Journal articles: 'Išemija'

1

Kimševaitė, Liudmila, and Narimantas Markevičius. "PRAEINANTIS SMEGENŲ IŠEMIJOS PRIEPUOLIS, IŠEMINIS INSULTAS IR PERIFERINIŲ ARTERIJŲ LIGA." Health Sciences 29, no. 6 (December 17, 2019): 102–11. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2019.109.

Full text

Abstract:

Darbo tikslas. Išanalizuoti sergančiųjų periferinių arterijų liga galvos smegenų kraujotakos sutrikimus, atkreipiant dėmesį į išeminio insulto ir periferinių arterijų ligos ryšį. Tyrimo medžiaga ir metodai. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos, Invazinės radiologijos ir endoprotezavimo skyriuose bei Anesteziologijos angiochirurgijos reanimacijoje 2017 m. vasarį – 2019 m. birželį tyrėme 28 ligonius (10 moterų, 18 vyrų), kurie sirgo periferinių arterijų liga ir galvos smegenų kraujotakos sutrikimais. Tiriamųjų amžius – 49-87 metai (vidurkis – 73,2±1,9 metų). Vidutinė stacionarinio gydymo trukmė – 7,7 dienos. Palyginamąją grupę sudarė 11 lėtine galvos smegenų išemija sergančių asmenų. Visiems ligoniams atliktas bendrasis ir biocheminis kraujo tyrimas (fibrinogeno, C-reaktyvinio baltymo koncentracija kraujo serume, lipidograma), elektrokardiograma, konvencinė arteriografija. Kai kuriems nustatytas kulkšnies-žasto indeksas, esant indikacijų – atlikta galvos kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija. Statistinių duomenų vidurkių skirtumai vertinti Stjudento (Student) patikimumo kriterijumi t. Skirtumai laikyti statistiškai patikimi, kai p<0,05. Rezultatai. Išanalizuoti galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, sergant periferinių arterijų liga. Praeinantis smegenų išemijos priepuolis buvo 9(32,1%) ligoniams, išeminis insultas – 5(17,9%), išeminio insulto padariniai – 14(50,0%). Nustatyta, kad, įvykus praeinančiam galvos smegenų išemijos priepuoliui, fibrinogeno ir C-reaktyvinio baltymo koncentracija kraujo serume nebuvo padidėjusi – atitinkamai 3,62±0,06 g/l ir 1,82±1,31 mg/l. Išeminio insulto atveju fibrinogeno kiekis kraujo serume buvo 5,25±0,8 g/l, sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija – 2,18±0,35 g/l (p<0,02). C-reaktyvinio baltymo kiekis kraujo serume, įvykus išeminiam insultui, buvo 70,67±41,11 mg/l, sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija – 2,02±0,43 mg/l (p>0,05). Kulkšnies-žasto indeksas ūminiu išeminio insulto periodu buvo 0,46±0,27. Praeityje išeminį insultą patyrusių ligonių fibrinogeno kiekis kraujo serume buvo 4,92±0,65 g/l, sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija – 2,18±0,35 mg/l (p < 0,01). C-reaktyvinio baltymo kiekis patyrusiems išeminį insultą praeityje buvo 57,99±36,05 mg/l, sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija – 2,02±0,43 mg/l (p > 0,05). Pateikti klinikiniai atvejai. Apžvelgta naujausia mokslinė literatūra apie periferinių arterijų ligą ir išeminį insultą, šių ligų derinį. Išvados. 1. Periferinių arterijų liga yra išeminio insulto rizikos veiksnys. Ji dažnai susijusi su išeminiu insultu. 2. Išeminio insulto atveju ir patyrus išeminį insultą praeityje, sergančiųjų periferinių arterijų liga fibrinogeno koncentracijos kraujo serume padidėjimas, palyginus su lėtine galvos smegenų išemija sergančiųjų grupe, yra statistiškai patikimas. 3. Žemas kulkšnies-žasto indeksas rodo subklinikinę periferinių arterijų ligą ir insulto riziką. Esant asimptominei periferinių arterijų ligai, išeminio insulto prevencijai turi būti skiriami antiagregantai. 4. Išeminio insulto atveju sergančiųjų periferinių arterijų liga kulkšniesžasto indeksas yra ženkliai sumažėjęs ir atskleidžia didelę kartotinio insulto ir kraujagyslinių įvykių riziką. Kulkšnies-žasto indekso nustatymas patyrusiems išeminį insultą gali padėti atrinkti didelės rizikos ligonius, kuriems turi būti taikoma antrinė insulto prevencija.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

2

Zacharič, Jolanta, Vitalijus Sokolovas, Marius Paškonis, Jonas Jurgaitis, Marius Petrulionis, Marijus Gutauskas, Jonas Špūras, and Kęstutis Strupas. "Kepenų transplantato disfunkcija (reperfuzinis sindromas)." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 3.2 (June 10, 2015): 358–64. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.057.

Full text

Abstract:

Reikšmingi žodžiai: ortotopinė kepenų transplantacija, pradinė kepenų transplantato funkcija, komplikacijos po transplantacijos. Tikslas. Kepenų transplantacija yra rutininis kepenų terminalinio funkcijos nepakankamumo gydymo būdas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose (VUL SK). Labai svarbi yra pradinė persodintų kepenų funkcija, nes pagal ją galime spręsti apie tolesnę pasveikimo eigą. Pastebėta, kad po kepenų transplantacijos žymiai keičiasi kepenų fermentų koncentracijos kraujyje. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti VUL SK transplantacijų centro recipientų laboratorinių rodiklių kitimą po transplantacijos ir įvertinti juos atsižvelgiant į veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos persodinto organo funkcijai. Tyrimo medžiaga ir metodai. Atlikta retrospektyvinė 57 pacientų laboratorinių tyrimų rezultatų analizė po ortotopinių kepenų transplantacijų, kurios buvo atliktos VUL SK nuo 2005 metų liepos iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Pooperacinis sergamumas buvo vertintas pagal tai, ar pooperacinis laikotarpis komplikavosi hematoma, tulžies latakų nesandarumu, kraujagyslių tromboze arba ankstyva mirtimi. Taip pat buvo atsižvelgta į konservanto kiekį, panaudotą transplantatui plauti, kraujo netektį, šaltos ir šiltos išemijos laiką, MELD rodiklį. Vertinimas vyko naudojant ASAT, ALAT, ŠF, GGT, LDH, laktatų, bilirubino (tiesioginio, netiesioginio) ir protrombino aktyvumo rodiklius pirmomis septyniomis pooperacinėmis dienomis. Buvo siekiama nustatyti statistiškai reikšmingą šių duomenų vertės kitimą, siejamą su pooperacinėmis komplikacijomis ir kitais minėtais veiksniais. Rezultatai. Lyginant recipientų grupių ASAT ir LDH koncentracijas, kurie po transplantacijos turėjo komplikacijų ir kurie jų neturėjo, rastas statistiškai patikimas skirtumas nuo 2 paros po operacijos. Tarp konservanto kiekio, naudojamo plauti, ir kepenų fermentų dinamikos koreliacijos nerasta. Tačiau pacientų grupėje, kurioje buvo naudota ≤11 litrų skysčių – tulžies latakų nesandarumo atvejų buvo 4,3 karto mažiau ir kitos komplikacijos buvo retesnės. Šalta ir šilta išemija neturi statistiškai patikimos koreliacijos su fermentų dinamika. Pacientų grupėje, kurių transplantato šaltoji išemija truko <440 minučių, tulžies latakų nesandarumo atvejų buvo 5 kartus mažiau. Šilta išemija komplikacijų dažniui įtakos neturi. Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp MELD rodiklio ir kraujo netekties (p < 0,05). Išvados. Recipientų, kurie po transplantacijos patyrė komplikacijų, ASAT ir LDH koncentracijos nuo antros paros buvo statistiškai patikimai didesnės. Naudojant ≤11 litrų konservanto plovimui ir esant trumpesnei šaltajai išemijai, mažėja tulžies latakų nesandarumo dažnis. Kuo didesnis MELD rodiklis, tuo didesnė prognozuojama kraujo netektis. Kepenų transplantato funkcijai po operacijos įtakos turi ir kiti veiksniai, kurie turėtų būti apžvelgiami tolesnėse studijose.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

3

Andrejaitienė, Judita. "Ūminė mezenterinė išemija po širdies operacijos." Lietuvos chirurgija 8, no. 4 (January 1, 2010): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2010.4.2101.

Full text

Abstract:

Judita Andrejaitienė Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institutas, Intensyviosios terapijos ir kraujotakos tyrimų laboratorija, KMU BMTI Intensyviosios terapijos ir kraujotakos tyrimo laboratorija, Eivenių g. 4, LT-50009 KaunasEl. paštas: andrejaitiene@yahoo.com Ūminė mezenterinė išemija po širdies operacijų yra retai pasitaikanti, tačiau gyvybei grėsminga kraujagyslių patologija, apibūdinama kaip staigus simptominis žarnyno kraujotakos sutrikimas (sulėtėjimas arba nutrūkimas), galintis sukelti žarnyno infarktą. Šios patologijos išeitys priklauso nuo ligos trukmės, t. y., kiek laiko praeina nuo ligos nustatymo iki gydymo, diagnostika – ypač sunki ir dažnai užtrunka dėl nespecifinių laboratorinių bei radiologinių tyrimų rezultatų. Gal todėl užmirštama apie šios (dažniausiai letalios baigties) ligos simptomus. Kai ūminė mezenterinė išemija įvyksta ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu ligoniams po širdies operacijų naudojant dirbtinę kraujo apytaką, šių ligonių būklė yra labai sudėtinga dėl klastingo klinikinio pasireiškimo, ypač sunkios diagnostikos bei gydymo ir tai sąlygoja didelį pooperacinį mirštamumą. Šio atvejo pristatymu ir literatūros apžvalga siekiama atkreipti kolegų dėmesį į galimas pooperacines komplikacijas ligoniams po širdies operacijų, pateikiama ūminės mezenterinės išemijos patofiziologinių mechanizmų samprata, diagnostikos testai, taip pat siekiama pabrėžti, kokia sudėtinga diferencinė diagnostika ir koks didelis mirštamumas, priminti gydymo pasirinkimo galimybes ir atverti perspektyvias tyrimo sritis. Reikšminiai žodžiai: širdies operacija, dirbtinė kraujo apytaka, hipoperfuzija, ūminė mezenterinė išemija, neokliuzinė mezenterinė išemija, mezenterinė trombozė. Acute mesenteric ischemia following cardiac surgery Judita Andrejaitienė Institute for Biomedical Research Kaunas University of Medicine, Laboratory of Intensive Care and Blood Circulation Research, Eivenių str. 4, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: andrejaitiene@yahoo.com Acute mesenteric ischemia is a highly-lethal surgical emergency in which the outcome is closely dependent on the elapsed time to diagnosis and treatment. The diagnosis is typically difficult and delayed due to nonspecific results of biological and radiological tests. Since prompt treatment is the key to a better outcome, acute mesenteric ischemia remains a challenging condition because of controversial algorithms and numerous therapeutic options. Acute mesenteric ischemia can complicate the post-operative course of patients following cardiopulmonary bypass (CPB). Several factors contribute to the systemic hypo-perfusion state, which is the most frequent pathophysiologic event. The condition has a more subtle clinical presentation, is more difficult to diagnose and treat, leading to a higher mortality rate. This report is an updated review of acute mesenteric ischemia in CPB with respect to the pathophysiologic events, diagnostic tests, therapeutic options, mortality rate and promising new areas of research. Keywords: cardiac surgery, cardiopulmonary bypass, hypoperfusion, acute mesenteric ischemia, non-occlusive mesenteric ischemia, mesenteric thrombosis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

4

Navickienė, Aušrinė, Urtė Builytė, and Gintaras Kalinauskas. "Blauzdos arterijų endovaskulinių procedūrų ir šuntų į pėdos arteriją rezultatų analizė." Lietuvos chirurgija 14, no. 3 (January 1, 2015): 149–58. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2015.3.8771.

Full text

Abstract:

Įvadas/tikslas Blauzdos arterijų angioplastika yra vertinga galūnės išsaugojimo procedūra ligoniams, sergantiems kritine kojų išemija. Esant blauzdos arterijų užakimui, dažniausiai atliekama arterijų šuntavimo operacija. Šio tyrimo tikslas buvo parodyti mūsų gydymo rezultatus bei palyginti arterijų šuntavimo operacijų į pėdos arteriją ir blauzdos arterijų perkutaninės transliuminalinės angioplastikos vėlyvuosius rezultatus esant kritinei kojos išemijai. Taip pat įvertinti cukrinio diabeto įtaką operacijų rezultatams. Metodai Retrospektyviuoju būdu išanalizuotos visos gydomosios blauzdos arterijų procedūros, atliktos nuo 1999 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio. Buvo palyginti blauzdos arterijų perkutaninės transliuminalinės angioplastikos ir atviros chirurgijos – šuntų į pėdos arteriją gydymo rezultatai. Išanalizuota cukrinio diabeto įtaka gydymo rezultatams. Rezultatai Sudarytos trys pacientų grupės: I grupė – 193 ligoniai, kuriems atliktos šuntavimo į pėdos arteriją operacijos; II grupė – 103 atvejai 98 pacientams, kuriems atlikta blauzdos arterijų perkutaninė transliuminalinė angioplastika; III grupė – 84 pacientai, kuriems taikytas sudėtinis gydymas – perkutaninė transliuminalinė angioplastika ir šuntavimas į pėdos arteriją. Kumuliacinis kraujotakos atkūrimas po 1 metų atlikus atvirą operaciją – 47,5 %, atlikus blauzdos arterijų angioplastiką – 6,9 %, atlikus sudėtinį gydymą – 79,6 %. Geriausi rezultatai gauti sudėtinio gydymo grupėje (p<0,007). Galūnės išsaugojimas po vienų metų atlikus operaciją – 84,1 %, po endovaskulinės chirurgijos – 35,4 %, po sudėtinio gydymo – 83,1 %. Ilgesnį laikotarpį galūnės išsaugotos po sudėtinio chirurginio gydymo (p<0,001). Cukriniu diabetu segantiems ligoniams kumuliacinis kraujotakos atkūrimas praėjus vieniems metams po šuntavimo į pėdos arteriją operacijų – 60,4 %, nesergantiems cukriniu diabetu – 21,8 % (p=0,013), po atliktos blauzdos arterijų angioplastikos cukriniu diabetu sergantiems ligoniams – 3,6 %, nesergantiems – 10,1 %. Kumuliacinis kraujotakos atkūrimas, praėjus dvejiems metams po rekonstrukcinių procedūrų, jei cukrinis diabetas kompensuotas, sudarė 55,2 %, o jei nekompensuotas – 43,6 %. Galūnės išsaugojimas esant kompensuotam cukriniam diabetui sudarė 79,31 %, o nekompensuotam – 61,82 %. Rezultatas nėra statistiškai patikimas (p>0,05). Išvados Blauzdos arterijų angioplastika ir šuntavimo operacija yra tinkamos procedūros išsaugoti galūnę ligoniams, sergantiems kritine galūnės išemija. Vėlyvieji kraujotakos atkūrimo rezultatai buvo geresni po šuntavimo į pėdos arteriją atliktų operacijų. Geriausi kraujotakos atkūrimo rezultatai ligoniams, sergantiems cukriniu diabetu, pasiekti taikant sudėtinį gydymo metodą – angioplastiką ir atvirą operaciją. Šuntavimas į pėdos arteriją yra saugi ir efektyvi procedūra cukriniu diabetu sergantiems pacientams, turintiems kritinę kojos išemiją. Glikozilinto hemoglobino kiekis neturi įtakos kraujotakos atkūrimo rezultatams.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

5

Bičkauskas, Nerijus, Gintaras Žukauskas, Gintaras Apanavičius, and Marijus Gutauskas. "Retrogradinė pasaito kraujagyslių rekonstrukcija sergant lėtine žarnyno išemija." Lietuvos chirurgija 2, no. 2 (January 1, 2004): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2004.2.2368.

Full text

Abstract:

Nerijus Bičkauskas, Gintaras Žukauskas, Gintaras Apanavičius, Marijus GutauskasVilniaus miesto universitetinės ligoninėsKraujagyslių chirurgijos skyriusAntakalnio g. 57, LT-10305 VilniusEl paštas: nnnb@post.omnitel.net Įvadas / tikslas Pasaito kraujagyslių rekonstrukcinės operacijos sudaro nedidelę kraujagyslių rekostrukcinių operacijų dalį, stambiausiose klinikose – tik iki 0,5% rekonstrukcinių operacijų kiekio. Pagerėjus diagnostikai, lengviau sprendžiama operacijos tikslingumo problema, tačiau kontroversiški lieka operacinės taktikos klausimai. Labiausiai paplitusios antegradinė ir retrogradinė kraujotakos atkūrimo operacijos. Antegradinė kraujotakos atkūrimo operacija turi pranašumų. Tačiau jos apimtis yra gerokai didesnė. Retrogradinis kraujotakos atkūrimas yra lengvesnė operacija ir dėl to palankesnė senyviems ligoniams. Mūsų siūloma metodika atlikti šuntą su lengvu linkiu yra optimali, leidžia išvengti šunto perlinkių, be to, anastomozė gula tolygiau, sugrąžinus žarnas į pirminę padėtį. Darbo tikslas – palyginti tiesaus šunto ir lenkto šunto efektą. Ligoniai ir metodai Nuo 1998 metų iki 2003 metų operuoti 29 ligoniai (17 vyrų ir 12 moterų). Iš jų 18 atliktas lenktas šuntas, 11 – tiesus šuntas. Taikytas retrogradinis kraujotakos atkūrimo metodas. Vidutinis ligonių amžius – 68,7 metų. Visi ligoniai tirti ultragarsu ir angiografiškai. Ligonio operacijos taktiką pasirinkdavo pats chirurgas. Rezultatai Operacijos metu kraujotaka buvo atkuriama į geresnį kolateralių tinklą ar kelias pilvo visceralines šakas. Siuvama šunto medžiaga (protezas ar autovena ) abiejose grupėse buvo panaši. Pooperacinių mirčių nebuvo. Stebint ankstyvuosius ir vėlyvuosius rezultatus paaiškėjo, kad I grupėje, kuriai buvo atliekamas lenktas šuntas, vienam ligoniui pasireiškė restenozė, II grupėje, kuriai buvo siuvamas tiesus šuntas, pasitaikė viena restenozė ir dvi šunto trombozės (1 ligonis operuotas skubos tvarka). Vėliau išgyvenamumas, klinikinis ir ultragarsinis efektas liko panašūs. Išvados Taikant ilgo lenkto šunto techniką, galima išvengti šunto perlinkio ir trombozės ar distalinės anastomozės susiaurėjimo, todėl naudojant šią techniką retrogradinė pilvo aortos visceralinių šakų kraujotakos atkūrimo operacija tampa gana veiksminga. Ji yra saugesnė, nei tradicinė tiesaus šunto technika. Prasminiai žodžiai: pasaito kraujagyslės, lėtinė žarnyno išemija, retrogradinė rekonstrukcija Retrograde mezenteric revascularisation for patients with chronic visceral ischemia Nerijus Bičkauskas, Gintaras Žukauskas, Gintaras Apanavičius, Marijus Gutauskas Background / objective Occlusive disease of mezenteric vessels makes only a small part of all vascular surgical cases. According to literature, mezenteric revascularization makes about 0.5% of all reconstructive operations. Improvement of diagnostic procedures led to a more precise selection of the patients for surgery, while the surgical technique remains quite controversial. Most widely accepted is the antegrade and retrograde revascularization of mezenteric arteries. The main disadvantage of antegrade revascularization is a difficult, long and traumatic procedure. Retrograde revascularisation is significantly less traumatic, what is very important for elderly and severely sick patients. The disadvantage of this procedure – if the graft is positioned straight – is kinking of the graft, which can lead to thrombosis. The method proposed by us – positioning of the graft with a soft kinking – in our opinion, is optimal, as it allows to avoid sharp kinking and thrombosis of the graft, anastomosis is located in a more anatomic position, and the bowels are located in the most physiological position after surgery. Patients and methods From January 1998 till December 2003, 29 patients were treated by revascularization of mezenteric arteries – all by the retrograde method. In 18 cases bypass was performed with soft kinking (group I), and in 11 cases strait bypass was inserted (group II). The mean age of the patients was 68.7 years. There were 17 male and 12 female patients in the group. All patients were investigated by Dupplex-scan and aortography. Bypass was inserted to the artery with a better collateral network or to several visceral arteries. The use of graft material (autologous vein or prosthetic graft) was similar in both groups. The choice of the procedure was at the discretion of the operating surgeon. Results There was no deaths in the immediate postoperative period. In remote postoperative period we observed 1 restenosis in group I (retrograde revascularization with a soft graft kinking). In group II, where strait graft was inserted, we observed 1 restenosis, and in 2 cases thrombosis of the graft was observed (one of them was operated on on emergency basis). In the remote period, the survival rate, clinical and Dupplex-scan results were similar. Conclusions The advantages of retrograde revascularization are less operative trauma, possibility to perform simultaneously reconstruction of aorto-iliac as well as renal arteries. Positioning the graft with a soft kinking showed better postoperative results, allowing us to propose it as a method of choice for mezenteric reconstructive surgery. Keywords: mezenteric vessels, chronic visceral ischemia, mezenteric revascularisation

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

6

Kimševaitė, Liudmila. "ELEKTROLITŲ BALANSO SUTRIKIMAI IR NEUROLOGINĖ PATOLOGIJA." Visuomenės sveikata 28, no. 5 (November 29, 2018): 41–50. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2018.057.

