Journal articles on the topic 'Kelio sąnario operacijos'

Šio tyrimo tikslas – atlikti daugiacentrę retrospektyviąją analizę, įvertinti Lietuvoje atliktas kelio sąnario endoprotezavimo operacijas, kuriose buvo naudojamos navigacinės sistemos, bei išanalizuoti operacijų registro protokolų duomenis. Daugiacentrės retrospektyviosios analizės laikotarpis 2006–2012 metai. Tyrimo metu išanalizuoti trijų Lietuvos ligoninių 143 pacientai, kuriems buvo atlikta pirminė pilnutinė kelio sąnario endoprotezavimo operacija, ir navigacinių sistemų operacijų registro protokolai. Pagrindiniai vertinimo kriterijai navigacinių sistemų operacijos registrų protokole buvo priešoperacinė ir pooperacinė galūnės mechaninė ašis, kelio sąnario funkcija prieš operaciją ir po jos.

Kelio sąnario keitimo procedūra yra viena iš dažniausiai atliekamų ortopedinių operacijų Lietuvoje. Daugybė veiksnių turi įtakos gydymo rezultatams. Šios studijos tikslas buvo įvertinti paciento lyties, amžiaus bei naudojamo operacinio pjūvio įtaką pakartotinių operacijų dažniui pacientams, kuriems atliekamos kelio sąnario endoprotezavimo operacijos. Į tyrimą buvo įtraukti visi LSER duomenų bazėje užregistruoti pirminiai kelio sąnario endoprotezavimo atvejai nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir stebėti iki 2014 m. gruodžio 31 dienos. Taip pat registruotos pakartotinės endoprotezavimo operacijos (revizijos). Pagrindiniu vertinimo kriterijumi buvo implantų išlikimo dažnis po pirminės operacijos. Tyrimo duomenimis, per 2011–2013 metus kelio sąnario keitimo operacija atlikta 4436 moterims ir 1119 vyrams. Didžioji dalis kelio sąnario endoprotezavimo operacijų (88 proc.) atlikta klasikiniu medialiniu parapateliariniu pjūviu. Sekimo laikotarpiu registruotos 59 revizinės operacijos. Tai sudaro 1,1 proc. Kelio sąnario implantų išlikimas siekė 98,9 proc. praėjus vidutiniškai 30 mėnesių po pirminės operacijos. Stebėti šiek tiek geresni vyriškosios lyties pacientų implantų išlikimo rezultatai (99,0 proc.) nei moteriškosios (98,9 proc.), tačiau skirtumas nėra statistiškai reikšmingas. Palyginus kelio sąnario implantų išlikimą tarp dviejų amžiaus grupių, t.y. per 60 metų ir iki 60 metų, stebėta, kad pacientų iki 60 metų amžiaus grupėje EP išlikimo rezultatai yra blogesni (98,4 proc.) per 60 metų (99,1 proc.)

Pilna kelio sąnario endoportezavimo (PKSE) operacija – viena iš dažniausiai pasaulyje atliekamų ortopedinių operacijų, sąlygojančių lėtinio pooperacinio skausmo išsivystymą [1-3], kuris turi įtakos pacientų gyvenimo kokybei. Skausmo malšinimas po šių operacijų yra tikras iššūkis gydančiajam personalui visame pasaulyje [1-8]. Paprastai taikoma multimodalinė analgezija, kuri apima įvairius nuskausminimo metodus, pvz.: intraveniniai opioidai, periferinių nervų blokados, epidurinė analgezija, vidusąnarinės blokados, peroraliniai analgetikai ir kt. [1, 2]. Tačiau “auksinio standarto” vis dar nėra. Mūsų tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti ūmaus pooperacinio skausmo malšinimo metodo, taikyto po pilno kelio sąnario endoprotezavimo (PKSE) operacijos, įtaką pacientų gyvenimo kokybei bei vėlyvam pooperaciniam skausmo atsiradimui po PKSE operacijų. Buvo atliktas perspektyvinis tyrimas, į kurį įtraukti 54 pacientai, kuriems atliktos PKSE operacijos. Pagal operacijos dieną atliktą randomizaciją, pacientai buvo suskirstyti į dvi lygias grupes: I grupę (taikyta juomeninio rezginio blokada) ir II grupę (taikyta vidusąnarinė blokada). Kelio sąnario funkcija bei lėtinio skausmo (LS) įtaka gyvenimo kokybei vertinta pagal VAS skalę ir specialų KOOS (ang. Knee injury and osteoarthritis outcome score) klausimyną bei prieš operaciją pildytą Yesavage’o geriatrinės depresijos skalės anketą. Tyrimo rezultatai parodė, jog pooperacinis nuskausminimo metodas neturėjo įtakos LS išsivystymui, o depresija galėjo sąlygoti lėtinį pooperacinį skausmą. Kelio sąnario funkcija II grupės pacientams per pirmą mėnesį po PKSE operacijos gerėjo greičiau. Gyvenimo kokybė, nepaisant galimos depresijos, reikšmingai pagerėjo abiejų grupių pacientams.

Įvadas. Kelio sąnario endoprotezavimo operacija pagerina paciento kelio sąnario funkciją. Pacientai objektyviai tai gali įvertinti naudodami pacientų savęs vertinimo klausimynus (PROMs). Šio tyrimo metu buvo siekiama palyginti kelio sąnario funkciją po kelio sąnario endoprotezavimo dviejose skirtingo socioekonominio lygio šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Metodai. Tyrime dalyvavo pacientai iš Lietuvos ir Švedijos, kuriems 2013 metais buvo atliekama kelio sąnario endoprotezavimo operacija dėl osteoartrozės. Iki operacijos buvo vertinama demografiniai rodikliai bei kelio sąnario funkcija. Kelio sąnario funkcijai vertinti buvo naudojamas klausimynas “Knee injury and Osteoarthritis Outcome Score” (KOOS). Rezultatai. Įtraukti 527 Švedijos pacientai ir 159 Lie­tuvos pacientai. Po 1 metų susisiekta su 445 Šve­dijos pacientais ir 86 Lietuvos pacientais. Vertinant KOOS klausimyno rezultatus reikšmingo skirtumo nebuvo matoma. Išvados. Kelio sąnario funkcija iki protezavimo ope­racijos Lietuvoje ir Švedijoje buvo panaši, nustatytas tolygus pagerėjimas praėjus 1 metams po endopro­tezavimo operacijos.

