertinti sergančių atopiniu dermatitu vaikų slaugos poreikius pagal jų tėvų apklausos duomenis. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimo tikslui ir uždaviniams pasiekti buvo naudojamas anketinės apklausos metodas. Apklausa buvo vykdoma internetiniame forume www.tevu-darzelis.lt ir http://www.supermama.lt. Iš viso tyrime dalyvavo 154 tėvai, auginantys atopiniu dermatitu sergančius vaikus. Respondentų apklausa vykdyta 2014 m. gruodžio – 2015 m. balandžio mėn. Tyrimui atlikti buvo panaudota mūsų parengta 31 klausimo anketa, siekiant įvertinti bendrus tiriamųjų duomenis, tėvų žinias apie ligą ir nuomonę apie ją sukėlusias priežastis bei įvertinti slaugos poreikius pagal tėvų apklausos duomenis. Pirmą kartą atopinio dermatito kontrolei įvertinti buvo panaudota vizualinė analoginė skalė (VAS). Duomenų analizė atlikta naudojant statistinės analizės „SPSS Windows 16.0“ ir Excel 2007 programas. Rezultatai. Tyrimas parodė, kad dauguma – 70,1 proc. – tėvų pakankamai žino apie atopinį dermatitą, tačiau trečdalis – nepakankamai. Pagrindinis informacijos šaltinis apie vaikų atopinį dermatitą buvo šeimos gydytojas arba pediatras – 91,6 proc. ir gydytojas alergologas – 89 proc., tačiau tik 6,5 proc. tėvų sužinojo apie ligą iš bendrosios praktikos slaugytojų. Dauguma – 87,7 proc. – tėvų mano, kad atopinio dermatito išsivystymo priežastys yra maistas ir odos dirgikliai, paveldėjimas – 85,1 proc. ir odos pokyčiai – 80,5 proc. Du trečdaliai respondentų teigė, kad atopinį dermatitą sukelia susilpnėjęs imunitetas – 76,6 proc., metų laikas – 75,3 proc., emocinė įtampa arba stresas – 70,8 proc. Dauguma vaikų turėjo odos – 97,4 proc. – ir mitybos – 83,8 proc. – problemų. Dažniausiai atopiniu dermatitu sergančius vaikus vargino odos sausumas – 89 proc. ir niežėjimas – 74,7 proc., alergija tam tikriems maisto produktams – 78,6 proc. Išvados. Esant blogesniems sveikatos rodikliams (sunkesnė ligos eiga, daugiau sveikatos problemų, blogesnė ligos kontrolė pagal vizualinę analoginę skalę – VAS) buvo nustatyti reikšmingai didesni (p < 0,05) slaugos poreikiai, palyginti su atopiniu dermatitu sergančiais vaikais, kuriems buvo lengvesnė ligos eiga, mažiau sveikatos problemų ir kurių ligos kontrolė pagal VAS buvo geresnė.
32
Jovaiša, Tomas, Lukas Gambickas, Miglė Kalinauskaitė, Evaldas Kauzonas, and Ieva Norkienė. "INFORMUOTO PACIENTO SUTIKIMO ATLIKTI ANESTEZIJĄ GAVIMO PRAKTIKA IR ANESTEZIJOS KOMPLIKACIJŲ VERTINIMAS LIETUVOS ANESTEZIOLOGŲ-REANIMATOLOGŲ POŽIŪRIU." Health Sciences 29, no. 4 (August 13, 2019): 68–72. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2019.059.
Full textAbstract:
Informuoto asmens sutikimas tampa vis svarbesnis kasdienėje anesteziologo praktikoje dėl nuolat didėjančių reikalavimų sveikatos apsaugos standartams. Tačiau šiuo metu nėra vieningos formos. Dažnai anesteziologai, remdamiesi savo patirtimi, patys nusprendžia, apie kokias anestezijos rizikas kalbėti su pacientu, o tokia praktika neatitinka šiuo metu propaguojamos įrodymais grįstos medicinos reikalavimų. Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti informuoto asmens sutikimo atlikti anesteziją gavimo praktiką ir anestezijos komplikacijų vertinimą tarp Lietuvos anesteziologų. Atlikta savanoriška ir anoniminė anesteziologų-reanimatologų apklausa. Respondentai turėjo atsakyti į klausimus apie sutikimo atlikti anesteziją gavimo praktiką jų darbovietėje bei atskleidžiančius jų žinias apie informuoto paciento sutikimą. Apklausą užpildė 146 respondentai. Respondentų demografiniai duomenys atspindėjo Lietuvos anesteziologų-reanimatologų bendruomenės demografinę sudėtį. Bemaž 90% pacientų pasirašo sutikimą tą pačią dieną prieš operaciją. 91% respondentų teigė, kad pacientai neperskaito formoje nurodytos informacijos, bet tik 32% manė, kad tai yra todėl, kad jų naudojama sutikimo atlikti anesteziją forma per daug sudėtinga. Dauguma gydytojų nurodė nuo 6 iki 20 kartų didesnį sunkių anestezijos komplikacijų dažnį, nei nurodoma tarptautinėje literatūroje ir vidutiniškai tik 17,3% pateikė tikslius atsakymus. Tik 43,8% respondentų mano, kad esama sutikimo atlikti anesteziją forma apsaugo gydytoją skundų ir teisinio nagrinėjimo atvejais. Informuoto asmens sutikimo atlikti anesteziją procedūra Lietuvoje dažnai neatitinka saugios anestezijos reikalavimų. Gydytojai yra linkę pervertinti komplikacijų riziką, todėl pacientams pateikiama informacija gali ženkliai skirtis. Reikalinga nauja sistema, kuri leistų užtikrinti pilnavertišką paciento sutikimą atlikti anesteziją.
33
PETREIKIS, TOMAS. "VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS DIREKTORIAUS VACLOVO BIRŽIŠKOS SENŲJŲ SPAUDINIŲ PAIEŠKOS ŽEMAITIJOJE." Knygotyra 58 (January 1, 2012): 61–79. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v58i0.1469.
Full textAbstract:
Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: petreikist@gmail.comPasitelkiant istoriografiją ir archyvinius šaltinius, straipsnyje nagrinėjama Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos direktoriaus Vaclovo Biržiškos 1923–1940 metų veikla formuojant šios bibliotekos fondus. Nepriklausomos Lietuvos valstybėje vangiai kūrėsi atminties institucijų tinklas, ilgai apleista išliko spaudos paveldo apsauga. V. Biržiška nuo 1924 m. spaudos paveldo paieškoms sistemingai telkė Lietuvos pedagogus ir moksleiviją, palaikė ryšius su Telšių ir Šiaulių pedagogais. Telšiuose jam leidinius tiekė vietos gimnazijos mokytojas Viktoras Kamantauskas ir gydytojas Jonas Mikulskis. Biblioteką gerokai parėmė ir Šiaulių valstybinė gimnazija, per kelerius metus padovanojusi daugiau nei keturis tūkstančius leidinių. Aštuonerius metus V. Biržiškai senąsias knygas sumaniai rinko ir tiekė Jonas A. Dargis iš Barstyčių miestelio. Jis daugiausia veikė Šiaurės ir Vakarų Žemaitijoje. Per mažiau kaip dešimtmetį VDU bibliotekos fondus iš Žemaitijos papildė apie puspenkto tūkstančio leidinių, tarp kurių buvo ir keletas unikumų. V. Biržiškos aktyvi spaudos paveldo paieška atkreipė visuomenės dėmesį į senąją knygą, sukėlė jos pabrangimą, o tai turėjo įtakos ir vėlesniam bibliofilijos sąjūdžiui.
