Academic literature on the topic 'Kultūrinė atmintis'

Šiandien Rytų Prūsijos nebėra, tačiau jos egzistencija tebetrunka lietuvių ir vokiečių kultūrinėje atmintyje. Lietuviams šis kraštas yra atminties vieta, simbolizuojanti lietuviškosios kultūros pradžią. Šiandien Lietuvos kultūrinė atmintis nebeatspindi sudėtingos to meto realybės. Mažosios Lietuvos kultūra buvo ne homogeniška, o daugiakultūrė, tai buvo paribio erdvė, kuriai buvo būdinga lietuvininkų ir vokiečių kultūros samplaika. [...]

Белорусский государственный университет культуры и искусств,Кафедра теории и истории информационно-документных коммуникацийул. Рабкоровская 17, Минск, 220007, Республика БеларусьE. mail: loradounar@gmail.comStraipsnio metodologinis pagrindas – Vilnius kaip bendra lietuvių ir baltarusių kultūrinė erdvė ir kultūrinė atmintis. Per ryšius su kitomis tautomis tame pačiame kultūros kontekste kristalizavosi sudėtingas baltarusių nacijos tapatybės paieškos procesas (sambūvis toje pačioje daugianacionalinėje aplinkoje ir kultūrinės tolerancijos išlaikymas). Straipsnyje parodyta baltarusių knygos kultūros nacionalinės formos genezė atsižvelgiant į dominuojančius kultūros tipus: lenkų kultūrą ir rusų kultūrą (po 1864 m.), taip pat susiejant su idėjiniais judėjimais (šviečiamuoju, nacionaliniu išsivaduojamuoju, narodnikų, socialdemokratų). Idėjinės lenkų, baltarusių ir lietuvių sąveikos pastebimos V. Dunino-Martinkevičiaus, M. Akelaičio, A. Kirkoro, V. Korotinskio, K. Kalinausko (1850–1860), M. Jankaus, M. Abramovičiaus, Š. Boguševičiaus, Z. Nagrodskio, J. Karlovičiaus, V. Ančico (XIX a. paskutinis dešimtmetis), A. ir I. Luckevičių, V. Ivanovskio, A. Paškevič, A. Burbio, S. Kairio, V. Biržiškos (XX a. pradžioje) veikloje. Nagrinėjamos baltarusių spaudos atgimimo sąlygos, lyginant jas su lietuvių ir ukrainiečių. Ypatingas dėmesys skiriamas pirmiesiems legaliems Vilniaus laikraščiams baltarusių kalba – „Naša dolia“ ir „Naša niva“ (1906), siejamiems su politine organizacija „Belaruskaja sacylističnaja gramada“ ir idėjine bei asmenine lenkų ir lietuvių sąveika – partine, nacionaline, kultūrine, literatūrine, publicistine, leidybine, spaustuvine, knygų prekybos. Laikraštis „Naša niva“ (1906–1915), spausdintas kirilikos ir lotyniškuoju šriftais, o po 1912 metų – tik kirilikos, tapo baltarusių nacionalinio gyvenimo centru. Jis palaikė ryšius su tokiais lietuvių kultūros veikėjais kaip J. Biliūnas, Liudas Gira, K. Stiklius, M. K. Čiurlionis, M. Lastauskienė, S. Pšibiliauskienė, G. Landsbergis-Žemkalnis, A. Jakštas, S. Šimkus ir kt. „Naša nivos“ bendradarbių tolerancijos lygį yra pabrėžę tokie politikos veikėjai kaip M. Römeris. Kultūrinė šviečiamoji veikla, kartu ir leidybinė, vyravo formuojant baltarusių etnokalbinę nacionalinę idėją. Todėl Vilnius baltarusiams – tai vieta, kur radosi nacionalinė spauda, tapusi ne tik baltarusių kalbos, literatūros, knygų, kultūros, bet ir baltarusių tautos žadinimo fenomenu.