Valentinas Uvarovas, Igoris Šatkauskas, Eduardas Bartkevičius, Evaldas KascėnasVilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centras,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: valiusuvarovas@gmail.com Aprašomas plaučių tromboembolijos atvejis po artroskopinės kelio sąnario operacijos. Straipnio tikslas – išanalizuoti šio retai pasitaikančio po artroskopinių operacijų ir gyvybei pavojingo sindromo galimas priežastis ir prevencijos taktiką, svarbius giliųjų venų trombozės rizikos veiksnius, pateikti literatūros apžvalgą. Aprašomas klinikinis atvejis, kai 58 metų pacientei, neturinčiai ypatingų giliųjų venų trombozės atsiradimo rizikos veiksnių, artroskopinė kelio sąnario menisko rezekcijos operacija komplikavosi plaučių arterijos tromboembolija. Pacientė paguldyta į stacionarą atlikti artroskopinę operaciją dėl dešinio kelio vidinio menisko plyšimo, buvo operuota tą pačią dieną. Atlikta beveik visiška vidinio menisko rezekcija. Operacijos metu naudota šlaunies manžetė, kuri išpūsta iki 350 mmHg, operacijos trukmė 40 min., operacijos eiga buvo sklandi. Antrą parą po operacijos pacientei atsirado ūmaus kvėpavimo nepakankamumo požymiai, ji paguldyta į intensyviosios terapijos skyrių, kur atlikus širdies echoskopiją ir EKG buvo diagnozuota plaučių arterijos tromboembolija. Buvo taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija, vazopresorių infuzijos, gydymas antikoaguliantais ir trombolitikais. Intensyvioji terapija buvo veiksminga, po dviejų parų gydymo patenkinamos būklės pacientė buvo grąžinta į ortopedijos skyrių, vienuoliktą parą po operacijos išrašyta iš ligoninės. Jos būklė buvo gera. Reikšminiai žodžiai: plaučių arterijos tromboembolija, giliųjų venų trombozė, artroskopija, mažos molekulinės masės heparinas. A case of pulmonary embolism after arthroscopic knee surgery Valentinas Uvarovas, Igoris Šatkauskas, Eduardas Bartkevičius, Evaldas KascėnasOrthpedic Traumatology Center of Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: valiusuvarovas@gmail.com We present a case of pulmonary empolism (PE) following successful arthroscopic meniscectomy. Although the incidence of PE following arthroscopic knee surgery has not been well established, such occurrences place the patients at high risk. The patient was a 58-year-old women with no no definite risk factors of PE, who underwent arthroscopic meniscectomy. In spite of one postoperative profilaxis dose of LMWH (Fraxiparine 0.4 ml) on the first postoperative day, on the second postoperative day she developed dyspnea, tachycardia, hypotonia. Investigations carried out in the intensive care department, including ECG, echocardiography, supported the diagnosis of PE. Heparin therapy was initiated, and the patient’s condition improved sufficiently to allow her follow-up at our outpatient department. Key words: pulmonary embolism, arthroscopy, deep vein thrombosis, low-molecular weight heparin.

Pooperacinis skausmas po totalinės kelio sąnario artroplastikos iki šių dienų išlieka aktuali problema pacientams bei gydančiajam personalui visame pasaulyje [1]. Ūmaus pooperacinio skausmo intensyvumas tiesiogiai koreliuoja su lėtinio skausmo išsivystymo rizika [3]. Todėl tinkamai parinktas anestezijos metodas su galimybe tęsti regioninį nuskausminimą yra viena iš sąlygų, garantuojančių adekvatų pooperacinio skausmo malšinimą bei tolimesnę gijimo eigą. Mūsų tyrimo tikslas buvo įvertinti pooperacinio skausmo malšinimo efektyvumą, papildomų analgetikų poreikį, motorinės blokados, hemodinamikos rodiklių bei pašalinių reiškinių išraišką po kelio sąnario totalinės artroplastikos operacijų, po kurių taikyta tęstinis epidūrinis skausmo malšinimas arba tęstinė juosmeninio rezginio blokada. Buvo atliktas perspektyvinis tyrimas, į kurį įtraukti 36 pacientai, kuriems atliktos pirminės kelio sąnario protezavimo operacijos. Pagal randomizaciją, atliktą operacijos dieną, pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes– kontrolinę ir tiriamąją (juosmeninio rezginio blokada). Visi pacientai buvo prašomi įvertinti skausmą pirmąją, 3, 6 ir 24 val. po operacijos. Registruotas subjektyvus skausmas pagal VAS (dešimt balų), motorinė blokada pagal Bromage skalę, papildomų analgetikų poreikis, hemodinaminiai rodikliai, pašaliniai reiškiniai. Rezultatai parodė, kad ūminio skausmo malšinimas pirmosiomis 24 val. po operacijos buvo vienodai efektyvus pacientams, kuriems atlikta epidūrinė analgezija ir juosmeninio rezginio blokada (p> 0,05). Motorinės blokados, papildomų analgetikų poreikio, pašalinių reiškinių dažnio bei hemodinamikos rodiklių išraiška tarp grupių nesiskyrė.

Pacientų savęs vertinimo klausimynai (PROMs) tampa vis populiaresni vertinat pacientų rezultatus po gydymo. Lietuva ir Švedija yra dvi skirtingo so­cioekonominio statuso šalys. Tyrimo metu buvo sie­kiama palyginti pacientų gyvenimo kokybės pokytį po totalinio kelio sąnario endoprotezavimo (TKE) šiose šalyse. Metodai. Į tyrimą įtraukti pacientai, operuoti dėl os­teoartrito (OA) 2013 metais Lietuvoje ir Švedijoje. Pacientai abejose grupėse buvo vertinami vienodai. Prieš operaciją buvo vertinama: demografiniai rodi­kliai, kūno masės indeksas (KMI), ASA klasė. Ver­tinant PROMs buvo naudojamas bendrą paciento būklę vertinantis klausimynas EQ-5D su EQ-VAS. Klausimynai buvo pildomi prieš operaciją ir vieneri metai po jos. Rezultatai. Įtraukti 527 Švedijos pacientai ir 159 Lie­tuvos pacientai. Atsakymų dažnis po 1 metų nuo ope­racijos: 54 % - Lietuvoje ir 78 % - Švedijoje. Prieš operaciją Švedijos pacientai savo bendrą sveikatą vertino geriau nei lietuviai. Gyvenimo kokybės pa­gerėjimas po operacijos stebėtas abiejose grupėse, tačiau didelio skirtumo tarp jų nenustatyta. Išvados. PROMs vertinimas tarp dviejų skirtingų šalių pacientų yra sudėtingas, todėl vertinant gy­dymo rezultatus tarp dviejų šalių nereiktų naudoti tik PROMs klausimynų.

Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Jekaterina Romanovienė1, Sergej Anisko11 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika,Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos,plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Šiltnamių g. 29 LT-04130 VilniusEl paštas: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Įvadas Literatūroje randama skirtingų duomenų apie transfuzijų dažnį tai pačiai chirurginių pacientų kategorijai. Įvairovę lemia gausa objektyvių ir subjektyvių veiksnių, nuo kurių priklauso kraujo netekimas, anemijos toleravimas ir transfuzijos sprendimo priėmimas. Teigiama, kad nenaudojant vienodų institucinių standartų, vyrauja transfuzijos sprendimo priėmimo taktikos įvairovė, t. y. pasireiškia didelė žmogiškojo veiksnio įtaka. Be to, šis subjektyvus veiksnys gali turėti reikšmingą įtaką operacijos traumiškumui ir kraujo netekimui, tuo irgi veikdamas transfuzijų dažnį. Tikslas Šio retrospektyvaus tyrimo tikslas – netiesiogiai įvertinti suminę žmogiškojo veiksnio įtaką operacijos traumiškumui ir transfuzijos sprendimo priėmimui, palyginant transfuzijų dažnį ligoniams, operuotiems trijų pagal kvalifikaciją lygiaverčių chirurgų ir anesteziologų komandų. Metodai Tyrimas apėmė visas planines kelio ir klubo sąnarių artroplastikas, atliktas tyrime dalyvavusių trijų chirurgų ir anesteziologų komandų per pirmus 2005 ir 2007 metų ketvirčius. Pagal chirurginę-anesteziologinę komandą tiriamieji suskirstyti į tris grupes, pagal operacijos tipą – į du pogrupius ir pagal priešoperacinę hemoglobino koncentraciją – į tris pogrupius. Atliktas tarpgrupinis transfuzijų dažnio palyginimas. Rezultatai 2007 m. bendras transfuzijų atlikimo dažnis reikšmingai sumažėjo, palyginti su 2005 m. (p ≤ 0,05), tačiau reikšmingo skirtumo tarp chirurgų ir anesteziologų komandų nenustatyta (p > 0,05). Atmetus 2005 m. duomenis, reikšmingo skirtumo tarp grupių irgi nerasta (p > 0,05). Didžiausią operacijų skaičių turėjusioje grupėje transfuzijų dažnis prilygo mažiausią operacijų skaičių turėjusiai grupei. Visose grupėse dažniausiai transfuzijos buvo atliekamos, kai prieš operaciją Hb yra 100–130 g/l. Išvados Žmogiškojo veiksnio įtaka buvo minimali ir nesukėlė didesnio transfuzijų dažnio skirtumo pacientams, kuriuos gydė skirtingos, bet pagal kvalifikaciją lygiavertės chirurgų ir anesteziologų komandos, nors ir nebuvo taikomi vienodi instituciniai standartai priimant transfuzijos sprendimus. Taip pat paneigta hipotezė (mitas), kad daugiau operacijų atliekančio chirurgo pacientams atliekama mažiau transfuzijų. Reikšminiai žodžiai: anemija, kraujas, didelė ortopedinė operacija, transfuzija, chirurgas Frequency of perioperative transfusions in elective total hip and knee arthroplasty: the influence of the human factor Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Jekaterina Romanovienė1, Sergej Anisko11 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Center of Hepatology,Gastroenterology and Dietology, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Central Branch,III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, LithuaniaE-mail: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Background Institutional practice guidelines and algorithms are conventionally used to unify decision-making in transfusion. Othervise, a high variablity in individual strategies should be expected. Objective The purpose of this retrospective study was to investigate the variability in transfusion frequency among surgical-anaesthetic teams before introduction of local guidelines for transfusion decision-making at our institution. More specifically, the influence of the human factor on the frequency of perioperative transfusions was investigated. Methods The frequency of transfusions was studied among three groups of elective THA and TKA patients who were operated on and managed perioperatively by three surgical-anaesthetic teams lead by physicians with a similar expertise. The groups were also stratified according to the type of surgery and preoperative hemoglobin. Authors assumed that different frequency of perioperative transfusions among the corresponding sub-groups reflects the varying influence of the human factor. Considering surgeon and anaesthestist as one and the investigation to cover the whole hospital stay, the study was supposed to evaluate the influence of the human factor that affects both surgical trauma and transfusion decision-making. All cases of elective THA and TKA made over two 3-month periods in 2005 and 2007 were analysed retrospectively. Results There was no statistically significant difference in the frequency of transfusions among the groups. The hypothesis that, in the same preoperative hemoglobin group, transfusion frequency is lower in patients who are treated by a team that makes more surgeries has not been proven. Conclusions The influence of the human factor on the frequency of perioperative transfusions was minimal in patients perioperatively treated by surgical-anaesthetic teams lead by physicians with a similar expertise. Key words: anemia, blood, major orthopaedic surgery, transfusion, surgeon