34
Buožytė, Eleonora. "Kodėl vystyklėliuose jo kiaulės nesurijo: Balcerio Wilkowskio laiškas sūnui (1584)." Literatūra 60, no. 1 (December 28, 2018): 142–60. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2018.1.6.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje pateikiamas Lenkų brolių bendruomenės nario Balcerio Wilkowskio laiško (parašytas 1583 m.) sūnui Kasparui vertimas ir analizė. Kasparas Wilkowskis (XVI a. antra pusė–XVII a. pr.) – didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) gydytojas, polemikas ir vertėjas. Tekstas pirmą kartą kaip priedas išspausdintas Jano Niemojewskio (1526–1598) traktate „Įrodymas, kad Popiežiaus Romos Bažnyčia yra nei apaštalinė, nei šventa, nei viena, nei visuotinė“ (Vkazanie iż KosciołRzymski Papieski nie iest apostolski áni swięty, áni ieden, áni powszechny, Kraków, 1584). Balceris, sužinojęs, kad jo sūnus, nuo vaikystės auklėtas pagal Lenkų brolių išpažįstamą doktriną, perėjo į Romos katalikų tikėjimą, parašo jausmingą laišką, kuriame ir gražiuoju, ir grasinimais kviečia Kasparą grįžti į „tikrąjį“ kelią. Egodokumentas liudija ne tik asmeninę vieno žmogaus, bet ir visos tikinčiųjų bendruomenės reakciją į bendruomenės nario apostazę, atspindi Lenkų brolių tikėjimo postulatus. Tai vertingas šaltinis tiriant Wilkowskių biografijas, Reformacijos ir Kontrreformacijos sandūros socialinę, religinę situacijas.
35
Tamulienė, Rasa, Emilė Gedeikytė, and Daiva Mačiulienė. "GYDYTOJŲ ODONTOLOGŲ PADĖJĖJŲ DARBE PATIRIAMAS STRESAS: PIRMŲJŲ DARBO METŲ PATIRTIS ODONTOLOGIJOS KLINIKOJE." Health Sciences 30, no. 6 (November 24, 2020): 78–83. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.145.
Full textAbstract:
Straipsnyje pristatomo tyrimo metu buvo siekiama atskleisti gydytojų odontologų padėjėjų patiriamą stresą pirmaisiais darbo metais. Tyrime dalyvavo septynios gydytojų odontologų padėjėjos, turinčios vienerių metų darbo patirtį odontologijos kabinete. Duomenų rinkimo metodas – pusiau struktūruotas interviu. Tyrimo metu surinktų duomenų analizė atlikta taikant aprašomosios bei turinio analizės metodus. Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad pirmaisiais metais dėl darbe patiriamo streso gydytojų odontologų padėjėjai jautė „nenorą nieko daryti“, pablogėjo jų santykiai su artimaisiais, dažniau buvo linkę savo išgyvenamas neigiamas emocijas išlieti ant kitų žmonių, jautė nenorą eiti į darbą, dažniau save nuvertindavo, gana dažnai galvodavo apie darbą, net jį pabaigę. Daugiausia streso pirmaisiais darbo metais jiems kėlė santykiai su gydytoju odontologu bei kitais kolegomis, įsiliejimo į kolektyvą problemos, profesinių įgūdžių trūkumas, didelis darbo tempas ir darbo daugiafunkciškumas.
36
Marcinkevičius, Algimantas, and Balys Dainys. "Moralinės, psichologinės ir teisinės transplantacijos problemos." Problemos 10 (September 29, 2014): 80–89. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1972.10.5492.
Full textAbstract:
Straipsnis skirtas supažindinti filosofus, psichologus, teisininkus ir plačiąją visuomenę su problemomis, su kuriomis susiduria gydytojai, dirbantys organų persodinimo srityje. Teigiama, kad transplantologija (mokslas apie organų persodinimą) iškėlė ne tik specialių ir bendrabiologinių problemų, bet ir paskatino peržiūrėti ar net pakeisti kai kurias tradicines moralės bei teisės normas. Recipientai dažniausiai susiduria su liguisto nuolatinio dėkingumo donorui psichiniu kompleksu. Autoriai pabrėžia vieningų įstatymų, kurie nustatytų ne tik gydytojų teises, bet ir apibrėžtų donorų bei recipientų tarpusavio santykius, reikalingumą. Persodinant lavonų organus, nemaža sunkumų kelia mirties fakto konstatavimas, tam tikri jurisdikcijos reikalavimai, visuomenės bei mirusiojo šeimos tradicijos, religiniai įsitikinimai, recipiento psichologija. Nė vienoje šalyje nėra įstatymo, kuris garantuotų stacionaro ligoniams jų kūno neliečiamybę po mirties, jeigu jie gyvi būdami nėra pareiškę noro būti donorais. Tarybų Sąjungos įstatymai neįpareigoja gydytojų, paimant organus iš lavono, gauti giminių sutikimą.
37
Chirurgija, Lietuvos. "Profesoriui Pranui Norkūnui – 100 metų!" Lietuvos chirurgija 6, no. 1 (January 1, 2008): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2008.1.2160.
