Journal articles on the topic 'Įsigijimas'

Straipsnio tikslas – remiantis įmonių inovacijų strategijų tipų analize nustatyti, kurios inovacijų strategijos yra labiausiai būdingos pereinamosios ekonomikos šalims. Empiriniam tyrimui atlikti remtasi 2008 metų Visuomenės inovacijų tyrimo (angl. Community Innovation Survey)1 mikrolygmens duomenimis. Duomenys apima beveik 128 tūkst. organizacijų inovacines veiklas (pvz., MTEP, įrengimų įsigijimas, žinių įsigijimas, personalo mokymai), inovacijų tipus (pvz., produkto, proceso, organizacijos, marketingo), inovacijų tikslus (pvz., pagerinti tarpusavio komunikaciją, užimti naują rinką, padidinti gamybinį pajėgumą, padidinti lankstumą, greičiau atsakyti į klientų poreikius), inovacijų pobūdį (pvz., inovacijos, plėtotos įmonėje bendradarbiaujant ar imituojant; produktas naujas rinkai ar įmonei). Analizuota 60 inovacinę veiklą apibūdinančių kintamųjų, taip pat tyrime naudotas organizacijų veiklos sektorius nusakantis kintamasis bei įmonių konkurencingumo rodikliai. Nustatyti šeši inovacijų strategijų tipai, jų raiškos šešiolikoje Europos valstybių, strategijų sektoriniai reprezentatyvumai ir sąryšiai su įmonių konkurencingumu. Galiausiai pagrįsta, kokios inovacijų strategijos ir kodėl yra labiausiai būdingos pereinamosios ekonomikos šalims.Reikšminiai žodžiai: inovacijų strategija, įmonės konkurencingumas, pereinamoji ekonomika, ūkio sektorius.Organization-level innovation strategies: types and extentInga Stankevičė SummaryThe paper is aimed at the identification of innovation strategies that are most typical of transition economies. For the investigation of innovation strategies, Community Innovation Survey (CIS) 2008 microdata from 16 European countries, collected by Eurostat, were used. The data include innovation activities (e. g. R&D, acquisition of machinery equipment or external knowledge, training, etc.), types of innovations (e.g. product, process, organisational, marketing, etc.), objectives of innovating (e. g. to improve communication and information sharing, to increase production capacity or flexibility, to enter new markets, etc.), innovation complexion (e. g. developed by the enterprise or enterprise group or developed other enterprises and/or institutions; product new-to market or new-to firm, etc.). The analysis includes 60 such vari­ables; in addition, the variable that describes the sectoral embeddedness was used, and two firm competitiveness indicators were also employed. Six innovation strategies were identified, as well as their extents in 16 European countries, their sec­toral coverage and their linkages with firm com­petitiveness. Ultimately, it is substantiated which innovation strategies and why are most typical of transition economies.Keywords: innovation strategy, firm competi­tiveness, transition economy, industrial sector.

Auditing is a systematic process of objectively obtaining and evaluating evidence regarding assertions about economic actions and events to ascertain the degree of correspondence between the assertions and established criteria and communicating the results to interested users. The purpose of auditing is to add credibility to financial statements by providing independent, objective and proffessional opinion on audited financial statements. One effective way to perform an audit is to classify transactions into “cycles” of related activities. An acquisition cycle is important for construction enterprises. The main activities of the acquisition cycle is: 1) purchase requisition, 2) authorized acquisition of materials, 3) receive of materials, 4) transaction recording in accounting, 5) bill payment authorization, 6) cash disbursement. Auditors should test financial statements assertions—existence, completeness, rights and obligations, valuation, and presentation and disclosure—embodied in the acquisition cycle. Auditors should evaluate the control risk of the acquisition cycle. If the control risk is low, the number of substantive audit procedures can be reduced. Some construction enterprises centralises acquisition function in a separate department. Centralisation is helpful in the following way: Purchasing effectiveness is increased. The department managers opportunity to favour certain suppliers is eliminated. The segregation of acquisition, custody and accounting functions diminishes fraud possibilities. The control function is centralised in one department. Information about control structure could be obtained by the questionnaire or by reperformance of control procedures. Substantive audit tests could be classified into two categories: analitycal tests and detail test of account balances and transaction classes. When considering assertions and obtaining evidence about accounts payable and other liabilities, auditors must put emphasis on the completeness and obligations assertions. The enterprises typically are less concerned about timely recording of expenses and liabilities than they are about timely recording of revenues and assets. This would work in opposite way if the main purpose of the enterprise is to hide taxes. Search for unrecorded liabilities is expanded into other fields of auditing—they could be discovered auditing other cycles. Auditor tests receiving reports, supplier's invoices, cash disbursements maid after year end, scans various documents for exceptional amounts. Mistakes should be pointed out in the working papers. Confirmations could also be used for the completeness assertion auditing. Vouching procedure is widely used for evaluation assertion. Liabilities account balances are checked with supporting documentation. Auditors should test proper presentation and disclosure of liabilities. Auditors are mainly concerned that accounts payable contain only amounts associated with the acquisition of materials.

Prof. em. Fachhochschule Bielefeld, VokietijaPlaschischen 53, A-9074 Keutschach, AustrijaEl. paštas: man.klein@aon.atVieną iš reikšmingiausių XVIII a. Biblijos rinkinių Kopenhagoje buvo sukaupęs evangelikų kunigas Josijas Lorckas (1723–1785). Iš beveik 5000 tomų šios kolekcijos Biblijų yra ir kelios lietuviškos, o didžiulėje asmeninėje J. Lorcko bibliotekoje – ir keletas kitų lituanikos knygų. Straipsnyje apžvelgiamas ilgas šių senųjų spaudinių kelias ir mėginama bent iš dalies ištirti jų įsigijimo aplinkybes. Tuo tikslu aprašoma dabartinė lietuviškų J. Lorcko Biblijų, kurios saugomos Štutgarte, Viurtembergo krašto bibliotekoje, būklė. Iki šiol nepavyko išsiaiškinti, ar lietuviškos gramatikos ir lietuviški žodynai į Karališkąją biblioteką Kopenhagoje pateko iš J. Lorcko bibliotekos.

Efektyvus rizikos valdymas yra viena iš pagrindinių finansinių institucijų sėkmės priežasčių. Netinkamas rizikos vertinimas ir metodikų parinkimas padidina finansinių institucijų nuostolių, nemokumo ar kitų problemų tikimybę; tai savo ruožtu lemia kitų finansinių institucijų nuostolius. Finansų rinkų griūtis padaro didelių nuostolių tiek investuotojams, tiek valstybei, kuri yra priversta įsikišti ir naudoti mokesčių mokėtojų lėšas. 2008 m. pasaulinė finansų krizė ir po jos kilusi bankų krizė atskleidė finansų sistemos tvarumo silpnumą. Netinkamai įvertinus riziką, nuostolių patyrė ne tik investuotojai ir bankai, bet ir paprasti mokesčių mokėtojai, kurių lėšomis buvo sprendžiamos bankų ir kitų finansinių institucijų problemos.Kapitalo rinkų plėtra ir konkurencija tarp investicinių portfelių valdytojų mokslininkus skatina ieškoti efektyvesnių rizikos įvertinimo metodų. Plačiausiai yra naudojami kiekybiniai metodai, besiremiantys istoriniu kainų judėjimu. Kiekybinių rizikos vertinimo metodų prigimtis ir jų įvairovė neužtikrina efektyvaus rizikos vertinimo ir valdymo. Tai skatina ieškoti alternatyvių rizikos vertinimo ir mažinimo metodų.Vienas iš plačiausiai naudojamų rizikos vertinimo kriterijų yra standartinis nuokrypis –simetrinis rizikos vertinimo kriterijus, kurio dydis nepriklauso nuo to, ar grąža yra teigiama, ar neigiama. Tačiau, siekiant geresnių investicinio portfelio rezultatų, svarbu sumažinti nuosmukio riziką ir padidinti pelno tikimybę. Nuosmukio riziką galima sumažinti ne tik apskaičiuojant šią riziką įvertinančių kriterijų optimalias reikšmes, bet ir atsižvelgiant į įmonės finansinę būklę, turtą, pelną bei kitus kriterijus. Kyla klausimas, kokie yra galimi fundamentalieji rizikos vertinimo kriterijai ir kaip juos galima pritaikyti norint įvertinti investicinio portfelio riziką.Tyrimo objektas – rizikos vertinimo kriterijai. Tyrimo tikslas – išnagrinėti fundamentaliųjų rizikos vertinimo kriterijų aspektus ir empiriniais tyrimais pagrįsti šių kriterijų taikymo siekiant įvertinti riziką ir ją sumažinti galimybes. Tyrimo uždaviniai: susisteminti ir apibendrinti mokslinėje literatūroje pateikiamą alternatyvų rizikos vertinimo poreikį bei prielaidas; pagrįsti pasirinktos rizikos vertinimo strategijos taikymo galimybes. Siekiant tyrimo tikslo ir uždavinių įgyvendinimo, taikomi tokie metodai: mokslinių šaltinių analizė, sintezė, apibendrinimas.Svarbi mokslinių tyrimų kryptis yra alternatyvių rizikos vertinimo metodų, galinčių padėti įvertinti ir sumažinti riziką, paieška. Vienas iš šių metodų yra fundamentaliųjų rodiklių analizės taikymas atliekant rizikos vertinimą. Fundamentaliąja analize paremta vertės investavimo strategija, kurios pradininkais laikomi Benjaminas Grahamas ir Davidas L. Doddas. Jų knyga „Security Analysis“ vadinama vertės investuotojų biblija. Kaip šios knygos leidime teigia S. A. Klarmanas, „vertės investavimas yra toks pat, koks buvo B. Grahamo ir D. L. Doddo laikais: tai praktika, kai vertybiniai popieriai ar kitas turtas yra perkami už mažesnę kainą, nei jie iš tikro verti“. Investavimas į paprastąsias akcijas remiasi triguba koncepcija: patikima ir nusistovėjusi dividendų grąža, stabilus ir reikiamas pelningumas, patenkinama materialiojo turto būklė. Norint įvertinti šiuos tris veiksnius, analizuojama įmonės dividendų mokėjimo istorija, pelno (nuostolių) ataskaita, balansas.Vertės investuotojai ieško tikrosios įmonės vertės. Ši strategija remiasi prielaida, kad vertybinių popierių rinkos kaina yra didesnė arba mažesnė nei tikroji įmonės vertė, todėl ilguoju periodu akcijos kaina bus linkusi grįžti prie tikrosios įmonės vertės. Įmonės tikroji vertė nustatoma naudojant kiekybinius metodus. Šie metodai padeda sumažinti bendrą analizuojamų įmonių skaičių. Pirmoji vertės investavimo forma yra pasyvi atranka, kai įmonės atrenkamos atsižvelgiant į mažus santykinius P/E, P/B kriterijus, mažą riziką ir kitus veiksnius. Antroji vertės investavimo forma pasižymi rinkos krypties analize. Analizuojama ir investuojama į įmones, kurios yra nemėgstamos kitų investuotojų, pasižymi prastu praeities efektyvumu ar blogomis naujienomis. Trečioji forma – tai aktyvi vertės investavimo forma. Ši forma pasižymi tuo, kad įsigyjamos nuvertintos, neefektyviai valdomos įmonės, kurių vertė padidinama jas reorganizavus, pertvarkius jų valdymą.Rinkos pasižymi nepastovumu, todėl investuotojai privalo reikalauti kiekvienos jų atliekamos investicijos saugumo ribos. Geriausias būdas įvertinti vertybinių popierių saugumo ribą yra detali jų analizė. Saugumo riba pasiekiama, kai vertybiniai popieriai perkami už mažesnę kainą, nei yra įmonės tikroji vertė, siekiant išvengti nuostolių, galinčių atsirasti dėl žmogiškųjų klaidų, nesėkmių ar kintamumo, susidarančių dėl nenuspėjamai ir greitai besikeičiančio pasaulio. Supaprastinta saugumo ribos idėja yra vertybinių popierių įsigijimas už du trečdalius ar mažiau jų vertės.B. Grahamas pasiūlė dešimt fundamentaliųjų kriterijų investicijų saugumo ribai įvertinti. Penki (akcijos pelningumas, akcijos kainos ir pelno, tenkančio akcijai, santykis, dividendinis pajamingumas, akcijos kainos ir buhalterinės vertės santykis, akcijos kainos ir grynojo trumpalaikio turto santykis) iš šių kriterijų skirti investicijų grąžai įvertinti. Šie kriterijai yra jautrūs akcijos kainos ir pelno pokyčiams. Kiti kriterijai (finansinės struktūros, pelno augimo indikatoriai) įvertina įmonės finansinį stabilumą ir riziką. Šie kriterijai nėra jautrūs akcijos kainos ar pelno pokyčiams. Akcijų vertė ir būsima grąža priklauso nuo priimtinos veiklos efektyvumo ir stabilios finansinės struktūros.Empirinių tyrimų apžvalga parodė, kad šių kriterijų naudojimas formuojant investicinį portfelį skirtingais laikotarpiais ir skirtingose rinkose pagerina jo rezultatus. Nepaisant to, neišvengiama rizikos dėl tikrosios saugumo ribos nustatymo. Skirtingų sektorių įmonių vertė apskaičiuojama skirtingai, todėl vienas kriterijus ar dydis netinka visoms įmonėms. Taip įmones galima pervertinti arba nuvertinti. Atsižvelgiant į tai, saugumo ribą yra tikslinga taikyti kaip papildomą rizikos vertinimo ir mažinimo metodą.

Straipsnyje analizuojama moralės samprata ir jos prieštaravimai senovės graikų filosofijoje bei visuomeniniame gyvenime. Antikos filosofijoje žmogaus moralinio tobulinimosi idėja iškilo kaip universali, visiems prieinama priemonė blogiui naikinti ir teisingai valstybei kurti. Antikos filosofai teorijos studijavimą laikė svarbiausiu žmogaus dorovinio auklėjimo momentu, o pačią moralę jie traktavo kaip universalią socialinių prieštaravimų sprendimo priemonę. Iš tikrųjų moralė tik padėjo senovės graikams įsisąmoninti objektyvius jų visuomenės poreikius, įtvirtinti ir išlaikyti vergvaldinius santykius. Moralės principai iškilo kaip susvetimėję individo atžvilgiu, visuomenėje vyravo disharmonija, kova dėl ribotų materialinių gėrybių įsigijimo. Prieštaravimas tarp to, kas siekta, ir to, kas yra, būdingas ne tik antikinės vergvaldinės visuomenės moralei, bet ir vėlesniems žmonijos vystymosi etapams. Autorius teigia, kad tik socialistinė visuomenė sukuria realias prielaidas šiam prieštaravimui įveikti, didelis vaidmuo šiame procese tenka auklėjimui.

Pastaraisiais metais daug kalbama apie neįgaliuosius – žmones, turinčius specialiųjų poreikių, jų socialinę integraciją, paramą ir pagalbą jiems, tačiau labai dažnai šeima, kurioje yra neįgalių asmenų, lieka nuošalyje, tarsi jos ta problema neliestų. Neįgalūs tėvai labai dažnai turi specifinių sunkumų: jų pareigos ir atsakomybė dar labiau padidėja, šeima tampa pagrindine, o kartais ir vienintele tiesiogine aplinka tokių tėvų vaikui. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į visą šeimą, o ne į atskirus jos narius. Straipsnio tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų patirtį, teikiant paslaugas tėvams, turintiems negalių ir auginantiems vaikus, neturinčius negalių.Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, pusiau struktūruotas interviu, kokybinė turinio analizė.Tyrimo rezultatai atskleidė, kad didžiausios problemos, su kuriomis susiduria neįgalūs tėvai ir jų sveiki vaikai, yra socialinės ir psichologinės. Tyrimo dalyviai akcentuoja, jog neįgaliems tėvams, auginantiems sveikus vaikus, būtinos konsultavimo, informacijos teikimo, materialinės, transporto organizavimo, psichologinės pagalbos, dokumentų parengimo dėl pašalpų ar kompensacinės technikos įsigijimo paslaugos. Informantai nurodo, kad neįgaliems tėvams labai svarbi yra savigalba ir profesinė integracija.

Tiksli, teisinga ir nevėluojanti informacija apie vais­tus ir sveikatos stiprinimą yra svarbus sveikatos prie­žiūros ir saugaus vaistų vartojimo komponentas. Šian­dien pacientams prieinama daug rašytinių, vaizdinių ir interaktyvių informacijos šaltinių. Dalis pacientus pasiekiančios informacijos gali būti dviprasmiška ar netgi klaidinanti. Tyrimai rodo, kad tinkama infor­macija apie vaistus svarbi ne tik nereceptinių, bet ir receptinių vaistų įsigijimo metu. Darbo tikslas buvo atskleisti farmacijos specialistų vaidmenį išduodant nereceptinius vaistinius preparatus visuomenės vais­tinėje. Pasirinktas struktūrizuotas stebėjimo tyrimas. Išanalizuota daugiau kaip 4000 teikiamų visuomenės vaistinėse konsultacijų turinys. Rezultatai: iš stebėtų 4198 farmacijos specialistų konsultacijų, 1331 atve­jais gyventojas įsigijo tik receptinius vaistus. Treč­dalis visų vaistinės pacientų apsipirkimo vaistinėje metu įsigijo receptinius vaistinius preparatus, dau­giau negu pusė pirko receptinius kompensuojamus vaistus (65,8 %), likusi dalis – nekompensuojamus (34,2 %). Didžiausia respondentų dalis receptinius vaistinius preparatus pirko pagal 3 formos recepto blankus (63,6 %). Farmacijos specialistai, išduodami receptinius vaistinius preparatus, suteikė minima­lią informaciją apie vaistą. Vidutiniškai vieno vizito metu buvo aptariama 1,62 vaisto vartojimo aspekto. Dažniausiai suteikiama informacija apie vaistą buvo: kaip vartoti, kada vartoti ir kaip ilgai vartoti išrašytą receptinį vaistinį preparatą. Daugeliu atvejų informa­cija suteikiama žodžiu ir raštu, ir vidutiniškai skiriant 4,04 minutės laiko vienam pacientui.

XIX a. pradžioje Lietuvoje, be asmeninių rinkinių (Mykolo Dluskio, Kazimiero Kontrimo, Johano Frydricho Volfgango), masonai kaupė ložių bibliotekas. Apie jas išliko duomenų „Vilniaus universiteto dovanų knygoje, 1792–1832“, „Vilniaus universiteto dienyne“ (pradėtas 1823 m.), Vilniaus ložei „Uolusis lietuvis“ 1816 m. spalio 23 d. M. Dluskio pasirašytame įsigytų knygų sąraše. Straipsnyje, remiantis minėtais šaltiniais, istoriografijos ir bibliografijos duomenimis, išlikusiais spaudiniais, aptariama masonų idėjų raiška knyginėje simbolikoje, analizuojama masonų knygų rinkinių sudėtis, tikėtini įsigijimo šaltiniai ir būdai, išsklaidymo aplinkybės, mėginama atkurti intelektines masonų veiklos ir ideologinės orientacijos gaires vykstančių diskusijų dėl laisvųjų mūrininkų misijos ir reformų (Jokūbo Šimkevičiaus ir K. Kontrimo projektas) kontekste. Nustatyta, kad masonai, 1821 m. pradėti persekioti imperatoriaus Aleksandro I administracijos, Vilniaus universiteto bibliotekai dviem etapais (1824 m. vasario 20 d. ir gegužės 7 d.) perdavė 26 pavadinimų knygas – iš viso 28 vienetus. Dar trys masonų knygos, naudotos rengiantis ritualiniams darbams, identifikuotos remiantis kitais šaltiniais. Dauguma knygų skirtos masonų teisėkūrai, ritualams, istorijai. Buvo kaupiama lektūra prancūzų, vokiečių, lenkų, lotynų, rusų kalbomis. Didesnė masonų knygų dalis po universiteto uždarymo buvo išvežta į Kijevą, o XX a. viduryje prof. Levo Vladimirovo pastangomis sugrąžinta į Vilniaus universiteto bibliotekos saugyklas.

XIX a. pradžioje Lietuvoje, be asmeninių rinkinių (Mykolo Dluskio, Kazimiero Kontrimo, Johano Frydricho Volfgango), masonai kaupė ložių bibliotekas. Apie jas išliko duomenų „Vilniaus universiteto dovanų knygoje, 1792–1832“, „Vilniaus universiteto dienyne“ (pradėtas 1823 m.), Vilniaus ložei „Uolusis lietuvis“ 1816 m. spalio 23 d. M. Dluskio pasirašytame įsigytų knygų sąraše. Straipsnyje, remiantis minėtais šaltiniais, istoriografijos ir bibliografijos duomenimis, išlikusiais spaudiniais, aptariama masonų idėjų raiška knyginėje simbolikoje, analizuojama masonų knygų rinkinių sudėtis, tikėtini įsigijimo šaltiniai ir būdai, išsklaidymo aplinkybės, mėginama atkurti intelektines masonų veiklos ir ideologinės orientacijos gaires vykstančių diskusijų dėl laisvųjų mūrininkų misijos ir reformų (Jokūbo Šimkevičiaus ir K. Kontrimo projektas) kontekste. Nustatyta, kad masonai, 1821 m. pradėti persekioti imperatoriaus Aleksandro I administracijos, Vilniaus universiteto bibliotekai dviem etapais (1824 m. vasario 20 d. ir gegužės 7 d.) perdavė 26 pavadinimų knygas – iš viso 28 vienetus. Dar trys masonų knygos, naudotos rengiantis ritualiniams darbams, identifikuotos remiantis kitais šaltiniais. Dauguma knygų skirtos masonų teisėkūrai, ritualams, istorijai. Buvo kaupiama lektūra prancūzų, vokiečių, lenkų, lotynų, rusų kalbomis. Didesnė masonų knygų dalis po universiteto uždarymo buvo išvežta į Kijevą, o XX a. viduryje prof. Levo Vladimirovo pastangomis sugrąžinta į Vilniaus universiteto bibliotekos saugyklas.

Finansinės ir mokestinės apskaitos informacijos pateikimas ir derinimas daugeliu atvejų yra pakankamai sudėtingas dėl šioms apskaitos rūšims keliamų skirtingų reikalavimų ir tikslų. Finansinės apskaitos sritį reglamentuoja verslo apskaitos standartai, mokestinės – daugiausia pelno mokesčio įstatymas. Todėl šių teisės aktų nuostatos formuoja jų taikymo problematiką. Straipsnio tikslas yra sistemiškai išanalizuoti verslo apskaitos standartų (VAS) ir pelno mokesčio įstatymo (PMĮ) nuostatas bei identifikuoti svarbiausias jų taikymo problemines sritis. Tikslui pasiekti taikyti mokslinės literatūros analizės, informacijos sisteminimo, apibendrinimo, palyginimo metodai. Praktiniam VAS ir PMĮ nuostatų taikymo vertinimui atlikta 56 įmonių pelno mokesčio peržvalgų analizė. Remiantis loginiu ir sisteminiu metodais išskirtos probleminės VAS ir PMĮ nuostatų taikymo sritys. Tyrimo procesą sudarė VAS ir PMĮ ryšio nustatymo, VAS ir PMĮ nuostatų taikymo analizės bei VAS ir PMĮ nuostatų taikymo probleminių sričių nustatymo etapai. Atlikus tyrimą, nustatyta, jog problematiškiausios yra turto apskaitos bei pelno mokesčio lengvatų taikymo sritys. Ilgalaikio materialiojo turto (IMT) apskaitos srityje sudėtingiausias VAS ir PMĮ nuostatų taikymas dėl operacijų, susijusių su IMT įsigijimo būdu, perkainojimo rezultatų vertinimu, nusidėvėjimo skaičiavimu, remonto ir rekonstrukcijos bei nurašymo. Nematerialiojo turto apskaitos srityje problematiškiausios operacijos, susijusios su turto pripažinimu, plėtros darbų ir mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros atskyrimu, prestižo apskaičiavimu. Finansinio turto apskaitos srityje - tolimesnio vertinimo, perkainojimo, pardavimo ir nurašymo. Dėl trumpalaikio turto apskaitos įmonėms dažniausiai tenka susidurti su atsargų vertinimo, inventorizacijos rezultatų ir nurašymo operacijų skirtingai taikomomis VAS ir PMĮ nuostatomis. PMĮ lengvatos poveikį daro tik pelno mokesčio deklaracijose pateiktiems rezultatams kaip tiesioginė reguliacinė/skatinamoji priemonė.

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: domas.kaunas@kf.vu.lt Martynas Jankus (1858–1946) ‒ žymus Mažosios Lietuvos lietuvių spaudos veikėjas, tautinio sąjūdžio dalyvis ir politikas, Vokietijos ir Rusijos imperijos sienos perskirtų lietuvių tautos dalių suartinimo šalininkas. Jis per daugiau kaip 40 veiklos metų išleido ir išspausdino 395 neperiodinius ir 27 periodinius leidinius lietuvių ir kitomis kalbomis. Tarp šių leidinių autorių buvo nemaža reikšmingų XIX–XX a. rašytojų, etnologų, istorikų, protestantų teologų, politikų. M. Jankaus asmenybę suformavo valstietiška šeima, gimtojo Bitėnų kaimo socialinė aplinka ir gyventojus autochtonus slegianti tautinės diskriminacijos atmosfera. Vokiškoje mokykloje gavęs tik pradinį išsilavinimą, lavinosi savišvietos būdu. Visuomeninei veiklai motyvavo lietuviškieji laikraščiai, didelę įtaką padarė juose skelbta Vokietijos imperijos mažųjų tautų interesų gynėjo vokiečio Georgo Sauerweino kūryba. Imtis leidybos paskatino aktyvus XIX a. pabaigos politinis sąjūdis, ypač rinkimų į Prūsijos landtagą ir Vokietijos reichstagą kampanijos. Lietuvių kandidatų palaikymo tikslu jis 1879–1888 metais išleido keletą agitacinių proklamacijų, tautiečių kultūriniam švietimui skirtų knygų, brošiūrų ir kalendorių. Tarp jų buvo paties Jankaus parengtų originaliosios ir tautosakinės poezijos, iš vokiečių ir lenkų kalbų verstos prozos rinkinių. Suartėjęs su Didžiosios Lietuvos tautinio sąjūdžio dalyviais, Jankus tapo jų įkurto periodinio leidinio „Auszra“ atsakinguoju redaktoriumi. Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti pradinį Jankaus leidybos etapą, pasibaigusį spaudos įmonės įsigijimu 1889 m. ir aktyvaus dalyvavimo tautiniame bei kultūriniame sąjūdyje pradžia. Jis lėmė Jankaus viso gyvenimo ir visuomeninės veiklos, peraugusios į politinę, kryptį.REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: Bitėnai, Prūsija, Paprūsė, Mažoji Lietuva, lietuviškos spaudos draudimas, atsišaukimai, knygos, kalendoriai, periodika, „Auszra“, leidyba, spausdinimas, spaustuvė, leidinių reklama, leidinių platinimas, knygnešiai.

Verslo valdymo sistemų (VVS), automatizuojančių įmonių verslo procesus, įsigijimui ir jų priežiūrai šiuolaikinės įmonės skiria didžiules lėšas, kurios sudaro nemažą viso jų IT biudžeto dalį. Deja, kaip rodo praktiniai tyrimai, šios lėšos ne visada naudojamos efektyviai, nes išnaudojama tik nedidelė įdiegtų VVS funkcinių galimybių dalis. Laikui bėgant turimų sistemų naudojamų funkcijų kiekis kartais net mažėja. Todėl ypač svarbu periodiškai vertinti šių sistemų panaudojimo efektyvumą. Tam reikalingos VVS funkcinių galimybių panaudojimo vertinimo priemonės. Straipsnio autoriai, sukaupę kelerių metų „The Accounting Library“ (TAL) sprendimų paramos sistemos naudojimo VVS atrankos projektuose patirtį, siūlo praplėsti šios sistemos galimybes pritaikant ją VVS standartinio funkcionalumo naudojimui vertinti.Pagrindiniai žodžiai: verslo valdymo sistemos, VVS, VVS funkcinių galimybių naudojimas, programų erozija, sprendimų paramos sistemos, The Accounting Library SPS.Evaluation of Enterprice Planning Systems' Functionality Usage Česlovas Ratkevičius, Donatas RatkevičiusSummaryModern companies spend huge amounts of money on the acquisition and maintenance of the Enterprise Resource Planning (ERERP) systems which automate their business processes. This expenditure composes a significant part of their whole IT budget. Unfortunately, according to practical researches, these investments are not always used efficiently, because companies use only a small part of the implemented ER P systems’ functionality. Moreover, usually through time they use less and less systems’ functions. Therefore, it is very important to periodically evaluate the ER P systems’ usage efficiency. It is necessary to have tools for such evaluation. The authors of the article have accumulated a several years’ experience in using “The Accounting Library” (TAL) decision support system in ERERP software selection projects. They suggest to expand this system by adapting it for performing evaluations of ERERP functionality usage. The described methods could be used also for developing specialized IT audit tools.

The necessity of funds for investment in capital intensive public projects has pushed public agencies to search for new procurement alternatives. Thus, in the early 1980s, the idea of private finance initiative (PFI) as a method of financing large-scale, capital intensive projects emerged in Australia. The method is aimed at resolving the shortage of public funds for major investments through the funding capability of private entities. Later, the method was widely used by other governments with the same name or different names such as BOT (build-operate-transfer) in the countries having different legal structures. This paper describes the mechanism of PFI used by the UK Government and evaluates three case studies in achieving the essential characteristics of adequate risk transfer and value for money to the taxpayer. Santrauka Fondų poreikis investuoti į intensyvaus kapitalo viešuosius projektus pastūmėjo viešąsias įstaigas ieškoti naujų turto įsigijimo alternatyvų. Dar praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje Australijoje atsirado būdas finansuoti didžiulius, daug kapitalo reikalaujančius projektus – privataus finansavimo iniciatyvos idėja. Šiuo metodu siekiama išspręsti viešųjų lėšų trūkumo problemą, daugeliu atvejų skiriant lėšas iš privačių organizacijų fondų. Vėliau minėtąjį metodą plačiai taikė kitų šalių su skirtingomis teisinėmis struktūromis vyriausybės. Straipsnyje paaiškinamas privataus finansavimo iniciatyvos mechanizmas, kurį taiko Jungtinės Karalystės vyriausybė ir įvertinami trijų atliktų tyrimų rezultatai, pateikiamos pagrindinės charakteristikos. Резюме Потребность в фондах для инвестирования капитала в общественные проекты привела к тому, что общественные учреждения вынуждены искать новые альтернативы для приобретения имущества. Еще в 80-е годы прошлого столетия в Австралии родилась идея, как финансировать глобальные проекты, требующие большого количества средств, – так называемая идея частного финансирования. Этот способ позволяет решить проблему нехватки общественных средств, при этом средства выделяются из фондов частных организаций. Позже упомянутый способ широко использовался правительствами разных стран с разными правовыми структурами. В статье объясняется механизм инициативы частного финансирования. Данный механизм используется правительством Великобритании, в нем сочетаются результаты трех проведенных исследований, характеристики которых представлены в статье.

Lietuvos vyrų ir moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės (VGT) skirtumas – 9,8 metų – yra didžiausias ES ir vienas didžiausių tarp viso pasaulio šalių, rodantis, jog Lietuvos vyrų sveikatingumas ir gerovė yra ženkliai pažeisti. Tyrimo tikslas – išanalizuoti Lietuvos vyrų ir moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės skirtumo gilumines psichosocialines priežastis. Tyrimo medžiaga ir metodai. Kokybinis tyrimas atliktas giluminio interviu metodu apklausiant Klaipėdos rajono gyventojus. Tyrime dalyvavo 8 informantai: 7 vyrai ir 1 moteris. Rezultatai. Apibendrinus visų informantų pasisakymus gyvenimą trumpinančių veiksnių tema, išryškėjo, kad labiausiai skundžiamasi pinigų stoka, prasta emocine būkle, požiūrio į vyriškumą ypatumais, netinkamai susiklosčiusiais santykiais šeimoje. Nevienareikšmiai vertinamas interneto poveikis sveikatai – dalies informantų nuomone, internetas naudingas, kitų tyrimo dalyvių nuomone – žalingas sveikatai. Informantai nevienareikšmiai vertino alkoholio vartojimą, rūkymą, vartojimo motyvus bei poveikį sveikatai. Dauguma tyrimo dalyvių pripažino, kad vyrai rūpinasi sveikata mažiau, nei moterys – jie vengia profilaktinių pasitikrinimų, nenoriai lankosi pas gydytojus dėl prastos sveikatos apsaugos sistemos bei didelių eilių. Visi informantai pripažino, kad psichologinis stabilumas turi didelę įtaką gyvenimo kokybei ir jo trukmei. Išvados. Išskirtinai didelio Lietuvos vyrų ir moterų VGT skirtumo, lyginant su kitomis ES ir pasaulio šalimis, negalima paaiškinti vien biologiniais veiksniais. Lietuvos vyrų sveikatą žalojanti elgsena – polinkis į nesaikingą alkoholio vartojimą, rūkymas, rizikingesnė nei moterų elgsena, nesirūpinimas sveikatos tausojimu, vengimas tikrintis sveikatą yra nepalankių ekonominių bei psichosocialinių aplinkybių pasekmė. Siekiant sumažinti vyrų ir moterų VGT skirtumo gilumines priežastis, reikėtų orientuotis ne tiek į draudimais grindžiamas priemones, tokias kaip alkoholio įsigijimo ir vartojimo, rūkymo ar alkoholio reklamos draudimas, o į galimybių sudarymą gyventojų ekonominės padėties stiprinimui, geresnes infrastruktūros sąlygas, emigracijos ir nedarbo mažinimą. Būtini tolimesni ir išsamesni šios srities tyrimai, siekiant įvardinti bei pašalinti gilumines Lietuvos vyrų ir moterų VGT skirtumo priežastis. Šiame straipsnyje apžvelgiama užsienio šalių patirtis, taikant sensorinę integraciją kaip vieną iš galimų profe­sinio streso įveikos metodų.

Pastaraisiais dešimtmečiais didžiąsias Latvijos bibliotekas, muziejus ir archyvus gerokai papildė latvių išeivijos mokslo, kultūros ir švietimo darbuotojų, politikų ir visuomeninių organizacijų dokumentai. Ir nedidelės kolekcijos, ir gausūs asmeniniai archyvai, gauti iš įvairių šalių, kuriose telkėsi latvių išeivija (JAV, Australija, Vokietija, Švedija ir kt. šalys), teikia geras galimybes tyrinėti XX amžiaus latvių diasporą ir atsakyti į klausimą, kaip per pusšimtį metų negyvent Latvijoje pavyko išlaikyti tautinį tapatumą ir nepriklau­somos Latvijos valstybės idėją. Žinoma, kiekviena atminties institucija turi savus dokumentų komplektavimo kriterijus, istoriškai susiformavusias nuostatas, kurios yra svarbios užmezgant ir stiprinant ryšius, be to, egzistuoja skirtingos dokumentų tvarkymo ir inventorinimo tradici­jos. Visa tai neleidžia esmingai kiekybiškai palyginti įvairių institucijų naujų įsigijimų apimčių. Vis dėlto galima teigti, jog daugiausia latvių išeivijos dokumentinio paveldo dabar yra sukaupta Latvijos nacionalinėje bibliotekoje ir Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje, Literatūros ir muzikos muziejuje ir Latvijos valstybės archyve. Straipsnyje pateikiama pavyzdžių iš latvių išeivijos kultūros darbuotojų asmeninių archyvų, saugomų Latvijos nacionalinėje bibliotekoje (H. Biezajo ir M. Gopperio archyvai) ir Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje (U. Gėrma­nio ir H. Rudzyčio archyvai). Reikšmingas yra religijos istorijos ir folkloro tyrėjo Haraldo Biezajo (Haralds Biezais, 1909–1995) archyvas, atspindintis jo plačius mokslinius interesus; kartu jis yra tipiškas išeivijos likimo intelektinės emigracijos sąlygomis liudijimas. Viena vertus, archyvas reprezentuoja tarptautiniu mastu pripažintą mokslininką, bet, kita vertus, atskleidžia ne tik H. Biezajo veiklą išeivijoje, bet daug plačiau: latvių knygų, autorių, redaktorių ir apskritai latvių leidybos situaciją. Savo ruožtu leidėjo Mikelio Gopperio (Miķelis Goppers, 1908–1996) archyve – rankraščiai ir knygų maketai, korektūros egzemplioriai ir iliustracinė medžiaga, labai plati M. Gopperio korespondencija su knygų autoriais, dailininkais, spaustuvių darbuotojais ir platintojais. Šie dokumentai pateikia labai konkrečių liudijimų apie knygų sumanymo ištakas ir jau parengtų leidyklos „Zelta ābele“ („Aukso obelis“) leidinių likimus, taip pat apie nerealizuotas leidyklos idėjas. Istoriko Uldžio Gėrmanio (Uldis Ģērmanis, 1915–1997) istorijos tyrimus, publicistikos ir prozos kūrybą, leidybos, išeivijos bendruomenių padėtį ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklauso­mybę atskleidžia jo archyvas, saugomas Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje. Daug medžiagos išeivijos knygos istorijos tyrimams yra šios bibliotekos dokumentų kolekcijose, ypač daug – Helmaro Rudzyčio (Helmārs Rudzītis, 1903–2001) asmenybei tirti. Jo archyve – visas 90 metų laikotarpis: asmeniniai laiškai, autorių teisių sutartys, leidyklos „Grāmatu draugs“ („Knygų draugas“, įkurta 1926 m.) veiklos nuotraukos, H. Rudzyčio nuo 1949 m. leisto laikraščio „Laiks“ („Laikas“) archyvo dokumentai.

Pastaraisiais dešimtmečiais didžiąsias Latvijos bibliotekas, muziejus ir archyvus gerokai papildė latvių išeivijos mokslo, kultūros ir švietimo darbuotojų, politikų ir visuomeninių organizacijų dokumentai. Ir nedidelės kolekcijos, ir gausūs asmeniniai archyvai, gauti iš įvairių šalių, kuriose telkėsi latvių išeivija (JAV, Australija, Vokietija, Švedija ir kt. šalys), teikia geras galimybes tyrinėti XX amžiaus latvių diasporą ir atsakyti į klausimą, kaip per pusšimtį metų negyvent Latvijoje pavyko išlaikyti tautinį tapatumą ir nepriklau­somos Latvijos valstybės idėją. Žinoma, kiekviena atminties institucija turi savus dokumentų komplektavimo kriterijus, istoriškai susiformavusias nuostatas, kurios yra svarbios užmezgant ir stiprinant ryšius, be to, egzistuoja skirtingos dokumentų tvarkymo ir inventorinimo tradici­jos. Visa tai neleidžia esmingai kiekybiškai palyginti įvairių institucijų naujų įsigijimų apimčių. Vis dėlto galima teigti, jog daugiausia latvių išeivijos dokumentinio paveldo dabar yra sukaupta Latvijos nacionalinėje bibliotekoje ir Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje, Literatūros ir muzikos muziejuje ir Latvijos valstybės archyve. Straipsnyje pateikiama pavyzdžių iš latvių išeivijos kultūros darbuotojų asmeninių archyvų, saugomų Latvijos nacionalinėje bibliotekoje (H. Biezajo ir M. Gopperio archyvai) ir Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje (U. Gėrma­nio ir H. Rudzyčio archyvai). Reikšmingas yra religijos istorijos ir folkloro tyrėjo Haraldo Biezajo (Haralds Biezais, 1909–1995) archyvas, atspindintis jo plačius mokslinius interesus; kartu jis yra tipiškas išeivijos likimo intelektinės emigracijos sąlygomis liudijimas. Viena vertus, archyvas reprezentuoja tarptautiniu mastu pripažintą mokslininką, bet, kita vertus, atskleidžia ne tik H. Biezajo veiklą išeivijoje, bet daug plačiau: latvių knygų, autorių, redaktorių ir apskritai latvių leidybos situaciją. Savo ruožtu leidėjo Mikelio Gopperio (Miķelis Goppers, 1908–1996) archyve – rankraščiai ir knygų maketai, korektūros egzemplioriai ir iliustracinė medžiaga, labai plati M. Gopperio korespondencija su knygų autoriais, dailininkais, spaustuvių darbuotojais ir platintojais. Šie dokumentai pateikia labai konkrečių liudijimų apie knygų sumanymo ištakas ir jau parengtų leidyklos „Zelta ābele“ („Aukso obelis“) leidinių likimus, taip pat apie nerealizuotas leidyklos idėjas. Istoriko Uldžio Gėrmanio (Uldis Ģērmanis, 1915–1997) istorijos tyrimus, publicistikos ir prozos kūrybą, leidybos, išeivijos bendruomenių padėtį ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklauso­mybę atskleidžia jo archyvas, saugomas Latvijos universiteto akademinėje bibliotekoje. Daug medžiagos išeivijos knygos istorijos tyrimams yra šios bibliotekos dokumentų kolekcijose, ypač daug – Helmaro Rudzyčio (Helmārs Rudzītis, 1903–2001) asmenybei tirti. Jo archyve – visas 90 metų laikotarpis: asmeniniai laiškai, autorių teisių sutartys, leidyklos „Grāmatu draugs“ („Knygų draugas“, įkurta 1926 m.) veiklos nuotraukos, H. Rudzyčio nuo 1949 m. leisto laikraščio „Laiks“ („Laikas“) archyvo dokumentai.

Nuo 1991 m. Lietuvos Respublikoje vykdoma žemės reforma, kurios metu atkuriamos nuosavybės teisės į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą bei parduodama laisva valstybinė žemė. Tuo pat metu vyksta ir ūkininkavimo formų transformacija. Šiuo laikotarpiu žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo poreikis naujai susikūrusiems ūkiams bei kitai paskirčiai padidino privačios žemės rinkos aktyvumą. Moksliniame straipsnyje nurodytos pagrindinės privačios žemės rinkos aktyvumo priežastys ir nustatytos žemės sklypų savybės, kurios lemia žemės sklypų perleidimo aktyvumą rinkoje. Tyrimo metu siekiama įvertinti nustatytų ryšių stiprumą. Tyrimui pasirinkta agrarinė teritorija greta Skuodo miesto. Nustatyta, jog patys žemės savininkai naudoja tik 46 % jiems nuosavybės teise priklausančios žemės ūkio paskirties žemės. Tai turi įtakos žemės perleidimo (ją naudojantiems ūkiniams subjektams) intensyvumui. Nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo reguliavimas teisinėmis priemonėmis gali paspartinti ūkinių struktūrų formavimosi procesą ir išvengti neracionalaus dirbamos žemės naudojimo.

Straipsnyje, siekiant įvairiapusiškai išnagrinėti teorinius metodologinius draudėjų elgsenos tyrimo aspektus, visų pirma pateikiamas draudimo paslaugų vartotojų elgsenos sampratos apibūdinimas. Remiantis paslaugų rinkodaros, taip pat finansinių paslaugų rinkodaros teoretikų ir praktikų mokslinių tyrimų rezultatais analizuojami draudėjų elgsenos metodologiniai klausimai trimis atvejais: prieš draudimo paslaugų pirkimą, teikiant draudimo paslaugas (vartojant) ir po draudimo paslaugų įsigijimo (pirkimo). Remiantis respondentų anketinės apklausos rezultatų analize įvertinamos draudėjų elgsenos apraikos Lietuvos gyvybės draudimo paslaugų rinkoje.