Full text

Abstract:

Darbo tikslas. Išanalizuoti neurologinę patologiją esant elektrolitų disbalansui. Tyrimo medžiaga ir metodai. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vidaus ligų, Nefrologijos skyriuose 2017 m. birželį - 2018 m. balandį tyrėme 101 ligonį, kuriam buvo elektrolitų balanso sutrikimai ir neurologinė patologija. Ligonių amžius – 31-99 metai (vidurkis - 75,0 ± 1,3 metų), moterų - 68, vyrų - 33. Vidutinė stacionarinio gydymo trukmė - 10,5 dienos. Visiems ligoniams atliktas bendras ir biocheminis kraujo tyrimas, nustatyta elektrolitų koncentracija kraujo serume, atlikta elektrokardiograma, vidaus organų echoskopija, esant indikacijoms - galvos (stuburo) kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija. Statistinių duomenų vidurkių skirtumai vertinti Stjudento (Student) patikimumo kriterijumi t. Skirtumai laikyti statistiškai patikimi esant p&lt;0,05. Rezultatai. Išanalizuota neurologinė patologija esant elektrolitų disbalansui. Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai buvo 26(25,7%) ligoniams, galvos smegenų edema - 1(1,0%), demencija - 6(5,9%), lėtinė galvos smegenų išemija - 17(16,8%), galvos smegenų augliai - 3(3,0%), Parkinsono liga - 7(6,9%), esencialinis tremoras - 2(2,0%), epilepsija - 3(3,0%), sinkopė - 7(6,9%), polineuropatija - 10(9,9%), neuralgija - 5(5,0%), raumenų spazmai - 9(8,9%), parestezijos - 2(2,0%). Sergant ir išeminiu, ir hemoraginiu insultu nustatyti kalio, natrio ir chloro balanso sutrikimai. Vyravo hipokalemija. Galvos smegenų infarkto atveju kalio koncentracija kraujo serume buvo 3,28 ± 0,2 mmol/l, lėtinės galvos smegenų išemijos atveju - 4,81 ± 0,2 mmol/l (p &lt; 0,001). Sergančiųjų demencija natrio koncentracija kraujo serume buvo 125,5 ± 2,2 mmol/l, lėtinės galvos smegenų išemijos atveju - 138,76 ± 1,3 mmol/l (p &lt; 0,001). Galvos smegenų augliu sergantiems ligoniams nustatytas sumažėjęs chloro kiekis kraujo serume - 93,83 ± 3,1 mmol/l. Parkinsono liga sergantiems ligoniams vyravo hipokalcemija - 1,99 ± 0,1 mmol/l. Epilepsijos atveju diagnozuota ir hipokalcemija (1,92 mmol/l), ir hiperkalcemija (2,63 mmol/l). Visoms migrena sergančioms ligonėms nustatyta padidėjusi kalcio koncentracija kraujo serume - 2,66 ± 0,1 mmol/l. Sinkopės atvejais stebėta ir hipokalemija (3,09 ± 0,2 mmol/l), ir hiperkalemija (5,80 mmol/l). Esant parestezijoms nustatyta hipokalemija - 3,14 mmol/l. Ligonių, kuriems pasireiškė raumenų spazmai, kalcio koncentracija kraujo serume buvo 1,96 ± 0,1 mmol/l, magnio - 0,66 ± 0,01 mmol/l. Išvados. Kalio, natrio ir chloro balanso sutrikimai nustatyti sergant ir išeminiu, ir hemoraginiu insultu. Vyravo hipokalemija. Galvos smegenų infarkto atveju, palyginus su sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija grupe, nustatytas statistiškai patikimas kalio koncentracijos kraujo serume sumažėjimas. Visiems Parkinsono liga sergantiems ligoniams nustatyti kalcio kiekio kraujo serume pokyčiai. Vyravo hipokalcemija. Epilepsinių priepuolių priežastimi gali būti ir hipokalcemija, ir hiperkalcemija. Hiperkalcemija gali provokuoti migreną. Kognityvinius sutrikimus nulėmė natrio kiekio pokyčiai. Visiems demencija sergantiems ligoniams nustatyta hiponatremija. Demencijos atveju, palyginus su sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija grupe, natrio koncentracijos sumažėjimas kraujo serume buvo statistiškai patikimas. Hiponatremija gali būti galvos smegenų edemos priežastis. Galvos smegenų augliu sergantiems ligoniams buvo hipochloremija. Sinkopė gali įvykti ir hipokalemijos, ir hiperkalemijos atveju. Hipokalemija gali sąlygoti parestezijas. Raumenų spazmai pasireiškė esant hipokalcemijai ir hipomagnezemijai.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

7

Rimkus, Juozas. "ŪMI MEZENTERINIŲ ARTERIJŲ OKLIUZIJA. ETIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS." Health Sciences 31, no. 4 (July 1, 2021): 66–68. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.123.

Full text

Abstract:

Ūmi mezenterinė išemija (ŪMI) – tai staigiai sumažėjusi ar visiškai nutrūkusi kraujo tėkmė į plonąją žarną ar jos segmentą. Nepaisant tobulėjančios diagnostikos ir gydymo, mirštamumas nuo šios ligos yra labai aukštas. Tyrimo tikslas − aptarti ūmios mezenterinės išemijos etiologiją, diagnostiką ir gydymą. Literatūros paieška atlikta PubMed, ScienceDirect, Up-ToDate duomenų bazėse. Iš viso atrinkta ir išanalizuota 10 publikacijų, paskelbtų 2013-2020 metų laikotarpiu. Rezultatai. Ūmi viršutinės mezenterinės arterijos okliuzija gali atsirasti dėl dviejų priežasčių: embolija arba trombozė. Įtariant ŪMI, svarbu išsiaiškinti embolijos ir trombozės riziką didinančius paciento rizikos veiksnius. Pradiniai ŪMI požymiai ir laboratoriniai tyrimai nespecifiški, todėl ligą diagnozuoti sudėtinga. Diagnozės patvirtinimui reikalingi vaizdo tyrimo metodai, iš kurių pirmumas teikiamas kompiuterinei tomografijai su intraveniniu kontrastavimu. ŪMI gydymas pradedamas paciento būklės stabilizavimu: kristaloidų infuzija, nazogastrinio zondo įvedimas, plataus spektro antibiotikai, heparinas. Specifinis gydymas apima atvirus ir endovaskulinius metodus, kurių tikslas − kuo greičiau atkurti normalią žarnyno kraujotaką.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

8

Navickienė, Aušrinė, and Urtė Builytė. "PERIFERINIŲ ARTERIJŲ OKLIUZINĖS LIGOS YPATUMAI SERGANT CUKRINIU DIABETU: LITERATŪROS APŽVALGA." Medicinos teorija ir praktika 20, no. 4 (February 20, 2014): 401–9. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2014.064.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: cukrinis diabetas, periferinių arterijų okliuzinė liga, arterijų rekonstrukcija. Viena didžiausių senstančios visuomenės problemų yra aterosklerozė ir cukrinio diabeto sukeltos komplikacijos. Aterosklerozės klinikinės išraiškos yra išeminė širdies liga, galvos smegenų išemija ir periferinių arterijų okliuzinė liga. Cukrinis diabetas, amžius, rūkymas ir lytis yra svarbiausi rizikos veiksniai periferinių arterijų okliuzinei ligai išsivystyti ir progresuoti. Atlikta daugelis studijų, nagrinėjančių periferinių arterijų okliuzinės ligos progresavimą, tačiau iki šiol tyrimai negali pateikti vienareikšmio atsakymo, kokie rizikos veiksniai yra svarbiausi ir turi daugiausia įtakos periferinių arterijų okliuzinės ligos vystymuisi sergančių cukriniu diabetu pacientų grupėje. Šiame straipsnyje apibendriname svarbiausius gretutinius rizikos veiksnius, ligos ypatumus, klinikinius ligos pasireiškimus, pagrindinius diagnostikos ir gydymo pasirinkimo metodus pacientams, sergantiems cukriniu diabetu ir periferinių arterijų okliuzine liga. Metodai. Surinkta ir apibendrinta literatūra, apžvelgianti periferinių arterijų okliuzinės ligos pasireiškimą, diagnostikos ir gydymo metodus pacientams, sergantiems cukriniu diabetu. Išvados. Būtini tolesni randomizuoti tyrimai, kurie leistų sudaryti gydymo algoritmą pacientams, sergantiems cukriniu diabetu ir periferinių arterijų okliuzine liga.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

9

Kimševaitė, Liudmila. "NEUROLOGINĖS SKYDLIAUKĖS LIGŲ KOMPLIKACIJOS." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.3 (December 10, 2015): 786–93. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.125.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: skydliaukės ligos, neurologinė patologija, neurologinės komplikacijos. Darbo tikslas. Išanalizuoti skydliaukės ligomis sergančių asmenų neurologinę patologiją. Tyrimo medžiaga ir metodai. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vidaus ligų ir Nefrologijos skyriuose 2012 m. balandį – 2015 m. birželį tyrėme 62 skydliaukės ligomis sergančius ligonius (60 moterų ir 2 vyrus), kuriems buvo ar pasireiškė neurologinė patologija. Ligonių amžius – 39–88 metai (vidurkis – 66,8 ± 1,9 metų). Visiems ligoniams atliktas bendras ir biocheminis kraujo tyrimas, skydliaukės hormonų (TSH, FT4) kiekio nustatymas kraujo serume, skydliaukės echoskopija, vidaus organų echoskopija, esant indikacijoms – galvos (stuburo) KT, KT angiografija, magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Statistinių duomenų vidurkių skirtumai vertinti Stjudento patikimumo kriterijumi t. Skirtumai laikyti statistiškai patikimi, esant p < 0,05. Rezultatai. Sergančiųjų skydliaukės ligomis neurologinė patologija Lietuvoje išanalizuota pirmą kartą. Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai buvo 12 (19,4 proc.) ligonių, metastazės galvos smegenyse – 2 (3,2 proc.), meningioma – 1 (1,6 proc.), tiroidinė (Hašimoto) encefalopatija – 5 (8,1 proc.), hipotiroidinė demencija – 1 (1,6 proc.), lėtinė galvos smegenų išemija – 11 (17,7 proc.), Parkinsono liga – 1 (1,6 proc.), epilepsiniai priepuoliai – 2 (3,2 proc.), neramių kojų sindromas – 3 (4,8 proc.), hipotiroidinė miopatija – 1 (1,6 proc.), tiroidinė neuropatija – 4 (6,5 proc.), polineuropatija – 5 (8,1 proc.), migrena – 4 (6,5 proc.), somatoforminė autonominė disfunkcija – 10 (16,1 proc.). Nustatyta, kad galvos smegenų infarktas ir praeinantis smegenų išemijos priepuolis visais atvejais įvyko esant hipotireozei ir keturiems (6,5 proc.) iš penkių (8,1 proc.) ligonių, praeityje patyrusių galvos smegenų infarktą, buvo hipotireozė. Galvos smegenų infarkto atveju, palyginus su sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija grupe, nustatytas statistiškai reikšmingas TSH kiekio kraujyje padidėjimas – atitinkamai 6,47 ± 1,0 mIU/l ir 3,04 ± 1,3 mIU/l (p < 0,05). Pateikti klinikiniai atvejai. Apžvelgta naujausia mokslinė literatūra apie sergančiųjų skydliaukės ligomis neurologinę patologiją. Atliktų tyrimų duomenys palyginti su literatūros duomenimis. Išvados. Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai yra dažniausios skydliaukės ligų neurologinės manifestacijos. Nustatytas galvos smegenų infarkto ir hipotiroidizmo ryšys. Tiroidinės encefalopatijos klinikinis spektras platus – nuo nežymios kognityvinės disfunkcijos iki demencijos. Epilepsiniai priepuoliai gali būti pirminė klinikinė Hašimoto encefalopatijos apraiška. Parkinsonizmas ir neramių kojų sindromas dažnesni sergant skydliaukės ligomis. Hipertireozė gilina parkinsoninį tremorą. Hipotireozė gali paūminti galvos skausmą. Neuropatija dažnesnė hipotiroidizmo atveju.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

10

Kimševaitė, Liudmila. "NEUROLOGINĖ PATOLOGIJA SERGANT 2 TIPO CUKRINIU DIABETU." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 4 (January 10, 2017): 328–35. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.053.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: cukrinis diabetas, neurologinė patologija, neurologinės komplikacijos. Darbo tikslas. Išanalizuoti 2 tipo cukriniu diabetu sergančių asmenų neurologinę patologiją. Tyrimo medžiaga ir metodai. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vidaus ligų, Nefrologijos, I ir II angiochirurgijos, Urologijos skyriuose 2015 m. rugpjūtį – 2016 m. birželį tyrėme 102 2 tipo cukriniu diabetu sergančius ligonius (80 moterų ir 22 vyrus), kuriems buvo ar pasireiškė neurologinė patologija. Ligonių amžius 49–92 metai (vidurkis 73,2 ± 1,1 metų). Visiems ligoniams atliktas bendras kraujo tyrimas, nustatyta gliukozės koncentracija kraujo serume, glikozilintas hemoglobinas HbA1C, atlikta vidaus organų echoskopija, daliai ligonių – pilvo organų kompiuterinė tomografija (KT), esant indikacijoms – galvos (stuburo) KT, magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Statistinių duomenų vidurkių skirtumai vertinti Stjudento patikimumo kriterijumi t. Skirtumai laikyti statistiškai patikimi esant p < 0,05. Rezultatai. Išanalizuota sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu neurologinė patologija. Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai buvo 23 (22,5 proc.) ligoniams, diabetinė encefalopatija – 4 (3,9 proc.), diabetinė koma – 1 (1 proc.), hipoglikeminė koma – 1 (1 proc.), lėtinė galvos smegenų išemija – 10 (9,8 proc.), epilepsiniai priepuoliai – 3 (2,9 proc.), Parkinsono liga – 3 (2,9 proc.), diabetinė chorėja – 1 (1 proc.), diabetinė mielopatija – 1 (1 proc.), diabetinė periferinė neuropatija – 46 (45,1 proc.), diabetinė autonominė neuropatija – 3(2,9 proc.), peties rezginio neuropatija (plexopathia brachialis) – 1 (1 proc.), veidinio nervo neuropatija – 2 (2 proc.), vidurinio nervo neuropatija – 1 (1 proc.), meralgia paraesthetica – 2 (2 proc.). Galvos smegenų infarkto atveju, palyginus su sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija grupe, nustatyta statistiškai patikimai didesnė hiperglikemija: ženkliai padidėjęs gliukozės (11,08 ± 1,3 mmol/l, p < 0,02), glikozilinto hemoglobino HbA1C (8,5 ± 1,2 proc., p < 0,05) kiekis kraujyje. Lėtine galvos smegenų išemija sergančiųjų grupėje gliukozės kiekis kraujyje buvo 7,26 ± 0,4 mmol/l, glikozilinto hemoglobino HbA1C – 6,03 ± 0,2 proc. Padidėjęs gliukozės, glikozilinto hemoglobino HbA1C kiekis kraujyje, palyginus su sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija grupe, nustatytas ir praeityje galvos smegenų infarktą patyrusiems ligoniams – atitinkamai 8,65 ± 0,7 mmol/l ir 7,26 ± 0,4 mmol/l (p > 0,05), 7,2 ± 0,4 proc. ir 6,03 ± 0,2 proc. (p < 0,01). Nustatyta sergančiųjų diabetine polineuropatija hiperglikemijos dydžio priklausomybė nuo cukrinio diabeto trukmės: sergančiųjų cukriniu diabetu daugiau kaip 10 metų, palyginus su sergančiųjų iki 5 metų grupe, gliukozės kiekis kraujyje buvo atitinkamai 9,93 ± 0,8 mmol/l ir 7,6 ± 0,7 mmol/l (p < 0,05), glikozilinto hemoglobino HbA1C – 8,2 ± 0,3 proc. ir 5,78 ± 0,1 proc. (p < 0,001). Sergančiųjų cukriniu diabetu nuo 5 iki 10 metų gliukozės kiekis kraujyje buvo 8,3 ± 1,0 mmol/l, (p > 0,05), glikozilinto hemoglobino HbA1C – 6,6 ± 0,4 proc. (p < 0,05), palyginus su sergančiųjų cukriniu diabetu iki 5 metų grupe. Pateikti klinikiniai atvejai. Apžvelgta naujausia mokslinė literatūra apie sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu neurologinę patologiją. Atliktų tyrimų duomenys palyginti su literatūros duomenimis. Išvados. Diabetinė polineuropatija yra dažniausia cukrinio diabeto komplikacija. Ji pasireiškia beveik pusei sergančiųjų cukriniu diabetu. Nustatyta sergančiųjų diabetine polineuropatija hiperglikemijos dydžio priklausomybė nuo cukrinio diabeto trukmės. Vidurinio nervo neuropatija yra ankstyva cukrinio diabeto komplikacija. Meralgia paraesthetica – skausminė neuropatija, susijusi su cukriniu diabetu. Cukriniu diabetu sergantiems ligoniams dažniau įvyksta aterotrombozinis insultas. Galvos smegenų infarkto atveju, palyginus su sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija grupe, nustatyta statistiškai patikimai didesnė hiperglikemija. Diabetinė encefalopatija – naujai pripažinta cukrinio diabeto komplikacija. Jos klinikinis spektras platus – nuo nežymios kognityvinės disfunkcijos iki demencijos. Epilepsiniai priepuoliai yra hiperglikemijos manifestacija. Jie gali būti pirminė klinikinė cukrinio diabeto apraiška. Neramių kojų sindromas dažnesnis diabetikams. Polineuropatija yra pagrindinis neramių kojų sindromo rizikos veiksnys sergant cukriniu diabetu.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

11

Laurikėnas, Kęstutis. "Slankstelinių arterijų distalinės dalies rekonstrukcijų dažnis vertebrobazilinės išemijos atveju." Lietuvos chirurgija 1, no. 1 (January 1, 2003): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2003.1.2445.

Full text

Abstract:

Kęstutis LaurikėnasVilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikaVilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninėsNeuroangiochirurgijos centro Kraujagyslių chirurgijos skyrius Įvadas / tikslas Šiuo metu chirurgų požiūris į operacinio gydymo naudą slankstelinių arterijų patologijos, arba vadinamosios užpakalinės galvos smegenų kraujotakos nepakankamumo, atvejais yra gana nevienodas. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kokiai įvairiomis vertebrobazilinės kraujotakos nepakankamumo formomis sergančių ligonių daliai liga yra sukelta slankstelinių arterijų užakimo ir jų stenozės kauliniuose kanaluose ir kada chirurginiam gydymui pavyksta sėkmingai pritaikyti distalinės slankstelinės arterijos dalies rekonstrukcijos operaciją. Ligoniai ir metodai Straipsnyje nagrinėjami 1677 ligonių, sergančių galvos smegenų kraujotakos išemija, tyrimo ir gydymo duomenys. Daugiausia dėmesio kreipiama į ligos struktūrą, konservatyvaus ir chirurginio gydymo metodų taikymo dažnį. Rezultatai Nustatyta, jog 75 % (1259 ligoniai) visų šių stacionare gydytų galvos smegenų kraujotakos sutrikimų sudarė vertebrobazilinės kraujotakos nepakankamumas, kuris dažniau pasitaiko moterims (66,4 %). Vertebrobazilinis insultas yra dažnesnis nei praeinantys kraujotakos sutrikimai ir sudaro 65,5 % (825 stacionaro ligoniai) vertebrobazilinės kraujotakos nepakankamumo atvejų. Patomorfologiniai slankstelinių arterijų pokyčiai nustatyti tik 720 ligonių, kuriems buvo vertebrobazilinė simptomatika (57,2 % šios ligos atvejų). Mūsų duomenimis, miego arterijų stenozė buvo susijusi su vertebrobaziline simptomatika tik 93 (7,4 %) ligoniams iš 1259 vertebrobazilinės išemijos atvejų. Išvados Operacinis gydymas buvo indikuojamas tik 298 (23,7 %) ligoniams, sergantiems vertebrobaziliniu kraujotakos nepakankamumu. Slankstelinės arterijos distalinės dalies rekonstrukcija atlikta 15 ligonių ir šios operacijos sudarė 5,1 % visų slankstelinių arterijų rekonstrukcinių operacijų. Jos atliktos tik 1,2 % ligonių, turinčių vertebrobazilinę simptomatiką. Prasminiai žodžiai: slankstelinė arterija, vertebrobazilinė išemija, chirurginis gydymas, slankstelinės arterijos distalinės dalies rekonstrukcija. Distal vertebral artery reconstruction: surgical possibilities in vertebrobasilar ischemia Kęstutis Laurikėnas Background / objective This study highlights the rate of surgical activities in cases of vertebrobasilar ischemia. Patients and methods In the last years in the neurological and vascular surgery clinics of Vilnius University Emergency Hospital 1259 patients were treated for vertebrobasilar ishemia and 298 patients (23.7%) underwent vertebral artery reconstruction. Results Only in 57.2% of cases of vertebrobasilar ishemia did we find pathological anatomical changes in vertebral arteries. In 83 cases the vertebral artery was occluded, in 413 cases vertebral arteries were herniated into canalis osseus by osteochondrosis. In 825 cases (65.5%) vertebrobasilar stroke occurred. Conclusions After CT and angiographic examination only 15 distal vertebral artery reconstructions were performed, i. e. 5.1% of all operations on vertebral artery and 1.2% of all vertebrobasilar patients. Keywords: vertebral artery, vertebrobasilar ishemia, surgical treatment, distal vertebral artery reconstruction.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