Full textAbstract:
Profesoriui Pranui Norkūnui – 100 metų! Šiais metais vasario 1 dieną įžymiausiam pokario chirurgui profesoriui Pranui Norkūnui sukanka 100 metų. Tai vienas iškiliausių Lietuvos chirurgų, Lietuvos nusipelnęs gydytojas, mokslininkas, profesorius, medicinos mokslų daktaras. Profesorius gimė 1908 metų vasario 1 dieną Marijampolio kaime, netoli Vilniaus, prie Vilniaus–Jašiūnų plento, valstiečių šeimoje. 1927 metais baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universitetą, jį sėkmingai baigė 1934 metais. Stažavosi Lydos ir Vilniaus ligoninėse, vienerius metus dirbo Vilniaus lietuvių sanitarijos draugijos ligoninėje. 1936–1940 metais dirbo gydytoju Lipčiūnų ambulatorijoje Lydos apskrityje, Baranovičių ligoninėje Naugarduko apskrityje. Čia būsimasis skrandžio chirurgijos profesorius atliko savo pirmąją skrandžio rezekciją. Nuo 1940 metų Pranas Norkūnas – Vilniaus miesto Šv. Jokūbo, kuri vėliau pavadinta Pirmają tarybine ligonine, gydytojas chirurgas. Tuo laiku jam teko darbuotis visose chirurgijos srityse (traumatologijoje, neurochirurgijoje, urologijoje, ginekologijoje, torakalinėje chirurgijoje), bet labiausiai traukė gastroenterologija. Šioje chirurgijos srityje Profesorius tapo daugelio operacijų pradininku Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. 1942 metais chirurgas P. Norkūnas išrenkamas Vilniaus universiteto Chirurgijos katedros asistentu ir žengia pirmuosius pedagoginio darbo žingsnius. Iš pradžių teko skaityti net rentgenologijos kursą. 1944 metais įkūrus Bendrosios chirurgijos katedrą jis tampa jauniausiu katedros vedėju ir vadovauja šiai katedrai iki 1956 metų. Tais metais išrinktas Vilniaus universiteto Hospitalinės chirurgijos katedros vedėju ir šias pareigas ėjo iki 1984 metų. Dirbdamas didelį praktinės chirurgijos darbą prof. P. Norkūnas susidomėjo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės gydymo problemomis. Eksperimentavo vivariume, dirbtinai sukeldavo skrandžio opas, matuodavo veninio kraujospūdžio kitimus skrandžio mažosios ir didžiosios kreivės baseinuose. Įvairiausiais būdais tyrinėjo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opomis sergančius ligonius. Šį daugiametį eksperimentinių ir klinikinių tyrimų darbą apibendrino savo disertacijose. Taip buvo sukurta originali skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų etiopatogenezė, o sykiu ir originalūs gydymo būdai. Kad opos nesikartotų, Profesorius siūlė pagerinti skrandžio sienelės kraujo apytaką. Operuojant tokius ligonius buvo perrišamos visos mažosios skrandžio kreivės kraujagyslės, kad kraujas į sienelę netekėtų iš aplinkumos ir nebūtų trukdoma kraujui nutekėti iš skrandžio sienelės. Kad sumažėtų skrandžio tonusas, buvo perpjaunami abu klajokliai nervai stemplės aukštyje. Operacijos metu buvo rezekuojama dažniausia opų vieta – skrandžio prievarčio urvas ir 2/3 mažosios kreivės, o ne 2/3 skrandžio, kaip tuo metu buvo įprasta atlikti. Tokia operacija buvo pavadinta ekonomine skrandžio rezekcija su mažosios kreivės denervacija, devaskuliarizacija ir kamienine vagotomija pagal Hofmeisterį–Finstererį–Norkūną. Operacija pirmą kartą atlikta 1945 metais ir buvo pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje. Iki 1981 metų buvo padarytos 3239 tokios skrandžio rezekcijos. Pažymėtina, kad pokario metais nemažai ligonių, sergančių opalige, buvo operuoti sukėlus vietinę nejautrą 0,25% novokaino tirpalu! Pooperacinių komplikacijų ir mirtingumo rodikliai buvo patys mažiausi ir Lietuvoje, ir Sovietų Sąjungoje. Profesorius pirmasis Lietuvoje ir antrasis Sovietų Sąjungoje atliko stemplės vėžio transpleurines operacijas. Profesoriaus iniciatyva 1962 metais prie Hospitalinės chirurgijos katedros buvo kuriama širdies ir kraujagyslių laboratorija. Jai vadovauti paskirtas katedros asistentas A. Marcinkevičius. Vilniaus miesto 3-iojoje ligoninėje jis ne tik įkūrė šią laboratoriją, bet ir ją išplėtė, įdiegė pažangiausias kardiochirurgines operacijas, iš jų ir širdies persodinimo. Prof. P. Norkūnas aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame darbe. 1947 metais tapo Medicinos draugijos pirmininku, o 1954 metais buvo išrinktas Lietuvos chirurgų mokslinės draugijos pirmininku ir tas pareigas be pertraukos ėjo apie 30 metų. Vadovaudamas Vilniaus universiteto chirurgijos katedroms, Profesorius aktyviai skatino ir kitus bendradarbius ne tik tobulinti praktinės chirurgijos įgūdžius, bet ir dirbti mokslinį darbą: devyni jo mokiniai tapo profesoriais, habilituotais daktarais, trisdešimt – medicinos daktarais. Profesorius Pranas Norkūnas – tai pokario Lietuvos chirurgijos patriarchas. Beveik 40 metų visi Lietuvos chirurgai lankėsi Profesoriaus klinikose, stebėjo jį operuojant, asistavo jam, klausėsi jo paskaitų. Profesoriaus mintys, moksliniai darbai, chirurginiai įgūdžiai išliko ir tęsiami jo mokinių ir sekėjų. Profesorius P. Norkūnas mirė po sunkios ligos 1992 metais, palaidotas Antakalnio kapinėse. Doc. dr. Juozas Stanaitis Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos centro vadovas
38
Kančaitė, Rugilė, Kristina Jarienė, and Algirdas Jaras. "Lietuvos akušerių-ginekologų patirtis, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientėms, turinčioms negalią." Lithuanian Obstetrics & Gynecology 24, no. 1 (March 25, 2021): 44–51. http://dx.doi.org/10.37499/lag.577.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas. Sužinoti Lietuvoje dirbančių gydytojų akušerių-ginekologų patirtį, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientėms, turinčioms negalią. Tyrimo metodai. Savanoriška anoniminė kiekybinė anketinė apklausa, adaptuota Lietuvai pagal standartines vertimo ir pritaikymo lietuvių kalbai ir kultūrai metodologines procedūras. Analizuoti 90 Lietuvos gydytojų akušerių-ginekologų pateikti duomenys. Rezultatai. Vidutinis respondentų darbo stažas – 23,5±1,308 metų. Didžioji dalis (86,7 proc., p<0,001) respondentų buvo teikę paslaugas neįgaliosioms, daugiau nei pusė jų susidūrė su bendravimo sunkumais (61,1 proc., p<0,02). Ilgesnis nei 21 metų darbo stažas šansų santykį dirbti su neįgaliomis pacientėmis didino 14 kartų (ŠS=14,3; 95 proc. PI 11,3–16,4). Beveik visi (94,5 proc.) apklaustieji teigė, jog mielai pataria neįgalioms moterims jų reprodukcinės ir seksualinės sveikatos klausimais, 70,9 proc. gydytojų atsakė, jog dažniausiai bendravimą tiesiogiai apsunkino pacientės negalia (p≤0,00001). Kaip statistiškai reikšmingus veiksnius, galinčius palengvinti darbą su neįgaliomis pacientėmis, gydytojai dažniausiai nurodė ilgesnį konsultacijai skirtą laiką ir papildomą asmenį, kuris padėtų bendrauti su paciente, – atitinkamai po 63,2 proc. ir 58,9 proc. Keturis iš penkių respondentų domintų seminarai apie pacienčių, turinčių negalią, sveikatos priežiūrą (78,9 proc., n=71, p<0,00001). Išvados. Didžioji dalis Lietuvoje dirbančių gydytojų akušerių-ginekologų konsultuoja neįgalias moteris jų reprodukcinės ir seksualinės sveikatos klausimais, tačiau trumpas konsultacijos laikas bei pagalbinio personalo stygius – kliūtys, kurioms įveikti būtinas sisteminis neįgaliųjų sveikatos priežiūros gerinimas.
