Academic literature on the topic 'KAP0'
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the lists of relevant articles, books, theses, conference reports, and other scholarly sources on the topic 'KAP0.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Journal articles on the topic "KAP0"
1
Iwano, Sayaka, Ayaka Satou, Shigeru Matsumura, Naoyuki Sugiyama, Yasushi Ishihama, and Fumiko Toyoshima. "PCTK1 Regulates Integrin-Dependent Spindle Orientation via Protein Kinase A Regulatory Subunit KAP0 and Myosin X." Molecular and Cellular Biology 35, no. 7 (January 20, 2015): 1197–208. http://dx.doi.org/10.1128/mcb.01017-14.
Full textAbstract:
Integrin-dependent cell-extracellular matrix (ECM) adhesion is a determinant of spindle orientation. However, the signaling pathways that couple integrins to spindle orientation remain elusive. Here, we show that PCTAIRE-1 kinase (PCTK1), a member of the cyclin-dependent kinases (CDKs) whose function is poorly characterized, plays an essential role in this process. PCTK1 regulates spindle orientation in a kinase-dependent manner. Phosphoproteomic analysis together with an RNA interference screen revealed that PCTK1 regulates spindle orientation through phosphorylation of Ser83 on KAP0, a regulatory subunit of protein kinase A (PKA). This phosphorylation is dispensable for KAP0 dimerization and for PKA binding but is necessary for its interaction with myosin X, a regulator of spindle orientation. KAP0 binds to the FERM domain of myosin X and enhances the association of myosin X-FERM with β1 integrin. This interaction between myosin X-FERM and β1 integrin appeared to be crucial for spindle orientation control. We propose that PCTK1-KAP0-myosin X-β1 integrin is a functional module providing a link between ECM and the actin cytoskeleton in the ECM-dependent control of spindle orientation.
2
Liu, Y. X., G. Q. Shi, H. X. Wang, P. C. Wan, H. Tang, H. Yang, and F. Guan. "Polymorphisms of KAP6, KAP7, and KAP8 genes in four Chinese sheep breeds." Genetics and Molecular Research 13, no. 2 (2014): 3438–45. http://dx.doi.org/10.4238/2014.april.30.5.
Full text
3
Virse, Ingrīda Līga. "Neįprastas kario kapas Mazkatuži kapinyne." Archaeologia Lituana 14 (January 1, 2013): 111–19. http://dx.doi.org/10.15388/archlit.2013.0.2638.
Full textAbstract:
Mazkatuži kapinynas (Rucavos seniūnija) yra nuodugniausiai ištirtas ir mažiausiai žinomas archeologinis senojo geležies amžiaus paminklas Kuršo pietvakariuose. Mazkatuži radavietė yra Šventosios upės dešiniajame krante, maždaug 15 km nuo Baltijos jūros pakrantės. Ji reprezentuoja nurody to meto kuršių materialinę kultūrą ir laidoseną. Pietvakarinė Kuršo dalis liečiasi su Vakarų Lietuvos griautinių kapų su akmenų vainikais kultūra ir sudaro šios kultūros šiauriausiąją periferiją. Šis regionas nuo centrinės dalies skiriasi kai kuriais laidosenos ritualo ypatumais. Svarbiausi jų yra akmenų vainikų nebuvimas (dažniau aptinkami atskiri akmenys arba jų eilės) ir žemi sampilai virš kapų (Kapsēde, Mazkatuži). 1942 metais, kasinėjant Mazkatuži kapinyną, ant vienos kalvos (pasak E. Wahle’s, tai kalva numeris IV) po apdegusių akmenų ir medžio degėsių sluoksniu buvo atrastas kario kapas su žirgu (2, 5 pav.). Žirgas gulėjo tame pačiame lygyje kaip ir palaidotas karys. Šalia žirgo griaučių likučių rasti dvidaliai žąslai su šoniniais žiedais, į daugybę dalių suskilusi geležinė žirgo gerklės plokštelė, žalvarinė žirgo nosies plokštelė – plona plokštelė be papuošimų su ąselėmis šonuose ir viename gale, kuri odiniu dirželiu buvo pritvirtinta prie keturkampio skirstytuvo. Pusrutulio formos kniedės gali būti laikomos puošiamuoju elementu (6 pav.). Šitokios kamanos būdingos Dollkeimo-Kovrovo kultūrai (skirtingai nuo Mazkatuži kapinyne rastų apynasrių Dollkeimo-Kovrovo kultūros žąslai leidžia žirgo liežuviui laisvai judėti). Mazkatuži kapinyno 23 kape rasta daug įkapių, išdėliotų kuršiams tipiška tvarka. Galvūgalyje guli miniatiūrinis molinis indelis, siauraašmenis kirvis su skyle kote, durklas, ieties antgaliai, yla ir kaltas (7, 8 pav.). Ieties antgalių forma įprasta aptariamam laikotarpiui, kuršiams neįprastas tik įdėtų į kapą iečių kiekis – keturios. Neįprastas yra ir siauraašmenis kirvis. Papuošalai – antkaklė buoželiniais galais, dvi arba trys laiptelinės segės (V grupė pagal M. Michelbertą) – rasti taip, kaip jie buvo nešioti. Kapo viduryje rasti šalia vienas kito galąstuvai, du pentinai su spygliais lankelio priekyje ir viena sagtis, kurie buvo įdėti į kapą galbūt kaip papildomas inventorius (5, 7:5–7, 8:1, 8) pav. Mazkatuži kario kapo datavimą palengvina šešios romėniškos žalvarinės monetos trijuose kapuose (11, 12, 21 kapai), trys iš jų buvo nustatytos: Hadrianas (117–138), Faustina Filija (apie 130–175), Markas Aurelijus (161–180). Tai leidžia mums datuoti po IV kalva esančius kapus B2/C1 periodu. Mazkatuži kapinyno kario kapas labai panašus į Dollkeimo-Kovrovo kultūros kapus. Šis kapas pateikia papildomos informacijos ir rodo, kokie intensyvūs senajame geležies amžiuje buvo ryšiai. Jie neapsiribojo vien prekių mainais, tai patvirtina santykinai didelis romėniškųjų žalvarinių monetų kiekis (Mazkatuži kapinyne rastos 29 tokios monetos), stiklo ir emalio karoliai, be to, kai kurių papuošalų ar ginklų formos. Buvus abipusę įtaką rodo ir laidosena, pavyzdžiui, žirgo laidosena, galbūt ir akmenų dėjimas virš kapų arba skydų įdėjimas į kapą. Galbūt kai kuriais atvejais negalima atmesti fizinio Rytų Prūsijos gyventojų buvimo vėlesnėse Kuršo srityse. Iš vokiečių k. vertė Saulius Lapinskas...Kriegergrab aus dem Grдberfeld MazkatužiIngrīda Līga Virse...
4
Kapinos, Larisa E., Binlu Huang, Chantal Rencurel, and Roderick Y. H. Lim. "Karyopherins regulate nuclear pore complex barrier and transport function." Journal of Cell Biology 216, no. 11 (September 1, 2017): 3609–24. http://dx.doi.org/10.1083/jcb.201702092.
Full textAbstract:
Nucleocytoplasmic transport is sustained by karyopherins (Kaps) and a Ran guanosine triphosphate (RanGTP) gradient that imports nuclear localization signal (NLS)–specific cargoes (NLS-cargoes) into the nucleus. However, how nuclear pore complex (NPC) barrier selectivity, Kap traffic, and NLS-cargo release are systematically linked and simultaneously regulated remains incoherent. In this study, we show that Kapα facilitates Kapβ1 turnover and occupancy at the NPC in a RanGTP-dependent manner that is directly coupled to NLS-cargo release and NPC barrier function. This is underpinned by the binding affinity of Kapβ1 to phenylalanine–glycine nucleoporins (FG Nups), which is comparable with RanGTP·Kapβ1, but stronger for Kapα·Kapβ1. On this basis, RanGTP is ineffective at releasing standalone Kapβ1 from NPCs. Depleting Kapα·Kapβ1 by RanGTP further abrogates NPC barrier function, whereas adding back Kapβ1 rescues it while Kapβ1 turnover softens it. Therefore, the FG Nups are necessary but insufficient for NPC barrier function. We conclude that Kaps constitute integral constituents of the NPC whose barrier, transport, and cargo release functionalities establish a continuum under a mechanism of Kap-centric control.
