To see the other types of publications on this topic, follow the link: Klinikiniai tyrimai.
Journal articles on the topic 'Klinikiniai tyrimai'
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 50 journal articles for your research on the topic 'Klinikiniai tyrimai.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Leleika, Arnoldas, Einius Trumpa, and Palmira Leišytė. "EOZINOFILIJOS SĄSAJOS SU ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ LIGOMIS." Health Sciences 31, no. 3 (2021): 148–52. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.098.
Full textAbstract:
Medicinoje eozinofiliniai granulocitai daugiausiai žinomi kaip kraujo ląstelės, kurios dalyvauja alerginių reakcijų, helmintozių bei bronchinės astmos gynybos mechanizmuose. Šių ląstelių bei širdies ir kraujagyslių ligų sąsaja Lietuvoje ir pasaulyje dar mažai nagrinėta. Dažniausiai atlikti tyrimai su nedidelėmis žmonių populiacijomis, nes tokių įvykių pasitaiko retai, nors gydytojams, tiriantiems ligonį, ne visada pavyksta nustatyti ligos priežastį. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti eozinofilinių granulocitų kiekio padidėjimo koreliaciją su širdies bei kraujagyslių ligų išsivystymu; pristatyti jau atliktus klinikinius tyrimus, aptariant ligų klinikines formas, epidemiologiją, riziką sirgti; atskleisti būtinybę analizuoti eozinofilinių granulocitų padidėjimą bendrame kraujo vaizde. Sisteminė literatūros apžvalga atlikta PubMed, UpToDate elektroninėse medicininių publikacijų paieškos sistemose. Atrenkant tinkamas publikacijas, buvo naudojami raktažodžiai ir jų deriniai: eosinophilia, heart damage, ischemia, arterial hypertension, coronary heart disease. Analizei atrinktos daugiausia pirminės publikacijos bei klinikiniai tyrimai. Atlikus tyrimą, pastebėta, jog eozinofilinių granulocitų padidėjimas koreliuoja ne vien su alergijomis, atopija, bronchine astma, helmintozėmis, bet ir su širdies bei kraujagyslių ligomis. Nustatyta, kad šios efektorinės ląstelės infiltruoja įvairius audinius, sukelia uždegimą, organų disfunkciją. Ištirta, jog eozinofilija reikšmingai susijusi su vainikinėmis arterijomis, kai kuriems pacientams sukelia sunkią išeminę širdies ligą, kuri dažnai baigiasi mirtimi. Pastebėta, jog eozinofilija reikšmingai siejasi su arterijų kalcifikacija, todėl paspartėja arterinės hipertenzijos progresavimas.
2
Šmitaitė, Ieva, Danguolė Trumpaitienė, and Sigita Liutkauskienė. "Inkstų vėžio predikciniai veiksniai." Lithuanian General Practitioner 24, no. 9 (2020): 624–27. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.596.
Full textAbstract:
Individualizuotas gydymas šiuo metu yra viena prioritetinių mokslinių sričių onkologijoje – investuojama daug laiko, piniginių lėšų skiriant rasti ir moksliniais tyrimais patvirtinti veiksmingą vaistą individualiam pacientui. Šiuo metu metastazavusio inkstų vėžio sisteminis gydymas skiriamas atsižvelgiant ne į individualius veiksnius, o į ligos riziką, gydymo eilę, toksinius gydymo reiškinius ir daug kitų klinikinių veiksnių. Nors naujų gydymo metodų skaičius per 15 pastarųjų metų žymiai išaugo, gydymo galimybės išsiplėtė, tačiau problema išlieka – gydymas ir naujais brangiais vaistais ne visuomet būna veiksmingas. Todėl atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai, kuriuose neanalizuojama molekulinių žymenų predikcinė vertė, šiandien neatitinka nei gydytojų, nei pacientų lūkesčių. Šios apžvalgos tikslas – aptarti svarbius inkstų vėžio molekulinius predikcinius veiksnius, tai yra biologinius veiksnius, lemiančius tam tikro vaisto skyrimą pacientui bei atsaką į gydymą. Jau pripažinta predikcinių veiksnių reikšmė parenkant gydymą kitų vėžio lokalizacijų atvejais (krūties, melanomos, storosios žarnos, plaučių vėžio), tuo tarpu šių veiksnių išaiškinimas ir terapijos veiksmingumo įrodymas inkstų vėžio atveju vis dar išlieka klinikinių tyrimų objektu. Tačiau labai tikėtina, kad netolimoje ateityje, klinikinėje kasdienėje praktikoje vaisto pasirinkimas priklausys būtent nuo inkstų vėžio genetikos ir molekulinių predikcinių veiksnių.
3
Vilkaitė, Alina, Joana Ažukaitė, and Skaidra Valiukevičienė. "Rožinės paplitimo ir vitamino D kiekio sąsajos. Atvejo–kontrolės tyrimų apžvalga." Lithuanian General Practitioner 25, no. 5 (2021): 323–26. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.689.
Full textAbstract:
Įvadas. Rožinė yra lėtinė uždegiminė, pasikartojanti odos liga, kuri pasireiškia veido centrinės dalies eritema, telangiektazijomis, uždegiminėmis papulėmis ir (ar) pustulėmis. Tiksli ligos patogenezė nežinoma. Eksperimentiniai tyrimai rodo, kad antimikrobinis peptidas katelicidinas (AMPK) bei jo skilimo produktas peptidas LL-37 aktyvuojami per sąveiką su keratinocitų paviršiaus vitamino D receptoriais (VDR) ir sukelia rožinei artimą uždegimą. Šio straipsnio tikslas – nustatyti, ar skiriasi vitamino D (VD) kiekis serume bei odoje tarp rožine sergančiųjų ir kontrolės grupės asmenų, remiantis atvejo–kontrolės tyrimų apžvalga. Metodika. Literatūros apžvalga parengta remiantis „PubMed“ duomenų bazės mokslinių straipsnių atranka pagal reikšminius žodžius: „rosacea“, „vitamin D“. Taikyti tokie įtraukimo kriterijai: klinikiniai atvejo–kontrolės tyrimai, publikacijos anglų kalba, publikacijos ne senesnės nei 10 metų. Atmetimo kriterijai: literatūros apžvalgos, konferencijų pranešimų tezės, publikacijos ne anglų kalba. Rezultatai ir išvados. Išanalizuotų trijų atvejo–kontrolės tyrimų duomenimis, sergančiųjų rožinės pažeistoje odoje ir serume nustatomas padidėjęs AMPK kiekis. VDR geno heterozigotiniai ir mutantiniai ApaI polimorfizmai padidina rožinės riziką. Apie VD kiekio serume skirtumą tarp sergančiųjų rožine ir kontrolės grupės asmenų pateikiami prieštaringi duomenys, nes nėra atlikta gerai suplanuotų daugiacentrių klinikinių tyrimų su didesnėmis tiriamųjų imtimis.
4
Kurlavičius, Domas, and Diana Lukaševič. "KLINIKINIS ATVEJIS: AR TAI KALCIFILAKSIJA?" Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.2 (2015): 725–27. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.115.
Full textAbstract:
Kalcifilaksija arba kalceminė ureminė arteriolopatija (CUA) yra charakterizuojama kaip sisteminė arteriolių medijos kalcifikacija, dažniausiai išsivystanti pacientams, sergantiems galutinės stadijos lėtine inkstų liga. Nors tai gana reta patologija, pastaruoju metu dėl pagerėjusio ankstyvų klinikinių požymių ir rizikos veiksnių nustatymo vis dažniau laiku diagnozuojama. Kalcifilaksijos patogenezė yra nevisiškai aiški. Hiperfosfatemija, nutukimas, moteriška lytis, hiperkoaguliacinės būklės, hipoalbuminemija, medikamentų vartojimas (varfarinas, kalcio turintys fosfato surišikliai, vitamino D analogai, sisteminiai gliukokortikoidai, geležis) – rizikos veiksniai, kurie gali skatinti kalcifilaksijos vystymąsi. Klinikiniai simptomai – livedo reticularis ir/ar violetiniai skausmingi poodiniai mazgeliai, kurie gali išopėti (iki išeminių ir nekrotinių opų). Pažeidimai dažniausiai lokalizuojasi tose vietose, kur gausu riebalinio audinio: ant pilvo, sėdmenų ir šlaunų. Nėra specifinių diagnostinių laboratorinių tyrimų diagnozuoti kalcifilaksiją. Nesant kontraindikacijų, rekomenduojama opos biopsija, kurioje, esant kalcifilaksijai, pastebima arterijų okliuzija ir kalcifikacija, paneigianti vaskulito diagnozę. Kaulų skenavimas ir radiografinis mamografinis metodai yra neinvazyvūs diagnostiniai tyrimai, kurie gali padėti patikslinti diagnozę. Specifinio kalcifilaksijos gydymo nėra. Gydymas dažniausiai yra multifaktorinis ir apima įvairius metodus. Šiame straipsnyje yra pateikiamas 12 metų dėl abipusės nefrektomijos dializuojamos 66 metų pacientės klinikinis atvejis, kuriai prieš 2–3 mėnesius ant rankų ir kojų atsirado niežtinčių opelių.
5
Šėmys, Giedrius. "DIUŠENO (DUCHENNE) RAUMENŲ DISTROFIJA: KLINIKINIAI POŽYMIAI, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS." Health Sciences 31, no. 4 (2021): 112–14. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.134.
Full textAbstract:
Duchenne raumenų distrofija (DRD) − paveldima neuroraumeninė liga, sukelta baltymo distrofino išraišką reguliuojančio DMD geno mutacijų, paveldimų su X chromosoma susijusiu recesyviniu būdu. Ligai būdingas greitai progresuojantis raumenų silpnėjimas ir raumeninės masės praradimas dėl raumeninių skaidulų degeneracijos. Liga įtariama pastebėjus vėluojančią berniuko motorinę raidą. Nustačius padidėjusią kraujo serumo kreatinkinazės koncentraciją, atliekami genetiniai molekuliniai tyrimai, skirti DMD geno mutacijoms nustatyti. DRD gydymas yra palaikomasis, jo tikslas yra kuo ilgiau išsaugoti raumenų funkciją ir pagerinti gyvenimo kokybę; pagrindinis farmakologinis DRD gydymo būdas yra gliukokortikoidų terapija. Tyrimo tikslas − įvertinti ir išanalizuoti mokslinėje literatūroje pateikiamus duomenis apie Duchenne raumenų distrofiją ir aptarti ligos klinikines išraiškas, diagnostikos bei gydymo metodus.
6
Pikūnienė, Ingrida, Matas Viršilas, and Rymantė Gleiznienė. "KRAUJAGYSLINĖ DEMENCIJA." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.1 (2015): 487–95. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.077.
Full textAbstract:
Kraujagyslinė demencija yra antra pagal dažnį demencijos rūšis po Alzheimerio ligos. Tai ne viena liga, o grupė demencijos sindromų, kurių priežastys yra smegenų pažeidimai, sukelti smegenų ir sisteminės kraujotakos sutrikimų – nuo smulkių lakūnarinių iki plačių ar daugybinių infarktų galvos smegenyse, hipertenzinės encefalopatijos sąlygotų smulkiųjų arterijų fibrohialinozės, stambesnių arterijų fibrinoidinės nekrozės. Ji taip pat gali būti paveldima ir išsivystyti dėl NOTCH3 geno mutacijos, dėl ko vystosi Binswangerio liga, CADASIL sindromas pasireiškia išeminiais smegenų infarktais subkortikalinėje baltojoje smegenų medžiagoje ir daugybiniais lakūnariniais insultais. Pastaruoju metu ypač intensyviai tobulėjant neuroradiologiniams diagnostikos tyrimo metodams, tobulėja ir pakitimų smegenyse diagnostika. Neurovizualiniai tyrimai yra svarbūs cerebrovaskulinei ligai nustatyti, kraujagyslinių pakitimų lokalizacijai ir jų sunkumui įvertinti. Pagal naujausias rekomendacijas, magnetinio rezonanso tomografijos ar kompiuterinės tomografijos tyrimas bent vieną kartą turi būti atliktas kiekvienam pacientui, kuriam įtariama demencija. Šiame straipsnyje aptariamos pagrindinės kraujagyslinę demenciją sukeliančios priežastys – kraujagyslinė demencija, išsivysčiusi po persirgto hemoraginio ar išeminio insulto, daugybinė smegenų kraujagyslinė demencija, Binswangerio liga ir CADASIL sindromas. Pateikiami klinikiniai atvejai, aptariama klinikinė jų eiga, atlikti radiologiniai ir kiti diagnostiniai tyrimai, diferencinė diagnostika, trumpai apžvelgiama literatūra.
7
Uljanionok, Diana, Dominyka Juodytė, and Aivaras Grybas. "Inkstų šviesių ląstelių karcinoma nėštumo metu: klinikinis atvejis." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 3.2 (2015): 456–58. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.072.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: nėštumas, inkstų karcinoma, vėžys, nefrektomija. Tikslas. Pristatyti pacientę, kuriai nėštumo metu pagal klinikinius simptomus, laboratorinius ir radiologinius tyrimus įtarta, o vėliau histologiniu tyrimu patvirtinta inkstų šviesių ląstelių karcinomos diagnozė. Supažindinti su šios ligos eiga, diagnostikos ir gydymo galimybėmis nėštumo metu. Medžiaga ir metodai. Pristatomas klinikinis atvejis – 36 metų nėščia pacientė, pirmakartė, esant 22 savaičių nėštumui, hospitalizuota į VšĮ Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, Urologijos skyrių, dėl kraujavimo iš šlapimo takų, skausmo kairėje apatinėje juosmens srityje ir ultragarsiniu tyrimu rasto darinio inkste. Rezultatai. Remiantis klinikiniais simptomais, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų rezultatais nustatytas 5,9 cm kairiojo inksto navikas. 23-čią nėštumo savaitę atlikta radikali nefrektomija. Histologinis tyrimas patvirtino inkstų šviesių ląstelių karcinomos diagnozę. Pooperacinė ir nėštumo eiga sklandi, gimė sveikas naujagimis. Išvados. Radikali nefrektomija yra saugus ir efektyvus nėščiųjų inkstų vėžio gydymo metodas. Patvirtinus inksto naviko diagnozę nėštumo metu, pasirenkant gydymo taktiką svarbu įvertinti naviko dydį, riziką motinai ir vaisiui, naviko klinikinę išraišką, esant reikalui, gali būti atlikta naviko biopsija. Gydymo planą turi sudaryti multidisciplininė gydytojų komanda.
8
Alonderytė, Audrė, Pranas Šerpytis, Rokas Šerpytis, Joseph S. Alpert, and Qin M. Chen. "MIOKARDO INFARKTO, NESANT VAINIKINIŲ ARTERIJŲ OBSTRUKCIJOS (MINOVA), DIAGNOSTIKOS IR GYDYMO YPATUMAI." Health Sciences 30, no. 2 (2020): 100–105. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.051.