12

Kimševaitė, Liudmila. "NEUROLOGINĖ PATOLOGIJA SERGANT KASOS LIGOMIS." Medicinos teorija ir praktika 20, no. 4 (October 24, 2014): 340–47. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2014.049.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: kasos ligos, neurologinė patologija. Darbo tikslas. Išanalizuoti kasos ligomis sergančių ligonių neurologinę patologiją (išskyrus cukrinio diabeto neurologines komplikacijas). Tyrimo medžiaga ir metodai. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vidaus ligų, Nefrologijos, Abdominalinės chirurgijos skyriuose, Anesteziologijos-chirurgijos reanimacijoje 2011 m. vasarį–2014 m. birželį tyrėme 74 kasos ligomis sergančius ligonius (39 moteris ir 35 vyrus), kuriems buvo ar pasireiškė neurologinė patologija. Ligonių amžius – 25–91 metai (vidurkis – 62 ± 2,2 metų). Visiems ligoniams atliktas bendras ir biocheminis kraujo tyrimas, apžvalginė pilvo ir krūtinės rentgenografija, vidaus organų echoskopija, daliai ligonių – endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija, pilvo organų kompiuterinė tomografija (KT) (daugumai jų – kontrastinė) ir KT – angiografija, mikroskopinis biopsinės ir operacinės medžiagos tyrimas, galvos (stuburo ) KT, esant indikacijoms – KT-angiografija), magnetinio rezonanso tomografija. Statistinių duomenų vidurkių skirtumai vertinti Stjudento patikimumo kriterijumi t. Skirtumai laikyti statistiškai patikimi, esant p 0,05. Rezultatai. Sergančiųjų kasos ligomis neurologinė patologija išanalizuota Lietuvoje pirmą kartą. Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai buvo 15 (20,3 proc.) ligonių, pankreatinė encefalopatija – 10 (13,5 proc.), lėtinė galvos smegenų išemija – 8 (10,8 proc.), vėžinė encefalopatija – 2 (2,7 proc.), galvos smegenų traumos padariniai – 2 (2,7 proc.), epilepsiniai priepuoliai – 4 (5,4 proc.), migrena – 2 (2,7 proc.), somatoforminė autonominė disfunkcija – 4 (5,4 proc.), lumbalgija – 4 (5,4 proc.), pankreatinė neuralgija, neuropatija – 12 (16,2 proc.), polineuropatija – 6 (8,1 proc.), metastazės galvos smegenyse – 2 (2,7 proc.), paraneoplaziniai neurologiniai sindromai – 2 (2,7 proc.), Guillain-Barre' sindromas – 1 (1,4 proc.). Pankreatinės encefalopatijos atveju, palyginus su sergančiųjų lėtine galvos smegenų išemija grupe, nustatytas statistiškai reikšmingas α-amilazės kiekio kraujyje padidėjimas – atitinkamai 333,4 ± 119,3 U/l ir 38,6 ± 5,0 U/l (p 0,05). Nustatyta, kad iš 4 (5,4 proc.) kasos karcinoma sergančių ligonių, kuriems įvyko galvos smegenų infarktas, trims (4,1 proc.) įvyko ir ūminė periferinių kraujagyslių trombozė. Pateikti klinikiniai atvejai. Apžvelgta naujausia mokslinė literatūra apie sergančiųjų kasos ligomis neurologinę patologiją. Atliktų tyrimų duomenys palyginti su literatūros duomenimis. Išvados. Išeminis insultas gali būti pirminė klinikinė kasos vėžio apraiška. Patvirtintas kasos vėžio, išeminio insulto ir periferinių kraujagyslių trombozės ryšys. Pankreatinė encefalopatija yra ūminio pankreatito komplikacija. Jai būdinga židininė neurologinė simptomatika, ūminė kognityvinė disfunkcija ir remituojanti eiga. Pankreatine encefalopatija sergantiems ligoniams nustatytas α-amilazės kiekio kraujyje padidėjimas. Epilepsiniai priepuoliai gali būti klinikinis kasos insulinomos pasireiškimas. Ūminis pankreatitas – kita epilepsinių priepuolių priežastis. Polineuropatija yra lėtinio alkoholinio pankreatito ir kasos insulinomos neurologinė komplikacija. Atskleistas insulinomos sąlygotos polineuropatijos klinikinės simptomatikos specifiškumas. Neurologiniai paraneoplaziniai sindromai gali būti ankstyva klinikinė kasos vėžio manifestacija ir padėti savalaikei kasos piktybinio proceso diagnostikai.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

13

Sauliūnaitė, Kristina. "SERGANČIŲJŲ IŠEMINE ŠIRDIES LIGA IR ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU FIZINIO AKTYVUMO YPATUMAI." Health Sciences 31, no. 4 (July 1, 2021): 15–18. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.114.

Full text

Abstract:

Tikslas – atrinkti ir išanalizuoti mokslinius straipsnius apie sergančiųjų išemine širdies liga ir širdies nepakankamumu fizinio aktyvumo ypatumus. Tyrimo metodas – sisteminė literatūros apžvalga. Mokslinių publikacijų paieška atlikta naudojantis PubMed paieškos sistema elektroninėje Medline duomenų bazėje. Atrinkti straipsniai parašyti anglų kalba. Rezultatai. Sergantiesiems išemine širdies liga arba širdies nepakankamumu fizinio krūvio metu rekomenduojama stebėti, ar fizinis krūvis nesukelia nepageidaujamų reiškinių. Siekiant nustatyti pacientų klinikinį įvertinimą, reikia atlikti fizinio krūvio tyrimus, echokardioskopiją bei diagnostinį ištyrimą. Svarbu įvertinti, kuriai kardiovaskulinės ligos rizikos grupei priskiriamas pacientas. Pagal individualius paciento fizinio pajėgumo rodiklius parenkamas treniruočių intensyvumas. Išvados. Sergantieji IŠL, kurių didelė fizinio krūvio sukeliamų nepageidaujamų reiškinių arba nuolatinės išemijos rizika, gali dalyvauti tokio intensyvumo laisvalaikio sporte, kuris būtų mažesnis už krūtinės anginos ir išemijos slenksčius. Kliniškai stabilūs ligoniai, sergantys ŠN su sumažėjusia KS išstūmio frakcija (<40%), gali atlikti individualiai pritaikytus pratimus ir dalyvauti mažo ar vidutinio intensyvumo rekreaciniame sporte.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

14

Grigaitė, J., G. Rutkauskaitė, L. Piliponis, J. Ščerbak, D. Jatužis, and J. Valaikienė. "Spontaninių subarachnoidinių hemoragijų literatūros apžvalga: rizikos veiksniai, diagnostikos ypatumai ir komplikacijos (I dalis)." Neurologijos seminarai 25, no. 87 (July 1, 2021): 5–12. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2021.01.

Full text

Abstract:

Plyšusios galvos smegenų aneurizmos sukelta subarachnoidinė hemoragija (SAH) yra dažna vidutinio amžiaus žmonių neįgalumo ir mirties priežastis. SAH dažniau pasireiškia moterims nei vyrams, juodosios rasės asmenims ir daugiausia diagnozuojama Suomijoje ir Japonijoje. Riziką susirgti labai didina šeiminė SAH ir (ar) aneurizmų predispozicija. Tarp koreguojamų rizikos veiksnių reikšmingiausią poveikį turi rūkymas, arterinė hipertenzija ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Klinikinėje praktikoje aneurizmos plyšimo rizikai vertinti yra įdiegta PHASES ir kitos skalės, apimančios svarbiausius įtaką darančius veiksnius. SAH reikšmingiausias klinikinis požymis yra staigus ir stiprus galvos skausmas, dar vadinamas žaibo kirčio galvos skausmu (angl. thunderclap headache). Taip pat gali būti stebimas sąmonės sutrikimas, traukuliai, galvinių nervų pažeidimas, galūnių nusilpimas, meninginiai simptomai. Galvos kompiuterinė tomografija (KT) ir (ar) juosmens punkcija yra pagrindiniai SAH diagnozę pagrindžiantys instrumentiniai tyrimai, o skaitmeninė subtrakcinė angiografija laikoma aukso standartu, diagnozuojant intrakranijines aneurizmas. Į praktiką įdiegiama vis daugiau diagnostikos priemonių, tokių kaip magnetinio rezonanso tomografija su GRE, SWI, FLAIR sekomis, kurios pranoksta KT jautrumu, specifiškumu, ypač pirmosiomis dienomis patyrus SAH. Mirštamumą itin didina dažnai pasitaikančios lokalios ir sisteminės komplikacijos: pakartotinis aneurizmos plyšimas, hidrocefalija, ūmūs traukuliai, kardiovaskulinės komplikacijos ir smegenų išemija, kurios dažniausia priežastis – vazospazmas.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

15

Martinkienė, Vaiva. "POMIRTINĖS TEISMO PSICHIATRIJOS EKSPERTIZĖS – IŠŠŪKIS TEISMO PSICHIATRUI." Health Sciences 29, no. 4 (August 13, 2019): 109–15. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2019.065.

Full text

Abstract:

Pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu teismo psichiatrai ekspertai retrospektyviai vertina asmens psichikos būseną testamento pasirašymo metu. Šiose ekspertizėse teismo ekspertai dažnai turi vertinti senyvo amžiaus asmenų, sergančių sunkiomis somatinėmis ligomis, būseną ir įvertinti vidaus ligų poveikį psichikos būklei testamento pasirašymo metu. Tyrimo metu išanalizuoti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos (VTPT) prie SAM 2016-2018 metais atliktų 117 pomirtinių teismo psichiatrijos ekspertizių duomenys. Tirtų asmenų, surašiusių testamentus, amžiaus vidurkis buvo 78 m. Tyrimo metu pastebėta, kad vyrai testamentus sudarė būdami apie 10 m. jaunesni, nei moterys: vyrų amžiaus vidurkis – 74 m., moterų – 82 m. Nustatyta, kad net 42 proc. atvejų testamentus asmenys pasirašė likus mėnesiui ar keletui dienų iki mirties. Tyrimo metu išsiaiškinta, kad beveik pusę notariškai patvirtintų testamentų pasirašė asmenys, būdami testamentinio neveiksnumo būsenoje dėl turėtų psichikos sutrikimų. Pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu dažnai nebūna asmens psichikos būsenos įvertinimo ikitestamentiniu laikotarpiu, o testamento pasirašymo metu dauguma testatorių serga sunkiomis somatinėmis ligomis: lėtine smegenų išemija, onkologinėmis ligomis, cukriniu diabetu su komplikacijomis, kepenų ar inkstų nepakankamumu, Parkinsono liga ir kitomis neurodegeneracinėmis ligomis. Tyrimo duomenys parodė, kad teismo psichiatras privalo turėti gilias ne tik psichiatrijos, bet ir somatinių ligų sukeltų psichikos sutrikimų įvertinimo žinias.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

16

Meškauskienė, Auksė, Egidijus Barkauskas, Virginija Gaigalaitė, Kęstutis Laurikėnas, Ilona Bičkuvienė, and Artūras Mackevičius. "Galvos smegenų insulto ir mirties rizika po vidinės miego arterijos endarterektomijos." Medicina 47, no. 5 (May 23, 2011): 42. http://dx.doi.org/10.3390/medicina47050042.

Full text

Abstract:

Tyrimo tikslas. Įvertinti galvos smegenų insulto ir mirties dažnį po vidinės miego arterijos endarterektomijos bei rizikos veiksnių ir kraujagyslių chirurgo įgūdžių reikšmę šių komplikacijų atsiradimui. Tyrimo medžiaga ir metodai. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje nuo 1995 iki 2006 m. atlikta 790 vidinių miego arterijų endarterektomijų. Išankstinėje duomenų bazėje buvo registruojami visų ligonių rizikos veiksniai, neurologinė būklė, gretutinės ligos, radiologiniai ir angiografi niai duomenys, angiochirurgo patirtis, atliktų endarterektomijų skaičius, mirties bei insulto atvejai. Duomenų analizei naudota vienaveiksnė ir daugiaveiksnė logistinė regresija bei ROC kreivės. Rezultatai. Tarp 790 endarterektomijų, mirčių užregistruota 2,2 proc., insultu susirgo 2,4 proc. ligonių. Operacijos komplikacijų dažniau radosi sergantiesiems cukriniu diabetu palyginus su nesergančiaisiais šia liga (12 proc. palyginti su 3,4 proc. p<0,001) ir sergantiesiems kitos lokalizacijos insultu (10,7 proc. palyginti su 1,4 proc., p<0,02) lyginant su sergančiaisiais lėtine smegenų išemija. Daugiau radosi komplikacijų, kai ligonius operavo kraujagyslių chirurgas, vidutiniškai atliekantis ne daugiau kaip penkias endarterektomijas per metus palyginus su kraujagyslių chirurgu, kuris padarė šešias ir daugiau endarterektomijų per metus (10,0 proc. palyginus su 4,6 proc., p<0,02). CD (ŠS 3,51; 95 proc. PI 1,60–7,66, p=0,002), kitos lokalizacijos insultas (ŠS 4,14; 95 proc. PI 1,57–10,91, p=0,004) ir mažai operacijų padaręs angiochirurgas (ŠS 0,32; 95 proc. PI 0,13–0,78, p=0,013), daugiaveiksnės logistinės regresijos duomenimis, turėjo didžiausią operacijos mirties ir insulto riziką. ROC kreivių analizė parodė, kad šių trijų parametrų bendra prognostinė vertė – 0,72. Išvados. Cukrinis diabetas, kitos lokalizacijos insultas ir mažai operacijų padaręs angiochirurgas turėjo didžiausią nepalankios operacijos baigties prognostinę vertę.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

17

Ulianskaitė, G., A. Timinskaitė, and J. Valaikienė. "Sėkmingas trombolizės pritaikymas ligoniui su ūmiu išeminiu insultu ir ūmia subkonjunktyvine hemoragija: atvejo pristatymas." Neurologijos seminarai 24, no. 85 (December 29, 2020): 271–73. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2020.35.

Full text

Abstract:

Įvadas. Insulto atveju skubi trombolizė intraveniniu audinių plazminogeno aktyvatoriumi, taikoma pagal standartines indikacijas, teikia neabejotiną naudą. Klinikinėje praktikoje tenka susidurti su situacijomis, neaprašytomis standartinėse gydymo schemose. Aprašomas klinikinis atvejis, kai ligonei įvyko ūmus išeminis insultas, o prieš dieną – neskausmingas pakraujavimas į akį. Gydytojų komanda turėjo skubiai įvertinti susidariusią situaciją, galimą trombolizės riziką ir priimti tinkamiausią ligonei sprendimą. Atvejo aprašymas. 70 metų moteris atvežta į ligoninę dėl staiga prieš 2,5 valandos nusilpusių dešiniųjų galūnių. Atlikus galvos smegenų kompiuterinę tomografiją, nustatyta superūmios išemijos zona kairiojoje frontoparietalinėje srityje. Neurologas diagnozavo ūmų išeminį insultą kairiosios vidurinės smegenų arterijos baseine su lengvo laipsnio dešiniąja hemipareze, oftalmologas – subkonjunktyvinę hemoragiją (hyposphagma). Nesant absoliučių kontraindikacijų, atlikta sisteminė intraveninė trombolizė audinių plazminogeno aktyvatoriumi. Neurologinė simptomatika regresavo per parą, o po trijų dienų stebėta žymi hiposfagmos rezorbcija. Ligonė pasveiko, iš ligoninės išrašyta be liekamųjų neurologinių reiškinių. Išvados. Pateiktas klinikinis atvejis prisideda prie įrodymų, kad sisteminė trombolizė yra saugus ir efektyvus gydymo būdas, ištikus ūmiam išeminiam insultui kartu su ūmia subkonjunktyvine hemoragija.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

18

Plisienė, Jurgita, Goda Stanienė, and Simona Ripkauskaitė. "Išeminė širdies liga be obstrukcinės širdies vainikinių arterijų ligos: analizė ir prognozė." Lithuanian General Practitioner 25, no. 2 (February 18, 2021): 96–100. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.622.

Full text

Abstract:

Tikslas. Įvertinti pacientų, kuriems diagnozuota neobstrukcinė išeminė širdies liga (IŠL), paplitimą, rizikos veiksnius, prognozę ir atlikti neinvazinių išemiją įrodančių tyrimo metodų analizę. Rezultatai. Atlikus vainikinių arterijų angiografiją (VAA) neobstrukcinė IŠL nustatyta 36,3 proc. pacientų (21,4 proc. jų VAA atlikta dėl vožtuvų atologijos). 14,9 proc. pacientų pasireiškė netipinės KA simptomai. Tiriamieji dažniau buvo vyresnio amžiaus moterys (58 proc.), sergančios dislipidemija bei arterine hipertenzija (AH). Vyrai su neobstrukcine IŠL dažniau buvo rūkantys, vartojantys alkoholį. 83,9 proc. pacientų nustatyta kairiojo skilvelio išstūmio frakcija (KSIF) > 50 proc. Prieš VAA neinvaziniai tyrimai atlikti 512 (65,5 proc.) pacientų, iš kurių patologiniai rasti 248 (48,4 proc.). Praėjus vieneriems metams po neobstrukcinės IŠL diagnozavimo atlikus VAA, ŪKS išsivystė 20 tiriamųjų (2 proc.). Išvados. 1) Neobstrukcinė IŠL diagnozuota daugiau nei trečdaliui pacientų po atliktos VAA. Daugiau buvo moterų, jos buvo vyresnio amžiaus nei vyrai. 2) Dažniausi tirtų pacientų rizikos veiksniai: AH, nutukimas, dislipidemija, šeiminė IŠL anamnezė. Apie 15 proc. pacientų sirgo CD, beveik 17 proc. rūkė. Moterys dažniau sirgo AH ir dislipidemija, vyrai – rūkė, vartojo alkoholį. Daugumai pacientų diagnozuota stabili krūtinės angina. Kliniškai dažniau vyravo netipiniai angininiai skausmai. 3) Neinvaziniai tyrimai atlikti daugiau nei pusei pacientų (dažniausiai atlikta VEM), iš kurių apie pusė – patologiniai. Atlikus echokardiografiją daugumai tiriamųjų rasta išlikusi KS IF. 4) Nepaisant to, jog VA nebuvo rasta reikšmingų stenozių, pacientams stebėta padidėjusi kardiovaskulinių įvykių rizika ateityje.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

19

Lankutis, Kęstutis, Virgilijus Lebetkevičius, Virgilijus Tarutis, Vidmantas Žilinskas, Sigitas Čibiras, Rita Sudikienė, Daina Liekienė, and Vytautas Sirvydis. "Stambiųjų kraujagyslių transpozicija ir arterijų sukeitimo operacijos: mūsų patirtis." Lietuvos chirurgija 5, no. 3 (January 1, 2007): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2213.

Full text

Abstract:

Kęstutis Lankutis1, Virgilijus Lebetkevičius2, Virgilijus Tarutis2, Vidmantas Žilinskas2, Sigitas Čibiras2, Rita Sudikienė1, Daina Liekienė2, Vytautas Sirvydis21 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: chirurgai@santa.lt Įvadas / tikslas Straipsnyje apžvelgiama mūsų techniškai sunkios arterijų sukeitimo operacijos (Jatene) ir stambiųjų kraujagyslių transpozicijos vaikams patirtis. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai nagrinėjami 48 ligoniai, kuriems mūsų centre buvo atlikta arterijų sukeitimo operacija. Daugeliu atvejų – tai d-transpozicija ir keturiais atvejais buvo dvigubas ištekėjimas iš dešiniojo skilvelio ir transpozicija (Taussig-Bing tipas). Operacijos atliktos naudojant dirbtinę kraujotaką, kartu atlikta anatomiškai radikali ydos korekcija. Rezultatai Nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2007 m. kovo mėn. operuoti 27 kūdikiai. Šiuo laikotarpiu, išmokus operacijos technikos, taikyta standartinė operacijos metodika. Operacinis šios grupės mirtingumas 11%. Dažniausia mirties priežastis – miokardo išemija dėl nesėkmingos vainikinių arterijų perkėlimo procedūros, esant nepalankiai anatominei jų padėčiai. Dėl pooperacinių vėlyvųjų komplikacijų stebėti keturi ligoniai, kuriems buvo įvairaus laipsnio plaučių arterijos stenozė. Du ligoniai dėl šios komplikacijos operuoti. Išvados Arterijų sukeitimo operacijos kaip fiziologiškiausios yra pirmo pasirinkimo vaikams, kuriems yra stambiųjų kraujagyslių transpozicija. Pastaraisiais metais pasiekta gana gerų ir priimtinų mirtingumo ir kokybės rodiklių. Pagrindiniai žodžiai: arterijų sukeitimo operacija, Jatene operacija, pagrindinių arterijų transpozicija Our experience in arterial switch operation of the great arteries Kęstutis Lankutis1, Virgilijus Lebetkevičius2, Virgilijus Tarutis2, Vidmantas Žilinskas2, Sigitas Čibiras2, Rita Sudikienė1, Daina Liekienė2, Vytautas Sirvydis21 Cardiac Surgery Centre of Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius2 Cardiac Surgery Centre, Vilnius University, Santariškių str. 2, LT-08661 VilniusE-mail: chirurgai@santa.lt Background / objective A review of our experience in the technically demanding arterial switch operation (Jatene) in transposition of the great arteries in children. Patients and methods 48 children who underwent an arterial switch operation at our Centre were retrospectively reviewed. The underlying pathology was d-transposition of the great arteries and a double outlet right ventricle of Taussig-Bing transposition type in four cases. The operation was performed in cardiopulmonary bypass for anatomically repair of the transposition. Results From January 2002 – March 2007, 27 infants underwent an arterial switch operation. Operative mortality in this period was 11%, in most cases from myocardial ischemia following unsuccessful transfer of a dangerous pattern of coronary arteries. Postoperative morbidity occurred in four patients who presented various degrees of pulmonary stenosis artery. Two patients required reoperation. Conclusions The arterial switch operation is considered to be a procedure of choice for correction of transposition of the great arteries. The operation involves acceptable mortality and morbidity. Key words: arterial switch operation, Jatene operation, transposition of the great arteries

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

20

Strimaitytė, Emilija, Viktorija Kaktienė, and Daiva Baltaduonienė. "ASMENŲ, PATYRUSIŲ GALVOS SMEGENŲ INSULTĄ, KVAPŲ SUVOKIMO SUTRIKIMAI IR JŲ KOREKCIJA, TAIKANT ERGOTERAPIJĄ." Health Sciences 29, no. 6 (December 17, 2019): 68–71. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2019.102.

