To see the other types of publications on this topic, follow the link: Kūryba.
Journal articles on the topic 'Kūryba'
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 50 journal articles for your research on the topic 'Kūryba.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Andriulytė, Algė. "Moterys dailininkės tarpukario Vilniuje." Acta Academiae Artium Vilnensis, no. 98 (December 20, 2019): 101–37. http://dx.doi.org/10.37522/aaav.98.2020.26.
Full textAbstract:
Nepaisant nuolat augančio susidomėjimo 1919–1939 m. Vilniaus daile, to meto moterų dailininkių kūryba yra beveik nežinoma. Tarpukario Vilniaus dailės istorijos diskurse dominuoja keleta ryškių asmenybių, tokių kaip Ferdynandas Ruszczycas, Ludomiras Sleńdzińskis, Jerzis Hoppenas, Bronislawas Jamonttas ir kiti. Visgi analizuojant šio periodo dailę, natūraliai kyla įvairūs klausimai: kokios moterys tuo metu kūrė Vilniuje ir Vilniui? koks jų likimas po 1939 m.? koks buvo jų vaidmuo ir kokia jų kūrybos reikšmė tarpukario visuomenėje, ir kodėl jų kūryba gali būti aktuali šiandien? Straipsnyje apžvelgiama 1919–1939 m. Vilniaus dailininkių kūryba, pristatomos keturios moterų kūrėjų kartos, aptariami jų darbai.
2
Drėma, Vladas. "Estetinės minties raida Lietuvoje 1770-1832 m. (IV)." Problemos 23 (September 29, 2014): 94–115. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1979.23.6250.
Full textAbstract:
Lietuvos estetikos raidai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje skirto straipsnio ketvirtojoje dalyje pristatomos E. Slovackio, J. Saundersono, L. Borovskio, A. Grozos estetinės pažiūros. E. Slovackio teigimu, grožis yra esminis meninės kūrybos tikslas. Meninė kūryba tobulina ir vysto protą, taurina širdį, skatina aukštoms mintims, vertoms laisvo žmogaus. Kūrėjas kuria naują jausmų ir vaizdinių tvarką, naują pasaulį. Vienintelis genijaus meninės kūrybos tikslas – patikti. Meninę kūrybą jis skirstė į dailiuosius mokslus (poeziją ir retoriką) ir dailiuosius menus (tapyba, skulptūra, grafika ir kt.). Gamtos grožis J. Saundersui yra tolimas nuo tikrojo grožio, kurį įkūnijo senovės graikų skulptūros. Meninėje kūryboje formos ypatybės priklauso nuo turinio savitumo. Jausmus ir aistras jis laikė reikšmingais kūrybos akstinais. L. Borovskis estetiką apibrėžė kaip meninės kūrybos teoriją, išreikštą dėsniais. Grožį jis laikė subjektyviu žiūrovo-skaitytojo emociniu pergyvenimu. Meninės kūrybos procese pabrėžė protą, racionalumą. L. Borovskio mokinys A. Groza savo disertacijoje aptarė ir vertino svarbiausias dailės teorijas nuo Aristotelio poetikos ir retorikos iki prancūzų mokyklos empirinio materializmo.
3
Šilbajoris, Rimvydas, and Vytautas Kubilius. "Ievos Simonaitytės kūryba." World Literature Today 63, no. 1 (1989): 142. http://dx.doi.org/10.2307/40145234.
Full text
4
Gaižutis, Algridas. "Kūryba ir absoliutas." Problemos 29 (September 29, 2014): 52–64. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1983.29.6385.
Full textAbstract:
Straipsnyje supažindinama su prancūzų filosofo B. Pascalio biografija, pagrindiniais kūrybos aspektais ir jo religine patirtimi, jo santykiu su Absoliutu. Aprašomi B. Pascalio gamtos tyrinėjimai, vaikystė, Paskalio teoremos išradimas ir materialistinis slėgio aiškinimas, susidomėjimas religija. Pirmiausia jam įtakos turėjo šv. Augustino sekėjai jansenistai, su kurių mokymu susipažino slaugomas jų vienuolių. B. Pascalio filosofinės pažiūros nuosekliausiai atsiskleidžia „Mintyse“ – žymiausiame, nebaigtame kūrinyje, sudarytame iš atskirų fragmentų. Jame samprotaujama apie žmogų, Dievą, pažinimo klausimus. Gamtos mokslai, skepticizmas ir racionalizmas nepajėgia atsakyti į klausimą, kas yra žmogus kaip etinė ir religinė būtybė. Žmogus padėtis gamtoje yra išskirtinė ir kartu prieštaringa. B. Pascalis siekė tokios pasaulio koncepcijos, kurioje kiekvienas elementas pasidarytų begalinės Visatos elementu, bet ne mistiniu jos atspindžiu, o universaliu, racionaliai suvokiamu ryšiu. Aptariami filosofo pateikti argumentai Dievo buvimui įrodyti, pavadinti „Paskalio lažybomis“. Pažymima B. Pascalio filosofinių idėjų įtaka romantizmo ir egzistencializmo filosofijai.
5
Jovaiša, Leonas. "Sėkmės kūrybos mokymo problema." Acta Paedagogica Vilnensia 15 (January 17, 2016): 10–28. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.2005.15.9722.
Full textAbstract:
Straipsnyje kalbama apie jaunimo ugdymą, kuriuo jis mokomas kurti sėkmingą gyvenimą tėvų šeimoje, sėkmingą mokymąsi, sėkmingą darbą, sėkmingą savo šeimos ateiti: gebėjimą sėkmingai veikti visuomenėje, ir bandoma analizuoti sėkmės kūrybos veiksnius šeimoje, mokykloje. Tuos veiksnius apibūdina tokie žodžiai kaip savigarba, refleksija, sėkmė, kūryba, projektas, planas, veikmė.
6
Михайлова, Галина. "Современное «ахматоборчество»: истоки, аргументы и смыслы." Literatūra 53, no. 2 (January 1, 2011): 78. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2011.2.2698.
Full textAbstract:
KOVA SU ACHMATOVOS „KULTU“: IŠTAKOS, ARGUMENTAI, PRASMĖS Galina Michailova Santrauka Straipsnyje analizuojamos galimos priežastys, dėl kurių šiuolaikiniame rusų literatūros moksle susiklostė tendencija demaskuoti Anos Achmatovos asmenybės bei kūrybos „kultą“ (A. Žolkovskio, L.Panovos, T. Katajevos darbai). Autorė savo dėstymą grindžia „literatūros lauko“ (P. Bourdieu) ir jo agentų funkcionavimo logika. Literatūros kūrėjui literatūros lauko rėmus legitimuoja tekstų kūryba, literatūros kritikui ir istorikui – kūrėjų gaminamos produkcijos ir pačių gamintojų interpretacija. Straipsnio autorė kelia hipotezę, jog kovos su Achmatovos „kultu“ radimasis susijęs su ta aplinkybe, kad ši kūrėja pažeidė literatūros lauko agentų „sutartinius įsipareigojimus“: jos asmens ir kūrybos mitologizavimo strategija labiau priklausė nuo jos pačios asmeninių pastangų, o ne profesionalių kritikų ir literatūros mokslininkų darbo. Atsižvelgiant į Achmatovos figūros svarumą rusų literatūros lauke, galima suprasti, kaip tai skausminga filologams, dalyvaujantiems konkurencinėje kovoje, per kurią struktūruojamas literatūros laukas. Straipsnyje pateikiama faktų, kaip meninių tekstų kūrėjai kovoja, kad jų, kaip rašytojų, definicija bei jų vertybių hierarchija patektų į sociokultūrinio vartojimo sritį. Achmatovą „demaskuojanti“ žymaus literatūros mokslininko A. Žolkovskio argumentacija straipsnyje apibrėžiama kaip ydinga ir susijusi su lyties analogijomis pagrįsta mąstysena.
7
Masiulis, Kęstutis. "Jono Šliūpo filosofinės kūrybos recepcija." Problemos 47 (September 30, 2014): 138–39. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1995.47.7047.
Full textAbstract:
1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute mokslinė bendradarbė Gražina Ona Pranckietytė apgynė filosofijos kandidato disertaciją „Jono Šliūpo filosofinė kūryba“. Disertacijos mokslinis vadovas – prof. R. Plečkaitis, oficialieji oponentai: J. Balčius ir J. Mureika. Disertacijoje nagrinėjama J. Šliūpo filosofinė evoliucija, išskiriami trys kūrybos ir veiklos tarpsniai, analizuojamos ontologinės ir gnoseologinės nuostatos, jo socialinių pažiūrų struktūra, evoliucija ir pobūdis, etinė koncepcija.
8
Ивинская, Алена-София, and Галина Михайлова. "Anos Achmatovos lietuvių poezijos vertimai: kultūrologinis aspektas." Literatūra 58, no. 2 (November 17, 2016): 66. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2016.2.10160.
Full textAbstract:
Straipsnyje aptariami Anos Achmatovos vertimų kultūriniai, istoriniai bei sociologiniai aspektai. Atskleidžiamas Achmatovos vertimų iš lietuvių poezijos (Liudmilos Malinauskaitės-Eglės, Salomėjos Nėries ir Vinco Mykolaičio-Putino kūryba) profesionalumas, jos ypatingas dėmesys S. Nėries kūrybai. Parodoma, kad Achmatovos trumpalaikis apsilankymas Vilniuje 1914 m. gruodyje buvo ganėtinai svarbus įvykis, įsirašęs į jos asmeninę patirtį ir poetinę biografiją. Atskirai aptariamas galimas poetų ir vertėjų Marijos Petrovych ir Levo Ozerovo vaidmuo Achmatovos vertimų iš lietuvių poezijos istorijoje. Nagrinėjami tekstų vertimui atrankos principai, pažodinių bei autorizuotų spausdintų vertimų klausimai, bendraautorystės problema. Taip pat tikslinamas bendras verstų iš lietuvių kalbos tekstų skaičius, nurodomi netikslumai archyvinių dokumentų aprašuose.
