Academic literature on the topic 'Lietuvos provincija'

2012 m. spalio 11–12 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Petras Skarga SJ ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra 1612–2012“ 400-osioms pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus mirties metinėms pažymėti. Konferenciją organizavo Vilniaus universiteto (VU) bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, parėmė Lietuvos mokslo taryba, VU biblioteka, Lenkijos institutas Vilniuje bei Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija.

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: ausra.navickiene@kf.vu.ltXIX a. lietuviški elementoriai yra retumu pasižyminti spaudos paveldo dalis, nors kaip savarankiška leidinių rūšis skirtini prie populiariausių XIX a. lietuviškų knygų (kaip kalendoriai, katekizmai, maldaknygės, giesmynai ir kiti masinės paklausos leidiniai). Kad ir sulaukę daugybės pakartotinių laidų, tik pavieniai jų egzemplioriai pasiekė mūsų dienas. Tai ypač būdinga tiek Didžiosios, tiek Mažosios Lietuvos XIX a. pirmosios pusės lietuvių kalbos pradžiamoksliams. Didžiosios Lietuvos gyventojams skirtas anoniminis Moksłas skaytima raszta Lietuwiszka 1759–1867 m. buvo išleistas 76 kartus. Mažosios Lietuvos (teritorijos palei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas kairiajame Nemuno krante Prūsijai priklausiosiose žemėse, nuo XVI a. tapusiose Didžiajai Lietuvai priešpriešinama Lietuvos provincija) lietuviams adresuotas Karaliaučiaus kunigo ir superintendento Johanno Gottliebo Weisso (1762–1819) parengtas elementorius Naujas pibelis buvo išspausdintas 13 kartų. (Galėjo būti ir dar daugiau Naujo pibelio laidų, nes jau XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais jis tapo Mažosios Lietuvos mokyklose privalomu leidiniu.) Daugumos jų šiandien nėra išlikusio nė vieno egzemplioriaus, o mūsų dienas pasiekusios knygelės pagal Lietuvoje naudojamą leidinių retumo klasifikaciją vertintinos kaip unikumai arba retenybės. Britų Bibliotekoje Londone saugomas Naujas pibelis (RB. 23. a. 4804) yra unikalus iki šiol lietuvių nacionalinės bibliografijos leidiniuose neregistruotos J. G. Weisso elementoriaus laidos pavyzdys. Tai patvirtina tyrimas, kuriuo Britų bibliotekos egzemplioriaus kopija palyginta su kitais trimis iki 1850 metų pasirodžiusių elementoriaus laidų egzemplioriais: su 1808 metų egzemplioriumi, saugomu Vilniaus universiteto bibliotekoje (VUB – LR835/836), su 1839 metų leidimo egzemplioriumi, kurį turi Latvijos mokslų akademijos biblioteka (Latvijos MAB – D 65522 latv. lit.; mikrofilmas LNB BKC) ir menotyrininkė Ingrida Korsakaitė asmeninėje bibliotekoje ir su prieš 1850 metus išleistu egzemplioriumi iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos (MAB – LK-19/174). Minėtų egzempliorių lyginamoji analizė paneigia spėliones, kad elementorius galėjo būti išspausdintas 1795 m. Pagal savo turinio ir poligrafinio apipavidalinimo savitumus jis panašiausias į XIX a. trečiojo–penktojo dešimtmečio laidų pavyzdžius. Pažintis su leidiniu de visu taip pat patvirtina faktą, kad tai yra Johanno Gottliebo Weisso parengto elementoriaus iki šiol nežinomos laidos egzempliorius, o ne spėjamo autoriaus Johanno Friedricho Zöllnerio darbas, kaip rašoma Britų bibliotekos kataloge.

