To see the other types of publications on this topic, follow the link: Kultūrinė atmintis.
Journal articles on the topic 'Kultūrinė atmintis'
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 26 journal articles for your research on the topic 'Kultūrinė atmintis.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Brazauskienė, Nijolė. "XIX a. Mažosios Lietuvos įvaizdis Jodocus’o Donatus’o Hubertus’o Temme’ės romane Anna Jogszis." Literatūra 56, no. 4 (2015): 7–19. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2014.4.7687.
Full textAbstract:
Šiandien Rytų Prūsijos nebėra, tačiau jos egzistencija tebetrunka lietuvių ir vokiečių kultūrinėje atmintyje. Lietuviams šis kraštas yra atminties vieta, simbolizuojanti lietuviškosios kultūros pradžią. Šiandien Lietuvos kultūrinė atmintis nebeatspindi sudėtingos to meto realybės. Mažosios Lietuvos kultūra buvo ne homogeniška, o daugiakultūrė, tai buvo paribio erdvė, kuriai buvo būdinga lietuvininkų ir vokiečių kultūros samplaika. [...]
2
Mykolaitytė, Aurelija. "Kultūrinė atmintis Juliaus Kaupo literatūrinėse pasakose." OIKOS: lietuvių migracijos ir diasporos studijos 31, no. 1 (2021): 119–26. http://dx.doi.org/10.7220/2351-6561.31.7.
Full text
3
Juzefovičius, Romualdas. "Kun. Kristupo Čibiro šviečiamasis palikimas ir kultūrinė atmintis." SOTER: Journal of Religious Science 47, no. 47 (2013): 79–92. http://dx.doi.org/10.7220/1392-7450.47(75).5.
Full text
4
DOVNAR, LARISA. "VILNIAUS VAIDMUO XX A. PRADŽIOS BALTARUSIŲ SPAUDOS ATGIMIMO PROCESE: IDĖJINIAI IR ASMENINIAI RYŠIAI." Knygotyra 52 (January 1, 2015): 197–210. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v52i0.7876.
Full textAbstract:
Белорусский государственный университет культуры и искусств,Кафедра теории и истории информационно-документных коммуникацийул. Рабкоровская 17, Минск, 220007, Республика БеларусьE. mail: loradounar@gmail.comStraipsnio metodologinis pagrindas – Vilnius kaip bendra lietuvių ir baltarusių kultūrinė erdvė ir kultūrinė atmintis. Per ryšius su kitomis tautomis tame pačiame kultūros kontekste kristalizavosi sudėtingas baltarusių nacijos tapatybės paieškos procesas (sambūvis toje pačioje daugianacionalinėje aplinkoje ir kultūrinės tolerancijos išlaikymas). Straipsnyje parodyta baltarusių knygos kultūros nacionalinės formos genezė atsižvelgiant į dominuojančius kultūros tipus: lenkų kultūrą ir rusų kultūrą (po 1864 m.), taip pat susiejant su idėjiniais judėjimais (šviečiamuoju, nacionaliniu išsivaduojamuoju, narodnikų, socialdemokratų). Idėjinės lenkų, baltarusių ir lietuvių sąveikos pastebimos V. Dunino-Martinkevičiaus, M. Akelaičio, A. Kirkoro, V. Korotinskio, K. Kalinausko (1850–1860), M. Jankaus, M. Abramovičiaus, Š. Boguševičiaus, Z. Nagrodskio, J. Karlovičiaus, V. Ančico (XIX a. paskutinis dešimtmetis), A. ir I. Luckevičių, V. Ivanovskio, A. Paškevič, A. Burbio, S. Kairio, V. Biržiškos (XX a. pradžioje) veikloje. Nagrinėjamos baltarusių spaudos atgimimo sąlygos, lyginant jas su lietuvių ir ukrainiečių. Ypatingas dėmesys skiriamas pirmiesiems legaliems Vilniaus laikraščiams baltarusių kalba – „Naša dolia“ ir „Naša niva“ (1906), siejamiems su politine organizacija „Belaruskaja sacylističnaja gramada“ ir idėjine bei asmenine lenkų ir lietuvių sąveika – partine, nacionaline, kultūrine, literatūrine, publicistine, leidybine, spaustuvine, knygų prekybos. Laikraštis „Naša niva“ (1906–1915), spausdintas kirilikos ir lotyniškuoju šriftais, o po 1912 metų – tik kirilikos, tapo baltarusių nacionalinio gyvenimo centru. Jis palaikė ryšius su tokiais lietuvių kultūros veikėjais kaip J. Biliūnas, Liudas Gira, K. Stiklius, M. K. Čiurlionis, M. Lastauskienė, S. Pšibiliauskienė, G. Landsbergis-Žemkalnis, A. Jakštas, S. Šimkus ir kt. „Naša nivos“ bendradarbių tolerancijos lygį yra pabrėžę tokie politikos veikėjai kaip M. Römeris. Kultūrinė šviečiamoji veikla, kartu ir leidybinė, vyravo formuojant baltarusių etnokalbinę nacionalinę idėją. Todėl Vilnius baltarusiams – tai vieta, kur radosi nacionalinė spauda, tapusi ne tik baltarusių kalbos, literatūros, knygų, kultūros, bet ir baltarusių tautos žadinimo fenomenu.
5
Tūtlytė, Rita. "Tylusis modernizmas lietuvių literatūroje." Literatūra 56, no. 1 (2016): 68–80. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2014.1.9779.
