Relevant bibliographies by topics / Komplikacija / Journal articles

To see the other types of publications on this topic, follow the link: Komplikacija.

Journal articles on the topic 'Komplikacija'

Author: Grafiati

Published: 4 June 2021

Last updated: 2 February 2022

Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles

Select a source type:

Consult the top 50 journal articles for your research on the topic 'Komplikacija.'

Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.

You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.

Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.

Želvys, Arūnas, Juozas Vilimas, and Martynas Manikas. "Chirurginės komplikacijos po inkstų transplantacijos." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 2.2 (2015): 213–18. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.032.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: inkstų transplantacija, pooperacinės komplikacijos. Darbo tikslas. Apžvelgti VUL SK atliktų inkstų transplantacijų ankstyvojo pooperacinio periodo komplikacijas bei palyginti jas su kitų analogiškų tyrimų duomenimis. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai analizuoti 236 pacientai, kuriems 2010–2014 metais atlikta inkstų transplantacija VUL SK Urologijos centre. Aprašytos chirurginės komplikacijos ankstyvuoju (1 mėn.) pooperaciniu periodu. Jos padalintos į urologines ir kitas komplikacijas. Inksto funkcionavimas ir atliktos transplantatektomijos visiems pacientams stebėtos iki pat tyrimo pabaigos. Rezultatai. Pacientų amžiaus vidurkis 41,77 (SN = ±14,65). 196 (83,1 proc.) pacientams tai buvo pirmoji inkstų transplantacija, 36 (15,5 proc.) – antroji, 4 (1,7 proc.) – trečioji. Vidutinis inksto iš kadaverinio donoro išemijos laikas – 17 val. 34 min. (SN = ±4 val. 24 min.), iš gyvo donoro – 56,46 min. (SN = ±16,14 min.). 109 (46,19 proc.) pacientai turėjo bent vieną komplikaciją po inkstų transplantacijos. 56 (23,7 proc.) pacientai turėjo bent vieną urologinę komplikaciją. 67 (28,39 proc.) pacientai turėjo bent vieną kitą komplikaciją. Dažniausia komplikacija tarp visų pacientų buvo ūminis pielonefritas – 9,75 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš gyvo donorų gavusių recipientų buvo hematoma – 17,5 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš kadaverinio donoro gavusių recipientų buvo ūminis pielonefritas ir limfocelė – po 10,2 proc. Nuo išemijos laiko statistiškai patikimai priklausė urosepsio, anastomozės nesandarumo, hematomų, limfocelės komplikacijų dažnis. Ilgėjant išemijos laikui, komplikacijų buvo daugiau. Priklausomai nuo to, kelinta transplantacija pacientui atlikta, duomenys statistiškai reikšmingai koreliavo su ūminiu pielonefritu (p = 0,023) – 9,18 proc. atliekant pirmąją transplantaciją, 8,33 proc. atliekant antrąją ir 50 proc. atliekant trečiąją. Nuo transplantuoto inksto akmenligės statistiškai reikšmingai priklausė urosepsio ir pielonefrito dažnis – 50 proc. pacientų su inkstų akmenlige sirgo ūminiu pielonefritu, o 25 proc. – sepsiu. Su obstrukcine hidronefroze 63,63 proc. recipientų sirgo ūminiu pielonefritu, o 18,18 proc. – sepsiu. Mūsų duomenimis, urologinių komplikacijų dažniau pasitaikė recipientams, gavusiems inkstą iš kadaverinių nei iš gyvų donorų, nors tai nebuvo statistiškai reikšminga; didėjant amžiui, taip pat daugėjo urologinių komplikacijų. Arterijos trombozė pasitaikė 2,12 proc. recipientų, arterijos stenozė – 4,24 proc., venos trombozė – 3,81 proc., limfocelė – 9,32 proc. Išvados. Chirurginės komplikacijos po inkstų transplantacijos pasitaiko dažnai, tačiau jų dažnis VUL SK neviršyja kitų centrų rodiklių. Kraujavimo sukeltos komplikacijos buvo dažnesnės ir gali būti sąlygotos aktyvios profilaktinės perioperacinės heparinizacijos. Ilgėjant išemijos laikui ir atliekant pakartotines inkstų transplantacijas, komplikacijų daugėja. Esant inkstų akmenligei ir obstrukcinei uropatijai, recipientams dažniau pasireiškė pielonefritas ir sepsis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Martinkienė, Rasa, Vilija Černiauskienė, Rūta Praninskienė, and Žaneta Drižienė. "Sunkios ir retos streptokokinio tonzilito komplikacijos." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 3.1 (2015): 332–39. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.053.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: streptokokinis tonzilitas, ūminis reumatas, ūminis glomerulonefritas, prieryklinis pūlinys, pediatrinis autoimuninis neuropsichiatrinis sutrikimas, susijęs su streptokokine infekcija (PANDAS). Darbo tikslas. Gydytojų budrumas streptokokinių komplikacijų atžvilgiu yra sumažėjęs. Be to, išsiaiškinta naujų komplikacijų, kurios anksčiau buvo nežinomos. Šio straipsnio tikslas – priminti senas ir aprašyti naujas streptokokinės infekcijos komplikacijas, remiantis Vaikų ligoninėje, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale gydytų ligonių atvejais. Tyrimo medžiaga ir metodai. Klinikinių atvejų aprašymas ir literatūros apžvalga. Rezultatai. Aprašomi trys Vaikų ligoninėje gydyti vaikai, kuriems diagnozuotos itin sunkios streptokokinės kilmės sisteminės ir vietinės komplikacijos. Pirmuoju atveju berniukui praėjus 2 savaitėms po ūminio tonzilito diagnozuotas parafaringinis abscesas ir glomerulonefritas. Antruoju atveju mergaitei, kuriai anksčiau buvo diagnozuotas febrilinis artritas, pakartotinai sukarščiavus, aptiktas sunkus reumatinės kilmės širdies pažeidimas, kuriam prireikė chirurginio gydymo. Trečiasis aprašytasis atvejis – mergaitės, kuriai nustatyta mažai žinoma, naujai aprašyta komplikacija PANDAS sindromas. Išvados. Ūminis tonzilitas vaikams yra dažna ir daugeliu atvejų nesunki liga, tačiau A grupės beta hemolizinio streptokoko sukeltas tonzilitas privalo būti gydomas antibiotikais, nes tik tokiu būdu galima išvengti daugelio vietinių ir sisteminių komplikacijų. Komplikacijos šiais laikais retos, tačiau pasitaiko, o kai kuriais atvejais – ir kelios vienu metu. Todėl gydytojai privalo neprarasti budrumo jas diagnozuodami ir laiku pradėti gydyti.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Tytmonas, Evaldas, Artūras Vinikovas, Ernesta Mačionienė, Marius Miglinas, and Laurynas Rimševičius. "GLOMERULONEFRITŲ IMUNOSUPRESINIO GYDYMO KOMPLIKACIJOS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 3 (2017): 233–38. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.037.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: imunosupresiniai vaistai, glukokortikosteroidai, glomerulonefritai, indukcinė imunosupresija, infekcinės komplikacijos. Įžanga. Glomerulonefritai – heterogeninė inkstų ligų grupė, kuriai būdingas ūmus arba lėtinis autoimuninės kilmės inkstų pažeidimas, pasireiškiantis izoliuotu inkstų pažeidimu arba kaip komplikacija sergant sisteminėmis ligomis (sistemine raudonąja vilklige, vaskulitu ir kt.). Glomerulonefritams gydyti skiriama imunosupresinių vaistų. Jatrogeninės komplikacijos skiriant imunosupresantus dažnos ir įvairios. Darbo tikslas. Ištirti imunosupresinio gydymo sukeltą komplikacijų paplitimą 12 mėnesių laikotarpiu, palyginti komplikacijų dažnį skirtingose gydymo schemų ir amžiaus pacientų grupėse bei įvertinti gydymo efektyvumą remiantis laboratoriniais kriterijais. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyvinio tyrimo metu buvo analizuotos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos centre 2004–2016 m. gydytų pacientų ligos istorijos. Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems autoimuninė inkstų liga histologinio tyrimo metu nustatyta pirmą kartą ir paskirtas pradinis imunosupresinis gydymas. Tyrimo metu surinkti duomenys apdoroti SPSS 22.0 programa, taikant porinį (paired) t-testą ir skaičiuojant galimybių santykį. Rezultatai. Tyrimo imtį sudaro 87 pacientai, kurių amžiaus vidurkis 46,41 m. (± 16,49). Komplikacijos išsivystė 35 pacientams (41,2 proc. pacientų), 52 pacientai (59,8 proc.) neturėjo komplikacijų per 12 mėnesių. 39 pacientams taikyta pulsinė terapija: 15 pacientų skirtas metilprednizolonas, 12 metilprednizolonas ir ciklofosfamidas, 12 tik ciklofosfamidas. Iš 39 tiriamųjų komplikacijos išsivystė 23 pacientams – 65,71 proc. Skiriant metilprednizolono pulsinę terapiją, komplikacijų pastebėta 7 iš 15 pacientų (46,66 proc.), metilprednizoloną ir ciklofosfamidą – 10 iš 12 pacientų (83,33%), tik ciklofosfamidą – 6 iš 12 (50 proc.). Skiriant indukcinę terapiją, komplikacijų atsiradimo rizika per pirmą mėnesį yra net 18,4 karto didesnė nei jos neskiriant, per 3 mėnesius atitinkamai 3,86 karto didesnė, per 6 mėnesius atitinkamai 6,05 karto didesnė, o per 12 mėnesių atitinkamai 5,8 karto didesnė tikimybė įvykti komplikacijai. Vertinant komplikacijų skaičių skirtingose amžiaus grupėse, daugiausia komplikacijų įvyko 46-65 ir vyresnių nei 65 metų tiriamųjų grupėse atitinkamai 16 (61,54 proc.) ir 11 (68,75 proc.), komplikacijų skaičius iki 46 metų amžiaus grupėse buvo mažesnis nei 50 proc. Išvados. Pulsinė terapija padidina komplikacijų išsivystymo riziką iki 18,4 karto pirmą gydymo mėnesį, padidėjusi rizika išlieka visus metus. Daugiausia komplikacijų pasireiškė, kai indukcinei terapijai buvo skiriamas metilprednizolono ir ciklofosfamido derinys. Vyresniame amžiuje dažniau nustatyta gydymo sąlygotų komplikacijų.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Jodinskas, Mantas, Povilas Masionis, Narūnas Porvaneckas, and Giedrius Kvederas. "KELIO SĄNARIO PENETRACIJA ŠLAUNIKAULIO DIAFIZĖS SKEVELDRA INTRAMEDULINĖS OSTEOSINTEZĖS METU. KLINIKINIS ATVEJIS." Health Sciences 30, no. 2 (2020): 111–13. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.053.

Full text

Abstract:

Šlaunikaulio artimojo galo lūžiai – dažna vyresnio amžiaus žmonių traumų pasekmė. Tik ankstyvas operacinis gydymas gali sumažinti komplikacijų riziką ir mirštamumą, tačiau kiekvienas gydymo metodas turi ne tik pranašumų, bet ir specifinių komplikacijų. Straipsnyje pristatomas ypač retos intraoperacinės komplikacijos klinikinis atvejis – kelio sąnario penetracija šlaunikaulio diafizės skeveldra intramedulinės osteosintezės metu. Ši komplikacija labai reta, o įvykusi – pavėluotai diagnozuojama. Atvejo analizės rezultatai parodė, kad intramedulinės osteositnezės, atliekamos rentgeno kontrolėje, metu būtina nuodugniai įvertinti ne tik lūžgalių ir konstrukcijų padėtis, bet ir šalia esančius sąnarius.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Miljas, Luciana, Tamara Braut, Jelena Vukelić, Blažen Marijić, and Mario Milotić. "Opstrukcija dišnog puta uzrokovana laringokelom – prikaz slučaja." Medicina Fluminensis 56, no. 1 (2020): 74–76. http://dx.doi.org/10.21860/medflum2020_232816.

Full text

Abstract:

Cilj: Cilj rada je prikazati slučaj s višestrukim rijetkim komplikacijama laringokele. Prikaz slučaja: Prikazujemo slučaj 71-godišnje pacijentice s višestrukim komplikacijama laringokele. Pacijentica se prvi put javlja u kliniku za otorinolaringologiju i kirurgiju glave i vrata KBC-a Rijeka u veljači 2008. te biva podvrgnuta traheotomiji zbog epizode akutnog epiglotitisa. Godinu dana kasnije pacijentica se vraća na kliniku zbog odinofagije i disfagije. Postavlja se dijagnoza parafaringealnog apscesa te se on incidira i drenira. Godine 2010. pacijentica biva ponovno hospitalizirana zbog mase na vratu te se započinje s dijagnostikom. Nekoliko dana kasnije pacijentica se otpušta, ali se ubrzo samoinicijativno vraća na kliniku dispnoična. Učini se magnetska rezonancija vrata i postavi se dijagnoza laringokele koju se liječi kirurškom ekstirpacijom. Zaključak: Naša pacijentica prezentira se nizom zanimljivih i vrlo rijetkih komplikacija koje čine ovaj slučaj vrijednim prikazivanja. Pretpostavljamo da je pacijentica u ovom slučaju laringokelu razvila zbog traheotomije 2008. godine. Pretražujući literaturu, pronašli smo samo jedan slučaj koji povezuje traheotomiju s nastajanjem laringokele. Nadalje, laringokela je pacijentici uzrokovala po život opasnu opstrukciju dišnog puta, što je samo po sebi vrlo rijetka komplikacija. Možemo pretpostaviti da bi ranija dijagnoza i adekvatno liječenje omogućilo ovoj pacijentici da izbjegne sve komplikacije te se nadamo kako će ovaj slučaj podići svijest o laringokeli i smanjiti incidenciju komplikacija u budućnosti.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Kimševaitė, Liudmila. "HERPES IR INFLUENZA VIRUSINIŲ INFEKCIJŲ NEUROLOGINĖS KOMPLIKACIJOS." Health Sciences 30, no. 6 (2020): 107–14. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2020.150.

Full text

Abstract:

Straipsnyje analizuojama herpes ir influenza virusinių infekcijų neurologinė patologija. Herpes ir influenza virusinių infekcijų neurologinių komplikacijų spektras platus − nuo neuralgijų iki encefalito, epilepsinės būklės ir komos. Encefalitas yra viena sunkiausių herpes ir influenza virusų sukeliamų komplikacijų. Herpes zoster yra nepriklausomas insulto ir praeinančio smegenų išemijos priepuolio rizikos veiksnys ligoniams iki 40 metų. Dažniausia herpes zoster virusinės infekcijos neurologinė komplikacija yra poherpetinė neuralgija. Herpes zoster gali būti poherpetinio galvos skausmo, galūnės parezės priežastis. Epilepsiniai priepuoliai ir encefalopatija yra dažniausios influenza virusinės infekcijos neurologinės komplikacijos. Pateikti klinikiniai atvejai, atskleidžiantys herpes ir influenza virusinių infekcijų sukeltų neurologinių komplikacijų įvairovę. Apžvelgta naujausia mokslinė literatūra apie neurologinę patologiją, sergant herpes ir influenza virusinėmis infekcijomis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Kazlauskaitė, Vaida, Tomas Liaudginas, and Aušrinė Navickienė. "AORTOS STENTGRAFTO IMPLANTAVIMAS ESANT ANEURIZMAI: VILNIAUS MIESTO KLINIKINĖS LIGONINĖS REZULTATAI." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 4 (2017): 354–57. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.057.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: aortos aneurizma, endovaskulinis gydymas, stengraftas. Darbo tikslas. Išanalizuoti ir įvertinti pilvo aortos stentgrafto implantavimo operacijos artimuosius ir atokiuosius rezultatus Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Metodika. Tirti angiochirurgijos skyriuose gydyti pacientai su nustatyta pilvo aortos aneurizma, kuriems 2013–2015 m. implantuoti pilvo aortos stentgraftai. Užregistruoti visi 21 endovaskulinio gydymo atvejai. Išanalizuoti ankstyvieji ir vėlyvieji endovaskulinio gydymo rezultatai. Rezultatai. Ankstyvuoju pooperaciniu periodu ligonių bendra savijauta pagerėjo greitai, tapo aktyvūs po 1–2 dienų. Stebėtos 2 artimosios komplikacijos – protezo infekcija ir kraujavimas. Vidutinis hospitalizacijos periodas po atliktos endovaskulinės procedūros – 18 dienų (± 12,5). Vėlyvuoju pooperaciniu periodu kompiuterinės tomografijos būdu nustatyta 1 endovaskulinio gydymo komplikacija – nuosrūvis (endoleakas). Komplikacija gydyta pakartotinai endovaskuliniu būdu. Išvados. Endovaskulinis gydymas implantuojant stentgraftus ligoniams, turintiems pilvo aortos patologiją, yra minimaliai invazyvus, efektyvus, taip pat gana saugus, ypač esantiems didelės rizikos grupėse, nes bendra savijauta pagerėja greitai, pooperacinių komplikacijų pasitaiko retai.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Markić, Dean, Dražen Rahelić, Josip Španjol, et al. "Urološke komplikacije nakon transplantacije bubrega – iskustvo Referentnog centra u Hrvatskoj." Medicina Fluminensis 56, no. 4 (2020): 543–53. http://dx.doi.org/10.21860/medflum2020_245231.