5
Avliyakulov, Nuraly K., Julius Lukeš, and Dan S. Ray. "Mitochondrial Histone-Like DNA-Binding Proteins Are Essential for Normal Cell Growth and Mitochondrial Function in Crithidia fasciculata." Eukaryotic Cell 3, no. 2 (April 2004): 518–26. http://dx.doi.org/10.1128/ec.3.2.518-526.2004.
Full textAbstract:
ABSTRACT The Crithidia fasciculata KAP2 and KAP3 proteins are closely related kinetoplast-specific histone-like DNA-binding proteins. The KAP2 and KAP3 genes are 46% identical and are arranged in tandem on the chromosomal DNA. Disruption of both alleles of either gene alone shows no detectable phenotype. However, replacement of both copies of the sequence encoding the entire KAP2 and KAP3 locus increases maxicircle mRNA levels two- to fourfold. These double-knockout cells are viable but grow extremely slowly, have reduced respiration and very abnormal cell morphologies, and accumulate numerous large vacuoles. The extreme phenotype of these mutant cells suggests an important role for the KAP2 and KAP3 proteins in mitochondrial metabolism and cell growth.
6
Michelbertas, Mykolas. "Romėniškų monetų radinys Centrinėje Lietuvoje." Archaeologia Lituana 15 (January 1, 2015): 40–46. http://dx.doi.org/10.15388/archlit.2014.15.4886.
Full textAbstract:
2008 m. pavasarį Kulautuvoje (Kauno r.) statybų metu kasant griovį buvo suardytas griautinis kapas. Šio kapo įkapes sudaro žalvarinė antkaklė šaukštiniu galu, šešios žalvarinės trikampio pjūvio apyrankės ir 12 romėniškų monetų. Džiugu, kad aptikti daiktai pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų Vilniuje. Šaukštinė antkaklė turi apskrito pjūvio lankelį, puoštą keturiais profiliuotais žiedais (1:1 pav.). Ant lankelio yra užkabinta grandelė su dviejų grandinėlių liekanomis. Ši antkaklė priklauso II šaukštinių antkaklių, kurios Lietuvos teritorijoje plačiausiai nešiotos C2–C3 periodais, grupei. Įdomu, kad Centrinėje Lietuvoje pavienės šaukštinės antkaklės turi ant lankelio užkabintas grandinėles, prie kurių kartais prikabinami lazdeliniai smeigtukai (Seredžius, Jurbarko r., kapas Nr. 47). Tokių antkaklių rasta vaikų kapuose. Trikampio pjūvio apyrankės yra puoštos skersiniais bei išilginiais grioveliais, rantelių eilėmis (1:2–7 pav.). Dalis apyrankių yra aplaužytos, deformuotos. Visos šios apyrankės priklauso trikampio pjūvio apyrankių I grupei. Šios grupės apyrankės Lietuvos teritorijoje pasirodė C1a periodo pabaigoje, tačiau daugiausia naudotos C1b–C3 perioduose. Minėti daiktai (antkaklė ir apyrankės) rodo, kad Kulautuvoje buvo suardytas vaiko (greičiausiai, mergaitės) kapas. Įdomiausias kapo radinys – romėniškos monetos. Tai yra pirmasis romėniškų monetų radinys Centrinės Lietuvos kapinynuose. Gaila, bet monetos iš Kulautuvos kapo yra blogai išlikusios, kai kurios jų stipriai korodavusios, neįskaitomos. Tiksliai datuotos yra 7 monetos. Tai Antonino Pijaus (138–161 m.) dupondijus (2:1 pav.), du Faustinos I (mirusi 141 m.) sestercijai, kaldinti po jos mirties (2:2–3 pav.), du Komodo (177–192 m.) sestercijai (2:4–5 pav.), Lucilos (mirusi 183 m.) sestercijus (2:6 pav.), Julijos Mamėjos (mirusi 235 m.) sestercijus (2:7 pav.). Kitos monetos – sestercijai sunkiai nustatomos. Dalį jų sąlyginai galima skirti Antoninų valdymo laikotarpiui (2:9–10 pav.). Surasti papuošalai ir monetos leidžia kalbėti apie Kulautuvos vaiko kapo chronologiją. Vėlyviausia gerai išlikusi moneta yra Julijos Mamėjos, todėl realiausia kapo data yra C1b periodo pabaiga, t. y. III a. vidurys. Kaip minėta, Kulautuvos kape surastos monetos yra pirmasis tokio pobūdžio radinys Centrinėje Lietuvoje, kai kartu rasta kitų romėniško importo daiktų (žalvarinis indas, sparninės ir A69 tipo segės, stiklo ir emalio karolių apvaros). Iš viso Lietuvos teritorijoje yra žinoma 40 laidojimo paminklų, kuriuose rasta romėniškų monetų (3 pav.). Daugiausia paminklų su monetomis kapuose yra Vakarų Lietu voje – čia žinomi 27 kapinynai su monetomis kapuose. Nemuno žemupio teritorijoje žinomi 5 kapinynai, Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje – 5 pilkapynai, Užnemunėje – 2 laidojimo paminklai su romėniškomis monetomis ir 1 paminklas Centrinėje Lietuvoje (Kulautuva). Vakarų Lietuvoje dauguma kapų su romėniškomis monetomis yra palyginti siaurame pajūrio ruože, nutolusiame nuo jūros kranto iki 25–90 km. Šiek tiek toliau nuo jūros yra nutolę Nemuno žemupio kapinynai – iki 40–65 km. Matyt, paprotys dėti monetas į kapus šiame regione paplito dėl kultūrinių-prekybinių ryšių viena pagrindinių to meto komunikacijos arterijų – Nemuno upe. Šiuo keliu su importo daiktais paprotys dėti romėniškas monetas į kapus atkeliavo į Užnemunę ir Centrinę Lietuvą. Žemaitiją ir Šiaurės Lietuvą paprotys galėjo pasiekti palaikant ryšius Nemuno intakais – Dubysa, Nevėžiu. Kai kurie laidojimo paminklai pilkapynų teritorijoje nuo jūros yra nutolę apie 155 km (Vaitiekūnai, Radviliškio r.). Neatmestina galimybė, kad papročio dėti į kapus monetas paplitimui galėjo turėti įtakos ir gyventojų iš pajūrio migracija į kitus dab. Lietuvos regionus. Monetos kapuose priklauso laikotarpiui nuo Nerono (54–68 m.) iki Treboniano Galo (251–253 m.). Antoninų monetos į kapus dėtos daugiausia 180–220 m., Severų monetos – 210–240 m. Absoliuti dauguma kapuose rastų romėniškų monetų yra sestercijai, retai pasitaiko dupondijų, antoninianų, asų. Monetų kiekis atskiruose kapuose yra skirtingas. Daugumoje kapų aptikta nuo 1 iki 3 monetų, retesni kapai, kuriuose rasta nuo 4 iki 10 monetų. Yra kapų, kuriuose rasta 13 monetų (Vaitiekūnai, kapas Nr. 13), 21 moneta (Aukštkiemiai, Klaipėdos r., kapas Nr. 369), 26 monetos (Lazdininkai, Kretingos r., kapas Nr. 66). Prie kapų su dideliu monetų skaičiumi tenka skirti ir aptariamą Kulautuvos kapą. Monetų padėtis kapuose mirusiojo atžvilgiu yra įvairi. Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje absoliuti dauguma monetų aptinkamos mirusiojo galvūgalyje, tačiau yra kapų, kuriuose monetos aptinkamos krūtinės srityje arba prie šonų. Dviejuose kapuose romėniškos monetos aptiktos odiniame arba medžiaginiame (audekliniame) maišelyje. Monetų radinius kapuose sunku interpretuoti. Dalis monetų mirusiųjų galvūgalyje yra įdėtos į beržo tošies dėžutes kartu su kitais daiktais – įkapėmis. Šiuo atveju monetas galima vertinti kaip mirusiojo turtą, dėtą į kapą ar karstą. Turime atmesti versijas, kad romėniškos monetos į kapus buvo dėtos kaip amuletai arba kaip spalvotųjų metalų žaliava. Pavienes monetas kapuose reikėtų traktuoti kaip piniginius vienetus. Monetų piniginę funkciją liudytų ir tai, kad dalis jų rasta mirusiųjų juosmens srityje odiniuose arba medžiaginiuose maišeliuose (piniginėse?). P. K. Tacitas ,,Germanijoje“ rašė, kad romėnai išmokė germanus imti pinigus. II a.–III a. pirmoje pusėje, vykstant intensyviai prekybai su romėnais, matyt, ir baltai (vakarų baltai) išmoko imti pinigus ir jais naudotis. Paprotys dėti romėniškas monetas į kapus vakarinių baltų gentyse buvo plačiai paplitęs. Monetų rasta prūsų genčių, Lietuvos, Vakarų Latvijos, Mozūrijos kapinynuose. Šis paprotys paplito dėl tiesioginės romėniškų Padunojės provincijų įtakos ir kalba apie romėnų įtaką baltų dvasinei kultūrai.
