Journal articles on the topic 'Lietuvos provincija'

2012 m. spalio 11–12 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Petras Skarga SJ ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra 1612–2012“ 400-osioms pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus mirties metinėms pažymėti. Konferenciją organizavo Vilniaus universiteto (VU) bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, parėmė Lietuvos mokslo taryba, VU biblioteka, Lenkijos institutas Vilniuje bei Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija.

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: ausra.navickiene@kf.vu.ltXIX a. lietuviški elementoriai yra retumu pasižyminti spaudos paveldo dalis, nors kaip savarankiška leidinių rūšis skirtini prie populiariausių XIX a. lietuviškų knygų (kaip kalendoriai, katekizmai, maldaknygės, giesmynai ir kiti masinės paklausos leidiniai). Kad ir sulaukę daugybės pakartotinių laidų, tik pavieniai jų egzemplioriai pasiekė mūsų dienas. Tai ypač būdinga tiek Didžiosios, tiek Mažosios Lietuvos XIX a. pirmosios pusės lietuvių kalbos pradžiamoksliams. Didžiosios Lietuvos gyventojams skirtas anoniminis Moksłas skaytima raszta Lietuwiszka 1759–1867 m. buvo išleistas 76 kartus. Mažosios Lietuvos (teritorijos palei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas kairiajame Nemuno krante Prūsijai priklausiosiose žemėse, nuo XVI a. tapusiose Didžiajai Lietuvai priešpriešinama Lietuvos provincija) lietuviams adresuotas Karaliaučiaus kunigo ir superintendento Johanno Gottliebo Weisso (1762–1819) parengtas elementorius Naujas pibelis buvo išspausdintas 13 kartų. (Galėjo būti ir dar daugiau Naujo pibelio laidų, nes jau XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais jis tapo Mažosios Lietuvos mokyklose privalomu leidiniu.) Daugumos jų šiandien nėra išlikusio nė vieno egzemplioriaus, o mūsų dienas pasiekusios knygelės pagal Lietuvoje naudojamą leidinių retumo klasifikaciją vertintinos kaip unikumai arba retenybės. Britų Bibliotekoje Londone saugomas Naujas pibelis (RB. 23. a. 4804) yra unikalus iki šiol lietuvių nacionalinės bibliografijos leidiniuose neregistruotos J. G. Weisso elementoriaus laidos pavyzdys. Tai patvirtina tyrimas, kuriuo Britų bibliotekos egzemplioriaus kopija palyginta su kitais trimis iki 1850 metų pasirodžiusių elementoriaus laidų egzemplioriais: su 1808 metų egzemplioriumi, saugomu Vilniaus universiteto bibliotekoje (VUB – LR835/836), su 1839 metų leidimo egzemplioriumi, kurį turi Latvijos mokslų akademijos biblioteka (Latvijos MAB – D 65522 latv. lit.; mikrofilmas LNB BKC) ir menotyrininkė Ingrida Korsakaitė asmeninėje bibliotekoje ir su prieš 1850 metus išleistu egzemplioriumi iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos (MAB – LK-19/174). Minėtų egzempliorių lyginamoji analizė paneigia spėliones, kad elementorius galėjo būti išspausdintas 1795 m. Pagal savo turinio ir poligrafinio apipavidalinimo savitumus jis panašiausias į XIX a. trečiojo–penktojo dešimtmečio laidų pavyzdžius. Pažintis su leidiniu de visu taip pat patvirtina faktą, kad tai yra Johanno Gottliebo Weisso parengto elementoriaus iki šiol nežinomos laidos egzempliorius, o ne spėjamo autoriaus Johanno Friedricho Zöllnerio darbas, kaip rašoma Britų bibliotekos kataloge.

Straipsnyje nagrinėjamas Nepriklausomos Lietuvos metais įvykęs pirmasis lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo minėjimas, jo organizavimas, eiga ir rezultatai. Gilinamasi į Komiteto spaudos atgavimo 25-mečio minėjimui veiklą, Lietuvos žurnalistų sąjungos indėlį spaudos atgavimo šventės minėjimo tradicijos atsiradimui. 1929 m. įvykęs lietuviškos spaudos atgavimo minėjimas, nors ir nesulaukė kryptingos valstybės paramos ir buvo surengtas vien iš visuomeninių paskatų, vyko gana sklandžiai. Organizatorių sugebėta atkreipti ir tarptautinį dėmesį. Lietuvos žurnalistų sąjunga sudarė konkurenciją kairiųjų politinių jėgų inspiruotam Komitetui, ėjo į glaudesnį kontaktą su Antano Smetonos autoritariniu režimu, tikėdamasi atkreipti dėmesį į tuometes Lietuvos žurnalistikos problemas. Lietuvos provincija, okupuotas Vilniaus kraštas ir lietuviškoji diaspora emigracijoje kūrė savo spaudos atgavimo minėjimo tradicijas.