Full textAbstract:
Straipsnis rašytas Greifsvaldo universitete skaitytos paskaitos pagrindu. Siekta supažindinti svetimkalbę auditoriją su lietuvių „tyliojo modernizmo“ (1962–1982) poezijos ypatybėmis. Trumpai pristatomos laikotarpio politinės ir kultūrinės įtampos. Poezija apžvelgiama keliais lygmenimis: analizuojama eilėraščio struktūros kaita („aš“ suskilimas, vaizduotės galia, erdvės ir laiko interpretacijos, simultaniška vaizdų tėkmė, kalbos provokavimas); dėmesys telkiamas į visos kartos pasaulėvokos branduolį – atminties paradigmą ir tapatybės ieškojimą; taip pat į šių sandų raišką: gamtos, istorijos ir mito sampyną, kultūrinę ir istorinę vaizduotę. Sekama valstybės ženklo – Vyčio – poetinė interpretacija. Daroma prielaida, kad minėtos kartos poetų kultūrinėje-istorinėje vaizduotėje svarbi Vyčio – kaip valstybės simbolio – atmintis. Poetinės atminties lauke jis – nesistemiškai ir netgi neprogramiškai – atsiranda kaip vienas svarbiausių motyvų. Vyčio ženklas „tyliojo modernizmo“ poezijoje iškyla komplikuotais kodais, motyvų pyne, neišbaigtomis užuominomis ar XX amžiaus lietuvių mene (gobelenuose, Žalgirio mūšio paveiksluose, Čiurlionio tapybos vizijose, antspauduose, medaliuose, prieškarinės poezijos tekstuose) fiksuotomis emblemomis, ir veikia kaip „slaptieji sielų pokalbiai“. Lyrinio subjekto ir Vyčio emblemos meninis „išardymas“, „išskaidymas“ – tai specifinis kultūros atminties poetinis gestas „tyliojo modernizmo“ poezijoje, meninėmis vizijomis, užuominomis nurodantis į suirusį, nevientisą žmogų ir į sužlugdytą, suardytą valstybę.
6
BLIŪDŽIUVIENĖ, NIJOLĖ. "VIENTISOS KULTŪROS PAVELDO SKAITMENINĖS APLINKOS KŪRIMAS: STANDARTIZACIJOS ASPEKTAS." Knygotyra 57 (January 1, 2011): 190–206. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v57i0.1483.
Full textAbstract:
Vilniaus universiteto Knygotyros irdokumentotyros institutas,Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: nijole.bliudziuviene@kf.vu.ltStraipsnyje nagrinėjama standartizacijos reikmė kuriant bendrą Europos Sąjungos kultūros erdvę ir standartizacijos procesai Lietuvos atminties institucijų kultūrinės integracijos kontekste. Keliamas klausimas, kaip standartizacija gali suartinti atminties institucijas, skatinti jų partnerystę ir integraciją. Daroma išvada, kad kultūrinė integracija ir standartizacinė integracija gali būti laikomos naujais atminties institucijų vientisos kultūros paveldo skaitmeninės erdvės kūrimo veiksniais.
7
Rubavičius, Vytautas. "VILNIAUS SENAMIESTIS – GYVOSIOS KULTŪRINĖS ATMINTIES ŠERDIS." JOURNAL OF ARCHITECTURE AND URBANISM 35, no. 4 (2011): 231–37. http://dx.doi.org/10.3846/tpa.2011.24.
Full textAbstract:
In the Western world, cities and urban networks are the basic cultural and civilizational force. Urban historical heritage grounds and strengthens identities of urban communities, which are essential for civilizational development. Cities are visual shapes of the processes of local social and international relations and cultural production. The identities of urban communities are formed not only by their urban lifestyles, but also by urban visual surroundings with cultural and religious symbols and meanings. Urban historical heritage is the source of urban uniqueness and identity, thus it plays an important role in cultural memory formation and maintenance. The old town is the core of this kind of heritage where “genetical” programme of urban development is inscribed. In addition, the Old Town of Vilnius embodies the main features of Lithuanian historical statehood. Thus, the criteria of urban developmental works in the Old Town area should rely on the tasks of the reinforcing both urban space structure and the features of urban identity and exceptionality, and also on the sustainment and spread of cultural historical memory ensuring identity of the urban community. Santrauka Vakarų pasaulyje miestai ir jų ryšių tinklai yra pagrindinė civilizacinės plėtros ir kultūrinės kūrybos galia. Istorinis urbanistinis paveldas yra ne tik civilizacijos gėrybių sankaupa: jis palaiko ir tvirtina civilizacijos plėtrai būtinus miesto bendruomenių tapatumus. Miestai yra regimas vietinių socialinių santykių, tarptautinių ryšių ir kuriamos kultūros erdvinės raiškos pavidalas. Miesto bendruomenių tapatumus formuoja ne tik miestiškų gyvenimo būdų visuma, bet ir regimi miestiški vaizdai, taip pat su jais siejami istoriniai kultūriniai bei sakraliniai simboliai ir prasmės. Istorinei kultūrinei atminčiai palaikyti bei tvirtinti svarbus yra tas urbanistinis paveldas, kuriame glūdi miesto tapatumo ir išskirtinumo bruožai, įsitvirtinantys kultūrinėje atmintyje. Tokio paveldo branduolys ir šerdis, kurioje tarsi įrašyta „genetinė“ konkretaus miesto raidos programa, – yra Senamiestis. Vilniaus Senamiestis savaip įkūnija ir Lietuvos valstybingumo bruožus. „Genetiniai“ miesto tapatumo ir išskirtinumo bruožai yra ir šiuolaikinės urbanistinės paveldo ekonomikos, taip pat kultūros industrijų „ištekliai“. Todėl urbanistinės veiklos Senamiestyje kriterijai turėtų būti jo urbanistinės erdvinės struktūros, tapatumo ir išskirtinumo bruožų tvirtinimas, kultūrinės atminties gaivinimas ir sklaida, stiprinant miesto bendruomenės istorinių šaknų pajautą – įsigyvenimą į miestą, taip pat paveldo ir kultūros industrijų išteklių gausinimas. Klausimas, kodėl iki šiol Lietuvoje dar nėra deramai suvokta Senamiesčio svarba valstybingumui ir nacionaliniam tapatumui tvirtinti, istorinės kultūrinės atminties gyvybingumui stiprinti, kūrybingai miesto bendruomenei ugdyti?