Straipsnis rašytas Greifsvaldo universitete skaitytos paskaitos pagrindu. Siekta supažindinti svetimkalbę auditoriją su lietuvių „tyliojo modernizmo“ (1962–1982) poezijos ypatybėmis. Trumpai pristatomos laikotarpio politinės ir kultūrinės įtampos. Poezija apžvelgiama keliais lygmenimis: analizuojama eilėraščio struktūros kaita („aš“ suskilimas, vaizduotės galia, erdvės ir laiko interpretacijos, simultaniška vaizdų tėkmė, kalbos provokavimas); dėmesys telkiamas į visos kartos pasaulėvokos branduolį – atminties paradigmą ir tapatybės ieškojimą; taip pat į šių sandų raišką: gamtos, istorijos ir mito sampyną, kultūrinę ir istorinę vaizduotę. Sekama valstybės ženklo – Vyčio – poetinė interpretacija. Daroma prielaida, kad minėtos kartos poetų kultūrinėje-istorinėje vaizduotėje svarbi Vyčio – kaip valstybės simbolio – atmintis. Poetinės atminties lauke jis – nesistemiškai ir netgi neprogramiškai – atsiranda kaip vienas svarbiausių motyvų. Vyčio ženklas „tyliojo modernizmo“ poezijoje iškyla komplikuotais kodais, motyvų pyne, neišbaigtomis užuominomis ar XX amžiaus lietuvių mene (gobelenuose, Žalgirio mūšio paveiksluose, Čiurlionio tapybos vizijose, antspauduose, medaliuose, prieškarinės poezijos tekstuose) fiksuotomis emblemomis, ir veikia kaip „slaptieji sielų pokalbiai“. Lyrinio subjekto ir Vyčio emblemos meninis „išardymas“, „išskaidymas“ – tai specifinis kultūros atminties poetinis gestas „tyliojo modernizmo“ poezijoje, meninėmis vizijomis, užuominomis nurodantis į suirusį, nevientisą žmogų ir į sužlugdytą, suardytą valstybę.

Vilniaus universiteto Knygotyros irdokumentotyros institutas,Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: nijole.bliudziuviene@kf.vu.ltStraipsnyje nagrinėjama standartizacijos reikmė kuriant bendrą Europos Sąjungos kultūros erdvę ir standartizacijos procesai Lietuvos atminties institucijų kultūrinės integracijos kontekste. Keliamas klausimas, kaip standartizacija gali suartinti atminties institucijas, skatinti jų partnerystę ir integraciją. Daroma išvada, kad kultūrinė integracija ir standartizacinė integracija gali būti laikomos naujais atminties institucijų vientisos kultūros paveldo skaitmeninės erdvės kūrimo veiksniais.

In the Western world, cities and urban networks are the basic cultural and civilizational force. Urban historical heritage grounds and strengthens identities of urban communities, which are essential for civilizational development. Cities are visual shapes of the processes of local social and international relations and cultural production. The identities of urban communities are formed not only by their urban lifestyles, but also by urban visual surroundings with cultural and religious symbols and meanings. Urban historical heritage is the source of urban uniqueness and identity, thus it plays an important role in cultural memory formation and maintenance. The old town is the core of this kind of heritage where “genetical” programme of urban development is inscribed. In addition, the Old Town of Vilnius embodies the main features of Lithuanian historical statehood. Thus, the criteria of urban developmental works in the Old Town area should rely on the tasks of the reinforcing both urban space structure and the features of urban identity and exceptionality, and also on the sustainment and spread of cultural historical memory ensuring identity of the urban community. Santrauka Vakarų pasaulyje miestai ir jų ryšių tinklai yra pagrindinė civilizacinės plėtros ir kultūrinės kūrybos galia. Istorinis urbanistinis paveldas yra ne tik civilizacijos gėrybių sankaupa: jis palaiko ir tvirtina civilizacijos plėtrai būtinus miesto bendruomenių tapatumus. Miestai yra regimas vietinių socialinių santykių, tarptautinių ryšių ir kuriamos kultūros erdvinės raiškos pavidalas. Miesto bendruomenių tapatumus formuoja ne tik miestiškų gyvenimo būdų visuma, bet ir regimi miestiški vaizdai, taip pat su jais siejami istoriniai kultūriniai bei sakraliniai simboliai ir prasmės. Istorinei kultūrinei atminčiai palaikyti bei tvirtinti svarbus yra tas urbanistinis paveldas, kuriame glūdi miesto tapatumo ir išskirtinumo bruožai, įsitvirtinantys kultūrinėje atmintyje. Tokio paveldo branduolys ir šerdis, kurioje tarsi įrašyta „genetinė“ konkretaus miesto raidos programa, – yra Senamiestis. Vilniaus Senamiestis savaip įkūnija ir Lietuvos valstybingumo bruožus. „Genetiniai“ miesto tapatumo ir išskirtinumo bruožai yra ir šiuolaikinės urbanistinės paveldo ekonomikos, taip pat kultūros industrijų „ištekliai“. Todėl urbanistinės veiklos Senamiestyje kriterijai turėtų būti jo urbanistinės erdvinės struktūros, tapatumo ir išskirtinumo bruožų tvirtinimas, kultūrinės atminties gaivinimas ir sklaida, stiprinant miesto bendruomenės istorinių šaknų pajautą – įsigyvenimą į miestą, taip pat paveldo ir kultūros industrijų išteklių gausinimas. Klausimas, kodėl iki šiol Lietuvoje dar nėra deramai suvokta Senamiesčio svarba valstybingumui ir nacionaliniam tapatumui tvirtinti, istorinės kultūrinės atminties gyvybingumui stiprinti, kūrybingai miesto bendruomenei ugdyti?