Full text

Abstract:

Galvos smegenų insultas (GSI) yra viena pagrindinių priežasčių, sukeliančių sergamumą ir neįgalumą Lietuvoje bei pasaulyje. Tyrimo tikslas buvo įvertinti asmenų, patyrusių išeminį GSI, kvapų suvokimo sutrikimus ir jų korekcijos efektyvumą, taikant ergoterapiją. Tyrimas buvo atliekamas 2018 m. kovo – gegužės mėnesiais Kauno klinikinės ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos II skyriuje. Tyrime dalyvavo asmenys, patyrę išeminį GSI. Tyrimo imtis n = 20. Tyrimui atlikti buvo naudojamas Trumpas protinės būklės testas (TPBT), skirtas įvertinti asmenų pažinimo funkcijas. Kvapų suvokimo sutrikimams įvertinti buvo naudojamas kvapų suvokimo sutrikimų testas (ang. SOIT – Scandinavian odor identification test), kurį sudaro 16 skirtingų kvapų. Tyrimo rezultatai. Taikant įprastinę ergoterapiją ir kvapų suvokimą lavinančias užduotis, gerėja pažinimo funkcijos. Tyrimo rezultatai parodė, kad moterys kvapus skiria geriau, nei vyrai, ir prieš tyrimą, ir po jo. Išvados. Visiems asmenims, patyrusiems išeminį GSI, po tyrimo pažinimo funkcijos pagerėjo. Asmenų, kuriems buvo taikoma ergoterapija ir kvapų suvokimą lavinančios užduotys, kvapų suvokimas ir pažinimo funkcijos pagerėjo. Moterys skiria kvapus geriau, nei vyrai.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

21

Andrijauskas, Audrius, Juozas Ivaškevičius, Manvilius Kocius, Narūnas Porvaneckas, Darius Činčikas, and Jeugenija Olševska. "Hipotenzinė anestezija atliekant klubo ir kelio sąnarių endoprotezavimą: į tikslą nukreiptas skysčių terapijos algoritmas." Lietuvos chirurgija 6, no. 4 (January 1, 2008): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2008.4.2145.

Full text

Abstract:

Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Darius Činčikas1, Jeugenija Olševska11 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika,Šiltnamių g. 29 LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos,plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Šiltnamių g. 29 LT-04130 VilniusEl paštas: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Kontroliuojama hipotenzinė anestezija jau ilgą laiką taikoma siekiant sumažinti kraujo netektį ir kraujo perpylimo poreikį. Be to, sumažinus arterinį kraujo spaudimą, pagerėja operavimo sąlygos („sausas operacinis laukas“). Atsiranda galimybė sumažinti išorinį mechaninį spaudimą, taikomą operuojamos galūnės kraujotakai sustabdyti atliekant kelio sąnario endoprotezavimą, arba net visai jo netaikyti. Šiuolaikiniai metodai grindžiami įvairiais valdomą hipotenziją sukeliančiais veiksniais, kaip pavyzdžiui, tai gali būti (a) kraujagysles plečiantys vaistai, (b) centrinė simpatinė blokada ir (c) stiprų kardiodepresinį-vazopleginį poveikį turintys inhaliaciniai anestetikai. Taikant hipotenzinę anesteziją, didžiausią rūpestį kelia paciento saugumo užtikrinimas. Ypatingą pavojų kelia „nebyli“ organų išemija dėl nepakankamo jų aprūpinimo krauju, nes ji gali sutrikdyti audinių ir organų funkciją ar net sukelti žūtį. Taigi, užtikrinant metodo saugumą lemiama reikšmė tenka efektyvaus cirkuliuojančio tūrio (normovolemijos) palaikymui arterinės hipotenzijos sąlygomis. Deja, iki šiol nėra paprasto, patikimo ir veiksmingo metodo, kuris leistų užtikrinti šią ypač svarbią paciento saugumo sąlygą. Tradicinius kraujotakos optimizavimo metodus šiuo metu keičia skysčių terapijos metodai, grindžiami į tikslą nukreiptų priemonių taikymo koncepcija. Remdamiesi šia koncepcija autoriai sukūrė klinikinį TNP algoritmą, kuris skirtas normovolemijai užtikrinti, atliekant kelio ir klubo sanario planinį endoprotezavimą hipotenzinės anestezijos sąlygomis. Algoritmas pateikiamas kartu su svarbiausių hemodinamikos parametrų taikymo ir klinikinio interpretavimo ypatumų apžvalga. Reikšminiai žodžiai: hemodinamika, į tikslą nukreipta skysčių terapija, skysčiai, transfuzija, algoritmas Hypotensive anaesthesia in total hip and knee arthroplasty: algorithm for the goal-directed fluid management Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Darius Činčikas1, Jeugenija Olševska11 Vilnius University Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care,Šiltnamių str. 29 LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Clinic of Rheumatology, Orthopaedics, Traumatology, Plastic and Reconstructive Surgery, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Hypotensive anaesthesia is a technique that deploys the controlled reduction of mean arterial pressure. It has been used for decades to reduce intraoperative blood loss and related blood transfusions, also to ensure the ‘dry operating field’ and minimize the tourniquet inflation pressure in patients undergoing total hip (THA) and knee (TKA) arthroplasty. Hypotensive anesthesia can be achieved in different ways such as (a) by decreasing cardiac output with vasodilatory agents, (b) inducing the sympathetic block by spinal and/or epidural anaesthesia, and/or (c) by using potent anesthetic gases in general anaesthesia. The major concern in the method’s clinical applicability is the patient’s safety. Inherent risks related to hypotensive anaesthesia are mainly associated with the concern of occult tissue hypoperfusion resulting from inadequately compensated relative hypovolemia. Therefore, maintaining an effective circulating volume (normovolemia) is crucial for the safe management of controlled arterial hypotension. However, the lack of a simple, reliable and effective method for the guidance of appropriate measures is an ongoing deficiency. Conventional strategies aiming to establish, monitor and maintain normovolemia are currently replaced by the goal-directed management (GDM) in fluid therapy. It has already become a standard of care in selected patients such as those undergoing major abdominal surgery. On the basis of goal-directed fluid management, authors have developed a GDM algorithm for the optimization of fluid status, aiming to secure normovolemia during hypotensive anaesthesia. The new algorithm is highlighted along with a review of related issues of its clinical application. Key words: hemodynamics, goal-directed-management, fluid, transfusion, algorithm

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

22

Treideris, Julius, Rimantas Karalius, Raimondas Širmenis, Gražina Lukšaitė, Vytautas Lastas, Eugenijus Kosinskas, Arnoldas Pranckietis, and Vytautas Sirvydis. "Ligonių, sergančių išemine kardiomiopatija, gyvenimo kokybės ir fizinio pajėgumo palyginimas." Lietuvos chirurgija 5, no. 3 (January 1, 2007): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2207.

Full text

Abstract:

Julius Treideris1, Rimantas Karalius1, Raimondas Širmenis2, Gražina Lukšaitė2, Vytautas Lastas2, Eugenijus Kosinskas1, Arnoldas Pranckietis2, Vytautas Sirvydis11 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirrugijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: julius.t@mail.lt Įvadas / tikslas Dauguma autorių savo tyrimuose nagrinėja kairiojo skilvelio funkcijos atsikūrimo ir ligonių išgyvenimo problemas po aortos vainikinių arterijų jungčių operacijų ir perkutaninės transluminalinės vainikinių arterijų angioplastikos, tačiau mažai atsižvelgiama į ligonių gyvenimo kokybės ir fizinio pajėgumo pagerėjimą. Tyrimo tikslas – Ištirti ligonių, sergančių išemine kardiomiopatija, kuriems sumažėjusi kairiojo skilvelio išvarymo frakcija, gyvenimo kokybę ir fizinį pajėgumą po aortos vainikinių arterijų jungčių operacijų ir perkutaninės transluminalinės vainikinių arterijų angioplastikos. Ligoniai ir metodai Atliktas klinikinis 40 ligonių, kuriems koronarografijos metu buvo aptiktas priekinės tarpskilvelinės šakos užsikimšimas ir kad sumažėjusi kairiojo skilvelio išvarymo frakcija, esant gyvybingam miokardui, stebėjimas. Ligoniai buvo suskirstyti į 3 grupes: analizuojamoje I grupėje buvo 13 ligonių, kurių amžiaus vidurkis buvo 67,6 ± 3,97 metų, moterų ir vyrų santykis – 23,1 ir 76,9%. Šiems ligoniams buvo daryta aortos vainikinių arterijų jungčių operacija. Analizuojamoje II grupėje buvo 7 ligoniai, kurių amžiaus vidurkis 65,7 ± 2,06 metų, moterų ir vyrų santykis 28,6 ir 71,4%. Šiems ligoniams buvo atlikta perkutaninė transluminalinė vainikinių arterijų angioplastika. Analizuojamoje III grupėje buvo 20 ligonių, kurių amžiaus vidurkis buvo 67,6 ± 4,11 metų, moterų ir vyrų santykis – 65 ir 35%. Šie ligoniai buvo gydyti konservatyviai. Ligoniams buvo atlikti tyrimai: pildyta Minesotos universiteto anketa „Gyvenimas sergant širdies nepakankamumu“, šešių minučių trukmės ėjimo testas, širdies echoskopija, veloergometrija, natriuretinio peptido tyrimas. Rezultatai Palyginus šias tris ligonių grupes matyti, kad I ir II grupės ligonių gyvenimo kokybė, echoskopiniai kairiojo skilvelio duomenys, fizinis pajėgumas po 24 savaičių yra geresni negu III grupės ligonių. Po 24 savaičių I ir II grupės ligoniai per 6 min. nuėjo atitinkamai 442,6 ± 1,68 ir 498,6 ± 1,58 metro, kas atitinka I funkcinę klasę pagal NYHA, o III grupės ligoniai nuėjo 375,6 ± 174 metrus – o tai atitinka II funkcinę klasę pagal NYHA. Po 24 savaičių I ir II grupės ligonių kraujo plazmoje ryškiai sumažėjo natriuretinio peptido koncentracija – atitinkamai NT-proBNP 146,6 ± 3,2 ir 138,5 ± 3,13 pg/ml, palyginti su III grupės ligoniais, kurių NT-proBNP 298,6 ± 3,12 pg/ml (p < 0,004). Tai rodo, kad I ir II grupės ligoniams širdies nepakankamumas gerokai sumažėjo. Po 24 savaičių I ir II grupėse ligonių kairiojo skilvelio išvarymo frakcija (KSIF) ryškiai padidėjo (atitinkamai 48,2 ± 2,41 ir 49,1 ± 2,53%) ir smarkiai lenkė III grupės ligonių KSIF (34,8 ± 2,91%) (p < 0,0036). I ir II grupės ligoniams diastolinis kairiojo skilvelio skersmuo po 24 savaičių sumažėjo (atitinkamai nuo 65,5 ± 4,6 iki 63,6 ± 5,2 ir nuo 65,9 ± 5,3 iki 62,6 ± 5,5 mm) (p > 0,0062) ir nedaug padidėjo III grupės ligoniams (nuo 66 ± 4,8 iki 67 ± 5,1 mm) (p > 0,0056). Po 24 savaičių I ir II grupės ligonių bendras atliktas veloergometrijos metu darbas buvo daug geresnis (atitinkamai 72,8 ± 5,2 ir 78,6 ± 4,9 kJ) negu III grupės ligonių 63,8 ± 8,2 kJ (p < 0,023). Išvados Ligonių, kuriems aortos vainikinių arterijų jungtimis ar perkutaninės transluminalinės vainikinių arterijų angioplastikos metu revaskuliarizuotas priblokštas gyvybingas miokardas, gyvenimo kokybė ir fizinis pajėgumas atokiuoju laikotarpiu yra geresni negu ligonių, gydytų konservatyviai. Ligonių po perkutaninės transluminalinės vainikinių arterijų angioplastikos gyvenimo kokybė ir fizinis pajėgumas atsikuria greičiau negu po aortos vainikinių arterijų jungčių operacijos. Tai paiškinama tuo, kad dirbtinės kraujo apytakos sąlygomis atlikta aorto vainikinių arterijų jungčių operacija ūmiuoju laikotarpiu pablogina miokardo būklę. Kairiojo skilvelio remodialiacija vyksta tik revaskuliarizavus miokardo infarktą. Konservatyvaus gydymo metu toliau vystosi kairiojo skilvelio diliatacija. Pagrindiniai žodžiai: širdies nepakankamumas, išeminė kardiomiopatija, gyvenimo kokybė Comparison of quality of life and physical condition of heart failure Julius Treideris1, Rimantas Karalius1, Raimondas Širmenis2, Gražina Lukšaitė2, Vytautas Lastas2, Eugenijus Kosinskas1, Arnoldas Pranckietis2, Vytautas Sirvydis11 Cardiac Surgery Centre, Vilnius University, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Cardiac Surgery Centre of Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: julius.t@mail.lt Background / objective The survival of patients and recovery of the left ventricle function after coronary artery by-pass grafting and percutaneous transluminar angioplasty are widely analysed; however, changes in the quality of life and physical condition are given less attention. The aim of the study was to evaluate the quality of life and physical condition after coronary artery by-pass grafting and percutaneous transluminar angioplasty in patients with a decreased left ventricle ejection fraction suffering from heart failure. Patients and methods The study involved 40 patients with viable myocardium, who showed occlusion of the anterior interventricular artery and a decreased left ventricle ejection fraction on coronarography. Group 1 of patients included 13 subjects (mean age, 67.6 ± 3.97 years, female / male ratio 28.6% vs 71.4%) after coronary artery by-pass grafting; group 2 included 7 patients after percutaneous transluminar angioplasty (mean age, 65.7 ± 2.06 years, female / male ratio 23.1% vs 76.6%), and group 3 consisted of 20 patients who were treated conservatively (mean age, 67.6 ± 4.11 years, female / male ratio 65% vs 35%). The patients were evaluated using the Minnesota University Living with Heart Questionnaire, they underwent a six-minute walking, echocardioscopy, veloergometry, natriuretic peptide tests. Results A comparison of data in these groups after 24 weeks showed a greater improvement of quality of life, echoscopic findings of the left ventricle, and physical condition in groups 1 and 2. The 6-minute walking distance after 24 weeks in groups 1 and 2 were 442.6 ± 1.68 and 498.6 ± 1.58 m, respectively, corresponding to NYHA functional class I; the walking distance in group 3 was 375.6 ± 174 meters (NYHA functional class II). Patients in groups 1 and 2 after 24 weeks showed a marked decrease of natriuretic peptide plasma levels (NT-proBNP 146.6 ± 3.2 and 138.5 ± 3.13 pg/ml, respectively) in comparison with that of group 3 (NT-proBNP 298.6 ± 3.12 pg/ml) (p < 0.004). This indicates a marked decrease of heart failure in groups 1 and 2. The left ventricle ejection fraction (LVEF) after 24 weeks increased markedly in groups 1 and 2 (48.2 ± 2.41% 49.1 ± 2.53%); it was significantly higher in comparison with that of group 3 (34.8 ± 2.91%) (p < 0.0036). The diastolic diameter after 24 weeks markedly decreased in groups 1 and 2 (from 65.5 ± 4.6 to 63.6 ± 5.2 and 65.9 ± 5.3 to 62.6 ± 5.5 mm, respectively) (p > 0.0062) and slightly decreased in group 3 (from 66 ± 4.8 to 67 ± 5.1 mm) (p > 0.0056). The workload after 24 weeks on a veloergometer was markedly higher in groups 1 and 2 (72.8 ± 5.2 and 78.6 ± 4.9 kJ, respectively) in comparison with that of group 3 (63.8 ± 8.2 kJ) (p < 0.023). Conclusions The patients who underwent revascularization of stunned myocardium by means of coronary artery bypass grafting or percutaneous transluminar angioplasty, at late follow-up showed a better quality of life and physical condition in comparison with these of patients who were treated conservatively. The recovery of quality of life and physical conditions was faster in the group of patients after percutaneous transluminar coronary artery angioplasty. This phenomenon may be explained by the fact that coronary artery bypass grafting performed under cardiopulmonary bypass worsens the myocardium condition in the acute period. The remodelling of the left ventricle develops after revascularization of myocardial infarction. The dilation of the left ventricle undergoes the further development during the conservative treatment. Key words: heart failure, ischemic cardiomyopathy, quality of life

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

23

Želvys, Arūnas, Juozas Vilimas, and Martynas Manikas. "Chirurginės komplikacijos po inkstų transplantacijos." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 2.2 (February 26, 2015): 213–18. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.032.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: inkstų transplantacija, pooperacinės komplikacijos. Darbo tikslas. Apžvelgti VUL SK atliktų inkstų transplantacijų ankstyvojo pooperacinio periodo komplikacijas bei palyginti jas su kitų analogiškų tyrimų duomenimis. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai analizuoti 236 pacientai, kuriems 2010–2014 metais atlikta inkstų transplantacija VUL SK Urologijos centre. Aprašytos chirurginės komplikacijos ankstyvuoju (1 mėn.) pooperaciniu periodu. Jos padalintos į urologines ir kitas komplikacijas. Inksto funkcionavimas ir atliktos transplantatektomijos visiems pacientams stebėtos iki pat tyrimo pabaigos. Rezultatai. Pacientų amžiaus vidurkis 41,77 (SN = ±14,65). 196 (83,1 proc.) pacientams tai buvo pirmoji inkstų transplantacija, 36 (15,5 proc.) – antroji, 4 (1,7 proc.) – trečioji. Vidutinis inksto iš kadaverinio donoro išemijos laikas – 17 val. 34 min. (SN = ±4 val. 24 min.), iš gyvo donoro – 56,46 min. (SN = ±16,14 min.). 109 (46,19 proc.) pacientai turėjo bent vieną komplikaciją po inkstų transplantacijos. 56 (23,7 proc.) pacientai turėjo bent vieną urologinę komplikaciją. 67 (28,39 proc.) pacientai turėjo bent vieną kitą komplikaciją. Dažniausia komplikacija tarp visų pacientų buvo ūminis pielonefritas – 9,75 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš gyvo donorų gavusių recipientų buvo hematoma – 17,5 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš kadaverinio donoro gavusių recipientų buvo ūminis pielonefritas ir limfocelė – po 10,2 proc. Nuo išemijos laiko statistiškai patikimai priklausė urosepsio, anastomozės nesandarumo, hematomų, limfocelės komplikacijų dažnis. Ilgėjant išemijos laikui, komplikacijų buvo daugiau. Priklausomai nuo to, kelinta transplantacija pacientui atlikta, duomenys statistiškai reikšmingai koreliavo su ūminiu pielonefritu (p = 0,023) – 9,18 proc. atliekant pirmąją transplantaciją, 8,33 proc. atliekant antrąją ir 50 proc. atliekant trečiąją. Nuo transplantuoto inksto akmenligės statistiškai reikšmingai priklausė urosepsio ir pielonefrito dažnis – 50 proc. pacientų su inkstų akmenlige sirgo ūminiu pielonefritu, o 25 proc. – sepsiu. Su obstrukcine hidronefroze 63,63 proc. recipientų sirgo ūminiu pielonefritu, o 18,18 proc. – sepsiu. Mūsų duomenimis, urologinių komplikacijų dažniau pasitaikė recipientams, gavusiems inkstą iš kadaverinių nei iš gyvų donorų, nors tai nebuvo statistiškai reikšminga; didėjant amžiui, taip pat daugėjo urologinių komplikacijų. Arterijos trombozė pasitaikė 2,12 proc. recipientų, arterijos stenozė – 4,24 proc., venos trombozė – 3,81 proc., limfocelė – 9,32 proc. Išvados. Chirurginės komplikacijos po inkstų transplantacijos pasitaiko dažnai, tačiau jų dažnis VUL SK neviršyja kitų centrų rodiklių. Kraujavimo sukeltos komplikacijos buvo dažnesnės ir gali būti sąlygotos aktyvios profilaktinės perioperacinės heparinizacijos. Ilgėjant išemijos laikui ir atliekant pakartotines inkstų transplantacijas, komplikacijų daugėja. Esant inkstų akmenligei ir obstrukcinei uropatijai, recipientams dažniau pasireiškė pielonefritas ir sepsis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

24

Pauliukas, Povilas, and Modestas Jarutis. "Sėkmingas plyšusios torakoabdominalinės aortos aneurizmos protezavimas." Lietuvos chirurgija 2, no. 3 (January 1, 2004): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2004.3.2362.

