Academic literature on the topic 'Lietuviškos mokyklos'

Kova už nacionalinę mokyklą kartu su kova už lietuvišką spaudą ir nacionalinę bažnyčią sudaro vieną iš pačių ryškiausių lietuvių nacionalinio judėjimo istorijos puslapių. Iki šiol nėra darbo, kuriame išsamiau būtų išanalizuota carinės valdžios pozicija privataus mokymo Lietuvoje atžvilgiu, slaptų mokyklų atsiradimo priežastys. Šis straipsnis parašytas remiantis naujais archyviniais duomenimis, rastais TSRS Centriniame valstybiniame istorijos archyve Leningrade. Dar XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje buvo plačiai išvystyta privataus mokymo sistema. Pirmoje šešiasdešimtųjų metų pusėje, sustiprėjus reakcijai, caro valdžios administracija įvykdo griežtą švietimo sistemos centralizaciją. Priimami įstatymai, draudžiantys privačias mokymo įstaigas, o likusiose mokyklose įvedamas mokymas rusų kalba. Caro administracija grupinį privatų mokymą vadino „slaptosiomis mokyklomis“ ir iki karo padėties panaikinimo 1872 m. kovojo su jomis. Atšaukus karinę padėtį carinės administracijos valdininkams lieka tik teisė teikti ieškinius teismo organams, keliant teismo bylas. Teismai neskyrė šių bylų politinio pobūdžio bylų kategorijai ir daugeliu atveju patrauktiems teisminėn atsakomybėn asmenims būdavo skiriama bauda nuo 0, 25 iki 2 rublių arba jie išvis būdavo išteisinami. Straipsnyje yra lentelė, rodanti, kiek slaptų mokyklų caro administracijos valdininkai rado 1872 – 1882 m. m. Kauno gubernijoje ir Vilniaus gubernijos lietuviškuose valsčiuose. Iš 126 Kauno gubernijos slaptųjų mokyklų buvo nubaustos tik 25, iš 225 Vilniaus gubernijos – 63. Slaptųjų mokyklų skaičius kiekvienais metais ne mažėjo, bet augo. Tokia padėtis neramino caro administracijos valdininkus. Pradedant 1887 m. tarp Šiaurės – vakarų krašto administracijos ir Rusijos imperijos Centrinių įstaigų šiuo klausimu vyko aktyvus susirašinėjimas. Jis baigėsi tuo, kad Šiaurės-vakarų krašto administracijos reikalavimu 1892 m. balandžio 2 buvo priimtos „Laikinosios taisyklės“, uždraudusios privatų mokymą ir nustačiusios bausmes. Suvalkų gubernija, lyginant su Kauno ir Vilniaus gubernijomis, buvo geresnėje padėtyje, nes čia 1892 m. balandžio 2 Laikinosios taisyklės įsigaliojo tik nuo 1900m. gegužės 26. Straipsnyje skirta vietos privataus grupinio mokymo sistemos priežasčių aiškinimui, parodoma, kad slaptos mokyklos buvo atidaromos dėl įvairiausių motyvų. Slaptos mokyklos buvo ne tik lietuviškos, veikė lenkiškos, žydiškos, net rusiškos. Slaptų mokyklų persekiojimas savo tikslo nepasiekė. 1897 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad lietuviai elementarų raštingumą įgydavo būtent slaptose mokyklose.