Full text

Abstract:

Cilj: Prikazati učestalost uroloških komplikacija nakon transplantacije bubrega u našem transplantacijskom centru. Ispitanici i metode: Retrospektivnim istraživanjem bili su obuhvaćeni svi pacijenti u Kliničkom bolničkom centru Rijeka u kojih je između 30. siječnja 1971. godine i 31. prosinca 2018. godine učinjena transplantacija bubrega. Rezultati: U promatranom razdoblju u našem transplantacijskom centru učinjeno je 1160 transplantacija bubrega. Urološke komplikacije imala su ukupno 154 pacijenta (13,3 %). Najčešće komplikacije su bile stenoza uretera u 52 pacijenta (4,5 %), urinarna fistula u 50 pacijenata (4,3 %), retencija urina u 23 pacijenta (1,9 %) te urolitijaza u 8 pacijenata (0,7 %). U većine pacijenata je provedeno kirurško liječenje. U posljednje vrijeme značajno se povećalo rješavanje uroloških komplikacija korištenjem minimalno-invazivnih metoda. U dvoje pacijenata (0,17 %) je zbog uroloških komplikacija došlo do gubitka grafta, a u troje pacijenata (0,25 %) su one dovele do smrtnog ishoda. Zaključak: Urološke komplikacije u našoj transplantacijskoj populaciji nisu česte. U pacijenata u kojih je potrebno kirurško liječenje endourološke metode predstavljaju danas inicijalnu metodu liječenja.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Ramonas, Henrikas, Marija Barisienė, and Ramūnas Tyla. "Nefrektomijų komplikacijų rizika pacientams, kuriems atliekama pakaitinė inkstų terapija." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 2.2 (2015): 155–60. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.022.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: nefrektomijos komplikacijos, ikitransplantacinė nefrektomija, inkstų policistozė, arterioveninė jungtis. Tikslas. Nustatyti nefrektomijų komplikacijų riziką pacientams, kuriems atliekama pakaitinė inkstų terapija, bei išanalizuoti jų priežastis. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai išanalizuotos chirurginio gydymo komplikacijos 136 ligoniams, kuriems Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Urologijos centre nuo 1999 iki 2013 m. atliktos 158 nefrektomijos, jas derinant su pakaitine inkstų terapija. Ligonių vidutinis amžius buvo 52,36 metų. Dėl policistinės inkstų ligos bei inkstų cistų nefrektomijos atliktos 50 (31,64 proc.) ligonių, dėl inkstų akmenligės – 44 (27,84 proc.), dėl piktybinių ir gerybinių inkstų navikų, kitų organų navikų plitimo į viršutinius šlapimo takus – 34 (21,52 proc.), dėl obstrukcinės ir refliuksinės nefropatijos – 18 (11,40 proc.), dėl kitų priežasčių – 12 (7,6 proc.) ligonių. Vienmomentė abipusė nefrektomija atlikta 32 (20,26 proc.) ligoniams. Tyrimo metu nefrektomijų komplikacijų rizika vertinta analizuojant ir atskleidžiant intraoperacinių, ankstyvųjų pooperacinių, arterioveninių jungčių komplikacijų sąsajas su ikioperaciniais veiksniais ir operacijos aplinkybėmis. Rezultatai. Intraoperacinės komplikacijos nustatytos 12 (7,6 proc.) nefrektomijų atvejų. Pooperacinės komplikacijos diagnozuotos 28 (17,73 proc.) atvejais ir dažniausia komplikacija buvo pooperacinis kraujavimas. Mirė 9 (6,62 proc.) ligoniai. Dializės prieigos komplikacijos vystėsi 20 (12,66 proc.) nefrektomijų atvejų. Intraoperacinių komplikacijų genezei neturėjo įtakos gydomos ligos pobūdis ir intraoperaciniai veiksniai. Esant lokalioms operaciją sunkinančioms aplinkybėms, ypač perireninei fibrozei, pooperacinių komplikacijų nustatyta 16 (26,67 proc.) ligonių, o kitais nefrektomijų atvejais – 12 (12,25 proc.) ligonių (p = 0,0226). Atlikus vienmomentes abipuses nefrektomijas, mirė 5 (15,63 proc.), o po vienpusių – 4 (3,18 proc.) ligoniai (p = 0,0002). Atlikus nefrektomijas infekcijos terapijos tikslu, pooperacinės komplikacijos pasireiškė 11 (26,83 proc.), o operuojant dėl akmenligės – 12 (27,28 proc.) pacientų. Tai yra kur kas dažniau negu kitais atvejais. Atlikus nefrektomijas dėl inkstų policistozės, kraujagyslinės dializės prieigos komplikacijos išsivystė 10 (20,84 proc.), o kitų ligų atvejais – 10 (9,09 proc.) ligonių (p &lt; 0,05). Išvados. Atlikus nefrektomijas pacientams, kuriems atliekama pakaitinė inkstų terapija, pooperacinių komplikacijų rizika didesnė, kai yra lokalios operaciją sunkinančios aplinkybės, ypač perireninė fibrozė. Didesnį letališkumą dėl operacijos ir pooperacinių komplikacijų lemia vienmomentės abipusės nefrektomijos atlikimas. Nefrektomijos, atliktos inkstų baigčių stadijoje dėl inkstų akmenligės ar infekcijos gydymo tikslu, didina komplikacijų vystymosi riziką.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Janavičius, Julius, and Manvilius Kocius. "Rezultatų vertinimas po hallux valgus korekcijos Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos metodais." Lietuvos chirurgija 13, no. 4 (2015): 244–48. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.4.5109.

Full text

Abstract:

Įvadas / tikslasPalyginti komplikacijų skaičių bei ligonių pasitenkinimą turimais rezultatais po hallux valgus patologijos korekcijos Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos metodais.Pacientai ir metodaiTirta 70 pacientų (amžiaus vidurkis 51,9 metų; 4 vyrai ir 66 moterys), kuriems VšĮ RVUL 2006–2008 metais operuota hallux valgus patologija atliekant Lapidus operaciją (L grupė) arba Z-osteotomiją (Z grupė). Visų pacientų kampas tarp pirmo ir antro padikaulio prieš operaciją buvo 16–23°. Rezultatai vertinti praėjus ne mažiau kaip dvejiems metams po operacijos. Apžiūros metu pacientai buvo klausiami apie atsiradusias komplikacijas, atliktas fizinis ištyrimas, matuota MTP1 sąnario judesių amplitudė, atlikta ir įvertinta operuotos pėdos rentgenograma. Pasitenkinimui įvertinti naudota vizualinė analogijų skalė (VAS).RezultataiIš viso tirtiems pacientams buvo išoperuota 80 pėdų (4 vyrų, 76 moterų). Atlikta po 40 (50 %) abiejų tipų operacijų. 61 % atveju po operacijos buvo bent viena komplikacija. Komplikacijų dažnumas nesiskyrė abejose grupėse (p>0,05). MTP1 artrozės išsivystymo atvejai abiejų grupių buvo panašūs (p>0,05). Nustatyta koreliacija tarp pacientų pasitenkinimo operacijos rezultatu ir komplikacijų skaičiaus, r=0,44 (p<0,05).IšvadosPacientų pasitenkinimas koreliuoja su komplikacijų skaičiumi. Komplikacijų pasiskirstymas ir pacientų pasitenkinimas po Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos nesiskyrė. Vadinasi, šiais aspektais abu metodai lygiaverčiai.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Full text

Abstract:

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Rauluševičiūtė, Ieva, Violeta Radžiūnienė, and Sigitas Dumčius. "CISTINĖS FIBROZĖS ARTROPATIJOS: KLINIKINIS ATVEJIS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 4 (2017): 389–92. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.063.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: cistinė fibrozė, sąnariai, artritas. Cistinė fibrozė yra reta, bet viena dažniausių ir letališkiausių autosominiu recesyviniu būdu paveldimų ligų tarp baltosios rasės žmonių. Sergant sutirštėjęs egzokrininių liaukų sekretas pažeidžia daugelio organų ir sistemų funkcijas. Dažniausiai tai pasireiškia kvėpavimo takų ir virškinamojo trakto pažeidimais, tačiau yra ir ekstrapulmoninių komplikacijų, su kuriomis susiduriama kur kas rečiau. Viena tokių cistinės fibrozės komplikacijų yra artropatija (sąnarių pažeidimo sindromas). Tai palyginti reta komplikacija tarp sergančių cistine fibroze ligonių, atsirandanti 15–20 gyvenimo metais. Dažniausiai pasitaiko dvi artropatijų formos: epizodinis artritas ir hipertrofinė plautinė osteoartropatija. Osteoartikuliarinės komplikacijos pirmą kartą buvo aprašytos 1979 m. Joms esant, kauliniame audinyje sumažėja mineralinių medžiagų kiekis. Artropatijoms gydyti svarbi ankstyva diagnostika, adekvatus gydymas ir prevencija. Artropatijos išsivystymas sergantiesiems cistine fibroze didina mirties riziką. Šiame straipsnyje aptariamos cistinės fibrozės metu pasireiškiančios artropatijų formos, joms būdingi simptomai ir gydymo galimybės. Taip pat pristatome cistine fibroze (genotipas F508del/F508del) sergančios paauglės, kuriai sąnarių skausmai pirmą kartą pasireiškė 15 metų, klinikinį atvejį.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Mitraitė, Dalia, Paula Zibalytė, Erikas Strupeikis, and Sigita Gelman. "ULTRAGARSINIO TYRIMO REIKŠMĖ VERTINANT TRANSJUGULINIO INTRAHEPATINIO PORTOSISTEMINIO ŠUNTO (TIPS) PROCEDŪROS VEIKSMINGUMĄ IR KOMPLIKACIJŲ RIZIKĄ PO PROCEDŪROS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 2 (2016): 127–32. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.018.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: transjugulinis intrahepatinis portosisteminis šuntas (TIPS), portinė hipertenzija (PH), hepatinių venų spaudimo gradientas (HVPG), ultragarsinis tyrimas (UG). Spalvinio doplerio tyrimu diagnozuojama portinė hipertenzija, kuri išsivysto kaip komplikacija sergant kepenų ciroze. Transjugulinis intrahepatinis portosisteminis šuntas (TIPS) yra angiografinio pobūdžio gydymo metodas, kuriuo siekiama sumažinti portinę hipertenziją ir jos komplikacijas (refrakterinį ascitą, varikozinių venų pakartotinį kraujavimą). Neretai ši intervencinė procedūra yra „tiltas“ iki kepenų transplantacijos žmonėms, sergantiems sunkios stadijos kepenų liga. Tikslas. Įvertinti doplerio efektu pagrįstų ultragarsinių parametrų ryšį su TIPS procedūros veiksmingumu ir komplikacijų rizika. Tyrimo medžiaga ir metodai. Atliktas retrospektyvinis ir iš dalies prospektyvinis tyrimas, kurio metu išnagrinėtos 45 pacientų epikrizės ir 7 pacientai pakartotinai ištirti ultragarsu. Visiems pacientams Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Gastroenterologijos skyriuje 2004–2013 m. atlikta TIPS procedūra. Tyrimo metu vertinti duomenys: lytis, amžius, v. portae diametras (cm), v. portae kraujotakos greitis prieš TIPS ir po TIPS (m/s), hepatinių venų spaudimo gradientas prieš ir po TIPS (mmHg), pagrindinės ligos diagnozė, pasireiškusių komplikacijų atvejai. Duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 programa. Požymių priklausomybei ir ryšio stiprumui vertinti skaičiuotas chi kvadrato (χ2) kriterijus ir Spearmano koreliacijos koeficientas (r). Rezultatai. Išanalizuoti 52 pacientai (33 vyrai (63,5 proc.) ir 19 moterų (36,5 proc.)). Pacientų amžiaus vidurkis – 54 m. (± 14 m.). Naudojant Spearmano koreliacijos koeficientą nustatyta: kuo didesnis v. portae spindis, tuo mažesnis greičio pokytis. Vidutinis v. portae diametras 1,36 ± 0,2 cm, gautas vidutinis greitis prieš TIPS 0,103 ± 0,08 m/s, vidutinis greitis po TIPS 0,357 ± 0,31 m/s, vidutinis greičio pokytis 0,254 ± 0,32 m/s (p = 0,001). Vidutinis v. portae spaudimo gradientas prieš TIPS 30,46 ± 7,8 mm/Hg, vidutinis spaudimo gradientas po TIPS 9,27 ± 1,9 mm/Hg, vidutinis spaudimo gradiento pokytis po TIPS buvo 21,19 ± 7,8 mm/Hg. Komplikacijos pasireiškė 28 pacientams (53,8 proc.), jų nebuvo 24 pacientams (46,2 proc.). Varikozinių venų pakartotinis kraujavimas atsirado 9 pacientams (17,3 proc.), nebuvo 43 pacientams (82,7 proc). Refrakterinio ascito dinamika prieš ir po intervencijos: sumažėjo 35 pacientams (67,3 proc.), nesumažėjo 17 pacientų (32,7 proc.). Tarp komplikacijų pasireiškė: hepatinė encefalopatija (60,7 proc.), stento disfunkcija (39,3 proc.), hemolizinė anemija (14,3 proc.). Išvados. Remiantis atlikto tyrimo skaičiavimų duomenimis, rezultatai rodo, kad TIPS yra veiksmingas gydant portinę hipertenziją ir jos sukeliamas komplikacijas. Spalvinis dopleris yra neinvazinis, greitai atliekamas, nebrangus ir informatyvus tyrimas, padedantis nustatyti TIPS veiksmingumą.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Milardović, Ana, Iva Bilić Čače, and Dorotea Smrkulj. "Dugoročne komplikacije prijevremenog rođenja." Medicina Fluminensis 57, no. 3 (2021): 228–35. http://dx.doi.org/10.21860/medflum2021_261183.