Full text

Abstract:

Povilas Pauliukas, Modestas JarutisVilniaus universiteto Neuroangiochirurgijos centras,Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninėsAngiochirurgijos skyrius,Šiltnamių g. 29, LT-04130, VilniusEl. paštas povilas.pauliukas@mf.vu.lt Įvadas / tikslas Pateikiamas klinikinis atvejis, kai pagal S. Crawfordo metodiką sėkmingai rezekuota plyšusi torakoabdominalinė aortos aneurizma, ši aorta protezuota dirbtine kraujagysle ir į ją implantuotos visos visceralinės šakos. Klinikinis atvejis 69 metų vyras atvežtas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę dėl intensyvių skausmų dešinėje pilvo pusėje, vidinio kraujavimo klinikos: išblyškęs, arterinis spaudimas 80/50 mm Hg, Hb – 95 g/l. Pilvo echoskopija parodė plyšusią pilvo aortos aneurizmą. KT patikslino, kad aneurizma prasideda krūtinės ląstos apatinėje dalyje, plyšusi tuoj po inkstų arterijomis, kraujo pilnas visas dešinysis retroperitoninis tarpas, aneurizmos skersmuo plačiausioje srityje – 10 cm, ji tęsiasi iki aortos bifurkacijos. Ligonis iš karto nugabentas į operacinę, atliktas kairysis torakoabdominalinis retroperitoninis pjūvis. Įsiūtas kraujagyslinis protezas į normalios krūtininės aortos galą 6 cm virš hiatus aorticus, vienu lopiniu įsodintos į protezą visos visceralinės šakos, atskirai reimplantuota į protezą apatinė pasaito arterija, o abi bifurkacinio protezo šakos įsiūtos į bendrųjų klubinių arterijų galus ties jų šakojimusi į giliąsias ir paviršines klubines arterijas. Visceralinių organų išemija truko 58 minutes. Po operacijos pasireiškė trumpalaikis neženklus inkstų funkcijos nepakankamumas. Kitų visceralinių organų ir nugaros smegenų funkcijos sutrikimų nebuvo. Geros būklės ligonis 18-ą parą išrašytas į namus. Išvados Šiuo atveju buvo pasirinkta ir tinkamai įgyvendinta vienintelė teisinga taktika: torakoabdominalinės aortos aneurizmos rezekcija S. Crawfordo metodika, implantuojant vienu lopiniu visas pagrindines visceralines šakas į kraujagyslinį protezą ir išvengiant išeminių šios operacijos komplikacijų. Praėjus 14 mėnesių po operacijos ligonis jaučiasi gerai. Prasminiai žodžiai: torakoabdominalinė plyšusi aortos aneurizma, torakoabdominalinės aortos aneurizmos rezekcija Successful graft replacement of ruptured thoracoabdominal aortic aneurysm Povilas Pauliukas, Modestas Jarutis Background / objective Thoracoabdominal aortic aneurysm repair is one of the most demanding vascular operations. Mortality in cases of ruptured thoracoabdominal aortic aneurysm repairs approaches 50%. The main problem is the time limit (approximately 1 hour) for thoracoabdominal aorta graft replacement and reimplantation into the graft of all visceral arteries. Exceeding this limit causes prolonged ischemia and failure of kidneys and liver. Spinal cord ischemia causes paraplegia. The aim of our report is to describe a clinical case of successful repair by S. Crawford’s technique of ruptured thoracoabdominal aneurysm with reimplantation into the graft of all visceral arteries. Case report A 69-year-old male suffering from intensive pain in the right side of the abdomen was brought by ambulance to Vilnius University Emergency Hospital. There were obvious symptoms of internal haemorrhage. Arterial pressure was 80/50 mm Hg, Hb-95 g/l. Ultrasonic echoscopy of the abdomen detected a ruptured aortic aneurysm. CT scan revealed type 3 thoracoabdominal aortic aneurysm (Crawford’s classification) 10 cm in diameter, ruptured just below renal arteries with blood extravasation into the right retroperitoneal space. The patient was brought into the operating room and an emergency operation was performed. Left thoracoabdominal retroperitoneal incision was used. The proximal end of vascular graft was attached “end-to-end” to the normal thoracic aorta 6 cm above hiatus aorticus of the diaphragm, all visceral arteries except the inferior mesenteric artery (it was reattached separately) were implanted into the vascular graft as one patch. The distal ends of the bifurcated vascular graft were “end-to-end” anastomosed to the common iliac arteries at their bifurcations into the internal and external iliac arteries. The ischemia of kidneys and other viscera lasted 58 minutes. A slight degree of renal dysfunction was noted in the postoperative period. The functions of the other visceral organs and spinal cord were normal. The patient was discharged from the hospital on the 18th postoperative day in a good health condition. Conclusions S. Crawford’s technique of thoracoabdominal aortic aneurysm repair, the only suitable in this case, was chosen and carried out successfully with implantation of visceral arteries into the graft as one patch. It enabled to avoid ischemic complications of this operation. After 14 months the patient feels well. Keywords: thoracoabdominal ruptured aneurysm, repair of thoracoabdominal aortic aneurysm.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

25

Pauliukas, Povilas. "Poraktinės arterijos sužalojimai lūžus raktikauliui." Lietuvos chirurgija 3, no. 1 (January 1, 2005): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2005.1.2329.

Full text

Abstract:

Povilas PauliukasVilniaus universiteto Neuroangiochirurgijos centras,Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninėsAngiochirurgijos skyrius,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: povilas.pauliukas@mf.vu.lt Įvadas / tikslas Poraktinių arterijų sužalojimai lūžus raktikauliui nėra dažni. Aprašomi du skirtingi klinikiniai atvejai, jų ypatumai, teikiamos rekomendacijos, kaip turi būti gydomi ir operuojami šie ligoniai. Pirmas atvejis Ligonis tris kartus operuotas VMUL Angiochirurgijos centre dėl besikartojančios kairės poraktinės arterijos trombozės. Du kartus buvo atlikta trombektomija Fogarty kateteriu, o trečią kartą į poraktinę arteriją įstatytas stentas, po to poraktinė arterija visiškai užsikimšo, pasireiškė kritinė kairės rankos išemija ir ligonis skubiai perkeltas į VGPUL Angiochirurgijos skyrių, kuriame atlikta skubi operacija. Rooso metodika pašalintas pirmas šonkaulis, naudojant kaulinį transplantatą ir metalinę plokštelę atlikta raktikaulio osteosintezė, suformuota autovenos jungtis iš kairės bendrosios miego arterijos į kairę žastinė arteriją. Pooperacinis laikotarpis sklandus. Po 4 metų raktikaulis gerai suaugęs, rankos kraujotaka normali. Pacientas dirba fizinį darbą. Antras atvejis Aprašoma dėl raktikaulio lūžimo ir jo osteomielito susidariusi mikozinė poraktinės arterijos pseudoaneurizma. Ji buvo sėkmingai pašalinta chirurginiu būdu, išsaugota slankstelinė arterija ir atkurta normali rankos kraujotaka. Išvados Poraktinės arterijos pažeidimų pobūdis abiem atvejais skirtingas. Pirmuoju atveju poraktinės arterijos trombozės priežastis buvo jos suspaudimas tarp dviejų kaulų: raktikaulio pseudoartrozės gumbo ir pirmo šonkaulio. Tokiais atvejais reikia šalinti vieną iš kaulinių struktūrų – raktikaulį arba pirmą šonkaulį, ir paskui rekonstruoti poraktinę arteriją. Antru atveju supūliavę osteomielitiniai raktikaulio lūžgaliai buvo rezekuoti, išsaugota poraktinės arterijos pradinė dalis su slanksteline arterija ir kitomis jos šakomis. Reikšminiai žodžiai: poraktinės arterijos sužalojimai, raktikaulio lūžimas Subclavian artery lesions due to clavicular fracture Povilas PauliukasVilnius University Center of Neurovascular Surgery,Vilnius University Emergency Hospital,Department of Vascular Surgery,Šiltnamių str. 29, LT-04130, Vilnius, LithuaniaE-mail: povilas.pauliukas@mf.vu.lt Background/objective Subclavian artery lesions complicating a clavicular fracture are not frequent, that’s why even vascular surgeons make tactical mistakes while operating on them as described in the first clinical case. The author presents two different cases from his personal experience, analyzes their peculiarities and gives recommendations how to treat and operate on these lesions. First case A 33-year-old male was three times operated on at Vilnius City University Hospital Vascular Surgery Center for recurrent thrombosis of the left subclavian artery: two times thrombectomy with the Fogarty catheter was performed, and during the third procedure the intraarterial stent was introduced into the subclavian artery. Soon after the insertion of the stent, the subclavian artery thrombosed from the aorta up to the axillary fossa, occluding all the subclavian artery branches, including the vertebral artery, and eliminating collateral circulation to the hand. Critical ischemia of the hand developed and the patient was transferred to the Vilnius University Emergency Hospital Vascular Surgery Department. An emergency operation was performed: the left first rib was resected through the axilla using the Roos technique, the clavicle pseudoarthrosis was resected and osteosynthesis of the clavicle using a bone transplant and a metallic plate was performed and then an autologous vein shunt from the common left carotid artery to the brachial artery was created. The postoperative period was uneventful. After 4 years the patient is healthy with a good reunion of the clavicle and normal left hand circulation. Second case The subclavian artery mycotic pseudoaneurysm caused by the fractured left clavicle was surgically eliminated preserving the vertebral artery and restoring the blood flow to the hand by a carotico-axillary autovenous shunt. Conclusions Both clinical cases differ, different were also the lesions of the subclavian artery. In the first case the cause of subclavian artery thrombosis was its compression between two bones: the callus of the clavicle pseudoarthrosis and the first rib. A misunderstanding of the ethiology of the subclavian artery thrombosis led to ineffective palliative procedures instead of eliminating one blade of the bone scissors: the first rib or the clavicle. There were no tactical mistakes made in the second case. Purulent osteomyelitic ends of the fractured clavicle were resected. The proximal part of the subclavian artery with all its branches including the vertebral artery was preserved. Keywords: subclavian artery lesions, clavicular fracture

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

26

Andrijauskas, Audrius, Juozas Ivaškevičius, Manvilius Kocius, and Narūnas Porvaneckas. "Perioperacinės transfuzinės ir skysčių terapijos ypatumai atliekant planinį klubo ir kelio sąnario endoprotezavimą." Lietuvos chirurgija 6, no. 2 (January 1, 2008): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2008.2.2154.

Full text

Abstract:

Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas21 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika, Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos, plastinės ir rekonstrukcinėschirurgijos klinika, Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Perioperacinis skysčių ir kraujo komponentų skyrimas yra labai svarbi chirurginio paciento perioperacinio gydymo dalis, neatskiriama anestezijos ir intensyviosios terapijos priemonė. Tai turi daug reikšmės širdies, inkstų ir plaučių funkcijai, audinių oksigenacijai ir žaizdų gijimui, pooperacinei žarnyno motorikai ir kraujo krešėjimui, komplikacijų dažniui ir hospitalizacijos laikui, paciento savijautai ir optimaliam gydymo išteklių naudojimui. Nors žinios apie skysčių terapijos ypatumus perioperaciniu laikotarpiu pastaraisiais metais reikšmingai išsiplėtė, klinikinėje praktikoje vis dar lieka daugiau klausimų negu atsakymų. Dar dažnai atliekama per daug intensyvi skysčių terapija, dėl to per didelis krūvis tenka širdies ir kraujagyslių sistemai, skatinama organų disfunkcija. Neapakankamai skiriant skysčių, skatinama žarnyno išemija, taigi ir sepsis, dauginės organų disfunkcijos vystymasis. Daug vilčių teikia naujas metodas – į tikslą nukreipta skysčių terapija (angl. goal-directed fluid therapy). Šiuo metodu stebimas minutinio širdies tūrio atsakas į pakartotinius bandomuosius infuzijos tūrius. Kai atsakas tampa nereikšmingas, toliau skirti skysčių yra netikslinga ir net pavojinga. Šioje apžvalgoje aprašoma, kaip panašiai gali būti stebimas arterinio kraujospūdžio atsakas į skysčių infuziją, kai gydoma perioperacinė hipotenzija. Priimant perioperacinės eritrocitų transfuzijos sprendimą, irgi išlieka daug neapibrėžtumo. Dėl to gydytojų pasirenkamos individualios taktikos įvairovė yra didelė. Taigi instituciniai standartai ir algoritmai yra veiksmingiausia darnios kolektyvinės klinikinės praktikos priemonė. Pastaruoju metu skatinama kurti į chirurginę intervenciją ir individą nukreiptus skysčių terapijos metodus ir kraujo transfuzijos algoritmus. Šioje apžvalgoje ne tik apibendrinami perioperacinės skysčių terapijos ypatumai atliekant planinį kelio ir klubo endoprotezavimą, bet ir pateikiami autorių sukurti nauji algoritmai, kuriuose skysčių terapija susieta su sprendimais perpilti kraujo. Pagrindiniai žodžiai: anemija, kraujas, transfuzija, algoritmas Issues of perioperative transfusion and fluid therapy in elective total hip and knee arthroplasty surgery Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas21 Vilnius University Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care, Vilnius UniversityClinic of Anaesthesiology and Intensive Care, Šiltnamių 29 LT-04130 Vilnius-43, Lithuania2 Vilnius University Clinic of Rheumatology, Orthopaedics, Traumatology, Plastic andReconstructive Surgery, Šiltnamių 29, LT-04130 Vilnius-43, LithuaniaE-mail: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Fluid and red cell administration is a critical component of perioperative treatment in major surgery. It is apparent from the literature that operating a normohydrated patient is associated with fewer complications and a shorter hospital stay. However, numerous patients receive excessive fluid therapy with the resulting volume overload and organ dysfunction. Oedema contributes to tissue hypoxia, delayed wound healing and an increased risk of infection. On the other hand, inadequate fluid resuscitation promotes gut ischaemia which is one of the initiating causes of sepsis and multi-organ failure. Therefore, optimizing the patients’ perioperative hydration may improve the clinical outcome. However, traditionally used haemodynamic parameters, such as arterial blood pressure, central venous or pulmonary arthery wedge pressures, are unreliable for optimizing fluid therapy. The most promising method, the “goal-directed fluid therapy”, implies that cardiac output is measured before and after consequitive intravenous test-fluid loads. The procedure is repeated until no further increase in cardiac output is achieved. In such a way the circualting blood volume is optimized so that cardiac output is maximized. Similarly, in the treatment of perioperative hypotension, the blood pressure response to the test-fluid load can be monitored, suggesting that the patient will not benefit from the further fluid infusion when the haemodynamic response becomes inadequate. The transfusion decission-making continues being a never-ending debate. Acknowledging the need for surgery and patient specific strategies in perioperative fluid management and transfusion decision-making, as well as the existing variability in individual practices, in this review the authors introduced their new algorithms applicable to patients who undergo elective total hip and knee arthroplasty. Keywords: anemia, blood, fluid, transfusion, algorithm

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

27

Zachovajevas, Pavelas, Eglė Kačinskaitė, Brigita Zachovajevienė, and Viktorija Kaktienė. "KLASIKINIO MASAŽO IR IŠEMINĖS KOMPRESIJOS POVEIKIS KAKLO JUDESIŲ AMPLITUDEI IR SKAUSMUI." Visuomenės sveikata 28, no. 6 (January 4, 2019): 81–85. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2018.076.

Full text

Abstract:

Kaklo skausmas yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių skausmų. Kaklo skausmo paplitimas populiacijoje yra tarp 10 ir 15 proc., labiau paplitęs tarp moterų nei vyrų [6]. Miofascijinis skausmo sindromas yra dažnas, skausmingas griaučių – raumenų sistemos miofascijinių trigerinių taškų sukeltas sutrikimas [13]. Metodika. Tyrime dalyvavo 20 sveikatos sutrikimų neįvardijusių asmenų, kuriems viršutinėje kaklinėje stuburo dalyje nustatytas bent vienas latentinis miofascijinis trigerinis taškas. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes. I grupės (n = 10) tiriamiesiems buvo taikoma išeminės kompresijos procedūra, II grupės (n = 10) tiriamiesiems buvo taikomas klasikinis masažas toje pusėje, kurioje nustatytas latentinis miofascijinis trigerinis taškas. Prieš tyrimą ir iškart po tyrimo buvo vertinama kaklo judesių amplitudė naudojant goniometrą, taip pat buvo naudojama vizualinė ir skaitmeninė analoginė skausmo skalė skausmo intensyvumui nustatyti. Rezultatai. Tyrimo pradžioje įvertintas kiekvieno tiriamojo LMTT sukelto skausmo intensyvumas. I grupės asmenų skausmo intensyvumas buvo 7,3 ± 0,48 balai, II grupės asmenų – 7,2 ± 0,63 balai. Po taikytos išeminės kompresijos asmenų skausmo intensyvumas siekė 2,3 ± 1,15 balo, o asmenims, kuriems buvo taikomas klasikinis masažas, skausmas sumažėjo iki 4,8 ± 1,22 balų. Visų tiriamųjų skausmo intensyvumas reikšmingai sumažėjo (p &amp;amp;lt; 0,05). Vertinant skausmo pokytį prieš ir po gydymo, asmenų, kuriems buvo taikoma išeminė kompresija, skausmo pokytis buvo reikšmingai didesnis (p &amp;amp;lt; 0,05), nei II grupės asmenų, kuriems buvo taikomas klasikinis masažas. Išvados. 1. Išeminė kompresija sumažina skausmo intensyvumą, sukeliamą lėtinių miofascijinių trigerinių taškų, tačiau nedaro įtakos galvos ir kaklo judesių amplitudės kaitai. 2. Klasikinis masažas sumažina skausmo intensyvumą, sukeliamą lėtinių miofascijinių trigerinių taškų, tačiau nedaro įtakos galvos ir kaklo judesių amplitudės kaitai. 3. Išeminė kompresija veiksmingiau mažina lėtinių miofascijinių trigerinių taškų sukeltą skausmą nei klasikinis masažas.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

28

Beržanskytė, I., J. Valaikienė, and D. Jatužis. "Jauno amžiaus insultas ir atvira ovalioji anga: diagnoziniai ypatumai ir naujas požiūris į antrinę profilaktiką (klinikinio atvejo pristatymas ir literatūros apžvalga)." Neurologijos seminarai 22, no. 76 (July 5, 2018): 131–36. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2018.17.

Full text

Abstract:

Nors nustatyta, kad maždaug kas ketvirtas žmogus turi atvirą ovaliąją angą (AOA), ši dažniau aptinkama kriptogeninį insultą patyrusių pacientų grupėje nei tarp sveikų asmenų. Neretai AOA yra atsitiktinis radinys, neturėjęs įtakos galvos smegenų išemijai, bet kartais tai yra tiesioginis etiologinis insulto veiksnys. Įrodyti, kad būtent AOA yra ištikusio insulto priežastis, sudėtinga, todėl dažniausiai AOA lieka tik įtariama insulto priežastimi. Nors per pastaruosius 6 metus pasirodę randomizuoti tyrimai ir metaanalizės, nagrinėję tinkamiausias kriptogeninių insultų su AOA antrinės profilaktikos priemones, pateikia prieštaringas išvadas, naujausių randomizuotų tyrimų ir sisteminių apžvalgų duomenimis, AOA užvėrimas yra pranašesnis už medikamentinę terapiją. Didele problema klinikinėje praktikoje išlieka siekis identifikuoti pacientus, kuriems tokia antrinė insulto profilaktika būtų tinkamiausia, ir nustatyti tikslias indikacijas intervencijai atlikti. Šiame straipsnyje aprašome klinikinį atvejį ir apžvelgiame literatūrą kriptogeninių insultų su AOA diagnostikos ir profilaktikos tema.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

29

Sipavičius, Remigijus, Aleksejus Zorinas, Dalia Drobelytė, Rokas Šerpytis, and Vytautas Sirvydis. "Kairiojo plaučio transplantacija žiurkei: eksperimentinio modelio paieškos." Lietuvos chirurgija 4, no. 3 (January 1, 2006): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2006.3.2263.