Full textAbstract:
Pirmasis miokardo infarktas aprašytas kone prieš 80 metų, tačiau miokardo infarktas, nesant vainikinių arterijų obstrukcijos (toliau – MINOVA), nustatytas dar neseniai. MINOVA pasireiškia 6-8 proc. pacientų, kuriems diagnozuotas ūmus miokardo infarktas (toliau – ŪMI). Šią pacientų grupę dažniau sudaro moterys (vidutiniškai apie 55 metų), tačiau, lyginant su ŪMI, šioje grupėje rečiau nustatoma hiperlipidemija. MINOVA pacientai reikalingi ypatingo dėmesio dėl skirtingų patofiziologinių reakcijų, kurios lemia skirtingą gydymą ir prognozę. Pagrindinės MINOVA sukeliančios priežastys yra vainikinių arterijų spazmas, vainikinių kraujagyslių aterominės plokštelės plyšimas ar erozija, mikrovaskulinė vainikinių arterijų disfunkcija, vainikinės kraujagyslės embolija (trombozė) bei spontaninė vainikinės arterijos disekacija. Pagrindinis tyrimas, padedantis atmesti kitaspriežastis, imituojančias ŪMI, yra širdies magnetinis rezonansas. Šiai pacientų grupei tikslinga atlikti acetilcholino provokacinį mėginį, optinės koherentinės tomografijos ar intravaskulinio ultragarso tyrimą bei hematologinį ištyrimą dėl trombofilijų. Klinikiniai tyrimai atskleidė, jog šiems pacientams skiriami angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai bei statinai yra naudingi tolimesnei prognozei. Nenustačius obstrukcijos kraujagyslėse, t.y. ūmų susirgimą sukėlusios priežasties, daugelis pacientų išrašomi į namus, nepaskiriant jokio arba paskiriant tik minimalų kardioprotekcinį medikamentinį gydymą.
9
Šiupšinskienė, Nora, Agnė Pašvenskaitė, and Sigutė Norkienė. "ŠIUOLAIKINIS GALVOS IR KAKLO SRITIES HEMANGIOMŲ GYDYMAS." Visuomenės sveikata 27, no. 6 (2017): 144–50. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.110.
Full textAbstract:
Hemangioma – tai dažniausiai pasireiškiantis nepiktybinis navikas galvos ir kaklo srityje. Iki šiolei pirmo pasirinkimo vaistas gydant šios srities hemangiomas buvo peroraliniai kortikosteroidai, tačiau nauji tyrimai pagrindžia β blokatorių veiksmingumą. Straipsnyje aptariami šiuolaikiniai galvos ir kaklo hemangiomų konservatyvaus gydymo principai bei intervencinės procedūros. Pristatomi dviejų suaugusių moterų, kurioms diagnozuotos hemangiomos ryklės bei liežuvio šaknies srityse, klinikiniai atvejai.
10
Jančauskaitė, Dovilė, Eglė Sadauskienė, Jūratė Barysienė, and Eglė Preikšaitienė. "GENETINIŲ TYRIMŲ PRAKTINĖ REIKŠMĖ DIAGNOZUOJANT PAVELDIMAS KARDIOMIOPATIJAS." Health Sciences 30, no. 3 (2020): 112–17. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.080.
Full textAbstract:
Paveldimos kardiomiopatijos yra fenotipiškai ir genotipiškai heterogeninė retų ligų grupė. Šios ligos ilgą laiką gali būti besimptomės, tačiau sergant paveldimomis kardiomiopatijomis nustatoma padidėjusi staigios mirties rizika. Tad genetiniai tyrimai turi didelę reikšmę ankstyvoje kardiomiopatijų diagnostikoje ir prognozėje, padeda identifikuoti besimptomius šeimos narius. Šiame straipsnyje apžvelgiami kardiomiopatijų klinikiniai ir genetiniai ypatumai, genetinio ištyrimo svarba probandui ir giminaičiams, genotipo reikšmė diagnostikai, gydymui ir prognozei.
11
Sadauskas, Saulius, Albinas Naudžiūnas, Alvydas Unikauskas, Liudas Gargasas, Rimtautas Ruseckas, and Rūta Jurkonienė. "Impedanskardiografijos metodo galimybės diagnozuojant plaučių hipertenziją." Medicina 46, no. 10 (2010): 669. http://dx.doi.org/10.3390/medicina46100095.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas. Ištirti klinikinių, impedanskardiografijos, echokardioskopijos, krūtinės ląstos rentgenografijos duomenų sąsajas diagnozuojant plaučių hipertenziją sergantiesiems širdies ir kraujagyslių arba kvėpavimo sistemų ligomis. Tyrimo medžiaga ir metodai. 181 pacientui (80 pacientų, sergančių širdies ir kraujagyslių sistemos patologija, kai echokardioskopiškai nustatyta plaučių arterijos hipertenzija; 69 pacientams, sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos patologija, kai echokardioskopiškai plaučių arterijos hipertenzijos nerasta; 19 pacientų, sergančių plaučių patologija, kai echokardioskopiškai plaučių arterijos hipertenzijos rasta; 13 pacientų, sergančių plaučių patologija, kai plaučių arterijos hipertenzijos nerasta) ištirti buvo taikomi klinikiniai, dvimatės širdies echoskopijos, impedanskardiografijos, kiti instrumentiniai tyrimai siekiant įvertinti, sergančiųjų plaučių hipertenzija duomenų pokyčius. Rezultatai. Impedanskardiografijos metodo jautrumas, diagnozuojant plaučių hipertenziją pagal vidutinį kraujo spaudimą plaučių arterijoje, 72 proc., specifiškumas – 90 proc., pagal sistolinį kraujo spaudimą plaučių arterijoje jautrumas – 96 proc., specifiškumas – 90 proc. Sudarytas matematinis dvejetainės logistinės regresijos modelis, pagal kurį 96,7 proc. tikslumu galima diagnozuoti plaučių hipertenziją. Svarbiausi impedanskardiografijos duomenys: sistolinis spaudimas plaučių arterijoje bei sistolinio laiko indeksas. Išvados. Impedanskardiografijos tyrimo metu nustatomi vidutinio ir sistolinio kraujo spaudimo plaučių arterijoje parametrai yra informatyvūs. Plaučių hipertenzijos diagnostikos algoritmuose galima būtų naudoti šiuos požymius: prieširdžių virpėjimas, giliųjų venų trombozė, dusulys, cianozė, II tono akcentas plaučių arterijos vožtuvo išklausymo taške, sistolinis ūžesys ties triburiu vožtuvu, plaučių rentgenografijoje rastas padidėjęs plaučių arterijos spindis ≥18 mm, padidėjęs dešiniojo skilvelio diametras, impedanskardiografijos metodu apskaičiuotas sistolinis spaudimas plaučių arterijoje bei sistolinio laiko indeksas.
12
Šalaševičius, L., and A. Vilionskis. "Anestezijos metodo reikšmė pacientų, sergančių ūminiu išeminiu insultu ir gydytų mechanine trombektomija, ankstyvai neurologinei būklei Relevance of anaesthesia type on early neurological outcome in acute ischemic stroke patients undergoing mechanical thrombectomy." Neurologijos seminarai 22, no. 78 (2019): 325–29. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2018.34.
Full textAbstract:
Įvadas. Sąmonės sedacija (SS) ir bendroji endotrachėjinė anestezija (BETA) – anestezijos metodai, taikomi mechaninės trombektomijos (MTE) metu. Tikslių rekomendacijų dėl anestezijos metodo pasirinkimo MTE metu nėra. Retrospektyviniai tyrimai teigia, kad BETA yra susijusi su blogesnėmis pacientų išeitimis, tačiau naujuose klinikiniuose tyrimuose tokio skirtumo nestebima. Darbo tikslas buvo nustatyti anestezijos metodo įtaką mechaninės trombektomijos efektyvumui ir saugumui ligoniams, patyrusiems ūminį išeminį insultą. Tiriamieji ir tyrimo metodai. Į tyrimą įtraukti dviejuose Vilniaus centruose gydyti ūminį išeminį insultą patyrę ligoniai, kuriems buvo atlikta MTE. Ligoniai suskirstyti į 2 grupes pagal taikytą anestezijos metodą: bendroji endotrachėjinė anestezija (BETA) ir sąmonės sedacija (SS). Abiejose grupėse vertinti demografiniai, klinikiniai ir logistiniai rodikliai. Pirminiu vertinimo kriterijumi pasirinkta gera baigtis po 24 valandų. MTE saugumas vertintas pagal 7 parų mirštamumą ir simptominių intrasmegeninių kraujosruvų (sISK) dažnį. Rezultatai. Į tyrimą įtraukta 248 pacientai. 105 pacientams (42,3 %) taikyta BETA ir 143 (57,7 %) – SS. Pagal pradines charakteristikas abi grupės statistiškai nesiskyrė, išskyrus prieširdžių virpėjimo dažnį (55,9 % – SS vs 37,1 % – BETA grupėje, p = 0,003) ir intraveninės trombolizės taikymą iki MTE (66,4 % – SS grupėje ir 46,7 % – BETA grupėje, p = 0,003). Gera baigtis po 24 val. nustatyta 51,4 % (n = 54) ligonių – BETA grupėje ir 58,7 % (n = 84) ligonių – SS grupėje (p = 0,252). 7 parų mirštamumo sISK dažnis abiejose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Regresinė analizė parodė, kad geros baigties nepriklausomi prognoziniai veiksniai yra laikas nuo atvykimo į stacionarą iki rekanalizacijos ir sėkminga rekanalizacija. Išvados. Anestezijos tipas nėra reikšmingas mechaninės trombektomijos efektyvumo ir saugumo veiksnys ankstyvai pacientų baigčiai. Siekiant tiksliau įvertinti anestezijos reikšmę mechaninės trombektomijos baigčiai ir nustatyti procedūros baigties prognozinius veiksnius, reikalingi papildomi atsitiktinės atrankos tyrimai.
13
Gudabskaitė, Asta, Marina Bilogan, Greta Letautaitė, and Simona Letautienė. "ROSAI-DORFMAN LIGA: KLINIKINIS ATVEJIS." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.1 (2015): 586–92. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.092.
Full textAbstract:
Darbo tikslas. Pristatyti Rosai-Dorfman ligos atvejį ir pagilinti žinias apie šią ligą, jos diagnostines galimybes. Rosai-Dorfman liga, kitaip žinoma kaip limfmazgių sinusų histiocitozė, yra reta, nepiktybinė, neaiškios etiologijos liga, kuri tipiškai pasireiškia masyvia limfodenopatija. Ekstranodalinė ligos forma pasireiškia multiorganiniais pažeidimais su arba be limfodenopatijos. Rosai-Dorfman liga dažniausiai pasireiškia tarp vaikų ir jaunų suaugusiųjų. Ligos eiga dažniausiai yra lėtinė, recidyvuojanti. Kliniškai liga dažniausiai pasireiškia priklausomai nuo pažeisto organo. Klinikiniai, radiologiniai ligos požymiai ir kraujo laboratoriniai tyrimai yra nespecifiniai, specifiškesni – imunohistocheminiai tyrimai, o diagnozė patvirtinama histologiškai. Rosai-Dorfman ligos diferencinė diagnostika yra gana sudėtinga, ligos diagnozė dažnai nenustatoma savalaikiai ar visai nenustatoma, ką lydi netinkama/neadekvati šios nepiktybinės, bet dažnai progresuojančios ligos gydymas. Vėliau ligos diagnostiką komplikuoja tai, kad daugiau kaip 85 proc. pacientų bendrai gerai jaučiasi ir nepažymi kokių nors reikšmingesnių simptomų, susijusių su šia liga. Šios ligos diferencinė diagnostika vis dar lieka diskusijų objektas, todėl kiekvieną pasitaikantį atvejį svarbu išanalizuoti, padiskutuoti.
14
Kenstavičiūtė, Viktorija, Roberta Buginytė, and Asta Mačiulienė. "MONOTERAPIJOS IR KOMBINUOTOS SEDACIJOS PROPOFOLIU PALYGINIMAS VIRŠKINAMOJO TRAKTO ENDOSKOPINIŲ PROCEDŪRŲ METU." Health Sciences 31, no. 3 (2021): 161–65. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.100.
Full textAbstract:
Virškinamojo trakto (VT) ligų diagnostikai ir gydymui vis plačiau taikomos endoskopinės procedūros. Jų metu pacientų patiriamą diskomfortą ir nerimą mažina adekvati sedacija ir analgezija. Sedacijai sukelti dažniausiai naudojamas medikamentas yra propofolis. Jis yra trumpai veikiantis, neturintis analgezinio efekto, todėl dažnai naudojamas kombinuojant su opioidais ir (ar) benzodiazepinais. Šiame straipsnyje analizuojami klinikiniai tyrimai, lyginantys monoterapiją propofoliu (MTP) ir kombinuotą sedaciją propofoliu (KTP), kai kartu su propofoliu naudojamas midazolamas, fentanilis ir (arba) ketaminas. Tyrimo tikslas – palyginti abiejų metodų įtaką nepageidaujamų reakcijų pasireiškimui, atsigavimo laiko trukmei po procedūros bei gydytojų ir pacientų pasitenkinimui atlikta procedūra. Tyrimo rezultatai parodė, kad VT endoskopinių procedūrų metu taikant monoterapiją propofoliu hipoksijos ir hipotenzijos rizika yra didesnė, nei taikant kombinuotą terapiją propofoliu. Sedacijos pradžia ir atsigavimo laikas po procedūros yra trumpesnis, kai propofolis naudojamas vienas. Gydytojų ir pacientų pasitenkinimas procedūra nuo pasirinkto sedacijos metodo nepriklauso.
15
Paškonienė, A., R. Poškutė, V. Markevičiūtė, J. Ivaška, and E. Lesinskas. "Mal de Debarquement sindromas: klinikiniai atvejai ir literatūros apžvalga Mal de Debarquement syndrome: clinical cases and literature review." Neurologijos seminarai 22, no. 78 (2019): 330–37. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2018.35.
Full textAbstract:
Įvadas. Mal de Debarquement sindromas (MdDS) yra retas otoneurologinis sutrikimas, dažniausiai pasireiškiantis vidutinio amžiaus moterims po ilgalaikio pasyvaus judesio poveikio (skrydžio lėktuvu, kruizo laivu). Sindromas pasireiškia persistuojančiu galvos svaigimu, siūbavimo pojūčiu, nestabilumu ir pusiausvyros sutrikimu. Diagnostika sudėtinga, kadangi nėra instrumentinių tyrimų, patvirtinančių šį sutrikimą, otoneurologinis ištyrimas neinformatyvus. Diagnostika remiasi anamneze, todėl MdDS retai diagnozuojamas arba nustatomas netinkamai. Autorių žiniomis, straipsnių apie šį sindromą lietuvių kalba nebuvo skelbta. Šio straipsnio tikslas – supažindinti Lietuvos gydytojus su MdDS, aprašant Lietuvoje diagnozuotus atvejus, diagnostinius kriterijus, ir apžvelgti literatūroje publikuotą informaciją. Tyrimo metodai. Aprašomi du klinikiniai atvejai, kai Mal de Debarquement sindromas buvo diagnozuotas dviem vidutinio amžiaus moterims po skrydžio lėktuvu. Abi moterys skundėsi po kelionės atsiradusiu galvos svaigimu, tačiau otoneurologinis ištyrimas galimos patologijos neparodė. Pateiktoje literatūros analizėje apžvelgtas 21 straipsnis, aprašantis MdDS. Rezultatai. Pateikti 2016 m. diagnostiniai kriterijai, padedantys diagnozuoti MdDS. Diagnostiškai reikšmingas MdDS požymis yra simptomų sumažėjimas, pacientui grįžus į pasyvaus judesio sąlygas. Dažnai sergančiuosius MdDS lydi nerimas ir depresija. Tyrimai rodo, kad efektyviam gydymui ir gyvenimo kokybei gerinti taikoma stresą mažinanti terapija, medikamentinis gydymas, kuris yra skiriamas migrenos priepuolių profilaktikai, ir gyvenimo būdo pokyčiai. Išvados. MdDS iki šiol yra retai diagnozuojamas sutrikimas daugelyje šalių. Diagnostikai svarbi klinika ir anamnezėje buvęs pasyvaus judesio poveikis. Diferencinei diagnostikai nuo kitų, panašią kliniką turinčių, ligų būtinas otoneurologinis ištyrimas.