Full text

Abstract:

Prijevremeno rođeno novorođenče (nedonošče) tek je porođeno dijete koje je nošeno kraće od punih 37 tjedana trudnoće, odnosno kraće od 259 dana, računajući od prvog dana posljednje menstruacije majke. Patofiziološke osobitosti prijevremeno rođenog novorođenčeta najvećim su dijelom odraz funkcijske nezrelosti organa i organskih sustava, koja stvara poteškoće u prilagodbi na izvanmaternični život. Komplikacije prematuriteta mogu biti uzrokovane samim prijevremenim porodom, nezrelošću organskih sustava i primjenom potrebne terapije, a rizik za njihov nastanak povećava se sa smanjenjem gestacijske dobi i porođajne mase. Dijelimo ih na kratkoročne i dugoročne. Od kratkoročnih komplikacija najizraženije i najčešće su respiratorni distres sindrom, bronhopulmonalna displazija, perzistirajući arterijski duktus, intraventrikularno krvarenje, periventrikularna leukomalacija, nekrotizirajući enterokolitis, poteškoće hranjenja, prematurna retinopatija i infekcije. Iz skupine dugoročnih komplikacija ističu se poremećaj rasta i razvoja (neurorazvojna odstupanja i kronične bolesti) te poteškoće u psihosocijalnom i emocionalnom funkcioniranju.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Kalasauskienė, Aurija, Eglė Drebickaitė, and Gabrielė Legotaitė. "Keratokonusas: 14-kos metų kiaurinės keratoplastikos ankstyvųjų pooperacinių rezultatų apžvalga." Sveikatos mokslai 26, no. 4 (2016): 26–30. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2016.053.

Full text

Abstract:

Keratokonusas – viena dažniausių kiaurinės keratoplastikos (KKP) priežasčių pasaulyje. Serga jauni, darbingo amžiaus žmonės, todėl pažengus ligai (vėlyvoje stadijoje), kai kiti gydymo metodai neefektyvūs, KKP gali grąžinti regą. Pastebėta, kad po donorinės ragenos persodinimo komplikacijų pasitaiko, tačiau dauguma recipientų patenkinti pooperaciniu rezultatu. Siekdami įvertinti dėl keratokonuso atliekamų KKP dažnį išanalizavome per 14-lika metų (2001-2014 m.) LSMUL KK Akių ligų klinikoje operuotų ligonių atvejus. Šiame straipsnyje aptarsime KKP dažnį, kai donorinės ragenos persodinimo priežastis - keratokonusas, sergančiųjų pasiskirstymą pagal amžių, lytį, pažeistą akį, taip pat ankstyvuosius pooperacinius rezultatus (regos aštrumo pokytį, pooperacinę eigą, komplikacijas), kataraktos ir glaukomos bei amžiaus reiškmę regos aštrumo pokyčiui. Retrospektyvinis tyrimas vykdytas gavus Bioetikos centro leidimą (Nr. BEC-MF-623). Nustatyta, kad 2001-2014 metais KKP dėl keratokonuso atlikta 71 akyje (24,83 proc.). 59 recipientams persodinta donorinė ragena vienoje akyje, 6 – abiejose akyse. Transplantacijų pasiskirstymas pagal pažeistą akį statistiškai reikšmingai nesiskiria (p=0,635): dešinės akies keratoplastika - 33 ligoniams (46,5 proc.), kairės – 38 ligoniams (53,5 proc.). 19 (26,8%) moterų, kurių amžiaus mediana 39 (27-46) metai ir 52 (73,2%) vyrai, amžiaus mediana 28,5 (25-36) metai. Imtyje vyrų buvo statistiškai reikšmingai daugiau nei moterų (p&lt;0,001). Vyrų ir moterų amžius statistiškai reikšmingai skiriasi (p &lt; 0,019). Nustatyta, kad po ragenos persodinimo 95,8 proc. recipientų regos aštrumas pagerėjo: nežymiai – 32,4 proc., vidutiniškai – 50,7 proc., ženkliai – 12,7 proc. Tik 4,2 proc. recipientų regos aštrumas nepakito ar net pablogėjo. Sklandi pooperacinė eiga (be užfiksuotų komplikacijų) buvo 40 (56,3 proc.) recipientų. 31 tiriamajam (43,7 proc.) stebėtos įvairios komplikacijos. Iš viso diagnozuoti 58 komplikacijų atvejai: 21 recipientui nustatyta viena iš komplikacijų, likusiems - dvi ir daugiau. Ragenos atmetimo reakcija – 14 (24,1proc.) recipientų, ragenos paburkimas – 13 (22,5 proc.) recipientų, siūlės (-lių) atsipalaidavimas – 12 (20,7 proc.) recipientų, akispūdžio padidėjimas – 8 (13,8 proc.) recipientų, transplantato vaskuliarizacija – 5 (8,6 proc.) recipientams, descemeto membranos raukšlės – 4 (6,9 proc.) recipientams, infiltracija apie siūles – 2 (3,4 proc.) recipientams. 2001-2014 metais LSMUL KK Akių ligų klinikoje 24,8 proc. KKP operacijų atlikta dėl keratokonuso. KKP dešinėje ir kairėje akyse atliktos vienodai dažnai (46,5 proc. v.s. 53,5 proc., p>0,635). Donorinės ragenos persodinimo operacija dėl keratokonuso dažniau taikyta vyrams nei moterims (73,2proc. vs. 26,8 proc., p&lt;0,001) ir atlikta 10,5 metų jaunesniame amžiuje (p&lt;0,019). Po kiaurinės keratoplastikos 95,8 proc. atvejų regos aštrumas pagerėjo ir tik 4,2 proc. nepakito, ar net pablogėjo. Jokių komplikacijų nebuvo 40 (56,3 proc.) recipientų. Dažniausia komplikacija - ragenos atmetimo reakcija (24,1 proc.).

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Mašalaitė, Laura, Tomas Poškus, Gintautas Radžiūnas, and Jonas Valantinas. "Ūminis pankreatitas – dažniausia endoskopinės retrogradinės cholangiopankreatografijos komplikacija." Lietuvos chirurgija 6, no. 1 (2008): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2008.1.2165.

Full text

Abstract:

Laura Mašalaitė1, Tomas Poškus2, Gintautas Radžiūnas2, Jonas Valantinas11 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hepatologijos,gastroenterologijos ir dietologijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661, VilniusEl paštas: lauramasalaite@yahoo.com2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo 3-iasis pilvo chirurgijos skyrius,Žygimantų g. 3, LT-01102 Vilnius Tikslas Ūminis pankreatitas yra dažniausia endoskopinės retrogradinės cholangiopankreatografijos (ERCP) komplikacija. Rizikos veiksniai, padidinantys pankreatito po ERCP išsivystymą, yra skirstomi į susijusius su pacientu ir susijusius su pačia procedūra. Visiškai išvengti ūminio pankreatito išsivystymo po ERCP neįmanoma, todėl ieškoma įvairių būdų sumažinti šios komplikacijos riziką. Mūsų darbo tikslas – išnagrinėti ūminio pankreatito, išsivysčiusio po diagnostinės ir gydomosios ERCP, dažnį, išsivystymo laiką, diagnostikos ir gydymo metodus, taip pat įvertinti rizikos veiksnius, galėjusius lemti pankreatito išsivystymą. Ligoniai ir metodai 1999–2004 metais 619-ai pacientų buvo atlikta 690 ERCP procedūrų. Retrospektyviai buvo išanalizuotos šių pacientų ligos istorijos. Rezultatai Iš viso per 5 metus buvo padaryta 690 diagnostinių ir gydomųjų ERCP procedūrų 619 pacientų: 41,5% vyrų ir 58,5% moterų; amžiaus vidurkis 62 metai. Po ERCP komplikacijų buvo 55 ligoniams (7,9%). Ūminis pankreatitas išsivystė 17 pacientų (2,46%) ir sudarė 31% visų komplikacijų po ERCP. Dažniausiai (70,6%) pankreatitas pasireiškė per pirmas 24 valandas po procedūros. Dauguma ligonių (88,2%) buvo gydyti konservatyviai, du ligoniai buvo operuoti. Vienas ligonis (5,9%), kuriam po ERCP išsivystė ūminis pankreatitas, mirė no dauginio organų nepakankamumo, visi kiti ligoniai (94,1%) pasveiko. Reikšmingi pankreatito rizikos veiksniai buvo jaunesnis kaip 40 metų amžius, kraujavimas po papilosfinkterotomijos ir dėl to atlikta hemostazė bei kontrasto injekcija į kasos lataką. Išvados Ūminis pankreatitas – dažniausia ERCP komplikacija, kuri išsivystė 2,46% ligonių. Statistiškai reikšmingi pankreatito rizikos veiksniai buvo jaunesnis negu 40 metų amžius, kraujavimas procedūros metu bei kontrasto injekcija į kasos lataką. Ūminis pankreatitas padidina sergamumą ir mirtingumą po ERCP, todėl labai svarbu atrinkti pacientus procedūrai remiantis griežtomis indikacijomis, o išsivysčius komplikacijoms svarbi ankstyva jų diagnostika ir tinkamas gydymas. Pagrindiniai žodžiai: endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija (ERCP), komplikacijos, ūminis pankreatitas, rizikos veiksniai, profilaktika Acute pancreatitis – the most common complication after endoscopic retrograde cholangiopancreatography Laura Mašalaitė1, Tomas Poškus2, Gintautas Radžiūnas2, Jonas Valantinas11 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Center of Hepatology,Gastroenterology and Dietology, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: lauramasalaite@yahoo.com2 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Central Branch,III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, Lithuania Background / objective Acute pancreatitis is the most common complication after endoscopic retrograde cholangiopancreatography (ERCP). Risk factors for pancreatitis are both patient-related and procedure-related. Because post-ERCP pancreatitis can not be prevented completely, the prophylaxis of pancreatitis remains very important. The aim of our study was to investigate the incidence, diagnosis, treatment results and risk factors for pancreatitis after diagnostic and therapeutic ERCP procedures. Patients and methods Between January 1999 and January 2004, 619 patients underwent 690 diagnostic or therapeutic ERCP procedures, and a retrospective analysis of their case histories was performed. Results In the study period 619 patients underwent 690 diagnostic or therapeutic ERCP procedures and 55 patients (7.9%) developed complications after this procedure. Acute pancreatitis, the most common complication after ERCP (31% all complications) developed in 17 patients (2.46%). The most frequent (70.6%) symptoms of pancreatitis developed on the day of the procedure. Of these patients, 88.2% were treated conservatively, two patients were operated on. One patient died because of multiorgan failure, all other patients (94.1%) recovered. Risk factors for pancreatitis were age < 40 years, bleeding after papillosphincterotomy, and pancreatic duct contrast injection. Conclusions Acute pancreatitis, the most common complication after ERCP, developed in 17 patients (2.46%). Risk factors for pancreatitis were age < 40 years, bleeding after papillosphincterotomy, and pancreatic duct contrast injection. ERCP should be considered only for strong indications, and the risk factor analysis, early diagnosis and adequate treatment of post-ERCP pancreatitis are important. Key words: endoscopic retrograde cholangiopancreatography (ERCP), complications, acute pancreatitis, risk factors, prophylaxis

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Černiauskienė, Aušra, Marija Barisienė, Augustinas Matulevičius, Gintarė Andreikaitė, and Feliksas Jankevičius. "Nutukusių moterų šlapimo nelaikymo gydymas atliekant TVT operaciją Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų urologijos centre." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 2.2 (2015): 192–96. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.028.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: įtampos tipo šlapimo nelaikymas, nutukimas, pošlapliniai raiščiai. Tikslas. Nustatyti, kokios dažniausios įtampos tipo šlapimo nelaikymą sukeliančios priežastys moterims, kokios dažniausios pooperacinės komplikacijos, išsiaiškinti, ar nutukimas ir antsvoris lemia ligonių, operuotų dėl šlapimo nelaikymo fizinio krūvio metu implantuojant pošlaplinius raiščius užgaktiniu būdu, komplikacijų dažnumą. Nustatyti, kiek pacienčių po operacijos sulaiko šlapimą, bei gautus rezultatus palyginti su literatūroje pateiktais duomenimis. Medžiaga ir metodai. Nuo 2004 iki 2014 m. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Urologijos centre buvo operuotos 83 pacientės TVT būdu („Tension-free Vaginal tape“), dėl nustatyto IIo ir IIIo įtampos tipo šlapimo nelaikymo. Iš 83 ligos istorijų atlikta retrospektyvinė analizė. Ligonės suskirstytos į tris grupes: normalaus kūno svorio, turinčias antsvorio ir nutukusias. 2014 m. atlikta šių ligonių anketinė apklausa apie šlapimo sulaikymą po operacijos bei šlapimo nelaikymo įtaką kasdieniam gyvenimui ir jo kokybei. Anketa sudaryta naudojant gyvenimo kokybės įvertinimo klausimynus. Į anketą atsakė 61 pacientė. Rezultatai. Iš viso nuo 2004 m. iki 2014 m. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Urologijos centre atliktos 83 pošlaplinių raiščių implantavimo operacijos TVT metodika. Komplikacijų nebuvo 69 (83,1 proc.) pacientėms. Po operacijos komplikacijos išsivystė 14 (16,9 proc.) pacienčių, iš kurių dažniausia 11 (78,57 proc.) pacienčių buvo šlapimo susilaikymas. Su normalia kūno mase komplikacijos pasireiškė 1 (10 proc.) pacientei iš 10, su antsvoriu 8 (40 proc.) pacientėms iš 20 ir su nutukimu (I–III laipsnio) 5 (9,43 proc.) pacientėms iš 53, kai p &lt; 0,007 (taikant Chi-square testą). Palyginus normalaus svorio grupę su nutukusių ligonių grupe, komplikacijų skaičius statistiškai reikšmingai nesiskyrė (10 proc. prieš 9,43 proc.), kai p = 0,956. Sugretinus antsvorio turinčių pacienčių grupę su grupe, kur pacientės yra nutukusios, – gautas statistiškai reikšmingas komplikacijų skirtumas – 40 proc. prieš 9,43 proc., kai p &lt; 0,002. Iš 61 į anketą atsakiusiųjų po operacijos šlapimą sulaiko 58 (95,08 proc.) pacientės, kurios taip pat šią operaciją rekomenduotų kitoms ligonėms. Visiškai operacijos rezultatais patenkintos 49 (80,33 proc.) pacientės, iš dalies patenkintos 10 (16,40 proc.) pacienčių ir nepatenkintos 2 (3,27 proc.) pacientės. Išvados. Dažniausia įtampos šlapimo nelaikymą sukėlusi priežastis moterims – tarpvietės plyšimas. Dažniausia TVT pooperacinė komplikacija yra šlapimo susilaikymas. Nutukimas nėra predisponuojantis veiksnys komplikacijoms atsirasti atliekant TVT operaciją. TVT operacija yra saugus, efektyvus ir tinkamas šlapimo nelaikymo gydymo būdas nutukusioms pacientėms. Mūsų tyrimo rezultatai atitinka literatūroje pateiktus duomenis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Mladenovikj, Dragoslav, and Slobodan Ristovski. "Z-plastika gydant ženklią kolostomos stenozę." Lietuvos chirurgija 16, no. 1 (2017): 34–36. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.1.10489.

Full text

Abstract:

Stomos susiaurėjimas, arba stenozė, yra vėlyva kolostomos komplikacija ir ji pasitaiko 1–13 % atvejų. Ženklią stomos stenozę reikia koreguoti chirurginiu būdu, nes ji sukelia žarnų nepraeinamumą ir net gali baigtis skubia operacija ir sunkiomis komplikacijomis. Per 4 metų laikotarpį mes operavome 7 pacientus, turinčius didelę stomos stenozę, atlikdami Z-plastiką pagal Lyonso ir Symono techniką. Visos stomos buvo galinės ir po tiesiosios žarnos ekstirpacijos dėl vėžio. Komplikacijų nebuvo nei operacijos metu, nei pooperaciniu laikotarpiu, o stebint ligonius nuo 6 iki 38 mėnesių po operacijos stenozės recidyvų nekonstatuota. Z-plastika buvo paprasta ir saugi metodika galinės stomos stenozei koreguoti. Šiai operacijai nereikia atverti pilvo ertmės ir ji atliekama dienos stacionare, kartu padeda išvengti intraperitoninių komplikacijų.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Lah Tomulić, Kristina, Srđan Banac, Aleksandar Ovuka, et al. "Liječenje djece s patološkim sadržajem u prsištu." Medicina Fluminensis 57, no. 2 (2021): 183–89. http://dx.doi.org/10.21860/medflum2021_371661.