8
Latvytė-Gustaitienė, Neringa. "Žydų muziejus Vilniuje: pirmieji bandymai įprasminti trauminę patirtį ir skatinti tvarią atmintį." Knygotyra 71 (December 19, 2018): 130–60. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v71i0.12258.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
 Žydų muziejus Vilniuje, įkurtas 1944 m. rudenį Holokaustą išgyvenusiųjų pastangomis ir jų vadintas „mūsų Luvru“, užėmė ypatingą vietą kolektyvinėje litvakų atmintyje. Tai buvo pirmasis ir unikalus bandymas Rytų Europoje pristatyti nacių ir vietinių kolaborantų vykdytą masinį žydų naikinimą kulkomis ir nacių koncentracijos stovyklų dujų kamerose, kultūrinių ir dvasinių vertybių grobstymą bei išgyvenusiųjų pastangas surinkti ir išsaugoti žydiško paveldo likučius. Muziejus buvo tas savotiškas genius loci – gyva, tiek materialiai, tiek mentališkai įprasminta bendruomenės dalis, kelianti emocijas, teikianti savotišką saugumo jausmą ir skatinanti dialogą. Deja, sovietinė valdžia, neįžvelgusi muziejaus unikalumo ir neįvertinusi jo veiklos svarbos, antisemitinės kampanijos įkarštyje 1949 m. birželį šią atminties instituciją uždarė, o sukauptus rinkinius ir eksponatus išdalijo Lietuvos muziejams ir archyvams, bibliotekoms. Taip žydų istorija, kultūra ir tradicijos, masinio žydų naikinimo tema buvo nustumta į istorijos užribį 40-čiai metų. (De)koduojama dvigubos atminties standartais buvo palaikoma vadinamoji virtuvinių bendruomenių kontratmintis ar gana nykiai viešumoje pasirodanti perdirbta atmintis kaip atsvara hegemoniniam naratyvui. Būtent veikiant pastarajai, 1989 m. rugsėjį buvo atkurtas Lietuvos valstybinis žydų muziejus, kurio pirmoji paroda „Katastrofa“ buvo vienintelė Holokausto paroda buvusiose sovietinio bloko šalyse. Vėliau įgavusi atskiro muziejaus filialo, pavadinto Holokausto ekspozicija, statusą, 2010 m. renovuota, tačiau išlaikiusi pokarinio Žydų muziejaus parodos gaires, ji sulaukia didelio lankytojų dėmesio ir skatina tvarią atmintį.
9
Fantin, Emmanuelle. "NOSTALGIŠKA VAIZDUOTĖ IR REKLAMA: PRAEITŲ LAIKŲ KAIMELIO ATVEJIS." Literatūra 59, no. 4 (2018): 97. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2017.4.11246.
Full textAbstract:
Kaip medijų diskurse kuriamas „mielosios Prancūzijos“ vaizdinys? Straipsnyje pasitelkus praeities laikų kaimelio atvejį analizuojamos kultūrinės nostalgijos reprezentacijos dabartinėje televizijos reklamoje. Tiriama, kokiais būdais komercinis diskursas pavirsta kultūrinės atminties kategorizavimo įrankiu ir, galiausiai suvienodinęs daugelio žmonių atsiminimus, pakeičia istorinį nuotolį ir nustato tam tikrą nostalgijos estetiką. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojamos „chronotopinės“ erdvės ir laiko vaizdinių reprezentacijų galimybės. Antroje dalyje tiriama praeities laikų kaimelio įvaizdžių reprezentacijų autentiškumo vertė kuriamuose „žanriniuose paveiksluose“, medijų diskurso steigiamose ir tradiciją išaukštinančiose vaizdinių reikšmėse.
10
NOORHANI, PIRET. "ESTŲ DIASPOROS KULTŪRINIO PAVELDO TINKLAI: PASTANGOS IR PATIRTIS." Knygotyra 50 (January 1, 2015): 236–43. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v50i0.7925.
Full textAbstract:
Estonian National MuseumVeski 32, 51014 Tartu, EstoniaE-mail: piretnoorhani@gmail.comTuoj po Antrojo pasaulinio karo palikę tėvynę estai pradėjo rinkti kultūrinį palikimą. Specialūs archyvai ir bibliotekos buvo įkurti Australijoje, Švedijoje, JAV ir Kanadoje. Kai kurie iš jų veikia ir dabar.Nuo devintojo XX a. dešimtmečio Estijos institucijos pradėjo kaupti emigrantų kultūros palikimą. Suformuotos didelės kolekcijos, atliekami jų tyrimai. Estijos archyvarai, bibliotekininkai ir muziejininkai užmezgė daug bendradarbiavimo ryšių su estų bendruomenėmis visame pasaulyje.Nuo 2005 m. kovo pagrindinių Estijos atminties institucijų atstovai susirinko aptarti būsimo bendradarbiavmo. Buvo įkurta Estijos Santraukaarchyvų užsienyje speciali darbo grupė, kuri vykdo kelis reikšmingus projektus. Ji sukūrė interneto svetaines Estijos archyvams užsienyje ir BaltHerNet – daugiakalbį Baltijos šalių (Estijos) archyvų kolekcijų portalą.2008 m. sausį įkurta ne pelno organizacija BaltHerNet. Jos tikslas – plėtoti ir administruoti portalą, puoselėti bendradarbiavimą tarp valstybinių ir privačių archyvų, muziejų, bibliotekų ir kitų institucijų, kaupiančių ir studijuojančių Baltijos valstybių diasporų kultūrinį palikimą. Šią veiklą remia ne tik atminties institucijos, bet ir Estijos švietimo ir mokslo ministerijos Tėvynainių programa.