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
 Žydų muziejus Vilniuje, įkurtas 1944 m. rudenį Holokaustą išgyvenusiųjų pastangomis ir jų vadintas „mūsų Luvru“, užėmė ypatingą vietą kolektyvinėje litvakų atmintyje. Tai buvo pirmasis ir unikalus bandymas Rytų Europoje pristatyti nacių ir vietinių kolaborantų vykdytą masinį žydų naikinimą kulkomis ir nacių koncentracijos stovyklų dujų kamerose, kultūrinių ir dvasinių vertybių grobstymą bei išgyvenusiųjų pastangas surinkti ir išsaugoti žydiško paveldo likučius. Muziejus buvo tas savotiškas genius loci – gyva, tiek materialiai, tiek mentališkai įprasminta bendruomenės dalis, kelianti emocijas, teikianti savotišką saugumo jausmą ir skatinanti dialogą. Deja, sovietinė valdžia, neįžvelgusi muziejaus unikalumo ir neįvertinusi jo veiklos svarbos, antisemitinės kampanijos įkarštyje 1949 m. birželį šią atminties instituciją uždarė, o sukauptus rinkinius ir eksponatus išdalijo Lietuvos muziejams ir archyvams, bibliotekoms. Taip žydų istorija, kultūra ir tradicijos, masinio žydų naikinimo tema buvo nustumta į istorijos užribį 40-čiai metų. (De)koduojama dvigubos atminties standartais buvo palaikoma vadinamoji virtuvinių bendruomenių kontratmintis ar gana nykiai viešumoje pasirodanti perdirbta atmintis kaip atsvara hegemoniniam naratyvui. Būtent veikiant pastarajai, 1989 m. rugsėjį buvo atkurtas Lietuvos valstybinis žydų muziejus, kurio pirmoji paroda „Katastrofa“ buvo vienintelė Holokausto paroda buvusiose sovietinio bloko šalyse. Vėliau įgavusi atskiro muziejaus filialo, pavadinto Holokausto ekspozicija, statusą, 2010 m. renovuota, tačiau išlaikiusi pokarinio Žydų muziejaus parodos gaires, ji sulaukia didelio lankytojų dėmesio ir skatina tvarią atmintį.

Kaip medijų diskurse kuriamas „mielosios Prancūzijos“ vaizdinys? Straipsnyje pasitelkus praeities laikų kaimelio atvejį analizuojamos kultūrinės nostalgijos reprezentacijos dabartinėje televizijos reklamoje. Tiriama, kokiais būdais komercinis diskursas pavirsta kultūrinės atminties kategorizavimo įrankiu ir, galiausiai suvienodinęs daugelio žmonių atsiminimus, pakeičia istorinį nuotolį ir nustato tam tikrą nostalgijos estetiką. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojamos „chronotopinės“ erdvės ir laiko vaizdinių reprezentacijų galimybės. Antroje dalyje tiriama praeities laikų kaimelio įvaizdžių reprezentacijų autentiškumo vertė kuriamuose „žanriniuose paveiksluose“, medijų diskurso steigiamose ir tradiciją išaukštinančiose vaizdinių reikšmėse.