7
Kavčič, Alja, Zvonka Rener Primec, Mirjana Perković Benedik, Nuška Pečarič Meglič, and Damjan Osredkar. "Ishemična možganska kap pri otrocih in mladostnikih." Slovenian Medical Journal 88, no. 3-4 (April 18, 2019): 184–96. http://dx.doi.org/10.6016/zdravvestn.2802.
Full textAbstract:
Ishemična možganska kap je v pediatrični populaciji redka, vendar predstavlja pomemben vzrok nevrološke oviranosti pri otrocih in mladostnikih. Z razvojem in dostopnostjo nevroradiološke diagnostike je danes prepoznava ishemične možganske kapi zgodnejša. Vzroki in dejavniki tveganja za ishemično možgansko kap pri otroku se pomembno razlikujejo od vzrokov pri odraslih, prav tako obstajajo pomembne razlike med neonatalnim in kasnejšimi starostnimi obdobji. Med najpogostejšimi vzroki ishemične možganske kapi v pediatrični populaciji so vaskulopatije, embolije pri prirojenih srčnih napakah in protrombotična stanja. Pogosto je vpletenih več dejavnikov hkrati. Klinična slika možganske kapi pri otroku v akutni fazi ni vedno jasno izražena, zato se diagnoza lahko postavi z zakasnitvijo. Možganska kap pri otroku ne povzroči le izgube določenih možganskih funkcij, temveč vpliva na celostni razvoj otroka.Z namenom zgodnjega prepoznavanja možganske kapi prispevek posebno pozornost namenja opisu različnih kliničnih slik možganske kapi pri otrocih ter dejavnikom tveganja zanjo. Članek podaja tudi trenutne smernice oz. priporočila s področja akutne obravnave in zdravljenja, katerih cilj je zmanjšanje obsega možganske okvare in izboljšanje izida pri otroku. Prispevek obravnava pediatrično ishemično možgansko kap, ki jo opredeljuje starostno obdobje med 28. dnem in 18. letom starosti.
8
Banytė-Rowell, Rasa. "Baitų kapinyno 37 kapas – inspiracija grįžti prie vakarų baltų arealų ryšių vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu klausimo." Archaeologia Lituana 14 (January 1, 2013): 157–80. http://dx.doi.org/10.15388/archlit.2013.0.2635.
Full textAbstract:
Baitų kapinynas (Klaipėdos r.) priklauso Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais arealui. 1997 m. atidengtas Baitų kapinyno 37 kapas priklauso centrinei kapinyno kapų grupei, datuojamai vėlyvojo romėniškojo laikotarpio viduriu. Šio straipsnio tikslas yra išsamiai paskelbti 37 kapo medžiagą, analizuojant ją vakarų baltų tarpusavio ry šių, kuriuos atspindi kitas Baitų kapinyno radinys – žiedas iš 31 kapo – plotmėje. 37 kapo vidurinę dalį suardė, greičiausiai, XIX a. pabaigoje iškastas bulviarūsis. Tikėtina, kad akmenys, dengę kapą, taip pat buvo iš dalies nuardyti stumdant kapinyno paviršių Baičių kolūkio fermų funkcionavimo laikais, nes kapo radiniai buvo aptikti labai negiliai (0,20–0,36 m gylyje) (1, 2 pav.). Pagal radinių išsidėstymą ir žandikaulio su pavieniu dantimi padėtį galima teigti, kad kapo mirusioji buvo orientuota galva į PR pusę. Duobės pietrytiniame, bulviarūsio nesuardytame areale rastos pasklidusios cilindrinės ir plokštinės įvijėlės, kurios vertintinos kaip audinio puošybos elementai (3a:1–3 pav.). Tarp jų rastas nedidelis klaipėdietiško pogrupio įvijinės apyrankės fragmentas (3a:6 pav.), sulaužytas uždaras žiedas (3a:7 pav.). Galima daryti prielaidą, kad įkartuotos vielos fragmentai (3a:4, 5 pav.) galėjo priklausyti rozetiniams smeigtukams su tutuliu, kurie išimti, iškasus XIX a. pabaigoje bulviarūsio duobę. Joje rastas deformuotos žalvarinės vielos gabaliukas, žalvarinės grandinėlės dalis, fajansinė pypkė (4 pav.). Pietrytiniame-rytiniame duobės kampe buvos medienos su tošies žymėmis liekanos (dėžutė?). Virš jos rastas žalvariu puoštų odinių juostelių junginio su sąsagomis papuošalas (3a:8–10 pav.), geležinis smeigtas (3b:3 pav.), vienas mėlyno stiklo ir keturi gintariniai karoliai (3b:4–8), sidabrinė įvijėlė (3b:2 pav.) ir trys žalvarinės įvijėlės. Greta medienos su radiniais plotelio, prie pat duobės krašto, buvo atkastas molinis lipdytas puodelis (3b:9; 6 pav.). 4 cm į Š nuo medienos su radiniais liekanų, ant panašios organinės medžiagos likučių gulėjo apskritas kabutis (3b:1 pav.). Pagal kūno orientavimo tradiciją pietų link ir radinių pobūdį 37 kapas skirtinas moteriškosios lyties mirusiajai, palaidotai C1b–C2 periode. Odinių juostelių junginys su sąsagomis, klaipėdietiško tipo įvijinės apyrankės fragmentas, smulkios audinio puošybos detalės, geležinis smeigtas, tošinė dėžutė rodo lokalinę mirusiosios aprangos ir papildomų įkapių dėjimo tradiciją. Apskritas kabutis su prilituota puošybine presuota plokštele – tikėtina, yra germaniškųjų kabučių-kapsulių, kurių įvairios formos buvo sukurtos vakarų baltų areale – nuo Mozūrijos regiono iki Lietuvos pajūrio, imitacija (5 pav.). Molinis lipdytas puodelis iš Baitų 37 kapo savo forma ir ornamentika yra labai artimas Dollkeimo tipo keramikai vakarų baltų Dollkeimo-Kovrovo kultūros areale. Kitas svarbus Baitų kapinyno radinys – sidabrinis „gyvatgalvis“ žiedas iš 31 kapo – taip pat liudija apie vidinius ryšius vakarų baltų srityse vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu. Šie žiedai (sidabriniai ir žalvariniai) paplitę nuo Mozūrijos ežeryno ir Sembos pusiasalio iki Lietuvos pajūrio ir Nemuno žemupio (7 pav.). Kapų kompleksų analizė rodo, kad gyvatgalviai žiedai Dollkeimo-Kovrovo srityje pasirodo C1a periodo pabaigoje, o išplinta C1b–C2 periode. Būtent tuo pačiu laikotarpiu Semboje kapuose atsiranda ir Dollkeimo tipo puodelių. Panašūs puodeliai Vakarų Lietuvoje laidojimo ritualuose galėjo būti naudoti kaip vietinio mažų keramikos indelių dėjimo į kapus papročio ir atėjusio iš Sembos regiono papročio susiliejimo padarinys. Baitų 37 kapo radiniai, kaip ir gyvatgalvis Baitų 31 kapo žiedas, žymi bendrų vakarų baltų dirbinių / simbolių mainus, kurie platesniame kontekste kai kuriais atvejais yra ir viso Baltijos jūros regiono ar Vidurio Europos Barbaricumo komunikacinio tinklo dalis. Šiuo atveju galima kalbėti ne vien apie kultūrinius bendrumus ir skirtumus, galbūt visai nesusijusius su etnine tapatybe, bet ir apie įvairiausių bendruomenių elito saviraiškos panašumus....Baitai Cemetery Grave 37 – an inspiration to return to the question of contacts between Western Balt Areas in Late Roman PeriodRasa Banytė-Rowell...