11
Kraniauskienė, Sigita. "„Čia ne(buvo) Lietuva“: Klaipėda po Antrojo pasaulinio karo – naujosios visuomenės prisiminimai." Sociologija. Mintis ir veiksmas 41, no. 2 (2018): 169–98. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2017.2.11726.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
 Straipsnyje svarstomas klausimas, kaip kultūrinės, tautinės ir generacinės atminties struktūros lemia praeities pasakojimų reprodukavimą ir kaip šios struktūros padeda visuomenės metanaratyvus pritaikyti individualiems prasmės kūrimo bei interpretavimo poreikiams. Straipsnyje analizuojamas sudėtingas ideologijos ir biografinės atminties santykis: kokias išraiškas įgyja naujos visuomenės sovietinė ideologema asmeniniuose žmonių gyvenimo pasakojimuose apie savo gyvenimą pokarinėje Klaipėdoje? Kaip buvo kuriamas naujos visuomenės vaizdinys ir kokie jo struktūriniai komponentai aktualizuojami asmeninėse istorijose šiandieninėje rusakalbių bendruomenėje, kuri buvo itin gausi pokario Klaipėdoje ir aktyviai kūrė miesto tapatybę?Straipsnio pradžioje trumpai pristatomos bendresnės šio tyrimo ištakos ir paaiškinama, kodėl analizei pasirinkta Klaipėdos rusakalbių bendruomenė. Reziumuojant istorines studijas apie rusakalbių gyventojų migracijos procesus pokario Lietuvoje, parodomas socialinis kontekstas, formavęs kolektyvinės patirties ir atminties struktūras. Vėliau pereinama prie analitinio modelio pristatymo, paaiškinamos metodologinės ir empirinės medžiagos analizės prielaidos. Analizėje siekiama nustatyti, kiek rusakalbių šeimos istorijų naratyvuose naudojami struktūriniai rusifikuotos sovietinės tapatybės ideologijos komponentai ir kiek jie transformuojami. Tyrinėjant šias transformacijas lemiančius veiksnius siekiama parodyti kompleksiškas sąsajas tarp tiesioginės ir netiesioginės patirties, kolektyvinės atminties, kaip ideologinio darinio, ir miesto, kaip įvairių socialinių grupių gyvenamosios erdvės. Rusakalbių klaipėdiečių šeimos istorijų naratyvų analizė atskleidžia, kad šių žmonių papasakotos šeimos istorijos pertvarkomos paisant tiek asmeninių ir kartos poreikių, tiek siekiant išlaikyti lojalumą ne tik šeimai, bet ir valstybei, kurioje pasirinkta gyventi.
12
Mureika, J. "Meno kūrybos subjekto analizė." Problemos 36 (January 1, 2015): 123–24. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1987.0.7218.
Full textAbstract:
1984 m. gruodžio 21 d. Maskvos M. Lomonosovo valstybiniame universitete VISI Estetikos katedros vedėjas doc. A. Gaižutis apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją „Dvasinis kūrybinis menininko potencialas“. Oficialieji oponentai: prof. S. Rapoportas, doc. M. Afasiževas, prof. V. Mazepa. Disertacijoje nagrinėjamos menininko profesijos atsiradimo socialinės kultūrinės prielaidos, nemarksistinės estetikos atstovų mėginimai atskleisti meninės veiklos prigimtį, analizuojama menininko psichinės pusiausvyros problema, kūrybos tikslo sąveika su įkvėpimu, vaizduote, mąstymu, emocijomis ir atmintimi (estetiniu patyrimu). Daug dėmesio skiriama kritiškumo analizei.
13
Eidukevičienė, Rūta. "PRAEITIES (RE)KONSTRAVIMAS NAUJAJAME VOKIEČIŲ ŠEIMOS ROMANE (REMIANTIS JULIJOS FRANCK ROMANU DIE MITTAGSFRAU)." Literatūra 50, no. 5 (2016): 35. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2008.5.10229.
Full textAbstract:
Pastaraisiais metais šeimos romano žanras Vokietijoje išgyveną savotišką renesansą. Prie šio populiarumo itin prisidėjo trečiosios pokario kartos pastangos rekonstruoti šeimos istoriją, ypač senelių kartos išgyvenimus XX a. istorinių kataklizmų metu. Remiantis Julijos Franck romanu Die Mittagsfrau, kuris 2007 m. buvo pripažintas geriausiu Vokietijos romanu, straipsnyje aptariami naujojo šeimos romano turinio ir formos bruožai (autobiografinio vaizdavimo ir fikcijos sintezė, istorinio konteksto susiaurinimas iki vienos šeimos likimo, jaunosios kartos pastangos suprasti, o kartais netgi pateisinti senelių ir tėvų veiksmus tarpukario ir karo metais, keleto pasakojimo perspektyvų derinimas ir kt.). Autorė romane bando ne tiek atkurti, kiek sukurti niekada nematytos močiutės (iš dalies ir tėvo) gyvenimo istoriją, tačiau skirtingai nei daugelis kitų vokiečių autorių ji neaprašinėja paties praeities rekonstravimo, t. y. šeimos relikvijų ar istorinių šaltinių paieškos, proceso. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į šeimos tarpusavio santykių bei intymių vidinių moters išgyvenimų vaizdavimą, tačiau kartu paliečiamas ir bendras XX a. politinis bei socialinis kontekstas, pvz., 3-ojo dešimt. ekonominė krizė, Berlyno bohemos gyvenimas, nacionalsocializmo iškilimas, žydų persekiojimas, pokario suirutė. Toks istorinio pobūdžio šeimos romanas atskleidžia prieštaravimus tarp individualios ir oficialiosios atminties, atliepia aktualias istorines diskusijas bei prisideda prie kultūrinės vokiečių tautos atminties formavimo.