16
Pavilionė, Rasita, Laura Dobrovaitė, and Orinta Klimaitė. "BRENERIO NAVIKO RADIOLOGINĖS DIAGNOSTIKOS YPATUMAI. KLINIKINIS ATVEJIS." Health Sciences 31, no. 3 (2021): 39–41. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.076.
Full textAbstract:
Brenerio navikas priskiriamas epitelinių kiaušidžių navikų grupei. Dažniausiai tai gerybinis navikas, įprastai randamas atsitiktinai, itin retais atvejais gali būti randamos ir piktybinės jo formos. Brenerio naviko dažnai nepavyksta diferencijuoti nuo kitų kiaušidžių neoplastinių darinių, remiantis vien klinikiniais ir radiologiniais tyrimais – diagnozei patikslinti reikalingas histologinis tyrimas. Pagrindinis šio naviko gydymas yra chirurginis, todėl labai svarbi priešoperacinė diagnozė, kuri lemia operacijos radikalumą. Šiuo klinikiniu atveju Brenerio navikas rastas magnetinio rezonanso metu ir diagnozė patikslinta histologiniu tyrimu.
17
Pavilionė, Rasita, Gabija Bagužytė, Paulina Tekoriutė, Laura Dobrovaitė, and Viktorija Vitkutė. "KASOS VĖŽĮ IMITUOJANTIS UŽDEGIMINIS KASOS PSEUDOTUMORAS. KLINIKINIS ATVEJIS." Health Sciences 30, no. 4 (2020): 57–60. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.096.
Full textAbstract:
Kasos vėžys yra viena dažniausių mirties nuo vėžio priežasčių išsivysčiusiose šalyse, tačiau yra ne viena nenavikinės kilmės būklė, kurios metu gali formuotis kasos dariniai, imituojantys šio organo vėžį. Viena jų – uždegiminis pseudotumoras. Jo dažnai nepavyksta diferencijuoti nuo kitų agresyvesnių neneoplastinės kilmės darinių, remiantis vien klinikiniais ir radiologiniais tyrimais – diagnozei patikslinti reikalingas histologinis tyrimas. Šiame straipsnyje pristatomas uždegiminio pseudotumoro klinikinis atvejis, kai šis darinys imitavo kasos vėžį, o tiksli diagnozė buvo nustatyta tik atlikus išsamesnius radiologinius ir histologinį tyrimus.
18
Šileikaitė, Aldona, Arūnas Germanavičius, and Ilona Čėsnienė. "Teismo psichiatrijos pacientų sociodemografinių ir klinikinių veiksnių bei nusikalstamo elgesio sąsajos." Sveikatos mokslai 26, no. 1 (2016): 47–51. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2016.007.
Full textAbstract:
Lyginant su Vakarų šalimis Lietuvoje vis dar stokojama teismo psichiatrijos pacientų epidemiologinų studijų. Šiame straipsnyje analizuojami Rokiškio psichiatrijos ligoninėje 325 priverstinai gydomų pacientų sociodemografiniai bei klinikiniai veiksniai, kurie gali būti siejami su šių pacientų nusikalstama veika. Gauti rezultatai rodo, kad didžiąją dalį teismo psichiatrijos ligoninėje gydomų pacientų sudaro sergantieji psichoziniais (69,5 proc.) ir intelekto (12,3 proc.) sutrikimais. Taip pat nustatyta, kad tirtoje imtyje gana paplitusi priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų (41,2 proc.), o daugumai asmenų priverstinis gydymas skirtas dėl atliktų smurtinių nusikalstamų veikų. Remiantis atliktos dvinarės logistinės regresijos analizės duomenimis, galima teigti, kad teismo psichiatrijos pacientų vyresnis amžius ir intoksikacija įvykio metu yra statistiškai reikšmingi veiksniai, prognozuojantys smurtinio elgesio riziką. Reikalingi tolimesni moksliniai tyrimai, kad būtų gauti specifiniai duomenys apie įvairius nusikalstamo elgesio rizikos faktorius Lietuvos teismo psichiatrijos populiacijoje. Rizikos vertinimo instrumentų patikimumas taip pat yra ateities tyrimų objektas.
19
Naudžiūnaitė, S., R. Bunevičiūtė, and B. Burnytė. "Pacientų, sergančių paveldima neuropatija su polinkiu į suspaudimo paralyžius, atvejų analizė." Neurologijos seminarai 24, no. 86 (2021): 366–72. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2020.46.
Full textAbstract:
Paveldima neuropatija su polinkiu į suspaudimo paralyžius (PNSP) yra autosominiu dominantiniu būdu paveldima reta periferinės nervų sistemos liga, kuriai būdinga pasikartojančios, epizodinės lokalios, dažnai grįžtamos kompresinės periferinių nervų neuropatijos, atsirandančios spontaniškai ar po minimalios nervo traumos. Straipsnyje aprašomi 7 pacientų iš 6 šeimų (amžius – nuo 17 iki 74 metų), kuriems diagnozuota PNSP, demografiniai, klinikiniai ir elektrofiziologiniai duomenys. Visiems pacientams nustatyta 17p12 genetinės srities, apimančios PMP22 geną, delecija. 5 pacientams (71,4 %) pirmieji PNSP simptomai: galūnių jutimo sutrikimai, tirpimas, skausmo ir silpnumo epizodai, pasireiškė antroje ar trečioje gyvenimo dešimtyje. Vienai besimptomei pacientei PNSP genetinis tyrimas atliktas remiantis šeimine anamneze. Tiesioginę mechaninę nervo traumavimo priežastį, sukėlusią ligos simptomų pasireiškimą, nurodė 3 pacientai (42,9 %). 3 pacientams (42,9 %) buvo nustatytos kojų (blauzdų ar pėdų) raumenų atrofijos, plaktukinės kojų pirštų deformacijos ir pes cavus. 4 pacientams (57,1 %) pasireiškė pėdų parezės. 5 pacientams elektroneurografinio tyrimo metu nustatytas demielinizuojantis, vienam – mišrus (vyraujant aksoniniam) periferinių nervų pažeidimas. Šis tyrimas pabrėžia PNSP klinikinės eigos įvairovę ir atkreipia dėmesį į ankstyvos diagnostikos, apimančios elektrofiziologinius tyrimus ir 17p12 genetinės srities kopijų skaičiaus tyrimą, svarbą, kuri gali užkirsti kelią klinikiniam ligos pasireiškimui ir (ar) komplikacijų susidarymui.
20
Jokubaitis, M., and J. Valaikienė. "Infekcinio encefalito diagnostika ir gydymas imunosupresinių būklių metu: klinikinio atvejo pristatymas ir literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 23, no. 80 (2019): 98–105. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2019.15.
Full textAbstract:
Infekcinis encefalitas imunosupresinių būklių metu yra neretai pasitaikanti, greitos diagnostikos ir ankstyvo gydymo reikalaujanti būklė, galinti sąlygoti sunkų neurologinį deficitą ir net ligonio mirtį. Ši problema tampa itin aktuali didėjant sergamumui onkologinėmis ir autoimuninėmis ligomis, kurios yra gydomos imunosupresiniu poveikiu pasižyminčiais vaistais. Esant imunosupresinei būklei, infekcinio encefalito diagnostika yra sudėtinga, nes klinikiniai simptomai, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų pokyčiai dažnai yra silpniau išreikšti ar imituojantys neinfekcinės kilmės susirgimus. Todėl imunosupresiniams ligoniams, kuriems staiga pasireiškia neurologinė židininė simptomatika, būtina įtarti neuroinfekciją, net ir nesant encefalitui būdingų klinikinių požymių. Laiku nustačius infekcinio encefalito diagnozę ir pradėjus gydymą, gerėja ligos prognozė. Šiame straipsnyje pristatomas sudėtingas netipinis klinikinis atvejis, kai 62 m. ligoniui, sergančiam mielomine liga, ūmus meningoencefalitas debiutavo insultui būdinga klinika. Taip pat apžvelgiama literatūra, susijusi su infekcinio encefalito klinikiniu pasireiškimu, diagnostika ir gydymo rekomendacijomis imunosupresinių būklių metu.
21
Kubilius, Ričardas, and Inga Bulotienė. "HIALURONO RŪGŠTIS: PERSPEKTYVOS ODONTOLOGIJOJE." Health Sciences 30, no. 4 (2020): 71–75. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.099.
Full textAbstract:
Hialurono rūgštis (toliau – HA) yra labai populiarus, biologiškai suderinamas polisacharidas, pasižymintis išskirtinėmis fiziocheminėmis savybėmis, kurios skatina ją naudoti odontologijoje. HA yra natūrali minkštųjų ir jungiamųjų audinių sudedamoji dalis, svarbi jų vystymuisi ir atsinaujinimui. Įrodyta, kad HA gerina žaizdų gijimą ir uždegiminių ligų gydymą po dantų procedūrų. Terapijos su HA fizikinės ir cheminės savybės, biologinis prieinamumas, toleravimas ir efektyvumas daro ilgalaikį poveikį skausmo malšinimui, audinių elastingumui ir patvarumui. Papildomas gydymas HA turi ilgalaikį terapinį poveikį ir yra efektyvesnis, negu gliukokortikosteroidų ir nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (toliau – NVNU) vartojimas po chirurginių intervencijų. Tyrimo tikslas – atlikti mokslinių publikacijų ir naujausių tyrimų, nagrinėjančių HA fizikines ir chemines savybes, sisteminę apžvalgą ir analizę. Išsiaiškinti gydomąjį HA poveikį bei efektyvumą, gydant ūmias ir lėtines burnos ertmės uždegimines ligas. Išanalizuoti pagrindines HA taikymo sritis odontologijoje ir įvertinti efektyviausią jos pritaikymą žaizdų ir kaulinių defektų po dantų ar žandikaulių chirurginių intervencijų, gydymui. Metodika. PubMed, ScienceDirect, Cochrane Library, BioMed Central ir SpringerLink Information Service duomenų bazėse pagal pasirinktus raktinius žodžius buvo atrinkti anglų kalba išspausdinti moksliniai straipsniai nagrinėjama tema. Tyrimo rezultatai. Elektroninės paieškos metu iš viso rasti 184 straipsniai. Iš jų pagal atrankos kriterijus pasirinktos ir išnagrinėtos 19 susijusių publikacijų, kuriose analizuotas vietinis HA skyrimas pacientams po dantų ar veido žandikaulių chirurgijos ir dantų implantavimo procedūrų. Išvados. Mokslinės literatūros analizė patvirtino temos aktualumą ir parodė, kad HA gali būti naudojama ir kaip pagalbinė priemonė po chirurginių intervencijų burnos ertmėje. Klinikiniai ilgalaikiai tyrimai reikalingi patvirtinti HA preparatų terapinio naudojimo dozę, koncentraciją ir nustatyti tikslų naudojimo protokolą.
22
Kropaitytė, Monika, Neda Rylskytė, and Daiva Emilija Rekienė. "IDIOPATINĖ DILATACINĖ KARDIOMIOPATIJA: KLINIKINIS ATVEJIS." Health Sciences 31, no. 5 (2021): 85–88. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.175.
Full textAbstract:
Dilatacinė kardiomiopatija yra širdies raumens patologija, kuri išsivysto dėl genetinių ir aplinkos veiksnių derinio. Šiai ligai būdingi širdies nepakankamumo klinikiniai požymiai, įvairūs ritmo ir laidumo sutrikimai, angininio pobūdžio krūtinės skausmas. Dilatacinė kardiomiopatija diagnozuojama remiantis klinikiniais simptomais ir instrumentiniais tyrimais, paneigiant įgimtas širdies ydas, vainikinių arterijų, hipertenzines ligas, vožtuvų patologiją. Nediagnozuota ir negydoma liga didina staigios širdinės mirties riziką. Straipsnyje pristatomas klinikinis atvejis, kai pacientui dilatacinė kardiomiopatija pirmą kartą pasireiškė stenokardiniais skausmais ir gyvybei grėsmingais ritmo sutrikimais (paroksizmine skilveline tachikardija, skilvelių virpėjimu).
23
Kaladytė Lokominienė, R. "Parkinsono liga ir kiti judėjimo sutrikimai SARS-COV-2 sukeltos pandemijos kontekste." Neurologijos seminarai 24, no. 84 (2020): 125–31. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2020.17.
Full textAbstract:
Antro tipo sunkų ūminį kvėpavimo takų pažeidimo sindromą sukeliantis koronavirusas (SARS-CoV-2) gali pažeisti žmogaus nervų sistemą ir sąlygoti galvos skausmą, pykinimą, vėmimą, febrilinius traukulius, encefalopatiją, encefalitą, ataksiją ar psichikos sutrikimus, taip pat kiekybinius uoslės ir skonio pakitimus, kurie būdingi ir Parkinsono ligai (PL) bei kitoms alfa sinukleinopatijoms, tik tuomet progresuoja lėtai ir būna negrįžtami. SARS-CoV-2 penetravus į PL pažeistas galvos smegenis, gali pasunkėti klinikiniai judėjimo ligos simptomai ir padidėti pakaitinės dopaminerginės terapijos poreikis. PL ar kitais judėjimo sutrikimais sergančių asmenų COVID-19 padarinius vertinančių atsitiktinių imčių tyrimų kol kas nėra, tačiau šios grupės asmenys galėtų būti stipriau pažeidžiami dėl kvėpavime dalyvaujančių raumenų rigidiškumo ar dissinergijos, silpnesnio kosulio reflekso, sutrikusio rijimo, lėtinės ligos sukelto dusulio. Netiesioginiai veiksniai, kylantys pandemijos metu, – stresas, saviizoliacija, nerimas, ilgalaikis hipomobilumas, sunkina judėjimo sutrikimo klinikines išraiškas ir predisponuoja silpnesnes imunines reakcijas į infekcijas. Dėl ribotų kontaktų su medikais ir artimaisiais kognityvinių sutrikimų turintys pacientai gali dažniau pažeisti vaistų vartojimo režimą, todėl teleneurologija yra perspektyvi pagalba judėjimo sutrikimų turinčiam pacientui pandemijos metu. Yra prielaidų, kad amantadinas ir memantinas galėtų pasižymėti anti-SARS-CoV-2 potencialu, tačiau reikalingi klinikiniai tyrimai. Tarptautinė Parkinsono ligos ir judėjimo sutrikimų draugija pateikė rekomendacijas sergantiesiems Parkinsono liga ir kitais judėjimo sutrikimais COVID-19 pandemijos metu, kur nurodė griežtai laikytis bendrai populiacijai taikomų socialinių kontaktų ribojimo priemonių, tiesiogiai apžiūrėti pacientą tik išimties atveju (pvz., norint koreguoti giliųjų pamato branduolių stimuliatoriaus programą ar bateriją, duodenalinės levodopos pompos veiklą, atlikti būtinas botulino toksino injekcijas), skatinti pacientus, kad naudotų namuose prieinamas sporto priemones ar (ir) žaistų virtualios realybės žaidimus. Diagnozavus COVID-19, gydytojas turi užtikrinti tolesnį anksčiau judėjimo sutrikimui gydyti skirtų vaistų vartojimą (ypač adekvačias levodopos ir periferinės dekarboksilazės inhibitoriaus dozes), kad būtų išvengta sustiprėjusio rigidiškumo, kontraktūrų, gyvybinės plaučių talpos ir maksimalaus iškvėpimo tūrio sumažėjimo.