Full text

Abstract:

Cilj: Utvrditi metode liječenja bolesnika koji su zaprimljeni na Odjel intenzivnog liječenja djece (OILD) zbog patološkog sadržaja u prsištu. Cilj je također utvrditi indikacije za postavljanje pleuralne drenaže, tehnike postavljanja, analizirati dodatne specifične terapijske postupke koji su se provodili tijekom pleuralne drenaže, trajanje liječenja te komplikacije. Ispitanici i metode: Ispitanici su sva djeca od rođenja do 18. godine života zaprimljena zbog patološkog sadržaja u prsištu na OILD Kliničkog bolničkog centra Rijeka, u razdoblju od 1. siječnja 2014. do 31. prosinca 2018. Podatci su prikupljeni iz arhivirane medicinske dokumentacije, integriranog bolničkog informacijskog sustava i protokola za prijam bolesnika te zatim analizirani i statistički obrađeni. Rezultati: U ispitivanom su razdoblju na OILD zaprimljena 1044 djeteta – od toga je 114 bolesnika zaprimljeno zbog patološkog sadržaja u prsištu (10,9 %). Pleuralni dren postavljen je u 93 djeteta (95,6 %), 53 djevojčice i 40 dječaka. Indikacije za postavljanje pleuralnog drena bile su parapneumonični izljev (N=44, 47,3 %), pneumotoraks (N=37, 39,7 %), hilotoraks (N=11, 11,8 %) i maligni izljev (N=1, 1,1 %). Najčešća tehnika postavljanja pleuralnog drena u OILD-u bila je putem troakara, potom Seldingerova tehnika. U osmero djece s organiziranim izljevima provodila se fibrinolitička terapija. Nije bilo akutnih komplikacija tijekom postupka postavljanja pleuralnog drena. Najčešća kasnije utvrđena komplikacija, u 23 djeteta, bila je malpozicija drena. Zaključci: Većina djece zaprimljene na OILD zbog patološkog sadržaja u prsištu liječi se pleuralnom drenažom. Najčešća indikacija za postavljanje pleuralnog drena u našem je istraživanju parapneumonični izljev. Pleuralna je drenaža sigurna i učinkovita metoda liječenja patološkog sadržaja u prsištu djece, s niskim postotkom komplikacija.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Pilipaitytė, Loreta, and Rytis Rimdeika. "Minkštųjų audinių kalcinozės komplikacija – trofinės opos." Lietuvos chirurgija 6, no. 1 (2008): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2008.1.2166.

Full text

Abstract:

Loreta Pilipaitytė, Rytis RimdeikaKauno medicinos universiteto klinikų Plastinės ir rekonstrukcinėschirurgijos klinika, Eivenių g. 2, LT-50009 KaunasEl paštas: loreta.pilipaityte@gmail.com Apie 1% Žemės gyventojų yra atsivėrusios įvairios kilmės opos. Vaskulito nulemtos opos gali atsirasti pacientams, sergantiems įvairiomis jungiamojo audinio ligomis, tokiomis kaip reumatoidinis artritas, sklerodermija ir kitos. Stipriai ligos pažeistuose minkštuosiuose audiniuose gali pradėti kauptis kalcio druskos. Literatūroje ši patologija vadinama distrofine kalcinoze. Patogenezinis mechanizmas nėra iki galo aiškus. Tačiau neabejotina, jog kalcio druskų sankaupos gali sukelti odos išopėjimus, komplikuotis lokaliu uždegimu ir infekcija. Pagrindinės opų atsivėrimo priežastys – vaskulitas ir poodžio kalcifikatai. Gydymas kompleksinis ir sudėtingas. Aprašome klinikinį atvejį, kai pacientei, sergančiai reumatoidiniu artritu, atsivėrė opos kojose. Pagrindiniai žodžiai: minkštųjų audinių kalcinozė, reumatoidinis artritas, lėtinės opos Calcinosis of the soft tissues complicated by trophic ulcers Loreta Pilipaitytė, Rytis RimdeikaKaunas Medical University Hospital, Clinic of Plastic and Reconstructive Surgery,Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: loreta.pilipaityte@gmail.com Leg ulcers of different etiology disable about 1% of the Earth’s population. Vasculitic wounds may be associated with a variety of connective tissue diseases such as rheumatoid arthritis, sclerodermia, etc. Generalized tissue damage can lead to deposition of insoluble compounds of calcium in subcutaneous tissues in cases of connective tissue diseases. Regardless of the etiology, the mechanism of dystrophic calcifications is not well understood. But it is clear that calcinotic accumulations may lead to skin ulceration complicated with local inflammation and infection. Their management is complex and complicated. We present case study of deposition of calcium salts in soft tissues complicated by large leg ulcers in a patient with rheumatoid arthritis. Keywords: soft tissue calcinosis, rheumatoid arthritis, chronic ulcers

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Klarica, Lucia, and Harry Grbas. "Bouveretov sindrom kao rijetka komplikacija kolecistolitijaze." Medicina Fluminensis 57, no. 1 (2021): 98–103. http://dx.doi.org/10.21860/medflum2021_365347.

Full text

Abstract:

Cilj: Prikazati slučaj pacijentice s akutnim abdominalnim bolom i Bouveretovim sindromom kao rijetkom komplikacijom kolecistolitijaze. Prikaz slučaja: Osamdesetogodišnja pacijentica primljena je u hitnu medicinsku službu zbog bolova u epigastriju i gornjem abdomenu uz povraćanje tamnog sadržaja koji traju unazad tri dana. Posljednja stolica pacijentice bila je uredna, uredne diureze i pacijentica je bila afebrilna. U laboratorijskim nalazima vrijednosti upalnih parametara bile su neznatno povišene. Učinjen je ultrazvuk abdomena koji je pokazao skvrčeni žučnjak s kamencima. Nativna snimka abdomena nije pokazala znakove pneumoperitoneuma i ileusa. Pacijentici je ordinirana ulkusna terapija s naglaskom da se javi na kontrolni pregled ako se stanje pogorša. Dva dana nakon prijama pacijentici se stanje pogoršalo te dolazi u gastroenterološku ambulantu, gdje joj je učinjena ezofagogastroduodenoskopija (EGDS) koja je pokazala tamnozeleni sadržaj u lumenu jednjaka i želuca te zaglavljen velik kamenac u pilorusu, zbog čega je pacijentica hospitalizirana. Drugog dana hospitalizacije pacijentici se ponovio EGDS s neuspješnim ishodom. Trećeg dana hospitalizacije pacijentici je neuspješno učinjena hitna eksplorativna laparoskopija i operativni zahvat se konvertirao u desnu subkostalnu laparotomiju, te je gastrotomijom ekstrahiran žučni kamenac. Pacijentici je dalje učinjena gastroenteroanastomoza i enteroenteralna anastomoza po metodi Braun, uveden je dren subhepatalno i rana je zašivena po slojevima. Postoperativni tijek kompliciran je infekcijom operacijske rane. Pacijentica je otpuštena dvadesetdrugog postoperativnog dana te nije imala bilijarnih smetnji u sljedećih šest mjeseci praćenja. Zaključak: Uzrok akutnog abdominalnog bola nerijetko može biti i komplikacija kolecistolitijaze. U rijetkim slučajevima kolecistolitijaza se može komplicirati žučnim kamencem prisutnim izvan žučnjaka koji migirira kroz biliogastričnu ili bilioduodenalnu fistulu s opstrukcijom pilorusa (Bouveretov sindrom), što predstavlja životno ugrožavajuće stanje uz smrtnost od 12 % do 30 %.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Venskutonis, Donatas, and Linas Urbanavičius. "Dvylikapirštės žarnos traumos." Lietuvos chirurgija 3, no. 2 (2005): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2005.2.2316.

Full text

Abstract:

Donatas Venskutonis1, Linas Urbanavičius21 Kauno medicinos universiteto Bendrosios chirurgijos klinika,VšĮ Kauno II klinikinė ligoninė,Josvainių g. 2, LT-47133 Kaunas2 Kauno medicinos universitetasEl paštas: donas@medi.lt Dvylikapirštės žarnos sužalojimai nedažni, tačiau pavojingi dėl sunkios diagnostikos ir komplikacijų. Uždaros pilvo traumos atveju dvylikapirštės žarnos sužalojimai paprastai diagnozuojami pavėluotai, o tai yra didesnio komplikacijų skaičiaus ir mirštamumo priežastis. Sunkiausia dvylikapirštės žarnos traumos gydymo komplikacija – dvylikapirštės žarnos siūlių nelaikymas ir dvylikapirštės žarnos fistulės susidarymas. Dvylikapirštės žarnos fistulė – sunki komplikacija, kelianti grėsmę gyvybei. Ne mažiau svarbūs ir dvylikapirštės žarnos jatrogeniniai sužalojimai. Dauguma dvylikapirštės žarnos traumų gali būti sėkmingai gydomos paprastu užsiuvimu. Sunkūs sužalojimai, apimantys ir gretimus organus (kasos ir tulžies latakus, pilvo kraujagysles), turi būti gydomi labai apgalvotai, atsižvelgiant į organizmo fiziologinių funkcijų stabilumą ir lokalaus pažeidimo dydį. Straipsnyje apžvelgiama periodiniuose leidiniuose ir internete anglų ir lietuvių kalbomis paskelbta medicinos literatūra apie dvylikapirštės žarnos sužalojimus. Didžiąją cituojamos literatūros dalį sudaro ne senesnės nei 5 metų publikacijos. Aptariamos sužalojimų priežastys, šiuolaikinė diagnostika, klasifikacija, gydymas ir komplikacijos, taip pat endoskopinės retrogradinės cholangiopankreatografijos metu įvykę dvylikapirštės žarnos sužalojimai, jų diagnostika, klasifikacija ir gydymo metodai. Reikšminiai žodžiai: dvylikapirštės žarnos sužalojimai, chirurginis gydymas Duodenal injuries Donatas Venskutonis1, Linas Urbanavičius21 Kaunas University of Medicine Clinicof General surgery, Kaunas 2nd Clinical Hospital,Josvainių str. 2, LT-47133 Kaunas2 Kaunas University of MedicineE-mail: donas@medi.lt Duodenal injuries are infrequent but dangerous due to their difficult diagnosis and complications. The diagnosis of blunt duodenal injuries is usually delayed, resulting in a significant morbidity and mortality. The most severe, potentially mortal complication following the treatment of duodenal injury is the development of a duodenal fistula from suture line dehiscence. Iatrogenic injuries of the duodenum are equally important. Most of duodenal injuries can be successfully treated by simple repair. Severe duodenal injuries and those associated with a major damage of the adjacent structures (the pancreatobiliary complex or abdominal vessels) require a more elaborate strategy incorporating a careful consideration of the physiological stability of the patient and the extent of local destruction. Herein medical literature in the English and Lithuanian languages as well as the Internet publications concerning the causes, current concepts of diagnosis, classification, management and complications of duodenal injuries is reviewed. The major part of the cited literature consists of the publications from the last five years. ERCP-related duodenal injuries and their diagnosis, classification and management are also discussed. Keywords: duodenal injuries, surgery

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Ramonas, Henrikas, Dalia Aleknienė, Kastė Mateikaitė, and Rosita Bazarauskaitė. "Natyvinės nefrektomijos, atliktos rengiant pacientus inkstų transplantacijai, rezultatai." Lietuvos chirurgija 13, no. 1 (2014): 19–24. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.1.2951.

Full text

Abstract:

TikslasNustatyti natyvinės nefrektomijos, atliktos rengiant pacientus inkstų transplantacijai, efektyvumą.Ligoniai ir metodaiRetrospektyviai išanalizuoti 49 pacientai, kuriems inkstų ligų baigčių stadijoje nuo 1999 iki 2009 metų atliktos natyvinės nefrektomijos rengiant recipientus inkstų transplantacijai. Pacientų vidutinis amžius 44,9 metų. Nefrektomijos atliktos dėl inkstų policistozės 23 (46,9 %), inkstų akmenligės – 13 (26,6 %), obstrukcinės nefropatijos – 8 (16,3 %), kitų priežasčių – 5 (10,2 %) pacientams. Vienmomentė abipusė nefrektomija atlikta 24 ligoniams. Tyrimo metu natyvinių nefrektomijų efektyvumas vertintas analizuojant intraoperacines, artimąsias pooperacines, arterioveninių jungčių komplikacijas bei išnagrinėjus inkstų transplantacijos atlikimo dažnį bei neatlikimo priežastis iki 2012 metų.RezultataiIntraoperacinės komplikacijos nustatytos 3 (5,4 %) pacientams. Pooperacinės komplikacijos diagnozuotos 8 (14,3 %) atvejais ir dažniausia komplikacija buvo pooperacinis kraujavimas. Mirė 3 (6,12 %) pacientai. Analizuojant šių komplikacijų priežastis paaiškėjo perireninės fibrozės, išsivysčiusios po buvusių chirurginių manipuliacijų bei dėl šlapimo takų infekcijos, lemiamas vaidmuo. Hemodializių procedūros komplikavosi 9 (18,4 %) pacientams įvykus arterioveninės jungties trombozei. Atlikus natyvinę nefrektomiją recipientais išliko 46 pacientai ir iš jų 28 (60,9 %) atlikta inkstų transplantacijos operacija.IšvadosNatyvinių inkstų šalinimo operacijos rengiant recipientus inkstų transplantacijai yra susijusios su intraoperacinių (5,4 %), ankstyvų pooperacinių komplikacijų (14,3 %), artrioveninių jungčių trombozės (18,4 %) rizika. Atliekant natyvines nefrektomijas, pagrindinis tikslas – paruošimas inksto transplantacijai – buvo pasiektas 69,6 %: transplantacija atlikta 60,9% pacientų, o 8,7 % pacientų išlieka aktyviame inksto transplantacijos laukimo sąraše.Reikšminiai žodžiai: ikitransplantacinė nefrektomija, inkstų policistozė, arterioveninė jungtis, inkstų transplantacijaResults of native nephrectomy before planned renal transplantation ObjectiveThe goal of this paper is to establish the efficiency of pretransplant native nephrectomies performed in the patients being prepared for renal transplantation.Patients and methodsA retrospective study has been performed with 49 patients who had native nephrectomies in the period 1999–2009. The average age of the patients was 44.9 years. Nephrectomies were performed in 23 patients (46.9%) due to a polycystic kidneydisease, in 13 patients (26.6%) due to a kidney stone disease, in 8 patients (16.3%) due to an obstructive nephropathy, and in 5 patients (10.2%) for other reasons. Simultaneous bilateral nephrectomy was performed in 24 patients. The effectiveness was evaluated by analysing intraoperatve postoperative complications of native nephrectomies, complications of haemodialysis assess, and the rate of kidney transplantations before the year 2012 was assessed.ResultsIntraoperative complications were diagnosed in 3 patients (5.4%) and postoperative complications in 8 (14.3%) cases. The most common complication was postoperative bleeding. Perirenal fibrosis was the most common cause of these complications.Nine patients (18.4%) had a thrombosis of the arteriovenous fistula. After pre-transplant native nephrectomies, 28 patients (60.9%) underwent the renal transplantation surgery.ConculusionsPretransplant native nephrectomies associated with intraoperative complications occurred in 5.4%, postoperative complications in 14.3%, and thrombosis of arteriovenous fistula in 18.4% of cases. When performing native nephrectomies, the maingoal – preparation for renal transplantation – was reached in 69.6% : 60.9% of patients had a transplantation, whereas 8.7% of patients remained on the active list of those waiting for renal transplantation.Key words: pretransplant nephrectomy, renal polycystosis, haemodialysis assessment, renal transplantation

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Kasnauskaitė, Irma, Diana Lukaševič, Laurynas Rimševičius, and Marius Miglinas. "KLINIKINIS ATVEJIS: DVIGUBA MECHANINĖ PERITONINĖS DIALIZĖS KOMPLIKACIJA." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.2 (2015): 728–30. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.116.