9
Кулаков, Владимир И. "Kaupo kapinyno baltiškoji dalis." Archaeologia Lituana 12 (March 16, 2011): 87–98. http://dx.doi.org/10.15388/archlit.2011.12.5135.
Full textAbstract:
Archeologijos paminklų kompleksas, kurį sudaro kelios atviros gyvenvietės, prekybos ir amatų gyvenvietė ir su ja susijęs pilkapynas-plokštinis kapinynas, taip pat du V ir XI a. plokštiniai kapinynai, yra Sembos pusiasalio šiaurinėje dalyje, 3 km nuo Zelenogradsko miesto centro, Mochovoje (buv. Wiskiauten) gyvenvietės šiaurinėje pusėje, Kaupo vietovėje. Nedideliame miške istoriniu pavadinimu ,,Kaup“, centre aukštumos, esančios per 11 m virš Baltijos jūros lygio, yra pilkapynas-plokštinis kapinynas. Šis istorinėje Prūsijoje žinomiausias archeologijos paminklas buvo surastas premjerleitenanto Wulffo 1865 m. rugpjūčio 3 d. Jis atkreipė dėmesį į suardytų kapų radinius rytinėje Kleine Kaup miško dalyje. Ilgamečiai pilkapyno Grosse Kaup ir plokštinio kapinyno Kleine Kaup tyrimai leido iškelti hipotezę, kad pilkapiuose buvo laidojami skandinavų kariai ir pirkliai, plokštiniuose kapuose – jų ainiai, asimiliuoti prūsų. 1930 m. pilkapyje (T. Ibsen mano – plokštiniame kape) K151b buvo aptiktas pirmasis vakarų baltų kilmės radinys. Griautinio kapo įkapės buvo šios: J.P.O tipo kalavijas su įspaudu ant geležtės, du juostiniai ietigaliai, bronzinė lankinė kuršiška segė, bronzinė pasaginė Carlsson FAC:S potipio segė, peilis. Kalavijo rankenos skersinis ir buoželė padengti sidabro plokštele, kurioje iškaltas ornamentas su supinto kryžiaus ir kitomis Ellinge stiliaus figūromis. Sprendžiant pagal įkapes, kapas priklauso vyrui, kariui. Kapo chronologija – IX a. antroji pusė–X a. 1937 m. O. Kleemannas ištyrė pilkapį K145, kuriame, be vyro griaučių, po storu akmenų grindiniu buvo aptikti dviejų arklių išlenktais ir sulaužytais kaklais griaučiai. Pagal pasaginės segės su užsuktais galais fragmentą pilkapis K145 datuojamas X–XI a. pradžia. Palaidotų arklių padėtis (guldyti ant pilvo palenkus kojas ir sulaužius kaklus) leidžia jų kapus skirti prūsiškajai laidojimo formai. Taigi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jau buvo gauta duomenų apie Grosse Kaup pilkapyne laidotus vakarų baltų kultūrinės-etninės grupės žmones vikingų laikotarpio viduryje. Nuo 2009 m. plokštinis kapinynas Kleine Kaup pradėtas tirti planingai. Šio kapinyno pietinėje dalyje buvo iškastos 4–6 perkasos, kurių bendras plotas 66,5 m2, surasti 22 griautiniai kapai. Visi kapai aptikti perdegusios žemės (Brand-schicht) sluoksnyje. Pagrindinis Kleine Kaup kapinyno laidosenos elementas – dviejų aukštų palaidojimas su žmogaus degintinio kapo likučiais, atneštais iš kitur ir subertais į viršutinį aukštą, virš dviejų arklių griaučių. Šie laidosenos bruožai leidžia žmones, laidojusius savo mirusiuosius 2009–2010 m. ištirtame kapinyno plote, skirti vikingų laikotarpio vidurio ir pabaigos periodo prūsų archeologinei kultūrai. Tačiau ištirta Kleine Kaup kapinyno dalis turi ir kitokių nei prūsų klasikinių laidojimo paminklų bruožų: 1. Miškingos kalvos viršūnėje esantis plokštinis Kaupo kapinynas (ne mažesnio kaip 36 × 36 m dydžio) yra apsuptas pilkapių. Jau pačioje pilkapyno naudojimo pradžioje jo aukščiausioje vietoje buvo paliktas plotas plokštiniams kapams.2. Žemės sluoksnį tirtoje kapinyno dalyje skiria du perdegusios žemės tarpusluoksniai. Jų kilmė – antropogeniška, tai būsimo kapinyno ploto kultinio valymo akcijos padariniai, atidengti 4 perkasoje.3. Retais atvejais apatinių aukštų borteliai turi nestorą apdegusios žemės sluoksnelį. Tai apeigų su ugnimi laidotuvių metu pėdsakai. Tačiau tai negali būti W. Wróblewskio klaidingos teorijos apie ,,naują“ prūsų laidojimo formą Kleine Kaup kapinyne – Aschenplatz – patvirtinimas.4. Stebina Kleine Kaup kapinyno kapų įkapių gausa ir įvairumas. Tarp jų yra įvairių geležinių įrankių (grąžtų, raižiklių, kaltų), gausu kaulinių antdėklų su unikaliu raižytu ornamentu (kapai K32, K39a), vokiškų monetų (kapai K39a, K49), aptiktas bronzinis ornamentuotas su lotyniškais įrašais diskas (kapas K44) ir kt.5. Kiekviename kape ne tik dviejų arklių griaučių (tai nebūdinga prūsų laidosenai), bet ir retsykiais medžioklinio šuns skeleto buvimas.
10
Wiegand, C., and P. Elsner. "Plasmamedizin – Kaltes Plasma zur Behandlung von Hautinfektionen." Aktuelle Dermatologie 43, no. 08/09 (August 31, 2017): 339–45. http://dx.doi.org/10.1055/s-0043-112681.
Full textAbstract:
ZusammenfassungPlasma, der vierte Aggregatzustand der Materie, ist ein ionisiertes Gas und kann technisch aus Gasen wie Argon, Helium, Stickstoff, Sauerstoff oder Luft bei Normaldruck und niedrigen Temperaturen hergestellt werden. Dieses „kalte atmosphärische Plasma“ (KAP) besteht dann aus einer Mischung von reaktiven Spezies wie angeregten Molekülen, geladenen Partikeln, reaktiven Sauerstoff- und Stickstoffspezies sowie UV-Strahlung. Diese Komponenten tragen zur antimikrobiellen Wirkung des Plasmas bei, vermitteln aber auch Effekte gegen Parasiten, Phagen und Viren sowie gegen Malignomzellen. KAPs können daher zur Sterilisation von Oberflächen, zur Dekontamination von Lebensmitteln, in der Dermatologie und der Zahnheilkunde eingesetzt werden. KAPs haben darüber hinaus als alternative antiseptische Therapie zur Anwendung von lokalen Antibiotika bei nicht-systemischen Infektionen rapide an Bedeutung gewonnen. Aufgrund des vielseitigen Wirkprinzips ist die Entwicklung bakterieller Resistenzen gegen KAP unwahrscheinlich.
Dissertations / Theses on the topic "KAP0"
1
岩野, さやか. "細胞の分裂軸を制御するPCTK1-KAP0-myosin Xシグナル伝達経路の解明." Kyoto University, 2015. http://hdl.handle.net/2433/199560.
Full text
2
Rollo, Te Manaaroha Pirihira. "Kapa Haka Whakataetae Kua tini haere te kanohi o te mahi kapa haka i te ao hurihuri nei." The University of Waikato, 2007. http://hdl.handle.net/10289/2522.