24
Rutkauskas, Saulius, and Eglė Gružaitė. "VAIKŲ STUBURO KAKLO DALIES TRAUMA: RENTGENOGRAFIJOS VERTĖ." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.1 (2015): 471–76. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.074.
Full textAbstract:
Kaklo trauma vaikams pasitaiko retai, tačiau tai gali sukelti nepataisomų pasekmių jauno paciento sveikatai. Iki šiol pasaulinėje literatūroje nėra bendro sutarimo dėl kaklo traumą patyrusių vaikų optimalaus radiologinio ištyrimo. Skydliaukės onkologinės ligos yra susijusios su didesne apšvita, todėl būtinybė atlikti vaikui kaklo kompiuterinę tomografiją (KT) turi būti gerai pamatuota. Tyrimo tikslas. Išanalizuoti traumą patyrusių vaikų klinikinius požymius ir rentgenologinius atsakymus bei įvertinti šio tyrimo patikimumą KT atžvilgiu. Medžiaga ir metodai. Biomedicininis tyrimas buvo atliktas retrospektyviai apimant 2010–2014 metus. Įtraukimo kriterijai buvo: amžius < 18 m., galvos ir/arba kaklo trauma, pacientui atliktas kaklo rentgenologinis tyrimas ir kaklo KT. Buvo analizuojamos šios charakteristikos: lytis, amžius, klinikiniai duomenys, traumos mechanizmas, rentgenologinių ir KT tyrimų atsakymai. Rezultatai. Iš 2010–2014 m. atliktų kaklo KT visus įtraukimo kriterijus atitiko 78 pacientai. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 11,1 ± 4,7 m. Buityje traumą patyrė 28 (35,9 proc.) tiriamieji, krito – 24 (30,7 proc.), o 22 (28,2 proc.) buvo avarijos dalyviai. 8 iš 78 (10,3 proc.) tiriamųjų kaklo KT metu nustatyti kaulų lūžiai. 18 pacientų (23,1 proc.) buvo atlikta kaklo KT, nors rentgenologinio tyrimo metu trauminių pakitimų nerasta. Vertinant pacientų lyties, klinikinių duomenų ir rentgeno pakitimų ryšį bei šansų santykį su KT vaizduose nustatytu lūžiu, statistiškai reikšmingų rezultatų nerasta. Papildomai analizuojant duomenis išaiškėjo, kad yra ryšys tarp paciento skausmo ir rentgeno metu nustatytų poslinkių (χ² reikšmė 4,31, p = 0,038). Be to, 0,33 karto (95 proc. PI 0,13–0,85), padidėja tikimybė nustatyti poslinkius, jeigu pacientui yra kaklo srities skausmas (p = 0,023). Išvados. Apskaičiuota 0,33 didesnė tikimybė rentgenogramose nustatyti slankstelių poslinkius, jeigu pacientas į priėmimo skyrių atvyksta su kaklo srities skausmu. Vaikų stuburo kaklo dalies anatominiai ypatumai skiriasi nuo suaugusiųjų ir juos būtina žinoti kiekvienam radiologui.
25
Piščalkienė, Viktorija, Laura Rutkauskienė, Milda Gintilienė, and Viktoras Kubaitis. "LIETUVIŲ LIAUDIES ŠOKIUS ŠOKANČIŲ IR NEŠOKANČIŲ PUSIAUSVYROS PAKITIMAI: POSTUROGRAFINIS VERTINIMAS." Sveikatos mokslai 24, no. 6 (2014): 17–23. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.106.
Full textAbstract:
Griuvimai yra viena iš dažniausių problemų vyresniame amžiuje, turinčių fizinį aktyvumą ribojančių problemų. Ankstyva griuvimų rizikos diagnostika ir prevencija gali sumažinti mirtingumą. Pusiausvyra gali būti tiriama subjektyviais klinikiniais testais ir objektyviais instrumentinias tyrimais. Vienas iš tokių tyrimų – posturografinis tyrimas. Pusiausvyrą galima lavinti žaidimų pagalba, joga bei kitomis Rytų meno formomis, aktyvia fizine veikla ir kt. Mūsų tikslas buvo palyginti šokančių ir nešokančių lietuvių liaudies šokius asmenų pusiausvyros pakitimus. Hipotetiškai teigėme, kad lietuvių liaudies šokiai išlaikė savo vieną svarbiausių funkcijų ir pagyvenusiems žmonėms padeda išsaugoti pusiausvyrą. Tiriamieji ir tyrimo metodika. Straipsnyje pristatomas posturografinis tyrimas yra jungtinis, apimantis atskiras asmenų grupes Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje (Šiaurės Velse). Šokėjus tyrėme naudodami pusiausvyros vertinimo platformą „Sigma Balance Pad“. Mes ištyrėme mėgėjiškuose lietuvių liaudies šokių kolektyvuose šokančius Lietuvos senjorus (N=23; amžiaus vidurkis 66 metai). Rezultatus palyginome su kontroline grupe: a) jauni ir vidutinio amžiaus lietuvių liaudies šokius šokantys asmenys (N=38; amžiaus vidurkis 47 metai), b) nešokantys Lietuvos senjorai (N=71; amžiaus vidurkis 73 metai); c) nešokantys Šiaures Velso senjorai (N=20; amžiaus vidurkis 85 metai). Iš viso tyrime dalyvavo 152 asmenys. Tyrimas yra prospektyvinis. Tyrimo statistinio reikšmingumo lygmuo 2. Tyrimo rezultatai. Lietuvių liaudies šokius šokančių senjorų pusiausvyros centro kelio ilgis ir vaizdinio plotas yra geresni, kas leidžia patvirtinti, jog liaudies šokiai yra efektyvi profilaktinė pusiausvyros lavinimo priemonė (p≤0,05). Lietuvių liaudies šokius šokančių jaunų ir vidutinio amžiaus asmenų pusiausvyros rodikliai yra geriausi tarp šokančių Lietuvos senjorų, skirtingai nei nešokančių Lietuvos senjorų, nustatyti didesni nukrypimo nuo X ir Y ašių greičiai, o tai leidžia manyti, kad šokantys asmenys greičiau geba koordinuoti judesius. Šis tyrimas tik patvirtina, kad liaudies šokius šokantys asmenys pasižymi išplėtotu kompensaciniu mechanizmu besikeičiančios aplinkos sąlygomis. Galima daryti prielaidą, kad situacijose, kuriose yra tikimybė pargriūti, šie asmenys greičiau sureaguos į įvairias kliūtis ir mažiau patirs griuvimų. Mūsų tyrimas atveria galimybes naujiems tarpkultūriniams tyrimams, kurių tiriamaisiais būtų įvairių šalių tautinius šokius šokantys senjorai ir kitų amžiaus tarpsnių asmenys.
26
Melamed, Dovydas, Edvardas Jukna, and Kamilė Grigaitė. "HIPOMAGNEZEMIJA: PRIEŽASTYS, PATOFIZIOLOGIJA, KLINIKA, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS." Health Sciences 31, no. 4 (2021): 173–77. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.150.
Full textAbstract:
Magnis yra ketvirtas pagal gausumą katijonas ir būtinas žmogaus elementas, kaip kofaktorius dalyvaujantis 600 fermentų reakcijose. Jo svarbus vaidmuo perduodant signalą, oksidacinį fosforilinimą, glikolizę, baltymų ir DNR sintezę ir daugelį kitų biologinių procesų. Tyrimo tikslas − apžvelgti naujausią hipomagnezemijos mokslinę literatūrą. Medžiaga ir metodai: literatūros šaltinių apžvalga buvo vykdoma PubMed, Cohrane Library mokslinių duomenų bazėse. Paieškai buvo naudojami raktiniai žodžiai, atrinkti aktualiausi straipsniai.Tyrimo rezultatai. Apie 98 proc. viso kūno magnio kiekio yra minkštuosiuose audiniuose (38%) ir ypač kauluose (60%). Mažas magnio suvartojimas susijęs su didesne mirtingumo rizika ir didesniu širdies ir kraujagyslių sistemos reiškinių, diabeto, insulto, vėžio ir kaulų lūžių dažniu. Dažniausios hipomagnezemijos priežastys būna antrinės, tokios kaip badavimas, alkoholio vartojimas, viduriavimas, pankreatitas. Šią ligą gali sukelti įvairūs vaistai, tokie kaip kilpniai ar tiazidiniai diuretikai, protonų siurblio inhibitoriai, antibiotikai, chemoterapijoje naudojami medikamentai. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, magnio kiekis maisto produktuose yra mažesnis nei 30–50 proc. rekomenduojamos paros normos (RDA). Šio element absorbcija daugiausiai (apie 80-90 %) vyksta dėl paraceliulinės koncentracijos gradientų skirtumų pasyvios pernašos būdu tuščiojoje ir storojoje žarnoje, o mažoji dalis magnio transportuojama aktyvios pernašos būdu per magnį absorbuojančius kanalus melastatino receptorius (TRPM 6 ir 7) storojoje žarnoje. TRPM 7 yra išreikšti tarp audinių, o TRPM 6 daugiausia pasiskirstę per visą žarnyno ilgį, distalinių kanalėlių ilgį inkstuose, plaučių ir sėklidžių audiniuose. Išvados. Pradiniai ligos simptomai gali būti nespecifiniai, pasireikšti nuovargiu ir mieguistumu. Sunkesniais atvejais sukeliamas drebulys, mėšlungis, tetanija, epilepsija, parestezija, encefalopatija, ataksija iki traukulių ar neuropsichiatrinių sutrikimų, įskaitant apatiją, kliedesį ir net komą. Hipomagnezemija gali sumažinti širdies aritmijų slenkstį ir sukelti prieširdžių virpėjimą, supraventrikulinę tachikardiją ir skilvelių virpėjimą. Diagnostikai dažniausiai naudojamas laboratorinis tyrimas yra magnio koncentracijos serume (MKS) nustatymas. Kiti klinikiniai laboratoriniai tyrimai yra jonizuoto magnio koncentracijos serume ir 24 valandų magnio ekskrecijos su šlapimu matavimas. Paprastai lengvą hipomagnezemiją galima gydyti peroraliniais papildais, tuo tarpu intraveninis magnis vartojamas, jei magnio koncentracija yra <0,5 mmol/l arba jei pacientui pasireiškia reikšmingi simptomai.
27
Blažienė, Audra, Neringa Buterlevičiūtė, Kotryna Linauskienė, and Viktorija Paltarackienė. "ANAFILAKSIJOS DAŽNIS, RIZIKOS VEIKSNIAI IR DIAGNOSTIKA." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 2 (2016): 158–63. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.023.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: anafilaksija, anafilaksijos klinikiniai kriterijai, diagnostika, pirmoji pagalba, adrenalinas. Anafilaksija yra ūmi gyvybei grėsminga sisteminė padidėjusio jautrumo reakcija. Ji pasireiškia labai įvairiais simptomais ir požymiais. Anafilaksija turėtų būti diagnozuojama remiantis Pasaulio alergijos organizacijos nustatytais klinikiniais kriterijais. Darbo tikslas. Nustatyti anafilaksinių reakcijų, kurios atitinka anafilaksijos klinikinius kriterijus, dažnį, įvertinti pagrindines priežastis, klinikinį pasireiškimą ir skiriamą gydymą. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyvinio tyrimo metu buvo analizuota per trejus metus (2009–2012) Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centre dėl anafilaksinės reakcijos skubiai hospitalizuotų pacientų medicininė dokumentacija. Į tyrimą įtraukti pacientai, kurių anafilaksijos diagnozė atitiko klinikinius anafilaksijos kriterijus. Rezultatai. Dėl anafilaksinės reakcijos, atitinkančios klinikinius anafilaksijos kriterijus, gydyta 70 pacientų. Vidutinis amžius – 47,31 ± 17,63 (20–83) metų. 22 (31,43 proc.) anafilaksijos atvejai atitiko pirmąjį kriterijų anafilaksijai diagnozuoti, 38 (54,29 proc.) – antrąjį kriterijų, 10 (14,29 proc.) – trečiąjį kriterijų. Dažniausi buvo kardiovaskuliniai bei odos ir gleivinių simptomai (atitinkamai 91,4 proc. ir 84,3 proc.). Dažniausiai įtartos anafilaksijos priežastys – vaistai (26 (37,1 proc.) pacientams) bei plėviasparnių vabzdžių įgėlimai (18 (25,7 proc.) pacientų). Neatidėliotiną pagalbą gydant anafilaksiją dažniausiai suteikė greitosios medicinos pagalbos darbuotojai (52 (74,3 proc.) pacientams). Adrenalinas buvo skirtas 47 (67,1 proc.) pacientams. 24 (34,3 proc.) pacientai dėl anafilaksinės reakcijos buvo gydyti reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Išvados. Tirtiems pacientams anafilaksija dažniausiai pasireiškė kardiovaskulinės sistemos simptomais. Dažniausiai įtarta anafilaksijos priežastis buvo vaistai ir plėviasparnių vabzdžių įgėlimai. Trečdalis pacientų buvo gydyti reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Adrenalinas buvo skirtas tik dviem trečdaliams pacientų.
28
Kablytė, A., and R. Gleiznienė. "Klinikinis atvejis – meduloblastoma." Neurologijos seminarai 22, no. 75 (2018): 77–83. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2018.10.
Full textAbstract:
Straipsnyje aprašomas klinikinis atvejis apie piktybinį neuroektoderminės kilmės galvos smegenų naviką – meduloblastomą, nustatytą pediatriniam pacientui. Šis navikas dažniausiai diagnozuojamas vaikų amžiuje ir daugiau būdingas berniukams, nei mergaitėms. Kaip ir šiuo atveju, galimą meduloblastomos buvimą parodo padidėjusio intrakranijinio slėgio, susidariusio dėl obstrukcinės hidrocefalijos, simptomai (elgesio pokyčiai, vangumas, pykinimas, vėmimas, galvos skausmas). Nors biopsija išlieka auksiniu standartu pagrindžiant naviko diagnozę, tačiau didelę reikšmę meduloblastomos diagnostikoje turi ir radiologiniai tyrimai, tokie kaip kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). Šiais tyrimais galima identifikuoti navikinių masių buvimą užpakalinėje kaukolės dauboje, įvertinti navikinio proceso išplitimą ir apsispręsti dėl gydymo taktikos, taip pat įvertinti operacinio gydymo radikalumą, jau atlikus naviko rezekciją.