9
Martišauskienė, Elvyda. "Vyresniųjų paauglių dvasinio tapsmo ypatumai." Acta Paedagogica Vilnensia 5 (January 17, 2016): 106–19. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.1998.05.9437.
Full textAbstract:
Šio straipsnio tikslas – aptarti dvasinės sklaidos sampratą ir jos ypatumus paauglystėje, sutelkiant dėmesį į vyresniųjų pauglių požiūrių, išgyvenimų bei elgesio vertybinius pamatus, visų asmens santykių pagrindą. Vyresniųjų paauglių požiūris grindžiamas tiesa, laime, meile ir mandagumu, atmetamas hedonizmas, antihumaniškumo apraiškos, prasmė ir kūryba. Išgyvenimų lygmeniu tik iš dalies tvirtinamos laimės ir meilės vertybės, atvirai apeliuojama į hedonizmą. Prasmė ir kūryba daugeliui vyresniųjų paauglių nežadina pozityvių jausmų. Vertindami savo poelgius, jei iškelia kai kurias meilės apraiškas. Daugumai paauglių svarbu įžvelgti prasmę, bet kartu mažai reikšmės jie teikia intelektui, grožio pajautimui, tiesos sakymui, aukojimuisi. Akivaizdu, kad prasmė, meilė ir kūryba - svarbiausi dvasinės sklaidos rodikliai – nėra giliai įsitvirtinę jų sąmonėje.
10
Rėgelaitė, Ona. "Jungo fenomenas." Problemos 51 (September 29, 2014): 92–94. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1997.51.6958.
Full textAbstract:
Pristatoma Carlo Gustavo Jungo kūryba ir jo straipsnis „Šiuolaikinio žmogaus sielos problema“. Straipsnyje teigiama, kad C. G. Jungui yra būdinga erudicija, platus interesų laukas, skvarbi analizė, gyvas stilius. Jo kūrybos leitmotyvu laikoma kolektyvinės pasąmonės problema. Pradėjęs dirbti savarankiškai, C. G. Jungas mokslinių eksperimentų objektu pasirinko save. Straipsnyje kalbama apie šiuolaikinį žmogų, apie XX amžiaus pradžios individą, apie tą kasdien ir visur sutinkamą subjektą. Daroma išvada, kad analitinės psichologijos metodologinis instrumentarijus C. G. Jungo darbus pakylėjo į universalaus apibendrinimo lygmenį.
11
Bartkus, Gvidonas. "Egzistencializmas ir grožinė A. Kamiu kūryba." Problemos 4 (September 29, 2014): 73–81. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1969.4.5763.
Full textAbstract:
Straipsnyje nagrinėjamos prancūzų rašytojo ir filosofo A. Camus filosofinės pažiūros, daugiausia reiškiamos jo grožiniuose kūriniuose. Romane „Svetimas“ jo pažiūrų humanistinės tendencijos pasireiškia tuo, kad rašytojas apgina žmogų nuo visuomenės, kuri verčia jį suvienodėti su visais likusiais. A. Camus grožiniuose kūriniuose juntamas gyvenimo džiaugsmo kupinas žmogiškosios egzistencijos teigimas. Sąmonei susidūrus su absurdiškumu, žmogus pajunta savo egzistenciją. A. Camus mano, kad absurdą gali paneigti maištas, o jis įmanomas tada, kai žmogus sąmoningai jaučia kiekvieno savo būties momento grožį. Absurdo patirtis neatima iš žmogaus gyvenimo, bet priešingai, grąžina jam gyvenimą, praturtintą pojūčių skoniu, gyvenimo meile. Protestas prieš absurdą yra pati geriausia ir žmogiškiausia elgsena. Daroma išvada, kad A. Camus etika propaguoja taurią užuojautą ir solidarumą, gina pasišventimo kitiems ir atsakingumo už kitus idėją, žmogiškąjį orumą, laisvės gerbimą.
12
Klioštoraitytė, Rasa. "Piero Paolo Pasolini poetika. Kūryba kaip veiksmas." Literatūra 46, no. 4 (January 1, 2015): 68–75. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2004.4.8176.
Full text
13
Varlašina, Margarita. "Teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problema: Vydūnas." Literatūra 51, no. 2 (January 1, 2009): 41. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2009.2.7768.
Full text
14
Лавринец, Павел. "Жагаристы и русская литературная среда." Literatūra 52, no. 2 (January 1, 2010): 102. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2010.2.7732.
Full textAbstract:
„Paskutinės Vilniaus plejados“, lenkų poetų grupės „Żagary“ narių (Teodor Bujnicki, Józef Maśliński, Czesław Miłosz, Jerzy Putrament, Aleksander Rymkiewicz, Jerzy Zagórski ir kiti) kūrybos pirmieji vertinimai kitakalbėje spaudoje ir vertimai į kitą kalbą pasirodė Vilniaus rusų periodikoje. Straipsnyje nagrinėjami žagarų ir rusų literatų kontaktai literatūrinio gyvenimo kontekste bei rekonstruojamos bendros lenkų ir rusų literatų sąveikos sąlygos. Lenkų poetai ir Stepono Batoro Universiteto mokslininkai dalyvavo Vilniaus rusų literatų renginiuose, rusų literatai skaitė pranešimus ir dalyvavo diskusijose lenkų literatų vakaruose. Rusų literatūrinio gyvenimo dalyviai studijavo ar dėstė Stepono Batoro Universiteto, dirbo Vilniaus įstaigose, bendradarbiavo Vilniaus lenkų ir rusų periodinėje spaudoje kartu su savo lenkų kolegomis. Vienam iš rusų literatūrinio gyvenimo vadovų, produktyviam lenkų poezijos vertėjui, kritikui ir publicistui Dorofėjui Bochanui teko 1933 m. lenkų „literatūriniame trečiadienyje“ diskutuoti su Miłoszu ir kitais lenkų literatūrinio jaunimo atstovais meninio vertimo klausimais. Tas pats Bochanas skyrė daug dėmesio Bujnickio kūrybai dideliame straipsnyje apie naujausią lenkų poeziją, pateikdamas jo eilėraščių vertimus ir pastebėdamas Aleksandro Bloko ir Vladimiro Majakovskio įtaką (1934). Bochanas iškritikavo Bujnickio ir Maślińskio eilėraščius, bet teigiamai atsiliepė apie Rymkiewicziaus, Putramento, Zagórskio kūrinius, išspausdintos pirmajame žurnalo Środy Literackie numeryje (1935). Apskritai žagarų kūryba buvo gerai žinoma Vilniaus rusų literatams, tačiau ne visai priimtina tiek dėl avangardistinės formos, tiek dėl kairuoliško turinio. Kita vertus, žagarai domėjosi rusų poezija nuo Puškino ir Lermontovo iki Achmatovos, Gumiliovo ir Jesenino, tačiau didesnio dėmesio Vilniaus rusų poetų kūrybai nerodė. Ši asimetrija paaiškinama tuo, kad vietinėje rusų poezijoje dominavo konservatyvia poetinė technika; be to, rusų vilniečių literatūrinė produkcija buvo suvokiama kaip provinciali ir periferinė, o jos ignoravimą implikavo principinis žagarų universalistinė nuostata ir vadinamo „regionalizmo“ neigimas.
15
Kairė, Sandra, and Lilija Duoblienė. "Artefaktai bendrojo ugdymo mokyklose: laisva ar sunorminta kūryba?" Acta Paedagogica Vilnensia 36, no. 36 (September 1, 2016): 42. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.2016.36.10071.
Full textAbstract:
Šiame straipsnyje analizuojami Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų erdvėse viešinami mokinių artefaktai. Tai empirinio tyrimo „Oficialioji ir demotinė mokyklų kultūra: įtampos laukų analizė“1 metu užfiksuoti mokinių kūrybos, meninės raiškos darbai ir abiturientų simbolinės atminimo dovanos. Atliekant surinktos vizualinės medžiagos analizę siekiama išsiaiškinti, kokią žinią skleidžia mokyklų erdvėse eksponuojami artefaktai ir kokią reikšmę šiems artefaktams suteikia mokyklos bendruomenės nariai. Viena vertus, mokinių kurti artefaktai išreiškia mokinių kūrybiškumą ir saviraišką, laisvę kurti savo erdves. Kita vertus, kurdami artefaktus, mokiniai neišvengia galiojančių normų, slaptos ar atviros administracijos bei mokytojų kontrolės, kurią aprašo M. Foucault ir jo sekėjai ir kuri varžo bei standartizuoja mokinių kūrybą. Vieniems mokyklos bendruomenės nariams artefaktai yra išraiškos priemonė, jų pasaulio vizijos demonstravimas, kartais priešinimasis apribojimams, o kitiems – tai tik mokyklos jaukumo ir puošybos dalis.
16
Danytė, Milda. "Kitoks balsas: Dionnne’s Brand kūryba Kanados kultūriniame kontekste." Literatūra 55, no. 4 (January 1, 2013): 37. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2013.4.2651.
Full text
17
Jakaitė, Dalia. "Veidas ir transcendencija šiuolaikinėje lietuvių poezijoje (teologinės ir filosofinės etikos akiratis)." Literatūra 59, no. 1 (October 26, 2018): 45–67. http://dx.doi.org/10.15388/litera.0.0.11874.