Full text

Abstract:

Remigijus Sipavičius1, Aleksejus Zorinas1, Dalia Drobelytė2, Rokas Šerpytis2, Vytautas Sirvydis1.1 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas,M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 VilniusEl. paštas: remigijus.sipavicius@gmail.com Tikslas Sukurti ar pritaikyti esamus eksperimentinius modelius žiurkėms, tęsiant tyrinėjimus plaučių transplantacijos srityje. Metodai Žiurkėms atliekama kairiojo plaučio autotransplantacija arba ortotopinė transplantacija. Autotransplantacijos atveju atliekama kairiojo plaučio pulmoplegija, plautis paliekamas vietoje konservacijai norimam išemijos laikui. Jam praėjus atkuriama plaučio kraujotaka. Transplantacijos atveju donorui atliekama abiejų plaučių pulmoplegija, jie konservuojami norimą išemijos laiką. Recipientui pašalinamas kairysis plautis. Praėjus išemijos laikui, donoro kairysis plautis persodinamas recipientui, atkuriama plaučio kraujotaka. Rezultatai Atlikta 11 eksperimentų, penki iš jų – sėkmingai. Pagrindinės nesėkmių priežastys buvo broncho ar jo anastomozės plyšimas bei anestetikų perdozavimas. Išvados Esamus eksperimentinius modelius pavyko adaptuoti žiurkėms. Jie taikytini tolesnems plaučių transplantacijos tyrinėjimams. Pagrindiniai žodžiai: plaučių transplantacija, eksperimentinis modelis Left lung transplantation in rat: search for the experimental model Remigijus Sipavičius1, Aleksejus Zorinas1, Dalia Drobelytė2, Rokas Šerpytis2, Vytautas Sirvydis1.1 Vilnius University Clinic of Cardiovascular Diseases, Heart Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Faculty of Medicine,M. K. Čiurlionio str. 21, LT-03101 Vilnius, LithuaniaE-mail: remigijus.sipavicius@gmail.com Objective To design a new or to adapt the existing experimental models of rat lung transplantation. Methods Both left lung autotransplantation and orthotopic transplantation are implemented in rat. At autotransplantation, the left lung is left in situ after pulmoplegia. After a settled ischaemic time the lung perfusion is restored. At transplantation, pulmoplegia is performed in the donor. Lungs are separated and preserved for a settled ischaemic time. The recipient's left lung is removed and the donor's left lung transplantation is performed. The graft's perfusion is restored. Results Eleven experiments were carried out, 5 of them successfully. The main reasons for failure were bronchial anastomosis dehiscence or bronchial tear and anesthetic overdosage. Conclusion Existing experimental models were successfully adapted in rat, capacitating the further lung transplantation research. Key words: lung transplantation, experimental model

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

30

Katelytė, J., and R. Liutkevičienė. "Optinis neuritas." Neurologijos seminarai 23, no. 80 (December 2, 2019): 61–66. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.09.

Full text

Abstract:

Optinis neuritas (ON) neurologams yra gerai žinoma ir gana dažna liga, tačiau apie 10 % atvejų klaidingai diagnozuojama. Klaidingą diagnozę lemia netinkamos terminologijos vartojimas ir kitos ligos, imituojančios ON. Šiame straipsnyje apžvelgiame tipinius idiopatinio demielinizuojančio optinio neurito (IDON) simptomus, diagnostikos galimybes, taip pat ligas, kurios savo klinikine išraiška yra panašios į IDON – optinį neuromielitą, sarkoidozę, lėtinę recidyvuojančią uždegiminę optinę neuropatiją, priekinę išeminę optinę neuropatiją, neuroretinitą, paveldimą Lėberio optinę neuropatiją bei kitas.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

31

Šostakienė, Nijolė, and Ina Valeckienė. "Pacientų, patyrusių galvos smegenų infarktą, kognityvinių funkcijų įtakos vertinimas ankstyvosios reabilitacijos efektyvumui i ir ii stacionarinės reabilitacijos etapuose: atvejų analizė." Sveikatos mokslai 25, no. 6 (December 31, 2015): 116–20. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2015.128.

Full text

Abstract:

Smegenų infarktas – trečia pagal ligų dažnumą mirtingumo priežastis [12]. Nuo 2002 m. Europos šalyse intraveninė trombolizė patvirtinta kaip smegenų infarkto pirmaeilis gydymo būdas. Trombolizės tikslas yra ištirpinti trombą arba embolą užsikimšusioje galvos smegenų arterijoje ir taip atkurti kraujotaką ir sumažinti galvos smegenų audinio pažeidimą išemijos zonoje per 3 – 4,5 val. nuo išemijos priepuolio pradžios [14]. Taigi, sparčiai tobulėjant galvos smegenų infarkto prevencijai, intervencijai ir postvencijai, vis daugiau dėmesio skiriama ankstyvajai reabilitacijai ūminiu ligos periodu, kurio metu stengiamasi užkirsti kelią negaliai ir tikėtina – mirčiai. Tyrimo tikslas – įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų infarktą, kognityvinių funkcijų įtaką ankstyvosios reabilitacijos efektyvumui I ir II reabilitacijos etapuose. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrime dalyvavo 137 respondentai, sergantys galvos smegenų kraujotakos sutrikimu: 58 vyrai ir 79 moterys. Apklaustųjų amžiaus vidurkis 70,23 m. Atvejų analizei buvo pasirinkti du tiriamieji atsitiktine tvarka. Buvo atsižvelgta į jų amžių, lytį, diagnozę, psichologinę emocinę būseną ir kognityvinių funkcijų vertinimą. Tyrimui naudoti retrospektyviniai duomenys. Išvados. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad kognityvinių funkcijų sutrikimas tarp lyčių nėra statistiškai reikšmingas (p = 0,370 < 0,05). Po ankstyvosios reabilitacijos taikymo stacionariame I reabilitacijos etape (neurologijos skyriuje) pagerėjo abiejų pacienčių kognityvinės funkcijos. Pacientei, kuriai taikyta trombolizė, kognityvinių funkcijų kokybė pagerėjo per dvigubai trumpesnį laikotarpį I reabilitacijos etape, neurologijos skyriuje. Taip pat kognityvinės funkcijos ir bendra funkcinė būklė gerėjo visos reabilitacijos metu (I ir II reabilitacijos etapuose).

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

32

R., Mineikytė, Kryžauskaitė L., and Ryliškienė K. "Trombofilija ir jaunų žmonių galvos smegenų infarktas: literatūros apžvalga Thrombophilia in young adults with ischemic stroke: an overview." Neurologijos seminarai 23, no. 79 (August 2, 2019): 13–19. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.02.

Full text

Abstract:

Trombofilija yra būklė, didinanti trombozinių įvykių riziką. Hiperkoaguliaciniai sutrikimai gali turėti įtakos galvos smegenų infarkto etiopatogenezei. Nors tyrimų dėl trombofilijos nauda yra nežinoma, išeminį galvos smegenų infarktą patyrę jauno amžiaus pacientai vis dažniau tiriami dėl hiperkoaguliacinių sutrikimų. Tačiau, net ir diagnozavus juos, vis dar trūksta įrodymais pagrįstų gydymo rekomendacijų, todėl daugeliui pacientų antrinė galvos smegenų infarkto profilaktika nesikeičia. Šiame straipsnyje apžvelgti literatūros duomenys apie dažniausių trombofilijų ir jaunų žmonių galvos smegenų infarkto ryšį, paplitimą, diagnostiką, gydymą ir antrinę insulto prevenciją.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

33

Legotaitė, Gabrielė, Jurgita Knašienė, and Gytė Damulevičienė. "Vyresnių pacientų, pirmą kartą besikreipiančių į atminties sutrikimų kabinetą, kognityvinių funkcijų sutrikimų ypatumai." Sveikatos mokslai 26, no. 6 (January 19, 2017): 30–35. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2016.087.

Full text

Abstract:

Įvadas. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje nustatoma vis daugiau demencijos atvejų. Senstanti populiacija ir kraujagysliniai rizikos veiksniai gali būti susiję su šia tendencija, tačiau tikslus Alzheimerio ligos (AL) ir kraujagyslinės demencijos (KD) paplitimas tarp vyresnių pacientų nėra žinomas. Tyrimo tikslas. Įvertinti vyresnių pacientų, pirmą kartą besikreipiančių į Atminties sutrikimų kabinetą, kognityvinių funkcijų sutrikimų (KFS) ypatumus bei nustatyti sąsajas tarp KFS ir rizikos veiksnių, gretutinių ligų. Tyrimo metodika. Atliktas populiacinis retrospektyvinis kohortinis tyrimas, naudojant ambulatorinių kortelių duomenis. Į tyrimą įtraukti 60 m. ir vyresnio amžiaus 202 pacientai, kurie 2015 metais pirmą kartą kreipėsi į Atminties sutrikimų kabinetą, esantį VšĮ Kauno klinikinės ligoninės I konsultacinėje poliklinikoje. Duomenų analizei naudota Microsoft Excel 2010 ir SPSS 22.0 programos. Pasirinktas sta�- tistinio reikšmingumo lygmuo α=0,05. Kintamųjų skirtumai lyginant kelias tiriamųjų grupes ar ryšys tarp kintamųjų laikomi statistiškai reikšmingais, kai p&lt;α (p&lt;0,05). Duomenų analizėje naudoti chi-kvadratu, Student‘o t kriterijai, dispersinė analizė Anova, Spearmen‘o ir Kendall tau-b koreliacijos koeficientai, aprašomoji statistika. Tyrimo rezultatai. Išanalizuoti 202 pacientų (≥ 60 m. amžiaus) ambulatorinių kortelių duomenys. 82,7 proc. pacientų (n=167) buvo nustatyti KFS: 81,4 proc. (n=136) demencija, 18,6 proc. (n=31) lengvas kognityvinis sutrikimas (LKS). Demencijų pasis�- kirstymas pagal sunkumo formą: sunki 15,4 proc., vidutinio sunkumo 72,1 proc., lengva 12,5 proc. Dažniausiai nustatyta KD - 41,9 proc. (subkortikinė 64,9 proc. atvejų), antra pagal dažnį - mišri demencija, kuri diagnozuota 34,6 proc. atvejų, trečia – demencija sergant Alzheimerio liga, 15,4 proc. LKS sutrikimas buvo susijęs su menkesniu išsilavinimu (p&lt;0,001), išemine širdies liga (IŠL) (p=0,030), hipertenzija (p=0,001). Demencija buvo susijusi su vyresniu amžiumi (p=0,001) ir menkesniu išsilavinimu (p&lt;0,001). KD buvo susijusi su smegenų infarktais (p&lt;0,001), IŠL (p=0,001), hipertenzija (p=0,01), lėtine išemine lakūnarine būkle (p&lt;0,001), šlapimo nelaikymu (p=&lt;0,001) ir griuvimais (p=0,001). Mišri demencija buvo susijusi su IŠL (p=0,026), hipertenzija (p=0,007), šlapimo nelaikymu (p&lt;0,001). Išvados. Tarp pirmą kartą besikreipiančių pacientų į Atminties sutrikimų kabinetą KFS paplitimas siekė 82,7 proc. o dažniausiai nustatyta KD. Aukštas KD ir mišrios demencijos paplitimas buvo susijęs su kraujagysliniais rizikos veiksniais: smegenų infarktais, IŠL, hipertenzija, lėtine išemine lakūnine būkle. Ankstyvos bendruomeninės intervencijos, kontroliuojant kraujagyslinius rizikos veiksnius, atliekant atrankines kognityvinių sutrikimų patikras bei nukreipiant pacientus į specializuotus Atminties sutrikimų kabinetus turėtų tapti prioritetu KFS prevencijai pagyvenusių žmonių populiacijoje.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

34

Šalaševičius, L., and A. Vilionskis. "Anestezijos metodo reikšmė pacientų, sergančių ūminiu išeminiu insultu ir gydytų mechanine trombektomija, ankstyvai neurologinei būklei Relevance of anaesthesia type on early neurological outcome in acute ischemic stroke patients undergoing mechanical thrombectomy." Neurologijos seminarai 22, no. 78 (February 14, 2019): 325–29. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2018.34.

Full text

Abstract:

Įvadas. Sąmonės sedacija (SS) ir bendroji endotrachėjinė anestezija (BETA) – anestezijos metodai, taikomi mechaninės trombektomijos (MTE) metu. Tikslių rekomendacijų dėl anestezijos metodo pasirinkimo MTE metu nėra. Retrospektyviniai tyrimai teigia, kad BETA yra susijusi su blogesnėmis pacientų išeitimis, tačiau naujuose klinikiniuose tyrimuose tokio skirtumo nestebima. Darbo tikslas buvo nustatyti anestezijos metodo įtaką mechaninės trombektomijos efektyvumui ir saugumui ligoniams, patyrusiems ūminį išeminį insultą. Tiriamieji ir tyrimo metodai. Į tyrimą įtraukti dviejuose Vilniaus centruose gydyti ūminį išeminį insultą patyrę ligoniai, kuriems buvo atlikta MTE. Ligoniai suskirstyti į 2 grupes pagal taikytą anestezijos metodą: bendroji endotrachėjinė anestezija (BETA) ir sąmonės sedacija (SS). Abiejose grupėse vertinti demografiniai, klinikiniai ir logistiniai rodikliai. Pirminiu vertinimo kriterijumi pasirinkta gera baigtis po 24 valandų. MTE saugumas vertintas pagal 7 parų mirštamumą ir simptominių intrasmegeninių kraujosruvų (sISK) dažnį. Rezultatai. Į tyrimą įtraukta 248 pacientai. 105 pacientams (42,3 %) taikyta BETA ir 143 (57,7 %) – SS. Pagal pradines charakteristikas abi grupės statistiškai nesiskyrė, išskyrus prieširdžių virpėjimo dažnį (55,9 % – SS vs 37,1 % – BETA grupėje, p = 0,003) ir intraveninės trombolizės taikymą iki MTE (66,4 % – SS grupėje ir 46,7 % – BETA grupėje, p = 0,003). Gera baigtis po 24 val. nustatyta 51,4 % (n = 54) ligonių – BETA grupėje ir 58,7 % (n = 84) ligonių – SS grupėje (p = 0,252). 7 parų mirštamumo sISK dažnis abiejose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Regresinė analizė parodė, kad geros baigties nepriklausomi prognoziniai veiksniai yra laikas nuo atvykimo į stacionarą iki rekanalizacijos ir sėkminga rekanalizacija. Išvados. Anestezijos tipas nėra reikšmingas mechaninės trombektomijos efektyvumo ir saugumo veiksnys ankstyvai pacientų baigčiai. Siekiant tiksliau įvertinti anestezijos reikšmę mechaninės trombektomijos baigčiai ir nustatyti procedūros baigties prognozinius veiksnius, reikalingi papildomi atsitiktinės atrankos tyrimai.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

35

Kimševaitė, Liudmila. "HERPES IR INFLUENZA VIRUSINIŲ INFEKCIJŲ NEUROLOGINĖS KOMPLIKACIJOS." Health Sciences 30, no. 6 (November 24, 2020): 107–14. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.150.

Full text

Abstract:

Straipsnyje analizuojama herpes ir influenza virusinių infekcijų neurologinė patologija. Herpes ir influenza virusinių infekcijų neurologinių komplikacijų spektras platus − nuo neuralgijų iki encefalito, epilepsinės būklės ir komos. Encefalitas yra viena sunkiausių herpes ir influenza virusų sukeliamų komplikacijų. Herpes zoster yra nepriklausomas insulto ir praeinančio smegenų išemijos priepuolio rizikos veiksnys ligoniams iki 40 metų. Dažniausia herpes zoster virusinės infekcijos neurologinė komplikacija yra poherpetinė neuralgija. Herpes zoster gali būti poherpetinio galvos skausmo, galūnės parezės priežastis. Epilepsiniai priepuoliai ir encefalopatija yra dažniausios influenza virusinės infekcijos neurologinės komplikacijos. Pateikti klinikiniai atvejai, atskleidžiantys herpes ir influenza virusinių infekcijų sukeltų neurologinių komplikacijų įvairovę. Apžvelgta naujausia mokslinė literatūra apie neurologinę patologiją, sergant herpes ir influenza virusinėmis infekcijomis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

36

Ablonskytė-Dūdonienė, Rūta, and Eglė Ereminienė. "Autonominė širdies ritmo reguliacija bei jos pokyčiai sergant miokardo infarktu ir cukriniu diabetu." Medicina 46, no. 3 (March 10, 2010): 219. http://dx.doi.org/10.3390/medicina46030031.

Full text

Abstract:

Išeminė širdies liga ir cukrinis diabetas yra dvi glaudžiai susijusios ligos. Sunkiausia išeminės širdies ligos forma – miokardo infarktas. Ūminio miokardo infarkto eiga ir prognozė cukriniu diabetu sergantiems ligoniams yra daug blogesnė nei to paties amžiaus ir lyties cukriniu diabetu nesergantiems ligoniams. Jau seniai ieškoma, kaip pagerinti tokių ligonių būklės vertinimą ir rizikos patvirtinimą. Daug žadanti sritis – autonominės širdies ir kraujagyslių sistemos bei jos pokyčių, sergant šiomis ligomis, tyrimai. Parasimpatinė ir simpatinė širdies dažnio moduliacija jau daug metų tiriama įvairiuose lygmenyse, tačiau mechanizmai yra sudėtingi ir iki šiol nepakankamai ištirti. Straipsnyje pateikiama literatūros apžvalga apie autonominės širdies ir kraujagyslių sistemos reguliacijos mechanizmų tyrimus bei jų pokyčius sergant miokardo infarktu ir cukriniu diabetu, taip pat apie šiuolaikinius autonominės širdies reguliacijos tyrimo metodus bei galimus intervencinius ir medikamentinius autonominio tonuso keitimo būdus. Norint geriau suprasti patologinių pokyčių atsiradimą ir eigą sergant miokardo infarktu ir cukriniu diabetu, straipsnyje pateikiama ir trumpa širdies ritmo vedlio funkcijos bei normalios autonominės širdies inervacijos bei širdies dažnio reguliacijos apžvalga.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

37

Rudokaitė, Gabrielė, Augustė Ragelytė, and Vytautas Zabiela. "TROMBOEMBOLIJOS RIZIKOS VEIKSNIŲ ANALIZĖ PACIENTAMS, SERGANTIEMS PRIEŠIRDŽIŲ VIRPĖJIMU, KOMPLIKUOTU IŠEMINIU INSULTU." Visuomenės sveikata 28, no. 2 (May 14, 2018): 57–60. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2018.020.

Full text

Abstract:

Tyrimo tikslas: nustatyti prieširdžių virpėjimu (PV) sergančių pacientų, gydytų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Neurologijos skyriuje dėl išeminio insulto, tromboembolijos (TE) rizikos veiksnius bei būkles, turinčias įtakos TE komplikacijoms atsirasti. Tyrimo medžiaga ir metodai: į tyrimą įtraukti 110 atsitiktinai atrinktų pacientų, sergančių PV bei stacionarizuotų į LSMUL KK Neurologijos skyrių dėl išeminio insulto nuo 2016 gegužės iki 2018 vasario mėnesio. Atlikta medicininių duomenų analizė, apskaičiuotas CHA2DS2-VASc balas, lygintas TE rizikos veiksnių paplitimas pagal lytį, PV tipą ir simptomiškumą. Statistinei analizei naudoti Mano Vitney (Mann-Whitney) U, Welch ANOVA, χ2 testai (SPSS 24.0). Rezultatai: iš 110 pacientų 47 (42,73%) buvo vyrai ir 63 (57,27%) moterys. Vidutinis išeminiu insultu sergančių pacientų CHA2DS2-VASc balas - 4,49 ± 1,5. 108 pacientams (98,18%) CHA2DS2-VASc balas iki patiriant išeminį insultą buvo ≥2 balai. Reikšmingų skirtumų tarp TE rizikos veiksnių pasiskirstymo pagal lytį ir PV simptomiškumą nebuvo. Permanentiniu PV sergantieji reikšmingai dažniau buvo patyrę TE komplikacijas praeityje. Išvados: 98% pacientų, susirgusių insultu, TE rizika buvo didelė. Daugiau nei du trečdaliai ligonių nejautė ritmo sutrikimo simptomų. 15,5% pacientų prieširdžių virpėjimas pirmą kartą diagnozuotas stacionarizavimo dėl insulto metu.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

38

Bičkutė, Irena, and Kęstutis Laurikėnas. "Vidinės miego arterijos kilpos ir linkiai. Cerebrovaskulinė liga." Lietuvos chirurgija 8, no. 2 (January 1, 2010): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2010.2.2120.

Full text

Abstract:

Irena Bičkutė1, Kęstutis Laurikėnas21Švenčionių rajono ligoninė,Partizanų g. 4, LT-18126 Švenčionys2Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: ibickute@gmail.com Smegenų išemijos ir vidinės miego arterijos linkio ryšys pirmą kartą literatūroje paminėtas 1951 metais. Tačiau iki šiol nėra iki galo aiški smegenų kraujotakos sutrikimų priežastis. Nagrinėtos galimos jos teorijos. Straipsnyje pateikiamas vidinės miego arterijos dvigubos kilpos ir pasikartojančios hemiparezės klinikinis atvejis. Po kilpos rezekcijos ligonis stebėtas trejus metus. Hemiparezė nesikartojo. Reikšminiai žodžiai: vidinė miego arterija, linkiai ir kilpos, chirurginis gydymas Internal carotid artery loops and kinks. cerebrovascular disease Irena Bičkutė1, Kęstutis Laurikėnas21Švenčionys District Hospital,Partizanų Str. 4, LT-18126 Švenčionys, Lithuania2Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių Str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: ibickute@gmail.com In 1951, a relation between internal carotid artery tortuosity and cerebral ischaemia was first mentioned. Until now, the cause of cerebrovascular insufficiency is not clear enough. Probable theories of dyscirculation were discussed. A clinical case of internal carotid artery double loop related to repeated hemiparesis is presented. The three-year follow-up after loop resection did not show any clinical symptoms. Key words: internal carotid artery, kinks and loops, surgical treatment

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

39

Grigaitė, J., G. Rutkauskaitė, L. Piliponis, J. Ščerbak, D. Jatužis, and J. Valaikienė. "Spontaninių subarachnoidinių hemoragijų literatūros apžvalga: gydymo ypatumai ir prevencija (II dalis)." Neurologijos seminarai 25, no. 87 (July 1, 2021): 13–19. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2021.02.