14
Sėdaitytė, Edita. "SOVIETINĖS CENZŪROS ISTORIOGRAFIJA: PAGRINDINĖS TYRIMŲ KRYPTYS IR CENZŪROS SAMPRATOS." Knygotyra 69 (October 31, 2017): 84–102. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v69i0.10944.
Full textAbstract:
Sovietinė cenzūra nėra tik viešojo sektoriaus (spaudos ir masinio informavimo priemonių) kontrolė, tai kompleksinis reiškinys, apimantis daugybę sričių – nuo viešosios iki privačiosios erdvės, nuo institucinės, reglamentuotos kontrolės iki vidinės savicenzūros. Tad cenzūros tyrimai aktualūs įvairių mokslo sričių atstovams. Straipsnio tikslas – išnagrinėti sovietinės cenzūros sampratas ir tyrimų kryptis istoriografijoje. Rengiant straipsnį buvo analizuoti moksliniai darbai, kuriuose įvairiais aspektais paliečiami sovietinės cenzūros klausimai. Pastebėta, kad cenzūros klausimai nagrinėjami ir bendrame sovietinės okupacijos istorijos kontekste, ir tik sovietmečio kultūrinį gyvenimą, KGB veikimo priemones, menininkų kūrėjų santykį su sistema, spaudos ir leidybos istoriją bei atminties institucijų veiklą analizuojančiuose darbuose. Vien tik cenzūrai skirtuose tyrimuose daugiausia susitelkiama į cenzūrą vykdžiusių institucijų veiklos analizę. Cenzūros raiška atminties institucijose nagrinėjama analizuojant bibliotekų fondų valymo, knygų naikinimo (bibliocido), specialiųjų fondų kūrimo klausimus. Lietuvos istorikai sovietinės cenzūros reiškinį pateikia kaip režimo primestą, vienapusę totalitarinę kontrolę. Užsienio autoriai dažniau remiasi Pierre’o Bourdieu ir Michelio Foucault teorijomis, į cenzūrą žvelgia ir kaip į kontrolę, ir kaip į pozityvią kultūrą bei vientisą viešąją komunikaciją formuojančią galią. Cenzūros samprata ir apibrėžimas tyrimuose varijuoja nuo institucinio, valstybės vykdomo spaudos suvaržymo iki cenzūros kaip „ribų“ ar „informacinio barjero“ suvokimo. Cenzūra gali būti nagrinėjama ir kaip veikianti institucija, ir kaip tos institucijos veikimo priemonės, ir kaip masinės komunikacijos ypatybė.
15
Sėdaitytė, Edita. "SOVIETINĖS CENZŪROS ISTORIOGRAFIJA: PAGRINDINĖS TYRIMŲ KRYPTYS IR CENZŪROS SAMPRATOS." Knygotyra 69, no. 69 (2017): 84. http://dx.doi.org/10.15388/knygotyra.2017.69.10944.
Full textAbstract:
Sovietinė cenzūra nėra tik viešojo sektoriaus (spaudos ir masinio informavimo priemonių) kontrolė, tai kompleksinis reiškinys, apimantis daugybę sričių – nuo viešosios iki privačiosios erdvės, nuo institucinės, reglamentuotos kontrolės iki vidinės savicenzūros. Tad cenzūros tyrimai aktualūs įvairių mokslo sričių atstovams. Straipsnio tikslas – išnagrinėti sovietinės cenzūros sampratas ir tyrimų kryptis istoriografijoje. Rengiant straipsnį buvo analizuoti moksliniai darbai, kuriuose įvairiais aspektais paliečiami sovietinės cenzūros klausimai. Pastebėta, kad cenzūros klausimai nagrinėjami ir bendrame sovietinės okupacijos istorijos kontekste, ir tik sovietmečio kultūrinį gyvenimą, KGB veikimo priemones, menininkų kūrėjų santykį su sistema, spaudos ir leidybos istoriją bei atminties institucijų veiklą analizuojančiuose darbuose. Vien tik cenzūrai skirtuose tyrimuose daugiausia susitelkiama į cenzūrą vykdžiusių institucijų veiklos analizę. Cenzūros raiška atminties institucijose nagrinėjama analizuojant bibliotekų fondų valymo, knygų naikinimo (bibliocido), specialiųjų fondų kūrimo klausimus. Lietuvos istorikai sovietinės cenzūros reiškinį pateikia kaip režimo primestą, vienapusę totalitarinę kontrolę. Užsienio autoriai dažniau remiasi Pierre’o Bourdieu ir Michelio Foucault teorijomis, į cenzūrą žvelgia ir kaip į kontrolę, ir kaip į pozityvią kultūrą bei vientisą viešąją komunikaciją formuojančią galią. Cenzūros samprata ir apibrėžimas tyrimuose varijuoja nuo institucinio, valstybės vykdomo spaudos suvaržymo iki cenzūros kaip „ribų“ ar „informacinio barjero“ suvokimo. Cenzūra gali būti nagrinėjama ir kaip veikianti institucija, ir kaip tos institucijos veikimo priemonės, ir kaip masinės komunikacijos ypatybė.