Straipsnis parašytas remiantis daugiausia archyvine medžiaga ir apžvelgia vieną iš pagrindinio ugdymo istorijos epizodų XIX a. 1-ojo ketvirčio Lietuvoje: feodalinio luomo siekimą apriboti ir nukreipti sau naudinga linkme augantį švietimo poreikį liaudies masių savimonės vystymosi periodu. XIX a. 1-ame ketvirtyje Lietuvos liaudis rodo itin daug iniciatyvos švietimo srityje: daugėja valstiečių bei neturtingų šlėktų išlaikomų kaimo mokyklų, kuriose dėstoma gimtąja kalba, auga mokinių skaičius parapijinėse mokyklose, o valstiečių vaikų skaičius kai kuriose vidurinėse mokymo įstaigose sudaro net pusę visų besimokančiųjų – pvz., vakarinėje Lietuvos dalyje. Nepaisant nepalankių socialinių sąlygų feodalinėje epochoje, palaipsniui susidaro iš liaudies kilusios inteligentijos sluoksnis. Ilgainiui jis tampa pagrindiniu lietuviškos demokratinės kultūros kūrimo proceso dalyviu. Liaudies masių švietimo troškimas nulemia 3 pagrindines liaudies švietimo klausimo nagrinėjimo kryptis. Kraštutinės reakcinės feodalinio luomo grupės mato valstiečiuose išimtinai darbo jėgą, kuriai būtini religiniai pamokymai bei tam tikros elementarios bazinės žinios. Liberalinė bajorija savo dėmesį akcentavo ties didesniu darbo, kurį atlieka tam tikra prasme išsilavinęs darbininkas, efektyvumu. Todėl šios krypties atstovai siūlė įvesti profesinį paruošimą valstiečių pagrindinėse mokyklose. Trečiosios krypties atstovai rėmėsi visiškai kitokiu požiūriu. Jie manė, kad liaudies masėms reikalingas laisvas priėmimas ne tik į parapijines, bet ir į aukštąsias mokyklas be jokių apribojimų. Visi šie klausimai labai trumpai apžvelgiami straipsnyje, pagrindinis dėmesys skiriamas feodalinio luomo bandymams užkirsti kelią liaudies masių švietimo tendencijoms. 1810 m. įkuriama 2-jų klasių (4-metė) Joniškėlio parapijinė mokykla, kuri veikia pagal Vilniaus universiteto sudarytą programą ir yra nauja savo realiniu profiliu. Progresyvaus turinio programa nebuvo suderinta su vidurinės mokyklos programa ir todėl neturėjo pasisekimo, tuo tarpu kai senojo tipo parapijinės mokyklos, kuriose buvo dėstoma lotynų kalba, buvo patogesnės tuo, kad paruošdavo mokinius vidurinei mokyklai. 1817 – 1822 metais visuomenėje ir universitete buvo aktyviai aptarinėjamas parapijinių mokyklų klausimas. Iš vienos pusės 1821 m. pateikiamas pasiūlymas įpareigoti kiekvieną parapiją pastatyti plytinį mokyklos pastatą bei užtikrinti atlyginimą parapijos mokytojams. Iš kitos pusės buvo siūloma uždrausti lotynų kalbą parapijinėse mokyklose, sustiprinti religijos dėstymą ir profesinį mokymą valstiečių vaikams, atskirti paruošiamąsias vidurinių mokyklų klases nuo parapijinių mokyklų, t. y. sukurti dviejų tipų pagrindines mokyklas skirtingiems socialiniams luomams. Parapijinė mokykla turėjo būti pirma ir paskutinė valstiečių švietimo pakopa. Šią mintį ypač palaikė kuratorius A. Čartoriskis. Tą pačią mintį dėstė ir prof. J. Chodanis 1823 m. memorandume, siūlydamas skirtingus mokymo būdus žemesniajam ir aukštesniajam luomams: mokslo („scyentificzna“) metodas, skirtas mąstymo gebėjimų lavinimui, tinka tik valdančiosios klasės vaikams bei itin talentingiems valstiečių vaikams. O liaudies masėms bendrąja prasme šis būdas laikomas net žalingu. Taip pat buvo išsakomos nuomonės (grafas F. Siesickis), kad egzistuojantis pradinis ugdymas išvis kenkia: jis atplėšia valstiečius nuo žemės, sukuria visuomenės santvarka nepatenkintus žmones, kurie kursto ir kitus luomus prieš valdžia ir dvarininkus. Po 1825 m., ir ypač po 1831 m., kai carinė valdžia perima švietimo reikalus Lietuvos teritorijoje į savo rankas, mokyklų luomiškumas įteisinamas statutais. Tačiau nepaisant sudėtingų sąlygų autokratijos laikotarpiu, Lietuvos liaudis tęsia kovą už kultūros demokratizaciją.