29
Rimaitis, Marius, Diana Bilskienė, Giedrė Diržytė, Tomas Tamošuitis, Rimantas Vilcinis, and Andrius Macas. "TROMBOELASTOMETRIJOS NAUDA PROGNOZUOJANT INTRAOPERACINIO NUKRAUJAVIMO APIMTĮ IZOLIUOTĄ GALVOS SMEGENŲ TRAUMĄ PATYRUSIEMS NEUROCHIRURGINIAMS PACIENTAMS." Visuomenės sveikata 28, no. 2 (2018): 61–68. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2018.021.
Full textAbstract:
Koaguliopatija (KP) yra vienas iš nedaugelio modifikuojamų veiksnių, susijusių su nepalankiomis galvos smegenų traumą (GST) patyrusių pacientų gydymo baigtimis ir mirštamumu. Iki šiol diskutuojama dėl KP diagnostikos ir gydymo taktikos šioje populiacijoje. Viskoelastiniai kraujo krešėjimo tyrimai dinamiškai atspindi visą krešulio formavimosi ir irimo kinetiką, todėl yra potencialiai pranašesni už standartinius tyrimus. Tikėtina, kad rotacinė tromboelastometrija (ROTEM) gali geriau nei standartiniai kraujo krešėjimo tyrimai (SKT) atspindėti koaguliacijos būklę ir numatyti kraujavimą. Darbo tikslas. Palyginti priešoperacines izoliuotą GST patyrusių pacientų SKT ir ROTEM reikšmes bei įvertinti šių tyrimų vertę prognozuojant intraoperacinio nukraujavimo apimtį. Tyrimo metodika. Atliktas perspketyvus bandomasis stebimasis klinikinis tyrimas. Jame dalyvavo 32 ūminę izoliuotą GST patyrę pacientai, kuriems atliktos kraniotomijos operacijos. Galvos smegenų traumos sunkumas vertintas pagal GKS. Pacientų kraujo krešėjimo profilis vertintas prieš operaciją atliekant SKT ir ROTEM. Nukraujavimas > 300 ml laikytas reikšmingu. Pagal nukraujavimą pacientai suskirstyti į mažo nukraujavimo (MN) ir reikšmingo nukraujavimo (RN) grupes ir atlikta palyginamoji analizė. Rezultatai. KP paplitimas studijos kohortoje, priklausomai nuo diagnostikos taktikos, buvo nuo 31,3 iki 53,1 proc. Daugelis ROTEM parametrų (CT, CFT, α-kampas, A10, MCF) tarp MN (n = 16) ir RN (n = 16) grupių skyrėsi statistiškai reikšmingai, tuo tarpu SKT grupėse skyrėsi tik fibrinogeno koncentracija. Koaguliopatija, nustatyta pagal ROTEM ir pagal SKT/ROTEM, buvo reikšmingai susijusi su didesniu nukraujavimu (atitinkamai p = 0,022 ir p = 0,013). ROTEM specifiškumas prognozuojant RN buvo 87,5 proc., o jautrumas – 50 proc. RN prognozavimui pasitelkus abi krešėjimo sistemos tyrimo strategijas fiksuotas geresnis jautrumo ir specifiškumo balansas – atitinkamai 69 ir 75 proc. Išvada. Priešoperaciniai ROTEM patologiniai pokyčiai buvo statistikšai reikšmingai susiję su didesniu izoliuotą GST patyrusių pacientų nukraujavimu. Mūsų studijoje ROTEM pasirodė specifiška, tačiau nepakankamai jautri prognozuojant reikšmingą nukraujavimą, todėl standartinių kraujo krešėjimo tyrimų vaidmuo išlieka svarbus. Reikalingos tolimesnės studijos, patvirtinančios viskoelastinių tyrimų naudą GST patyrusiems pacientams.
30
Medišauskas, Kipras, Mantas Giedraitis, Darija Savinova, and Augustas Kišonas. "HINTS KLINIKINIO TYRIMO SVARBA PERIFERINIO IR CENTRINIO TIPO SVAIGULIO DIFERENCINEI DIAGNOSTIKAI SKUBIOSIOS PAGALBOS IR PRIĖMIMO SKYRIUJE." Health Sciences 31, no. 5 (2021): 104–7. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.179.
Full textAbstract:
Svaigulys − dažnėjanti kreipimosi į skubiosios pagalbos ir priėmimo skyrių priežastis. Svaigulio priežastis gali būti periferinė (pvz., vestibulinio aparato funkcijos sutrikimas) arba centrinė (pvz., galvos smegenų kraujotakos sutrikimas). Dažniausia svaigulio priežastis − periferinė, nekelianti pavojaus, tačiau kartais svaigulys gali būti gyvybei pavojingos būklės, tokios kaip kraujo išsiliejimas į smegenų kamieną, įspėjamasis simptomas. Tyrimo tikslas − išsiaiškinti dažniausias periferinio svaigulio priežastis skubiosios pagalbos ir priėmimo skyriuje, jų požymius, esminius skiriamuosius bruožus HINTS tyrimo metu, diferencijuojant periferinės ir centrinės kilmės svaigulį. Literatūros paieška atlikta naudojantis LSMU virtualios bibliotekos prieiga prie elektroninių knygų bazės Vitae Litera ir medicinos mokslo žurnalų PubMed, ClinicalKey. Analizei atrinktos 24 publikacijos anglų kalba, paskelbtos 2011-2021 metų laikotarpiu. Tyrimo rezultatai. Dažniausios trys svaigulio priežastys yra gerybinis paroksizminis pozicinis galvos svaigimas, vestibulinis neuritas ir Menjerio liga. Dažnai skiriamų vaizdo tyrimų diagnostinė vertė maža, kai nėra kitų neurologinių simptomų, išskyrus svaigulį. Detalus klinikinis tyrimas, papildytas paciento apklausimu apie susijusius veiksnius, laiko trukmę ir provokuojančias aplinkybes, yra tikslesnis būdas rasti teisingą diagnozę ir diferencijuoti periferinį svaigulį nuo centrinio, nei ankstyvoji KT ar MRT. Tinkamai atliekamo klinikinio galvos impulso, nistagmo ir žvairumo ištyrimo protokolo HINTS (angl. Head impulse, Nystagmus, Test of Skew) jautrumas diferencijuojant periferinį ir centrinės kilmės svaigulį siekia 100 proc., specifiškumas 96 procentus [16]. Gerybinio paroksizminio pozicinio galvos svaigimo gydymo auksinis standartas išlieka Epley ir Semont manevrai, kurių efektyvumas siekia net 90 procentų. Išvados. Klinikinis tyrimas HINTS yra specifiškas ir jautrus tyrimo būdas, kuris turėtų būti taikomas svaigulio diagnostikai. KT ar MRT neturėtų būti rutiniškai atliekami į priėmimo ir skubiosios pagalbos skyrių dėl svaigulio atvykusiems pacientams, nesant kitų neurologinių simptomų.
31
Jerdiakova, Natalja, Aldona Mikaliūkštienė, Zita Gierasimovič, and Danutė Kalibatienė. "LABORATORINIŲ TYRIMŲ PREANALIZĖS PERIODU SLAUGYTOJŲ DAŽNIAUSIAI DAROMOS KLAIDOS." Medicinos teorija ir praktika 20, no. 4 (2014): 299–305. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2014.057.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: preanalizės periodas, analitė, ėminių technika, venos punkcija. Tikslas. Šiuo tyrimu buvo siekiama išanalizuoti klinikinių laboratorinių veninio kraujo tyrimų preanalizės periodu slaugytojų dažniausiai daromas klaidas. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrime buvo stebėti 104 laboratorinių tyrimų preanalizės periodo etapai renkant kraują skirtingiems tyrimams. Tyrimo metodus apima: veninio kraujo ėminių preanalizės periodų stebėjimas bei slaugytojų atliekamų veiksmų fiksavimas, medicininės paciento dokumentacijos nagrinėjimas. Slaugytojų atliekamiems veiksmams fiksuoti buvo sudarytas stebėjimo dienynas, paruoštas remiantis moksline literatūra bei galiojančiais Lietuvoje teisės aktais. Stebėjimo dienynas apima: analitės paskirtį, slaugytojų veiksmus iki veninio kraujo ėminio, punkcijos vietos parinkimą ir paruošimą, ėminių saugojimo laiką ir sąlygas, transportavimo būdas. Duomenų analizė atlikta naudojant „SPSS Windows (v. 20.0)“, „Excel 2010“ (v. 14.0) programas. Kintamųjų ir klaidų dažnių pasiskirstymui vertinti sudarytos dažnių lentelės, kuriose pateiktas absoliutus skaičius ir procentinės reikšmės. Kokybinių bei kiekybinių kintamųjų reikšmių grupėms palyginti sudarytos požymių dažnių kryžminės lentelės. Statistinio ryšio stiprumui nustatyti skaičiuotas Spirmeno koreliacijos koeficientas (rs). Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingi, kai paklaidos tikimybės reikšmė p ≤ 0,05. Rezultatai ir išvados. Ruošdamosi paimti kraujo slaugytojos padarė 220 klaidų, iš jų priemonių paruošimo etape 186 (84,5 proc.), vertinant ir pažymint tyrimą veikiančius veiksnius – 34 (15,5 proc.). Dažniausiai daromos klaidos (n = 104): priemonių galiojimo termino netikrinimas (100 proc.), netinkamas mėgintuvėlių skaičius (45,2 proc.), tyrimą veikiančių veiksnių ignoravimas (25,9 proc.). Kraujo ėminio paėmimo metu padaryta 971 klaida. Dažniausios klaidos (n = 104): punkcijos vietos valymas netinkama kryptimi (91,3 proc.), mažo kiekio tamponų naudojimas (88,5 proc.), pripildytų mėgintuvėlių guldymas horizontaliai (79,8 proc.). Daugiau klaidų darė vyresnės nei 35 metų, dirbusios daugiau nei 10 metų bei turinčios aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą (p 0,0001) slaugytojos. Saugant ir transportuojant ėminius į laboratoriją, padarytos 178 klaidos. Dažniausiai daromos klaidos: mėgintuvėlių saugojimas horizontalioje padėtyje (65,4 proc.), įvyniotų į lydraštį mėgintuvėlių transportavimas rankoje (46,2 proc.), mėgintuvėlių transportavimas rankoje (n = 7; 6,7 proc.). Saugant ėminius, daugiau klaidų darė vyresnės, ilgiau dirbančios ir turinčios aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą slaugytojos (p 0,001).
32
Gradauskas, Paulius, and Romaldas Rubikas. "Galimybės nustatyti stemplės vėžio išplitimą prieš operaciją." Lietuvos chirurgija 3, no. 1 (2005): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2005.1.2327.
Full textAbstract:
Paulius Gradauskas, Romaldas RubikasKauno medicinos universiteto Torakalinės chirurgijos klinika,Eivenių g. 2, LT-50009 KaunasEl paštas: torchir@takas.lt Įvadas / tikslas Operacinį stemplės vėžio gydymą galima planuoti tik jeigu tikimasi atlikti R0 rezekciją. Tyrimo tikslas – įvertinti priešoperacinių paciento tyrimų galimybes nustatyti stemplės vėžio klinikinę stadiją (cTNM). Ligoniai ir metodai Perspektyviuoju būdu analizuoti 62 pacientų, kuriems dėl vėžio buvo atliktos stemplės rezekcijos ir dviejų arba trijų laukų limfadenektomijos, duomenys. Klinikinė stadija (cTNM) buvo nustatyta atlikus ezofagoskopiją, rentgenokontrastinį stemplės tyrimą, kaklo ir pilvo ultragarsinį tyrimą ir kaklo, krūtinės bei pilvo viršutinio aukšto kompiuterinę tomografiją. Šio kompleksinio klinikinio ištyrimo rezultatai lyginami su patologine ligos stadija (pTNM), nustatyta patologiniu morfologiniu pašalintų organų komplekso tyrimu. Rezultatai Priešoperacinio tyrimo jautrumas, specifiškumas ir bendras tikslumas buvo atitinkamai 22,2%, 96,2% ir 85,5% vertinant vietinį; 41,7%, 80,8% ir 58,1% vertinant sritinį; 33,3%, 98,2% ir 91,9% vertinant tolimą naviko išplitimą. Išvada Klinikiniu tyrimu pakankamai tiksliai įvertinamos tolimos stemplės vėžio metastazės, tačiau tiek lokalus, tiek sritinis naviko išplitimas – nepakankamai. Reikšminiai žodžiai: stemplės vėžys, naviko stadija, diagnostika, kompiuterinė tomografija, stemplės rentgenokontrastinis tyrimas Possibilities of preoperative staging of esophageal cancer Paulius Gradauskas, Romaldas RubikasClinic of Thoracic Surgery, Kaunas University of Medicine,Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: torchir@takas.lt Background / objective Only in case of performing R0 esophageal resection it is reasonable to plan surgical treatment of esophageal cancer. The aim of this study was to evaluate the possibilities of preoperative noninvasive staging of esophageal carcinoma. Patients and methods Sixty-two patients were examined prospectively before esophageal resection with 2-field or 3-field lymphadenectomy performed due to cancer. The investigation consisted of esophagoscopy, barium swallow, cervical and abdominal ultrasonography, cervical, chest and upper abdominal computed tomography. The clinical stage (cTNM) was compared to pathomorphological one (pTNM). Results The sensitivity and specificity of preoperative assessment were, respectively, 22.6 and 96.2 percent in T staging; 41.7 and 80.8 percent in N staging; and 33.3 and 98.2 percent in M staging. Conclusion The accuracy of the preoperative staging of esophageal carcinoma is sufficient in M staging, but too low in T and N staging. Keywords: esophageal carcinoma, preoperative staging, computed tomography, barium swallow, diagnostics
33
Brazaitis, Andrius, Algirdas Tamošiūnas, Vytautas Tutkus, and Janina Tutkuvienė. "Patelofemoralinio skausmo sindromo vaizdinimas." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 3.2 (2015): 438–44. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.069.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: kelio sąnarys, girnelės-šlaunikaulio sąnarys, patelofemoralinio skausmo sindromas, magnetinio rezonanso tomografija. Skausmas priekinėje kelio sąnario dalyje yra dažnas pacientų skundas. Ši problema turi didelę socialinę ir ekonominę reikšmę, nes dažniausiai paveikia jaunus ir aktyvius žmones [1]. Dažnis siekia 15–33 proc. suaugusiųjų populiacijoje, 21–45 proc. – paauglių [2, 3]. Nepaisant susirgimo dažnumo ir klinikinių simptomų gausumo, jo etiologija ir diferencinė diagnostika, remiantis tik klinikiniais požymiais, išlieka sudėtinga. Dalies etiologiją pavyksta išsiaiškinti lengvai – tai trauma, raiščių ar sausgyslių plyšimas, tepalinių maišelių uždegimas, likusių diferencinei diagnostikai reikalingi įvairūs radiologiniai tyrimai. Radiologinis kelio sąnario ištyrimas prasideda nuo rentgenogramų – greito, pigaus ir gana efektyvaus tyrimo metodo. Jose galima nustatyti lūžimus, osteoartritą, osteochondrinį pažeidimą, patinimą [2]. Daugiasluoksnio kompiuterinio tomografo ir trimačių rekonstrukcijų pagalba galima nustatyti smulkius lūžimus, kurių nesimato rentgeno nuotraukose [3]. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) yra pasirinkimo metodas įtariant meniskų, raiščių, kremzlės, raumenų ir sausgyslių pažeidimą arba jei nepakanka informacijos paprastesniuose tyrimuose [3]. MRT laikomas auksiniu standartu kelio sąnario radiologiniuose tyrimuose ir mūsų praktikoje sudaro per 50 proc. visų raumenų ir skeleto MRT tyrimų. Vis daugiau pacientų kreipiasi dėl kelio sąnario MRT tyrimo, todėl detalios kelio sąnario anatomijos ir patologijos žinios svarbios tinkamam tyrimui ir gydymui pasirinkti. Skausmo priekinėje sąnario dalyje klasifikacijos yra įvairios. Jackson ir kolegos [4] skausmo priežastis suskirstė į aiškias (židininiai pažeidimai nustatomi kliniškai ir radiologiškai) ir neaiškias (funkcines/dinamines). Tuo tarpu Post [5] skausmą priekinėje sąnario dalyje suskirstė pagal pobūdį: pastovų, susijusį su fiziniu krūviu, aštrų, nepastovų. Anatominis suskirstymas yra praktiškiausias, nes sujungia visas struktūras į vieną mechanizmą [6]. Priežastys gali būti ekstrasąnarinės ir intrasąnarinės. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti skausmo priekinėje kelio sąnario dalyje priežastis, apibūdinti pakitimus, matomus magnetinio rezonanso tomografijos vaizduose.