16
Dautartienė, Margarita. "Egodokumentų leidyba Lietuvoje 1991–2015 m.: Vytauto Kubiliaus publikuoti laiškai ir dienoraščiai." Bibliotheca Lituana 4 (November 4, 2018): 21–40. http://dx.doi.org/10.15388/biblita.2017.12125.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
 XX a. 10 dešimtmetyje Lietuvos visuomeniniame gyvenime vykę pokyčiai buvo lūžio metas leidyboje – šalia penkių valstybinių leidyklų savo veiklą pradėjo 480 komercinių leidybos įmonių. Lietuvos dėmesio centre atsidūrė individas, siekiantis savo egzistavimą skelbti kaip istorijos dalyvio, liudininko istoriją. Atgimimo pradžioje ypač suklestėjo autobiografinis rašymas, emocinis ir estetinis santykis su tikrove padidino egodokumentų svarbą. Taigi egodokumentų sklaida per tradicinę ir skaitmeninę leidybą tampa svarbia kultūrinės atminties saugykla, o individo raiška socialiniuose tinkluose jau virsta aktualia egodokumentikos sklaidos socialinėse medijose tyrimų tema. Pirmoje straipsnio dalyje autorė analizuoja tradicinės ir skaitmeninės egodokumentų leidybos Lietuvoje repertuarą, taip pat egodokumentikos raišką socialinėse medijose. Antroje dalyje kaip atvejį tiria tris publikuotas autodokumentines Vytauto Kubiliaus knygas: Lauksiu atsakymo: laiškai, novelės (2006); Dienoraščiai I dalis (1945– 1977) (2006) bei Dienoraščiai II dalis (1978–2004) (2007).
17
Pilipaitytė, Gerda. "Sugrįžimas į atminties vietą: kultūrinė trauma Mariaus Macevičiaus dramoje „Antoškos kartoškos“ ir Jerónimo Lópezo Mozo dramoje „El olvido está lleno de memoria“." OIKOS: lietuvių migracijos ir diasporos studijos 29, no. 1 (2020): 133–47. http://dx.doi.org/10.7220/2351-6561.29.8.
Full text
18
Čiubrinskas, Vytis. "Transnacionalinis identitetas ir paveldas: lietuviškumas diasporoje." Sociologija. Mintis ir veiksmas 16 (October 29, 2005): 41–54. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2005.2.5996.
Full textAbstract:
Manipuliavimas bet kuriuo ir bet kurio paveldo – ypač tautinio – aspektu vyksta ne tik ir ne tiek tautinės valstybės viduje, bet nė kiek nemažiau ir už jos ribų. Emigrantus, pabėgėlius, deportuotuosius ir kitus persikėlusius ar perkeltuosius sieja ne tik socialinė atmintis apie „namų šalį“, bet ir transplantuoti, reprodukuojami bei sumeistraujami tautiniai paveldai. Šio rašinio tikslas – nubrėžti kai kurių socialinių strategijų, socialinių tinklų, įvaizdžių ir diskursų kontūrus, bendrais bruožais aptarti su konkrečiu etniškumu/nacionalumu sukibusio tapatumo kultūrines praktikas, kitaip sakant lietuviškumą – kaip savitą lietuviškos kultūros ir paveldo formą; t. y. kaip „lietuviškumą“ įsivaizdavo ir įsivaizduoja, konstravo ir tebekonstruoja bei/ar siekia užginčyti skirtingos Amerikos lietuvių bangos ir kartos. Remiuosi 2000–2002 m. JAV Vidurio Vakarų valstijose atliktų antropologinių lauko tyrimų duomenimis. Didžiausias dėmesys skirtas Rytų ir Pietų Ilinojaus (įskaitant Westville, Collinsville, West-Frankfort ir Herrin) bei Misurio (St. Louis miesto rytinės dalies) valstijų buvusių angliakasių bendruomenių likučiams bei lietuvių gyvenamiesiems rajonams Èikagoje (įskaitant Brighten Park ir Marquette Park).
19
Ladyš, Violeta. "Sentikių paveldas Vilniuje ir jo panauda kultūriniam turizmui." Slavistica Vilnensis 62 (October 26, 2018): 307–20. http://dx.doi.org/10.15388/slavviln.2017.62.11698.
Full textAbstract:

 [straipsnis ir santrauka lietuvių kalba, santraukos anglų ir rusų kalbomis]
 „Istoriniai miestai tiek savo kilme, tiek dabartine padėtimi dažniausiai būna daugiataučiai, daugiakonfesiniai ir daugiakultūriai“ [Čepaitienė 2008, 51]. Todėl istoriniai miestai tampa tokiomis erdvėmis, kuriose sąveikauja ne tik skirtingos etninės ir / ar konfesinės bendruomenės, bet ir jų kurtas bei miesto erdvėje išlikęs paveldas. Kultūrinio turizmo sektoriaus plėtra suteikia prielaidų konfesinių mažumų kultūros paveldo objektams bei atminties vietoms pristatyti ir (iš)saugoti. Šiuo atveju sentikių konfesinės mažumos kultūros paveldo pristatymas Vilniaus miesto erdvėje leidžia užmegzti ne tik šios konfesinės mažumos ir kitų lokalių grupių bei atvykstančių į Vilnių asmenų dialogą. Straipsnio tyrimo objektas – sentikių paveldas Vilniuje. Straipsnyje išskiriami materialūs kilnojamojo ir nekilnojamojo sentikių kultūros paveldo bei sentikių atminimą įamžinantys objektai. Pateikiama XIX a. antrosios pusės – XX a. kelionių vadovų po Vilnių apžvalga, išskiriamos pagrindinės sentikių reprezentavimo tendencijos.