Straipsnyje nagrinėjamas Nepriklausomos Lietuvos metais įvykęs pirmasis lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo minėjimas, jo organizavimas, eiga ir rezultatai. Gilinamasi į Komiteto spaudos atgavimo 25-mečio minėjimui veiklą, Lietuvos žurnalistų sąjungos indėlį spaudos atgavimo šventės minėjimo tradicijos atsiradimui. 1929 m. įvykęs lietuviškos spaudos atgavimo minėjimas, nors ir nesulaukė kryptingos valstybės paramos ir buvo surengtas vien iš visuomeninių paskatų, vyko gana sklandžiai. Organizatorių sugebėta atkreipti ir tarptautinį dėmesį. Lietuvos žurnalistų sąjunga sudarė konkurenciją kairiųjų politinių jėgų inspiruotam Komitetui, ėjo į glaudesnį kontaktą su Antano Smetonos autoritariniu režimu, tikėdamasi atkreipti dėmesį į tuometes Lietuvos žurnalistikos problemas. Lietuvos provincija, okupuotas Vilniaus kraštas ir lietuviškoji diaspora emigracijoje kūrė savo spaudos atgavimo minėjimo tradicijas.

Straipsnyje siekiama išanalizuoti visuomenės informavimą apie Etnografinių regionų metus ir jiems skirtus renginius. Etnografinių regionų bendruomenės, aktyviai įsitraukusios į dedikacinių renginių organizavimą, rėmėsi išbandytomis viešosios komunikacijos strategijomis. Dėl renginių pobūdžio daugiausia įtakos gyventojų informavimui turėjo vietinės informavimo priemonės: periodika, institucinės interneto svetainės ir kt. Didžiausi sklaidos kanalai – televizija ir interneto dienraščiai – mažai prisidėjo prie tinkamo renginių viešinimo, bet tiksliniai interneto dienraščiai gana aiškiai suvokė metų reikšmę ir nuolat tai akcentavo. Liko tinkamai neišnaudoti socialinių medijų ištekliai, galėję prisidėti prie mažą finansinį biudžetą turėjusių renginių viešinimo. Nepaisant finansavimo stygiaus, didžiulis skaičius (437) įvykusių dedikacinių renginių sudarė palankias sąlygas įvairiais informacijos sklaidos kanalais paskleisti skirtingo intensyvumo informacines žinutes. Jų visumos analizė leidžia manyti, kad šiuos metus minėjo Lietuvos provincija, o didmiesčiai liko nuošalyje. Etnografinių regionų metų renginių rengėjų pastangų įvertinimas gali būti reikšmingas ateityje planuojant ir koordinuojant tokio pobūdžio ir masto programas.

Straipsnis skiriamas hermeneutinės tradicijos Lietuvos filosofijoje aptarčiai. Keliamas klausimas – kas sudaro šiuolaikinį hermenutinį mąstymą? Šiuo straipsniu siekiama atskleisti ontologinės hermeneutikos interpretacijos Lietuvoje skirtingas galimybes. Straipsnyje aptariami hermeneutinio mąstymo svarbiausio atstovo Lietuvoje – Arūno Sverdiolo – tekstai. Vadinamoji Heideggerio provincijos „urbanizacija“, Lietuvos filosofijoje realizuota Sverdiolo, yra gretinama su kita „galimybe“ – Heideggerio provincijos „materializacija“, įkūnyta tokių skirtingų Lietuvos filosofų kaip Arvydas Šliogeris ir Tomas Sodeika. Straipsnis baigiamas Gianni Vattimo įžvalgos apie hermeneutikos ir nihilizmo ryšį aptartimi. Keliamas klausimas, ar nėra taip, kad hermeneutikos ir nihilizmo sąsajos įžvalga panaikina „bet kurią“ filosofijos tapatybę?Pagrindiniai žodžiai: hermeneutika, nihilizmas, koiné, Heideggerio provincijos „urbanizacija“, filosofijos tapatybė, Lietuvos filosofija.Hermeneutics and Nihilism, or on the “Lithuanian” Identity of PhilosophyRita Šerpytytė Summary The article deals with the hermeneutical tradition in Lithuanian philosophy. The issue of the contempo­rary hermeneutical thinking conclusions is analysed. The aim of the article is to disclose the different pos­ sibilities of interpreting the ontological hermeneutics in Lithuanian philosophy. The article discusses textes of Arūnas Sverdiolas, the main representative of hermeneutical thinking in Lithuanian philosophy. The so-called “urbanization” of Heidegger’s prov­ince, made by Sverdiolas in Lithuanian philosophy, is juxtaposed to another “possibility” – “materializa­tion” of Heidegger’s province, impersonated by such different Lithuanian philosophers as A. Šliogeris and T. Sodeika. The article concludes with a discussion of the relationship between hermeneutics and nihilism in G. Vartimo’s philosophy. The insight of this relation­ship disables the possibility of “whatever” identity of philosophy. Keywords: hermeneutics, nihilism, koiné, “ur­banization” of Heidegger’s province, identity of phi­losophy, Lithuanian philosophy.