Rimtautas Gudas1, Romas Jonas Kalesinskas1, Giedrius Bernotavičius1, Eglė Monastyreckienė2, Angelija Valančiūtė3, Darius Pranys41 Kauno medicinos universiteto klinikųOrtopedijos ir traumatologijos klinikaEivenių g. 2, LT-50009 Kaunasel paštas: rimtautas@kmu.lt2 Kauno medicinos universiteto klinikųRadiologijos klinika3 Kauno medicinos universitetoEmbriologijos ir histologijos katedra4 Kauno medicinos universitetoPatologinės anatomijos klinika Tikslas Mūsų prospektyvaus klinikinio tyrimo tikslas – įvertinti mozaikinės autologinės transplantacijos rezultatus gydant kelio sąnario kremzlės pažeidimus. Ligoniai ir metodai 1998–2002 metais KMU Ortopedijos ir traumatologijos klinikoje atliktos 87 autologinės mozaikinės transplantacijos operacijos esant kelio sąnario kremzlės ir kaulo pažeidimams. Pacientų amžiaus vidurkis operacijų metu buvo 24,74 ± 7,20 metų (14–40 metų). Simptomai vidutiniškai truko 21,32 ± 5,57 mėnesio, o pacientai įvertinti praėjus vidutiniškai 24,4 mėnesio (nuo 12 iki 60 mėnesių) po operacijos. Rezultatai apibendrinti naudojant ICRS (International Cartilage Repair Society) anketą, 13 (15%) atvejų – remiantis kartotinių artroskopijų metu atliktu makroskopiniu įvertinimu, 9 (11%) atvejais – histologiniu tyrimu, 57 (67%) atvejais – BMR ir visais atvejais – rentgeno tyrimais. Visus anketinius įvertinimus atliko nepriklausomas gydytojas ortopedas prieš operacijas ir po operacijų praėjus dvylikai, dvidešimt keturiems, trisdešimt šešiems, keturiasdešimt aštuoniems ir šešiasdešimčiai mėnesių. Nepriklausomi nuo tyrimo gydytojai, radiologas ir patologas, atliko visus BMR ir histomorfologinius įvertinimus. Rezultatai Praėjus vidutiniškai 24,4 mėnesio po mozaikinės transplantacijos, ICRS anketos būdu nustatytas klinikinis rezultatų pagerėjimas (p < 0,05). Funkcinis ir objektyvus įvertinimas pagal ICRS anketą buvo toks: 93% atvejų gauti geri ir labai geri operacinio gydymo rezultatai, kitais atvejais (7%) gydymo rezultatai buvo patenkinami. Kartotinių artroskopijų metu (remiantis ICRS protokolu), po operacijų praėjus vidutiniškai 12,4 mėnesio, 11 (84%) iš 13 atvejų buvo nustatytas geras ir labai geras sąnario kremzlės makroskopinis atsitaisymas. Sąnario kremzlės biopsijos ir histologinis tyrimas buvo atliktas 11% pacientų, ir daugumos jų (remiantis ICRS protokolu) sąnario kremzlės ir pokremzlinio kaulo atitaisymo koeficientas buvo geras. BMR tyrimas parodė, kad 94% pacientų sąnario paviršius atkurtas gerai arba labai gerai. Išvados Mūsų tyrimas parodė, kad po mozaikinės autologinės transplantacijos praėjus vidutiniškai 24,4 mėnesio (nuo 12 iki 60 mėn.) fiziškai aktyvių pacientų, kuriems buvo pažeista kelio sąnario kremzlė, klinikinė ir funkcinė būklė labai pagerėjo. Dauguma pacientų po kremzlės mozaikinės autologinės transplantacijos atgauna prieš pažeidimą buvusį fizinio aktyvumo lygį. Histomorfologinis persodintų transplantatų tyrimas parodė, kad visais tirtais atvejais išsilaikė hialininės kremzlės struktūra ir fibroelastinio audinio intarpai tarp transplantatų. Reikšminiai žodžiai: sąnario kremzlės pažeidimai, mozaikinė transplantacija Mosaic-like autologous osteochondral transplantation for the treatment of knee joint articular cartilage injuries Rimtautas Gudas1, Romas Jonas Kalesinskas1, Giedrius Bernotavičius1, Eglė Monastyreckienė2, Angelija Valančiūtė3, Darius Pranys4 Objective The purpose of this prospective clinical study was to evaluate the outcomes of mosaic type autologous osteochondral transplantation procedure for the treatment of the articular cartilage defects of the knee joint. Patients and methods Between 1998 and 2002, a total of 85 patients underwent an osteochondral autologous transplantation (mosaicplasty) procedure for osteochondral or chondral knee joint injury. The patients were evaluated using the ICRS score, arthroscopically, histologically, with MRI and X-ray examinations. The mean duration of symptoms was 21.32 ± 5.57 months and the mean follow-up was 24.4 months (range, 12 to 60 months). The mean age of the patients during the surgery was 24.74 ± 7.20 years (range, 14 to 40 years). An independent observer performed a follow-up examination after six, twelve, twenty-four, thirty-six and forty-eight months. In 13 (15%) of 85 cases 12.4 months postoperatively, arthroscopy with biopsy for histological evaluation was carried out. A radiologist and a pathologist, both blinded to each patient’s treatment, did the radiological and histological evaluations. Results After 24.4 months all the patients showed a significant clinical improvement (p < 0.05). The cartilage Repair Society (ICRS) score, functional and objective assessment revealed 93% to have excellent or good results after mosaicplasty; 7% were fair 24.4 months (range, 12–60 months) after the operations. The ICRS evaluation showed a significant improvement after the mosaicplasty procedure 24.4 months following operations (p = 0.005). No serious complications were reported. The ICRS for macroscopic evaluation during arthroscopy 12.4 months after mosaicplasty demonstrated excellent or good repair in 11 (84%) of 13 cases. Biopsy specimens were obtained from 9 (69%) of 13 patients, and histological evaluation of repair showed good scores (according to ICRS) for most samples after mosaicplasty. A MRI evaluation demonstrated excellent or good repairs in 94% after mosaicplasty. Conclusions On an average after 24.4 months (range, 12 to 60 months) of follow-up, our clinical study has shown a significant improvement of the clinical status of the physically active patients after the mosaic type autologous osteochondral transplantation for the repair of articular cartilage defects in the knee. Histologically, the osteochondral cylinder transplants retained hyaline cartilage. Keywords: articular cartilage injury, osteochondral mosaic-like transplantation

Rimtautas Gudas, Romas Jonas KalesinskasKauno medicinos universiteto Ortopedijos-traumatologijos klinika Įvadas / tikslas Retrospektyviu tyrimu palyginome klinikinius ir funkcinius įvairių menisko plyšimų susiuvimo rezultatus. Metodai 1998–2001 metais KMU Ortopedijos-traumatologijos klinikoje buvo atliktos 22 menisko susiuvimo operacijos specialia ("outside-inside") metodika. Tyrime dalyvavo ligoniai, kuriems buvo susiųtas meniskas. 15 (68,20 %) ligonių buvo izoliuoti vidinio menisko plyšimai, 4 (18,20 %) – kartu su priekinio kryžminio raiščio plyšimais ir 3 (13,60 %) – izoliuoti išorinio menisko plyšimai. Rezultatai Rezultatai vertinti remiantis Lysholmo kelio sąnario įvertinimo skale. Prieš operaciją šios skalės įvertis buvo 62,54 ± 5,11, o praėjus 18 mėnesių po artroskopinių intervencijų pasiekė 92,09 ± 4,37 taškus. Geri ir labai geri rezultatai buvo 20 (91 %), patenkinami – 2 (9 %) ligonių. Išvados Praėjus 18 mėnesių po menisko susiuvimo, kelio sąnario funkcija atkurta ir simptomai sumažėjo statistiškai reikšmingai (t = 18,32, p < 0,05). Prasminiai žodžiai: menisko patologija, menisko susiuvimo rezultatų įvertinimas. Clinical and functional results after meniscus repair Rimtautas Gudas, Romas Jonas Kalesinskas Background / objective Between 1998 and 2001, 22 patients underwent suturing of the menisci by the "outside-inside" technique. This retrospective study evaluates the results of suturing. Methods The patients were evaluated on the Lysholm knee joint evaluation scale. Results In 20 (91%) cases the suturing results were excellent and good at the time of the last follow-up. Conclusions In 91% of patients the improvement in terms of pain, motion, limp, swelling and activity was statistically significant as compared to their preoperative status (p < 0.05). Keywords: pathology of menisci, evaluation of repair.