20
Pažėraitė, Aušra Kristina. "LINGVISTINIAI TAPATYBĖS VIRSMAI." Religija ir kultūra 6, no. 1-2 (2009): 69–83. http://dx.doi.org/10.15388/relig.2009.1.2775.
Full textAbstract:
Straipsnyje atliktas vieno iš naujausių religinių judėjimų Rusijoje, pavadinimu „Senosios Rusijos pravoslavų sentikių-inglingų bažnyčia“ (Древнерусская церковь православных староверов-инглингов), tyrimas. Tai neopagoniškasis judėjimas, kurio įkūrėjas Aleksandras Jurjevičius Chinevičius, naudodamas įvairias lingvistines manipuliacijas, savo paties nežinia iš kur paimtas ir vis plačiau tiek popieriniu, tiek elektroniniu pavidalu platinamas „Slavų Vedas“, bando pagrįsti savo pretenzingą doktriną apie slavų (turimi omenyje rusai)-arijų kilmę iš protėvių-dievų (Peruno) prieš daugelį šimtų tūkstančių, jei ne milijonų metų, kitose planetose, iš kurių atkeliavę į Žemę čia užėmė šiaurės pusrutulį. Slavų-arijų kultūra pagal jo (ir kitų šio rato neopagonių autoritetų, visų pirma Trechlebovo) doktriną, buvo visų didžiųjų civilizacijų pradininkė, bet krikščionybės diegimo laikais Europos tautos iš jų pavogė jų istoriją ir pasisavino jų nuopelnus, bandė sunaikinti jų kultūrinę atmintį, primesdami jiems žeminantį įvaizdį, esą iki X amžiaus jų tiesiog nebuvo, o jeigu kas ir buvo, tai tamsi neišmani liaudis... Tyrime buvo atlikta Chinevičiaus „lingvistinio metodo“ analizė, kurios metu paaiškėjo, kad jis naudojasi kai kuriais judėjų Kabalos interpretaciniais metodais, kurie visiškai natūraliai tinka semitų kalboms dėl jų specifikos, bet netinka indoeuropiečių kalboms. Dėl to Chinevičius priverstas iškraipyti ir perdaryti rusų kalbą pagal semitų kalbų struktūrą, nepamiršdamas aiškinti, kad šie metodai – taip pat senoviniai rusų metodai, kuriuos kažkas iš jų pasisavino. Kaip pirmavaizdis tiriant šiuos kabalistinius metodus buvo pateikti keli pavyzdžiai su komentarais iš Zoharo.Pagrindiniai žodžiai: inglingai, Kabala, lingvistika, neopagonys, rasizmas.Linguistical Transformations of IdentityAušra Kristina PažėraitėSummary In this paper I presented an analysis of a recent religious movement in Russia, called “The Old Russian Pravoslavian Old Believers – inglingian Church“ (Древнерусская церковь православных староверов-инглингов). This neo-pagan movement, whose founder, Alexander Yuryevich Hinevich, using a variety of linguistic manipulation and “Slavonic Vedas” of unknown origins, increasingly spreading up in paper and electronic format, – is trying ambitiously justify his doctrine of the genetic origins of ancestors of Slavic (having in mind Russian) – Aryan peoples going down to gods (namely Perun) for many hundreds of thousands, if not millions, years ago, who descended here, on the planet Earth from other planets, and occupied the northern hemisphere. Slavic-Aryan culture, in accordance with his doctrine (and of the rest of close to his church neo-pagan authorities, in particularly that of Trehlebov’), has been a real originator of all great civilizations in the World, but during the time of introduction of Christianity in Russia other nations “have robbed their history and their cultural advancements” trying to destroy their national memory by imposing them degraded self-images... In this study is presented analysis of “linguistic approach” of Hinevich, which revealed, that he uses a series of interpretative methods of Jewish Kabbalah, which fit naturally to semitic languages, but not so well to Indo-European ones. What results in distortion made by Hinevich of Russian language rules to fit those interpretative methods, not neglecting to explain that these techniques are also old Russian techniques, which were from them took off. As a possible prototype of these Kabbalistic methods was presented some examples from the Zohar with commentaries.Keywords: ingliizm, Kabbalah, hermeneutics, racism, neopagans.
21
Brazauskas, Nerijus. "„Kultūrinės atminties“ ir „komunikacinės atminties“ diskursai kaip Mariaus Katiliškio kūrybos intertekstai." Lituanistica 62, no. 3 (2016). http://dx.doi.org/10.6001/lituanistica.v62i3.3378.
Full textAbstract:
Straipsnyje tiriami kultūrinės atminties ir komunikacinės atminties diskursai kaip Mariaus Katiliškio kūrybos intertekstai, remiantis Jano Assmanno ir Maurice’o Halbwachso kolektyvinės atminties koncepcijomis, Renate’os Lachmann intertekstualumo samprata. Nagrinėjami pagrindiniai Katiliškio kūriniai, rašyti nuo 1931 m. iki 1975 m. imtinai. Žagarės miesto gyventojo kolektyvinės atminties diskursas yra pagrindinis ankstyvosios poetinės kūrybos intertekstas. Novelių ir apsakymų rinkiniuose intertekstiškai dominuoja komunikacinės atminties diskursas, kurį istoriniai įvykiai vėliau pavertė istorinės atminties diskursu. Katiliškio sukurti romanai analizuojami kolektyvinės, individualios ir asmeninės tapatybės aspektais. Tyrimas atskleidžia, kad kultūrinės atminties diskursas Katiliškio kūryboje yra intertekstas, aktualizuojantis ne tik kultūros atmintį, bet ir istorijos diskursą. Komunikacinės atminties diskursas meniniuose tekstuose yra autoriaus biografijos intertekstas. Minėtos atmintys literatūros kūriniuose yra intertekstai, konstruojantys atminties diskursą.