Full text

Abstract:

Pateikiamas atvejis apie 52 m. policistine inkstų liga sergančią pacientę, kuriai išsivystė dviguba PD komplikacija – dializato pratekėjimas per bambos išvaržos maišą. Stebėti simptomai – neigiamas dializato balansas, pilvo apimties didėjimas, odos tempimas ir spalvos pakitimas pilvo srityje, apie bambą užčiuopiamas darinys. Atlikus ultragarso tyrimą buvo diagnozuota apatinio pilvo aukšto poodžio riebalinio audinio ir raumenų edema. Atlikus pilvo ir dubens organų KT, aptikta bambos išvarža, atlikta hernioplastika. Atnaujinus nuolatinę peritoninę dializę, dializato pratekėjimo nebuvo.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Lasinskas, Marius, Audrius Gradauskas, Jonas Činčikas, and Justas Kuliavas. "ĮGYTŲ DIAFRAGMINIŲ IŠVARŽŲ ĮSTRIGIMAS." Medicinos teorija ir praktika 20, no. 4 (2014): 365–69. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2014.055.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: paraezofaginė išvarža, diafragminė išvarža, diafragmos sužalojimai, įstrigusi diafragminė išvarža. Darbo tikslai. Įstrigusios paraezofaginės ir diafragminės išvaržos yra reta komplikacija tiek pilvo, tiek ir krūtinės chirurgų kasdienybėje. Esant šiai patologijai, labai svarbi greita diagnostika, nes įstrigę organai gali nekrotizuoti, o tai sąlygoja didelį pooperacinių komplikacijų bei mirštamumo dažnį. Mūsų tikslas – pateikti diafragminių išvaržų klasifikaciją, randamą literatūroje, epidemiologiją, galimą įstrigimą bei jo rizikos veiksnius, pateikti mūsų klinikos patirtį gydant šią patologiją. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai analizuotos ligonių, kurie buvo gydyti 2006–2013 m. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės (VMKL) Abdominalinės chirurgijos skyriuje dėl diafragminių išvaržų įstrigimo, ligos istorijos. Rezultatai. Buvo gydyti 7 ligoniai (3 moterys ir 4 vyrai). Amžiaus vidurkis 57,7 ± 21,2 metų. 2 moterys buvo gydytos dėl paraezofaginių išvaržų įstrigimo, 1 moteris ir 4 vyrai gydyti dėl potrauminių diafragmos išvaržų įstrigimo. 3 (60 proc.) ligoniams diafragmos išvarža atsirado po bukos traumos ir 2 (40 proc.) ligoniams – po durtinių krūtinės ląstos sužalojimų. Visais potrauminės diafragmos išvaržos atvejais išvaržos vartai lokalizavosi kairiajame diafragmos kupole ir buvo įstrigusi storoji žarna. Vienam ligoniui (20 proc.) su potraumine diafragmine išvarža buvo įstrigę skrandis ir storoji žarna. Visiems ligoniams buvo taikomas rentgenologinis tyrimas. Abi moterys gydytos dėl paraezofagnių išvaržų įstrigimo su skrandžio nekroze ir peritonitu, pirmą parą po operacijų mirė. Kitoje grupėje mirčių nebuvo. Vienam ligoniui, gydytam dėl potrauminės diafragminės išvaržos įstrigimo, buvo pūlingos pooperacinės komplikacijos. Vidutinė hospitalizacijos trukmė – 13,5 dienos. Išvados. 1. Įstrigusios diafragminės išvaržos pasitaiko labai retai. 2. Paraezofaginių išvaržų įstrigimas sąlygoja didelį mirštamumą. 3. Traumos atveju sunku diagnozuoti diafragmos sužalojimus, o tai sąlygoja diafragminių išvaržų atsiradimą ir didina jų komplikacijų tikimybę. 4. Diagnozavus diafragminės išvaržos įstrigimą, indikuotinas skubus operacinis gydymas.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Bajerčius, Paulius. "CISTINĖS FIBROZĖS KOMPLIKACIJOS IR JŲ GYDYMAS." Health Sciences 31, no. 5 (2021): 61–66. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.169.

Full text

Abstract:

Cistinė fibrozė yra genetinė liga, sukelta CFTR geno 7 chromosomoje. Ligos perdavimas vyksta autosominiu-recesyviniu būdu. Žmonės, turintys vieną mutavusią kopiją, dažniausiai būna sveiki. Sergantys cistine fibroze išskiria klampesnį sekretą, kuris sukelia obstrukcinius patologinius pokyčius įvairiuose organuose. Šie pokyčiai veda prie sunkių komplikacijų, kurios ženkliai blogina pacientų gyvenimo kokybę ir kelia didelio mirtingumo riziką. Dėl sisteminio poveikio, cistinės fibrozės gydymas turi būti daugiadisciplininio pobūdžio, todėl svarbu mokėti diagnozuoti ir įvertinti organizmo pažeidimus, kuriuos sukelia ši liga. Tyrimo tikslas − apžvelgti cistinės fibrozės komplikacijas bei jos gydymo metodus. Tyrimo medžiaga ir metodai. Literatūros buvo ieškota Pubmed duomenų bazėje. Paieškos metu naudoti raktiniai žodžiai ir jų kombinacijos: cistinė fibrozė, komplikacijos, gydymas, paveiktos sistemos. Atlikta nuosekli 150 straipsnių patikra ir pašalinti besidubliuojantys ar tyrimo tikslo neatitinkantys staipsniai. Atrinkti ir išanalizuoti 49 tyrimui tinkami viso teksto straipsniai arba jų santraukos. Rezultatai. Cistinė fibrozė neišgydoma, todėl orientuojamasi į komplikacijų prevenciją ir gydymą. Dažniausiai pažeidžiamos kvėpavimo, virškinimo, renalinė ir endokrininė sistemos. Pagrindinės komplikacijos − augimo sutrikimai, kasos nepakankamumas, malabsorbcija, cukrinis diabetas ir įvairi kepenų patologija dėl kasos ir tulžies latakų pažeidimų, dažnos plaučių komplikacijos ir, galiausiai, kvėpavimo nepakankamumas dėl patologinių pokyčių kvėpavimo takuose. Kvėpavimo nepakankamumas gydomas plaučių ventiliacija. Terminalinėse komplikacijų stadijose gydymas paremtas organų transplantacijomis. Išvados. Nepaisant gydymo, organų pažaida progresuoja ir daugeliui pacientų galutinėse ligos stadijose indikuotina organų transplantacija. Vis dėlto, pritaikius adekvatų gydymą, įmanoma ženkliai pailginti paciento gyvenimo trukmę. Cistinės fibrozės komplikacijų gydymas turi teigiamos įtakos kitų komplikacijų prevencijai.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Filipovic, Nikola, Maja Surbatovic, Nebojsa Stankovic, and Krsta Jovanovic. "Interhospitalni i intrahospitalni transport kriticno povredjenih i obolelih." Vojnosanitetski pregled 61, no. 3 (2004): 311–14. http://dx.doi.org/10.2298/vsp0403311f.

Full text

Abstract:

<zakljucak> Transport kriticno obolelih i povredjenih je klinicka situacija ciji su potencijalni rizici od komplikacija i slozenost veoma potcenjeni. Da bi se smanjio rizik od eventualnih komplikacija, oprema mora biti standardizovana (monitor za kardiovaskularnu i respiratornu funkciju defibrilator, transportni ventilator), a tim za transport uvezban. Mora postojati inter- i intrahospitalna koordinacija da bi se intenzivna terapija kriticno p/o mogla sprovoditi tokom transporta kao da je bolesnik u jedinici intenzivne terapije. Ovaj savremeni pristup transportu kriticno p/o poznat je kao portabilna intenzivna terapija (3).

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Djukic, Slobodanka, Maja Vivoda, Biljana Arsic, et al. "Da li je vanmatericna trudnoca moguca komplikacija hlamidijske infekcije?" Srpski arhiv za celokupno lekarstvo 130, no. 11-12 (2002): 420–24. http://dx.doi.org/10.2298/sarh0212420d.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Ramonas, Henrikas, Rosita Bazarauskaitė, Genadijus Kučinskis, and Arūnas Želvys. "Inksto transplantektomija: ypatumai, komplikacijos ir įtaka tolesnei lėtinės inkstų ligos gydymo raidai." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 2.2 (2015): 161–65. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.023.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: transplantektomija, pakartotina transplantacija, lėtinė inkstų liga. Tikslas. Darbo tikslas yra išanalizuoti inksto transplantato pašalinimo operacijų indikacijas bei komplikacijas ir transplantektomijos įtaką pakartotinų transplantacijų atlikimui bei išgyvenamumui. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai išanalizuoti pacientų, sergančių lėtine inkstų liga išeičių stadijoje, gydymo eiga atlikus inkstų transplantektomijas nuo 1999 iki 2013 m. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, vertinant transplantektomijų atlikimo indikacijas, komplikacijas ir šių operacijų įtaką pakartotinų transplantacijų atlikimui ir išgyvenamumui. Per šį laikotarpį 81 pacientui buvo atliktos 88 inkstų transplantektomijos operacijos. Ligonių vidutinis amžius 39,70 ± 1,44 m. Po pirmosios inksto transplantacijos transplantatas pašalintas 73 (82,96 proc.) atvejais, po kadaverinio inksto transplantacijos transplantektomija atlikta 70 (79,55 proc.), dėl urgentinių indikacijų ši operacija atlikta 19 (21,59 proc.) atvejų. Tyrimo tikslas pasiektas įvertinus transplantektomijos ypatumus atskleidžiant operacijos indikacijų, komplikacijų bei pakartotinų transplantacijų atlikimo ir išgyvenamumo sąsajas su demografiniais, klinikiniais ligonių, sergančių lėtine inkstų liga ir gydomų atliekant inkstų transplantaciją, aspektais. Rezultatai. Nustatyta, kad pacientų, kuriems transplantektomijas teko atlikti urgentiškai, kūno masės vidurkis didesnis, palyginti su planingų operacijų atvejais, atitinkami 25,34 ir 22,17 (skirtumas statistiškai patikimas, p &lt; 0,01). Dažniausiai urgentiškai inksto transplantatas pašalintas dėl jo kraujagyslių trombozės. Pooperacinės komplikacijos pasireiškė po 14 (15,9 proc.) operacijų, dažniausiai jos infekcinio pobūdžio. Pacientų su operacinėmis komplikacijos kūno masės indekso vidurkis didesnis, palyginti su kitais, atitinkamai 25,21 ir 22,44 (skirtumas statistiškai patikimas, p &lt; 0,05). Dėl intraoperacinių ir pooperacinių komplikacijų mirė 3 (3,71 proc.) pacientai. Po transplantato pašalinimo operacijos laikotarpyje nuo 15 iki 1 metų pakartotinos transplantacijos atliktos 35 (43,75 proc.) pacientams, dažniausiai per pirmuosius trejus metus. Tuo pačiu laikotarpiu iš stebimų pacientų mirė 18 (22,5 proc.), pusė jų – per pirmuosius trejus metus. Grupės pacientų, kuriems atlikta pakartotina inkstų transplantacija, amžiaus vidurkis 33,66 ± 2,1 m., o mirusių pacientų grupės šis rodiklis – 49,44 ± 3,02 m. (p = 0,0001). Išvados. Didesnis kūno masės indeksas yra rizikos veiksnys, lemiantis transplantektomijų urgentiškumą ir dažnesnes pooperacines komplikacijas. Vidutinis pacientų amžius yra patikimas veiksnys prognozuojant pakartotinų transplantacijų ir mirštamumo dažnį po transplantektomijų.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Cvetković, Mihajlo. "Smart contracts: Revolution or hurdle?" Zbornik radova Pravnog fakulteta Nis 58, no. 85 (2019): 225–42. http://dx.doi.org/10.5937/zrpfn0-23438.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Gulan, Gordan, Nikola Gržalja, Strahimir Lalić, and Leo Gulan. "Lateralni retinakul." Medicina Fluminensis 56, no. 3 (2020): 210–20. http://dx.doi.org/10.21860/medflum2020_241509.

Full text

Abstract:

Povećana napetost lateralnog retinakula patele može se javiti kao samostalni entitet ili u sklopu drugih poremećaja patelofemoralnog zgloba kao što su patelofemoralna displazija, lateralna nestabilnost patele, ozljede medijalnog patelofemoralnog ligamenta i hondromalacija. Presijecanje lateralnog retinakula, kako bi se postigao bolji balans aktivnih i pasivnih stabilizatora patele i na taj način korigirao njen položaj, bila je jedna od najizvođenijih operacija u ortopediji bez obzira na etiologiju poremećaja. Biomehaničke i kliničke analize pokazale su mogućnost nastanka brojnih komplikacija koje mogu nastati neselektivnom primjenom ove operacijske tehnike od kojih je najteža medijalna nestabilnost patele. Danas se kao metoda za korigiranje napetosti lateralnih stabilizatora patele češće upotrebljava tehnika produljivanja lateralnog retinakula kojom se puno bolje može regulirati napetost lateralnih struktura uz značajno manje komplikacija.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Ramonas, Henrikas, Asta Kantaravičienė, and Audrius Rimas. "Dializuojamų ligonių šlapimo takų ligų chirurginis gydymas." Lietuvos chirurgija 3, no. 4 (2005): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2005.4.2296.