Reikšminiai žodžiai: kelio sąnario osteoartrozė, endoprotezavimas, kelio skausmas, funkcinis pajėgumas. Darbo tikslas. Išsiaiškinti ir įvertinti pacientų, sergančių pirmine kelio sąnario osteoartroze, esmines charakteristikas prieš endoprotezavimo operaciją ir nustatyti jų ryšį su kūno mase ir amžiumi. Tyrimo medžiaga ir metodai. Atliktas prospektyvinis tyrimas, kuriame dalyvavo 221 tiriamas pacientas, hospitalizuotas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, Ortopedijos skyrių, planuojant atlikti pirminę kelio sąnario endoprotezavimo operaciją dėl pirminės osteoartrozės. Demografiniai, socialiniai ir klinikiniai duomenys surinkti anketinės apklausos būdu. Rezultatai. Tiriamųjų vidutinis amžius buvo 68,42 ± 8,30 metų. Moterys sudarė 83,26 proc, tiriamųjų, jų vidutinis amžius – 68,30±8,18. Vyrai sudarė 16,74 proc., jų vidutinis amžius – 69,05 ± 9,00. Vidutinis tiriamųjų kūno masės indeksas 32,96 ± 5,93 kg/m2. 60,18 proc. tiriamųjų pagal Charnley klasifikaciją priskirti B grupei. Vertinant rentgenogramas, remiantis Ahlbäck klasifikacija, 43,18 proc. tiriamųjų nustatytas 3 kelio sąnario pažeidimo tipas. 66,52 proc. apklaustųjų nenaudojo jokių pagalbinių priemonių kasdienėje veikloje. 49,32 proc. kartais vartojo analgetikus kelio skausmui mažinti. Vertinant pacientų mobilumą, 76,02 proc. atliko „Stok ir eik“ testą per mažiau nei 10 sekundžių. Daugiausia pacientų FCI buvo 3 balai. Visų apklaustųjų „Western Ontario and McMaster Universities Arthritis Index“ balų vidurkis 47,74 ± 18,44. Statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas normalaus kūno svorio ir II laipsnio nutukimo grupėse (p = 0,03), normalaus kūno svorio ir III laipsnio nutukimo grupėse (p = 0,03), antsvorio ir III laipsnio nutukimo grupėse (p = 0,048). Rastas statistiškai reikšmingas kūno masės indekso skirtumas tarp &lt; 60 ir ≥ 60 metų amžiaus grupių (p = 0,015). Vyresnio amžiaus grupės pacientų KMI buvo 32,49. Išvados. Dauguma pacientų, atvykstančių į kelio sąnario endoprotezavimo operaciją, buvo vyresnio amžiaus moterys, turinčios keletą gretutinių lėtinių ligų ir didesnį KMI. Priešoperacinio ištyrimo metu daugumai jų nustatyta pažengusi abiejų kelio sąnarių osteoartrozės stadija. Pusė tokių pacientų kartais pagal poreikį vartojo nuskausminamuosius vaistus ir 66,5 proc. nenaudojo pagalbinių priemonių vaikštant. Daugumos pacientų mobilumas buvo geras. Visų tiriamųjų WOMAC balų skaičius, vertinant skausmą, sustingimą ir funkcinį pajėgumą, buvo vidutinis. Tyrimo rezultatai rodo, kad didesnis kūno masės indeksas koreliuoja su blogesne sergančio sąnario funkcija, didesniu sąstingiu ir skausmu.

Šlaunikaulio artimojo galo lūžiai – dažna vyresnio amžiaus žmonių traumų pasekmė. Tik ankstyvas operacinis gydymas gali sumažinti komplikacijų riziką ir mirštamumą, tačiau kiekvienas gydymo metodas turi ne tik pranašumų, bet ir specifinių komplikacijų. Straipsnyje pristatomas ypač retos intraoperacinės komplikacijos klinikinis atvejis – kelio sąnario penetracija šlaunikaulio diafizės skeveldra intramedulinės osteosintezės metu. Ši komplikacija labai reta, o įvykusi – pavėluotai diagnozuojama. Atvejo analizės rezultatai parodė, kad intramedulinės osteositnezės, atliekamos rentgeno kontrolėje, metu būtina nuodugniai įvertinti ne tik lūžgalių ir konstrukcijų padėtis, bet ir šalia esančius sąnarius.