Elementorių istorija susijusi su mokyklos ir švietimo, pedagoginės, metodinės ir psichologinės minties raida, su vaikų literatūros, literatūrinės kalbos ir rašymo taisyklių vystymosi klusimais. Šiame straipsnyje pateikiama tik bendra nagrinėjamo periodo elementorių apžvalga, siekiant parodyti, kaip su visuomeninių – kultūrinių sąlygų kaita buvo tobulinami ir elementoriai. XIX a. gale esant labai nepalankioms kultūrinio gyvenimo sąlygoms (knygų gimtąja kalba nebuvimas mokyklose) egzistavo elementoriai, sudaryti „silabizavimo“ metodo pagrindu siekiant dvasininkijos tikslų; jie buvo spausdinami užsienyje. Tik 1895 metais pažangios inteligentijos pastangomis buvo išleistas pirmasis A. Kriščiukaičio elementorius, sudarytas sintetinio garsinio metodo pagrindu, jame nebuvo religinio turinio. Po 1905 m. revoliucijos, įvykus kultūrinės padėties pagerėjimui, pastebimas pedagoginės minties pagyvėjimas. Tuo metu išleista daug įvairių elementorių, ypatingo dėmesio jų tarpe nusipelno P. Višinskio (1905 m.) ir K. Skabeikos (1909 m.) elementoriai, kurie padėjo analitinio – sintetinio garsinio metodo mokant skaityti pagrindus. Savo turiniu šie elementoriai labiausiai atitiko 1905 m. revoliucijos iškeltiems reikalavimams: atskirti mokyklą ir bažnyčią, įvesti visuotinį nemokamą mokslą gimtąja kalba ir kt. Šie elementoriai buvo skirti liaudies mokyklai, juose nebuvo ne tik maldų, bet ir religinio turinio straipsnių. Šių elementorių autorių (A. Kriščiukaičio, P. Višinskio, K. Skabeikos) metodinėms paieškoms didelę įtaką darė rusų pedagogų, ypač L. N. Tolstojaus, K. D. Ušinskio, V. A. Flerovo ir kitų pažiūros. Šių pedagogų patirtis buvo kūrybiškai pritaikyta lietuviškos mokyklos sąlygoms.

Lithuanian Studies Society (LSS)Post Office Box 777, Sandy Bay, Tas. 7006, AustraliaE-mail: A.Taskunas@utas.edu.auUniversitetai yra svarbios tautos paveldo saugyklos. Jie kaupia dokumentus ne tik apie savo, bet ir apie daugelį kitų tautų istoriją. Trisdešimt aštuoni Australijos valstybiniai universitetai veikia 150 vietovių, juose mokosi 700 000 studentų. Deja, nė viena iš šių akademinių institucijų neturi Lietuvių kalbos katedros ir nė viena iš jų nedėsto lietuvių kalbos kursų. Dėl to šių universitetų bibliotekos nesaugo reikšmingesnio skaičiaus lietuviškų knygų ar lietuviškos kultūrinės medžiagos.1987 m. Tasmanijos universitete buvo įkurta Lietuvos studijų draugija, kad užpildytų žinių apie Lietuvą spragą. Per dvidešimt pastarųjų metų draugija išplėtojo veiklą šiomis kryptimis: akademiniai lietuviškų temų tyrimai garbės bakalauro ar magistro laipsniams gauti; lietuvių kalbos kursai; leidyba: knygos anglų ir lietuvių kalbomis ir recenzuojamas mokslo žurnalas anglų kalba; 1000 lietuviškų knygų ir žurnalų kolekcija (daugiausia anglų kalba), kuri vis papildoma; kasmetės stipendijos nagrinėjantiems lietuviškas temas (po 5000 dolerių); konferencijos ir mainai su Lietuvos mokslininkais.Draugija, padedama universiteto, dirba visomis šiomis kryptimis: stipendijas teikia universiteto Stipendijų komitetas, knygų kolekcija laikoma Valdymo mokyklos stiklinėse spintose. Draugija kreipėsi į Australijos ir viso pasaulio lietuvius, kad šie dovanotų daugiau knygų, rankraščių ir kitos kultūrinės medžiagos.

Šio straipsnio tikslas – aptarti M. Valančiaus knygos „Maskoliams katalikus persekiojant” šviečiamąsias idėjas. Aptariamos knygos rašymo aplinkybės, struktūra ir pagrindinės skelbiamos idėjos. Knyga susideda iš kelių brošiūrų, parašytų po lietuviškos spaudos draudimo (1865), išleistų Tilžėje, kurių platinimas Lietuvoje buvo draudžiamas. Kadangi trūko įrodymų, vyskupas Motiejus Valančiaus nebuvo nuteistas, bet kiti kunigai buvo persekiojami ir ištremti į Sibirą. Knygoje, kuri buvo paskelbta 1929 m Kaune, buvo aprašyta mokyklos ir Katalikų Bažnyčios vieta antroje 19 a. pusėje, joje parodomas okupantų tikslas į nutautinti Lietuvą. Okupantų tikslų realizavimo vieta buvo mokyklose, kur mokiniai buvo nutautinami, jie turėjo priimti stačiatikių tikėjimą. Tarnavo mokytojai, kurie nemokėjo gimtosios kalbos, neišmanė tradicijų. Visų M. Valančiaus brošiūrų tikslas – ne tik išryškinti Lietuvos žmonėms nepriimtinos primestos švietimo sistemos žalą, bet ir patarti, kaip vaduotis iš jos, kaip išvengti prigimčiai svetimos mokyklos ir joje dirbančių pašaukimo neturinčių mokytojų įtakos.