Full textAbstract:
KO TE ARIA Tihei Haka! Mauriora Kapa haka (Rollo 2006) Ka tū te ihiihi, ka tū te wanawana o te hunga i ngā hui whakataetae kapa haka o te motu. He hui rongonui i te maramataka a te Māori ia tau ia tau, ā, he hui whakahirahira anō mō rātou mā i whakawhiti mai i tāwahi rā hoki. Mā te mahi a te kapa haka ka whakaari ngā rōpū haka i ngā mahi nō nehe rā me ngā mahi hou o te ao onāianei. Ahakoa te āhuatanga o te mahi, he taonga tuku iho nā rātou mā kua mene ki te pō. Moe mai rā e te kāhui o ngā whetu i te pō, moe mai i te Ariki o te rangi. I tēnei tuhinga, e āta titiro ana 'hau ki ngā mahi hou me te āhuatanga hou kei ngā rōpū haka i te whakataetae-a-motu, arā Te Matatini me ētahi atu momo whakataetae i Aotearoa, tāpiri mai hoki ērā kei Te Moana nui a Kiwa. Ko te ingoa matua o tēnei tuhinga, KAPA HAKA WHAKATAETAE. Kua tīni haere te kanohi o te mahi kapa haka i te ao hurihuri nei . No reira, ko te tino pātai kei tēnei rangahau ko tērā. He aha ngā mahi hou kei te kapa haka whakataetae? Nā he hua anō hoki kei reira? Ka hāngaia tonu e te tuhinga nei ngā hui whakataetae kapa haka mai i te tau 1972 tae noa ki te tau 2006. Ngā ūpoko o te tuhinga whakapae E whā ngā wāhanga ūpoko o tēnei tuhinga whakapae. Mā ngā ūpoko katoa ka kitea ai ngā momo kaupapa ake e hāngai pū ana ki te kaupapa mō te whakataetae kapa haka me ōna āhuatanga hou. He mahi whakahirahira tāku ki te whakatakoto i ngā kōrero, i ngā whakaaro, i ngā mātauranga o tēnā tangata mōhio, o tēnā tangata mātau ki roto i ngā whare māramatanga, arā ngā wāhanga wēnā, hei mātauranga hou mō te ao katoa. I te ūpoko tuatahi, ka anga te titiro ki ngā whakamāramatanga o ngā tikanga-a-iwi e pā ana ki te tūturutanga me te ao o te kapa haka. Mā wēnei whakamāramatanga hei awhi i a 'hau i taku rangahau ki te mahi onāianei o te whakataetae kapa haka. Ka whai mātauranga 'hau mō ngā tikanga o ngā kupu e rua. Ko ēnei ko te kupu haka te tuatahi, ā, ko te kupu kapa haka te tuarua. He aha ngā rerekētanga me te ōritenga o wēnei kupu rongonui? Ka anga whakamua ki ngā tūmanako me ngā ritenga o te whakataetae kapa haka a te motu mai i te New Zealand Polynesian Festival tae atu ki Te Matatini. Ko te whāinga mutunga o tēnei wāhanga, ka hoki whakanui ki te whakataetae-a-motu mai i te tau 1972 tae noa atu ki te tau 2006. Ko te ūpoko tuarua, ka whakatakoto e 'hau ngā whakautu o ngā patapātai mai i ngā rārangi kōrero me ngā whakaaro whānui i whakahokia mai e ngā tāngata o ngā rōpū haka e whā, arā, Te Rōpū Haka o Te Kotahitanga, Ngāti Poneke Young Māori Club, ko Te Waihīrere, ā, huri atu ki Te Pou a Mangatāwhiri hoki, he rōpū i whakatūhia anō i te tau 2005. I tēnei wāhanga ka kitea ngā kōrero ātaahua, ngā mātauranga tūturu me ngā whakaaro hōhonu o ngā kaiako me ngā tāngata e tautoko ana i taku mahi kimi mātauranga. Nā rātou ka ohorere, ka mirimiri hoki i tōku hinengaro ki ngā māramatanga hou. He tika anō te kupu ā Pā Henare Tate nō Ngapuhi nui tonu e kī ana, Mā te whakaatu, ka mōhio, mā te mōhio, ka mārama, mā te mārama, ka mātau, mā te mātau, ka ora (Barlow 1991) I te ūpoko tuatoru he whakaaturanga tēnei o āku tirohanga ki ngā āhua rerekē me ngā mahi hou i roto i ngā rōpū haka i runga i te ātamira o te whakataetae, i roto hoki i te mura o te ahi o te whakataetae. Kua tuhituhi au i ngā momo āhuatanga e pā ana ki te taha o te kanikani, te mahi-a-korikori me ngā mahi katoa i runga i te atamira. Ahakoa iti ko tētahi atu wahanga o ērā kōrero e pā ana ki te pūoro me ōna mana kua puta i konei. Ka huri taku tuhinga ki te taha o te reo waiata, te toi whakaari me te whakaataata o ngā mahi a te Rēhia. I konei ka titiro ki te tāmoko, te pani kanohi me te pani tinana, arā he mahi hou katoa. Ko te wahanga mutunga e pā ana ki te reo Māori me te tito waiata hoki. Ahakoa he maha ngā āhuatanga, ko ngā tuhinga nei mō ia āhuatanga kia kitea ai ngā rerekēnga me ngā mahi hou i te whakataetae kapa haka o te ao Māori. No reira te nuinga engari ko wētahi i whakaurua mai i ētahi atu iwi ō tāwahi. Ko te ūpoko whakamutunga, ka hāngai taku titiro ki te ao o te whakataetae, arā, ki ngā whakaaro me te tā o te hinengaro me te ngākau o te tangata. Ka peka haere ki te whakatū o ngā rōpū whakataetae me te parakatihi o ngā waiata, ngā haka me ngā whakaritenga mo te whakataetae kapa haka. Ko te kōrero whakamutunga, ka huri ki wētahi atu o ngā whakataetae mai i Te Kuki Airani, i Tahiti me Hawaii hoki. Āe mārika, ka ora te ao o te whakataetae puta noa i te ao nui. Ki ahau, mā tēnei tuhinga hei whakapuare ngā hurihanga o te ao Māori me te ao o te kapa haka. Ka ea, he tika hoki te whakataukī rā, ka pū te ruha, ka hao te rangatahi (Ryan 1995), arā ka kimi i ērā e pīataata ai o rātou wairua, hinengaro, ngākau.
3
Schemmel, Marc. "Funktionshäftlinge im KZ Neuengamme : zwischen Kooperation und Widerstand /." Saarbrücken : VDM Verlag Dr. Müller, 2007. http://deposit.d-nb.de/cgi-bin/dokserv?id=2975834&prov=M&dok_var=1&dok_ext=htm.
Full text
4
Guterstam, Topor Sanna. "Offer för människohandel : Möjligheter och förutsättningar till uppehållstillstånd, särskilt gällande 4 kap. 1§, 5 kap. 6 § och 5 kap. 15 § UtlL." Thesis, Uppsala universitet, Juridiska institutionen, 2016. http://urn.kb.se/resolve?urn=urn:nbn:se:uu:diva-281612.
Full text
5
Couillard-Després, Jimmy. "KAPI ICINIKATEK : Le territoire nommé des Apitipi8innik." Master's thesis, Université Laval, 2020. http://hdl.handle.net/20.500.11794/67307.
Full textAbstract:
Géographiquement associés à la communauté de Pikogan,mais peuple d’une «Abitibi» bien plus grande, les Apitipi8innik entretiennent une relation avec le territoire qui dépasse largement les aspects fonctionnels. Cette relation s’étend jusque dans la langue, où les toponymes occupent une place de prédilection. Comprendre les relations entre les Apitipi8innik et leur territoire nommé est une volonté récente du milieu académique, qui émerge de la considération de phénomènes où les noms de lieux sont employés dans l’espace public comme outils de l’affirmation culturelle en territoire, comme porte-étendard d’un héritage culturel et comme un outil de maintien et de valorisation de la langue. Cette recherche vise la compréhension, la description et la diffusion des noms de lieux apitipi8innik et des relations que les Apitipi8innik entretiennent aujourd’hui avec leur territoire nommé. Il s’agit d’une recherche menée de pair avec les principaux intéressés, où les propos tenus et les finalités visées sont entrepris pour l'intérêt premier du peuple détenant le savoir ici analysé. Ainsi, des entretiens autour de séances de cartographie participative ou de parcours commentés ont complété et enrichi une compilation d’enquêtes toponymiques déjà publiées. Les objectifs d’assembler le savoir toponymique apitipi8inni, de le distinguer des autres toponymies en portant un regard sur ses caractéristiques et la mise sur pied de moyens visant le rayonnement du savoir recueilli ont amenés à une réflexion géographique sur ce qui s’avère être une question aussi linguistique, historique et politique.Les résultats de la recherche pourront permettre d’orienter l’utilisation de cette toponymie par les Apitipi8innik dans de «nouvelles» fonctions, allant de l’affichage à l’officialisation, de la pérennisation de la langue anicinape au tourisme culturel.Geographically linked to the community of Pikogan, but people of a much larger “Abitibi”, the Apitipi8innik have a relationship with their territory that largely exceeds its functionalist aspects. This relationship extends into the language, where toponyms occupy a central place. Understanding the relationship between Apitipi8innik and their “named territory” is a recent academical desire that emerges from the consideration of phenomena where place names are used in public space as tools for territorial and cultural affirmation, as a gateway to a cultural heritage and as a tool for the maintenance and enhancement of the language. This research aims to understand, describe and disseminate apitipi8innik place names and the relationships that Apitipi8innik maintain today with their named territory. There search was conducted with the main stakeholders and undertaken for the best interest of the people holding the knowledge being analyzed. Thus, interviews around participatory mapping sessions or “commented routes” completed and enriched previously published toponymic surveys. The objectives of gathering apitipi8inni toponymic knowledge, distinguishing other toponymies by looking at its characteristics,and putting in place means aimed at spreading the knowledge collected,have led to a geographical reflection on what must also be a linguistic, historical and political issue.The findings will hopefully guide the use of this toponymy by the Apitipi8innik in "new" functions, ranging from display to officialization and the perpetuation of the Anicinape language to cultural tourism.