Full textAbstract:
[straipsnis lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Veidas – ilgą ir turiningą tradiciją turintis literatūrinis vaizdinys, figūruojantis ir šiuolaikinėje lietuvių poezijoje. Išeities tašku šaltinių atrankai straipsnyje pasirinkus kūnišką, vizualiai atpažįstamą lyrinio subjekto ar jo sutinkamą kito veidą, šis fenomenas suvokiamas ir plačiau – pagal E. Lévino veido sampratą. Šiuolaikinės poezijos veido veidą (pastarasis – tapatybės prasme) straipsnyje siekiama atskleisti nagrinėjant skirtingų kartų poetų kūrybą, pradedant XX a. pabaiga (paskutinis dešimtmetis) ir baigiant naujausia kūryba: J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio, O. Baliukonytės, J. Jekentaitės, R. Mikutavičiaus, R. Stankevičiaus, S. Vilimaitės, S. Kandratavičiaus ir kitų autorių eilėraščiais. Tai, kad ne vienu atveju veidas įgyja religinį krikščioniškosios tradicijos akiratį, lemia atitinkamą teorinį straipsnio pagrindą. Teorinė straipsnio prieiga yra hermeneutinės metodologijos požiūriu formuluojamas teologinės (D. Miethas) ir filosofinės etikos (E. Lévinas) derinys. Etinio metafizikos reikšmingumo ieškoma poetinėse lyrinio subjekto, žmogiškojo ir dieviškojo kito, tradicinių šventųjų veido reprezentacijose.
18
Bartkuvienė, Inga. "Verortung des Dichtens in Der Erzählung Meine Sprache und ich von Ilse Aichinger." Literatūra 50, no. 4 (January 1, 2008): 31. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2008.4.7820.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojamas kūrybos lokalizacijos klausimas objektu pasirinkus Ilzės Aichinger apsakymąMano kalba ir aš. Susitelkta ties kalbos raiškos ženklais autoreferentiniame Aichinger rašyme. Siekis – atskleisti, kaip tekste išsidėsto, kaip veikia ir kokias reikšmes įgauna kalba, rašantysis, rašymas, raštas. Teorines prieigas teikia Martino Heideggerio kalbos filosofija bei Jacques Derrida „gramatologija“.Straipsnio dalyje „Riba kaip kalbos sritis“ aptariamos kalbos sklaidos kūryboje bei kūrybos kalboje aktualizacijos. Kalba Aichinger tekste steigiasi opozicinių savybių sava / svetima sandūroje. Analizė parodo, jog šią opoziciją eliminuoja besiplečiantis kitybės atverčių laukas. Personifikuotos kalbos „sienos kirtimas“, „apsistojimas prie jūros“ erdviškai žymi ribinę situaciją, kuri yra kalbos būties sąlyga.Dalyje „Kūryba rašte“ gvildenami veikiančių figūrų implikuojami balso ir rašto santykiai: balsas yra kalbančiojo subjekto savybė, antropomorfinį pavidalą apsakyme įgijusi kalba prabilti atsisako. Jos būties būdas yra spektriškas, daugialypis, raštiškas. „Sustingęs rašale“ rašantysis praranda subjektyvybę ir išlieka tik kaip signatūros statusas, o „sustingusi rašale kalba“ grąžinama į rašto „būties namus“.
19
JANKEVIČIŪTĖ, LAURA. "JAUNIEJI KOMIKSŲ KNYGŲ GERBĖJAI PRANCŪZIJOJE IR JŲ KŪRYBA INTERNETE." Knygotyra 65 (January 1, 2015): 323–42. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v65i0.8469.
Full textAbstract:
Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: laura.jankeviciute@gmail.comStraipsnyje analizuojama gerbėjų kultūra, aptariami skaitmeninės revoliucijos paskatintos gerbėjų kūrybos bruožai. Ypatingas dėmesys skiriamas skaitmeniniam ekspresyvumui, kurio dėka randasi naujos įvairių visuomenės grupių saviraiškos formos. Remiantis Bordo miesto (Prancūzija) viešosiose mokyklose atlikto tyrimo duomenimis, nagrinėjami jaunųjų komiksų knygų gerbėjų kuriamų ir internete platinamų istorijų rašymo ir skaitymo procesų ypatumai.
20
JANKEVIČIŪTĖ, LAURA. "JAUNIEJI KOMIKSŲ KNYGŲ GERBĖJAI PRANCŪZIJOJE IR JŲ KŪRYBA INTERNETE." Knygotyra, no. 65 (January 1, 2015): 323. http://dx.doi.org/10.15388/knygotyra.2015.65.8469.
Full text
21
Morkūnienė, J. "Humanizmo metmenys." Problemos 48 (October 2, 2014): 112–25. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1995.48.7030.
Full textAbstract:
1990 m. spalio 2–4 dienomis įvyko Lietuvos Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės bei Kultūros ir meno institutų parengta mokslinė konferencija „Humanizmo metmenys“. Joje humanizmo problemos buvo grupuojamos į filosofines, sociologines, kultūrologines, gamtamokslines, nors buvo akivaizdi jų integracijos pastanga. Viena centrinių problemų – dvasingumas, kūryba ir kultūra, kaip humanizmo procesas. Pranešimus skaitė A. Vaišvila, A. Juozaitis, E. Lekevičius, J. Morkūnienė, J. Stepanovas (Maskva), M. Rožanskis (Irkutskas), J. Srėbalius, L. Vileitienė, A. Uždavinys, Z. Morkūnas, H. Arnašius, S. Kanišauskas, J. Krikštopaitis ir kiti. Teigta, kad humanizmo filosofija atsiduria socialinių pokyčių lauke ir ima jame veikti. Humanizmo teorijos funkcija daugiausia buvo suprantama kaip paties tyrimo objekto formulavimas iš humanistinių pozicijų, o tai reiškia kūrimą įrankio, padedančio žmogui kontroliuoti ir tobulinti jo būties sąlygas. Dvasingumas, kūryba, kultūra suvokiami kaip humanizavimo proceso esminiai mazgai.
22
Lakštauskienė, Violeta. "THE CREATIVE WORK BY BIRUTĖ PALUKAITYTĖ-KASPERAVIČIENĖ, ONE OF THE FIRST LITHUANIAN URBAN PLANNERS / BIRUTĖS PALUKAITYTĖS-KASPERAVIČIENĖS, VIENOS PIRMŲJŲ LIETUVOS URBANISČIŲ, KŪRYBINĖS VEIKLOS PALIKIMAS." Mokslas – Lietuvos ateitis 6, no. 3 (May 22, 2014): 323–32. http://dx.doi.org/10.3846/mla.2014.44.
Full textAbstract:
The article presents Birutė Palukaitytė-Kasperavičienė, one of the first urban planners in Lithuania. The article discloses the implemented projects by the urban planner, which received the letters of honor and different awards by the Soviet government. The peculiarities of urban structures created by this author are examined. The works by the urban planner are disclosed in the context of architecture and urban planning trends that prevailed in the Soviet period. A question is raised whether today, when discussions on the Soviet heritage conservation take place, we can identify the author’s work as a valuable feature of urban structure? Pristatoma Birutė Kasperavičienė – viena pirmųjų Lietuvos urbanisčių. Straipsnyje pateikiami įgyvendinti urbanistės projektai, tarybų valdžios įvertinti garbės raštais ir premijomis. Nagrinėjami autorės kurtų urbanistinių struktūrų savitumai. Atskleidžiama urbanistės kūryba tarybiniu laikotarpiu vyravusių architektūros ir miestų planavimo tendencijų kontekste. Keliamas klausimas, ar šiandien, vykstant sovietinio palikimo išsaugojimo diskusijoms, galime identifikuoti autorės kūrybą kaip miesto urbanistinės struktūros vertingąją savybę?
23
Михайлова, Галина. "Анна Ахматова в поисках «самости»." Literatūra 51, no. 2 (January 1, 2009): 73. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2009.2.7770.
Full textAbstract:
Straipsnyje apmąstoma Anos Achmatovos gyvenimas ir kūryba – poetės asmenybės raidos. Straipsnyje analizuojami šie klausimai: skirtingų tapatybės modelių refleksija, specifinių psichologinių ir socialinių vaidmenų atlikimas kūryboje ir gyvenime ir jų atsisakymas, taip pat egzistencinės sistemos (įskaitant valios ir pasirinkimo laisvės) teiginių formulavimas.
24
Gučienė, G. "Vaikų žodinės kūrybos gebėjimų vystymas (liaudies mįslių medžiagos pagrindu)." Psichologija 9, no. 2 (January 6, 2016): 67–81. http://dx.doi.org/10.15388/psichol.1968.9.8932.