Full text

Abstract:

Efektyviausi plyšusių intrakranijinių aneurizmų gydymo būdai yra chirurginis klipsavimas ir endovaskulinis kodavimas. Taikant endovaskulinį gydymą, ankstyvų mirčių ir komplikacijų tikimybė yra mažesnė, ypač užpakalinės cirkuliacijos aneurizmų atveju, tačiau išlieka didelė aneurizmos rekanalizacijos ir plyšimo rizika, todėl indikuotinas ilgalaikis stebėjimas. Tuo tarpu klipsavimo ilgalaikė nauda yra labai svarbi jaunesnio amžiaus pacientams ir tam tikrais atvejais yra pirmo pasirinkimo gydymo metodas. Aneurizmos intervencinį gydymą rekomenduojama atlikti kiek galima anksčiau. Siekiant išvengti komplikacijų, visiems pacientams, patyrusiems spontaninę subarachnoidinę hemoragiją (SAH), rekomenduojama kasdien ar kas antrą dieną atlikti transkranijinę doplerografiją, o galvos kompiuterinę tomografiją, kompiuterinės tomografijos angiografiją (KTA), kompiuterinės tomografijos perfuziją ar skaitmeninę subtrakcinę angiografiją – hospitalizavimo dieną, 3-5 dieną ir 7-10 dieną. Vėlyvos smegenų išemijos prevencijai rekomenduojama skirti nimodipiną ir palaikyti euvolemiją, skiriant izotoninius kristaloidinius tirpalus. Įvykus vazospazmui, rekomenduojama palaikyti euvoleminę indukuotą hipertenziją ir tam tikrais atvejais taikyti endovaskulinį gydymą intraarteriniais vazodilatatoriais ar (ir) angioplastiką. Neplyšusių intrakranijinių aneurizmų gydymo taktikos pasirinkimas priklauso nuo natūralios ligos eigos ir plyšimo rizikos, kurią galima įvertinti naudojantis įvairiomis skalėmis. Parinkus stebėjimo taktiką, siūloma kartoti KTA ar magnetinio rezonanso tomografijos angiografiją (MRA) po 6-12 mėnesių nuo aneurizmos nustatymo ir vertinti pokyčius dinamikoje. KTA ir MRA taip pat rekomenduojamos asmenims, turintiems 2 ar daugiau šeimos narių, kuriems nustatyta neplyšusių intrakranijinių aneurizmų ar diagnozuota SAH bei esant kitiems rizikos veiksniams. Pacientams, kuriems atsitiktinai aptikta besimptomė neplyšusi aneurizma, rekomenduojama mesti rūkyti, periodiškai matuoti kraujospūdį ir vengti sunkių svorių kėlimo.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

40

Lindžiūtė, Ugnė, Eglė Zlatkutė, Tadas Urbonas, Tomas Bukauskas, Donatas Simonaitis, and Andrius Macas. "POOPERACINIO SKAUSMO VALDYMO INTRAVENINIAIS LORNOKSIKAMU IR ACETAMINOFENU PALYGINIMAS PO RADIKALIŲ PROSTATEKTOMIJŲ." Sveikatos mokslai 27, no. 2 (June 12, 2017): 39–43. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.023.

Full text

Abstract:

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo yra skirti įvairaus tipo ir lokalizacijos skausmui malšinti. Gera pooperacinio skausmo kontrolė yra svarbi norint išvengti skausmo potencijuojamo paciento būklės pablogėjimo, pvz., tachikardijos, hipertenzijos, miokardo išemijos, alveolių ventiliacijos sumažėjimo, prasto žaizdų gijimo. Šiame tyrime lyginsime acetaminofeno ir lornoksikamo efektyvumą pooperaciniam skausmui malšinti. Darbo tikslas: įvertinti lornoksikamo analgezijos efektyvumo jėgą pooperaciniu laikotarpiu pacientams po radikalių prostatektomijų. Metodai. Įtraukti 35 pacientai, gydyti 2015-2016 metais LSMUL KK Urologijos skyriuje, kuriems atlikta radikali prostatektomija. Gavus raštišką sutikimą, atsitiktiniu būdu pacientams operacijos pabaigoje sušvirkščiami intraveninio lornoksikamo 8 mg arba acetaminofeno 1000mg. Pilvo skausmas vertinamas prieš operaciją, po operacijos praėjus 3, 6, 12 ir 24 valandoms. Rezultatai. Prieš operaciją pilvo skausmą lornoksikamo (L) grupėje jautė 1 (6,25 proc.) pacientas, o acetaminofeno (A) grupėje 1 (5,26 proc.) pacientas jautė rankos skausmą. Po operacijos praėjus 3 valandoms A grupėje 9 (47,37 proc.) pacientai skundėsi vidutinio stiprumo skausmu ir 3 (15,79 proc.) – stipriu skausmu. L grupėje po operacijos praėjus 3 valandoms 3 (18,75 proc.) pacientai jautė stiprų skausmą. Tarp A ir L vaistų po operacijos praėjus 3, 6, 12 ir 24 val. statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p=0,329; p=0,917; p=0,4; p=0,903, atitinkamai). Išvados. Intraveninis lornoksikamas ir acetaminofenas efektyviai malšina skausmą po radikalių prostatektomijų. Lornoksikamas i/v nuo skausmo toks pat efektyvus kaip paracetamolis i/v pacientams po radikalių prostatektomijų. Intraveninis lornoksikamas ir paracetamolis yra tinkami vartoti vidutinio stiprumo ir stipriam skausmui malšinti ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

41

Šerpytis, Pranas, Sigita Glaveckaitė, Eglė Butkutė, Agnė Jucevičienė, and Rokas Šerpytis. "ANTRO TIPO MIOKARDO INFARKTAS." Sveikatos mokslai 27, no. 3 (July 23, 2017): 68–71. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.043.

Full text

Abstract:

Miokardo infarktas – pagrindinė mirties priežastis daugelyje pasaulio šalių. Į klinikinę praktiką įvedus laboratorinį troponinų tyrimą, pagerėjo miokardo išemijos, įvykusios ne dėl vainikinių kraujagyslių stenozės, diagnostika. 2007 m. universalaus miokardo infarkto apibrėžimo tarptautinio susitarimo dokumente buvo išskirti 5 miokardo infarkto tipai. I ir II tipo išskyrimas sukėlė nemažai painiavos, trūksta duomenų apie I ir II miokardo infarkto tipų dažnio, simptomatikos ir baigčių skirtumus. Tyrimo tikslas – įvertinti miokardo infarkto eigos, pasireiškimo, gydymo ir baigčių skirtumus pacientams, sergantiems I ir II tipų miokardo infarktu. Tyrimo metodika – atliktas retrospektyvinis tyrimas. Į tyrimą įtraukti 1583 tiriamieji, kurie dėl I arba II tipo miokardo infarkto 2011 – 2015 metais buvo hospitalizuoti Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir įtraukti į ūmių koronarinių sindromų duomenų bazę. Lyginti pacientų su I ir II tipo miokardo infarktu demografiniai duomenys, laboratoriniai rodikliai, intervencinis ir medikamentinis gydymas, ligos baigtys. Tyrimo rezultatai - I tipo miokardo infarktas buvo diagnozuotas 1467 pacientams (87,95 %), II tipo – 116 pacientų (6,95 %). Pacientams, sergantiems II tipo miokardo infarktu, dažniau diagnozuota anemija, tachikardija, dažnesnis naujai atsiradęs prieširdžių virpėjimas, dažniau nustatomas reikšmingai sumažėjęs funkcinis pajėgumas, stebėta mažesnė troponino koncentracija, rečiau diagnozuojamas kelių vainikinių arterijų pažeidimas. Šiems pacientams rečiau skirtas gydymas antiagregantais. Be to, mirštamumas ligoninėje didesnis tarp pacientų, sergančių II tipo miokardo infarktu. Išvados – II tipo miokardo infarktas diagnozuotas beveik 12 kartų rečiau negu I tipo. Pacientams, sergantiems II tipo miokardo infarktu, nustatyta mažesnė troponino koncentracija, šiems pacientams rečiau taikytas gydymas antiagregantais ir intervencinis gydymas, stebėtas mažesnis funkcinis pajėgumas ir didesnis hospitalinis mirštamumas.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

42

Biliukas, Mykolas, Vaiva Karpavičienė, and Artūras Fričas. "MIKROVASKULINĖ DISFUNKCIJA KARDIOLOGIJOS PRAKTIKOJE." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 4 (January 10, 2017): 358–67. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.058.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: koronarų obstrukcija, išeminė širdies liga, mikrovaskulinė disfunkcija, krūtinės angina. Darbo tikslas. Mikrovaskulinė disfunkcija – retai diagnozuojama būklė, kurią iki šiol nustelbdavo įvairios epikardinių širdies vainikinių arterijų aterosklerozės formos, todėl koronarografija buvo rekomenduojama beveik visiems tokiems ligoniams. Tačiau aterosklerozė nebelaikoma vienintele išeminės širdies ligos determinante, jai būdingi kiti – alternatyvūs mechanizmai. Lietuvoje, atlikus koronarografiją, metinis intervencinis aktyvumas siekia 40 proc., „kaltoji kraujagyslė“ nustatoma retai, daugelis pacientų iki angiografijos ir po jos negauna optimalaus medikamentinio gydymo, neretai koronarografijos kartojamos. Straipsnyje supažindinama su mikrocirkuliacinės disfunkcijos samprata ir problematika, diagnostikos, klinikinės eigos ir modernaus gydymo ypatybėmis, atkreiptas dėmesys į kai kurias prevencijos galimybes. Tyrimo medžiaga ir metodai. Pateiktas ir aptartas išeminių skausmų krūtinėje klinikinis atvejis remiantis ankstesnės literatūros duomenimis bei 4-osios aukščiausio lygio konferencijos tema „Nuorodų ir mokslinių įrodymų suderinimas“, vykusios 2016 metais Pizoje (Italija), medžiaga. M. Koperniko revoliucijos medicinoje idėjomis siekta paaiškinti išeminės ir koronarinės širdies ligų skirtumus. Apžvelgtos gausios, bet praktiškai retai naudojamos technologijos, supažindinta su nauja mikrocirkuliacijos rezervo funkcinės būklės interpretacija. Kartu atkreiptas dėmesys į tai, kad mikrocirkuliacijos lygmuo lieka „juodąja dėže“ medicinoje. Pateiktos mikrovaskulinės disfunkcijos ambulatorinės diagnostikos galimybės, akcentuotos angininio skausmo, ramybės ir fizinio krūvio elektrokardiogramų, kardioechoskopijos duomenų interpretavimo ypatybės. Rezultatai ir išvados. Aterosklerozė nelaikoma lemiama išeminės širdies ligos determinante. Širdies vainikinės kraujotakos mikrovaskulinė disfunkcija – multietiologinis ir polipatogenezinis klasteris, kurio preciziškam dokumentavimui reikalingas vainikinių arterijų baseino organinės ir funkcinės būklės ištyrimas. Gydymo kompleksą sudaro nemedikamentinis (gyvenimo būdo korekcija) ir medikamentinis gydymas, pastarajame pirmenybę teikiant patvirtintiems antiišeminiams preparatams, papildant naujausiais mikrocirkuliaciją gerinančiais vaistais ir kitomis priemonėmis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

43

Kairys, Antanas, Albinas Bagdonas, and Olga Zamalijeva. "VYRESNIO AMŽIAUS LIETUVOS GYVENTOJŲ GEROVĖS IR SVEIKATOS SĄSAJOS." Visuomenės sveikata 27, no. 4 (November 23, 2017): 5–12. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.055.

Full text

Abstract:

Tiek empiriniai tyrimai, tiek teorinės prielaidos rodo, kad gerovė yra sudėtingas, daugiamatis konstruktas. Tyrimais nustatyta, kad su gerove siejasi daugybė veiksnių, o tarp jų ypač svarbūs yra ir sveikatos veiksniai. Gerovės ir sveikatos tarpusavio ryšių tyrimą apsunkina tai, kad egzistuoja daug kitų kintamųjų, kurie gali keisti ryšio pobūdį. Iki šiol nėra aiškaus atsakymo, kaip kinta vyresnio amžiaus žmonių gerovė jų senėjimo eigoje, koks sveikatos veiksnių vaidmuo šiame kitime. Dar vienas svarbus tyrimų faktas – gerovė ir sąsajos tarp sveikatos ir gerovės gali priklausyti nuo šalies ar kultūros, todėl yra svarbu žinoti, kokie vyresnio amžiaus asmenų sveikatos ir gerovės sąsajų tyrimai atlikti Lietuvoje. Todėl tyrimo tikslas – naudojant sisteminės analizės metodą, išanalizuoti Lietuvoje atliktus vyresnio amžiaus asmenų sveikatos ir gerovės sąsajų tyrimus. Straipsnių paieška atlikta duomenų bazėse PsychInfo, Academic Search Complete, MEDLINE, SocINDEX with Full Text, ERIC, Science direct ir Lituanistika. Iš viso rasti 897 straipsniai. Remiantis pavadinimu, atrinkti 274 straipsniai, remiantis santrauka ir visu tekstu, galutinai analizėje liko 16 straipsnių. Analizuoti tyrimai rodo, kad sirgimas viena ar kita liga (vėžiu, Parkinsono liga, išemine širdies liga, reumatoidiniu artritu, kepenų ciroze ar šlapimo nelaikymu) yra susijęs su žemesne gerove. Taip pat yra įrodymų, kad ligai progresuojant, gerovė prastėja. Prastesnė gerovė siejasi ir su psichikos sveikatos problemomis. Analizuoti tyrimai pasižymi metodologiniais trūkumais – tyrimų dalyvių imčių reprezentatyvumo stoka, ribotais gerovės tyrimo instrumentais bei dažniausiai ribotu daugiamatės statistinės analizės taikymu. Atlikta sisteminė analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje trūksta longitudinių, gyventojų struktūrą reprezentuojančių, lyginančių skirtingas sveikatos būkles skirtingomis gyvenimo aplinkybėmis, taikančių šiuolaikinius daugiamatės statistikos metodus, gerovės tyrimų.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

44

Juškevičius, Matas, Jūratė Siliūnaitė, Rytis Bliūdžius, Algidas Basevičius, and Ramūnas Mickevičius. "NEFROMETRIJOS SISTEMŲ R.E.N.A.L., P.A.D.U.A., C-INDEX VERTĖS PROGNOZUOJANT POOPERACINIUS REZULTATUS PO DALINĖS NEFREKTOMIJOS PALYGINIMAS." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.1 (September 10, 2015): 601–5. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.094.

Full text

Abstract:

Nefrometrijos sistemos – tai standartizuoti įrankiai, sukurti inkstų navikų sudėtingumui vertinti. Šie įrankiai gali suklasifikuoti inkstų navikus pagal objektyvius kriterijus. Yra pasiūlyta įvairių vertinimo metodikų, mes pasirinkome tris populiariausias ir patikrinome, kiek prognostinės vertės turi kiekviena iš jų mūsų populiacijoje. Darbo tikslas. Nustatyti ir įvertinti, kuri inkstų navikų vertinimo R.E.N.A.L., P.A.D.U.A. ir C-Index balų sistema yra patikimiausia prognozuojant klinikinius rezultatus pacientams po dalinės nefrektomijos, gydytiems Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės, Kauno klinikų, Urologijos klinikoje. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai išanalizuoti 86 pacientų duomenys, kuriems buvo atliktos inksto rezekcijos nuo 2011 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėn. Analizuoti priešoperaciniai kompiuterinės tomografijos (KT) vaizdai, kurie buvo pakartotinai peržiūrėti ir įvertinti priskiriant konkrečius parametrus iš kiekvienos nefrometrinės sistemos. Statistinei analizei naudoti χ2 (Chi square) ir Spearmano koreliacijos koeficientai, duomenys laikyti statistiškai patikimi, kai p < 0,05. Rezultatai. Nė viena nefrometrijos sistema nekoreliavo su pooperacinėmis komplikacijomis (n = 60; p = 0,36; p = 0,46; p = 0,13 – atitinkamai R.E.N.A.L., P.A.D.U.A. ir C-Index). Tačiau rasta reikšminga koreliacija tarp R.E.N.A.L. balo bei vėlyvųjų komplikacijų per pirmuosius metus (n = 86; p=0,027); R.E.N.A.L. nefrometrijos skalė taip pat buvo patikima numatant operacijos trukmę (n = 41; p = 0,038), vizito ligoninėje trukmę (n = 86; p = 0,05) ir apytikrį netekto kraujo kiekį (n = 29; p = 0,046), tuo tarpu kitos vertinimo sistemos buvo mažiau tikslios. Nė viena iš nefrometrijos sistemų nekoreliavo su šiltos išemijos laiku, procentiniu kreatinino pokyčiu (prieš ir po dalinės nefrektomijos), simptomatikos, ASA įverčio ar pathistologinių išvadų. Išvados. R.E.N.A.L. balai statistiškai reikšmingai koreliavo su vėlyvosiomis komplikacijomis. R.E.N.A.L. balais galima labiau pasitikėti prognozuojant operacijos trukmę, numatomą kraujavimą, gulėjimo ligoninėje trukmę. Esant patikimai koreliacijai tarp sistemų, kiekviena jų pateikė skirtingą prognostinę vertę nustatant skirtingus klinikinius rezultatus.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

45

Janiūnienė, Eglė, Agnė Ulytė, Jūratė Dementavičienė, and Jurgita Valaikienė. "RADIOLOGINĖ PAMATO BRANDUOLIŲ POKYČIŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 1 (January 11, 2016): 110–18. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.016.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: pamato branduoliai, magnetinio rezonanso tomografija, kompiuterinė tomografija, diferencinė diagnostika. Pamato branduoliai – simetriškos požievinės giliosios pilkosios medžiagos sankaupos galvos smegenyse, sudarančios ekstrapiramidinės sistemos pagrindą. Pagrindiniai pamato branduoliai yra uodeguotasis (nucleus caudatus) ir lęšinis (nucleus lentiformis), kurį sudaro kiautas (putamen) ir blyškusis kamuolys (globus pallidus). Pagrindinė pamato branduolių funkcija yra valingų judesių atlikimo (pradžios, amplitudės, greičio) kontrolė. Dėl to jų pažeidimas įprastai pasireiškia hipokinezija arba hiperkinezija. Esant dideliam pažeidimui, pastebimi ir kiti mažiau specifiški simptomai – nuo sąmonės sutrikimo iki komos. Šiame straipsnyje apžvelgiame pamato branduolių kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tomografijos vaizdus normos ir dažniausių, mažiau žinomų bei išskirtinių patologijų atvejais. Aprašomos patologijos ir būklės iliustruojamos pavyzdžiais iš Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų radiologinių vaizdų archyvo. Kompiuterinės tomografijos vaizduose pamato branduoliai yra izodensiniai smegenų žievės atžvilgiu, magnetinio rezonanso tomografijos sekose – izointensiniai smegenų žievės atžvilgiu. Blyškiojo kamuolio signalo intensyvumas gali būti kiek mažesnis nei kiauto. Senyvo amžiaus žmonėms dažnas normalus radinys yra hiperintensinis pamato branduolių T1, hipointensinis T2 sekos signalas, atsirandantis dėl fiziologinės kalcifikacijos ir geležies kaupimo. Signalo pokyčius taip pat gali sukelti hipoksija (pvz., hipoksinė išeminė encefalopatija arba apsinuodijimas anglies monoksidu), metabolinės ligos (hipoglikemija, hiperbilirubinemija, Leigh ir Vilsono ligos), mielino pažeidimas (Canavan liga, Krabbe lizosominė kaupimo liga, ekstra-pontinė mielinozė) ir kitos būklės (Wernicke encefalopatija, Creutzfeldt-Jakob liga, pirminė smegenų limfoma, smegenų toksoplazmozė ir kt.). Vienpusiai pokyčiai dažniau reiškia vietinį pažeidimą – insultą, tačiau taip pat gali būti neketoninės hiperosmosinės hiperglikemijos sindromo, Rasmuseno encefalito atvejais. Gali būti ir išimčių – vienpusiu pažeidimu gali pasireikšti ir sisteminės ligos. Diferencijuoti pamato branduolių radiologinius pokyčius yra sudėtinga, tačiau įmanoma pasinaudojus klinikine informacija bei prisiminus juos pažeidžiančių ligų spektrą. Svarbu nustatyti, ar pokyčiai vienpusiai, ar abipusiai. Abipusis pažeidimas yra dažnesnis, beveik visada lemia sisteminės ligos.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

46

Mačys, Antanas, Ilona Kulakienė, and Šarūnas Kinduris. "Miokardo perfuzijos normalizavimosi po miokardo revaskulizacijos prognozavimas atliekant širdies radionuklidinius tyrimus su nitratais." Lietuvos chirurgija 5, no. 3 (January 1, 2007): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2197.