34
Vaičaitė, Laurita, Kotryna Valiukaitė, and Justina Rugieniūtė. "KLINIKINIŲ SIMPTOMŲ REIKŠMĖ DIAGNOZUOJANT STOROSIOS ŽARNOS PAKITIMUS." Health Sciences 30, no. 4 (2020): 50–52. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.094.
Full textAbstract:
Storosios žarnos (kolorektalinis) vėžys yra trečias pagal dažnį onkologinis susirgimas pasaulyje, nors vystymosi eiga dažniausiai lėta, trunkanti dešimtmečius. Ankstyva storosios žarnos pakitimų diagnostika yra pagrindinis gydymo sėkmę lemiantis veiksnys. Nėra vieno specifinio klinikinio simptomo, būdingo storosios žarnos vėžiui. Dalis pacientų, kuriems nustatomi storosios žarnos pakitimai, neturi jokių nusiskundimų. Tiksliausias tyrimas, kurio metu nustatomi storosios žarnos dariniai ir paimama biopsija histologiniam ištyrimui, yra kolonoskopija. Šiame tyrime trumpai apžvelgiami pacientų, kuriems kolonoskopijos metu rasti storosios žarnos pakitimai, dažniausi nusiskundimai ir jų ryšys su nustatytais pakitimais. Tyrimo metodai. LSMU ligoninės Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikoje atliktas retrospektyvinis tyrimas. Analizuoti pacientų, kuriems 2017-2018 m. atlikta kolonoskopija ir rasta neoplazinių pakitimų, ambulatorinių kortelių duomenys. Statistinė analizė atlikta naudojant Microsoft Excel 2010 ir IBM SPSS 25.0 programų paketus. Kiekybiniai duomenys pateikti kaip vidurkis, standartinis nuokrypis, reikšmės minimumas ir maksimumas. Kokybinių duomenų palyginimui naudotas chi (χ2) kriterijus. Statistinės hipotezės tikrintos naudojant Mann Whitney U kriterijų. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai reikšmingumo lygmuo p<0,05. Rezultatai. Nespecifinių gastrointestinalinių nusiskundimų turintiems pacientams dažniau nustatomas pažengęs onkologinis procesas, nei simptomų neturintiems. Trečdaliui asimptominių pacientų nustatomas piktybinis storosios žarnos navikas, todėl kolonoskopijos negalima laikyti pertekliniu tyrimu.
35
Pakulaitė, G., V. Regelskytė, E. Audronytė, J. Kuzmickienė, and G. Kaubrys. "ALZHEIMERIO LIGOS GYDYMO METODŲ PAIEŠKA: KLINIKINIŲ TYRIMŲ KRYPTYS." Neurologijos seminarai 22, no. 75 (2018): 21–30. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2018.03.
Full textAbstract:
Alzheimerio liga (AL), ilgėjant gyvenimo trukmei, nuolat plinta, todėl būtina sukurti efektyvų gydymo metodą. 2017 m. į I fazės klinikinius tyrimus buvo įtraukti 25 preparatai, II fazės – 52, o III – 28 preparatai. Didžioji dalis (70 %) tyrimų orientuota į ligos eigą modifikuojančio vaisto sukūrimą. Šioje grupėje tiriamų preparatų veikimo mechanizmai daugiausia susiję su amiloido ir tau baltymų patologija. Beveik trečdalis (27 %) tyrimų nukreipti į simptomiškai veikiančių preparatų paieškas. Egzistuoja nemažai veiksnių, lemiančių šiandienines tyrimų nesėkmes – nevisiškas AL patofiziologijos supratimas, ribotas tiriamų medžiagų patekimas į centrinę nervų sistemą, diagnostinių ir prognostinių biomarkerių stoka. Nors pastaraisiais dešimtmečiais AL gydymo tyrimuose aiškių teigiamų rezultatų negauta, dėl didėjančios ekonominės ir socialinės ligos sukeliamos naštos tyrimai aktyviai tęsiami.
36
Kvietkauskas, Ramūnas. "VISCERALINIŲ ANEURIZMŲ GYDYMO PATIRTIS VILNIAUS MIESTO KLINIKINĖJE LIGONINĖJE." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 4 (2017): 403–7. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.066.
Full textAbstract:
Reikšminiai žodžiai: visceralinės aneurizmos, aneurizmos plyšimas. Visceralinės aneurizmos yra reta patologija. Medicinos publikacijose apie visceralines aneurizmas dažniausiai pristatomi pavieniai klinikiniai atvejai, o ne tyrimai, paremti statistine duomenų analize. Straipsnyje pateikiama visceralinių aneurizmų gydymo Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje patirtis. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje per pastaruosius 13 metų gydyti 6 pacientai, sergantys visceralinėmis aneurizmomis. Kadangi gydytų pacientų skaičius buvo per mažas, kad būtų galima atlikti statistiškai patikimus skaičiavimus, straipsnyje pateikiama aprašomoji analizė. Gydyti pacientai, sirgę įvairių lokalizacijų visceralinėmis aneurizmomis, kurios pasireiškė įvairia klinika. Diagnozė buvo nustatyta dažniausiai atsitiktinai, atlikus pilvo echoskopiją, rečiau – kompiuterinės tomografijos metodu. Patologija patikslinta ir invazinio gydymo taktika parinkta atlikus kompiuterinę tomografiją, o kai kuriais atvejais – ir angiografiją. Gydyti 4 asimptominėmis aneurizmomis sergantys pacientai, 1 – simptomine ir 1 – plyšusia. Taikytas tiek endovaskulinis, tiek operacinis gydymas. 3 gydyti pacientai pasveiko, 1 paciento būklė nepakito, 2 – mirė. Visceralinių aneurizmų diagnostiką apsunkina šiai patologijai būdinga nespecifiška klinika. Neatidėliotina ar skubi intervencija būtina siekiant sumažinti pacientų, sergančių atitinkamai simptominėmis arba plyšusiomis visceralinėmis aneurizmomis, mirtingumą. Operacinio gydymo rezultatai yra stabilesni, tačiau nuolat progresuojantis ir tinkamai taikomas endovaskulinis gydymas pamažu tampa pirmu pagal pasirinkimą gydymo metodu. Visceralinių aneurizmų diagnostikos ir gydymo patirtis bei iššūkiai Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje yra analogiški pateikiamiems kitose publikacijose, nagrinėjančiose šią patologiją.
37
Visockienė, Žydrūnė, Laura Šiaulienė, Justė Beišytė, et al. "DIABETO PRIEŽIŪROS KLINIKINIS AUDITAS VILNIAUS UNIVERSITETO LIGONINĖS SANTARIŠKIŲ KLINIKŲ ŠEIMOS MEDICINOS CENTRE." Medicinos teorija ir praktika 20, no. 4 (2014): 387–94. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2014.061.
Full textAbstract:
Raktiniai žodžiai: cukrinis diabetas, metabolinė kontrolė, ambulatorinė priežiūra, klinikinis auditas. Tikslas. Įvertinti cukriniu diabetu sergančių pacientų, gydomų Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre, priežiūrą, palyginti su Lietuvoje galiojančiomis rekomendacijomis. Tyrimo medžiaga ir metodai. Diabetu sergančiųjų, 2011–2012 metais gydytų Šeimos medicinos centre duomenys surinkti retrospektyviai iš elektroninės duomenų bazės ir pacientų ambulatorinių kortelių. Duomenų rinkimo forma sudaryta atsi- žvelgiant į rekomendacijose apibrėžtus parametrus. Vertintos pagrindinės charakteristikos, diabeto komplikacijos, lydinčios ligos bei diabeto priežiūros rodikliai: glikuotas hemoglobinas, rekomenduojami atlikti tyrimai (lipidograma, kreatinino kiekis kraujyje, šlapimo tyrimas, albuminurija), oftalmologo, endokrinologo konsultacijos, pacientų mokymas bei pėdų apžiūra. Rezultatai. Atlikta restrospektyvi 315 pacientų (53 proc. moterų; 90 proc. 2 tipo cukriniu diabetu sergantieji) duomenų analizė. Vidutinis pacientų amžius – 64,4 ± 13,9 metų (sergančių 1 tipo diabetu – 38,2 ± 15,9; 2 tipo diabetu – 67,3 ± 10,2); vidutinė diabeto trukmė – 8,2 ± 8,1 metų (15,6 ± 14,1; 7,4 ± 6,6); kūno masės indeksas – 31,8 ± 5,9 kg/m2 (24,9 ± 4,9; 32,5 ± 5,6); liemens apimtis – 106,1 ± 12,8 cm (94,5 ± 6,4; 107,4 ± 12,7). Vidutinis glikuotas hemoglobinas – 6,9 ± 1,3 proc. (8,1 ± 1,9; 6,7 ± 1,1), tikslinį glikuotą hemoglobiną ( 7 proc.) pasiekusių pacientų dalis – 67 proc. (29; 71). Diabetinė nefropatija, polineuropatija, retinopatija ir angiopatija nustatyta atitinkamai 15,6; 38,4; 19,4 ir 6 proc. pacientų, dažniau – 1 tipo diabetu sergantiesiems. Arterinė hipertenzija, širdies ir kraujagyslių ligos, dislipidemija nustatyta atitinkamai 88,9; 40,6 ir 73,4 proc. pacientų, dažniau 2 tipo diabeto grupėje. Duomenų apie kūno masės indeksą, liemens apimtį, pacientų mokymą trūko atitinkamai 44,2; 74,3 ir 91,4 proc. atvejų. Informacijos apie pėdų apžiūrą, akių dugną, šlapimo tyrimą, albuminuriją, kreatinino kiekį kraujyje, lipidogramą trūko atitinkamai 81,4; 47,6; 64,8; 89,8; 31,1 ir 44,8 proc. atvejų. Esant nepakankamai glikemijos kontrolei, tik 68 proc. pacientų nukreipti į endokrinologo konsultaciją. 2011 ir 2012 metų diabeto priežiūros rodikliai reikšmingai nesiskyrė. Išvados. Klinikinio audito metu nustatyta, jog Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre didžiajai daliai diabetu sergančių pacientų pasiekta labai gera glikemijos kontrolė, ypač 2 tipo cukrinio diabeto grupėje. Ta- čiau pacientų mokymas, diabeto komplikacijų ir kardiovaskulinės rizikos veiksnių išaiškinimas, lyginant su galiojančiomis rekomendacijomis, yra nepakankamas. Tyrimo rezultatai nubrėžia gaires diabetu sergančiųjų priežiūros gerinimui centre bei pagrindžia panašių tyrimų poreikį kitose ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigose.
38
Aukštakojytė, Živilė, Milda Šeškutė, and Giedra Levinienė. "Vaikų gripo savitumai 2016–2017 ir 2017–2018 metų gripo sezonų metu Kauno klinikinėje ligoninėje." Lithuanian General Practitioner 24, no. 8 (2020): 538–44. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.581.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas. Išanalizuoti vaikų gripo savitumus 2016–2017 m. ir 2017–2018 m. gripo sezonų metu: įvertinti laboratoriškai patvirtinto gripo simptomus bei požymius ir palyginti juos su kitomis į gripą panašiomis respiracinėmis infekcijomis. Metodai. Atlikta retrospektyvioji Kauno klinikinės ligoninės Vaikų ligų II skyriuje gydytų 253 pacientų, kuriems 2016–2017 ir 2017–2018 m. gripo sezono metu įtartas gripas ir diagnozei patvirtinti atliktas virusologinis tyrimas, medicininės dokumentacijos analizė. Rezultatai. A gripas diagnozuotas 47 vaikams (18,58 proc.), B gripas – 94 vaikams (37,15 proc.), likusiems 112 vaikų (44,27 proc.) gripas buvo įtartas, tačiau molekuliniu tyrimu nepatvirtintas. Jauniausių vaikų (0–5 metų) grupėje buvo reikšmingai daugiau (58,0 proc.) įtartų, į gripą panašių respiracinių infekcijų atvejų (p<0,001). Vaikai, kuriems nustatytas B gripo virusas arba kuriems gripo diagnozė nepasitvirtino, reikšmingai dažniau nurodė raumenų skausmą (p<0,05). Kitų klinikinių simptomų dažnis tarp grupių nesiskyrė. Leukopenija reikšmingai dažniau nustatyta vaikams, sirgusiems B gripu (p<0,05), tuo tarpu leukocitozė – pacientams, kuriems gripo viruso nerasta (p<0,05). Išvados. Vaikų klinikinių simptomų, išskyrus raumenų skausmą, dažnis tarp grupių reikšmingai nesiskyrė. Beveik pusei kliniškai įtartų atvejų gripas nepasitvirtino, todėl diagnozei patvirtinti reikalingi kiti laboratoriniai tyrimai.
39
Gaižauskienė, Birutė, Deividas Dragatas, and Rima Lukoševičienė. "Lėtinio kosulio diferencinė diagnostika. Toksokarozė. Klinikinis atvejis." Lithuanian General Practitioner 25, no. 5 (2021): 345–48. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.693.
