Academic literature on the topic 'Komplikacija'

Reikšminiai žodžiai: inkstų transplantacija, pooperacinės komplikacijos. Darbo tikslas. Apžvelgti VUL SK atliktų inkstų transplantacijų ankstyvojo pooperacinio periodo komplikacijas bei palyginti jas su kitų analogiškų tyrimų duomenimis. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai analizuoti 236 pacientai, kuriems 2010–2014 metais atlikta inkstų transplantacija VUL SK Urologijos centre. Aprašytos chirurginės komplikacijos ankstyvuoju (1 mėn.) pooperaciniu periodu. Jos padalintos į urologines ir kitas komplikacijas. Inksto funkcionavimas ir atliktos transplantatektomijos visiems pacientams stebėtos iki pat tyrimo pabaigos. Rezultatai. Pacientų amžiaus vidurkis 41,77 (SN = ±14,65). 196 (83,1 proc.) pacientams tai buvo pirmoji inkstų transplantacija, 36 (15,5 proc.) – antroji, 4 (1,7 proc.) – trečioji. Vidutinis inksto iš kadaverinio donoro išemijos laikas – 17 val. 34 min. (SN = ±4 val. 24 min.), iš gyvo donoro – 56,46 min. (SN = ±16,14 min.). 109 (46,19 proc.) pacientai turėjo bent vieną komplikaciją po inkstų transplantacijos. 56 (23,7 proc.) pacientai turėjo bent vieną urologinę komplikaciją. 67 (28,39 proc.) pacientai turėjo bent vieną kitą komplikaciją. Dažniausia komplikacija tarp visų pacientų buvo ūminis pielonefritas – 9,75 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš gyvo donorų gavusių recipientų buvo hematoma – 17,5 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš kadaverinio donoro gavusių recipientų buvo ūminis pielonefritas ir limfocelė – po 10,2 proc. Nuo išemijos laiko statistiškai patikimai priklausė urosepsio, anastomozės nesandarumo, hematomų, limfocelės komplikacijų dažnis. Ilgėjant išemijos laikui, komplikacijų buvo daugiau. Priklausomai nuo to, kelinta transplantacija pacientui atlikta, duomenys statistiškai reikšmingai koreliavo su ūminiu pielonefritu (p = 0,023) – 9,18 proc. atliekant pirmąją transplantaciją, 8,33 proc. atliekant antrąją ir 50 proc. atliekant trečiąją. Nuo transplantuoto inksto akmenligės statistiškai reikšmingai priklausė urosepsio ir pielonefrito dažnis – 50 proc. pacientų su inkstų akmenlige sirgo ūminiu pielonefritu, o 25 proc. – sepsiu. Su obstrukcine hidronefroze 63,63 proc. recipientų sirgo ūminiu pielonefritu, o 18,18 proc. – sepsiu. Mūsų duomenimis, urologinių komplikacijų dažniau pasitaikė recipientams, gavusiems inkstą iš kadaverinių nei iš gyvų donorų, nors tai nebuvo statistiškai reikšminga; didėjant amžiui, taip pat daugėjo urologinių komplikacijų. Arterijos trombozė pasitaikė 2,12 proc. recipientų, arterijos stenozė – 4,24 proc., venos trombozė – 3,81 proc., limfocelė – 9,32 proc. Išvados. Chirurginės komplikacijos po inkstų transplantacijos pasitaiko dažnai, tačiau jų dažnis VUL SK neviršyja kitų centrų rodiklių. Kraujavimo sukeltos komplikacijos buvo dažnesnės ir gali būti sąlygotos aktyvios profilaktinės perioperacinės heparinizacijos. Ilgėjant išemijos laikui ir atliekant pakartotines inkstų transplantacijas, komplikacijų daugėja. Esant inkstų akmenligei ir obstrukcinei uropatijai, recipientams dažniau pasireiškė pielonefritas ir sepsis.

Reikšminiai žodžiai: streptokokinis tonzilitas, ūminis reumatas, ūminis glomerulonefritas, prieryklinis pūlinys, pediatrinis autoimuninis neuropsichiatrinis sutrikimas, susijęs su streptokokine infekcija (PANDAS). Darbo tikslas. Gydytojų budrumas streptokokinių komplikacijų atžvilgiu yra sumažėjęs. Be to, išsiaiškinta naujų komplikacijų, kurios anksčiau buvo nežinomos. Šio straipsnio tikslas – priminti senas ir aprašyti naujas streptokokinės infekcijos komplikacijas, remiantis Vaikų ligoninėje, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale gydytų ligonių atvejais. Tyrimo medžiaga ir metodai. Klinikinių atvejų aprašymas ir literatūros apžvalga. Rezultatai. Aprašomi trys Vaikų ligoninėje gydyti vaikai, kuriems diagnozuotos itin sunkios streptokokinės kilmės sisteminės ir vietinės komplikacijos. Pirmuoju atveju berniukui praėjus 2 savaitėms po ūminio tonzilito diagnozuotas parafaringinis abscesas ir glomerulonefritas. Antruoju atveju mergaitei, kuriai anksčiau buvo diagnozuotas febrilinis artritas, pakartotinai sukarščiavus, aptiktas sunkus reumatinės kilmės širdies pažeidimas, kuriam prireikė chirurginio gydymo. Trečiasis aprašytasis atvejis – mergaitės, kuriai nustatyta mažai žinoma, naujai aprašyta komplikacija PANDAS sindromas. Išvados. Ūminis tonzilitas vaikams yra dažna ir daugeliu atvejų nesunki liga, tačiau A grupės beta hemolizinio streptokoko sukeltas tonzilitas privalo būti gydomas antibiotikais, nes tik tokiu būdu galima išvengti daugelio vietinių ir sisteminių komplikacijų. Komplikacijos šiais laikais retos, tačiau pasitaiko, o kai kuriais atvejais – ir kelios vienu metu. Todėl gydytojai privalo neprarasti budrumo jas diagnozuodami ir laiku pradėti gydyti.