Full textAbstract:
Vaikų darželiuose ir pradinės mokyklos jaunesnėse klasėse, kur su vaikais vedami mįslių minimo užsiėmimai, vaikai pradeda ir patys jas kurti. Autorė atliko pedagoginį eksperimentą, kurio tikslas nustatyti: 1) kada ir kaip vaikai pradeda kurti mįsles; 2) kokiais ypatumais išsiskiria vaikų žodinės kūrybos mįslės apskritai ir kuo jos skiriasi nuo liaudies kūrybos; 3) kokią pedagoginę vertę duoda ši vaikų kūryba. Kolektyvuose, kuriuose vyko eksperimentas, auklėtojai naudojo daug liaudies mįslių ir skatino vaikus savarankiškai kūrybai. Tuo tarpu kontrolinės klasės vaikai neišreiškė savęs savarankiškoje žodinėje kūryboje. Bet po to, kai buvo baigta skaityti žiemos tematika, kontrolinės klasės vaikams taip pat buvo pasiūlyta patiems sugalvoti mįsles apie žiemą. Abiejų klasių mįslės buvo išanalizuotos ir palygintos su folkloru. Vaikai pradeda kurti mįsles tada, kai pradeda gerai suprasti jų esmę. (Tai vyksta ten, kur šis žanras plačiai naudojamas). Mes galime išskirti tris tarpines vaikų kūrybos mįslių formas: 1. Mįslės formulė apima ir atsakymą. 2. Mįslės formulė vardina atspėjamo daikto požymius ir savybes (aprašo juos). 3. Vaikai supaprastina žinomas liaudies mįsles (pvz., metaforą pakeičia tiesioginiu nurodymu). Mįslės, sukurtos paruošiamųjų grupių vaikų, dažniausiai jau atitinka liaudies mįslių struktūrą ir tradicijas. Jose atsiranda palyginimai, ypač neigiami. Vaikų naudojami neigiami palyginimai padeda jiems suprasti metaforą. Paruošiamųjų grupių vaikų kūryboje jau atsiranda metaforų. II klasės mokinių kūryboje iš esmės neatsiranda nieko naujo, o tik tobulėja vienos ir tos pačios formos. Čia didelė reikšmė tenka gilesniam folkloro tradicijų įsisavinimui (2 ir 3 lentelės). Eksperimentinių klasių vaikų mįslės išsiskiria didesne kūrybos formų įvairove. Jose vaizduojamų objektų savybės ir veiksmai pasižymi didele įvairove. Vaikų kūryboje atsiranda daug metaforų ir palyginimų, jų netgi daugiau, negu liaudies mįslėse. Jau aptinkamos ir estetinės kategorijos, pavyzdžiui, tokios, kaip humoras. Mes išanalizavome eksperimentinių klasių vaikų kūrybos mįslių apie varveklius, sukurtų žiemą, raidą. Žiemos gale visų amžiaus grupių vaikai susidomėję kūrė mįsles ir pasiekė didelio meninio išraiškingumo. Atliktas vaikų žodinės kūrybos tyrimas leidžia padaryti keletą pedagoginių išvadų: 1. Mįslių kūrimą reikia skatinti tiek vaikų darželiuose, tiek I ir II klasėse, nes šis žanras skiriasi nuo kitų savo trumpumu ir lakoniškumu ir todėl nereikalauja daug laiko. 2. Mįslių kūrimas skatina vaikų pastabumą, vaizduotę ir mąstymą. 3. Mįslių kūrimas aktyvina ne tik jų autorius, bet ir visus grupės vaikus, ugdydamas jų kritinį mąstymą. 4. Mįslių kūrimas reikalauja pakankamai sudėtingų ir tobulų žodinės išraiškos formų, kurias vaikai geriau įsisavina, nei kurdami žodinius pasakojimus. 5. Mįslių minimui vaikų darželiuose reikia skirti daugiau laiko. Šiuo metu praktikuojamą daiktų atspėjimą pagal juos charakterizuojančius požymius reikia nors iš dalies pakeisti mįslių minimu. 6. Vaikų darželiuose ir pradinėje mokykloje būtų tikslinga vystyti vaikų mįslių kūrimą net ir neskiriant tam specialaus laiko, tiesiog racionaliau tam panaudojant kitus užsiėmimus.
25
Beresnevičius, Gediminas. "Kūrybiško sprendimo ieška algoritminiais metodais." Acta Paedagogica Vilnensia 17 (January 17, 2016): 57–65. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.2006.17.9685.
Full textAbstract:
Straipsnyje apžvelgiama galimybė kūrybiškai spręsti problemas, neatsižvelgiant į individualias asmenybės savybes, aptariama kūryba problemos sprendimo aspektu, palyginami kai kurie problemų sprendimo metodai, trumpai pristatomas Lietuvoje dar beveik nežinomas R. Horowitz išradybinio mąstymo metodas ir aprašomas tyrimas, kuriame buvo siekiama patikrinti algoritminio problemų sprendimo metodo efektyvumą ir galimybę suaugusiems išmokti taikyti šį metodą.
26
Brūzgienė, Rūta. "Music in Žodžio kūryba by Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – Bridge or Underbridge?" Acta litteraria comparativa 8 (March 20, 2017): 13–29. http://dx.doi.org/10.15823/alc.2017.2.
Full text
27
Tūtlytė, Rita. "Jurgis Savickis: Fin de siècle ir jugendo parodijos ar žaidimas literatūrine tradicija." Literatūra 53, no. 1 (January 1, 2011): 82. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2011.1.2686.
Full textAbstract:
Straipsnyje svarstomas Jurgio Savickio prozos ir ankstyvojo Europos modernizmo reiškinių santykis, labiausiai – su jugendo menu ir gyvenimo filosofijos idėjomis. Minėtu pagrindu pristatoma ir austrų dailininko Gustavo Klimto kūryba. Šiuo pagrindu tiesiama ir abiejų autorių kūrybos paralelė. Laikantis komparatyvistinės perspektyvos tiriami bendri idėjų ir meninės vaizdinijos šaltiniai. Stebima, kaip skirtingų kultūrų autorių kūryba susisiekia gyvenimo iracionalumo, gyvybės instinkto sklaidos, erotikos tematikos požiūriu. Savickio prozoje matomas jugendo motyvų žaismingas citatiškumas bei diskusija su jugendo menu.Jurgis Savickis: Fin de siècle und die Parodie des Jugendstils oder das Spiel mit der literarischen Tradition Rita Tūtlytė Zusammenfassung In diesem Beitrag wird die Beziehung der Prosa von Jurgis Savickis zu der europäischen Frühmoderne, vor allem zu der bildenden Kunst des Jugendstils und den Ideen der Lebensphilosophie, behandelt. In diesem Kontext wird auch das Schaffen des österreichischen Malers Gustav Klimt vorgestellt und eine Paralele zwischen den Werken der beiden Autoren gezogen. Aus komparatistischer Sicht werden gemeinsame Quellen der Ideen und der künstlerischen Vorstellungskraft untersucht. Es wird veranschaulicht, auf welche Weise sich die Vertreter von zwei unterschiedlichen Kulturen hinsichtlich solcher Themen wie die Irrationalität des Lebens, die Dominanz der Lebenstriebe oder die Erotik, einander nähern. Es wird die Schlussfolgerung gezogen, dass Savickis den Jugendstil und die Dekadenz als literarische Traditionen „zitiert“ und ihre Topoi demonstrativ und spielerisch verwendet. Wichtig ist für ihn die Idee der Provozierung und der Herabsetzung der Embleme, Topoi und Klischees des Jugendstils. Das Gemeinsame des Schaffens von Klimt und Savickis sind die künstlerischen Interpretationen der Irrationalität des Lebens. Die lebensphilosophischen Ideen von Freud, Schopenhauer und Nietzsche entfaltet Klimt auf der Grundlage der Sinne und der sinnlichen Phantasie, während Savickis sie auf die vitalen sowie sozialen „Gesetze“ und Zufälligkeiten hin überprüft. Für die Darstellung des Vitalismus wählt der Schriftsteller die Sphäre der Mann-Frau-Beziehungen (den erotischen und sozialen Aspekt). Für Klimt ist der soziale Aspekt nicht wichtig, dagegen ist er für Savickis von Bedeutung und bestimmt sein ironisches Verhältnis zu der jugendstilhaften Adoration der Lebenstriebe.
28
Karosas, Justinas. "Iš mokslinės stažuotės Austrijoje sugrįžus." Problemos 13 (September 27, 2014): 128–33. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1974.13.5547.
Full textAbstract:
Publikacijoje aprašomi stažuotės Vienos universitete įspūdžiai. Lietuvos skaitytojai supažindinami su austrų filosofijos aplinka, kuriai būdingas filosofinių pažiūrų gausumas ir tolerantiškumas kitų koncepcijų atžvilgiu. Austrijoje nėra nė vieno instituto, kuris užsiimtų filosofijos tyrimais, jie atliekami tik universitetų katedrose. Didelė austrų filosofijos knygų dalis išleidžiama Vakarų Vokietijoje, kur šių knygų leidybai skiriama žymiai daugiau lėšų. Apžvelgiama aktyviausių ir iškiliausių tuometinio laikotarpio austrų filosofų kūryba. Supažindinama su dėstomų filosofinių disciplinų seminarų organizavimo ypatybėmis.