Straipsnyje nagrinėjamas Nepriklausomos Lietuvos metais įvykęs pirmasis lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo minėjimas, jo organizavimas, eiga ir rezultatai. Gilinamasi į Komiteto spaudos atgavimo 25-mečio minėjimui veiklą, Lietuvos žurnalistų sąjungos indėlį spaudos atgavimo šventės minėjimo tradicijos atsiradimui. 1929 m. įvykęs lietuviškos spaudos atgavimo minėjimas, nors ir nesulaukė kryptingos valstybės paramos ir buvo surengtas vien iš visuomeninių paskatų, vyko gana sklandžiai. Organizatorių sugebėta atkreipti ir tarptautinį dėmesį. Lietuvos žurnalistų sąjunga sudarė konkurenciją kairiųjų politinių jėgų inspiruotam Komitetui, ėjo į glaudesnį kontaktą su Antano Smetonos autoritariniu režimu, tikėdamasi atkreipti dėmesį į tuometes Lietuvos žurnalistikos problemas. Lietuvos provincija, okupuotas Vilniaus kraštas ir lietuviškoji diaspora emigracijoje kūrė savo spaudos atgavimo minėjimo tradicijas.

Straipsnyje nagrinėjamas Nepriklausomos Lietuvos metais įvykęs pirmasis lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo minėjimas, jo organizavimas, eiga ir rezultatai. Gilinamasi į Komiteto spaudos atgavimo 25-mečio minėjimui veiklą, Lietuvos žurnalistų sąjungos indėlį spaudos atgavimo šventės minėjimo tradicijos atsiradimui. 1929 m. įvykęs lietuviškos spaudos atgavimo minėjimas, nors ir nesulaukė kryptingos valstybės paramos ir buvo surengtas vien iš visuomeninių paskatų, vyko gana sklandžiai. Organizatorių sugebėta atkreipti ir tarptautinį dėmesį. Lietuvos žurnalistų sąjunga sudarė konkurenciją kairiųjų politinių jėgų inspiruotam Komitetui, ėjo į glaudesnį kontaktą su Antano Smetonos autoritariniu režimu, tikėdamasi atkreipti dėmesį į tuometes Lietuvos žurnalistikos problemas. Lietuvos provincija, okupuotas Vilniaus kraštas ir lietuviškoji diaspora emigracijoje kūrė savo spaudos atgavimo minėjimo tradicijas.

Straipsnyje siekiama išanalizuoti visuomenės informavimą apie Etnografinių regionų metus ir jiems skirtus renginius. Etnografinių regionų bendruomenės, aktyviai įsitraukusios į dedikacinių renginių organizavimą, rėmėsi išbandytomis viešosios komunikacijos strategijomis. Dėl renginių pobūdžio daugiausia įtakos gyventojų informavimui turėjo vietinės informavimo priemonės: periodika, institucinės interneto svetainės ir kt. Didžiausi sklaidos kanalai – televizija ir interneto dienraščiai – mažai prisidėjo prie tinkamo renginių viešinimo, bet tiksliniai interneto dienraščiai gana aiškiai suvokė metų reikšmę ir nuolat tai akcentavo. Liko tinkamai neišnaudoti socialinių medijų ištekliai, galėję prisidėti prie mažą finansinį biudžetą turėjusių renginių viešinimo. Nepaisant finansavimo stygiaus, didžiulis skaičius (437) įvykusių dedikacinių renginių sudarė palankias sąlygas įvairiais informacijos sklaidos kanalais paskleisti skirtingo intensyvumo informacines žinutes. Jų visumos analizė leidžia manyti, kad šiuos metus minėjo Lietuvos provincija, o didmiesčiai liko nuošalyje. Etnografinių regionų metų renginių rengėjų pastangų įvertinimas gali būti reikšmingas ateityje planuojant ir koordinuojant tokio pobūdžio ir masto programas.

Straipsnis skiriamas hermeneutinės tradicijos Lietuvos filosofijoje aptarčiai. Keliamas klausimas – kas sudaro šiuolaikinį hermenutinį mąstymą? Šiuo straipsniu siekiama atskleisti ontologinės hermeneutikos interpretacijos Lietuvoje skirtingas galimybes. Straipsnyje aptariami hermeneutinio mąstymo svarbiausio atstovo Lietuvoje – Arūno Sverdiolo – tekstai. Vadinamoji Heideggerio provincijos „urbanizacija“, Lietuvos filosofijoje realizuota Sverdiolo, yra gretinama su kita „galimybe“ – Heideggerio provincijos „materializacija“, įkūnyta tokių skirtingų Lietuvos filosofų kaip Arvydas Šliogeris ir Tomas Sodeika. Straipsnis baigiamas Gianni Vattimo įžvalgos apie hermeneutikos ir nihilizmo ryšį aptartimi. Keliamas klausimas, ar nėra taip, kad hermeneutikos ir nihilizmo sąsajos įžvalga panaikina „bet kurią“ filosofijos tapatybę?Pagrindiniai žodžiai: hermeneutika, nihilizmas, koiné, Heideggerio provincijos „urbanizacija“, filosofijos tapatybė, Lietuvos filosofija.Hermeneutics and Nihilism, or on the “Lithuanian” Identity of PhilosophyRita Šerpytytė Summary The article deals with the hermeneutical tradition in Lithuanian philosophy. The issue of the contempo­rary hermeneutical thinking conclusions is analysed. The aim of the article is to disclose the different pos­ sibilities of interpreting the ontological hermeneutics in Lithuanian philosophy. The article discusses textes of Arūnas Sverdiolas, the main representative of hermeneutical thinking in Lithuanian philosophy. The so-called “urbanization” of Heidegger’s prov­ince, made by Sverdiolas in Lithuanian philosophy, is juxtaposed to another “possibility” – “materializa­tion” of Heidegger’s province, impersonated by such different Lithuanian philosophers as A. Šliogeris and T. Sodeika. The article concludes with a discussion of the relationship between hermeneutics and nihilism in G. Vartimo’s philosophy. The insight of this relation­ship disables the possibility of “whatever” identity of philosophy. Keywords: hermeneutics, nihilism, koiné, “ur­banization” of Heidegger’s province, identity of phi­losophy, Lithuanian philosophy.