2008 m. pavasarį Kulautuvoje (Kauno r.) statybų metu ka­sant griovį buvo suardytas griautinis kapas. Šio kapo įkapes sudaro žalvarinė antkaklė šaukštiniu galu, šešios žalvarinės trikampio pjūvio apyrankės ir 12 romėniškų monetų. Džiu­gu, kad aptikti daiktai pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų Vilniuje. Šaukštinė antkaklė turi apskrito pjūvio lankelį, puoštą keturiais profiliuotais žiedais (1:1 pav.). Ant lankelio yra užkabinta grandelė su dviejų grandinėlių liekanomis. Ši antkaklė priklauso II šaukštinių antkaklių, kurios Lietuvos teritorijoje plačiausiai nešiotos C2–C3 periodais, grupei. Įdomu, kad Centrinėje Lietuvoje pavienės šaukštinės ant­kaklės turi ant lankelio užkabintas grandinėles, prie kurių kartais prikabinami lazdeliniai smeigtukai (Seredžius, Jur­barko r., kapas Nr. 47). Tokių antkaklių rasta vaikų kapuose. Trikampio pjūvio apyrankės yra puoštos skersiniais bei išilginiais grioveliais, rantelių eilėmis (1:2–7 pav.). Dalis apyrankių yra aplaužytos, deformuotos. Visos šios apy­rankės priklauso trikampio pjūvio apyrankių I grupei. Šios grupės apyrankės Lietuvos teritorijoje pasirodė C1a periodo pabaigoje, tačiau daugiausia naudotos C1b–C3 perioduose. Minėti daiktai (antkaklė ir apyrankės) rodo, kad Kulau­tuvoje buvo suardytas vaiko (greičiausiai, mergaitės) kapas. Įdomiausias kapo radinys – romėniškos monetos. Tai yra pirmasis romėniškų monetų radinys Centrinės Lietuvos kapinynuose. Gaila, bet monetos iš Kulautuvos kapo yra blogai iš­likusios, kai kurios jų stipriai korodavusios, neįskaito­mos. Tiksliai datuotos yra 7 monetos. Tai Antonino Pijaus (138–161 m.) dupondijus (2:1 pav.), du Faustinos I (miru­si 141 m.) sestercijai, kaldinti po jos mirties (2:2–3 pav.), du Komodo (177–192 m.) sestercijai (2:4–5 pav.), Lucilos (mirusi 183 m.) sestercijus (2:6 pav.), Julijos Mamėjos (mi­rusi 235 m.) sestercijus (2:7 pav.). Kitos monetos – sester­cijai sunkiai nustatomos. Dalį jų sąlyginai galima skirti An­toninų valdymo laikotarpiui (2:9–10 pav.). Surasti papuošalai ir monetos leidžia kalbėti apie Ku­lautuvos vaiko kapo chronologiją. Vėlyviausia gerai išliku­si moneta yra Julijos Mamėjos, todėl realiausia kapo data yra C1b periodo pabaiga, t. y. III a. vidurys. Kaip minėta, Kulautuvos kape surastos monetos yra pirmasis tokio pobūdžio radinys Centrinėje Lietuvoje, kai kartu rasta kitų romėniško importo daiktų (žalvarinis indas, sparninės ir A69 tipo segės, stiklo ir emalio karolių apvaros). Iš viso Lietuvos teritorijoje yra žinoma 40 laidojimo paminklų, kuriuose rasta romėniškų monetų (3 pav.). Dau­giausia paminklų su monetomis kapuose yra Vakarų Lietu­ voje – čia žinomi 27 kapinynai su monetomis kapuose. Ne­muno žemupio teritorijoje žinomi 5 kapinynai, Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje – 5 pilkapynai, Užnemunėje – 2 lai­dojimo paminklai su romėniškomis monetomis ir 1 pamin­klas Centrinėje Lietuvoje (Kulautuva). Vakarų Lietuvoje dauguma kapų su romėniškomis monetomis yra palyginti siaurame pajūrio ruože, nutolusiame nuo jūros kranto iki 25–90 km. Šiek tiek toliau nuo jūros yra nutolę Nemuno žemupio kapinynai – iki 40–65 km. Matyt, paprotys dėti monetas į kapus šiame regione paplito dėl kultūrinių-preky­binių ryšių viena pagrindinių to meto komunikacijos arteri­jų – Nemuno upe. Šiuo keliu su importo daiktais paprotys dėti romėniškas monetas į kapus atkeliavo į Užnemunę ir Centrinę Lietuvą. Žemaitiją ir Šiaurės Lietuvą paprotys ga­lėjo pasiekti palaikant ryšius Nemuno intakais – Dubysa, Nevėžiu. Kai kurie laidojimo paminklai pilkapynų teritori­joje nuo jūros yra nutolę apie 155 km (Vaitiekūnai, Radvi­liškio r.). Neatmestina galimybė, kad papročio dėti į kapus monetas paplitimui galėjo turėti įtakos ir gyventojų iš pajū­rio migracija į kitus dab. Lietuvos regionus. Monetos kapuose priklauso laikotarpiui nuo Nerono (54–68 m.) iki Treboniano Galo (251–253 m.). Antoninų monetos į kapus dėtos daugiausia 180–220 m., Severų mo­netos – 210–240 m. Absoliuti dauguma kapuose rastų ro­mėniškų monetų yra sestercijai, retai pasitaiko dupondijų, antoninianų, asų. Monetų kiekis atskiruose kapuose yra skirtingas. Dau­gumoje kapų aptikta nuo 1 iki 3 monetų, retesni kapai, ku­riuose rasta nuo 4 iki 10 monetų. Yra kapų, kuriuose rasta 13 monetų (Vaitiekūnai, kapas Nr. 13), 21 moneta (Aukšt­kiemiai, Klaipėdos r., kapas Nr. 369), 26 monetos (Lazdi­ninkai, Kretingos r., kapas Nr. 66). Prie kapų su dideliu mo­netų skaičiumi tenka skirti ir aptariamą Kulautuvos kapą. Monetų padėtis kapuose mirusiojo atžvilgiu yra įvairi. Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje absoliuti dauguma monetų aptinkamos mirusiojo galvūgalyje, tačiau yra kapų, ku­riuose monetos aptinkamos krūtinės srityje arba prie šonų. Dviejuose kapuose romėniškos monetos aptiktos odiniame arba medžiaginiame (audekliniame) maišelyje. Monetų radinius kapuose sunku interpretuoti. Dalis mo­netų mirusiųjų galvūgalyje yra įdėtos į beržo tošies dėžutes kartu su kitais daiktais – įkapėmis. Šiuo atveju monetas ga­lima vertinti kaip mirusiojo turtą, dėtą į kapą ar karstą. Turime atmesti versijas, kad romėniškos monetos į ka­pus buvo dėtos kaip amuletai arba kaip spalvotųjų metalų žaliava. Pavienes monetas kapuose reikėtų traktuoti kaip piniginius vienetus. Monetų piniginę funkciją liudytų ir tai, kad dalis jų rasta mirusiųjų juosmens srityje odiniuose arba medžiaginiuose maišeliuose (piniginėse?). P. K. Tacitas ,,Germanijoje“ rašė, kad romėnai išmokė germanus imti pi­nigus. II a.–III a. pirmoje pusėje, vykstant intensyviai pre­kybai su romėnais, matyt, ir baltai (vakarų baltai) išmoko imti pinigus ir jais naudotis. Paprotys dėti romėniškas monetas į kapus vakarinių baltų gentyse buvo plačiai paplitęs. Monetų rasta prūsų genčių, Lietuvos, Vakarų Latvijos, Mozūrijos kapinynuose. Šis paprotys paplito dėl tiesioginės romėniškų Padunojės provincijų įtakos ir kalba apie romėnų įtaką baltų dvasinei kultūrai.

The article analyses the building boom of Houses of Culture in Lithuanian SSR during the time of socialist modernism. The object of the paper is being analyzed with an attempt to reveal the tight relation between political, economic and architectural spheres. First of all research concentrates on questions of Soviet ideological and economic interests and the result of these interests –a regional planning scheme of Lithuania, which has been implemented through the principles of modernism, and especially Constantine's Doxiadis idea of “total architecture”. Then the text analyses how these principles of mid-century modernism have been transferred through the prism of ideology and, in Lithuanian case, led to very painful social consequences - massive displacing of individual home-steads and transferring the inhabitants to the newly created settlements. The House of Culture is presented as the representative face of these political-economic objectives of rural modernization. The article also makes a suggestionthat these objects are an interesting and important part of modernist legacy of Lithuania, perfectly reflecting interconnections between international modernism and the ideology of the Soviets under the circumstances of local provincial life. Santrauka Straipsnyje analizuojamas buvusios Lietuvos SSR kultūros namų statybos bumas socialistinio modernizmo laikotarpiu. Darbo objektas tekste tiriamas siekiant atskleisti glaudžią politinių, ekonominių bei architektūrinių veiksnių sąveiką. Tekste nagrinėjama, kaip veikiant ideologiniams bei ekonominiams interesams formuojamas urbanistinis Lietuvos tinklas, kuris buvo įgyvendinamas pasinaudojant modernizmo ir ypač Konstantino Doksiadžio „totalinės architektūros“ idėjomis. Toliau pristatoma, kaip šie amžiaus vidurio modernistiniai principai, perleisti per ideologijos prizmę, Lietuvoje įgavo itin skaudžias socialines pasekmes – masinį individualių gyventojų sodybų naikinimą ir gyventojų kėlimą į naujai kuriamas gyvenvietes. Kultūros namai tekste pateikiami kaip šios politinių ir ekonominių tikslų vedinos kaimo modernizacijos reprezentacinis veidas. Straipsnyje taip pat iškeliama mintis, kad kaimo modernizaciją lydėję objektai yra įdomus ir svarbus lietuviškojo XX a. architektūros palikimo fragmentas, puikiai atspindintis tarptautinių idėjų ir sovietinės ideologijos jungtį lokalioje Lietuvos provincijos terpėje.