29
Bikulčius, Vytautas. "Maurice’as Maeterlinck’as ir Vinco Mykolaičio-Putino drama Žiedas ir moteris." Literatūra 56, no. 4 (May 25, 2015): 27–33. http://dx.doi.org/10.15388/litera.2014.4.7689.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojami bendri bruožai, kurie sieja Maeterlincko kūrybą ir Mykolaičio-Putino dramąŽiedas ir moteris. Pats lietuvių rašytojas pripažino, kad jo drama „yra meterlinkiškojo bei vaildiškojo simbolizmo atgarsis lietuvių literatūroje“.Maeterlincko teatrui būdinga vidinio veiksmo pirmenybė prieš išorinį veiksmą, laukimo ir tylos motyvai, beasmeniai personažai, lemtis, dažniausiai išsiskleidžianti kaip mirtis.Lygindami Maeterlincko kūrybą ir Mykolaičio-Putino dramą, remiamės komparatyvizmo metodu. Į pagalbą pasitelkiame Jakobsono mintį apie dominantę, kuri sutelkia visus kūrinio struktūros elementus.Penki bevardžiai dramos personažai veikia greičiau kaip funkcijos, kurios linksta universalumo link, šitaip irgi atskleisdami šios dramos ir simbolizmo postulatų ryšį.Mykolaičio-Putino dramos dominante galima laikyti Paslaptį, kuri susijusi ir su Dailininko žiedu, ir su jo tapomo portreto moterimi. Paslaptis sieja ir portrete nutapytą moterį su vienuole, kuri apsilanko pas dailininką. Taigi, Paslaptis dramoje atsiskleidžia dviem aspektais: kaip kūrybos ir kaip moters paslaptis.Paslaptį lydi ir laukimo motyvas, kuris taip pat būdingas Maeterlincko kūrybai.Paslaptį papildo ir Lemties motyvas, susijęs su žiedu, kuris įkūnija Dailininko ir Vienuolės santykių istoriją. Nemažas vaidmuo dramoje tenka ir sapnams, kurie supriešinti su tikrove, kuria idealųjį pasąmonės pasaulį. Taigi Mykolaičio-Putino drama Žiedas ir moteris artima Maeterlincko kūrybai savo Paslaptimi, kuri tampa dramos dominante ir ją lydinčiais – laukimo, sapno, lemties – motyvais.
30
Mickevičius, Arūnas. "Ką norėjo pasakyti Friedricho Nietzsche’s Zaratustra: kūryba ir savikūra, arba kaip tampama tuo, kuo esi." Santalka: filosofija, komunikacija 19, no. 1 (March 14, 2011): 36–44. http://dx.doi.org/10.3846/coactivity.2011.04.
Full text
31
Masionienė, Birutė. "Tolstojystė Lietuvoje." Problemos 6 (September 29, 2014): 74–82. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1970.6.5798.
Full textAbstract:
Straipsnyje teigiama, kad L. Tolstojaus religinių-etinių idėjų paplitimas Lietuvoje ir jų įtaka lietuvių visuomenei iki šiol nėra tyrinėta. Ši tema yra aktuali literatūrologams bei Lietuvos visuomeninės minties istorijos tyrinėtojams. Straipsnyje bandoma iš dalies užpildyti minėtą tyrimų spragą. Pateikiami mažai žinomi duomenys (dalis jų publikuojama pirmą kartą) apie Lietuvos tolstojininkų asmeninius ryšius su rusų rašytoju, apie XX a. pradžios tolstojystės judėjimą Lietuvoje, kuris reiškėsi laikraščių leidyba, rašytojo kūriniu vertimais ir spausdinimu, žemės ūkio komunų organizavimu ir pan. L. Tolstojaus sekėjai Lietuvoje paprastai atmesdavo ankstyvąsias jo idėjas, mažai domėjosi jo menine kūryba. Akcentuodami nesipriešinimo blogiui jėga, dorovinio tobulėjimo bei visuotinės krikščioniškosios meilės principus, jie atitrūko nuo revoliucinės kovos, plėtojo smulkiaburžuazinę antibažnytinę ir antikapitalistinę ideologiją.
32
Zaborskaitė, Vanda. "Rašytojo biografija – literatūrinio tyrinėjimo objektas." Problemos 35 (September 29, 2014): 27–30. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1986.35.6530.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojama rašytojo biografija kaip literatūrologijos tyrinėjimo objektas. Šioje disciplinoje kartais atsisakoma požiūrio į biografiją kaip į absoliučiai individualią ir nepakartojamą; taip pat ieškoma principų, pagal kuriuos reikėtų atrinkti duomenis iš turimos rašytojo gyvenimo medžiagos. Teikiama daug reikšmės tam, kad atsiskleistų būtent rašytojo biografijai specifiški dalykai, kad ji savo pobūdžiu netaptų analogiška mokslininko ar valstybės veikėjo biografijai. Kūryba ir biografija turi būti suprastos kaip viena kitą papildančios kultūroje formos, kaip analogiškos vertybės, nors realizuotos skirtingose plotmėse. Kai kuriais atvejais biografija tampa savarankiška vertybe, atstovaujančia tam tikram asmenybės tipui, vertybinei orientacijai, gyvenimo modeliui. Rašytojo biografija yra literatūrinio proceso, epochos literatūrinės kultūros elementas. Aptariama rašytojų biografijų tradicija Lietuvos literatūrologijoje, konstatuojama, kad šie tyrinėjimai neturi gilesnių tradicijų, dažniausiai remiamasi pozityvistinio pobūdžio rekonstrukcijomis, trūksta ryšių su dabartine psichologija.
33
Parulskienė, Vijolė. "Estetinio patyrimo sampratos raida M. Diufreno estetikoje." Problemos 46 (September 29, 2014): 59–61. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1994.46.7052.
Full textAbstract:
Straipsnyje pristatoma estetinio patyrimo sampratos raida M. Dufrenne’o fenomenologinėje estetikoje. Teigiama, kad 7–8 dešimtmetyje jis ypač pabrėžė meno santykį su socialiniu kontekstu: naujas menas siejamas su pasikeitusia visuomene, naujais meno kūrinio ir suvokėjo (publikos) santykiais. Sustiprėjo kultūros artizacijos motyvas (kultūra kaip žaidimas, karnavalas): meninė kūryba turi būti išlaisvinta nuo tradicijų, kūrybiškumas natūraliausiai pasireiškia per žaidimą, menas turi ištirpti kasdienybėje. Publika yra meno suvokėjų ansamblis, kūrinys iš anksto skirtas publikai, o ji priklauso nuo meno kūrinio, apibrėžiama pagal tai, kokie žanrai, kūriniai yra pateikiami. Publika nubrėžia demarkacinę liniją tarp meno ir nemeno. Meninės vertybės atgimimas ar išnykimas priklauso nuo adaptacijos galimybių, nuo meninės ir socialinės konstantos susidūrimo. Estetinio patyrimo tikslas – menininko ir publikos skirtumo išnykimas: publika tampa autoriumi, nebėra subordinacijos. Menas yra modelis kurti naują socialinę struktūrą.
34
Genzelis, Bronislovas. "Prie lietuviškojo egzistencializmo ištakų." Problemos 39 (September 29, 2014): 23–29. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1988.39.7148.
Full textAbstract:
Straipsnyje apžvelgiama lietuviškosios egzistencinės filosofijos pradininko Juozo Girniaus ikiemigracinio laikotarpio kūryba. J. Girnius aprašė egzistencializmo šaltinius, nurodė esminį skirtumą tarp ateistinio ir teistinio egzistencializmo, aptarė M. Heideggerio ir K. Jasperso konceptualinius nesutarimus. Jis bandė visapusiškai aptarti M. Heideggerio filosofinę sistemą, jos reikšmę kultūrai bei poveikį žmogaus apsisprendimui. J. Girnius kritiškai vertino nagrinėjamo filosofo dorovės sampratą, jos teiginį, kad dorovės normos yra laikinos, kritikavo ją iš teistinių pozicijų. J. Girnius teigė, kad kultūros plėtotė negalima be filosofijos, nagrinėjo žmogaus elgesį ir jo veiklos motyvus. Kančios kategoriją aiškino nustatydamas jos santykį su atsakomybės suvokimu, kasdienybės baime. Teigė, kad sugebėjimas ištverti kančią yra svarbiausias žmogaus vertės matas. Nagrinėjo asmenybės kūrybines galias ir jos santykį su visuomene (mase) bei kliūtis, trukdančias atsiskleisti asmenybei. Analizavo tikėjimo ir moralės sąveiką bei kaip šie veiksniai ugdo žmogaus asmenybę.
35
Pavilionis, Rolandas. "H. D. Toro ir asmenybės apsisprendimas." Problemos 12 (September 29, 2014): 40–49. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1973.12.5523.
Full textAbstract:
Straipsnyje siekiama bent iš dalies atkurti XIX a. JAV filosofo ir literato H. D. Thoreau (1817–1862), žymiausio transcendentalizmo krypties atstovo, kūrybinį portretą bei kritiškai įvertinti idėjas, kurias jis teigė savo kūryboje bei gyvenime. Pagrindinis straipsnio tikslas – atskleisti H. D. Thoreau žmogaus būties prasmės supratimą, kurią jis priešpriešina materialiųjų gėrybių kaupimui, taip pat parodyti disproporcijas tarp technologinės ir dvasinės buržuazinės visuomenės pažangos. H. D. Thoreau teigimu, filosofija yra ne teorija, o gyvenimo būdas, aktyvus tiesos ieškojimas ir realizavimas pačioje žmogaus būtyje. Filosofo idealas – asmenybė, įtvirtinanti save kiekvienu savo poelgiu, ištikima sau kiekvienu bendravimo su aplinka atveju. H. D. Thoreau pabrėžė vienatvės reikšmę – tai yra siekimo išmintingiau gyventi ir turiningiau bendrauti su žmonėmis išraiška. Vienatvė yra kūryba: atskleisdami savyje tai, kas nauja, mes toliau kuriame save. Jo filosofijai būdingas absoliutaus humanizmo pobūdis, kuris ignoruoja visuomeninės pažangos realias sąlygas.
36
Tytmonas, A. "Filosofijos atsiradimas ir mokslinio tikrovės pažinimo pradžia." Problemos 21 (September 29, 2014): 90–97. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1978.21.6216.
Full textAbstract:
Straipsnyje apžvelgiami kai kurie momentai, pažymintys filosofijos atsiradimo reikšmę paskutinei mokslo genezės fazei. Teigiama, kad mokslo genezė yra mąstymo istorijos atkarpa. Šios fazės pradžia užfiksuota Homero kūryboje, kurioje dar ryškūs mitologijos elementai, vyrauja vaizdinis analoginis mąstymas, gamtos jėgų stichiškumas tampa estetinio suvokimo objektu. Hesiodo kūryba yra sekantis mokslo genezės etapas, kuriame siekiama sujungti religinius-mitologinius vaizdinius į vieną sistemą, suklasifikuoti juos – tai iš dalies jau yra mokslinis uždavinys. Hesiodo kūryboje chaosas yra tam tikra fizinė erdvinė pasaulio būsena. Mileto mokykla mokslinio tikrovės reiškinių aiškinimo požiūriu reikšminga tuo, kad jos atstovai nuo klausimo, kas buvo pasaulio (reiškinių) pradžia, perėjo prie klausimo, kas yra pasaulio (reiškinių) pagrindas. Atsiradus filosofiniam mąstymui, iš esmės pasikeitė mąstančio subjekto pobūdis. Zenonas Elėjietis visiškai įveikė mitą ir užbaigė perėjimą nuo mitologinio vaizdo prie abstrakčios sąvokos. Tokiu būdu mokslas įgijo racionalaus teiginių pagrindimo principą.
37
Valentinavičius, Virginijus. "T. Adornas ir vokiečių filosofija." Problemos 35 (September 29, 2014): 85–90. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1986.35.6539.
Full textAbstract:
Straipsnio tikslas – apibūdinti Frankfurto filosofinės mokyklos vietą filosofijos istorijoje. Aptariama žymiausių šios mokyklos atstovų M. Horkheimerio ir T. Adorno kūryba. Jų bendras veikalas „Švietimo dialektika“ (1947) skirtas hėgeliškajai subjekto-objekto santykių vystymosi schemai tobulinti. Teigiama, kad pažinimas yra diktatūra gamtai arba socialinė priespauda. Taip išnyksta ribos tarp gnoseologijos ir ontologijos, randama pagrindinė istorijos tema – Švietimo įkūnytos prievartos vystymasis. T. Adorno laikomas naujahėgelininku, kurio koncepcijoje neigimas nebevaržomas bendros optimistinės krypties, o minties judėjimas – beribis. Pastebima A. Schopenhauerio ir F. Nietzschės įtaka T. Adorno estetikai, kurioje svarbiausią vietą užima muzika: ji tampa įkūnytu neigimu. Aptariami T. Adorno ir marksizmo santykiai, teigiama, kad jis dialektinę mintį padarė visiškai nepriklausomą nuo bet kokių iš anksto nustatytų principų. Jo koncepcijai vieningumo ir autentiškumo suteikia forma (meninės formos prasme). T. Adorno stilius dažnai pats savaime kuria teksto prasmę, jo kalbą galima priskirti meno pasauliui.
38
Nesavas, Antanas. "A. Šiuco fenomenologinė sociologija." Problemos 37 (September 29, 2014): 93–99. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1987.37.7198.
Full textAbstract:
Straipsnyje glaustai pristatoma austrų sociologo ir filosofo Alfredo Schützo (1899–1959) biografija ir kūryba. A. Schützo manymu, socialinių mokslų tikslas yra pažinti socialinę tikrovę kaip sociokultūrinio pasaulio objektų ir įvykių visumą, kurią suvokia sveikas protas žmonių, gyvenančių kasdienį gyvenimą ir susijusių įvairiausiais tarpusavio ryšiais. A. Schützas rėmėsi E. Husserlio natūraliosios nuostatos pasaulio samprata, kurią šis vėlyvoje kūryboje vadino gyvenimo pasauliu. Sociologas išeities tašku turi pasirinkti ne gamtos mokslų konstituojamą universumą, o gyvenimo pasaulį, kuris nereikalauja įrodymo. Remiantis tipizacijos procesu, galima atskleisti visuomenių arba konkrečių visuomenės grupių skirtumus. A. Schützas atskleidė, kad socialinės tikrovės charakteristikos turi įtakos pačios tikrovės aiškinimui. Kadangi socialinis veikėjas nuolat aiškina savo ir kitų veiksmus, tai norint suprasti bet kokį jo veiksmą, pirmiausia reikia suvokti paties veikėjo motyvus. A. Schützas ieškojo universalių apriorinių gyvenimo pasaulio struktūrų, tačiau susidūrė su problema, kaip paaiškinti įvairius visuomenės ir istorijos periodus.
39
Čaikauskas, Gintaras. "ATSKIRTYS VISUOMENINĖJE APLINKOS SAMPRATOJE." JOURNAL OF ARCHITECTURE AND URBANISM 33, Supplement (December 31, 2009): 251–65. http://dx.doi.org/10.3846/1392-1630.2009.33.251-265.
Full textAbstract:
The paper is devoted to different aesthetic categories of the existing environment and to disjuncture between the social order, creators’ ideas and public conception of the results. Architectural design presented as a dominating subject among artistic subjects reflects development of human culture as well as regular evolution of the whole civilization. Conflict sources reflect society’s miscommunication reasons. Evaluation of artistic activities is based on outstanding examples of former and contemporary projects and realizations. Santrauka Įvairiais aspektais analizuojamos aplinkos estetinės kategorijos, atskleidžiant prieštaravimus tarp socialinio užsakymo, kūrėjų sumanymų bei rezultatų visuomeninės sampratos, taip pat aiškinamasi, kokios yra atskirties atsiradimo priežastys. Architektūros kūryba pateikiama kaip neatsiejama, dominuojanti meninių disciplinų visumos dalis, atspindinti ne tik žmonijos kultūros, bet ir visos civilizacijos raidos ypatybes, besiformuojanti veikiant bendriems evoliucijos dėsniams. Būdingų prieštaravimų ištakos atskleidžia tarpusavio nesusikalbėjimo priežastis. Meninės veiklos pasekmės ir vertinimo klausimai analizuojami remiantis ryškesniais šiuolaikiniais pavyzdžiais.
40
Čaikauskas, Gintaras. "ATSKIRTYS VISUOMENINĖJE APLINKOS SAMPRATOJE." JOURNAL OF ARCHITECTURE AND URBANISM 33, Supplement (December 31, 2009): 251–65. http://dx.doi.org/10.3846/13921630.2009.33.251-265.
Full textAbstract:
The paper is devoted to different aesthetic categories of the existing environment and to disjuncture between the social order, creators’ ideas and public conception of the results. Architectural design presented as a dominating subject among artistic subjects reflects development of human culture as well as regular evolution of the whole civilization. Conflict sources reflect society’s miscommunication reasons. Evaluation of artistic activities is based on outstanding examples of former and contemporary projects and realizations. Santrauka Įvairiais aspektais analizuojamos aplinkos estetinės kategorijos, atskleidžiant prieštaravimus tarp socialinio užsakymo, kūrėjų sumanymų bei rezultatų visuomeninės sampratos, taip pat aiškinamasi, kokios yra atskirties atsiradimo priežastys. Architektūros kūryba pateikiama kaip neatsiejama, dominuojanti meninių disciplinų visumos dalis, atspindinti ne tik žmonijos kultūros, bet ir visos civilizacijos raidos ypatybes, besiformuojanti veikiant bendriems evoliucijos dėsniams. Būdingų prieštaravimų ištakos atskleidžia tarpusavio nesusikalbėjimo priežastis. Meninės veiklos pasekmės ir vertinimo klausimai analizuojami remiantis ryškesniais šiuolaikiniais pavyzdžiais.
41
Žičkytė, Rūta. "Estetinio sprendimo visuotinumo problema I. Kanto filosofijoje." Problemos 26 (September 29, 2014): 56–66. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1981.26.6292.
Full textAbstract:
Straipsnyje nagrinėjama estetinio sprendimo visuotinumo problema I. Kanto filosofijoje, aptariami šio filosofo estetikos svarbiausi bruožai. Estetinio sprendimo visuotinumo problema iškilo naujaisiais amžiais, kai skeptinės filosofijos atstovai ėmė abejoti žmogaus galia pažinti pasaulio esmę. Sielos sugebėjimai, I. Kanto požiūriu, gali būti skirstomi į sugebėjimą pažinti, sugebėjimą jausti džiaugsmą ir sugebėjimą kelti sau tikslus. Šie sugebėjimai visuomet apima ir pažintinius sugebėjimus, kuriuos su žmogaus troškimais ir tikslais sujungia meninė kūryba. Grožio jausmo nesąlygoja objekto pažinimas, šis jausmas yra susijęs su žmogaus moraliniais tikslais. Žmonės pripažįsta gražiais objektus, nes šiam sprendimui jie turi bendrą pagrindą kaip pritarimui būtiną taisyklę. Tik ši taisyklė grožio sprendimus padaro visuotinus ir būtinus. Jeigu bendras grožio pojūtis būtų sąlygojamas tik objekto pažinimo, jis negalėtų būti subjektyvus. Visuotiniu skonio sprendimas pasidaro tik dėl neaiškių principų, kurie kyla iš žmogaus mąstymo iš jo pažintinių jėgų žaismo. Skonis visuomet yra sąlygojamas idealios normos, kuri visiems žmonėms yra bendrų jutimų pagrindas.