2008 m. pavasarį Kulautuvoje (Kauno r.) statybų metu ka­sant griovį buvo suardytas griautinis kapas. Šio kapo įkapes sudaro žalvarinė antkaklė šaukštiniu galu, šešios žalvarinės trikampio pjūvio apyrankės ir 12 romėniškų monetų. Džiu­gu, kad aptikti daiktai pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų Vilniuje. Šaukštinė antkaklė turi apskrito pjūvio lankelį, puoštą keturiais profiliuotais žiedais (1:1 pav.). Ant lankelio yra užkabinta grandelė su dviejų grandinėlių liekanomis. Ši antkaklė priklauso II šaukštinių antkaklių, kurios Lietuvos teritorijoje plačiausiai nešiotos C2–C3 periodais, grupei. Įdomu, kad Centrinėje Lietuvoje pavienės šaukštinės ant­kaklės turi ant lankelio užkabintas grandinėles, prie kurių kartais prikabinami lazdeliniai smeigtukai (Seredžius, Jur­barko r., kapas Nr. 47). Tokių antkaklių rasta vaikų kapuose. Trikampio pjūvio apyrankės yra puoštos skersiniais bei išilginiais grioveliais, rantelių eilėmis (1:2–7 pav.). Dalis apyrankių yra aplaužytos, deformuotos. Visos šios apy­rankės priklauso trikampio pjūvio apyrankių I grupei. Šios grupės apyrankės Lietuvos teritorijoje pasirodė C1a periodo pabaigoje, tačiau daugiausia naudotos C1b–C3 perioduose. Minėti daiktai (antkaklė ir apyrankės) rodo, kad Kulau­tuvoje buvo suardytas vaiko (greičiausiai, mergaitės) kapas. Įdomiausias kapo radinys – romėniškos monetos. Tai yra pirmasis romėniškų monetų radinys Centrinės Lietuvos kapinynuose. Gaila, bet monetos iš Kulautuvos kapo yra blogai iš­likusios, kai kurios jų stipriai korodavusios, neįskaito­mos. Tiksliai datuotos yra 7 monetos. Tai Antonino Pijaus (138–161 m.) dupondijus (2:1 pav.), du Faustinos I (miru­si 141 m.) sestercijai, kaldinti po jos mirties (2:2–3 pav.), du Komodo (177–192 m.) sestercijai (2:4–5 pav.), Lucilos (mirusi 183 m.) sestercijus (2:6 pav.), Julijos Mamėjos (mi­rusi 235 m.) sestercijus (2:7 pav.). Kitos monetos – sester­cijai sunkiai nustatomos. Dalį jų sąlyginai galima skirti An­toninų valdymo laikotarpiui (2:9–10 pav.). Surasti papuošalai ir monetos leidžia kalbėti apie Ku­lautuvos vaiko kapo chronologiją. Vėlyviausia gerai išliku­si moneta yra Julijos Mamėjos, todėl realiausia kapo data yra C1b periodo pabaiga, t. y. III a. vidurys. Kaip minėta, Kulautuvos kape surastos monetos yra pirmasis tokio pobūdžio radinys Centrinėje Lietuvoje, kai kartu rasta kitų romėniško importo daiktų (žalvarinis indas, sparninės ir A69 tipo segės, stiklo ir emalio karolių apvaros). Iš viso Lietuvos teritorijoje yra žinoma 40 laidojimo paminklų, kuriuose rasta romėniškų monetų (3 pav.). Dau­giausia paminklų su monetomis kapuose yra Vakarų Lietu­ voje – čia žinomi 27 kapinynai su monetomis kapuose. Ne­muno žemupio teritorijoje žinomi 5 kapinynai, Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje – 5 pilkapynai, Užnemunėje – 2 lai­dojimo paminklai su romėniškomis monetomis ir 1 pamin­klas Centrinėje Lietuvoje (Kulautuva). Vakarų Lietuvoje dauguma kapų su romėniškomis monetomis yra palyginti siaurame pajūrio ruože, nutolusiame nuo jūros kranto iki 25–90 km. Šiek tiek toliau nuo jūros yra nutolę Nemuno žemupio kapinynai – iki 40–65 km. Matyt, paprotys dėti monetas į kapus šiame regione paplito dėl kultūrinių-preky­binių ryšių viena pagrindinių to meto komunikacijos arteri­jų – Nemuno upe. Šiuo keliu su importo daiktais paprotys dėti romėniškas monetas į kapus atkeliavo į Užnemunę ir Centrinę Lietuvą. Žemaitiją ir Šiaurės Lietuvą paprotys ga­lėjo pasiekti palaikant ryšius Nemuno intakais – Dubysa, Nevėžiu. Kai kurie laidojimo paminklai pilkapynų teritori­joje nuo jūros yra nutolę apie 155 km (Vaitiekūnai, Radvi­liškio r.). Neatmestina galimybė, kad papročio dėti į kapus monetas paplitimui galėjo turėti įtakos ir gyventojų iš pajū­rio migracija į kitus dab. Lietuvos regionus. Monetos kapuose priklauso laikotarpiui nuo Nerono (54–68 m.) iki Treboniano Galo (251–253 m.). Antoninų monetos į kapus dėtos daugiausia 180–220 m., Severų mo­netos – 210–240 m. Absoliuti dauguma kapuose rastų ro­mėniškų monetų yra sestercijai, retai pasitaiko dupondijų, antoninianų, asų. Monetų kiekis atskiruose kapuose yra skirtingas. Dau­gumoje kapų aptikta nuo 1 iki 3 monetų, retesni kapai, ku­riuose rasta nuo 4 iki 10 monetų. Yra kapų, kuriuose rasta 13 monetų (Vaitiekūnai, kapas Nr. 13), 21 moneta (Aukšt­kiemiai, Klaipėdos r., kapas Nr. 369), 26 monetos (Lazdi­ninkai, Kretingos r., kapas Nr. 66). Prie kapų su dideliu mo­netų skaičiumi tenka skirti ir aptariamą Kulautuvos kapą. Monetų padėtis kapuose mirusiojo atžvilgiu yra įvairi. Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje absoliuti dauguma monetų aptinkamos mirusiojo galvūgalyje, tačiau yra kapų, ku­riuose monetos aptinkamos krūtinės srityje arba prie šonų. Dviejuose kapuose romėniškos monetos aptiktos odiniame arba medžiaginiame (audekliniame) maišelyje. Monetų radinius kapuose sunku interpretuoti. Dalis mo­netų mirusiųjų galvūgalyje yra įdėtos į beržo tošies dėžutes kartu su kitais daiktais – įkapėmis. Šiuo atveju monetas ga­lima vertinti kaip mirusiojo turtą, dėtą į kapą ar karstą. Turime atmesti versijas, kad romėniškos monetos į ka­pus buvo dėtos kaip amuletai arba kaip spalvotųjų metalų žaliava. Pavienes monetas kapuose reikėtų traktuoti kaip piniginius vienetus. Monetų piniginę funkciją liudytų ir tai, kad dalis jų rasta mirusiųjų juosmens srityje odiniuose arba medžiaginiuose maišeliuose (piniginėse?). P. K. Tacitas ,,Germanijoje“ rašė, kad romėnai išmokė germanus imti pi­nigus. II a.–III a. pirmoje pusėje, vykstant intensyviai pre­kybai su romėnais, matyt, ir baltai (vakarų baltai) išmoko imti pinigus ir jais naudotis. Paprotys dėti romėniškas monetas į kapus vakarinių baltų gentyse buvo plačiai paplitęs. Monetų rasta prūsų genčių, Lietuvos, Vakarų Latvijos, Mozūrijos kapinynuose. Šis paprotys paplito dėl tiesioginės romėniškų Padunojės provincijų įtakos ir kalba apie romėnų įtaką baltų dvasinei kultūrai.

The article analyses the building boom of Houses of Culture in Lithuanian SSR during the time of socialist modernism. The object of the paper is being analyzed with an attempt to reveal the tight relation between political, economic and architectural spheres. First of all research concentrates on questions of Soviet ideological and economic interests and the result of these interests –a regional planning scheme of Lithuania, which has been implemented through the principles of modernism, and especially Constantine's Doxiadis idea of “total architecture”. Then the text analyses how these principles of mid-century modernism have been transferred through the prism of ideology and, in Lithuanian case, led to very painful social consequences - massive displacing of individual home-steads and transferring the inhabitants to the newly created settlements. The House of Culture is presented as the representative face of these political-economic objectives of rural modernization. The article also makes a suggestionthat these objects are an interesting and important part of modernist legacy of Lithuania, perfectly reflecting interconnections between international modernism and the ideology of the Soviets under the circumstances of local provincial life. Santrauka Straipsnyje analizuojamas buvusios Lietuvos SSR kultūros namų statybos bumas socialistinio modernizmo laikotarpiu. Darbo objektas tekste tiriamas siekiant atskleisti glaudžią politinių, ekonominių bei architektūrinių veiksnių sąveiką. Tekste nagrinėjama, kaip veikiant ideologiniams bei ekonominiams interesams formuojamas urbanistinis Lietuvos tinklas, kuris buvo įgyvendinamas pasinaudojant modernizmo ir ypač Konstantino Doksiadžio „totalinės architektūros“ idėjomis. Toliau pristatoma, kaip šie amžiaus vidurio modernistiniai principai, perleisti per ideologijos prizmę, Lietuvoje įgavo itin skaudžias socialines pasekmes – masinį individualių gyventojų sodybų naikinimą ir gyventojų kėlimą į naujai kuriamas gyvenvietes. Kultūros namai tekste pateikiami kaip šios politinių ir ekonominių tikslų vedinos kaimo modernizacijos reprezentacinis veidas. Straipsnyje taip pat iškeliama mintis, kad kaimo modernizaciją lydėję objektai yra įdomus ir svarbus lietuviškojo XX a. architektūros palikimo fragmentas, puikiai atspindintis tarptautinių idėjų ir sovietinės ideologijos jungtį lokalioje Lietuvos provincijos terpėje.