39
Rapolienė, Lolita, Andžela Eigėlytė, Lina Gedrimė, Sigutė Norkienė, and Jonas Sąlyga. "GYVENTOJŲ INFORMUOTUMAS APIE SVEIKĄ GYVENSENĄ." Visuomenės sveikata 27, no. 6 (December 28, 2017): 80–84. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.100.
Full textAbstract:
Sveika gyvensena ir jos komponentai, sąsajos su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis yra vienos aktualiausių nūdienos visuomenės sveikatos temų. Pakankamas fizinis aktyvumas, sveika bei racionali mityba, kova su žalingais įpročiais ir stresu yra svarbūs veiksniai norint stiprinti sveikatą bei išvengti ligų. Didelę reikšmę sveikos gyvensenos formavimui turi pacientų informuotumas arba jų sveikatos raštingumo lygis. Metodika: anketinėje apklausoje dalyvavo 90 Klaipėdos gyventojų. Statistinei duomenų analizei naudota MS EXEL 2010 sistema. Rezultatai: 75 proc. dalyvių sutiko, kad sveikata daugiausia priklauso nuo paties žmogaus elgesio; tik 10 proc. yra dalyvavę specialiuose mokymuose apie sveiką gyvenseną. Svarbiausiais jos komponentais laikomas darbo ir poilsio režimas, vaistų vartojimas ir stresas, o mažiausiai sutinkama su mityba, žalingais įpročiais ir fiziniu aktyvumu. Sveiko žmogaus kodo komponentams pritaria 58 – 72 proc. apklaustųjų; daugiausia nepritariama vaisių ir daržovių vartojimui, fiziniam aktyvumui, antsvoriui ir kraujo spaudimui. Daugiausia žinių apie sveiką gyvenseną suteikia gydytojas (98 proc.), slaugytoja (87 proc.) ir moksliniai straipsniai (84 proc.). Išvados: dauguma gyventojų žino apie gyvensenos įtaką sveikatai, bet informuotumas nepakankamas, mažai dėmesio skiriama mitybos, fizinio aktyvumo, žalingų įpročių ir kraujospūdžio kontrolei. Reikėtų stiprinti žiniasklaidos ir slaugytojų vaidmenį teikiant informaciją apie sveiką gyvenseną ir formuojant įgūdžius, vykdyti sveikos gyvensenos mokymus.
40
Zablockis, Rolandas, Rūta Petruškevičienė, and Remigijus Nargėla. "Pleuros empiemos ir komplikuoto parapneumoninio pleurito priežastys ir rizikos veiksniai." Medicina 46, no. 2 (February 9, 2010): 113. http://dx.doi.org/10.3390/medicina46020016.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas. Išnagrinėti pleuros empiemos ir komplikuoto parapneumoninio pleurito priežastis ir rizikos veiksnius. Tirtųjų kontingentas ir tyrimo metodai. Ištirta 120 ligonių, sirgusių pleuros empiema (n=67) ir komplikuotu parapneumoniniu pleuritu (n=53). Pleuros empiema diagnozuota radus pūlingo pleuros skysčio. Komplikuotas parapneumoninis pleuritas diagnozuotas ultragarsiniu tyrimu, aptikus inkapsuliuoto skysčio pleuros ertmėje, pleuros skysčio pH<7,0 bei pleuros skystyje nustačius neutrofilų daugiau kaip 50 proc. visų leukocitų. Tyrimo tikslas – įvertinti tiriamųjų amžių, lytį, gretutinę patologiją, nustatyti laikotarpį, per kurį ligoniai kreipėsi į gydytoją, įvertinti, kokiais antibiotikais ligoniai buvo gydomi iki diagnozės nustatymo. Rezultatai. Pleuros empiema ir komplikuotu parapneumoniniu pleuritu sirgo vidutinio amžiaus tiriamieji (53 metų), vyrai du kartus dažniau nei moterys. 46 proc. ligonių nustatytas bent vienas rizikos veiksnys, dažniausiai neoplazija (37 proc.), imunosupresuojamųjų vaistų (15 proc.) ir nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas (15 proc.). Atsiradus ligos simptomams, tiriamieji į gydytojus kreipėsi vidutiniškai po 12 dienų. Ligoniams, kuriems buvo diagnozuota pleuros empiema, rizikos veiksniai buvo dažnesni (pleuros empiemos – 50,75 proc., komplikuoto parapneumoninio pleurito – 39,62 proc. atvejų), į gydytojus jie kreipėsi vėliau (21±28,6 dienos) nei sirgusieji komplikuotu parapneumoniniu pleuritu (9,5±9,8 dienos, p=0,0052). 75 proc. tiriamųjų buvo gydyti antibiotikais, daugelis gydyti monoterapija (86 proc. atvejų). Dažniausiai buvo skiriama penicilinų (29 proc.), cefalosporinų (25 proc.), aminoglikozidų (20 proc.), makrolidų (10 proc.). 25 proc. tiriamųjų dažniausiai dėl klaidingai diagnozuotos tarpšonkaulinės neuralgijos antibiotikų neskirta. Išvada. Pleuros empiemos ir komplikuoto parapneumoninio pleurito priežastys yra daugialypės: tiriamieji, atsiradus ligos simptomams, per vėlai kreipiasi į gydytoją, beveik pusei tiriamųjų nustatytos imunosupresinę būklę galinčios sukelti patologijos, daliai ligonių neskirta antibiotikų arba jų buvo skiriama netinkamai.
41
Janušonytė, Eglė. "ODOS VĖŽIO DIAGNOSTIKA IR DIRBTINIS INTELEKTAS." Health Sciences 31, no. 3 (May 24, 2021): 175–80. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.103.
Full textAbstract:
Dirbtinis intelektas – plačiai diskutuojama tema su sparčiai tobulėjančiomis technologijomis, ateityje neabejotinai užimsianti svarbią vietą klinikinių būklių diagnostikoje bei sveikatos priežiūroje. Viena aktualiausių dirbtinio intelekto krypčių – konvoliucinių neuroninių tinklų algoritmai, interpretuojantys vaizdinius duomenis, todėl labiausiai šioje srityje pažengusios tos specialybės, kurių praktikoje taikoma klinikinio vaizdo analizė. Odos piktybiniai navikai yra baltaodžių populiacijoje labiausiai paplitęs vėžys, kurį anksti diagnozavus galima sėkmingai gydyti, didėja pacientų išgyvenimo tikimybė. Šioje literatūros apžvalgoje aprašomas dirbtinio intelekto taikymas dermatologijoje, pastaraisiais metais diagnozuojant piktybinius odos navikus, ypač melanomą, bei šių algoritmų pažanga, jų tikslumo palyginimas su gydytojų dermatologų rezultatais. Aprašomas pacientų požiūris bei jų įžvelgiama rizika, gydytojų dermatologų požiūris ir jų žinios apie šias technologijas. Nepaisant sparčios pažangos, dirbtinio intelekto taikymas kelia daug iššūkių dėl netobulų mokymosi duomenų rinkinių, etinių klausimų bei sunkumų, identifikuojant dirbtinio intelekto algoritmo sprendimo priėmimo seką. Nors dabartiniai algoritmai kone prilygsta dermatologų lygio rezultatams ir yra patvirtinti naudojimui Europos rinkoje, tačiau jie nepakeičia gydytojo, o yra pagalbinė odos vėžio diagnostikos priemonė. Trūksta duomenų apie tokių algoritmų taikymą ir jų įtaką sprendimų priėmimui realioje klinikinėje praktikoje, reikia daugiau tyrimų apie pacientų bei gydytojų perspektyvas bei požiūrį.
42
Milinkevičiūtė, Daiva. "(NE)PAMIRŠTI VARDAI: VILNIAUS IMPERATORIŠKOJO UNIVERSITETO (1803–1832) PROFESORIAUS AUGUSTO LIUDVIKO BÉCU NUOPELNAI XIX A. PRADŽIOS MEDICINAI." Health Sciences 31, no. 2 (April 20, 2021): 183–88. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.060.
Full textAbstract:
Nagrinėjat Vilniaus imperatoriškojo universiteto (VIU) profesoriaus mediko Augusto Liudviko Bécu gyvenimą ir veiklą, iškyla itin produktyvaus ir aktyvaus mokslininko paveikslas. 1803 m. grįžęs iš Škotijos, kur buvo universiteto išsiųstas tobulintis, vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė inicijuoti ir praktikuoti vaikų skiepijimą nuo raupų. 1805 m. buvo Fiziologijos katedros dekanas, nuo 1806 m. vadovavo Patologijos ir higienos katedrai, buvo praktikuojantis gydytojas. Jo darbas apie vaikų skiepijimą nuo raupų buvo pristatytas centrinio Vakcinacijos komiteto (pranc. au Comite central de la Vaccine) Paryžiuje prezidentui Jeanui Antoine Chaptaliui ir A. L. Bécu buvo išrinktas šio komiteto nariu korespondentu. Istoriografijoje jo nuopelnai liko primiršti, todėl pravartu detaliau išsiaiškinti, ką iš tiesų nuveikė A. L. Bécu ir kaip jo mokslinė veikla paveikė VIU medicinos mokslo raidą. Straipsnyje nagrinėjamas A. L. Bécu paskaitų turinys, kuris lyginamas su vėlesnio to paties patologijos dalyko dėstytojo Adolfo Abichto paskaitų turiniu, akcentuojama konkurencija su Josephu Franku ir tokios konkurencijos, bei mokslinių diskusijų rezultatai, ieškomi mokslo nuopelnai. A. L. Bécu atvejis detaliai atskleidžia ne tik jo asmeninius iššūkius, bet parodo, su kokiomis problemomis susidūrė IVU, sprendžiant mokslo programų, dėstomų dalykų, naujausių tyrimų taikymo, mokslinių diskusijų ir panašius klausimus ankstyvuoju VIU raidos laikotarpiu. Visa tai analizuojama ir atskleidžiama per vieno unikalaus ir produktyvaus mokslininko santykį su darbo aplinka ir akademiniu pasauliu.
43
Vaičelionytė, Meida, Kristina Saldūnaitė, Eglė Aida Bendoraitienė, Jūratė Zūbienė, Miglė Žemaitienė, and Vilija Andruškevičienė. "PACIENTŲ, SERGANČIŲ PIRMO TIPO CUKRINIU DIABETU, SAMPRATA APIE BURNOS SVEIKATĄ." Health Sciences 31, no. 3 (May 24, 2021): 11–17. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.071.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas – išanalizuoti pacientų, sergančių pirmo tipo cukriniu diabetu, žinias apie burnos sveikatą. Medžiaga ir metodai. Tyrimas buvo atliekamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Endokrinologijos klinikoje. Tyrime dalyvavo128 respondentai. Tyrimo metodas – anketinė apklausa, vykdyta nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. vasario 29 dienos. Dalyvių imtis atsitiktinė. Gauti rezultatai parodė, kad asmenys, kurių HbA1c (glikuotas hemoglobinas) yra blogas, statistiškai reikšmingai dažniau atsakė, kad seilių funkcijos sutrikimus, dantenų uždegimo ir dantų ėduonies simptomus patiria dažniau, lyginant su asmenimis, kurių HbA1c yra geras (p < 0,05). Nereguliariai maitinasi 65,4 proc. pacientų. Tik 4,7 proc. tiriamųjų pavartoję angliavandenių išsivalo dantis, vieną kartą per dieną dantis valo penktadalis (25,8 proc.), o tarpdančių nevalo trečdalis (31,3 proc.) respondentų. Pas burnos priežiūros specialistą vieną kartą per metus lankosi apie pusė respondentų (46,9 proc.). 43,8 proc. apklaustųjų nežinojo, jog dantenų ligos gali daryti įtaką glikemijos kontrolei, 78,9 proc. iš odontologų ir 82,0 proc. iš burnos higienistų nėra gavę papildomos informacijos apie sergančiųjų diabetu burnos priežiūrą, o tik 14,8 proc. respondentų šeimos gydytojas yra rekomendavęs reguliariai lankytis pas burnos priežiūros specialistą. Išvados. Sergantieji cukriniu diabetu dažnai jaučia seilių funkcijos sutrikimų, dantų ėduonies ir dantenų uždegimo simptomus. Pacientų mitybos ir burnos higienos įpročiai yra prasti, o sergančiųjų cukriniu diabetu informuotumas apie burnos priežiūrą yra nepakankamas.