Full text

Abstract:

Antanas Mačys1, Ilona Kulakienė2, Šarūnas Kinduris31 Kauno medicinos universiteto klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinika,Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas2 Kauno medicinos universiteto klinikų Radiologijos klinika, Kaunas3 Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institutas,Eivenių g. 4, LT-50009 KaunasEl paštas: antanasmacys@gmail.com Įvadas / tikslas Miokardo gyvybingumo vertinimas atliekant širdies radionuklidinius tyrimus su nitratais išlieka nevienareikšmis. Šio darbo tikslas buvo įvertinti priešoperacinį gyvybingą miokardą ir prognozuoti miokardo perfuzijos normalizavimąsi po chirurginės revaskulizacijos radionuklidinės kompiuterinės tomografijos (RKT) su nitratais metodu ligoniams, sergantiems pažengusia išemine širdies liga (IŠL). Ligoniai ir metodai Dvidešimt dviem ligoniams (19 vyrų, 3 moterys; amžiaus vidurkis 63,5 ± 8,8 metai), sergantiems stabiliąja IŠL su sutrikusia kairiojo skilvelio funkcija (vidutinė kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (KS IF) 32,7 ± 11,6%, vidutinis sienelių judėjimo indeksas 1,80 ± 0,54), buvo atliktas širdies RKT tyrimas su 99mTc-MIBI ramybėje ir ramybėje su nitratais (0,5 mg nitroglicerino tabletė po liežuviu) prieš vainikinių jungčių suformavimo operaciją (VJSO) bei ramybėje praėjus 3 ir 6 mėnesiams po jos. Rezultatai VJSO metu 20 ligonių (90,9%) atlikta visiškoji miokardo revaskulizacija. Operacijuojant vienam ligoniui suformuotos vidutiniškai 2,8 ± 0,9 distalinės jungtys. Prieš operaciją suminis ramybės rodmuo (SRR) buvo 20,0 ± 11,3, o suminis ramybės su nitratais rodmuo (SRnR) – 16,81 ± 1,1, raumens sustorėjimas (RS) – 16,1 ± 8,6, sienelės judesys (SJ) – 16 ± 9,1 bei KS IF – 32,7 ± 11,6%. Prognozavome, kad po operacijos SRR bus toks pat, kaip ir prieš operaciją nustatytas SRnR, tačiau pooperacinis SRR po 3 mėnesių buvo 14,6 ± 10,8, o po 6 mėnesių – 13,9 ± 11,0. Taigi, ###Delta(gr)SRR po 3 mėnesių pagerėjo 1,69 karto (###Delta(gr)SRR 5,4 ± 7,8), o po 6 mėnesių – 1,91 karto (###Delta(gr)SRR 6,1 ± 6,9) labiau, negu prognozavome. Norėdami tiksliau prognozuoti pooperacinį miokardo perfuzijos normalizavimąsi, naudojome tiesinės regresijos metodą ir sudarėme tiesinės regresijos lygtį: priešop. SRR = 24,197 – 0,345 × amžius + 0,689 × SRnR (determinacijos koeficientas R2 = 0,707). Pooperaciniu laikotarpiu RS ir SJ statistiškai reikšmingai sumažėjo, t. y. kontrakcija pagerėjo, tiek po 3, tiek po 6 mėnesių (RS – 13,4 ± 8,3 ir 13,7 ± 9,1; SJ – 13,4 ± 8,1 ir 13 ± 8,7), tačiau KS IF padidėjimas nebuvo statistiškai reikšmingas (nuo 32,7 ± 11,6% iki 34,2 ± 14,1% ir 35,4 ± 15,4%). Išvados Miokardo radionuklidinė kompiuterinė tomografija su nitratais naudojant tiesinės regresijos metodą leidžia tiksliai prognozuoti miokardo perfuzijos normalizavimąsi po chirurginės revaskulizacijos. Pagrindiniai žodžiai: išeminė širdies liga, vainikinių jungčių suformavimo operacija, radionuklidinė kompiuterinė tomografija Evaluation of left ventricle ejection fraction impact on cardiac surgery risk stratification by EuroSCORE system Antanas Mačys1, Ilona Kulakienė2, Šarūnas Kinduris31 Kaunas University of Medicine Hospital, Department of Cardiothoracic and Vascular Surgery,Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, Lithuania2 Kaunas Medical University Hospital, Clinic of Radiology, Kaunas, Lithuania3 Kaunas University of Medicine, Institute for Biomedical Research,Eivenių str. 4, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: antanasmacys@gmail.com Background / objective Nitrate-augmented imaging in the evaluation of myocardial viability still remains controversial. The aim of this study was to predict postoperative myocardial perfusion recovery after coronary artery bypass grafting (CABG) using nitrate-enhanced myocardial perfusion SPET in patients with coronary artery disease and severe left ventricular dysfunction. Patients and methods Twenty-two patients (19 male, 3 female; mean age 63.5 ± 8.8 years) with ischaemic cardiomyopathy (left ventricular ejection fraction (LVEF) 32.7 ± 11.6%; wall motion index 1.80 ± 0.54) were referred to baseline-nitrate Sestamibi gated-SPET both before CABG and at 3 and 6-month follow-up. Acquisitions were recorded at baseline after rest-injection of 450–550 MBq of Sestamibi and repeated under nitrates (0.5 mg of nitroglycerin sublingually). Results Twenty patients (90.9%) had complete myocardial revascularization. The mean number of distal anastomoses was 2.8 ± 0.9. Preoperative perfusion summed rest score (SRS) was 20.0 ± 11.3 and summed nitrate enhanced rest score (SRnS) was 16.8 ± 11.1, wall thickening (WT) 16.1 ± 8.6, wall motion (WM) 16 ± 9.1 and LVEF 32.7 ± 11.6%. Post surgery SRS was expected to be of the same value as SRnS and postoperative perfusion improvement score (###Delta(gr)SRS) to be 3.2 ± 3.7. But postoperative SRS proved to be 14.6 ± 10.8 at a 3-month follow-up and 13.9 ± 11.0 at 6-month follow-up. ###Delta(gr)SRS was 1.69 times (###Delta(gr)SRS 5.4 ± 7.8) at 3-month and 1.91 times (###Delta(gr)SRS 6.1 ± 6.9) at 6-month follow up higher than predicted. In order to predict postoperative myocardial perfusion recovery more precisely, the method of linear regression was used with the following regression equation: postop. SRS = 24.197 – 0.345 × age + 0.689 × SRnS (coefficient of determination R2 = 0.707). A significant improvement of regional wall thickening and wall motion were detected at 3 and 6-month follow up (WT = 13.4 ± 8.3 and 13.7 ± 9.1; WM = 13.4 ± 8.1 and 13 ± 8.7). But LVEF improvement was not statistically significant (from 32.7 ± 11.6% to 34.2 ± 14.1% and 35.4 ± 15.4%). Conclusions Nitrate-augmented gated-SPET data combined with a linear regression equation allow a precise prediction of myocardial perfusion recovery after myocardial revascularization. Key words: coronary artery disease, coronary artery bypass grafting, single-photon emission tomography

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

47

Vidikas, Julius, and Edmundas Širvinskas. "KYLANČIOSIOS AORTOS, AORTOS LANKO IR NUSILEIDŽIANČIOSIOS AORTOS SRIČIŲ PROTEZAVIMO ANESTEZIOLOGINIAI PARAMETRAI, OPERACIJŲ BAIGTYS IR KOMPLIKACIJOS." Sveikatos mokslai 24, no. 4 (February 20, 2014): 100–105. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.075.

Full text

Abstract:

Tikslas: įvertinti kylančiosios aortos, aortos lanko, nusileidžiančiosios krūtininės aortos protezavimo anesteziologinius ypatumus, baigtis ir komplikaci- jas. Metodika. Retrospektyvios analizės metu analizuo- ti 47 operacijų protokolai atrinkti iš 2006-2012 m. laikotarpio. Į analizę įtraukti duomenys: amžius, premedikacijos pasirinkimas, hemodinaminiai rodi- kliai, smegenų perfuzijos laikas, reoperacijų dažnis, baigtys. Rezultatai. Vidutinis vyrų amžius 60,8±13,87, vidutinis moterų amžius 70,1±8,08 (p=0.052). Dirbtinės kraujo apytakos(DKA) laikai: vyrams 172,03 min.±83,27, moterims 188,4 min.±85,157 (p=0.651). Įvertinus lovadienių skaičių moterys sta- tistiškai patikimai ilgiau būna ligoninėje po krūti- ninės aortos protezavimo operacijų (p=0.017). Am- žiaus vidurkis buvo statistiškai mažesnis išgyvenu- siųjų (p=0.05). Įvertinus smegenų perfuzijos panau- dojimą, smegenų perfuzija statistiškai patikimai ne- pagerino baigčių (p=0.4). Ilgesnis DKA laikas sie- jasi su blogesnėmis baigtimis p0.05. Dažniausiai premedikacijai naudojami: benzodiazepinai 59, 6% (n=28), opioidai 53,2% (n=25), rečiau betablokato- riai 23,4% (n=11) ir nitratai 4,3% (n=2). Arterinė hi- pertenzija ir išeminė širdies liga buvo dažniausios predisponuojančios ligos tarp pacientų, kuriems at- liktos krūtininės aortos srities protezavimo operaci- jos. Širdies išmetimo frakcija statistiškai nesiskyrė tarp pacientų su skirtingomis baigtimis ir komplika- cijomis. Aortos vožtuvo nesandarumo laipsnis kore- liavo su komplikacijų dažniu. Nenustatytos statistiš- kai skirtingos baigtys priklausomai nuo krūtininės aortos protezavimo lokalizacijų( kylančioji aorta, aortos lankas, nusileidžiančioji aorta). Ilgesnis kar- dioplegijos laikas ir DKA laikas sąlygoja didesnį re- operacijų dažnį p=0.02. ASA funkcinės klasės sta- tistiškai patikimai koreliuoja su komplikacijų skai- čiumi (p=0.04) ir ilgesniu DKA laiku (p=0.02). Išvados. Ilgesnis DKA laikas gali būti siejamas su didesniu komplikacijų dažniu. Dažniausiai preme- dikacijoje pasirenkami benzodiazepinų ir opiatų grupės medikamentai. Smegenų perfuzija statistiš- kai patikimai nesąlygojo operacijos baigčių. Širdies išmetimo frakcija nesąlygoja operacijos rezultatų. Aortos vožtuvo nesandarumo laipsniai siejami su didesniu komplikacijų dažniu.. Operacijos baigtys nepriklausė nuo protezavimo lokalizacijos.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

48

Kubiliūtė, Dainora, and Elita Gruodytė. "DIDELIO JAUTRUMO TROPONINO PADIDĖJIMAS TARP DIALIZUOJAMŲ PACIENTŲ. VILNIAUS MIESTO KLINIKINĖS LIGONINĖS DUOMENYS." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.3 (December 10, 2015): 768–72. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.122.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: troponinas, lėtinė inkstų liga, hemodializė, ūminis koronarinis sindromas. Kardiovaskuliniai įvykiai yra viena dažniausių mirties priežasčių tarp galutinės stadijos inkstų liga sergančių pacientų ir sudaro ~ 45 proc. visų mirčių priežasčių. Tokiems pacientams ūminių koronarinių sindromų diagnostika dažniausiai yra sudėtinga, kadangi sergant lėtine inkstų liga, troponino kiekis yra padidėjęs ir nesant miokardo išemijos požymių. Darbo tikslas. Įvertinti Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Dializių poskyrio pacientų troponino kiekį, palyginti su laboratoriniais ir širdies echoskopijos rodikliais. Tyrimo medžiaga ir metodai. 2015 m. rugpjūčio mėnesį atliktas skerspjūvio tyrimas. Įtraukimo kriterijai: stabilūs, tyrimo metu ūminiu koronariniu sindromu ir ūmine infekcija nesergantys pacientai. Ištirtas 41 pacientas, iš jų 24 vyrai (57,1 proc.) ir 17 moterų (40,5 proc.), amžiaus vidurkis – 66,7 metų (SD – 13,6 metų). Analizuoti kraujo tyrimai: hemoglobino kiekis, troponino, kreatinino, šlapalo, elektrolitų, C reaktyvaus baltymo koncentracija kraujo serume. Širdies struktūriniam pažeidimui įvertinti naudoti per pastaruosius metus atliktos širdies echoskopijos duomenys. Vertintas troponino kiekio kraujo serume ryšys su kraujo rodikliais ir širdies struktūriniu pažeidimu. Rezultatai. Ištirtų dializuojamų pacientų vidutinis troponino kiekis kraujo serume 87,9 ng/l (SD – 66,1 ng/ml). Analizuojant troponino kiekio sąsajas su dializuojamų pacientų amžiumi, hemodializės trukme, laboratoriniais rodikliais, širdies struktūriniais pokyčiais statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nenustatyta, tačiau pažymėtina, kad penktoje didžiausio troponino kiekio grupėje buvo daugiausia persirgusių miokardo infarktu pacientų (90 proc.), skirtumas statistiškai patikimas (p = 0,03). Silpnas tiesioginis ryšys nustatytas tarp troponino kiekio ir CRB (r = 0,2) – didėjant C reaktyvaus baltymo kiekiui, didėja ir troponino kiekis, tačiau gautas ryšys nėra statistiškai patikimas (p > 0,05). Statistiškai patikimas (p < 0,05), vidutinio stiprumo atvirkštinis ryšys (r -0,345) gautas lyginant troponino kiekį ir kairiojo skilvelio išmetimo frakciją – mažėjant kairiojo skilvelio išmetimo frakcijai, didėja troponino kiekis. Išvados. Padidėjęs troponino kiekis kraujo serume nustatytas visiems lėtine inkstų liga sergantiems ir dializuojamiems pacientams. Reikšmingai didesnis troponino kiekis nustatytas pacientams, turintiems struktūrinių širdies pakitimų (sumažėjusi kairiojo skilvelio išmetimo frakcija, persirgtas miokardo infarktas). Didėjant didelio jautrumo troponinui, nereikšmingai didėja C reaktyvus baltymas.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

49

Iskevičiūtė, Ieva, Aušrelė Kudrevičienė, and Rasa Tamelienė. "Terapinės hipotermijos reikšmė išnešiotų naujagimių, patyrusių hipoksiją arba asfiksiją gimstant, atokiosioms baigtims." Lithuanian Obstetrics & Gynecology 24, no. 1 (March 25, 2021): 14–19. http://dx.doi.org/10.37499/lag.571.

Full text

Abstract:

Tyrimo tikslas. Nustatyti terapinės hipotermijos (TH) reikšmę naujagimių, patyrusių hipoksiją arba asfiksiją gimstant, atokiosioms baigtims. Tyrimo metodai. Atlikta sisteminė literatūros apžvalga naudojantis „PubMed“ (MEDLINE) ir ,,Cochrane“ bibliografinėmis medicininėmis duomenų bazėmis. Atrinkti straipsniai, nagrinėjantys terapinės hipotermijos dažnį bei įtaką išnešiotų naujagimių ankstyvosioms ir vėlyvosioms baigtims, kurie gimdami patyrė hipoksiją arba asfiksiją. Paieškai naudotos reikšminių žodžių kombinacijos anglų kalba: therapeutic hypothermia in neonates, neonatal cooling, hypoxic-ischemic encephalopathy and cooling, cooling asphyxiated newborns. Taip pat naudotas filtras: anglų kalba, straipsniai, ne senesni nei penkerių metų. Rezultatai. Įvykdžius sisteminę paiešką, į analizę įtraukti septyni viso teksto moksliniai straipsniai. Iš viso bendra tiriamųjų imtis buvo 2014 naujagimių. Į sisteminę analizę įtraukti straipsniai iš šių šalių: JAV, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Bosnijos ir Hercegovinos. Visuose tyrimuose analizuota TH reikšmė naujagimių, patyrusių perinatalinę asfiksiją (PA), atokiosioms baigtims. Taip pat visi tyrėjai aprašė, jog TH buvo taikyta visiems gaivintiems naujagimiams, atitikusiems atrankos kriterijus pagal protokolus. Išvados. Esant TH atrankos kriterijams, visiems naujagimiams, patyrusiems asfiksiją gimstant, skiriama TH. Ankstyvosios atokiosios baigtys naujagimių, kuriems buvo taikyta TH: mirtis, hipoksinė išeminė encefalopatija (HIE), traukuliai. Nuo 10,8 iki 32 proc. tiriamųjų mirė stacionare. Lengva HIE buvo nustatyta nuo 14,3 iki 16,9 proc. tiriamųjų, vidutinio sunkumo – nuo 52,1 iki 88 proc. tiriamųjų, sunki – nuo 12,1 iki 28,6 proc. tiriamųjų. Traukulių dažnis – nuo 17,9 iki 75,9 proc. atvejų. Ankstyvųjų baigčių dažnis, netaikant TH, reikšmingai nesiskyrė. Vėlyvosios atokiosios baigtys naujagimių, kuriems buvo taikyta TH: negalia, motorinės raidos sutrikimai, cerebrinis paralyžius (CP), klausos, regos, kalbos ir intelekto sutrikimai. Lengva negalia buvo nustatyta nuo 10 iki 21 proc., vidutinio sunkumo – nuo 1,3 iki 10 proc., sunki – nuo 11,5 iki 25 proc. atvejų. Motorinės raidos sutrikimų arba CP dažnis – nuo 11,9 iki 68,9 proc. Lengvų klausos sutrikimų dažnis – nuo 1 iki 98,6 proc., lengvų regos sutrikimų dažnis – nuo 4 iki 85,3 proc., lengvų kalbos sutrikimų dažnis – nuo 21 iki 74,3 proc. Vėlyvųjų baigčių dažnis, netaikant TH, reikšmingai nesiskyrė. Tik lengvų kalbos sutrikimų dažnis buvo reikšmingai mažesnis, o intelekto koeficientas buvo didesnis taikant TH.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

50

Kurminas, M., A. Berūkštis, N. Misonis, A. E. Tamošiūnas, and D. Jatužis. "Periprocedūriniai mechaninės trombektomijos veiksniai, lemiantys sėkmingą rekanalizaciją ir geras klinikines išeitis ligoniams su priekinės cirkuliacijos baseino arterijos okliuzija Impact of periprocedural factors on revascularization success and good clinical outcomes in anterior circulation stroke patients treated with mechanical thrombectomy." Neurologijos seminarai 23, no. 81 (February 14, 2020): 140–48. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.19.

Full text

Abstract:

Įvadas. Išeminio insulto gydymo gairės nuolat kinta, atsižvelgiant į gausiai skelbiamų klinikinių tyrimų rezultatus, tačiau daugelio veiksnių, galimai reikšmingai keičiančių gydymo rezultatus, įtaka dar tik nagrinėjama. Nėra bendros nuomonės kombinuotos terapijos taikymo atžvilgiu. Kiekvienas insulto centras pacientus, susirgusius išeminiu insultu dėl stambios arterijos okliuzijos, gydo skirtingai, atsižvelgdamas į turimus išteklius, ekspertų nuomonę ir klinikinę patirtį. Šio tyrimo tikslas – įvertinti periprocedūrinių veiksnių (intraveninės trombolizės taikymo, balioninio-okliuzinio kateterio naudojimo, trombektominių sesijų skaičiaus, laiko intervalų, nejautros būdo) įtaką mechaninės trombektomijos procedūros sėkmei ir klinikinėms išeitims. Tiriamieji ir metodai. Į tyrimą įtraukti Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose 2015 m. vasario – 2018 m. lapkričio mėn. dėl priekinio galvos smegenų baseino okliuzijos ūminį išeminį insultą patyrę pacientai, gydyti mechanine trombektomija (MTE). Tiriamieji suskirstyti į grupes, priklausomai nuo taikyto gydymo. Buvo vertinti demografiniai, darbo organizavimo ir klinikiniai rodikliai. Pirminė vertinamoji baigtis – funkcinis savarankiškumas po 90 dienų pagal modifikuotą Rankino skalę (gera klinikine išeitimi laikėme funkcinę būklę pagal mRS 0-2). Antrinės vertinamosios baigtys – sėkminga reperfuzija (pagal TICI skalę 2b-3) ir neurologinės būklės pokytis per 2 ir 24 val. po MTE procedūros (pagal NIHSS insulto skalę). Rezultatai. Lyginant kombinuotos terapijos, balioninio-okliuzinio kateterio ar taikytos anestezijos būdo MTE grupes, vertinamųjų baigčių reikšmingo skirtumo nerasta. Nustatėme, kad MTE procedūros laikas yra susijęs su MTE sėkme (p < 0,0001): sėkmingos MTE procedūros atveju MTE trukmė buvo beveik per pusę trumpesnė nei nesėkmingos MTE atveju (atitinkamai vidut. 42,6 min. ir 74,2 min.). Paciento amžiui padidėjus 10 m., šansas turėti blogą išeitį padidėja 1,32 karto (95 % PI 1,008-1,765). Vyresniems nei 70 m. pacientams blogos klinikinės išeities (pagal mRS >2) šansas padidėja 1,78 karto (95 % PI 0,999-3,274). MTE trukmei pailgėjus 30 min., blogos klinikinės išeities šansas padidėja 2,32 karto (95 % P1 1,607-3,475). Praėjus nuo simptomų pasireiškimo iki rekanalizacijos daugiau nei 270 min., blogos klinikinės išeities šansas padidėja 2,28 karto (95 % PI 1,219-4,289). Išvados. Mechaninės trombektomijos procedūros atlikimo laikas yra atvirkščiai proporcingas pačios procedūros sėkmės ir geros klinikinės išeities tikimybei. Geresnės klinikinės išeities tendencija stebėta jaunesnių ir per 4,5 val. nuo simptomų atsiradimo pradėtų gydyti pacientų grupėse. Intraveninės trombolizės ir balioninio-okliuzinio kateterio panaudojimo pridėtinės vertės MTE procedūros sėkmei ir geroms klinikinės išeitims nenustatėme.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Journal articles on the topic 'Išemija'

Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles