Academic literature on the topic 'Italų kalba'

Šio straipsnio tyrimo objektas – keiksmažodžių vertimas iš italų kalbos į lietuvių kalbą. Straipsnyje analizuojami grasinimai ir plūstamojo pobūdžio keiksmai, jų prasmė ir semantinis stiprumas tekste originalo kalba, gilinamasi, kaip šie leksiniai vienetai perteikiami lietuvių kalba, mėginama nustatyti, kokie jų perteikimo būdai pasirenkami dažniausiai. Visi pavyzdžiai surinkti iš Italo Calvino romano II sentiero dei nidi di ragno ir jo vertimo į lietuvių kalbą (Vorų lizdų takais, iš italų kalbos vertė Lina Spurgevičiūtė).

Straipsnyje apžvelgiami sociolingvistinio tyrimo, atlikto nagrinėjant internetinius ir spausdintus darbo skelbimus, rezultatai. Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti, kurių kalbų ir kokių kalbos įgūdžių šiuo metu labiausiai reikia Lietuvoje veikiančioms verslo įmonėms. Tyrimo medžiagą sudaro 1063 lietuvių kalba parašyti interneto svetainių, nacionalinių dienraščių ir rajonų laikraščių darbo skelbimai. Atliktas tyrimas parodė, kad dažniausiai Lietuvos įmonės ieško darbuotojų, mokančių kelias kalbas: ne tik plačiai vartojamas anglų, rusų, vokiečių, lenkų, bet ir retesnes – suomių, norvegų, danų, ispanų, italų, portugalų ar kt.; matyti, kad darbdaviai pageidauja, jog būsimieji darbuotojai mokėtų ir taisyklingą lietuvių kalbą. Pastebėta, kad darbo skelbimuose kalbos įgūdžiai dažniausiai apibūdinami nesiremiant Bendrąja Europos kalbų mokėjimo orientacine sistema, todėl formuluotės yra abstrakčios ir gali būti skirtingai suprantamos darbdavių ir darbuotojų.

Svetimžodžiai grožinėje literatūroje vartojami įvairiais tikslais. Tad vertėjams, verčiantiems grožinius tekstus iš vienos kalbos ir kultūros į kitą, kyla klausimas, kaip šiuos leksinius vienetus perteikti vertime, kad jie tekste vertimo kalba atliktų tas pačias funkcijas kaip ir tekste originalo kalba ir kad juos suprastų teksto vertimo kalba skaitytojai. Šių leksinių vienetų perteikimo būdai yra įvairūs, bendros nuomonės, kuris iš jų geriausias, nėra. Šiame straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai italų vertimo tyrinėtojų darbai apie svetimžodžius bei jų funkcijas grožiniame tekste ir aptariami galimi jų perteikimo vertime būdai. Atvejo analizei pasirinkta Vilniuje gimusio lenkų kilmės italų rašytojo Igorio Argamantės (Igor Argamente) knyga „Gerico 1941. Storie di ghetto e dintorni“ (2010 m.) ir jos vertimas į lietuvių kalbą („Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“, iš italų k. vertė Toma Gudelytė, 2014 m.). Atliekant analizę, gilinamasi į svetimžodžių funkcijas ir nagrinėjama, kaip jie perteikti tekste vertimo kalba.

Į užsienį įvaikinami vaikai susiduria su itin dideliais pasikeitimais visose gyvenimo srityse. Svarbi šių pasikeitimų dalis yra nauja kalba, kurią jiems reikia išmokti kaip įmanoma greičiau, tačiau gana dažnai jos reikia mokytis kaip antrosios kalbos. Pastaraisiais metais daugiausia iš Lietuvos įvaikinamų vaikų išvyksta į Italiją. Straipsnyje analizuojami rezultatai iš sociolingvistinės apklausos, skirtos įtėviams italams, siekiant išsiaiškinti jų vaikų italų kalbos įsisavinimo lygį, greitį, įtėvių požiūrį į užsienio kalbas, pagalbą mokantis italų kalbos. Darbo tikslas – išnagrinėti veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos vaikų italų kalbos įsisavinimui. Apklausa yra ilgalaikio psicholingvistinio tyrimo apie įvaikintų vaikų kalbos raidą dalis.

Šis straipsnis aptaria prielinksnių naudojimo problemą, kuri dažnai yra didelė kliūtis užsienio stu­dentams mokantis italų kalbos. Prielinksnių vartojimas italų kalboje yra sudėtingas dėl daugelio faktorių, vienas kurių – artikeliai, sąlygojantys prielinksnius su artikeliais. Šis klausimas susijęs su daugeliu gramatinių aspektų, kuriuos suvokti patiems studentams yra sunku. Dėl šių niuansų Bendrųjų Europos kalbų metmenų (BEKM) A1 lygio studentams dažnai yra sudėtinga naudoti prielinksnius su artikeliais arba be artikelių. Su dar didesniais sunkumais susiduria studentai, ku­rių gimtoji kalba nėra kilusi iš romanų kalbų, kaip lietuvių kalba, kurioje artikeliai nenaudojami. Šiame straipsnyje apžvelgiama prielinksnių evoliucija, lyginant įvariose istorinėse italų kalbos grama­tikos knygose aptartas teorijas. Taip pat yra siūlomos kai kurios kalbos mokymo strategijos, kurias L2 dėstytojai gali naudoti mokant šią temą. Viena tokių strategijų galėtų būti deskriptorių, numatytų BEKM, naudojimas grįžtamuoju būdu: pradžioje besimokančiojo gebėjimai, aprašyti BEKM, palaips­niui tobulinami, pradedant nuo ribotų gramatikos žinių. Dėstytojas gali apibendrinti gramatikos taisykles ir taip ugdyti studento gebėjimus, numatytus BEKM. Aukštesniame kalbos mokėjimo lygyje, preš grįžtant prie to paties deskriptoriaus, šios taisyklės turi būti atnaujinamos gramatikos išimtimis. Labai dažnai prielinksnių ir artikelių naudojimas logiškai nėra paaiškinamas. Iš tiesų, prielinksnių evoliucija ir jų naudojimas kartu su artkeliais rodo, kad daugelis italų kalbos modifikacijų kilę iš stilistinų požiūrių. Nuo Renesanso laikų italų kalbos vystymasis yra susijęs su literatūra, todėl daug gramatikos taisyklių pakeitimų yra diskusijų tarp filologų ir kalbininkų dėl kalbos stiliaus pasekmė.

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pristatoma pastarojo dešimtmečio (2008–2018 m.) vertimų iš lietuvių į italų kalbą apžvalga. Visi autoriui žinomi lietuvių kūrinių vertimai į italų kalbą apžvelgiami pagal žanrus: proza, poezija, eseistika ir dramaturgija. Analizė atskleidė, kad poezija yra labiausiai verčiamas žanras, tačiau per nagrinėjamą laikotarpį buvo išleisti ir keli reikšmingi romanai bei esė. Analizėje nustatytas terminus post quem – 2007 m.: tais metais Lietuva buvo Turino knygų mugės garbės viešnia. Šia apžvalga siekiama ne tik atnaujinti duomenis apie lietuvių literatūrą Italijoje, bet ir aptarti dabartinę jos padėtį. Iš statistinių duomenų įžvelgiama teigiama tendencija, t. y. pastebimas nuolatinis išverstų kūrinių skaičiaus augimas. Pažymėtina, kad per pastaruosius penkerius metus buvo išversta beveik dvigubai daugiau negu per 2005– 2008 m. Tačiau tai, kad nuolat auga vertimų, o ne nuolatinių vertėjų skaičius, byloja, kad tokie rezultatai buvo pasiekti ne dėl išorinių įvykių, bet dėl kelių atsidavusių, nenuilstančių vertėjų darbo.

Tai, kad transkodavimo procesas (dekodavimas ar užkodavimas) dvikalbiame žodyne yra apskritai įmanomas ir kad vienos kalbos konceptams galima rasti leksinę raišką kitose kalbose, įvairių šalių mokslininkams nekyla abejonių. Tačiau pasitaiko atvejų, kai perėjimas nuo vieno leksinio kodo prie kito tampa tikru iššūkiu leksikografui. Taip atsitinka tuomet, kai jis susiduria su ypatingu leksikos tipu – vadinamąja ekvivalentų neturinčia leksika. Šias leksemas yra sudėtinga perteikti kita kalba, nes jose nuo leksinės, gramatinės, stilistinės ir vertinamosios reikšmės yra neatsiejamas jų kultūrinis komponentas, suteikiantis neįkainojamos informacijos apie šiais žodžiais įvardytų reiškinių ypatumus ir jų vaidmenį konkrečiai kalbinei bendruomenei. Neatsižvelgus į kultūrinio reikšmės komponento niuansus, neįmanoma rasti adekvataus atitikmens verčiamojoje kalboje. Taigi šio darbo tikslas – panagrinėti ekvivalentų neturinčios leksikos leksikografinio aprašo ypatumus aktyviuosiuose lietuviškuose žodynuose, daugiausiai dėmesio skiriant onomasiologiniam neekvivalentiškumui. Analizės objektu yra pasirinkti keturi didelės apimties dvikalbiai žodynai: „Lietuvių–italų kalbų žodynas“ (2003), „Lietuvių–italų kalbų žodynas“ (2005), „Lietuvių–ispanų kalbų žodynas“ (2002) ir „Didysis lietuvių–prancūzų kalbų žodynas“ (2006).

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje siekiama suprobleminti Roberto Esposito pasiūlytą Augusto Del Noce’ės ir Gianni Vattimo požiūrių į sekuliarizaciją ir nihilizmą analizę ir pateikti alternatyvią jų santykio interpretaciją. Tuo tikslu lyginami Del Noce’ės ir Vattimo modernybės ir ateizmo apmąstymai ir jais paremtos skirtingos sekuliarizacijos bei nihilizmo fenomenų interpretacijos. Teigiama, kad Esposito neadekvačiai įvertina tarp Del Noce’ės ir Vattimo filosofijų kylantį prieštaravimą. Del Noce’ės moderniojo ateizmo interpretacija turėtų būti vertinama ne kaip „ištirpstanti“ Vattimo silpnajame mąstyme, o kaip svarbus šiuolaikinės italų filosofijos idėjinio pliuralumo tyrinėjant sekuliarizacijos ir nihilizmo fenomenus ženklas.

SummaryThe paper presents a new tool for approaching foreign languages. The “A1 for everyone” (A1FE1) project aims to promote multilingualism (meaning the ability of an individual to use different languages) in tune with the focuses of EU language policy, i.e. “to make a wider range of languages available to learners to allow individual choice”. A1FE1 aims to create a series of compact manuals, language introduction guides, different from self-study courses or tourist phrasebooks, which should allow everyone to reach level A1 (“Breakthrough”) in a foreign language (L2), using the technologies available today and a new reader-tailored approach. In fact it is not a guide for a single language being translated into several others, but each L2 guide is written specifically for a type of L1 users, since combinations of typologically distant languages (Danish for Spanish, Czech for Finnish) must tackle the same A1 material in a different way compared to especially genetically similar languages (Danish for Swedish, Czech for Slovaks). The paper introduces the Italian language guide for Lithuanians (Italų kalba šnekantiems lietuviškai). There are two main principles in this project: the comparative and contrastive approach, which proceeds from what is familiar (L1) to illustrate what is new (L2) and the central role of the lexicon as vehicle of communication and unifying element of the three components of grammar (phonetics, morphology and syntax). This is the reason why the bulk of each guide consists of four sections presenting the sounds, the basic forms, logical connections and words of the L2, followed by a two-way minimal dictionary full with communicative examples. The level descriptors of the Common European Framework are not language-specific, hence A1 structures and lexicon should be selected according to teaching practice resources available in the countries where the L2 is spoken, such as syllabuses, word frequency lists, etc. Audio recordings of all L2 material presented in the guides and additional videos following the books’ structure can be accessed online. Italų kalba šnekantiems lietuviškai will serve in fact as a prototype, outlining practical and problematic aspects to take into consideration when drafting other guides. After its release, feedback from users and field experts will help evaluate the real development possibilities of the project, including the involvement of institutions at European level.

Šioje apžvalgoje trumpai aptariami italų grožinės literatūros vertimai į lietuvių kal­bą, lietuvių grožinės literatūros vertimai į italų kalbą ir šių vertimų istorija. Taip pat bendrais bruožais aptariamos galimos šios srities mokslinių tyrimų kryptys. Galima teigti, jog ši apžvalga yra preliminarus ir propedeutinis įvadas ruošiant išsames­nę italų–lietuvių ir lietuvių–italų kalbų vertimų bibliografiją. Keliamas klausimas, kada ir kokiomis sąlygomis Lietuvoje ir Italijoje buvo daugiausia verčiama iš vienos kalbos į kitą. Ieškant atsakymo į šį klausimą remiamasi lyginamuoju metodu. Tai nėra paprasta, nes Lietuvos ir Italijos vertimų istorinė periodizacija labai skiriasi. Be to, gali būti, kad tokią ekstralingvistinę temą labiau tiktų priskirti kultūros, kultūri­nių ryšių istorijai, o ne vertimo teorijai, tačiau įvairūs autoriai jau ne kartą pabrėžė glaudų šių dviejų tyrimo sričių ryšį, todėl tokia apžvalga, nors ir neišsami, gali būti naudinga tolesniems tyrimams.

Tyrimo objektas – lietuvių kalbos leksikos italų kilmės žodžiai. Darbo tikslas – pateikti išsamų lietuvių kalbos italų kilmės skolinių aprašą. Medžiaga. Daugiausia naudojantis rašytiniais šaltiniais (visų pirma žodynais), sudaryta skolinių iš italų kalbos duomenų bazė (Lietuvių kalbos italizmų sąvadas – LKIS), į kurią įtraukti 936 semantiniai vienetai. Ginamieji teiginiai ir tyrimo rezultatai. Tradicinis lietuvių kalbotyros požiūris, esą lietuvių kalbos skoliniai skirstytini vien į slavizmus ir germanizmus (be dar keleto iš gretimų kalbų), faktiškai menkina italų ir lietuvių tautų santykių istoriją, perša izoliuotos lietuvių valstybės bei siauro jos gyventojų kultūrinio, socialinio bei politinio akiračio vaizdą. Faktas, kad į lietuvių kalbą skoliniai iš italų kalbos pateko dažniausiai per kalbas tarpininkes (tai įrodo adaptacijos procesų lemiami fonetiniai pakitimai) negali būti pagrindas paneigti jų italų kilmę. Nors iš visų LKIS italizmų tik nedidelė dalis įeina į pagrindinį lietuvių kalbos leksikos fondą (vos apie 7 proc. visų italizmų VDU tekstyne pavartota daugiau nei 1000 kartų), bet apribojus statistiškai apdorojamų italizmų sąrašą, t.y. išmetus italizmus, nesiekiančius tam tikro skaičiaus pavartojimo atvejų, išryškėja tikslesnis italizmų pasiskirstymo pagal semantines grupes vaizdas: 1) 45 proc. visų italizmų sudaro buitinės kalbos žodžiai (tokie kaip autostrada, loterija, moto, pedalas, rizika, sijonas); 2) muzikos terminai siekia beveik penktadalį visų italizmų (... [toliau žr. visą tekstą]
The PhD thesis deals with Italian loanwoards in Lithuanian.

This chapter introduces Angelica Gorodischer, one of the most prominent fantasy and science-fiction writers in the Spanish-speaking world today, and presents her oeuvre within the context of other national and international authors such as Italo Calvino, Umberto Eco, Philip K. Dick, and Ursula K. Le Guin. Major works by the Argentinian author, such as the 1983 novel Kalpa Imperial [Imperial Kalpa], are analyzed in the context of their influence on the genre of science fiction by introducing a feminist sensibility to it. Since multiple storytellers record the vast history of the empire’s many rises and falls over an immense span of time, Kalpa Imperial has been seen as celebration of the power of storytelling. Besides Gorodischer’s storytelling capabilities, the chapter also examines her distinctive style, which includes the use of a playful wit and dry humor.