Full textAbstract:
Lėtinis kosulys yra dažnas pacientų skundas, kurį gali sąlygoti įvairios priežastys. Viena priežasčių yra toksokarozė, kuri pažeidžia įvairius organus, gali būti periodiškai atsinaujinantys simptomai, kurie tęsiasi ilgai: dusulys, švokštimas ir lėtinis sausas kosulys, regos sutrikimai ir kt. [1]. Liga diagnozuojama remiantis anamneze, klinikinio tyrimo ir laboratorinių tyrimų duomenimis, patvirtinama nustačius žmogaus IgG antikūnus prieš toksokarozės sukėlėją. Skiriamas specifinis antihelmintinis gydymas albendazoliu [1]. Šiame straipsnyje pristatomas klinikinis atvejis apie visceralinę toksokarozės formą, kai buvo pažeisti plaučiai.
40
Jaškevičius, Arūnas, Edmundas Štarolis, Darius Šilinis, and Aivaras Grybas. "INKSTO CISTA (BOSNIAK IV): KLINIKINIS ATVEJIS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 4 (2017): 374–77. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.060.
Full textAbstract:
Reikšmingi žodžiai: inksto cista, inksto rezekcija, Bosniak klasifikacija, papilinė inksto ląstelių karcinoma. Tikslas. Pristatyti paciento atvejį, kai, įvertinus klinikinius simptomus, laboratorinių ir radiologinius tyrimų rezultatus, nustatyta inksto cista su malignizacijos požymiais (Bosniak IV), o vėliau histologiškai patvirtinta papilinės inksto ląstelių karcinomos, esančios cistos viduje, klinikinė diagnozė. Supažindinti su rizikos veiksniais, ligos eiga, diagnostikos ir gydymo taktika. Medžiaga ir metodai. Pristatomas klinikinis atvejis – 57 metų vyras be gretutinės patologijos hospitalizuotas į VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Urologijos skyrių dėl ženkliai padidėjusios pilvo apimties ir echoskopiškai pastebimo gigantiško darinio neskaidriu turiniu retroperitoniniame tarpe, besiliečiančio su kairiuoju inkstu. Rezultatai. Remiantis klinikiniais simptomais, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų rezultatais nustatytas kairiojo inksto 24,5 x 17,3x 26,3 cm dydžio cistinis darinys neskaidriu turiniu su supiktybėjimo požymiais (Bosniak IV). Pacientui atlikta kairiojo inksto rezekcija. Histologiškai patvirtinta papiliarinės inksto ląstelių karcinomos diagnozė. Pooperacinė eiga sklandi. Išvados. Remiantis Bosniak klasifikacijos IV tipo cistos diagnoze, gydymas turi būti toks, kaip inksto karcinomos atveju – inksto rezekcija arba nefrektomija.
41
Lunevičius, Raimundas. "Viršutinės virškinimo trakto dalies stromos navikai: sampratos ir terminų kaita." Lietuvos chirurgija 1, no. 1 (2003): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2003.1.2434.
Full textAbstract:
Raimundas LunevičiusVilniaus universiteto Bendrosios ir kraujagyslių chirurgijos klinikos Bendrosios chirurgijos centrasVilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė Įvadas / tikslas Pagrindinis šio straipsnio tikslas – pabrėžti, kad kalbant apie virškinimo trakto navikus, kurie po endoskopinių, rentgenologinių tyrimų, po operacijų bei histologinių tyrimų šviesiniu mikroskopu dažnai pavadinami lejomiomomis, lejomiosarkomomis, švanomomis ar pan., reikia remtis kita, imunohistocheminiais tyrimais grįsta samprata. Tai lemia ir kitus mezenchiminės kilmės navikų pavadinimus. Šiame kontekste taip pat pateikiami esminiai, klinicistams labai svarbūs tokių navikų pasireiškimo dėsningumai, diagnostikos ir gydymo ypatybės. Metodai Literatūros, kurioje nagrinėjama ši tema, apžvalga. Rezultatai Virškinimo trakto stromos navikai yra mezenchiminės kilmės neoplazmos, kurios gali būti nepiktybinės (70–90 %) ir piktybinės (10–30 %). Dalis stromos navikų gali būti kraujavimo, stenozės ir skausmo priežastis. Visi besimptomiai, 2 cm skersmens ir didesni skrandžio stromos navikai bei simptominiai (komplikuoti) skrandžio stromos navikai, tarp jų ir kraujuojantys, turi būti pašalinti. Skrandžio operacijos apimtis priklauso nuo skrandžio naviko vietos ir dydžio. Jeigu yra galimybių, rekomenduojama daryti laparoskopinę operaciją ir pašalinti naviką su sveikais audiniais. Sisteminės limfadenektomijos daryti nereikia, nes mezenchiminės kilmės piktybiniai navikai dažniausiai plinta ne limfogeniniu, bet hematogeniniu būdu. Svarbiausi nepalankios prognozės veiksniai – mitozių skaičius > 5/50 laukų, > 5 cm skersmens navikai, jų išplitimas į gretimus audinius bei organus. Imunohistocheminiai tyrimai (CD117, vimentino, CD34, lygiųjų raumenų alfa aktino, desmino, S-100 proteino ir kt.) yra esminė stromos ir visų mezenchiminės kilmės navikų diferencinės diagnozės dalis. Išvados Virškinimo trakto mezenchiminių navikų diferenciacija yra kompleksinė. Esminis pašalintų navikų tyrimas yra imunohistocheminis. Kol jo negalima atlikti, tokius navikus geriau vadinti abstraktesniais terminais – virškinimo trakto stromos navikais arba virškinimo trakto mezenchiminiais navikais. Galimybių klinikiniais tyrimo metodais ir šviesiniu mikroskopu patikslinti į lejomiomas panašių virškinimo trakto navikų histologinę struktūrą nėra. Prasminiai žodžiai: virškinimo trakto stromos navikai, komplikacijos, diagnostika, imunohistochemija, operacijos.
42
Žilinskienė, Simona, Jurgita Karčiauskienė, and Skaidra Valiukevičienė. "Veido rožine sergančių pacientų sociodemografinių ir klinikos savitumų tyrimas." Lithuanian General Practitioner 25, no. 3 (2021): 154–58. http://dx.doi.org/10.37499/lbpg.637.
Full textAbstract:
Veido rožinė – tai lėtinės eigos uždegiminė odos liga, kuri pažeidžia centrinę veido dalį. Pagal klinikinius požymius išskiriami keturi pagrindiniai jos tipai: eriteminis-teleangiektazinis, papulopustulinis, fimatozinis-hiperplastinis bei akių. Duomenys apie rožinės paplitimą ir sąsajas su sociodemografiniais rodikliais bei klinikiniais savitumais prieštaringi. Tyrimo tikslas. Nustatyti veido rožinės paplitimo, klinikos ir gydymo savitumus tarp pacientų, kurie atvyksta dermatologo konsultacijos. Tyrimo metodai. Retrospektyviai vieno tyrėjo išanalizuota Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikos ambulatorinių pacientų, kuriems 2014–2015 m. diagnozuota veido rožinė, medicininė dokumentacija. Tyrimui vykdyti gautas regioninio bioetikos komiteto leidimas. Rožinės simptomai ir formos skirstytos pagal ekspertų draugijos 2004 m. paskelbtą rožinės klinikinių formų klasifikaciją ir tarptautinės rožinės ekspertų grupės 2011 m. gydymo rekomendacijas. Rezultatai. Tyrimo laikotarpiu konsultuoti 24918 pacientai, iš jų 494 pacientams nustatyta veido rožinė. Liga diagnozuota 26,1 proc. vyrų ir 73,9 proc. moterų. Tiriamųjų amžius svyravo nuo 18 iki 89 metų. Moterims dažniau nei vyrams rožinė diagnozuota nuo trečiojo gyvenimo dešimtmečio. Eriteminė-teleangiektazinė forma nustatyta 22,7 proc., papulopustulinė – 66,4 proc., fimatozinė-hiperplastinė – 0,8 proc., akių rožinė – 8,9 proc. pacientų. Kitos rožinės formos diagnozuotos retai (1,2 proc.). Rožinei gydyti dažniausiai buvo skiriami vietiniai medikamentai, iš jų daugiau nei pusei atvejų skirtas gydymas metronidazolio tepalu arba geliu. Sisteminiam rožinės gydymui reikšmingai dažniau skirtas doksiciklinas nei kitas sisteminis vaistas. Gydymas Nd-YAG 1064 nm lazeriu taikytas 30 pacientų. Išvados. Veido rožinė tarp gydytojo dermatologo konsultuojamų pacientų nustatyta 2 proc. (95 proc. PI: 1,8–2,16) tiriamųjų, dažniau moterims nei vyrams nuo 30 metų. Pirmo pasirinkimo gydymas, nepriklausomai nuo ligos formos, yra vietinio poveikio metronidazolis, skiriamas dažniau nei kiti vaistiniai preparatai, tai atitinka tarptautines ekspertų rekomendacijas.
43
Beliaziūnas, P., R. Godelienė, L. Malcienė, et al. "Neurofilamentai kraujo serume: neuronų pažeidimo biožymuo išsėtinės sklerozės paūmėjimo metu." Neurologijos seminarai 25, no. 87 (2021): 46–50. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2021.07.
Full textAbstract:
Įvadas. Vienas naujausių metodų, galinčių palengvinti išsėtinės sklerozės diagnostiką ir gydymą, yra specifinių biožymenų – neurofilamentų, koncentracijos matavimas kraujo serume ir likvore. Neurofilamentų grandinės gali būti randamos ne tik išsėtinės sklerozės, bet ir kitų neurodegeneracinių ligų metu. Remiantis naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, neurofilamentų koncentracija kraujyje, kartu su magnetinio rezonanso tyrimu ir objektyviu ištyrimu, galėtų padėti įvertinti išsėtinės sklerozės paūmėjimus ir prognozę. Tyrimų, kurie nagrinėtų neurofilamentų koncentraciją, sergant išsėtine skleroze, Lietuvoje iki šiol nebuvo atlikta. Metodika. Tyrimo protokolas patvirtintas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komitete (leidimo Nr. BE-2-73). Atsitiktinės atrankos metodu Klaipėdos universitetinės ligoninės išsėtinės sklerozės centre ištirti 28 recidyvuojančia remituojančia išsėtine skleroze sergantys pacientai, kurie buvo hospitalizuoti dėl ligos paūmėjimo. Įvertinti šių pacientų demografiniai ir klinikiniai duomenys, taikomas ligos eigą modifikuojantis gydymas, neurofilamentų koncentracija kraujyje imunofermentiniu ELISA metodu. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 28 pacientai, sergantys išsėtine skleroze (64,3 % moterų, 25,7 % vyrų). Neurofilamentų koncentracija kraujyje buvo didesnė pacientams, kuriems nustatytas 3 ar daugiau funkcinių nervų sistemų pažeidimas nei esant pažeistoms tik piramidinei ar smegenėlių sistemai atskirai, tačiau statistiškai reikšmingo ryšio tarp šių grupių nenustatyta. Reikšmingai didesnė neurofilamentų koncentracija buvo rasta pacientams, kuriems hiperintensiniai T2 režimo židiniai nustatyti galvos bei nu¬garos smegenyse ir rasti magnetinio rezonanso aktyvumo požy¬miai. Taip pat didesnė neurofilamentų koncentracija kraujyje rasta pacientams, kuriems nustatytos teigiamos oligokloninės juostos ir buvo sutrikę regos sukeltieji potencialai. Vertinant sąsajas tarp ligos trukmės, pacientų amžiaus, negalios ir neurofilamentų koncentracijos kraujyje, statistiškai reikšmingo ryšio nenustatyta. Gydomiems ir negydomiems ligos eigą modifikuojančiais vaistais pacientams neurofilamentų koncentracija kraujyje reikšmingai nesiskyrė. Išvada. Nustatytos didesnės neurofilamentų koncentracijos kraujyje, esant >3 neurologinių funkcinių sistemų pažeidimams, radiologiniam židinių aktyvumui, teigiamoms oligokloninėms juostoms ir sutrikusiems regos sukeltiesiems potencialams, pagrindžia hipotezę, kad šis tyrimas galėtų būti diagnostinis paūmėjimo ir ligos prognozės vertinimo biožymuo, naudojamas ir klinikinėje praktikoje.
44
Urbonaitė, G. V., E. Audronytė, and J. Valaikienė. "Užpakalinės grįžtamosios encefalopatijos sindromas: klinikinio atvejo pristatymas ir literatūros apžvalga." Neurologijos seminarai 24, no. 85 (2020): 263–70. http://dx.doi.org/10.29014/ns.2020.34.
Full textAbstract:
Užpakalinės grįžtamosios encefalopatijos sindromas (angl. Posterior reversible encephalopathy syndrome, PRES) – retas sutrikimas, kurio diagnostika remiasi būdingais klinikiniais ir radiologiniais pakitimais. Dažniausiai šis sindromas pasireiškia ūmiu neurologiniu sindromu su galvos skausmais, sutrikusia sąmone, traukulių priepuoliais ir (ar) regos sutrikimais, kuriuos lydi arterinio kraujospūdžio svyravimai, bei būdingu neuroradiologiniu vaizdu – abipuse požievio vazogenine edema, labiausiai išreikšta pakaušinėse srityse. Nors tikslus patofiziologinis PRES mechanizmas lieka kontraversiškas, manoma, kad sindromo išsivystymą lemia endotelio disfunkcija. PRES būtina įtarti, kai ūmi neurologinė simptomatika pasireiškia pacientams su inkstų nepakankamumu, arterine hipertenzija ir kraujospūdžio svyravimais, eklampsija, sepsiu, autoimuninėmis ligomis, vartojantiems imunosupresinius ar citotoksinius vaistus. Pagrindinis šio sindromo gydymas – jį sukėlusių priežasčių šalinimas (arterinio kraujospūdžio korekcija, imunosupresinių vaistų dozės sumažinimas ar nutraukimas). Prognozė dažniausiai yra gera – tiek klinikiniai simptomai, tiek radiologiniai pakitimai regresuoja per keletą dienų ar savaičių. Labai retai PRES gali komplikuotis ūmia intracerebrine hemoragija, ryškia smegenų edema ir fataline išeitimi ar sunkiu invalidumu. Straipsnyje pristatomas retas klinikinis atvejis, kai PRES buvo nustatytas atsitiktinai, atliekant planinį magnetinio rezonanso tyrimą dėl diagnozuotos meningiomos. Ligonis, kurį kelerius metus vargino galvos skausmai, sirgo lengva pirminės arterinės hipertenzijos forma su kraujospūdžio svyravimais. PRES būdingi MRT pakitimai išliko po 1, 3 bei 6 mėnesių ir visiškai regresavo praėjus metams.
45
Maknavičius, Stanislovas Jonas, Arūnas Valiulis, and Žydrūnė Prapuolenienė. "Vaikų tarpuplaučio pirminiai germinogeniniai navikai." Lietuvos chirurgija 6, no. 4 (2008): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2008.4.2143.