42
Andrijauskas, Alfredas. "Sintezės tendencija F. Šilerio estetikoje." Problemos 35 (September 29, 2014): 81–84. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1986.35.6538.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojama poezijos samprata ir skirtingų poezijos tipų sintezės tendencija F. Schillerio estetikoje. Pasak F. Schillerio, poetas – tai laisvas, natūralus ir drąsus, atsidavęs pasaulio pilnybei kūrėjas, vaizduodamas objektą, poetas jį kartu vertina ir apmąsto. F. Schilleris skyrė naiviuosius (antikos) ir sentimentaliuosius (naujųjų amžių) poetus. Naivieji poetai, apsiriboję realybe, tampa priklausomi nuo medžiagos, kuri gali labai neigiamai, žalingai juos paveikti. Sentimentalieji poetai džiaugsmingai, neribotai linksminasi idėjų pasaulyje, tobulindami visa, kas jiems atrodo perdirbama. F. Schilleris pabrėžia, jog šių dviejų tipų sintezė veda į tobulumą, harmonijos poeto užgimimą, protingą žmogiškosios būties supratimą. Jis šiais poetiniais tipais išreiškia žmogaus charakterio skirtingus polius – realistinį ir idealistinį. Laiškuose F. Schilleris teigė, kad savo poetine kūryba jis siekia įrodyti realizmo ir idealizmo sujungimo galimybę ir kalba apie savo naująjį kelią, kurį vadina realistiniu. Šis kelias tebuvo sintezės, priešingumų sutaikymo kelias. Pabrėžiama, kad F. Schilleris pradėjo idėjų dramą, kurioje siužetas, charakteriai ir dialogas tėra priemonės idėjoms reikšti.
43
Poškus, Kazys. "Dvasingumas ir pedagogika." Acta Paedagogica Vilnensia 2 (January 17, 2016): 85–90. http://dx.doi.org/10.15388/actpaed.1993.02.9368.
Full textAbstract:
Ugdymas sovietiniais metais buvo nudvasintas, todėl atkūrus nepriklausomą Lietuvą, pirmiausiai aktualizuojamas dvasingumas, kuris iš esmės turėtų keisti pedagogikos mokslo sampratą ir jo metodologiją. Išskleidžiant dvasingumo fenomeną pažymėtina, kad didžiausios įtakos jam turi dorovė ir dorovinis auklėjimas. Dvasingumui taip pat yra svarbios sąvokos „kūrybiškumas“, „kūryba“. Esamoje situacijoje ne ką mažiau svarbu ir tautiškumas. Būtent šiomis savybėmis turi pasižymėti ir mokinys, ir mokytojas. Pedagogo dvasingumui taip pat itin reikšmingas yra profesinis kryptingumas: kilnus gyvenimo tikslas, aukštos kultūros poreikis, humaniški interesai, teisinga dorovinė ir vertybinė orientacija, tvirta pasaulėžiūra. Pedagogo dvasingumui nesvetimi ir organizaciniai bei komunikaciniai mokėjimai. Kita vertus, sovietiniais metais dvasingumui dėmesio bemaž neskirta, o dažnai pedagogika buvo totalitarinio partokratinio ugdymo teorija ir pagrindas, tad šiandien tenka atsakyti į daugelį klausimų: Ar mokytojai yra patys pakankamai dvasingi, kad galėtų ugdyti savo mokinių dvasingumą?; Ar įmanoma ugdyti dvasingumą be religijos pagalbos?; Koks turėtų būti ugdymo turinys? ir t.t.
44
Petrušonis, Vytautas. "SOCIALINIO SOLIDARUMO MOTYVAI ARCHITEKTO VYTAUTO LANDSBERGIO-ŽEMKALNIO KŪRYBOJE." JOURNAL OF ARCHITECTURE AND URBANISM 34, no. 3 (September 30, 2010): 128–37. http://dx.doi.org/10.3846/tpa.2010.13.
Full textAbstract:
In contemporary society marginalization, alienation of social groups is increasing. Among other things, it is related to changes in the phenomenon of social solidarity, which are influenced by the processes of individualization, diversification, globalization, segmentation. Architectural works of modern architects, that together with customers represent the attitudes of nowadays, often reflect the desire to dominate. While educating young architects it is important to provide them not only with technical and artistic skills, but also to make them understand how architecture can take part in the the actualization of harmonic social behaviour stereotypes, the psychological attitude to encourage the pursuit of social solidarity. It is therefore important to learn how architectural composition can ensure a harmonious social interaction. The related adequate experience is worth studying. It is particularly important to evaluate the works of different periods of our country’s famous architects. V. Landsbergis-Žemkalnis could be distinguished as one of such architects to whom responsibility to society was particularly significant. Analysis revealed that V. Landsbergis-Žemkalnis‘ works are characterized by predominance of an organic compositional type what means that the programming of social solidarity attitudes by architectural compositional measures is ensured. In particular, these properties are characteristic of V. Landsbergis-Žemkalnis‘ buildings realized in the heart of Kaunas city. These buildings are better harmonizing with adjacent buildings and the whole street space. Moving away from the center, in the buildings erected by V. Landsbergis-Žemkalnis design, the number of vertical elements increases, separate parts of a building have a more distinct height, the silhouette becomes more active, more dynamic. Typologically such a building could be assigned to the hierachical compositional type. In contrast to ’’buildings of the street”, ”of the city”, these buildings represent ’suburban” buildings, what claims to be a local compositional center. Altogether V. Landsbergis-Žemkalnis‘ works illiustrate his ability to ”read” the situation in an urban context and use properly selected compositional building parameters, especially properly chosen measures operating in a dense group of existing buildings where the solidarity phenomenon is of great importance. Santrauka Šiuolaikinėje visuomenėje didėja atskirtis, socialinių grupių nesusikalbėjimas, užsisklendimas, kuriant grupinius idealus, siekiant nereikšmingų tikslų. Greta kitų dalykų, tai susiję su socialinio solidarumo kaita, kuri veikiama tokių šiuolaikinės civilizacijos reiškinių kaip individualizacija, diversifikacija, globalizacijos procesas, segmentacija. Šiuolaikinės kartos architektų, kartu su užsakovais esančių savojo laikotarpio atstovais, darbai ypač dažnai atspindi siekį dominuoti, išsiskirti bet kokioje miesto dalyje, bet kokioje pastatų apsuptyje, todėl ugdant šiuolaikinius architektus svarbu perteikti jiems ne tik meninio komponavimo įgūdžius, bet suvokimą, kaip architektūra gali prisidėti prie harmoningos socialinės elgsenos stereotipų aktualizavimo, ypač skatinant socialinį solidarumą (nes tai susiję su visuomenės grupių santykių harmonizavimo užtikrinimu). Todėl svarbus kompozicinių priemonių, galinčių užtikrinti harmoningos socialinės sąveikos nuostatų aktualizavimą, socialinio solidarumo nuostatų įtvirtinimą, pažinimas, o tam ypač svarbu šiuo aspektu įvertinti mūsų šalies įvairių laikotarpių įžymių architektų kūrybą. Vienu iš tokių architektų yra V. Landsbergis-Žemkalnis, kuriam architekto atsakomybė visuomenei buvo ypač svarbi. Architekto V. Landsbergio-Žemkalnio darbų analizė parodė, kad jo kūrybai būdingas organiškojo kompozicinio tipo vyravimas, o kartu – socialinio solidarumo programavimą užtikrinančių architektūrinių kompozicinių priemonių dominavimas. Ypač šiomis programuojančiomis savybėmis pasižymi V. Landsbergio-Žemkalnio pastatai, esantys pačioje Kauno miesto širdyje – Naujamiestyje. Tai pasireiškia tuo, kad šie pastatai yra daugiau miestietiško tipo, aktyviai „bendradarbiauja“ su gretimais pastatais, su visa gatvės erdve. Tolstant nuo centro, pastatuose gausėja vertikalių elementų, daugiau skiriasi atskirų pastato dalių aukštis, siluetas darosi aktyvesnis, dinamiškesnis. Tipologiškai tai būdingi priemiesčių ar užmiesčio pastatų, kurie pretenduoja į lokalinio kompozicinio centro vaidmenį, bruožai. V. LandsbergioŽemkalnio kūryba liudija apie jo sugebėjimą suprasti urbanistinę situaciją ir joje deramai parinkti statinio kompozicinius parametrus, ypač – tankiai užstatytoje aplinkoje, kur solidarumo vaizdinis reprezentavimas yra itin aktualus.
45
Kaunas, Domas. "LEONAS PANAVAS (1942–2011): ASMENYBĖ, KNYGOS KULTŪRA IR KNYGRIŠYSTĖ." Knygotyra 68, no. 68 (June 14, 2017): 161. http://dx.doi.org/10.15388/knygotyra.2017.68.10720.
Full textAbstract:
Leonas Panavas (1942–2011) buvo profesionalus Vilniaus gamyklų metalo apdirbėjas – frezuotojas. Siekdamas kultūros tikslų, jis tapo savamoksliu knygrišiu ir knygos kultūros adeptu, artimu bibliofilui. Motyvaciją teikė sudėtinga šeimos ir asmens socialinė patirtis. Jo knygos kultūra buvo keliakryptė. Joje dominavo asmeninės bibliotekos kūryba, pagarba knygai ir jos tausojimas, pomėgis skaityti, bibliofilija. Nors Panavui stigo aukštesnio išsilavinimo, tačiau jo asmeninė knygos kultūra pranoko ne tik metalo darbininko, bet ir kai kurių išsilavinusių humanitarų lygį. Studijoje teigiama, kad svarbiausias kūrybinės veiklos motyvas buvo knygrišystė. Knygrišystės profesionalumo siekta pirmtakų imitacijos ir saviugdos būdu. Ji kompensavo jaunystėje įgyto specialiojo vidurinio išsilavinimo spragas. Tobulindamas knygrišystės gebėjimus, nuosekliai kūrė materialinius pagrindus, klientūrą, gerino įrišų techniką ir stilistiką, siekdamas pažangos naudojosi profesine literatūra ir profesionalų konsultacijomis. Jo sukaupta knygrišystės literatūra turinio požiūriu buvo vertinga ir įvairi. Šiame darbe L. Panavo knygos kultūros ir įrišų tyrimams panaudotas jo asmeninis daugiau kaip 150 profesionalių knygų įrišų palikimas ir asmeninė biblioteka, tačiau susidurta su dokumentinių šaltinių stygiumi. Nepaisant to, tyrimas leido nustatyti, kad L. Panavas gerai suvokė knygos kultūros reikalavimus ir formas, yra svarbus Lietuvos valstybingumo virsmo laikotarpio (1985–2010) lietuviškosios knygrišystės proceso dalyvis ir produktyvus meistras.