22
Grigas, Romualdas. "Lietuvių tautos paveldas - šalies tapatumo pagrindas." Relevant Tomorrow, June 5, 2009. http://dx.doi.org/10.51740/rt.vi.481.
Full textAbstract:
Straipsnis grindžiamas socialinės antropologijos, socialinės organizacijos, tautotyros, sistemų teorijos ir kitomis įžvalgomis. Pateikiama šiuolaikinė tapatumo (ir jį skatinančių veiksnių) samprata. Išskirtinis dėmesys skiriamas tautinio tapatumo prigimties prieštaringumui. Aptariamos dvi tautinio bei valstybinio sąmoningumo atmainos: utilitarinė-pragmatinė ir istorinė-kultūrinė, kurios tiesiogiai sietinos su tapatumo raiška. Bandoma paaiškinti lietuvių tautos tapatumo esminių pasikeitimų, taip pat valstybės atotrūkio nuo etninės tautos priežastis. Akcentuojamas istorinės atminties ir kultūrinio paveldo vaidmuo, palaikant tautos tvarumą ir valstybės integralumą. Šis sisteminės analizės aspektas plėtojamas pasitelkus tuos konkrečius reiškinius, kurie lietuvius išskiria iš aplinkinių tautų. Plačiau kalbama apie piliakalnius ir lietuviškąsias sutartines – tas istorinės atminties ir kultūros paveldo struktūras, kurios taip pat gali būti vertinamos ir pristatomos kaip neabejotini Europos civilizacijos įdirbio elementai.
23
Bliūdžiuvienė, Nijolė. "Atminties institucijų standartizacinė integracija: nacionalinis lygmuo." Relevant Tomorrow, January 14, 2013. http://dx.doi.org/10.51740/rt.vi.446.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojama Lietuvos standartizacijos departamento technikos komiteto LST TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ veikla ir plėtra atminties institucijų kultūrinės ir standartizacinės integracijos procese.
24
Kiauka, Tomas. "Savas – svetimas Vydūnas: šiuolaikinės recepcijos ypatumai kultūrinės atminties kontekste." Res Humanitariae 19 (October 12, 2016). http://dx.doi.org/10.15181/rh.v19i0.1326.
Full text
25
Matonytė, Irmina, and Roberta Šiaudvytytė. "Didžiuojuosi Lietuva – Lietuvos politinio elito ir gyventojų požiūrių palyginimas." Parliamentary Studies, no. 25 (June 1, 2018). http://dx.doi.org/10.51740/ps.vi25.51.
Full textAbstract:
Tautinės tapatybės jausminė raiška nebūtinai kyla iš plačiai įsisąmonintų ir reflektuotų, bet vis dėlto iš daugiau ar mažiau aiškiai atpažįstamų kolektyvinių vertybių, simbolių, istorinės atminties akcentų etc. Piliečių tapatinimasis su tam tikra valstybe ir jos bendruomene neatsiranda „pagal nutylėjimą“, o yra nuolat kuriamas ir tapatybė labai priklauso nuo stipraus ar silpno vienijančio naratyvo, valstybės vardu vykdomos viešosios politikos sprendimų, valstybės situacijos ir pasiekimų tarptautinėje bendruomenėje ir pan. Straipsnis paremtas tyrimo, kokius Lietuvos – kaip valstybės ir socialinės-kultūrinės visumos (įsivaizduojamosios bendruomenės) – bruožus šalies gyventojai bei politinis elitas laiko vertais pasididžiavimo ir pagarbos, rezultatais. Pateikiami ir interpretuojami pagrindiniai Lietuvos politinio elito ir gyventojų požiūrių sutapimai ir skirtumai.
26
Stepukonienė, Inga. "Vandens motyvas Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos poezijoje." Lituanistica 62, no. 4 (2017). http://dx.doi.org/10.6001/lituanistica.v62i4.3429.
Full textAbstract:
Straipsnyje pasitelkus fenomenologinės analizės principus siekiama apžvelgti vandens motyvo svarbą dviejų baltų tautų poečių – Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos kūryboje. Reikšmingas Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos poetinio pasaulėvaizdžio elementas yra vanduo, savitai ženklinantis pasaulio ritmus ir žmogaus egzistenciją, glaudžiai susijęs su asmenybės saviidentifikacija. Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos poezijoje vandens stichija dažniausia įprasminama lietaus, sniego, ledo, ežero, jūros struktūra, kuria liudijama stipri gyvenimo manifestacija, viename lygmenyje simboliškai susiejant realybę ir iliuziją, realų ir anapusinį pasaulį. Vanduo Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos poezijoje yra ir mirties, ir gyvybės simbolis. Poečių kūrybą artina ryškios individo pastangos išsaugoti savą dvasinį pasaulį, savą kultūrinį „ego“ – etninę atmintį subrandinusį gimtosios aplinkos, kalbos, žmonių santykių lauką; jūros banga, lietus, sniegas, lašas – dažniausios vandens formos, eilėraščio poetinėje erdvėje įprasminančios šias gyvybės išlaikymo, sielos atgijimo, pabudimo semas. Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos kūrybą artina ir saviidentifikacijos paieškos: pasiaukojančios, atnašaujančios moters savastis. Darbo metodai: analitinis interpretacinis, aprašomasis, fenomenologinis, lyginamasis.