The Regulation of the Lithuanian Piarists for provincial education Methodus docendi pro Scholis Piis provinciae Litvaniae (Vilnius, 1762) should be considered as the main document showing the changes in education of the Enlightenment era, announced prior to the establishment of the Board of Education, a secular institution of education. That is an important source of the Lithuanian science history of the 18th century, opening a relevant contextual panorama of cultural processes, illustrating the intersection of the values of the Baroque and the Enlightenment. The study Methodus docendi pro Scholis Piis provinciae Litvaniae deals with the specifics of daily routines which shows obvious following of Ordinationes Visitationis Apostolicae (Warsaw, 1753 [1754]–1755) prepared by Stanisław Konarski. As it can be noticed, many of the aspects of the school routine (such as the necessity to start lessons in time and not waste the time for frivolous talking, relationship between the students and teachers, personal hygiene, proper physical condition, behaviour of students at school and outside it) in the Regulations for provinces of Lithuania are defined much more laconically. The attitude to go ad rem was determined by the goal to have a document with the scope and precise presentation of the subject which could be smoothly used in daily practice. On the other hand, the differences, such as elimination of the paragraph on temperance (not mentioning the whole chapter), shows that the Lithuanian adaptation was not word-for-word (or mind) following and that only the issues that were really significant for the developers were taken over. The actualisation of the daily posture shows the efforts of the Piarists monkhood to respond to the changes of the time, to implement the principles of education covering the overall upbringing of a person. Keywords: Piarists, etiquette, household routine, teacher, student, drinking, Enlightenment, Grand Duchy of Lithuania (the 18th century).

Pastaruoju metu Rytų Baltijos regione vis didesnio su­sidomėjimo susilaukia archeologijos istorijos tyrimai. Organizuojamos konferencijos, leidžiami katalogai ir straipsnių rinkiniai. Vis dar menkai Lietuvos (ir ne tik) tyrėjui žinoma ir prieinama medžiaga apie Kuršo pro­vincijos muziejaus (1818–1939 m., toliau KPM arba Muziejus1) rinkinius, jo narių veiklą. Kita vertus, dar mažai tyrinėta iki Pirmojo pasaulinio karo veikusių kultūros ir mokslo draugijų veikla bei jų indėlis į kraš­to mokslo ir kultūros plėtotę. Šios draugijos, nesant arti humanitarinio profilio aukštosios mokyklos, tarsi atstojo universitetų poreikį. [...]

Tyrimo objektas yra 1918–1940 m. Lietuvos provincijoje fotografijos verslą plėtojusių fotografų personalijos, jų darbo sąlygos, užfiksuoti vaizdai bei šių vaizdų sklaidos aplinkybės. Tai pirmasis mokslinis darbas, tiriantis Lietuvos provincijos fotografiją, žiūrint iš provincijos fotografų perspektyvos, kompleksiškai nagrinėjantis jų kilmę, išsilavinimą bei profesinę veiklą, jų savivoką, socialinį statusą bei materialinę padėtį, be ko neįmanoma atskleisti fotografavimo paskatų, o taip pat jų užfiksuotų vaizdų funkcionavimą tarpukariu, reikšmę sovietmečiu bei recepciją nepriklausomybės laikotarpiu. Nauja yra tai, kad į tiriamąjį objektą žiūrima iš muziejaus kuratoriaus pozicijų, tad nemažas dėmesys skiriamas fotografijų atribucijai bei fotografinių vaizdų reikšmei, tiriant lokalias istorijas.
The object of the research is personalities of photographers who were developing photography business in Lithuanian province in 1918–1940, their working conditions, captured photo images and the circumstances of these images dispersion. This is the first scientific study dealing with the Lithuanian province photography viewed from the perspective of photographers who lived and worked in Lithuanian province. This study researches professional activity of photographers in complex with their self-concept, their economic and social situation, and the functioning of their captured photo images in the interwar period, the importance of these photos in the Soviet period and their reception during the independence period. The novelty in this dissertation is the point of researcher view: the surveyed object is studied from the position of the museum-curator. Therefore much attention is paid to photo attribution and the significance of photographic images while researching the local histories.