44
Krunkaitienė, Viktorija, and Skirmantas Krunkaitis. "ŪMAUS GALVOS SVAIGIMO PRIEŽASTYS IR DIAGNOSTIKA PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ PRAKTIKOJE." Health Sciences 31, no. 5 (August 1, 2021): 26–29. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.160.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas − apžvelgti dažniausias galvos svaigimo priežastis, jų diagnostiką ir diferencinę diagnostiką pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros paieška, atranka ir analizė. Literatūros paieška atlikta elektroniniu būdu ScienceDirect, PubMed, UpToDate elektroninėse duomenų bazėse. Atrinkti aktualiausi ir labiausiai temą atitinkantys 29 straipsniai ir atlikta jų analizė. Tyrimo rezultatai parodė, kad ūmus galvos svaigimas yra sunki būklė, kuri labai vargina pacientą ir dažniausiai reikalauja greitų sprendimų. Dažniausia galvos svaigimo priežastis yra gerybinis paroksizminis pozicinis vertigo (GPPV), vestibulinis neuronitas ir Menjero liga. Apžvelgiamoje literatūroje akcentuojama ligos istorijos ir tinkamo fizinio ištyrimo svarba, kadangi daugeliu atvejų galvos svaigimas būna periferinės kilmės ir gali būti diagnozuojamas neatliekant brangių instrumentinių tyrimų (tokių kaip galvos KT arba MRT), kurių atlikimas dažnu atveju būna netikslingas ir sunaudojantis daug išteklių. Tyrimų duomenimis, tinkamai atliktas pacientų klinikinis ištyrimas yra jautrus ir pakankamai specifiškas, siekiant atmesti gyvybei grėsmingas ligas ir diagnozuoti galvos svaigimo priežastį. Išvados. Dažniausia galvos svaigimo priežastis yra periferinės kilmės, tad diagnostikai dažnai pakanka tinkamai atlikto klinikinio ištyrimo. Kiekvienas pirminės sveikatos priežiūros grandies gydytojas turėtų tinkamai atlikti galvos svaigimu besiskundžiančio paciento ištyrimą, nes tai leidžia pakankamai tiksliai diagnozuoti galvos svaigimo kilmę, atmesti ūmią, gyvybei grėsmingą būklę ir sutaupyti laiko bei kaštų, išvengiant brangių ir ne visada tikslingų tyrimų.
45
Kondratavičienė, Virginija, and Iveta Šikšniuvienė. "SOCIALINIO DARBUOTOJO PSICHOSOCIALINĖS PAGALBOS POREIKIS ŠEIMAI, PRARADUSIAI VAIKĄ DĖL ONKOLOGINĖS LIGOS." Health Sciences 29, no. 6 (December 17, 2019): 61–67. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2019.101.
Full textAbstract:
Lietuvoje stebimas didėjantis vaikų sergamumas onkologinėmis ligomis. Vaiko mirties patirtis ypač skaudi tėvams, kai jiems tenka išgyventi baimės, nerimo, liūdesio, nevilties ar pykčio emocijas, trukdančias toliau tęsti visavertį gyvenimą. Tėvams, išgyvenantiems netektį, reikalinga pagalba, kuri atlieptų jų viltis ir poreikius, padėtų įveikti socialinės atskirties jausmą, parodytų, kad pagalba yra čia pat ir galima ją gauti. Tyrimas atskleidė, kad žinios apie ligą priėmimas ir prisitaikymas prie naujų aplinkybių priklauso nuo tėvų pirminio kontakto su gydančiuoju gydytoju. Gydytojo dėmesys, aiškus ligos apibūdinimas, gydymo aptarimas, nuolatinis abipusis komunikavimas švelnina prisitaikymo etapą. Tyrimas atskleidė ir laiku teikiamos kompleksinės (gydytojo, psichologo, socialinio darbuotojo) pagalbos poreikį, kuris svarbus visą gydymosi laikotarpį. Po vaiko netekties tėvams ypač ryškus socialinio darbuotojo pagalbos poreikis. Tyrimo metu išaiškėjo tarpinstitucinio bendradarbiavimo būtinumas, siekiant padėti šeimai išgyventi netektį, suteikti būtiną psichosocialinę pagalbą, stebėti, analizuoti pokyčius visą gedėjimo laikotarpį, o dažnai ir ilgiau.
46
Obelenytė, Aušra Marija, and Vytautas Abraitis. "Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų akušerijos ir ginekologijos skyriuje 2015 m. atliktų epiziotomijų pagrįstumas." Sveikatos mokslai 26, no. 4 (September 26, 2016): 41–45. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2016.056.
Full textAbstract:
grįstumą LSMUL KK Akušerijos ir ginekologijos skyriuje 2015 metais. Atlikta retrospektyvinė gimdyvių, kurioms buvo atlikta mediolateralinė epiziotomija bei naujagimių duomenų analizė. Statistinė duomenų analizė atlikta panaudojant „SPSS 24.0“ versijos statistinį paketą. Darbe gauti rezultatai: dieninio/vakarinio intervalo metu priimta 52,23 proc. gimdymų, naktinio/rytinio intervalo metu – 47,77 proc. Daugausia gimdymų priimta 17 ir 22 valandomis – po 6,2 proc., mažiausiai – 8 valandą 2,2proc. (p>0,05). Daugiausia epiziotomijų - 12,4 proc. atliko gydytojas nr. 6 ir akušerė nr. 13 - 6,6proc. (p<0,05). Dešimtadaliui naujagimių buvo nustatyta hipoksija ir acidozė kraujyje gimimo metu. 13,75 proc. (n=103) stebejimo atvejų epiziotomija atlikta numatant, kad gims stambus vaisius (≥4000g), 2,7 proc. (n=20)– remiantis numanoma užpakaline vaisiaus pakaušio pozicija. Epiziotomija atlikta po epidurinės nejautros - 39 proc. (n=289), kai gimdymas buvo užbaigtas vakuumo ekstraktoriumi – 2,7 proc. (n=20) (p<0,05). Atlikus duomenų analizę, paaiškėjo, jog III-IV laipsnio tarpvietės plyšimas įvyko tik 4 stebėjimo atvejams, t.y. 0,5 proc. visos tyrimo imties. Gautos išvados.Tik dešimtadaliui stebejimo atvejų epiziotomija buvo atlikta esant nestabilios vaisiaus būklės indikacijai. Epiziotomijų dažnis priklauso tiek nuo paros laiko, tiek nuo žmogiškojo faktoriaus. 99,5 proc. gimdyvių, kurioms buvo atlikta epiziotomija, gimdymo metu nepatyrė III-IV laipsnio tarpvietės plyšimo, todėl, remiantis literatūros šaltiniais, galima teigti, kad LSMUL KK Akušerijos ir ginekologijos skyriuje tarpvietės apsauga yra geresnė nei kitose Europos šalyse.
47
Sakalauskaitė-Juodeikienė, E., G. Motiejūnas, and D. Jatužis. "Nervų ligų diagnostika ir gydymas XIX a. pr. Vilniaus imperatoriškojo universiteto klinikose Diagnosis and treatment of nervous system diseases at the beginning of the 19th century in Vilnius university clinics." Neurologijos seminarai 22, no. 78 (February 14, 2019): 298–306. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2018.30.