Full text

Abstract:

Henrikas Ramonas, Asta Kantaravičienė, Audrius RimasVilniaus universiteto, Gastroenterologijos, nefrologijos,urologijos ir pilvo chirurgijos klinika,Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikosNefrologijos ir urologijos centras, 1 nefrourologijos skyrius,Santariškių g. 2, LT-08661, VilniusEl paštas: henrikas.ramonas@santa.lt Tikslas Nustatyti šlapimo takų ligų chirurginio gydymo rezultatus ligoniams, kuriems atliekamos hemodializės, ir operacinio gydymo įtaką hemodializės procedūroms. Ligoniai ir metodai Išanalizuoti chirurginio gydymo rezultatai 69 ligonių, kurie nuo 1999 iki 2004 metų operuoti ir gydyti hemodializėmis nuo ūminio inkstų nepakankamumo ir esant galutinei nepakankamumo stadijai. Vidutinis amžius – 57,07 ± 1,9 metų. Operuota dėl šių priežasčių: inkstų akmenligės – 26 (37,7%) ligoniai, inkstų policistozės – 7 (10,2%), obstrukcinės uropatijos – 13 (18,8%), infravezikinės obstrukcijos – 10 (14,5%), inksto vėžio – 5 (7,2%), dėl kitų priežasčių – 8 (11,6%) ligoniai. Dažniausiai atlikta nefrektomija – 46 (66,7%) pacientams, abipusė nefrektomija – vienuolikai. Rezultatai Intraoperacinių komplikacijų ir operavimo sunkumų buvo 21 (31,43%) pacientui. Pooperacinės komplikacijos diagnozuotos 14 (20,9%) ligonių. Pagrindinė komplikacija – pooperacinis kraujavimas. Mirė 5 (7,25%) ligoniai, trys iš jų – po abipusės nefrektomijos, pagrindinė mirties priežastis buvo pooperacinis kraujavimas. Analizuojant šiuos atvejus įsitikinta, kad operuojant per laparotominį pjūvį ir negalint gerai apriboti nefrektomijos zonos, komplikuotų operacijų atvejais sunkiai kontroliuojamas kraujavimas buvo pagrindinė mirties priežastis. Skubiosios hemodializės sėkmingiausiai integruotos su obstrukcinės uropatijos chirurginiu gydymu. Hemodializės procedūros komplikavosi 13 (18,84%) ligonių. Dažniausia komplikacija – arterinės-veninės jungties trombozė. Išvados Šlapimo takų ligų chirurginis gydymas ligoniams, kuriems lygia greta atliekamos hemodializės, susijęs su didele intraoperacinių, pooperacinių ir arterinių-veninių jungčių komplikacijų, dažniausiai okliuzinių, rizika. Jei šlapimo takų ligos komplikuotos, abipusės nefrektomijos nerekomenduojamos dėl didelės, sunkiai kontroliuojamo pooperacinio kraujavimo rizikos. Reikšminiai žodžiai: hemodializė, inkstų nepakankamumas, nefrektomija, obstrukcinė uropatija, infravezikinė obstrukcija Surgical treatment of urinary tract in haemodialysed patients Henrikas Ramonas, Asta Kantaravičienė, Audrius RimasVilnius University, Clinic of Gastroenterology, Urology andAbdominal Surgery, Center of Nephrology and Urology,Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos",Vilnius, Santariškių str. 2, LT-08661, LithuaniaE-mail: henrikas.ramonas@santa.lt Background / objective To evaluate outcomes of urinary tract surgery in haemodialysed patients and determine the influence of surgery on haemodialysis procedures. Patients and methods We analysed results of urinary tract surgery in 69 patients with end stage renal impairment and acute renal failure in the period from 1999 till 2004. The mean age of patients was 57.07 ± 1.9 years. Operations were performed due to nephrolithiasis in 26 (37.7%) cases, polycystic kidneys in 7 (10.2%), obstructive uropathy in 13 (18.8%), infravesical obstruction 10 (14.5%), renal carcinoma 5 (7.2%), other causes in 8 (11.6%) cases. More frequently nephrectomy was done (in 46, or 66.67% of patients), and bilateral nephrectomy was performed in 11 cases. Results Intraoperative complications and surgery difficulties were defined in 21 (30.43%) patients. Postoperative complications were diagnosed in 14 (20,29%) cases, and the main complication was postoperative bleeding. Five (7.25%) patients died. Three patients died after bilateral nephrectomies, and the main cause of death was postoperative bleeding. Analysis of these cases showed that the laparotomic aproach and absence of the posibillity to isolate the renal area during complicated nephrectomies was the main cause of poorely controlled bleeding after operation. The urgent heamodialysis procedures were more successfully integrated with the surgical treatment of obstructive uropathy. Haemodialysis procedures were complicated in 13 (18.84%) patients. The common complication was thrombosis of arteriovenal dialysis access. Conclusions Urinary tract surgery in haemodialysis patients influences the high risk of intraoperative and postoperative complications, arteriovenal occlusive complications. Bilateral nephrectomies in complicated urinary tract diseases are not recommended due to a high risk of poorely controlled postoperative bleeding. Keywords: haemodialysis, renal failure, nephrectomy, obstructive uropathy, infravesical obstruction

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Ašakienė, Ingrida, Andrius Černauskas, Nerijus Misonis, et al. "Perkutaninio šlaunies arterijos kateterizavimo vietinių komplikacijų gydymo taktika." Lietuvos chirurgija 13, no. 3 (2014): 177–83. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.3.3895.

Full text

Abstract:

Darbo tikslas Nustatyti po intervencinių kardiologinių procedūrų per šlaunies arteriją susidariusių vietinių komplikacijų dažnį, pažeidimo vietos tipą ir optimalų gydymo metodą. Tyrimo medžiaga ir metodai Atlikta 166 pacientų, 2007–2011 metais patyrusių vietinių komplikacijų po kateterizavimo dėl įtariamos vainikinių arterijų patologijos, ligos istorijų duomenų retrospektyvi analizė. Vietinės kraujagyslių komplikacijos diagnozuotos ir gydytos kraujagyslių chirurgų. Rezultatai Tiriamąją grupę sudarė 96 (57,8 %) moterys ir 70 (42,2 %) vyrų. Vidutinis pacientų amžius buvo 69,1 metų (±11,4 metai). 63 pacientams (38 %) nustatyta sutrikusi kojų arterinė kraujotaka. Po kateterizavimo, atlikto dėl širdies kraujagyslių sistemos patologijos, šlaunies arterijos pseudoaneurizma išsivystė 162 (97,6%), arterioveninė fistulė – 3 (1,8 %), didelė hematoma – 1 pacientui. 111 (66,9 %) pacientų gydyta konservatyviai. Chirurginio gydymo prireikė 55 (33,1 %) pacientams. Operuotos 37 moterys (67,3 %) ir 18 vyrų (32,7 %). Vidutinis operuotų pacientų amžius buvo 69,9 (±10) metai. Pseudoaneurizmos pašalinimas ir arterijos plastika venos lopu atlikta 33 (60 %) pacientams, pašalinti krešuliai ir užsiūti arterijos defektai 22 (40 %) pacientams. Išvados Vietinių kraujagyslių komplikacijų po intervencinių kardiologinių procedūrų per šlaunies arteriją įvyko 166 pacientams (0,706 %). Dažniausia komplikacija po šlaunies arterijos kateterizavimo – pseudoaneurizma. Pseudoaneurizmos sėkmingai gydytos konservatyviai 111 pacientų (66,9 %). Punkcijos vietos kraujagyslių komplikacijos buvo dažnesnės ligoniams, kuriems buvo periferinių arterijų aterosklerozinis pažeidimas (p<0,01). Reikšminiai žodžiai: jatrogeninis šlaunies arterijos pažeidimas, pseudoaneurizma  Treatment of local complications that develop after catheterisation through the femoral artery punctureIngrida Ašakienė, Andrius Černauskas, Nerijus Misonis, Vaidotas Zabulis, Robertas Breivis, Sigitas Tvarionavičius, Ramūnas Kvietkauskas ObjectiveTo determine what is the rate, type, and the best treatment of local femoral access complications after interventional cardiology catheterisation procedures through percutaneous femoral artery puncture.Materials and methodsRetrospective analysis of 166 patient medical records was carried out. All the patients underwent coronarography for the suspected coronary artery disease. All of them from 2007 to 2011 developed local femoral access complications. All complications were diagnosed and treated by vascular surgeons.ResultsThe study group consisted of 96 (57.8%) women and 70 (42.2%) men. The average age of the patients was 69.1 years (±11.4 years). Limb ischemia was determined in 63 patients (38%). After catheterisation due to cardiovascular pathology, femoral artery pseudoaneurysm developed in 162 patients (97.6%), arteriovenous fistula in 3 patients (1.8%), and massive hematoma in 1 patient; 111 patients (66.9%) were treated conservatively and 55 (33.1%) surgically. The surgically treated group consisted of 37 women (67.3%) and 18 men (32.7%). The average age of surgically treated patients was 69.9 (±10) years. Pseudoaneurysm removal and venous patch plasty were performed in 33 patients (60%). The removal of blood clots and direct suture of arterial defects were performed in 22 patients (40%).Conclusions166 patients (0.706%) developed local vascular complications after cardiovascular interventions through the femoral artery. Pseudoaneurysm was the most common complication after femoral artery catheterisation. Conservative treatment was successful in 111 patients (66.9%). Local vascular complications of the puncture site were more common in patients with a peripheral arterial disease (p < 0.01).Key words: iatrogenic femoral artery damage, pseudoaneurysm 

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Full text

Abstract:

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Knežević, Snežana, and Branimir Dugalić. "Eosinophilic esophagitis: A potential complication of sublingual immunotherapy." Opsta medicina 27, no. 1-2 (2021): 32–39. http://dx.doi.org/10.5937/opmed2102032k.

Full text

Abstract:

Introduction. Eosinophilic esophagitis (EoE) represents chronic, a local immune-mediated disease with symptoms of esophageal dysfunction and histologically eosinophil-predominant inflammation and requires immediate endoscopy. Male gender is a strong risk factor. Case report. We presented a case of a 25-year-old young man with a history of allergic rhino-conjunctivitis, asthma, and intermittent severe feeding disturbance. The patient had begun sublingual immunotherapy therapy, containing specific soluble allergens for ambrosia. Six weeks after starting the ambrosia sublingual immunotherapy he developed burning epigastric pain, dysphagia, and odynophagia. Six days later, he was admitted to an emergency department due to choking on a solid of food. Esophageal histopathological findings were in favor of EoE. Sublingual immunotherapy was discontinued. He feels well now. Conclusion. The majority of cases of Eosinophilic esophagitis are diagnosed in spring or fall, 1-2 months following the peak of pollen season. Dysphagia, chest pain, food sticking, and bolus obstruction are the most common symptoms. Endoscopic findings are Schatzki ring, edema, exudates, furrows, and strictures. Six biopsies should be taken from areas with endoscopic mucosal abnormalities, and infiltration of eosinophils (more than 15 eosinophils/HRI) (HRI - high resolution imaging) is necessary for the diagnosis confirmation. Treatment options are proton pump inhibitors - oral dispersible tablets of budesonide or fluticasone propionate, an elimination diet. Sublingual immunotherapy should be discontinued. Family physicians should be aware of this complication in evaluating patients with dysphagia.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Švraka, Anita Đurđević, Dragan Švraka, Mirko Manojović, Petra Paovica, and Dragan Rakanović. "Značaj biohemijskih parametara u procjeni lokalnih komplikacija i prognoze akutnog pankreatitisa." Scripta Medica 48, no. 2 (2017): 126–30. http://dx.doi.org/10.18575/msrs.sm.s.17.18.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Tekoriutė, Paulina, Monika Matuliauskaitė, Aistė Šakalytė, and Laimas Virginijus Jonaitis. "PLATUS KRAUJUOJANTIS SKRANDŽIO PAŽEIDIMAS, PAVARTOJUS NESTEROIDINIŲ VAISTŲ NUO UŽDEGIMO. KLINIKINIS ATVEJIS." Health Sciences 31, no. 1 (2021): 59–62. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.012.

Full text

Abstract:

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) yra pagrindinė vaistų grupė, pasižyminti analgetiniu, antipiretiniu bei priešuždegiminiu poveikiu. Nepaisant plataus naudojimo ligų gydymui, NVNU gali sukelti įvairų šalutinį poveikį: neretai paveikiamas virškinamasis traktas. Skrandžio bei dvylikapirštės žarnos peptinės opos (PO) yra dažniausia komplikacija, kuri išsivysto dėl šių vaistų vietinio bei sisteminio poveikio. Kraujavimas iš opos yra dažniausia opaligės komplikacija, pasireiškianti 15-20 proc. pacientų. Straipsnyje pristatomas 63 metų vyro, gydyto dėl ūminio kraujavimo iš skrandžio opos, kurį sukėlė trumpalaikis intensyvus gydymas NVNU, klinikinis atvejis. Praėjus 12 dienų nuo NVNU vartojimo pradžios, pacientui pasireiškė ūmus vėmimas kraujo krešuliais. Atlikus fibroezofagogastroduodenoskopiją (FEGDS), rastas platus, apie 1/3 cirkuliaraus skrandžio spindžio apimantis išopėjimas mažojoje kreivėje ir užpakalinėje sienelėje. Įtartas navikinis skrandžio pažeidimas. Diferencinei diagnostikai paimta biopsija iš opos kraštų. Taikytas medikamentinis gydymas, gautas teigiamas klinikinis efektas. Pacientas išleistas tolesniam ambulatoriniam gastroenterologo stebėjimui ir gydymui.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Zaremba, Sigitas, Renatas Aškinis, Agota Piščikaitė, Giedrė Smailytė, and Saulius Cicėnas. "Stemplės vėžio gydymo rezultatai Nacionaliniame vėžio institute 2008–2017 metais." Lietuvos chirurgija 18, no. 2 (2019): 91–100. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2019.18.10.

Full text

Abstract:

Įvadas. Stemplės vėžys (SV) yra aštunta pagal dažnumą onkologinė liga ir šešta mirties dėl vėžio priežastis pasaulyje. Nepaisant pažangos šią ligą diagnozuojant ir gydant, bendrasis 5-erių metų reliatyvus išgyvenamumas siekia 15–25 proc. Straipsnio tikslas – apžvelgti 2008–2017 m. Nacionaliniame vėžio institute (NVI) gydyto SV atvejų gydymo patirtį, įvertinti operacinio, konservatyvaus ir paliatyvaus gydymo rezultatus, nustatyti ligonių išgyvenamumą. Tyrimo metodika. 2008–2017 m. NVI gydėsi 512 pacientų, sergančių SV. Ligoniams taikytas operacinis, paliatyvus operacinis, chemospindulinis, spindulinis, chemoterapinis ar simptominis gydymas. Statistinė analizė atlikta naudojant STATA 11 statistinę programinę įrangą. Rezultatai. Tirtų pacientų amžiaus vidurkis – 61,8 metai. Iš 512 tiriamųjų 63 buvo moterys (12,3 %), 449 – vyrai (87,7 %). I stadijos vėžiu sirgo 25 (4,9 %), II stadijos vėžiu – 74 (14,4 %), III stadijos vėžiu – 258 (50,4 %), IV stadijos vėžiu – 155 (30,3 %) pacientai. Dažniausia morfologija – plokščialąstelinė karcinoma (445 atvejai, 86,9 %), adenokarcinoma – 48 atvejai (9,4 %). Operuoti radikaliai – 75 (14,6 %), paliatyviai – 271 ligonis. Chemospindulinis gydymas taikytas 97 (19,0 %) ligoniams, spindulinis – 81 (15,8 %), chemoterapinis – 111 (21,7 %), simptominis – 148 (28,9 %). Po radikalių operacijų komplikacijų dažnis – 46,17 proc., mirtingumas – 10,67 proc. Dažniausia komplikacija – fistulė. Bendrasis reliatyvus išgyvenamumas: vienus metus – 33,91 proc., penkerius metus – 9,0 proc. Atsižvelgiant į gydymo rūšį, reliatyvusis 5-erių metų išgyvenamumas po radikalių operacijų siekė 26,53 proc., po chemospindulinio gydymo – 17,95 proc., po radioterapinio gydymo – 5,36 proc., po chemoterapinio gydymo – 1,92 proc., po simptominio gydymo – 1,92 proc. Išvados: Po radikalaus SV operacinio gydymo pooperacinių komplikacijų dažnis siekė 46,17 proc., mirtingumas – 10,67 proc. Po paliatyvaus operacinio gydymo komplikacijų dažnis siekė 4,5 proc., mirtingumas – 0,7 proc. NVI gydytų SV sergančiųjų bendrasis 5-erių metų reliatyvus išgyvenamumas – 9,0 proc. Reikšmingos įtakos išgyvenamumui turėjo taikytas gydymas, diagnozuotos ligos stadija ir pirminio naviko dydis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Janužis, Gintaras, Saulius Andruškevičius, and Viltė Medzevičiūtė. "KLINIKINIAI FAKTORIAI, SĄLYGOJANTYS ODONTOGENINĖS KILMĖS CELIULITO KOMPLIKAVIMĄSI." Sveikatos mokslai 27, no. 3 (2017): 72–75. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.044.