6
Hoffner, Rebecca Ann. "The Architecture of Personality in the Context of Work." Thesis, Virginia Tech, 2006. http://hdl.handle.net/10919/34885.
Full textAbstract:
The purpose of the present study was to replicate Cervone's (2004) study, specifically for a work context. By focusing on the context of work, I believe that a "situationally-sensitive" nomothetic measure of personality for predicting job performance can be developed. My findings indicate that participants were able to identify self-relevant attributes in the context of work and then rate the relevance of each self-relevant attribute to work situations, such that the scores of the self-efficacy items related to those situations rated as relevant correspond with the self-relevant characteristics that were originally identified. Also, the data suggest that while there are several instances of idiosyncrasy in self-perception, there are also many commonalities in both the characteristics believed to be self-relevant and the situations to which those characteristics are relevant. This finding opens up the possibility of using an alternative strategy to develop a nomothetic measure of personality based on idiographic methods.Master of Science
7
Papesch, Te Rita Bernadette. "Creating a modern Maori identity through Kapa Haka." Thesis, University of Canterbury. Theatre and Film Studies, 2015. http://hdl.handle.net/10092/11263.
Full textAbstract:
Ariā – Abstract
This thesis is concerned with discovering if and how Māori cultural performance, which we now know as Kapa Haka, has contributed to the creation and development of a modern Māori identity. Māori cultural identity is traditionally traced through whakapapa and is confirmed by a practising knowledge of te reo Māori, kawa and tikanga. Whakapapa links a person to his or her atua, tangata, whenua, tūrangawaewae, marae, whānau, hapū, iwi and waka. The question arises as to whether these are still essential elements in defining a modern Māori (cultural) identity. I want to find out what that modern Māori identity looks like and how it is described. I say it is described in and by Kapa Haka.
The framework used for this thesis is that of a Kapa Haka performance, starting with the whakaeke – introduction, and ending with the whakawātea - exit. It weaves together personal histories - my own and those who have memory of the first Festival in 1972 and other developments. It also incorporates social history as it has affected Māori. It looks at the impact this has had on Kapa Haka from the early concert parties set up for tourist consumption, to iwi and Hāhi hui, to Te Matatini in the present, all the while developing an argument for a modern Māori identity.
In undertaking to write this doctoral thesis in Theatre and Film Studies, I have placed myself in a position where I have to step outside of my assumptions of what I think I know about who I am and what I am. This is in order to attempt to explain what I mean by not only a cultural identity, but also a modern Māori identity, as identified in Kapa Haka, so that others will understand. I need to be able to sing the song when I need to, remembering that it is what I do best.
8
Fourie, Stephanus. "KAPB surveys for HIV/AIDS : a critical review." Thesis, Stellenbosch : Stellenbosch University, 2006. http://hdl.handle.net/10019.1/50617.
Full textAbstract:
Thesis (MBA)--Stellenbosch University, 2006.ENGLISH ABSTRACT: HIV/AIDS is one of the most devastating pandemics the world has ever faced. SubSaharan Africa remains the region most affected where more two thirds of the total HIV positive population resides. Despite this region trying to grapple with many negative factors like political unrest, draughts, armed conflict, it now also have to content with HIV/AIDS. HIV/AIDS has already killed ten times more Africans than all of the armed conflicts on the African continent combined (The Washington Quarterly, 2001:191-196). Many of the Sub-Saharan countries are renowned for unemployment and poverty which can be partly be alleviated by economic growth. Studies by Bonnel (2000) concluded that a typical Sub-Saharan country with a 20% HIV/AIDS prevalence rate, would suffer a 2.6% reduction in GDP growth per annum. This indicates that South Africa, where an estimated S.5 million HIV positive people resides (the most in globe) and ever increasing HIV prevalence, is in a serious predicament. There are many interacting variables causing the negative socioeconomic decline. At organisational level direct and indirect costs attributable to HIV, results in a severe decline of profitability and jeopardises sustainable economic activity. Direct costs include costs for medical treatment, health insurance, funeral expenses, retirement and disability and costs to manage HIV in the workplace. Indirect costs include absenteeism and loss of productivity, retraining and recruiting of employees to fill deceased employees' places etc. Although South African organisations acknowledge and predict that HIV/AIDS will have an ever-increasing negative impact on their business, the response to dealing with this issue has been insufficient. The deficient response could be partly ascribed to a lack of guidance, deficient proof of cost effectiveness with no real measurement for the outcomes of intervention programs. This study will critically evaluate a KAPB (knowledge, attitude, perception and behaviour) survey as a second-generation HIV surveillance tool that could address these organisational concerns. KAPB surveys have advantages like providing guidance and increasing cost effectiveness of HIV programs, benchmarking interventions and providing a platform for communication design and feedback to stakeholders. These benefits should motivate organisations to initiate programs that address HIV at an organisational level. KAPB surveys evaluate four employee factors related to HIV - knowledge, attitudes, perception and sexual behaviour. This report will critically evaluate the appropriateness of measuring these factors and some tools used to measure these factors. Further elaboration of the methodology during the execution of a KAPB survey will highlight the current best practices identified in literature. The report will also highlight the obstacles and ways of negotiating them when conducting a KPAB survey. The study will conclude that a well -executed KAPB survey through its many benefits should motivate and assist organisations in designing and implementing HIV/AIDS programs.