Estonian National MuseumVeski 32, 51014 Tartu, EstoniaE-mail: piretnoorhani@gmail.comTuoj po Antrojo pasaulinio karo palikę tėvynę estai pradėjo rinkti kultūrinį palikimą. Specialūs archyvai ir bibliotekos buvo įkurti Australijoje, Švedijoje, JAV ir Kanadoje. Kai kurie iš jų veikia ir dabar.Nuo devintojo XX a. dešimtmečio Estijos institucijos pradėjo kaupti emigrantų kultūros palikimą. Suformuotos didelės kolekcijos, atliekami jų tyrimai. Estijos archyvarai, bibliotekininkai ir muziejininkai užmezgė daug bendradarbiavimo ryšių su estų bendruomenėmis visame pasaulyje.Nuo 2005 m. kovo pagrindinių Estijos atminties institucijų atstovai susirinko aptarti būsimo bendradarbiavmo. Buvo įkurta Estijos Santraukaarchyvų užsienyje speciali darbo grupė, kuri vykdo kelis reikšmingus projektus. Ji sukūrė interneto svetaines Estijos archyvams užsienyje ir BaltHerNet – daugiakalbį Baltijos šalių (Estijos) archyvų kolekcijų portalą.2008 m. sausį įkurta ne pelno organizacija BaltHerNet. Jos tikslas – plėtoti ir administruoti portalą, puoselėti bendradarbiavimą tarp valstybinių ir privačių archyvų, muziejų, bibliotekų ir kitų institucijų, kaupiančių ir studijuojančių Baltijos valstybių diasporų kultūrinį palikimą. Šią veiklą remia ne tik atminties institucijos, bet ir Estijos švietimo ir mokslo ministerijos Tėvynainių programa.

Nors Kauno miestas ir yra plačiai tyrinėtas, tačiau tam tikros jo zonos yra primirštos. Viena iš tokių zonų – Žemųjų Šančių kapinės, kurios esti pačiame Žemųjų Šančių pakraštyje, šalia Nemuno upės. Žemųjų Šančių kapinės yra neabejotinai vienas svarbiausių šios Kauno dalies objektų, tačiau nėra sulaukusios deramo akademinio dėmesio ypač kultūros paveldo srityje. Šio darbo objektas yra Žemųjų Šančių kapinės kurios matė visą šios Kauno dalies raidą ir yra tampriai surišta su bendruomenės veikla ir papročiais. Todėl šiame darbe bus siekiama atskleisti Žemųjų Šančių kapinių sociokultūrines vertes, kurios turėtų padėti šioms kapinėms įgauti deramą įvertinimą. Siekiant šio tikslo keliami šie darbo uždaviniai: • Atskleisti kultūrinės atminties teorijos pritaikymą bendruomenei svarbiems objektamstyrinėti; • Atskleisti Žemųjų Šančių istorinę vertę ir istorinius įvykius; • Atskleisti Žemųjų Šančių kapinėse dominuojančių antkapinių paminklų tipus ir medžiagas; • Atskleisti Žemųjų Šančių kapinėse dominuojančius antkapinių paminklų simbolius; • Atlikti apklausą ir atskleisti Žemųjų Šančių bendruomenei svarbias socialines ir kultūrines verte,s kurios slypi Žemųjų Šančių kapinėse. Tyrinėjimui pasitelkta aprašomasis ir apklausų metodai. Atlikus tyrimą, nustatyta Dėl savo geografinės padėties bei seno apželdinimo Žemųjų Šančių kapinės gali būti seniausia paupio gyvenvietės ar žvejų kaimelius menanti vieta, su vertinga perspektyva atsiveriančia į Nemuną - tai peizažinio kraštovaizdžio... [toliau žr. visą tekstą]<br>Kaunas city is well explored, but some regions of it remains to be investigated. One of them –Žemieji Šančiai Cemetery, situated in the border od Žemieji Šančiai, near the river Nemunas.The object is certainly one of the most important in the region, but still lacking of academic attention, expecially in the field of cultural inheritance and remains to be investigated. The target of the investigation is the Žemieji Šančiai Cemetery, closely related to activity and mores of the local community. The aim of the study is to reveal sociocultural values and denominations of Žemieji Šančiai Cemetery.The objectives of the investigation are: • To reveal applicability of the cultural memory theory for the investigation of socially significant objects; • To reveal Žemieji Šančiai historical values; • To reveal the main types of cemetery monuments and dominating material they made from. • To reveal the main symbols in the monuments. • To conduct a survey in order to reveal key social and cultural values for the community of Žemieji Šančiai. For this research desribing and interviewing methods were selected. Research results are: Because of it‘s geographical location and ancient planting the cemetery of Žemieji Šančiai could be the oldest place reminiscent of riverside settlements and fishermen villages, a remnant of a landscape in an urban environment.It‘s the only cemetery in the city revealing the identity and symbolism of cultural memory of the local community. The cemetery... [to full text]