46
Kaunas, Domas. "LEONAS PANAVAS (1942–2011): ASMENYBĖ, KNYGOS KULTŪRA IR KNYGRIŠYSTĖ." Knygotyra 68 (June 14, 2017): 161–225. http://dx.doi.org/10.15388/knygotyra.68.10720.
Full textAbstract:
Leonas Panavas (1942–2011) buvo profesionalus Vilniaus gamyklų metalo apdirbėjas – frezuotojas. Siekdamas kultūros tikslų, jis tapo savamoksliu knygrišiu ir knygos kultūros adeptu, artimu bibliofilui. Motyvaciją teikė sudėtinga šeimos ir asmens socialinė patirtis. Jo knygos kultūra buvo keliakryptė. Joje dominavo asmeninės bibliotekos kūryba, pagarba knygai ir jos tausojimas, pomėgis skaityti, bibliofilija. Nors Panavui stigo aukštesnio išsilavinimo, tačiau jo asmeninė knygos kultūra pranoko ne tik metalo darbininko, bet ir kai kurių išsilavinusių humanitarų lygį. Studijoje teigiama, kad svarbiausias kūrybinės veiklos motyvas buvo knygrišystė. Knygrišystės profesionalumo siekta pirmtakų imitacijos ir saviugdos būdu. Ji kompensavo jaunystėje įgyto specialiojo vidurinio išsilavinimo spragas. Tobulindamas knygrišystės gebėjimus, nuosekliai kūrė materialinius pagrindus, klientūrą, gerino įrišų techniką ir stilistiką, siekdamas pažangos naudojosi profesine literatūra ir profesionalų konsultacijomis. Jo sukaupta knygrišystės literatūra turinio požiūriu buvo vertinga ir įvairi. Šiame darbe L. Panavo knygos kultūros ir įrišų tyrimams panaudotas jo asmeninis daugiau kaip 150 profesionalių knygų įrišų palikimas ir asmeninė biblioteka, tačiau susidurta su dokumentinių šaltinių stygiumi. Nepaisant to, tyrimas leido nustatyti, kad L. Panavas gerai suvokė knygos kultūros reikalavimus ir formas, yra svarbus Lietuvos valstybingumo virsmo laikotarpio (1985–2010) lietuviškosios knygrišystės proceso dalyvis ir produktyvus meistras.
47
Deveikienė, Vaiva. "TEKLĖ ŠEŠELGIENĖ (1925–1982): ASPECTS OF CREATIVE WORK IN LANDSCAPE ARCHITECTURE / TEKLĖS ŠEŠELGIENĖS (1925–1982) KŪRYBOS KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪROJE ASPEKTAI." Mokslas – Lietuvos ateitis 6, no. 3 (May 22, 2014): 282–89. http://dx.doi.org/10.3846/mla.2014.40.
Full textAbstract:
The article analizes architect Teklė Šešelgienė‘s (1925–82) creative work, which has specifically manifested itself in the field of landscape architecture and coincided with the second half of the 20th century urban and township planning trends that affected the need and strengthening positions of the landscape designer’s profession. The article also focuses on the creative links between two personalities – Kazys Šešelgis and Teklė Šešelgienė – a teacher and his student, husband and wife and, most importantly, two colleagues. Through personal actions, qualities of character, collaboration and education, the article aims to disclose the peculiarities of the landscape designer‘s profession, the epoch context, importance of knowledge and professional skills in developing landscape architecture objects. Straipsnyje nagrinėjama architektės Teklės Šešelgienės (1925–1982) kūryba, kuri išskirtinai reiškėsi kraštovaizdžio architektūros srityje ir sutapo su XX amžiaus 2-osios pusės miestų ir gyvenviečių planavimo tendencijomis, turėjusius įtakos kraštovaizdžio architekto profesijos poreikio ir pozicijų stiprėjimui. Straipsnyje taip pat aktualizuojamos dviejų asmenybių – Kazio Šešelgio ir Teklės Šešelgienės, dėstytojo ir studentės, vyro ir žmonos, o svarbiausia dviejų kolegų – kūrybines sąsajos. Straipsniu siekiama per asmenybės veiklą, charakterio savybes, bendradarbiavimą, išsilavinimą atskleisti profesinės veiklos ypatybes, epochos kontekstą, žinių ir profesinių įgūdžių svarbą kuriant kraštovaizdžio architektūros objektus.
48
LIŠKEVIČIENĖ, JOLITA. "KONRADAS GIOTKĖ – XVII AMŽIAUS PIRMOSIOS PUSĖS VILNIAUS GRAVERIS." Knygotyra 55 (January 1, 2010): 54–79. http://dx.doi.org/10.15388/kn.v55i0.3491.
Full textAbstract:
Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutasDominikonų g. 15/1, LT-01131 Vilnius, LietuvaEl. paštas: Jolita.Liskeviciene@vda.ltStraipsnyje pristatomas garsiausias knygų iliustracijų raižytojas Konradas Giotkė, XVII a. I pusėjė dirbęs Vilniuje ir vario raižiniais iliustravęs knygas. Siekiama apibūdinti raižytojo kūrybą, pagrindines jo raižinių kompozicijas ir kitus kūrybos bruožus, nurodyti užsakovus, atskleisti jo reikšmę XVII a. I pusės Vilniaus knygų grafikoje ir įtaką vėlesnei šios srities dailei. Straipsnyje keliamos raižytojo kilmės ir atvykimo į LDK sostinę prielaidos, tikslinamas jo kūrybos Vilniuje laikas. Pagrindinis straipsnio tikslas – chronologiškai pateikti visus iki šiol žinomus arba literatūroje minėtus raižytojo kūrinius. Šis knygų sąrašas pateikiamas priede.
49
Duoblienė, Lilija. "Sumeluota meistro išmonė, arba kas įkvėpė Tarkovskio Boriską?" Religija ir kultūra, no. 18-19 (December 20, 2016): 116–25. http://dx.doi.org/10.15388/relig.2016.9.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje svarstoma meistro išmonės samprata viduramžiais ir kaip ji traktuojama dabarties meniniame kontekste. Istorinis požiūris ir įvairūs šią sampratą rekonstruojantys šaltiniai perkeliami į meninį kontekstą, kuris iš dalies remiasi viduramžių tradicijomis, o iš dalies – jas interpretuoja. Kaip meno kūrinį, neįprastai atvaizduojantį tradiciją, pasirenkame Andrejaus Tarkovskio filmo „Andrejus Rubliovas“ novelę „Varpas“ ir joje veikiantį meistrą Boriską. Jo paveikslas leidžia ne tik analizuoti visiškai savitą Tarkovskio požiūrį į viduramžių tradicijas, mokymą, amatus ir meistrystę, laužant nusistovėjusią tvarką, bet ir aptikti daug bendrų sąsajų su Gilles’io Deleuze’o samprata apie kūrybą ir amatininko kaip tarpininko vaidmenį. Tokį sugretinimą leidžia daryti ir paties Deleuze’o dėmesys Tarkovskio kūrybai, ypač filmui „Andrejus Rubliovas“.
50
Kovács, Gábor. "THE MYTH OF THE WICKED CITY IN THE CULTURAL CRITICISM OF O. SPENGLER / NUODĖMINGO MIESTO MITAS O. SPENGLERIO KULTŪROS KRITIKOJE." CREATIVITY STUDIES 4, no. 1 (June 28, 2011): 64–74. http://dx.doi.org/10.3846/20290187.2011.577175.
Full textAbstract:
O. Spengler was one of the leading protagonists of cultural criticism in the 20th century. His oeuvre had been rooted in the German intellectual climate of the pre-war period and war years. The German tradition based on an ambivalent relation to modernity, after the German defeat suffered at the end of the First World War, emerged as the movement of ‘conservative revolution’. This new kind of conservatism, on the one hand, enthusiastically greeted technological advancement, while, on the other hand, rejected social and political modernization. The opposition of the city and the country-side was a central theme of this way of thought. Spengler in his ‘morphology of world history’ gave an outstanding place to this opposition. Our paper offers a reconstruction, in this respect, of the theory of Spengler. Santrauka O. Spengleris buvo vienas iš svarbiausių XX a. kultūros kritikos atstovų. Jo kūryba buvo įšaknyta vokiečių ikikarinio laikotarpio ir karo metų intelektualinėje atmosferoje. Vokiškoji tradicija, pagrįsta ambivalentišku santykiu su modernybe, po skaudaus vokiečių pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare, iškilo kaip ,,konservatyviosios revoliucijos“ judėjimas. Naujas konservatizmo tipas, viena vertus, entuziastingai sveikino technologinį progresą, kita vertus, atmetė socialinę ir politinę modernizaciją. Priešprieša tarp miesto ir kaimo buvo pagrindinė diskusijų tema. Šiose diskusijose Spengleris su savo „pasaulio istorijos morfologija” užėmė iškilią vietą. Šiame straipsnyje pristatoma Spenglerio teorijos rekonstrukcija.