Full text

Abstract:

Odontogeninės kilmės burnos ir veido srities infekcijos yra dažna patologija, sėkmingai gydoma veido ir žandikaulių chirurgų pasitelkiant terapinius ir chirurginius gydymo metodus. Tačiau daliai pacientų, išvengiant imuninės sistemos atsako, uždegiminis procesas, apimdamas veide ir kakle esančias fascijas bei anatominius tarpus, išplinta į giliau esančius audinius ar organus ir sukelia gyvybei pavojingas komplikacijas: mediastinitą, meningitą, kvėpavimo takų obstrukciją, sepsį ir sepsinį šoką ir kt. [1-3]. Metodika. Atlikta retrospektyvinė pacientų, 2012- 2016 metais gydytų LSMU KK Veido ir žandikaulių chirurgijos skyriuje dėl burnos celiulito ir absceso (TLK-10 K12.2), duomenų analizė. Pacientai tyrimui buvo atrenkami atsižvelgiant į operacijų skaičių (n≥2) ir sunkių komplikacijų išsivystymą gydymo eigoje: sepsis, sepsinis šokas, mediastinitas, meningitas, mirtis. Vertinta amžiaus, lyties, šalutinių ligų, ligos progreso, ligos trukmės ryšys su odontogeninės kilmės infekcijų komplikavimusi. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 23.0, Medcalc 17.4.4 ir Microsoft Excel 2013 programas. Rezultatai. Sunkios komplikacijos išsivystė 24 (40%) pacientams: 13 (54,2%) sepsių, 9 (37,0%) sepsiniai šokai, 15 (62,5%) mediastinitų, 1 (4,2%) meningitas. Mirštamumas siekė 16,7%. Nustatyta amžiaus, šalutinių ligų, susiformavusios pūlių/eksudato sankaupos bei ligos trukmės įtaka sunkių komplikacijų išsivystymui (p&lt;0,05). Apskaičiuota ligos trukmės kritinė reikšmė, prognozuojanti komplikacijų išsivystymą 73,8% atvejų, buvo 76 valandos. Išvados. Vyresnis amžius, šalutinės ligos ir kreipimosi į gydymo įstaigą metu nustatyta susiformavusi pūlių/ eksudato sankaupa didina odontogeninės kilmės komplikavimosi riziką. Tai tik patvirtina, kad komplikacijų išsivystymą skatina uždelstas kreipimasis į gydymo įstaigą, diagnostikos ir gydymo paskyrimas. Sergant ilgiau nei 3 paras, odontogeninės infekcijos komplikuojasi trims trečdaliams pacientų.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Krznarić, Juraj, Adriana Vince, Ivan Kurelac, Davorka Dušek, Iva Butić, and Neven Papić. "Etiology and outcome of bacterial infections in patients with liver cirrhosis." Infektološki glasnik 39, no. 4 (2020): 106–12. http://dx.doi.org/10.37797/ig.39.4.1.

Full text

Abstract:

Uvod: Bakterijske infekcije čest su uzrok komplikacija i dekompenzacije kod bolesnika s cirozom jetre. Cilj je ove studije proučiti etiologiju, kliničke manifestacije, tijek i ishod bakterijskih infekcija te identificirati prediktore mortaliteta kod bolesnika s cirozom jetre i sepsom. Materijali/metode: Proveli smo retrospektivnu kohortnu studiju u koju je uključeno 257 bolesnika s cirozom jetre koji su bili hospitalizirani u Klinici za infektivne bolesti „Dr. Fran Mihaljević“ (KZIB) u petogodišnjem razdoblju (2011. - 2015.). Analizirali smo demografske, kliničke te mikrobiološke podatke s ciljem identifikacije prediktora mortaliteta. Rezultati: Najčešći klinički sindrom kod prijema bolesnika bila je primarna bakterijemija nepoznatog ishodišta (40,8 %). Prethodno dijagnosticiranu kroničnu bolest jetre imalo je 39,2 % bolesnika. Kod 50 % bolesnika najčešći uzrok ciroze jetre bio je alkoholne geneze. Uzročnik je izoliran kod 71,4 % bolesnika, najčešće iz hemokultura (59,1 %). Korekcija empirijske terapije učinjena je u 11,2 % slučajeva, uzevši u obzir mikrobiološke izolate. Medijan do početka adekvatne antimikrobne terapije bio je 3 dana. Do komplikacija je došlo kod 62,2 % bolesnika. Ukupni mortalitet za vrijeme hospitalizacije iznosio je 28,5 %. Odgođena adekvatna antimikrobna terapija u razdoblju ≥ 72 sata, invazivna mehanička ventilacija i akutno bubrežno zatajenje pokazale su se neovisno povezanima sa smrtnim ishodom. Zaključak: Ovom smo studijom opisali epidemiologiju i etiologiju bakterijemija kod bolesnika s cirozom jetre u Hrvatskoj. S obzirom na to da je infekcija prvi prezentirajući znak ciroze u našoj kohorti, naglašava se potreba za sustavnijim probirom u svrhu ranog otkrivanja kronične bolesti jetre i sprječavanja komplikacija. Visoka stopa multiplo-rezistentnih infekcija iz opće populacije naglašava potrebu za izradom nacionalnih smjernica za empirijsko liječenje bakterijskih infekcija kod bolesnika s cirozom jetre.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Ralytė, Modesta, and Vilija Berlin. "ATOKIOSIOS ORTODONTINIO GYDYMO KOMPLIKACIJOS." Health Sciences 31, no. 3 (2021): 153–60. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.099.

Full text

Abstract:

Kaip ir bet kurios kitos srities, ortodontinio gydymo rezultatai ne visada tokie, kokių tikimasi. Dėl daugelio teigiamų gydymo aspektų klinikinėje praktikoje, vis daugiau žmonių siekia ortodontinio gydymo, todėl mokslinėje literatūroje vis dažniau aprašoma šio gydymo komplikacijų. Pastarųjų atsiranda ortodontinio gydymo eigoje (pavyzdžiui, emalio ir periodonto audinių pažeidimai), arba po jo (pavyzdžiui, netinkamas retencijos aparatų veikimas, gydymo rezultatų nestabilumas ar prieš gydymą nediagnozuotas paciento psichinis sutrikimas). Negalima paneigti ortodontinių komplikacijų buvimo, tačiau jų pasireiškimą galima kontroliuoti. Tam tikslui, visų pirma, reikalingos ortodontinių komplikacijų epidemiologijos, etiologijos ir įtakos gydymo planavimui bei rezultatui žinios. Tyrimo tikslas – atlikus mokslinės literatūros analizę, išskirti dažniausiai moksliniuose straipsniuose minimas atokiąsias ortodontinio gydymo komplikacijas ir sistemingai pateikti jų epidemiologiją, etiologiją, įtaką ortodontinio gydymo planavimui bei paciento pasitenkinimui gydymo rezultatais. Tyrimo medžiaga ir metodai. Moksliniai straipsniai, publikuoti 2001–2021 m. laikotarpiu, ieškoti Medline (per PubMed), Google Scholar ir ScienceDirect mokslinių duomenų bazėse. Literatūros šaltiniai buvo atrinkti remiantis šiais kriterijais: 1) straipsniai, kuriuose aprašomos po ortodontinio gydymo pasireiškiančios komplikacijos, 2) straipsniai, kuriuose aprašomos ortodontinio gydymo metu atsirandančios ir po jo išliekančios arba progresuojančios komplikacijos, 3) straipsniai, kuriuose aprašoma galimų ortodontinio gydymo komplikacijų įtaka ortodontinio gydymo planavimui, 4) straipsniai, kuriuose aprašoma ortodontinio gydymo komplikacijų įtaka paciento pasitenkinimui gydymo rezultatais, 5) straipsniai lietuvių arba anglų kalba. Išvados. Dažniausiai mokslinėje literatūroje aprašomos ortodontinio gydymo sukeltos ir ilgai po gydymo išliekančios emalio pažaidos yra baltosios dėmės, įtrūkimai, nusidėvėjimas ir spalvos pokyčiai. Dantenų recesija ir atviri tarpdantiniai kontaktai yra aktualiausi periodontologiniai defektai,atsirandantys per ortodontinį gydymą ir progresuojantys po jo. Mokslinė literatūra nepateikia geriausio retencijos metodo varianto, tačiau, atsižvelgiant į ortodontinio atkryčio priežasčių gausą, retencija turėtų būti ilgalaikė, o ilgalaikis rezultatų stabilumas priklauso nuo paciento požiūrio į ortodontinio gydymo sėkmę. Psichinės ligos, tokios kaip kūno dismorfija, turi reikšmingą įtaką pacientų gydymo lūkesčiams. Detali paciento norų analizė ir, jei reikia, gydytojo psichiatro konsultacija prieš pradedant ortodontinį gydymą, yra paciento nepasitenkinimo gydymo rezultatais, susijusiais su ortodontinio gydymo komplikacijomis, prevencija.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Smolskas, Edgaras, Audrius Dulskas, Inga Kildušienė, Eugenijus Stratilatovas, and Narimantas E. Samalavičius. "Jatrogeninė kolonoskopinė storosios žarnos perforacija: vieno centro chirurginio gydymo rezultatai." Lietuvos chirurgija 16, no. 2 (2017): 108–13. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.10628.

Full text

Abstract:

Įvadas Nors kolonoskopinių gaubtinės žarnos perforacijų dažnis nėra didelis, tačiau jos gali lemti sunkias komplikacijas ar net mirtį. Šios studijos tikslas buvo įvertinti kolonoskopinių gaubtinės žarnos perforacijų dažnį ir jų chirurginio gydymo rezultatus.Metodai Retrospektyviai buvo peržiūrėti duomenys pacientų, kuriems atliekant diagnostinę ar gydomąją kolonoskopiją Nacionaliniame vėžio institute nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. įvyko gaubtinės žarnos perforacijos. Analizuoti pacientų demografiniai rodikliai, kolonoskopijos duomenys, informacija apie jų gydymą ir gydymo rezultatus.Rezultatai Iš viso Nacionaliniame vėžio institute minėtu laikotarpiu buvo atlikta 16 186 kolonoskopijos. Bendras kolonoskopinių gaubtinės žarnos perforacijų dažnis siekė 0,14 % (23 iš 16 186 pacientų). Iš šių 23 perforacijų 20 atvejų buvo taikytas chirurginis gydymas. Daugiausiai perforacijų įvyko riestinėje žarnoje (12 atvejų). 11 atvejų defektas žarnoje buvo užsiūtas, 6 atvejais atlikta žarnos rezekcija su pirmine anastomoze. Viena mirtis įvyko dėl ūmios bronchopneumonijos išsivysčius dauginiam organų disfunkcijos sindromui, kiti du pacientai, kuriems pasireiškė pilvo ertmės sepsis, mirė nuo kardiopulmoninio nepakankamumo.Išvados Jeigu kolonoskopinės gaubtinės žarnos perforacijos atvejais pavyktų išvengti operacijos ir ją lydinčių sunkių komplikacijų, tai leistų reikšmingai sumažinti kolonoskopijos komplikacijos padarinius. Visus pacientus prieš procedūrą būtina įspėti apie galimas komplikacijas, o gydytojai turi būti itin atidūs, jei pacientas priklauso didelės rizikos grupei.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Smolskas, Edgaras, Audrius Dulskas, Inga Kildušienė, Eugenijus Stratilatovas, and Narimantas E. Samalavičius. "Jatrogeninė kolonoskopinė storosios žarnos perforacija: vieno centro chirurginio gydymo rezultatai." Lietuvos chirurgija 16, no. 2 (2017): 108. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.2.10628.

Full text

Abstract:

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Mišeikytė, Dovilė, Gabrielius Dailidė, and Skaistė Rita Kužmarskytė. "ĮGIMTA IR ĮGYTA ANIRIDIJA. DIRBTINĖS RAINELĖS IMPLANTACIJOS REZULTATAI, KOMPLIKACIJOS." Health Sciences 31, no. 2 (2021): 218–21. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.066.

Full text

Abstract:

Aniridija gali būti paveldima arba įgyta po traumos. Tai rainelės hipoplazija ar įgytas defektas, kai rainelė nebeveikia kaip filtras ir dėl to ne tik sutrinka regėjimo funkcija, bet ir sukeliamas diskomfortas dėl kosmetinio defekto. Liga diagnozuojama remiantis klinika ir anamnezės bei specialiosios apžiūros duomenimis, o esant įgimtai aniridijai, dar ir genetiniais tyrimais. Rainelės defektui maskuoti naudojama įvairi technika, tačiau siekiama ilgalaikio ir efektyvaus gydymo metodo, kuris būtų kuo artimesnis akies audiniams. Silikoninių individualiai gaminamų dirbtinių rainelių implantacija yra naujausias aniridijos gydymo būdas, parodęs puikius kosmetinius ir funkcinius rodiklius. Vis dėlto šis vis dar naujas aniridijos gydymo metodas sukelia ir nemažai komplikacijų, tokių kaip intraokulinio slėgio pakitimai, infekcija, makulinė edema, ragenos pigmentinio epitelio dekompensacija, implanto fiksavimo siūlais sukeltos komplikacijos. Tyrimo tikslas – apžvelgti naujausius mokslinius tyrimus ir literatūrą, nagrinėjančią įgimtos ir įgytos aniridijos kliniką, diagnostiką, rainelės implantacijos rezultatus bei komplikacijas. Mokslinių darbų paieška atlikta naudojant kompiuterines mokslinių duomenų bazes: PubMed, Cohrane, ScienceDirect, UpToDate. Analizuoti 2015-2020 metais išspausdinti moksliniai straipsniai anglų kalba, atitinkantys tyrimo temą. Literatūros analizės rezultatai atskleidė, kad iki šiol Artificial Iris rainelės implantas yra geriausių kosmetinių rezultatų pasiekęs gydymo metodas, panaikinantis pacientus varginančius akinimą ir fotofobiją, tačiau dėl galimų komplikacijų šio metodo taikymas reikalauja profesionalios kompetencijos.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Milotić, Mario, Luciana Miljas, Vilma Grbas, and Harry Grbas. "Apendicitis u trudnoći." Medicina Fluminensis 55, no. 4 (2019): 346–49. http://dx.doi.org/10.21860/medflum2019_227124.

Full text

Abstract:

Akutni apendicitis jedan je od najčešćih uzroka razloga indiciranja neopstetričkog operativnog zahvata u trudnica. Iako se može prezentirati klasičnom kliničkom slikom, u trudnoći je zbog fizioloških i anatomskih promjena atipična slika češća. To čini dijagnozu ovog stanja kompliciranom te ona zahtijeva osim kliničkog pregleda i daljnje pretrage. One uključuju diferencijalnu krvnu sliku i CRP te slikovne pretrage. Činjenica da leukocitoza u trudnoći ne predstavlja patologiju te da CRP može pokazivati tendenciju rasta potvrđuje da ove metode nisu pretjerano uspješne. Od slikovnih pretraga najbolja se pokazala magnetska rezonancija, ali je njezina dostupnost ograničena. Liječenje se provodi kirurški, pri čemu postoje različiti pristupi. Iako postoje brojni radovi koji preferiraju otvorenu nad laparoskopskom apendektomijom, novija istraživanja pokazuju kako nema značajnih rizika za majku i fetus kod korištenja laparoskopskog pristupa. U novije se doba spominje i konzervativni način liječenja antibioticima, ali zbog mogućih komplikacija on se izbjegava, osim u slučajevima nedostupne kirurške skrbi. Akutni apendicitis je stanje koje treba brzo riješiti kako bi se izbjegle komplikacije koje u nekim slučajevima mogu izazvati značajne posljedice za majku i dijete. U članku je prikazan cjelovit pristup trudnici s apendicitisom uz korištenje najnovije literature.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Pušeljić, Nora, Vesna Milas, Silvija Pušeljić, Luka Švitek, Luka Perić, and Ema Poznić. "The prevalence of maternal, placental and obstetric pathology in pregnancies and births of very low birth weight infants." Medicina Fluminensis 57, no. 3 (2021): 299–304. http://dx.doi.org/10.21860/medflum2021_261192.