Šio straipsnio tikslas – parodyti krikščionybės veikėjų nuopelnus tokiai svarbiai kultūros ir pedagogikos sričiai, kaip matematikos mokymas lietuviškoje mokykloje, kurio reikšmė ėmė ryškėti kaip tik tada, kai buvo susirūpinta ir lietuviškų mokyklų steigimu –XIX amžiuje, mokslinės-techninės revoliucijos priešaušryje. Krikščionybės veikėjų inašas i matematikos mokymą lietuviškoje mokykloje aptariamas išskiriant šiuo periodus:1) nuo XIX a. pradžios iki lietuviškos spaudos uždraudimo 1864 m.; 2) spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904 m.); 3) panaikinus spaudos draudimą ir atkūrus Nepriklausomybę (1904-1940 m.). Pirmuoju period pasižymėjo kunigai J. Stanevičius, M. Ceraskis, M. Brundza, A. Juška ir V. Juzumas. Antruoju period paminėtini kunigai J. Katek ir S. Gimžauskas, o trečiuoju – kunigai A. Dambrauskas-Jakštas ir O. T. Volk, bei krikščionys pasauliečiai P. Dovydaitis, A. Mažylytė, I. Malinauskas, K.K. Raičinskis, O.E. Stanaitis.

Evangelikų – reformatų mokyklos Lietuvoje mažai tyrinėtos. Darbe aprašomi šių mokyklų organizaciniai principai, mokytojai ir mokiniai, mokymo ir auklėjimo tikslai ir metodai. Kadangi reformatai kovojo prieš reakcinę katalikų dvasininkiją ir jėzuitų ordiną, jų mokyklose randama progresyvaus elementų. Reformatų mokyklos sau kėlė du pagrindinius tikslus: Romos autorių kūrinių pagrindu auklėti apsišvietusią pasaulietinę asmenybę, o religinių jausmų diegimu kelti jos moralę. Įgyvendindamos pirmąjį iš šių uždavinių, mokyklos suvaidino žinomą progresyvų vaidmenį, bet religinių dogmų diegimas trukdė tokios asmenybės raidai, o taip pat ir nacionalinės kultūros kėlimui. Reformatų mokyklų idėjinį ribotumą patvirtina Kėdainių vidurinės mokyklos mokomieji – auklėjamieji metodai ir konfesiniai poreikiai. Ypatingą reformatų reikšmę autorius sieja su tuo, kad jie auklėjo jaunimą iš liaudies, suprato gimtosios kalbos vaidmenį, leido lietuviškas knygas, nors ir religinio turinio, mokyklose, ypač pradinėse, mokė vaikus iš liaudies jiems suprantama kalba. Išvada – reformatai įnešė atitinkamą indėlį į nacionalinę kultūrą.

Straipsnio paskirtis – įvertinti socialinius etniškumo ypatumus, kuriais pasižymi skirtingus švietimo sektorius (t.y. mokyklas pagal skirtingą dėstymo kalbą) pasirenkantys žmonės. Ávertinus pamatinius socialinius demografinius bruožus pagal 2005 m. apklausos duomenis, pirmokų tėvų grupės skiriasi savo socialine padėtimi. Prielaidos asimiliacijai siejamos su socialinio mobilumo strategija. Teigiama, jog mokyklos pasirinkimas yra integracijos ir asimiliacinių nuostatų išraiška, o ne asimiliacijos veiksnys: pirmiau įvyksta būsimų pirmokų tėvų integracija į lietuvišką socialinę terpę, o tik po to renkamasi mokyklą. Etninės kilmės įvairumo tarp Lietuvos pirmokų analizė atskleidžia, jog rusų kalba ir rusiška mokykla integruoja platesnį spektrą nelietuviškos populiacijos negu analogiški lietuviškieji institutai.