Vilius Petrėtis1, Jonas Činčikas1, Audrius Gradauskas21 Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Chirurgijos klinikaAntakalnio g. 57, LT-2040 Vilnius2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetoBendrosios medicinos praktikos ir slaugos katedraVilniaus miesto universitetinės ligoninės Chirurgijos klinikaAntakalnio g. 57, Vilnius, LT-2040 VilniusEl paštas: wiliux@vlk.lt Įvadas / tikslai Daugiau nei 60% kojų amputacijų priežastis – cukrinis diabetas. Mirštamumas po amputacijų Lietuvos ligoninėse svyruoja nuo 5 iki 37%. Pagrindinė invalidumo ir mirštamumo priežastis – pėdos infekcija, gangrena, sepsis, širdies ir plaučių komplikacijos. Periferinės neuropatijos, neuroischemijos ir infekcijos derinys skatina diabetinių opų raidą, o uždelsus padidėja gangrenos ir amputacijos tikimybė. Vis dėlto dažnai pėdos opų ir apatinės galūnės amputacijos būtų galima išvengti. Diabetinės pėdos profilaktika turėtų būti pradėta iškart diagnozavus cukrinį diabetą. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad įvairių specialistų gebėjimas kartu gydyti diabetinės pėdos sindromą yra viena svarbiausių sąlygų sumažinti apatinių galūnių amputacijų skaičių. Kompleksinė daugiaprofilinė pagalba yra veiksmingas diabetinės opos gydymo metodas. Todėl pacientams, kuriems labiau nei kitiems gresia diabetinės pėdos sindromas, būtinos kraujagyslių chirurgų, endokrinologų, bendrosios chirurgijos bei diabetinės pėdos specialistų konsultacijos ir nuolatinė kontrolė. Mes šią problemą norime panagrinėti bendrosios chirurgijos aspektu. Tyrimo tikslas: panagrinėti diabetinės pėdos gydymo taktiką, veiksnius, skatinančius apatinės galūnės gangreną esant diabetinei pėdai, vyraujančius mikroorganizmus ir jų jautrumą antibiotikams. Metodai 1992–2002 metais Vilniaus miesto universitetinės ligoninės (VMUL) bendrosios chirurgijos skyriuose buvo hospitalizuotas 441 ligonis, sergantis diabetinės pėdos sindromu. Duomenys rinkti pildant specialiai sudarytas anketas. Rezultatai Pagrindinis diabetinės pėdos sindromo gydymo tikslas – išsaugoti galūnę, o išplitus infekcijai – išgelbėti ligonio gyvybę. Dėl diabetinės pėdos sindromo hospitalizuotų ligonių gydymas galėtų būti skirstomas į bendrąjį ir vietinį. Bendrajam diabetinės pėdos sindromo gydymui priskirtina visų pirma glikemijos kontrolė, o prisidėjus infekcijai – antibakterinis gydymas. Esant išplitusiai infekcijai, sepsiui, gelbstint ligonio gyvybę atliekama radikali chirurginė operacija – galūnės amputacija. Vietiniam diabetinės pėdos sindromo gydymui priskirtume pėdos chirurgiją ir infekuotos diabetinės pėdos drenavimą, plovimą, negyvybingų audinių šalinimą. Bendrosios chirurgijos skyriuose taikomos ir kitos, pagalbinės, gydymo priemonės, pavyzdžiui, hiperbarinė oksigenoterapija. Nustatėme, kad VMUL bendrosios chirurgijos skyriuose iš 441 hospitalizuoto ligonio 71,7% buvo operuoti. Vidutiniškai vienam dėl diabetinės pėdos sindromo hospitalizuotam ligoniui tenka 1,07 operacijos, arba vienam nuo diabetinės pėdos sindromo operuotam pacientui tenka 1,5 operacijos. Nagrinėjant mikroorganizmų paplitimą diabetinės pėdos žaizdose paaiškėjo, kad tik iš 46% diabetinių žaizdų buvo imtas pasėlis mikroorganizmams nustatyti. Iš viso išaugintos 323 mikroorganizmų kolonijos. Vienas sukėlėjas nustatytas 54,5% pasėlių, du mikroorganizmai – 29,6%, trys – 11,1%, keturi ir daugiau – 4,8% pasėlių. Vyrauja gramteigiami aerobai, sudarantys 61,9% visų pasėlių. Iš jų dažniausiai pasitaiko Staphylococcus aureus (36,2%), o 12% atvejų išauginti meticilinui atsparūs stafilokokai (MRSA). Nustatyta, kad vidutiniškai iki 31,1% ligonių anksčiau buvo hospitalizuoti dėl diabetinės pėdos sindromo komplikacijų. VMUL bendrosios chirurgijos skyriuose 7,7% hospitalizuotų ligonių atlikta amputacija virš kelio, 23,4% – žemiau kelio sąnario. 59,6% ligonių išgydyti. Hospitalizavimo metu mirė 9,3% ligonių. Trys pagrindinės mirties priežastys: sepsis ir septicemija, miokardo infarktas, širdies veiklos nepakankamumas. Kitos mirties priežastys: plaučių arterijos trombembolija, terminalinis inkstų funkcijos nepakankamumas, hipoglikeminė koma, prakiurusi dvylikapirštės žarnos opa. Vidutinis mirusių pacientų amžius – 68,4 metų. Paaiškėjo, kad diabetinės pėdos sindromo baigtis nepriklauso nuo cukrinio diabeto tipo. Išvados Kasmet vidutiniškai 0,5% pacientų hospitalizuojama dėl diabetinės pėdos sindromo VMUL bendrosios chirurgijos skyriuose. Apie 60% šių pacientų pavyksta išgydyti, tačiau nemaža dalis netenka galūnės (7,7%) aukščiau kelio sąnario ar miršta (9,3%) hospitalizavimo metu. Vienuolikos pacientų mirties priežastys buvo tiesiogiai susijusios su diabetinės pėdos sindromu (sepsis, septicemija), vieno – su pačiu diabetu (hipoglikeminė koma). Kitų pacientų mirties priežastys – gretutinės ligos. Tik glaudus ir darnus endokrinologų, kraujagyslių ir bendrosios chirurgijos specialistų darbas galėtų sumažinti amputacijų ir mirčių nuo diabetinės pėdos sindromo skaičių. Diabetinės pėdos opose vyrauja polimikrobinė flora. Dažniausias infekcijos sukėlėjas – St.aureus, kuris buvo jautriausias oksacilinui, gentamicinui, eritromicinui, cefazolinui. Meticilinui atsparus stafilokokas nustatytas 12% atvejų. Prasminai žodžiai: cukrinis diabetas, diabetinė pėda, gydymo patirtis, baigtys Experience of treatment of diabetic foot at Vilnius City University Hospital departments of general surgery Vilius Petrėtis1, Jonas Činčikas1, Audrius Gradauskas2 Background / objective More than 60% of lower extremity amputations are due to diabetes mellitus. In Lithuania, in-hospital mortality after amputations varies from 5 to 37%. The main causes of invalidity and mortality are foot infection or gangrene, sepsis and complications of the heart and lungs. A combination of peripheral neuropathy, ischemic vascular disease and infection facilitate diabetic ulcer development, which can lead to gangrene and amputation. However, in many cases foot ulcers and amputation can be prevented. The work of prevention begins with the initial diagnosis of diabetes. Attempts to reduce the incidence of lower extremity amputations have shown that multi-disciplinary team management is one of the more effective means of accomplishing this goal. A complex multi-disciplinary team, including vascular surgeon, endocrinologist, general surgeon, podiatrist consultations and continuous control are vital for patients with diabetic foot syndrome. The topics were analyzed from general surgeon's point of view. The objective of this analysis was to find the experience of treatment of diabetic foot syndrome, factors inducing gangrene of lower extremity, dominant microorganisms and their susceptibility to antibiotics in diabetic foot wounds. Methods At Vilnius City University Hospital departments of general surgery, from 1992 to 2002 441 patients with diabetic foot syndrome were hospitalized. The data were collected by filling in a questionnaire. Results The main goal in the treatment of diabetic foot syndrome is to save the extremity or in the case of life-threatening infection to save the patient's life. Treatment of diabetic foot syndrome could be categorized into general and local. For the general treatment of diabetic foot we resort first of all to glycemic control and in the case of infection to antibiotic therapy. If a life-threatening infection, sepsis occurs, radical surgical intervention – amputation of lower extremity – is performed. For the local treatment of diabetic foot we resort to foot surgery including dreinage, lavage and debridement. Also other therapies such as adjuvant means of treatment, e.g., hyperbaric oxygen therapy, are applied at Vilnius City University Hospital departments of general surgery. Of all the patients hospitalized for diabetic foot syndrome 71.7% were operated on. We analyzed the prevalence of microorganisms in diabetic foot wounds. Microbiological tests were taken only from 46% of all diabetic wounds. In total, 323 pathogens were isolated. One pathogen was found in 54.5%, two in 29.6%, three in 11.1%, four and more in 4.8% of all swabs. According to the data, in almost half of all swabs two or more pathogens were found. The most common species were Staphylococcus, Proteus, Streptococcus and Enterococcus. The predominant pathogenic organisms were Gram-positive aerobes found in 61.9% of swabs. Of the Gram-positive aerobes, St. aureus was found most frequently (36.2% of all swabs), and 12% were MRSA. We analyzed the outcomes of diabetic foot syndrome. Of all hospitalized patients, 31.1% had been ill with diabetic foot complications before hospitalization. At the departments of general surgery, 7.7% of hospitalized patients' extremities were amputated above the knee and 23.4% below the knee; 59.6% of patients were cured. We found that 9.3% of patients died during hospitalization; their mean age was 68.4 years. Three main causes of the lethal outcome were sepsis and septicemia, myocardial infarction and heart failure. Other causes were lung artery embolism, terminal insufficiency of renal function, hypoglycemic coma, perforated ulcer of the duodenum. Conclusions Approximately 0.5% of all patients of Vilnius City University Hospital departments of general surgery are hospitalized with diabetic foot syndrome every year. About 60% of patients were cured, but some patients were not: their extremities were amputated above the knee in 7.7% and 9.3% of patients died during hospitalization. Eleven cases of lethal outcome were directly associated with diabetic foot syndrome (sepsis, septicemia), one case with diabetes mellitus (hypoglycemic coma), and the other cases with concomitant and conterminous diseases. Only a multi-disciplinary team (including endocrinologists, vascular and general surgeons) applying a combined management of diabetic foot syndrome can reduce the prevalence of amputations and mortality in diabetic foot patients. In diabetic foot wounds polymicrobic flora was dominant. St.aureus was the sole pathogen most sensitive to oxaciline, gentamycine, erythromycine, cefazoline and 12% were MRSA. Keywords: diabetes mellitus, diabetic foot, experience of treatment, outcomes

Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Darius Činčikas1, Jeugenija Olševska11 Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika,Šiltnamių g. 29 LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos,plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Šiltnamių g. 29 LT-04130 VilniusEl paštas: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Kontroliuojama hipotenzinė anestezija jau ilgą laiką taikoma siekiant sumažinti kraujo netektį ir kraujo perpylimo poreikį. Be to, sumažinus arterinį kraujo spaudimą, pagerėja operavimo sąlygos („sausas operacinis laukas“). Atsiranda galimybė sumažinti išorinį mechaninį spaudimą, taikomą operuojamos galūnės kraujotakai sustabdyti atliekant kelio sąnario endoprotezavimą, arba net visai jo netaikyti. Šiuolaikiniai metodai grindžiami įvairiais valdomą hipotenziją sukeliančiais veiksniais, kaip pavyzdžiui, tai gali būti (a) kraujagysles plečiantys vaistai, (b) centrinė simpatinė blokada ir (c) stiprų kardiodepresinį-vazopleginį poveikį turintys inhaliaciniai anestetikai. Taikant hipotenzinę anesteziją, didžiausią rūpestį kelia paciento saugumo užtikrinimas. Ypatingą pavojų kelia „nebyli“ organų išemija dėl nepakankamo jų aprūpinimo krauju, nes ji gali sutrikdyti audinių ir organų funkciją ar net sukelti žūtį. Taigi, užtikrinant metodo saugumą lemiama reikšmė tenka efektyvaus cirkuliuojančio tūrio (normovolemijos) palaikymui arterinės hipotenzijos sąlygomis. Deja, iki šiol nėra paprasto, patikimo ir veiksmingo metodo, kuris leistų užtikrinti šią ypač svarbią paciento saugumo sąlygą. Tradicinius kraujotakos optimizavimo metodus šiuo metu keičia skysčių terapijos metodai, grindžiami į tikslą nukreiptų priemonių taikymo koncepcija. Remdamiesi šia koncepcija autoriai sukūrė klinikinį TNP algoritmą, kuris skirtas normovolemijai užtikrinti, atliekant kelio ir klubo sanario planinį endoprotezavimą hipotenzinės anestezijos sąlygomis. Algoritmas pateikiamas kartu su svarbiausių hemodinamikos parametrų taikymo ir klinikinio interpretavimo ypatumų apžvalga. Reikšminiai žodžiai: hemodinamika, į tikslą nukreipta skysčių terapija, skysčiai, transfuzija, algoritmas Hypotensive anaesthesia in total hip and knee arthroplasty: algorithm for the goal-directed fluid management Audrius Andrijauskas1, Juozas Ivaškevičius1, Manvilius Kocius2, Narūnas Porvaneckas2, Darius Činčikas1, Jeugenija Olševska11 Vilnius University Clinic of Anaesthesiology and Intensive Care,Šiltnamių str. 29 LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Clinic of Rheumatology, Orthopaedics, Traumatology, Plastic and Reconstructive Surgery, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: Audrius.Andrijauskas@mf.vu.lt Hypotensive anaesthesia is a technique that deploys the controlled reduction of mean arterial pressure. It has been used for decades to reduce intraoperative blood loss and related blood transfusions, also to ensure the ‘dry operating field’ and minimize the tourniquet inflation pressure in patients undergoing total hip (THA) and knee (TKA) arthroplasty. Hypotensive anesthesia can be achieved in different ways such as (a) by decreasing cardiac output with vasodilatory agents, (b) inducing the sympathetic block by spinal and/or epidural anaesthesia, and/or (c) by using potent anesthetic gases in general anaesthesia. The major concern in the method’s clinical applicability is the patient’s safety. Inherent risks related to hypotensive anaesthesia are mainly associated with the concern of occult tissue hypoperfusion resulting from inadequately compensated relative hypovolemia. Therefore, maintaining an effective circulating volume (normovolemia) is crucial for the safe management of controlled arterial hypotension. However, the lack of a simple, reliable and effective method for the guidance of appropriate measures is an ongoing deficiency. Conventional strategies aiming to establish, monitor and maintain normovolemia are currently replaced by the goal-directed management (GDM) in fluid therapy. It has already become a standard of care in selected patients such as those undergoing major abdominal surgery. On the basis of goal-directed fluid management, authors have developed a GDM algorithm for the optimization of fluid status, aiming to secure normovolemia during hypotensive anaesthesia. The new algorithm is highlighted along with a review of related issues of its clinical application. Key words: hemodynamics, goal-directed-management, fluid, transfusion, algorithm