Full text

Abstract:

Cilj: Ispitati prevalenciju maternalne, placentalne i porođajne patologije u nedonoščadi vrlo male rodne mase. Ispitanici i Metode: Grupu ispitanika čine sve majke čije su trudnoće završile porodom žive nedonoščadi vrlo male rodne mase u Kliničkom bolničkom centru Osijek od 2015. do 2019. godine. Podatci su prikupljeni iz medicinske dokumentacije i bolnič kog informacijskog sustava te obrađeni računalnim programom R, verzija 3.5. Rezultati: Incidencija poroda nedonoščadi vrlo male rodne mase iznosila je 2,8 %. Među majčinim komorbiditetima ističu se hipertenzivni poremećaji (20,6 %), anemija (8,1 %) i hipotireoza (10,3 %). Najučestalija prethodna ginekološka oboljenja majki bili su miomi (3,3 %). Zabilježene majčine infekcije bile su intraamnijske infekcije (26,5 %), urinarne (10,3 %) te nespecificirane infekcije (10,7 %). Neki oblik abrupcije posteljice imalo je 9,9 % majki. Kod nedonoščadi najčešći patološki stav ploda bio je stav zdjelicom (16,5 % slučajeva). U opstetričkih komplikacija najveću prevalenciju imali su prijevremeno prsnuće vodenjaka (37,1 %), mekonijska plodna voda (18,4 %), oligohidramnion (11,4 %) i predstojeća asfiksija (14,3 %). Zaključak: Ovom studijom istaknute su učestale komplikacije trudnoća i poroda nedonoščadi vrlo male rodne mase. Izdvajanjem najučestalije patologije, ovom presječnom studijom olakšano je generiranje hipoteze za daljnje prospektivne studije koje bi potencijalno utvrdile uzročno-posljedičnu vezu među istaknutim patološkim stanjima.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Dugalić, Stefan, and Miloš Petronijević. "Complication of pregnancy as sequence of hypoxemia of uteroplacental unit." Medicinski podmladak 69, no. 1 (2018): 9–14. http://dx.doi.org/10.5937/mp69-16437.

Full text

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Simić, Vladimir, and Jovana Radovanović. "Lung abscess as a complication of COVID-19." Halo 194 27, no. 2 (2021): 63–67. http://dx.doi.org/10.5937/halo27-32353.

Full text

Abstract:

Introduction/Objective: A lung abscess is a localized purulent inflammation of lung tissue with necrosis and colliquation. We are presenting a rare case of lung abscess formation as a result of the COVID-19 viral infection. Case report: An 81-year-old male patient with typical complaints (fever, malaise, fatigue) was examined at a designated medical centre for COVID patients. A positive PCR test and radiology findings confirmed a COVID-19 infection. Medication was prescribed according to protocol and he was sent home. During the night, 36 hours after the onset of the first symptoms, the patient developed breathing difficulties and a persistent, irritating dry cough. He was admitted to the Covid Hospital Karaburma, where he received treatment for 35 days. On the 22nd day after being released, the patient was examined at the Emergency Medical Centre, Clinical Centre of Serbia, complaining of dyspnoea, occasional hemoptysis and fatigue. The working diagnosis was pulmonary embolism. A multislice CT scan was ordered only to reveal a pulmonary abscess at the base of the left lung. Conclusion: A lung abscess is a rare, but possible complication of a COVID-19 infection. Therefore, patients should be regularly monitored for an extended period of time following hospitalization.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Ristic-Andjelkov, Andjelka, Zorica Miladinovic, Saso Rafajlovski, and Nenad Ratkovic. "Echocardiographic findings of mitral valve prolapse." Vojnosanitetski pregled 64, no. 12 (2007): 851–54. http://dx.doi.org/10.2298/vsp0712851r.

Full text

Abstract:

<zakljucak> Prolaps mitralnog zalistka predstavlja najcescu urodjenu srcanu manu kod odraslih osoba. Ehokardiografski nalaz ima kljucnu ulogu prilikom postavljanja dijagnoze, ustanovljavanja lokalizacije zahvacenih segmenata i procene obima bolesti. Takodje, omogucuje identifikaciju bolesnika sa najvecim rizikom za pojavu komplikacija i daje kljucne podatke pri donosenju odluke o rekonstrukciji mitralnog zalistka.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Tamulis, Sigitas, Edmundas Gaidamonis, Juozas Stanaitis, and Raimundas Lunevičius. "Trauminiai dvylikapirštės žarnos sužalojimai: tolesnis tyrimas." Lietuvos chirurgija 3, no. 2 (2005): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2005.2.2318.

Full text

Abstract:

Sigitas Tamulis, Edmundas Gaidamonis, Juozas Stanaitis, Raimundas LunevičiusVilniaus universiteto Bendrosios ir plastinės chirurgijos,ortopedijos, traumatologijos klinika,Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: sigis.tamulis@one.lt Įvadas / tikslai DėL santykinai saugios užpilvaplėvinės anatominės padėties dvylikapirštės žarnos sužalojimai nėra dažni. Izoliuota trauma pasireiškia retai. Pooperacinių komplikacijų dažnis ir mirštamumas yra didelis. Dažniausia ir grėsmingiausia komplikacija yra siūlių nelaikymas, fistulė ir su tuo susijusi tolesnė komplikacijų seka. Neabejotinos reikšmės komplikacijų radimuisi turi laiko trukmė iki operacijos, traumos pobūdis, dvylikapirštės žarnos sužalojimo apimtis ir gretutinių organų sužalojimai. Darbo tikslas – įvertinti dvylikapirštės žarnos sužalojimus patyrusių ligonių gydymo rezultatus, nustatyti veiksnius, lemiančius pooperacines komplikacijas ir mirštamumą. Ligoniai ir metodai Darbo pobūdis – retrospektyvusis. Nagrinėtos 1982–1991 metais VMUL ir 1991–2004 metais VGPUL operuotų 32 ligonių, patyrusių dvylikapirštės žarnos traumą, ligos istorijos, naudota kompiuterinė duomenų bazė. Vertintas ligonių amžius, traumos mechanizmas, operacijos rizikos laipsnis, hemodinamikos būklė, laiko trukmė nuo traumos iki operacijos, organo sužalojimo laipsnis, pilvo ertmės organų sužalojimų apimtis, kombinuoti kitų sistemų sužalojimai, operacijos apimtis, pooperacinės komplikacijos, baigtis. Rezultatai 17 ligonių (53,1%) operuoti dėl atviros traumos, 15 (46,9%) – dėl uždaros. Vidutinis ligonių amžius – 30,4 metų. Vidutinė trukmė nuo traumos iki operacijos atviros traumos atveju buvo 4,3 val. (nuo 1 iki 16 val.), uždaros traumos atveju – 51,1 val. (nuo 3 iki 225 val.). Izoliuotas dvylikapirštės žarnos sužeidimas nustatytas 8 iš 32 ligonių (25%), kitų pilvo organų sužeidimai – 24 ligoniams (75%). Iš gretutinių organų dažniausiai sužalojamas pasaitas (25%), plonoji žarna (21,9%) ir kasa (21,9%). Kombinuotoji trauma nustatyta 10 ligonių (31,2%), iš jų galvos trauma – 5 ligoniams, galūnių ir dubens kaulų – 3, inkstų – 2, šlapimtakių – 1, plaučių – 1 ligoniui. Daugumos ligonių (23, t. y. 71,9%) kraujotaka hospitalizavimo metu buvo stabili. Pagal sužalojimo laipsnį daugumą sudarė ligoniai, kuriems buvo nustatytas antras dvylikapirštės žarnos sužalojimo laipsnis (21, t. y. 65,6%). IV ir V laipsnio sužalojimų nenustatyta nė vienam ligoniui. Priklausomai nuo abdominalinės traumos indekso, 24 (75%) ligonių ATI reikšmė buvo nuo 5 iki 25 ir 25% – 26 ir daugiau. 16 ligonių (50%) operacijos metu buvo apsiribota pirminiu užsiuvimu (PU). Pirminis užsiuvimas su prievarčio perrišimu (PP) ir gastroenteroanastomoze (GEA) atliktas 4 ligoniams (12,5%). Vienam ligoniui (3,1%) padaryta PU su GEA. Septyniems ligoniams (21,9%) atliktas PU su ekstrahepatinių tulžies latakų drenavimu (ETLD), vienam (3,1%) – PU su GEA ir ETLD, trims (9,4%) – PU su PP, GEA ir ETLD. Abdominalinės pooperacinės komplikacijos nustatytos 13 ligonių (40,6%). Iš viso mirė 8 ligoniai (25%). Bendras visų komplikacijų dažnis – 53,1% (17 ligonių). Siūlių nepakankamumas drauge su fistulės susidarymu, difuziniu peritonitu ir (arba) pilvo ertmės pūliniais pasireiškė 9 ligoniams (28,1%). Siūlės nelaikė ir susidarė fistulė 18,7% ligonių (3 iš 16), kuriuos operuojant buvo apsiribota vien pirminiu užsiuvimu. Po kompleksinio gydymo (pirminis užsiuvimas, gastroenteroanastomozė, prievarčio perrišimas, ekstrahepatinių tulžies latakų drenavimas) fistulių radosi 37,5% ligonių (6 iš 16). Keturi iš 8 ligonių mirė nuo siūlių nepakankamumo ir su tuo susijusių sepsinių komplikacijų (izoliuotas pažeidimas nustatytas dviem), trys ligoniai mirė nuo kombinuotų traumų, vienas – nukraujavęs ir ištiktas hemoraginio šoko. Palyginus grupes ligonių su I–II ir III laipsnio sužalojimais, siūlių nelaikymo ir fistulių dažnio skirtumas (atitinkamai 0%–19% ir 62,5%) buvo akivaizdus ir statistiškai reikšmingas (p < 0,05). Įvertinus abdominalinės traumos indekso ir pooperacinių komplikacijų bei mirštamumo priklausomybę paaiškėjo, kad bendras komplikacijų dažnumas 1,25 karto didesnis tų ligonių, kurių ATI vertė > 25 (skirtumas statistiškai nereikšmingas, p > 0,05), o mirštamumas didesnis 1,8 karto (skirtumas statistiškai nereikšmingas, p > 0,05). Hemodinamikos būklė pooperacinių komplikacijų dažniui didesnės įtakos neturėjo, tačiau mirštamumas nestabilios hemodinamikos būklės ligonių buvo beveik tris kartus didesnis (50% ir 17,4%; skirtumas statistiškai nereikšmingas, p > 0,05). Didesnis negu 24 val. operacijos uždelstumas turėjo reikšmės pooperacinių abdominalinių komplikacijų dažniui (80%–33,3%) ir mirštamumui (40%–22,2%), tačiau grupių skirtumas statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). Mažiausiai komplikacijų pasireiškė dvylikapirštės žarnos D1 dalies sužalojimo atvejais (12,5%), sužalojus D2 ir D4 dalis, komplikacijų radosi 40% ir 28,6% ligonių, o D3 dalį – net 66,7%. Tai, kad didžiausias abdominalinių komplikacijų skaičius ir siūlių nelaikymo bei fistulių dažnis yra patyrus D3 dalies sužalojimus, yra statistiškai reikšminga (p < 0,05). Išvados Dvylikapirštės žarnos sužalojimai diagnozuoti 1,9% operuotų ligonių, patyrusių pilvo ertmės organų trauminius sužalojimus. Izoliuoti dvylikapirštės žarnos sužalojimai aptinkami 25% ligonių. Lengvesnių sužalojimų (I–II laipsnio) atvejais pooperacinio siūlių nelaikymo ir fistulių dažnis beveik 4 kartus mažesnis nei patyrus III laipsnio sužalojimus. Dvylikapirštės žarnos D3 dalies sužalojimai susiję su didžiausiu pooperacinių komplikacijų ir fistulių atsiradimo dažnumu. Pooperacinių komplikacijų dažnį ir mirštamumą taip pat lemia didesnė kaip 24 val. trukmė nuo traumos iki operacijos, sunkūs gretutinių organų sužalojimai ir nestabili hemodinamika. I–III laipsnio dvylikapirštės žarnos sužalojimų atvejais prievarčio perrišimas, gastroenteroanastomozė, tulžies latakus drenuojančios procedūros nesumažina siūlių nelaikymo rizikos. Reikšminiai žodžiai: pilvo traumos, dvylikapirštės žarnos sužalojimai, pooperacinės komplikacijos, mirštamumas, abdominalinės traumos indeksas Traumatic duodenal injuries: further study Sigitas Tamulis, Edmundas Gaidamonis, Juozas Stanaitis, Raimundas LunevičiusVilnius University, Clinic of General and Plastic Surgery,Orthopaedics, Traumatology, Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: sigis.tamulis@one.lt Background / objective To evaluate the results of surgical management of duodenal injuries. Patients and methods A retrospective analysis of all patients with surgically identified duodenal injuries treated over a 22-year period in two emergency health care institutions. Results In 32 patients studied, there were eight deaths (25%) and an overall complication rate of 53.1%. The morbidity related to abdominal injury was 40.6% (13 patients). Suture dehiscence with fistula formation with or without diffuse peritonitis developed in nine patients (28.1%). There were 58 associated abdominal injuries in 24 patients. The mesenterium, small bowel and pancreas were most frequently injured organs (25%, 21.9% and 21.9%, respectively). The average value of the abdominal trauma index (ATI) was 21.9 (range, 9 to 52). The value of the abdominal trauma index more than 25 was associated with a 1.25 times higher morbidity rate and 1.8 times higher mortality rate (p > 0.05). According to AAST OIS, grade III of the injury was associated with 62.5% of duodenal fistula cases and was approximately 4 times more frequent than in cases of the first and second grades of injuries (0% and 19%, p < 0.05). The preoperative haemodynamic status was not significantly associated with a higher morbidity rate, but the mortality in cases of haemodynamic instability was more than two timer higher (unstable vs. stable as 50% / 17.4%, p > 0.05). The preoperative time more than 24 hours was associated with an approximately twice as high morbidity rate (80% vs. 33.3%, p > 0.05) and a two times higher mortality rate (40% vs. 22.2%, p > 0.05). Primary repair without any other procedures was employed in 16 patients (50%). Primary repair with gastroenterostomy, without pyloric exclusion was employed in one patient (3.1%), primary repair with pyloric exclusion and gastroenterostomy in four (12.5%), primary repair with biliary drainage in seven (21.9%), primary repair with gastroenterostomy and biliary drainage in one patient (3.1%), and primary repair with pyloric exclusion, gastroenterostomy and biliary drainage in three patients (9.4%). Jejunostomy for enteral feeding was performed in ten patients (31.2%). Failures of duodenal repair were recorded in nine cases (28.1%). Three of all failures (18.7%) were detected after primary repair without any other procedures. Primary repair with complex treatment was associated with a higher rate of duodenal repair failure (6 of 16, 37.5%). According to the localisation of duodenal injury, injuries of the D3 part of the duodenum were associated with the highest rate of abdominal complications (66.7%) and failures of repair (50%) (p < 0.05). Conclusions Traumatic duodenal injuries are uncommon but most dangerous injuries of the digestive tract. Associated intraabdominal injuries are rather a rule than an exception. Mortality and morbidity are still high and depend on the duration of the preoperative period, the grade and the location of the injury, and the severity of the associated intraabdominal injuries. Primary repair in cases of injury grade I–III is associated with a lower rate of complications. Keywords: abdominal trauma, duodenal injuries, postoperative morbidity, mortality, abdominal trauma index

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

We offer discounts on all premium plans for authors whose works are included in thematic literature selections. Contact us to get a unique promo code!