Full textAbstract:
Praktiniai įgūdžiai istoriškai buvo ir šiandien tebėra svarbūs tokiose profesijose kaip metalo ir stiklo apdirbimas, laikrodžių ir įrankių gamyba, pastatų, laivų statyba. Gydytojas, norėdamas tinkamai diagnozuoti ligą ir pagydyti ligonį, taip pat turi būti įgavęs tam tikrų praktinių įgūdžių. Šiame straipsnyje apžvelgiamos medicinos studentų mokymo prie ligonio lovos ištakos, Vilniaus imperatoriškojo universiteto (VU) Terapijos klinikos gimimas, pateikiami statistiniai gydytų ligonių duomenys, ligų diagnostika ir gydymas XIX a. pr. Vilniuje, daugiausiai dėmesio skiriant nervų ligoms. Nustatėme, kad VU klinikose buvo vertinami antropometriniai, morfometriniai duomenys, somatinė ligonio būklė (kvėpavimas, pulsas, dubens organų funkcija, mityba) ir atliekama tai, ką galėtume pavadinti neurologinės apžiūros ištakomis: vertinta reakcija į skausmą, vyzdžių reakcija į šviesą, galūnių padėtis ir judesiai, raumenų būklė, bendrieji ir specialieji jutimai (paviršinis jutimas, rega, klausa, uoslė, skonis). Siekiant ligonio klinikinę diagnozę patvirtinti post mortem, VU klinikose atliktos mirusių ligonių autopsijos. Nors Vilniuje, kaip ir daugelyje Vakarų Europos klinikų, ligos priežasčių ieškota vidaus organuose (solidizmo teorijos įtaka), ligonių autopsijos ir makroskopiniai tyrimai (kurių dažniausi radiniai – kraujo priplūdimas galvos ir nugaros smegenyse, dangaluose ir kraujagyslėse) tik patvirtino dar iš Antikos laikų atėjusią Hipokrato keturių organizmo skysčių disbalanso, uždegiminių nervų ligų patogenezės teoriją. Palyginę mūsų turimus duomenis su to meto klinikinės medicinos situacija Vakarų Europoje, nustatėme, kad nervų ligų diagnostikos ir gydymo XIX a. pr. Vilniuje lygis atitiko to meto Vakarų Europos lygį.
48
Chirurgija, Lietuvos. "Dainius Amerigas Piščikas PRO MEMORIA." Lietuvos chirurgija 4, no. 3 (January 1, 2006): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2006.3.2260.
Full textAbstract:
Dainius Amerigas Piščikas. Pro memoria Šių metų balandžio 30 dieną eidamas 44-uosius metus mirė Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus chirurgas onkologas Dainius Amerigas Piščikas. Nelaukta ir klastinga liga įveikė tik pradėjusį skleistis puikų gydytoją praktiką, ligonių ir personalo mylimą gabų chirurgą ir vilčių teikiantį mokslininką. Labai neteisinga, kai lemtis, deja, be laiko pasiima gabiuosius, geruosius ir talentinguosius... Dainius Amerigas Piščikas gimė 1962 m. spalio 3 d. Vilniuje, tarnautojų šeimoje. 1981 metais baigė Vilniaus 18-ąją vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą. Čia mokėsi iki 1984 metų. Tais pačiais metais buvo priimtas į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gydomąją specialybę, ją baigė 1993 metais. Studijų metais buvo pašauktas į sovietinę armiją ir joje tarnavo 1986–1988 metais. 1993–1997 metais dirbo Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje ir tuo pat metu (1993–1998 m.) specializavosi rezidentūroje įvairiose Vilniaus universiteto klinikinėse bazėse. Ją baigęs įgijo gydytojo chirurgo specialybę. Po tolesnio atkaklaus darbo ir tobulinimosi Vilniuje, Kauno medicinos universiteto Krūtinės chirurgijos klinikoje, Onkologijos ir radiologijos mokslo tyrimo institute Minske, Baltarusijoje, 2000 m. jis įgyja gydytojo krūtinės chirurgo onkologo licenciją. Pastaruoju metu turėjo dvi licencijas: gydytojo chirurgo ir gydytojo krūtinės chirurgo. Nuo 1997 metų pradžios D. A. Piščiko profesinė veikla susiejama su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriumi. Čia atsiskleidė jo kūrybinė prigimtis. Dainius Amerigas Piščikas – videotorakoskopinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje (1997 m.). Kartu su bendraautoriais pirmasis Lietuvoje atliko chemopleurodezę (pleuros ertmės pripildymą įvairiomis cheminėmis medžiagomis) vaizdo torakoskopu (1998 m.). Kartu su kolegomis endoskopu, neatverdamas krūtinės ląstos, pirmasis atliko plaučių rezekcijos operacijas – lobektomijas, segmentektomijas (1999 m.). Taip pat pirmasis Lietuvoje 2001–2002 metais pradėjo gydyti Reno ligą (Raynaud's disease) šalindamas simpatinius ganglijus iš tarpuplaučio. D. A. Piščikas buvo tobulai įvaldęs gerybinių auglių šalinimo iš krūtinės ląstos operacijas. Jau sunkiai sirgdamas nepagydoma liga, jis veržėsi į operacinę, aukodamas savo sveikatą atliko sudėtingas krūtinės ląstos operacijas. Paskutinį kartą operavo šių metų vasario pradžioje. D. A. Piščiko pasirinktąja mokslinių interesų kryptimi tapo vaizdo torakoskopinių operacijų diegimas į krūtinės chirurgiją ir onkologijos praktiką. Jis surinko gausią klinikinę medžiagą (per 200 atvejų) apie vaizdo torakoskopines operacijas sergant plaučių ir pleuros ligomis. Ją ketino apibendrinti eksternu ginamoje daktaro disertacijoje, tačiau sutrukdė liga. Vis dėlto ši medžiaga neturėtų prapulti: kolegos Saulius Cicėnas ir Vladas Vencevičius rengiasi išleisti mokslinę monografiją „Torakoskopinė krūtinės chirurgija“, kurioje bus pateikti ir analizuojami ir D. A. Piščiko surinkti duomenys. Šio darbo naujumas yra tas, kad pirmą kartą Lietuvoje bus apibendrinti endoskopinės ir videoskopinės krūtinės chirurgijos rezultatai, jie bus palyginti su užsienio autorių patirtimi, numatytos tolesnės šios invazinės chirurgijos krypties gairės mūsų šalyje. D. A. Piščikas apie šią ir kitas plaučių ligų chirurgijos problemas Lietuvos ir užsienio mokslinėje spaudoje 1997–2005 metais paskelbė 39 mokslines publikacijas, dalyvavo dvidešimtyje mokslo konferencijų, kongresų bei suvažiavimų Lietuvoje ir užsienyje – Anglijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Šveicarijoje. Jis ne tik skaitė paskaitas gydytojų tobulinimo kursų klausytojams, bet ir pats stažavo įvairiose klinikose, iš jų ir Baltarusijos, Lenkijos, Vokietijos, buvo veiklus Lietuvos širdies ir krūtinės chirurgų, Vilniaus chirurgų, Europos krūtinės chirurgų draugijų narys. Visuomeninės Onkologijos instituto Revizijos komisijos pirmininko pareigos įpareigodavo jį kasmet parengti ir perskaityti finansinę instituto ataskaitą. D. A. Piščikas su žmona Irena, finansų specialiste, augino dukrą moksleivę Agotą ir sūnų studentą Marių. Trumpai, tačiau ryškiai sužibusi gydytojo chirurgo onkologo Dainiaus Amerigo Piščiko žvaigždė liks visų jį pažinojusiųjų atmintyje. Sit Tibi terra levis, Collega carissimus! Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius Vilniaus chirurgų draugija Vilniaus universiteto Medicinos istorijos ir etikos skyrius
49
Galkytė, H. "LENKIJOS LIAUDIES RESPUBLIKOS PATIRTIS, ORGANIZUOJANT MOKINIŲ PROFESINĮ ORIENTAVIMĄ IR KONSULTAVIMĄ." Psichologija 9, no. 1 (January 6, 2016): 99–112. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1968.9.8922.