AFRIKAANSE OPSOMMING: HIV is een van die ernstigste pandemies wat die wereld al ooit beleef het. Die state in die Sub-Sahara streek is die ergste geaffekteer en meer as twee derdes van die totale HIV positiewe populasie kom in die gebied voor. Die streek wat deurgaans geteister word deur politieke onrus, droogte, oorlog, moet nou ook probeer tred hou met MIV /VIGS. MIV/VIGS het tot op hede alreeds tien keer meer mense gedood as al die oorloë op die Afrika continent saam (The Washington Quarterly, 2001: 191-196). Die meeste van die state in Sub-Sahara word gekenmerk deur werkloosheid en armoede wat deels verlig kan word deur ekonomiese groei. Studies deur Bonnel (2000) het getoon dat die tipiese staat in Sub-Sahara, met 'n 20% MIV insidensie 'n vermindering van tot 2.6% groei in die GDP kan ondervind. Dit voorspel dat Suid-Afrika met 'n voorspelde 5.5 miljoen HIV positiewe inwoners (die meeste in die wereld) ekonomiese noodlot in die oog staar. Daar is verskeie faktore wat saamwerk om die negatiewe ekonomiese 'effek van MIV/VIGS te bewerkstellig. Organisasies se ekonomiese vooruitgang en oorlewing word bedreig deur direkte en indirect kostes van MIV. Direkte kostes wat organisasies moet aangaan sluit in mediese behandeling, mediese fonds bydraes, begrafnis onkostes, aftrede en ongeskiktheidspensioenbetalings. Indirekte kostes sluit in afwesighede, verlies aan produktiwiteit en die heropleiding en werwing van werknemers wat afgestorwe werknemers se plek moet neem. Ten spyte van die feit dat organisasies erken en voorspel dat MIV/VIGS 'n negatiewe impak op die ekonomies welvaart van organisasies sal hê, het weining van die organisasies aksie geneem om die probleem aan te spreek. 'n Moontlike rede vir die onvoldoende aksie kan toegeskryf word aan die tekort aan leiding, bewyse vir kostedoeltreffendheid en geen werklike maatstaf om die programme se resultate te evalueer. Hierdie studie sal KGPG (kennis, gevoelens, persepsie ' en gedrag) studies as 'n tweede generasie MIV opname, krities evalueer. KGPG studies bied verskeie voordele soos om leiding vir HIV programme te bied en verbeterde koste effetiwiteit van MIV programme te bewerkstellig. KGPG studies voorsien ook 'n maatstaf om MIV programme te evalueer en 'n kommunikaise platvorm tussen aandeelhouers. Hierdie voordele sal moontlik organisasies motiveer om aksie te neem en MIV in die organisasie aan te spreek. KGPG studies evalueer vier werknemer faktore met betrekking to MIV /VIGS. Die vier faktore is kennis, gevoelens, persepsie en seksuale gedrag. Die verslag sal die vier faktore krities evalueer vir toepaslikheid en ook fokus op die instrumente wat die faktore evalueer. Aanbevelings sal ook gemaak word ten opsigte van die korrekte en beste metodes wat gevold moet work tydens 'n KGPG studie. Die struikelblokke wat ondervind kan word tydens 'n KGPG studie asook hoe om dit te oorkom sal bespreek word. Die verslag sal bewys dat 'n KGPG studie wat uitgevoer word in Iyn met die beste praktyk baie waarde kan toevoeg tot organisasies ten opsigte van die beplanning en uitvoering van programme om MIV/VIGS te bekamp.
9
Kaps, Helene [Verfasser]. "S-Transformation zur indirekten Radrauheitsmessung bei Schienenfahrzeugen / Helene Kaps." Aachen : Shaker, 2014. http://d-nb.info/1063265592/34.
Full text
10
Kapp, Heinz [Verfasser]. "Revolutionäre jüdischer Herkunft in Europa 1848/49 / Heinz Kapp." Konstanz : Bibliothek der Universität Konstanz, 2006. http://d-nb.info/1017360421/34.
Full textBooks on the topic "KAP0"
10
Margaretić, Terezija. Kapi utjehe. Dubrovnik: Udruga glukih i nagluhih Dubrovačko-Neretvanske županije, 2011.
Find full textBook chapters on the topic "KAP0"
1
Hürten, Heinz. "Der Kapp-Putsch als Wende." In Der Kapp-Putsch als Wende, 5–42. Wiesbaden: VS Verlag für Sozialwissenschaften, 1989. http://dx.doi.org/10.1007/978-3-322-98746-4_1.
Full text
2
Russ-Bovelino, Andreas. "Haus Kaps." In Caramel, 180–86. Vienna: Springer Vienna, 2012. http://dx.doi.org/10.1007/978-3-7091-0512-2_42.
Full text
3
Proff, Harald, Claudia Ahrens, Wencke Neuroth, Heike Proff, Florian Knobbe, Gregor Szybisty, and Stefan Sommer. "Nutzung der Chancen der Digitalisierung durch digitale Fähigkeiten – Unsicherheit bei langfristigen Veränderungen bewältigen." In Accelerating Digitalization, 45–60. Wiesbaden: Springer Fachmedien Wiesbaden, 2021. http://dx.doi.org/10.1007/978-3-658-31456-9_4.
Full textAbstract:
ZusammenfassungWir wollen in diesem Kapitel zeigen, dass der Umgang mit der Digitalisierung Veränderungsfähigkeiten (Dynamic Capabilities) erfordert. Diese Fähigkeiten helfen dabei, durch Verbesserung und Veränderung von Prozessen, Angeboten und Geschäftsmodellen (Kap. 10.1007/978-3-658-31456-9_3) die Chancen der Digitalisierung (Kap. 10.1007/978-3-658-31456-9_2) zu nutzen, weil sie es ermöglichen, die hohe Unsicherheit und Komplexität durch die Digitalisierung als langfristige Veränderung zu bewältigen. Veränderungsfähigkeiten erlauben die Wahrnehmung und das Erkennen von Umfeldveränderungen, das Ergreifen neuer strategischer Optionen und die Neu-Zusammenstellung von operativen Fähigkeiten (Operational Capabilities). Veränderungsfähigkeiten – wie auch operative Fähigkeiten – sind für Unternehmen entscheidend, um im digitalen Wandel nicht zu spät zu kommen.Die Digitalisierung erfordert nicht nur eine Neuausrichtung der unternehmerischen Leistung (Kap. 10.1007/978-3-658-31456-9_3), sondern auch der digitalen Fähigkeiten und treibt auch darüber die Transformation von Unternehmen.
4
Büsing, Kirsten, and Anne Büsing. "Christian Erhard Kapp." In Alumnen und ihre Exlibris, 20–21. Wiesbaden: Vieweg+Teubner, 2009. http://dx.doi.org/10.1007/978-3-8348-9983-5_7.
Full text
5
Koch, Florian, and Kerstin Krellenberg. "Nachhaltige Stadtentwicklung und die Agenda 2030." In essentials, 19–36. Wiesbaden: Springer Fachmedien Wiesbaden, 2021. http://dx.doi.org/10.1007/978-3-658-33927-2_3.
Full textAbstract:
ZusammenfassungIn Kap. 2 wurden die Grundsätze der Agenda 2030 und die Rolle der Städte bei deren Umsetzung aufgezeigt. In diesem Kapitel wird nun speziell auf die nachhaltige Stadtentwicklung und den Stand der Umsetzung der SDGs auf städtischer Ebene eingegangen.
6
Wegemund, Regina. "Kap Verde." In Afrika Jahrbuch 2000, 117–20. Wiesbaden: VS Verlag für Sozialwissenschaften, 2001. http://dx.doi.org/10.1007/978-3-663-09223-0_15.
Full text
7
Borowczak, Winfried. "Kap Verde." In Afrika Jahrbuch 2002, 132–37. Wiesbaden: VS Verlag für Sozialwissenschaften, 2003. http://dx.doi.org/10.1007/978-3-663-09224-7_17.
Full text
8
Borowczak, Winfried. "Kap Verde." In Afrika Jahrbuch 2003, 110–13. Wiesbaden: VS Verlag für Sozialwissenschaften, 2004. http://dx.doi.org/10.1007/978-3-663-08087-9_14.
Full text
9
Weiss, Marianne. "Kap Verde." In Afrika Jahrbuch 1990, 126–29. Wiesbaden: VS Verlag für Sozialwissenschaften, 1990. http://dx.doi.org/10.1007/978-3-322-92637-1_16.
Full text
10
Weiss, Marianne. "Kap Verde." In Afrika Jahrbuch 1989, 119–20. Wiesbaden: VS Verlag für Sozialwissenschaften, 1990. http://dx.doi.org/10.1007/978-3-322-92639-5_17.
Full textConference papers on the topic "KAP0"
1
Badrum, Siti Yasmin, and Mohammad Tahir bin Mapa. "Village-Level Knowledge, Attitude, and Practice (KAP) on Solid Waste Management in Penampang, Sabah." In LPPM UPN "VETERAN" Yogyakarta International Conference Series 2020. RSF Press & RESEARCH SYNERGY FOUNDATION, 2020. http://dx.doi.org/10.31098/pss.v1i1.191.
Full textAbstract:
There Exploring the levels of knowledge, attitude, and practice (KAP) of the citizen is an initial step towards designing comprehensive and participative solid waste management strategies, programs, and policies. A cross-sectional survey was conducted to capture the knowledge, attitude, and practices (KAP) on solid waste management from a total of 107 respondents in Penampang Proper Village, Penampang, Sabah, Malaysia. The study determined the relationship of the independent variables (year of birth, gender, education, and employment) with the dependent variables (KAP) using the Kruskal Wallis correlation test. Relationships were tested at 0.05 levels of significance and Spearman Rho correlation was used to test the relationship between the KAP variables at 0.01 levels of significance. It was found out that most respondents have excellent levels of KAP but none of the independent variables has a significant relationship to the KAP levels. However, the respondents' year of birth and educational level has a significant relationship to their practice level. Spearman Rho test also reveals that knowledge and attitude have a positive correlation with each other. The findings, therefore, may be useful to assist local campaigners in planning message materials, platforms and input to further increase citizen participation.