Tyrimo tikslas. Įvertinti, kaip kito pacientų kelio sąnario funkcija po endoprotezavimo operacijos, praėjus vieneriems ir septyneriems metams, lyginant su priešoperaciniais duomenimis, kokie veiksniai tam turėjo įtakos. Metodai. Į prospektyvųjį tyrimą įtraukėme 120 kelio sąnario osteoartritu sergančių pacientų, hospitalizuotų kelio sąnario endoprotezavimui (KSE). Po septynerių metų tyrime liko dalyvauti 56 pacientai. Parametrai, kuriuos vertinome: paciento duomenys, Kelio sąnario draugijos anketa (Knee Society Score, KSS), judesių amplitudė (JA), mechaninės kojos ašies (MKA) nuokrypis, Yesavage’o geriatrinės depresijos skalė (GDS), simptominė stuburo patologija. Rezultatai. Palyginome priešoperacinius su pooperaciniais vienerių metų rezultatais nustatėme, kad funkcinė kelio sąnario būklė reikšmingai pagerėjo, tačiau, praėjus septyneriems metams, kai kurie rodikliai nežymiai sumažėjo. Reikšmingą įtaką blogesniems pooperaciniams rezultatams turėjo stuburo patologija ir blogesnis GDS rezultatas. Išvados. Šio tyrimo rezultatai rodo, kad po vienerių metų kelio sąnario funkcija reikšmingai pagerėja ir išlieka geresnė po septynerių metų po KSE nei prieš operaciją. Taip pat svarbu siekti sumažinti pacientų depresijos simptomus, gydyti stuburo patologijas, nes šie veiksniai turėjo įtakos pooperacinei kelio funkcijai.

Tyrimo pagrindimas. Nepaisant vis didėjančio susirūpinimo, koks geriausias reabilitacijos protokolas būtų tinkamas atsižvelgiant į menisko operacijos pobūdį, skausmo ir edemos mažinimas yra pagrindiniai uždaviniai pirmuoju reabilitacijos laikotarpiu po menisko operacijos. Teorija rodo, kad atidėliojant skausmo ir edemos šalinimą gali padidėti antriniai sužalojimai, ir atsigavimas po operacijos bus ilgesnis. Masažas kaip viena iš saugių ir nefarmokologinių priemonių dažnai naudojamas skausmui ir edemai Tikslas – įvertinti masažo, taikomo kartu su kineziterapijos užsiėmimais, poveikį ligonių po kelio sąnario menisko operacijos skausmui ir Metodai. Buvo tirta 14 asmenų po menisko operacijos. Tiriamieji atsitiktiniu būdu suskirstyti į dvi grupes. Tiriamajai grupei buvo taikoma kineziterapinė mankšta ir klasikinis gydomasis masažas, kontrolinei –kinezitarpija. Prieš tyrimą ir po jo buvo vertinamas skausmo intensyvumas (VAS skale), judesio ar pasikartojančios traumos baimė (Tampa kineziofobijos skale), išmatuotos abiejų kelių Rezultatai. Po reabilitacijos procedūrų kelio skausmas, edema ir judesio ar pasikartojančios traumos baimės rodiklis reikšmingai sumažėjo abiejose grupėse (p < 0,05). Ligonių, kuriems buvo taikytas masažas ir kineziterapija, skausmo intensyvumas, edema ir judesio ar pasikartojančios traumos baimės rodiklis statistiškai reikšmingai sumažėjo labiau nei atlikusių tik kineziterapijos pratimus (p < 0.05).Išvados. Masažas, atliekamas kartu su kineziterapijos pratimais, efektyviau sumažino asmenų po menisko operacijos skausmą, edemą ir judesio ar pasikartojančios traumos baimę nei tik kineziterapijos pratimai.Raktažodžiai: menisko operacija, edema, skausmas, klasikinis masažas.

Tyrimo pagrindimas. Didėjant degeneracinių sąnarių ligų skaičiui, kelio sąnario endoprotezavimas yra labiausiai paplitusi procedūra, leidžianti efektyviai sumažinti skausmą ir tinkamai atgauti funkciją. Pooperaciniu laikotarpiu didžiąją reabilitacijos dalį užima kineziterapija, kuri daugelyje šalių yra pripažįstama kaip standartinis Tyrimo tikslas – įvertinti skirtingų kineziterapijos programų poveikį ligonių po kelio sąnario endoprotezavimo pusiausvyrai, kojos skausmui ir Metodai. Buvo tirta 20 asmenų, patyrusių kelio sąnario endoprotezavimo operaciją. Jie atsitiktiniu būdu suskirstyti į 2 grupes: tiriamąją (taikoma kineziterapija salėje ir vandenyje) ir kontrolinę (taikoma kineziterapija salėje). Funkcinių rodiklių testavimo metu buvo naudojama Vizualioji analogų skalė „VAS“, judesių amplitudės matuotos goniometru, raumenų jėga vertinta Lowett’o skale, Tinetti testas (pusiausvyros ir eisenos) atliekamas reabilitacijos pradžioje ir Rodikliai. Po reabilitacijos pastebėti abiejų grupių tiriamųjų statistiškai reikšmingi rodikliai. Po tyrimo skausmas sumažėjo abiejose grupėse po 4 balus (p < 0,05). Kelio sąnario lenkimo amplitudė tiriamoje grupėje padidėjo 34 balais, kontrolinėje – 31 balu, tiesimo amplitudė tiriamojoje grupėje sumažėjo 6 balais, kontrolinėje – 7 balais (p < 0,05). Po reabilitacijos lenkiamųjų raumenų jėga tiriamojoje grupėje padidėjo 1 balu, kontrolinėje – 2 balais, tiesiamųjų raumenų jėga abiejose grupėse padidėjo po 2 balus (p < 0,05). Tiriamosios grupės pusiausvyra pagerėjo 7 balais, kontrolinės – 8 balais (p < 0,05). Tiriant ligonių eiseną po tyrimo pastebėta, kad eisenos rodikliai tiriamojoje grupėje pagerėjo 7 balais, kontrolinėje – 6 balais (p < Išvados. Po kineziterapijos salėje ir kineziterapijos salėje kartu su vandens kineziterapija sumažėjo ligonių po kelio sąnario endoprotezavimo kojos skausmas, padidėjo raumenų jėga, kelio sąnario judesių amplitudė, pagerėjo pusiausvyra ir eisena. Palyginus skirtingų kineziterapijos programų poveikį tarp abiejų grupių, reikšmingo skirtumas nebuvo.Raktažodžiai: kelio sąnario endoprotezavimas, kineziterapija vandenyje, kineziterapija salėje.