Full textAbstract:
Stanislovas Jonas Maknavičius, Arūnas Valiulis, Žydrūnė PrapuolenienėVilniaus universiteto Vaikų ligoninės Vaikų chirurgijos centras, Santariškių g. 7, LT-08406 VilniusEl paštas: stanislovas@b4net.lt Įvadas / tikslas Germinogeniniai navikai yra ankstyvo embrioninio vystymosi užuomazginių germinogeninių ląstelių virtimo į gametą stadijos navikai. Šie navikai kyla ne tik gonadose, bet ir embriono vidurinės linijos organuose – kankorėžinėje liaukoje, priekiniame tarpuplautyje, kryžkaulio ir uodegikaulio srityje, retroperitoniniame tarpe. Neretai germinogeninės ląstelės migruoja į organus ir juose išauga mišrių ektopinių germinogeninių ir negerminogeninių audinių navikai: teratomos, teratoblastomos, embrioninės karcinomos, endoderminio sinuso karcinomos, seminomos, disgerminomos ar mišrių ląstelių germinogeniniai navikai (dažniausiai). Darbo tikslas – išnagrinėti vaikų tarpuplaučio germinogeninių navikų diagnostikos, klinikos, tyrimo ir chirurginio gydymo taktikos ypatumus. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai analizavome vaikų, 1995–2007 metais gydytų Vilniaus universiteto vaikų ligoninės 1-jame chirurgijos (torakalinės ir abdominalinės chirurgijos) skyriuje dėl tarpuplaučio germinogeninių navikų, ligos istorijas, operacijų protokolus, tyrimų duomenis. Ligoniai buvo tirti klinikiniais metodais, atlikti naviko žymenų tyrimai, rentgenogramos, kompiuterinės tomogramos, echoskopija, angiogramos. Rezultatai Mūsų gydytiems 8 vaikams brandūs navikai rasti penkiems ir nebrandūs – trims. Užkrūčio liaukoje navikai rasti 7 vaikams, ne užkrūčio liaukoje – 1 vaikui. Piktybiniai germinogeniniai navikai užkrūčio liaukoje buvo 3 vaikams, gerybiniai germinogeniniai navikai užkrūčio liaukoje rasti 4 vaikams ir 1 ligonei gerybinį germinogeninį naviką radome ant aortos kylančiosios dalies, suaugusį su užkrūčio liaukos užpakaliniu paviršiumi. Kvėpavimo sutrikimas, karščiavimas, obstrukcijos simptomai buvo visiems vaikams. Dėl šių simptomų tėvai kreipėsi į gydytojus. Septyni vaikai buvo operuoti ir navikai pašalinti, o vieno vaiko tėvai radikalios operacijos atsisakė (diagnozė nustatyta kliniškai, rentgeniškai). Sergantiesiems piktybiniais germinogeniniais navikais po operacijos taikyta chemoterapija. Dviem vaikams navikai šalinti atlikus sternotomiją, 5 vaikams – per torakotominius pjūvius. Saugiau operuoti atlikus sternotominį pjūvį, ypač jei navikas išplitęs ir yra užkrūčio liaukoje. Po operacijos vaikai pasveiko. Išvados Vaikų tarpuplaučio germinogeniniai navikai yra polipotentinės histologinės struktūros, jų augimas greitas, skvarbus. Pagrindiniai klinikiniai simptomai – krūtinės skausmas, kvėpavimo sutrikimas, v. cava superior sindromas, anemija, alfa-fetoproteino kiekio ir choriogonadotropinio hormono kiekio padidėjimas. Pagrindiniai diagnostikos metodai – rentgeniniai, echoskopija, angiografiniai. Pagrindinis gydymo metodas yra chirurginis: naviko ekstirpacija per sternotominę, torakotominį prieigą, ar videotorakoskopiniu būdu. Operavome 7 vaikus, navikai pašalinti, diagnozės pagrįstos histologiniais tyrimais. Reikšminiai žodžiai: vaikų tarpuplaučio navikai, vaikų tarpuplaučio germinogeniniai navikai, gerybinė ir piktybinė tarpuplaučio teratoma Primary germinative cell tumors in children Stanislovas Jonas Maknavičius, Arūnas Valiulis, Žydrūnė PrapuolenienėVilnius University Children’s Hospital, Centre of Surgery,Santariškių str. 7, LT-08406 Vilnius, LithuaniaE-mail: stanislovas@b4net.lt Background / objective Primary germ cell tumour is the most common mediastinal tumour in children. It may be benign or malignant, or cystic and contain three types of embryonal developing tissue – ectoderm, mesoderm and endoderm. Germ cell tumour can be seminomatous, nonseminomatous and originate from ectopic tissues in the mediastinum. Malignant tumours lesions grow and invade the surrounding structures. Germ cell tumour of the mediastinum in children may present with early puberty in Klinefelter’s syndrome. Children with malignant germ cell tumours often have elevated alpha-fetoprotein and serum beta-chorionic gonadotropin levels. The aim of this study was to review the spectrum of clinical symptoms, diagnostics methods and tactics of the surgical treatment. Patients and methods We analysed retrospectively 8 children’s case histories with primary germ cell tumours in the period 1995–2007. Clinical symptoms, diagnostic methods, methods of surgical treatment and histological diagnoses were analysed. Results Three patients had malignant and five patients had benign tumours. Respiratory distress syndrome was present in all patients. Qur data are based on histological analysis after operations. Seven patients were operated on. The tumours were removed. Conclusions Mediastinal germ cell tumours in children are embryonal multipotentional histological structures of embryonic origin, developing of endodermal, mesodermal and ectodermal tissues. The most frequent symptoms were respiratory distress, chest pain, temperature, cough and wheezing. Patients with teratomas of germ cell tumours often have an elevated level of alpha-fetoprotein and serum beta-human gonadotropin. Seven patients were operated on, tumours were removed, and diagnoses were based on histological analysis. Key words: mediastinal tumours in children, mediastinal germ cell tumour in children, benign and malignant mediastinal teratoma
46
Vingrys, Domantas, and Airidas Dautorius. "COVID-19 SUKELTA INTRAVASKULINĖ PLAUČIŲ KOAGULOPATIJA." Health Sciences 31, no. 5 (2021): 108–12. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.180.
Full textAbstract:
Naujoji COVID-19 infekcija, pirmą kartą nustatyta Uhane (Kinija) 2019 metų gruodžio mėnesį, neilgai trukus tapo pandemija. Liga sukelia įvairius klinikinius simptomus – nuo besimptomės infekcijos iki ūmaus respiracinio distreso sindromo bei plautinės embolijos (PE). Tyrimo tikslas – aptarti COVID-19 infekcijos sukeltus plaučių kraujagyslių koagulopatijos ypatumus. Mokslinių šaltinių paieškai naudotasi PubMed duomenų baze. Analizei atrinktos publikacijos, kuriose aprašomi tyrimai, analizuojantys COVID-19 sukeltos koagulopatijos plaučių kraujagyslėse epidemiologiją, rizikos veiksnius, patogenezę ir hemostazę, kliniką ir diagnostiką. Rezultatai. COVID-19 infekcija išsiskiria neįprastai dažnais kraujo krešumo sutrikimais (trombocitopenija, hiperkoaguliacija, venų trombozė, diseminuota intravaskulinė koagulopatija). Pastebėta, kad kraujo krešumo sutrikimai daugiausia pasireiškia plaučių kraujagyslėse. Tyrimuose atskleista, kad trečdaliui pacientų, gydomų reanimacijos – intensyviosios terapijos (RITS) skyriuose, net ir tiems, kuriems buvo taikyta tromboprofilaktika, išsivysto plautinė embolija Dėl infekcijos plitimo pavojaus rutininių vaizdo tyrimų atlikimas yra ribojamas, o imobilizacija, gydymas RITS, intraveniniai kateteriai dar labiau didina tromboembolinių įvykių riziką. Išvados. COVID-19 infekcijos sukeliama plaučių kraujagyslių koagulopatija yra vienas pagrindinių ir ryškiausių ligos požymių, stipriausiai pasireiškiantis plaučių ir giliųjų venų kraujagyslėse. Net ir nedidelis d-dimerų kiekio padidėjimas siejamas su dideliu mirtingumu. Infekcijos sukeltą plaučių emboliją patiria apie trečdalis RITS pacientų. Diagnostiką sunkina infekcijos plitimo pavojaus, todėl plaučių embolija dažnai nepatvirtinama vaizdo tyrimais.
47
Mataitytė - Diržienė, Jurga, Daumantas Stumbrys, Jekaterina Byčkova, and Eugenijus Lesinskas. "Kochlearinė implantacija Lietuvoje: paplitimas ir sistemos apžvalga." Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika 17 (October 15, 2018): 132–48. http://dx.doi.org/10.15388/stepp.2018.17.11935.
Full textAbstract:
[straipsnis, santrauka, reikšminiai žodžiai lietuvių kalba; santrauka ir reikšminiai žodžiai anglų kalba]
Anksčiau atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad kochlearinė (klausos) implantacija kartu su nuosekliai įgyvendinama klausos lavinimo programa gali užtikrinti sėkmingą kurčių vaikų socialinę integraciją. Kochlearinė implantacija Lietuvoje atliekama nuo 1998 metų. Iki 2017 metų pabaigos šalyje implantuoti 377 asmenys, dauguma iš jų – vaikai. Daugelis šios srities tyrimų yra skirta klinikiniams ar technologiniams kochlearinės implantacijos aspektams nagrinėti, tačiau trūksta darbų, kuriuose būtų nagrinėjami sveikatos politikos ir socialinės integracijos klausimai. Straipsnyje apžvelgiama dabartinė kochlearinės implantacijos sistema, implantacijų paplitimas ir paciento kelias. Tyrime derinami teisės aktų bei kitų dokumentų analizės ir aprašomosios statistikos metodai. Straipsnio autorių žiniomis, tai pirmas tyrimas, skirtas kochlearinės implantacijos sistemos apžvalgai Lietuvoje.
48
Rinkevičius, Marius. "EKSTRAMEDULINĖ HEMATOPOEZĖ. KLINIKINIS ATVEJIS." Health Sciences 31, no. 1 (2021): 63–64. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.013.
Full textAbstract:
Pirminė mielofibrozė yra kraujo liga, kuriai būdingas nekontroliuojamas kamieninių ląstelių dauginimasis kaulų čiulpuose. Viena iš šios ligos komplikacijų yra ekstramedulinė hematopoezė. Tai procesas, kai kraujo ląstelės gaminasi už kaulų čiulpų ribų. Ekstramedulinę hematopoezę galima įtarti atlikus radiologinius tyrimus, tačiau diagnozę patvirtins biopsija. Straipsnyje pristatomas ekstramedulinės hematopoezės atvejis, kai diagnozei patikslinti buvo atlikti radiologiniai ir histologinis tyrimas.
49
Krunkaitienė, Viktorija, and Skirmantas Krunkaitis. "ŪMAUS GALVOS SVAIGIMO PRIEŽASTYS IR DIAGNOSTIKA PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ PRAKTIKOJE." Health Sciences 31, no. 5 (2021): 26–29. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.160.
Full textAbstract:
Tyrimo tikslas − apžvelgti dažniausias galvos svaigimo priežastis, jų diagnostiką ir diferencinę diagnostiką pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros paieška, atranka ir analizė. Literatūros paieška atlikta elektroniniu būdu ScienceDirect, PubMed, UpToDate elektroninėse duomenų bazėse. Atrinkti aktualiausi ir labiausiai temą atitinkantys 29 straipsniai ir atlikta jų analizė. Tyrimo rezultatai parodė, kad ūmus galvos svaigimas yra sunki būklė, kuri labai vargina pacientą ir dažniausiai reikalauja greitų sprendimų. Dažniausia galvos svaigimo priežastis yra gerybinis paroksizminis pozicinis vertigo (GPPV), vestibulinis neuronitas ir Menjero liga. Apžvelgiamoje literatūroje akcentuojama ligos istorijos ir tinkamo fizinio ištyrimo svarba, kadangi daugeliu atvejų galvos svaigimas būna periferinės kilmės ir gali būti diagnozuojamas neatliekant brangių instrumentinių tyrimų (tokių kaip galvos KT arba MRT), kurių atlikimas dažnu atveju būna netikslingas ir sunaudojantis daug išteklių. Tyrimų duomenimis, tinkamai atliktas pacientų klinikinis ištyrimas yra jautrus ir pakankamai specifiškas, siekiant atmesti gyvybei grėsmingas ligas ir diagnozuoti galvos svaigimo priežastį. Išvados. Dažniausia galvos svaigimo priežastis yra periferinės kilmės, tad diagnostikai dažnai pakanka tinkamai atlikto klinikinio ištyrimo. Kiekvienas pirminės sveikatos priežiūros grandies gydytojas turėtų tinkamai atlikti galvos svaigimu besiskundžiančio paciento ištyrimą, nes tai leidžia pakankamai tiksliai diagnozuoti galvos svaigimo kilmę, atmesti ūmią, gyvybei grėsmingą būklę ir sutaupyti laiko bei kaštų, išvengiant brangių ir ne visada tikslingų tyrimų.
50
Demenytė, Ieva, Vestina Strakšytė, Irina Gineikienė, and Algidas Basevičius. "MAGNETINIO REZONANSO ENTEROKOLONOGRAFIJOS PRITAIKYMO GALIMYBĖS ŽARNYNO LIGŲ DIAGNOSTIKOJE: LITERATŪROS APŽVALGA." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.1 (2015): 566–70. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.088.
Full textAbstract:
Magnetinio rezonanso enterokolonografija santykinai naujas, perspektyvus žarnyno ligų diagnostikoje naudojamas tyrimas, pasižymintis gera minkštųjų audinių raiška be jonizuojančios spinduliuotės poveikio ir suteikiantis galimybę įvertinti žarnų spindžius, sieneles bei pakitimus, esančius už jų ribų. Šis tyrimas yra naudojamas uždegiminėms žarnyno ligoms nustatyti, aktyvumui ir gydymui vertinti, tačiau taip pat gali būti pritaikytas ieškant neaiškaus kraujavimo iš virškinamojo kanalo ar plonojo žarnyno obstrukcijos priežasties bei navikinio proceso. Gydytojai, naudodamiesi magnetinio rezonanso enterokolonografija, gali parinkti tinkamą gydymo taktiką ir vertinti jos efektyvumą esant Krono ligai ar opiniam kolitui. Tyrimo metu matomi radiologiniai požymiai padeda atskirti aktyvų žarnyno uždegimą, kuris gydomas medikamentais, nuo fibrozės, kuriai reikalinga chirurginė intervencija. Uždegiminių žarnyno ligų gydymo poveikis vertinamas remiantis klinikiniais indeksais, tačiau jie yra subjektyvūs ir dažnai neatspindi ligos sunkumo, todėl siūloma juos pakeisti tikslesniais, paremtais magnetinio rezonanso enterokolonografijos tyrimu. Šiems indeksams naudojami objektyvūs požymiai, todėl jie tinka ligos aktyvumui, gydymo efektyvumui, virškinamojo trakto pažeidimo lygiui nustatyti. Straipsnyje apžvelgiamos magnetinio rezonanso enterokolonografijos pritaikymo galimybės žarnyno ligų diagnostikoje, kiti naudojami tyrimo metodai bei aptariami indeksai ir jų perspektyvos klinikinėje praktikoje.