Klausimas, kaip įsisavinti rusų kalbos sangrąžinius veiksmažodžius lietuviškose mokyklose, kol kas nenagrinėtas. Mokyklos dar neturi nusistovėjusių mokymo tradicijų - dažnai keičiamos temos, jų apimtis. Ilgą laiką sangrąžinių veiksmažodžių buvo mokoma taip, kaip ir rusiškose mokyklose, neatsižvelgiant į lietuviškų mokyklų specifiką. Vartodami sangrąžinius veiksmažodžius, mokiniai daro daug klaidų. Patikrinus 2144 aukštesnių klasių mokinių rašomuosius darbus, rastos 567 sangrąžinių veiksmažodžių vartojimo bei rašybos klaidos. Šnekamojoje kalboje mokiniai daro ir tarties klaidų. Sangrąžinius veiksmažodžius mokiniai neteisingai vartoja dėl gimtosios kalbos įtakos: nevartoja rusų kalbos sangrąžinių veiksmažodžių, jeigu atitinkamas lietuvių kalbos veiksmažodis yra nesangrąžinis, ir atvirkščiai. Be to, dažnai mokiniai klysta, vartodami tuos veiksmažodžius, kurie rusų kalboj e būna nesangrąžiniai, o lietuvių kalboje gali būti ir nesangrąžiniai, ir sangrąžiniai (galininkiniai), taip pat kai sangrąžiniai veiksmažodžiai sutampa tik iš dalies, viena kuria savo reikšme. Straipsnyje pateikiami klaidų tipai ir jų pavyzdžiai, duodami 378 veiksmažodžiai, kuriuos vartodami, mokiniai gali klysti. Šie veiksmažodžiai išrinkti iš H. Džoselsono žodyno, kuri ame yra 5230 dažniausiai vartojamų rusų kalbos žodžių. Šių veiksmažodžių negalima įsisavinti vien atskirais pratimais. Juos reikia sistemingai vartoti kalboje. Moki n i a i dažnai nerašo b bendratyje arba be reikalo jį rašo trečiajame esamojo ir būsimojo laiko asmenyje. Norint nustatyti, ar reikia rašyti b, siūloma versti į lietuvių kalbą. Pratimai turėtų būti mišrūs, skirti abiem minėtoms veiksmažodžio formoms įsisavinti . Dalį pratimų galima atlikti žodžiu. Tai ne tik sutaupo laiką, bet i r p a deda sudaryti tarties įgūdžius. Mokiniai dažnai klysta, tardami būtojo kartinio laiko sangrąžinių veiksmažodžių vyriškos giminės formas, taip pat esamojo bei būsimojo laiko antrąjį asmenį. Priebalsius l ir š jie tari a minkštai. Straipsnyje nagrinėjami būdai, kaip šių klaidų išvengti.

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, 01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: iveta.jakimaviciute@kf.vu.ltŠiame straipsnyje siekiama išanalizuoti pagrindinius ir gausia informacija vertingus publikuotus 1918–1944 metų knygos veikėjų biografistikos šaltinius ir remiantis gautais rezultatais suformuluoti argumentuotas išvadas apie juos ir juose paskelbtą informaciją, susijusią su lietuvių knygos veikėjais. Lietuvių tautinė kultūra aptariamu laikotarpiu buvo kuriama daugelio to meto iškilių asmenybių. Biografinių leidinių pagrindiniai kūrėjai, pagal kurių nužymėtus orientyrus buvo plėtojama ši tema, būtų prof. Vaclovas Biržiška, Ansas Bruožis, Antanas Milukas, Petras Ruseckas, Juozas Tumas-Vaižgantas. Straipsnyje analizuojami šių autorių parengti reikšmingi leidiniai, kurie tapo pagrindiniais knygos veikėjų biografistikos šaltiniais ir neprarado mokslinės vertės iki šiol. Juos galima laikyti pirmosios lietuviškos knygotyrinės biografistikos mokyklos atstovais, nubrėžusiais aiškią tyrimo kryptį ir sukūrusiais tolesnių mokslinių tyrinėjimų metodiką. Svarbiu biografinės informacijos šaltiniu laikytina ir 1918–1944 metais Nepriklausomoje Lietuvoje ėjusi periodinė spauda: „Bibliografijos žinios“, „Mūsų Senovė“, „XXVII knygos mėgėjų metraštis“, „Kultūra“, „Literatūros naujienos“ ir kt. Atlikus analizę prieita prie išvados, kad 1918–1944 metų knygos veikėjų biografistikos šaltiniai nėra gausūs. Jų rengimas ir publikavimas buvo ypač svarbus ir aktualus to meto kultūrai ir švietimui. Neabejotina, kad daug pastangų juos rengiant įdėjo J. Tumas-Vaižgantas, P. Ruseckas V. Biržiška ir kt. Šiam laikotarpiui buvo būdinga skaityti paskaitas apie asmenis, vėliau jas skelbti periodinėje spaudoje, o papildytas ar pakoreguotas išleisti atskiromis knygomis ar keliolikos puslapių knygelėmis. Darant tai skubotai dažnai pasitaikydavo netikslumų ar net išgalvotų faktų, o biografinės žinios būdavo fragmentiškos, pateikiami tik tam tikri epizodai ar jų nuotrupos. Tai ypač būdinga Vaižgantui, dėl to jis dažnai sulaukdavo kritikos. Nors 1918–1944 metų leidiniai ir periodikos straipsniai dažniausiai rašyti ne moksliniais, bet publicistiniais sumetimais, nors jie nebuvo aukšto teorinio lygio ir išsamūs, nors juose trūko įžvalgų ir pačių rengėjų įvertinimo, vis dėlto čia tyrėjai ras ypač vertingų duomenų apie knygos veikėjus.

Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti psichologinės adaptacijos lietuviškose mokyklose reiškinį tarp tautinių mažumų atstovų, kuriais pasirinkti rusų bei lenkų tautybės moksleiviai. Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, kaip jaučiasi moksleiviai, kurie mokosi lietuviškose mokyklose ir tuo pačiu priklauso kitų tautybių grupėms, kurios yra įvardijamos tautinėmis mažumomis. Konkrečiau kalbant, norėta sužinoti kaip nelietuvių tautybės moksleiviai vertina save ir savo padėtį mokykloje. Anketomis buvo surinkti 164 respondentų vertinimai (palyginimui pateikti 164 lietuvių tautybės respondentų vertinimai). Gauti duomenys parodė, jog kaip ir buvo tikėtasi, rusų bei lenkų tautybės moksleiviai (abiejų lyčių) pasižymi negatyvesniu savęs vertinimu, kas turi įtakos jų užimamam žemam statusui klasės koletyve. Taipogi rezultatai akivaizdžiai parodė, jog tiek lenkų, tiek rusų tautybės moksleivių akademiniai pasiekimai iš tiesų yra pakankamai žemi. Palyginus su lietuvių tautybės moksleiviais, gauti stipriai reikšmingi skirtumai. Tyrimas parodė, jog tautinių mažumų moksleiviai lietuviškose mokyklose jaučiasi nejaukiai, menkesniais už lietuvių tautybės moksleivius.
The goal of this research – to analyze the phenomena of psychological adaptation in Lithuanian schools among adolescents who belong to ethnic groups – that is Russian and Polish students. During the research, we tried to discover how Russian and Polish students feel about their attending Lithuanian schools. In other words, we seek to understand how these adolescents estimate themselves and their position among their contemporaries. 164 respondents were asked to fill the questionnaires. It was found, how it was expected, that thus Russian thus Polish students estimate themselves very negatively. Furthermore their social status among classmates is low, too. The results showed that Russians and Polish academic achievements are low, comparing with Lithuanians. This research demonstrated that ethnic groups feel small and more inferior over Lithuanians.

Summary The education of national minorities is a very important part of education system of Lithuania. The role of education in creating and consolidating the democratic society of Lithuania Republic is very significant. Social, economical and political changes and the new priorities of educational reform stimulate to analysis deeper the traditions of education of national minorities which live in Lithuania. The main part of representatives of national minorities lives in the Southeast Lithuania. The tendency can be noticed that children from mixed and not Lithuanian families go to Lithuanian schools. So the social- pedagogical integration of the pupils of national minorities should be investigated. In this study the theoretical analysis of documents, the analysis of historical context were done. The oral inquest and questionnaire methods were used. The main attention was paid to analysis of integration end linguistic difficulties. It was noticed that the Ministry of Education of Lithuania Republic prepares and accepts legal statements related to national minorities. The representatives of national minorities choose the Lithuanian schools for better perspectives in the future. The fears about the linguistic difficulties were not confirmed. Only general psychological trouble of pupils’ integration was noticed. So it is recommended to organize regular studies for teachers, psychologists and pupils’ parents, to prepare methodical recommendations for bilingual education, to... [to full text]