2
Wang, Bo, Zhenhua Duan, and Lei Wang. "Kapa: A File Sharing System Based on HP2P." In 2008 3rd International Conference on internet and Web Applications and Services (ICIW). IEEE, 2008. http://dx.doi.org/10.1109/iciw.2008.48.
Full text
3
Wang, Wei-Jan, Li-Fang Lin, Chien-Feng Li, Wen-Ming Yang, Dennis Ding-Hwa Wang, Wen-Chang Chang, Wen-Hwa Lee, Ju-Ming Wang, and Ju-Ming Wang. "Abstract 4926: Loss of ZBRK1 contributes to the increase of KAP1 and promotes KAP1-mediated metastasis and invasion in cervical cancer." In Proceedings: AACR 104th Annual Meeting 2013; Apr 6-10, 2013; Washington, DC. American Association for Cancer Research, 2013. http://dx.doi.org/10.1158/1538-7445.am2013-4926.
Full text
4
Haugh, Michael. "Diffraction Properties, Bent Perfect KAP(001) Crystals." In SPIE Optics Photonics 2015, San Diego Convention Center/ San Diego, California, United States, 09-13 August 2015. US DOE, 2015. http://dx.doi.org/10.2172/1755318.
Full text
5
Kespohl, Klaus, and Gerd Szwillus. "KAP---a prototyper for technical device interfaces." In Conference companion. New York, New York, USA: ACM Press, 1996. http://dx.doi.org/10.1145/257089.257091.
Full text
6
Seddiq, Yasser, Ali Meftah, Mansour Alghamdi, and Yousef Alotaibi. "Reintroducing KAPD as a Dataset for Machine Learning and Data Mining Applications." In 2016 European Modelling Symposium (EMS). IEEE, 2016. http://dx.doi.org/10.1109/ems.2016.022.
Full text
7
Viegas, Patrícia. "Kapa magazine, 1990 – 1993: A survey on postmodern graphic design and appropriation." In 9th Conference of the International Committee for Design History and Design Studies. São Paulo: Editora Edgard Blücher, 2014. http://dx.doi.org/10.5151/despro-icdhs2014-0034.
Full text
8
Kubota, Takuji, Naofumi Yoshida, Shuji Shimizu, Riko Oki, Hiroshi Hanado, and Toshio Iguchi. "Development of synthetic GPM/DPR data using KaPR sampling experiment of the TRMM/PR." In IGARSS 2011 - 2011 IEEE International Geoscience and Remote Sensing Symposium. IEEE, 2011. http://dx.doi.org/10.1109/igarss.2011.6049955.
Full text
9
Ping Wu, Haiwei Pan, Linlin Gao, Qilong Han, Xiaoqin Xie, and Xiaoning Feng. "Medical image classification method based on the KAP directed graph model." In 2015 12th International Conference on Fuzzy Systems and Knowledge Discovery (FSKD). IEEE, 2015. http://dx.doi.org/10.1109/fskd.2015.7382131.
Full text
10
Kuznetsov, V. A., N. D. Samotoin, T. M. Okhrimenko, and Miroslawa Rak. "Growth mechanism of KAP crystals: surface morphology of the (010) face." In International Conference on Solid State Crystals '98, edited by Antoni Rogalski and Jaroslaw Rutkowski. SPIE, 1999. http://dx.doi.org/10.1117/12.344760.
Full textReports on the topic "KAP0"
1
Steffensen, Bernd, and Bettina von Römer. Mieter im Geschosswohnungsbau – Einstellungen zu den Themen Fassadendämmung, Heizen und CO2-Reduktion. Ergebnisse der Diskussion in zwei Fokusgruppen in Mannheim. Sonderforschungsgruppe Institutionenanalyse, 2016. http://dx.doi.org/10.46850/sofia.9783941627543.
Full textAbstract:
Das Projekt iENG (Intelligente Energienutzung in der Gebäudewirtschaft) thematisiert die umwelt- und gesellschaftsverträgliche Umsetzung der Energiewende im Gebäudebereich. Es geht der Frage nach, warum insbesondere im Bestand das Umsetzungstempo weit hinter den Erwartungen zurückbleibt und vertieft dabei die Fragestellungen der Informations-vermittlung (Energieberater), der rechtlichen und ökonomischen Rahmenbedingungen (EnEV und Förder-Verfahren) sowie die bislang weitgehend ignorierten Chancen von architektonischer Gestaltung und gebäudekybernetischen Ansätzen. In diesem Beitrag wird versucht, die Sicht der Gebäudenutzer, also insbesondere der Mieter und selbstnutzenden Eigentümer von Wohnungen zu ergründen. Dazu ist es sinnvoll, an der öffentlichen Diskussion der Thematik Gebäudeenergiewende anzuknüpfen, die meistens bei der aktuellen technischen Standardlösung zum Einsparen von Energie im Gebäudebereich anknüpft: den Wärmedämmverbundsystemen. Sie sind sowohl durch große Werbemaßnahmen (Ulrich Wickert: Dämmen lohnt sich) als auch durch die Kriterien für die Vergabe vergünstigter Modernisierungskredite oder Zuschüsse nahezu vorgegeben, um im Wohnungsbestand und bei Neubauten über eine Reduzierung der erforderlichen Heizleistung zu einer Energieeinsparung und zur CO2-Reduzierung beizutragen. Im folgenden Bericht werden ausgehend von der methodischen Anlage des Teilprojektes die Ergebnisse der empirischen Arbeiten dargestellt. Im Verlauf des Projektes haben sich insbesondere bei der Rekrutierung von Teilnehmern für die Fokusgruppen Probleme ergeben, die dargestellt und diskutiert werden sollen (Kap. 2). Aufgrund der Zugangsprobleme zum Feld ist die empirische Basis der nachfolgenden Überlegungen nicht sehr robust und nur begrenzt belastbar (Kap. 3). Abschließend werden die wesentlichen Ergebnisse des Teil-projektes im Kapitel 4 zusammengefasst und ein Ausblick gegeben.
2
Bernales, Rona P., and Ilene S. Basitan. Knowledge, Attitudes and Practices of Dog Owners Regarding Rabies and Dog Bites in Bicol Region. O.I.E (World Organisation for Animal Health), January 2015. http://dx.doi.org/10.20506/standz.2790.
Full textAbstract:
This study was conducted in selected provinces of Bicol Region from April 2015 to May 2015 to describe the knowledge, attitudes and practices (KAP) of dog owners regarding rabies and dog bites. A purposive sampling was used in selecting the respondents of the study. Frequencies were tabulated for all variables. Of the 1,200 respondents, 2,193 dogs were recorded making a 2:1 ratio of dogs to householders in this particular study. Among these dogs 58% were vaccinated against rabies. The majority of the ones taking care of the dogs were female (57.3%) but the primary owner (62.9%) was the head of the family. Only 34.7% of the respondents knew that it is their duty to get their pets vaccinated against rabies. Around one-fourth (20.7%) admitted that someone in their household had been bitten by a dog but most respondents (62.5%) did nothing to the dog. The majority (57.7%) of the bite victims were youths (1-14 years old) and almost all (82.7%) of the wound bites were washed with soap and water. Television (44.9%) was the primary source of knowledge about rabies. The majority of participants (67.3%) said that humans are the main end-hosts that can be infected with rabies. Salivation or drooling (42.7%) and craziness (34.2%) were the main signs cited as behaviour of rabid dogs while craziness (40.2%) and hydrophobia or fear of water (25.4%) were cited for rabid humans. Most (33.9%) do not know the source of rabies but the majority (61.8%) believe that vaccination is the main preventive measure against rabies. The majority of participants (63%) reported that the local ordinances regarding rabies in their locality is about the Local Anti-Rabies Act and almost all (93.2%) admitted that vaccination is the most common anti-rabies program of the government.
3
Kwik-Kap Metal Roof Fastener Seals. Purdue University, 2007. http://dx.doi.org/10.5703/1288284315795.
Full text