Full textAbstract:
Profesinio orientavimo klausimai Lenkijos Liaudies Respublikoje pradėti spręsti nuo 1 956 metų. Visam darbui vadovauja švietimo ministerijos Profesinės orientacijos ir konsultacijos skyrius, kuris, bendradarbiaudamas su aukštojo mokslo, sveikatos ministerijomis, liaudies ūkio planavimo komisijomis, mokslo įstaigomis ir kitomis organizacijomis, koordinuoja profesinio orientavimo priemones, dirba mokslinį tiriamąjį darbą, apibendrina patirtį, teikia pagalbą konsultantams, mokytojams, leidžia metodinius nurodymus ir kt. Skyrius remiasi plačiu tinklu profkonsultacinių centrų ir punktų, kurių pagrindinis tikslas racionaliai stimuliuoti mokinių profesinius interesus. Profesinis orientavimas mokyklose vykdomas mokinių ir jų tėvŲ profesinio švietimo kryptimi, mokinių tyrimo kryptimi ir psichologinio-medicininio konsultavimo centruose (punktuose) kryptimi. Profesinis orientavimas turi tikslą paruošti sąlygas profesijai pasirinkti. Klasių vadovai, mokytojai, konsultantai pokalbių, paskaitų, ekskursijų, vakarų, kino filmų, plačiai paplitusių konkursų metu, taip pat parinkdami atitinkamą literatūrą, supažindina mokinius ir jų tėvus su būtiniausiomis liaudies ūkio profesijomis, teisingu jų pasirinkimu, moko juos laisvai apsispręsti. Tiriant mokinius profesinio orientavimo tikslu, domimasi jų interesais, gabumais, temperamentu, fiziniu išsivystymu ir sveikata. Tačiau tai neturi nieko bendro su kapitalistinėje Lenkijoje egzistavusiais psichotechniniais bandymais. Liaudies Lenkijoje vadovaujamasi pagrindiniu marksistinės psichologijos ir pedagogikos principu, kad psichinės žmogaus savybės yra aplinkos ir auklėjimo produktas. Jas galima formuoti, vystyti. Ugdydami mokinių sugebėjimus pamokose, bilrelių veikloje, lankydami juos namuose, palaikydami ryšius su tėvais, mokytojai, klasių vadovai, mokyklų gydytojai sukaupia nemaža duomenų apie mokinius. Antrajame mokslo metų pusmetyje VI I I ir XI klasių mokiniams sudaroma iš mokyklų gydytojo, konsultacinio punkto psichologo ir klasės vadovo komisija, kuri analizuoja apie kiekvieną mokinį surinktus duomenis ir daro atitinkamas išvadas. Kai susiduriama su sunkumais, kai nuomonės nesu- _ tampa, vaikai nukreipiami į konsultacinį centrą (punktą) . Mokiniai ir jų tėvai turi teisę ir savo iniciatyva kreiptis į konsultacinius centrus. Mokytojų darbui palengvinti profkonsultaciniai centrai organizuoja konferencijas, seminarus, ruošia pavyzdinius planus ir kitą medžiagą. Psichologinė-medicininė konsultacija turi tikslą padėti paaugliams ir jaunuoliams išsirinkti labiausiai jiems tinkamą profesiją. Įvairus tyrimo metodai, gydytojų nuomonė, taip pat klasės vadovų medžiaga padeda konsultantams įsigilinti ir suprasti vaiko asmenybę ir teisingai nukreipti jo profesinius interesus. Lenkijos Liaudies Respublikos profesinio orientavimo sistema užtikrina jaunimui geras sąlygas renkantis profesiją. Mums ši sistema gali būti priimtina.
50
Dubicka, Agnieška, Rasa Stundžienė, and Rita Urbanavičė. "IŠPLĖSTINĖS PRAKTIKOS SLAUGYTOJŲ INTEGRAVIMO GALIMYBĖS Į PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGĄ." Health Sciences 31, no. 2 (April 20, 2021): 136–40. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.053.
Full textAbstract:
Pirminės sveikatos priežiūros įstaigos susiduria su visuomenės senėjimo problema, didinančia sergančiųjų lėtinėmis ligomis skaičių. Daugelyje šalių išplėstinės praktikos slaugytojai (IPS) tapo šių problemų sprendėjai. Lietuvoje išplėstinės praktikos slaugytojų integravimas į pirminę sveikatos priežiūrą yra mažai tyrinėta tema, todėl svarbu nustatyti veiksnius, kurie gali trukdyti ir kurie gali padėti integruoti išplėstinės praktikos slaugytoją į pirminės sveikatos priežiūros įstaigos veiklą. Tikslas – apžvelgti mokslinės literatūros duomenis apie išplėstinės praktikos slaugytojų integravimo į pirminės sveikatos priežiūros įstaigas galimybes. Atlikta straipsnių analizė, ieškant duomenų mokslinėje duomenų bazėje PubMed. Publikacijos atrinktos pagal PRISMA reikalavimus. Išvados. Nustatyta, kad pacientai, kurių gydymą kuruoja išplėstinės praktikos slaugytojai, yra patenkinti paslaugų kokybe, pasitiki šiais specialistais, tačiau gydytojai bijo perduoti pacientų priežiūrą, nes abejoja šių specialist kompetencijomis. Išplėstinės praktikos slaugytojų integravimas į pirminės sveikatos priežiūros grandį atskleidė šiuos privalumus: sumažėjęs šeimos gydytojų darbo krūvis, užtikrintas pacientų gydymo tęstinumas bei daugiau laiko skiriama pacientų konsultacijoms.