The Regulation of the Lithuanian Piarists for provincial education Methodus docendi pro Scholis Piis provinciae Litvaniae (Vilnius, 1762) should be considered as the main document showing the changes in education of the Enlightenment era, announced prior to the establishment of the Board of Education, a secular institution of education. That is an important source of the Lithuanian science history of the 18th century, opening a relevant contextual panorama of cultural processes, illustrating the intersection of the values of the Baroque and the Enlightenment. The study Methodus docendi pro Scholis Piis provinciae Litvaniae deals with the specifics of daily routines which shows obvious following of Ordinationes Visitationis Apostolicae (Warsaw, 1753 [1754]–1755) prepared by Stanisław Konarski. As it can be noticed, many of the aspects of the school routine (such as the necessity to start lessons in time and not waste the time for frivolous talking, relationship between the students and teachers, personal hygiene, proper physical condition, behaviour of students at school and outside it) in the Regulations for provinces of Lithuania are defined much more laconically. The attitude to go ad rem was determined by the goal to have a document with the scope and precise presentation of the subject which could be smoothly used in daily practice. On the other hand, the differences, such as elimination of the paragraph on temperance (not mentioning the whole chapter), shows that the Lithuanian adaptation was not word-for-word (or mind) following and that only the issues that were really significant for the developers were taken over. The actualisation of the daily posture shows the efforts of the Piarists monkhood to respond to the changes of the time, to implement the principles of education covering the overall upbringing of a person. Keywords: Piarists, etiquette, household routine, teacher, student, drinking, Enlightenment, Grand Duchy of Lithuania (the 18th century).

Pastaruoju metu Rytų Baltijos regione vis didesnio su­sidomėjimo susilaukia archeologijos istorijos tyrimai. Organizuojamos konferencijos, leidžiami katalogai ir straipsnių rinkiniai. Vis dar menkai Lietuvos (ir ne tik) tyrėjui žinoma ir prieinama medžiaga apie Kuršo pro­vincijos muziejaus (1818–1939 m., toliau KPM arba Muziejus1) rinkinius, jo narių veiklą. Kita vertus, dar mažai tyrinėta iki Pirmojo pasaulinio karo veikusių kultūros ir mokslo draugijų veikla bei jų indėlis į kraš­to mokslo ir kultūros plėtotę. Šios draugijos, nesant arti humanitarinio profilio aukštosios mokyklos, tarsi atstojo universitetų poreikį. [...]

Iki 1916 m. į Kuršo provincijos muziejų pateko Lietuvos bajorų senųjų giminių ir vokiečių tautybės dvarininkų aptiktų įvairių plačios chronologijos (4400/4200 m. pr. Kr.–XVI a. po Kr.) archeologinių radinių iš Kauno gubernijos (210 vienetų iš dvylikos vietovių, minimos dar dvi radavietės, daugiausia iš šiaurinės dalies, Žemaitijos). Aktyviausi XIX a. pabaigoje renkant dirbinius ir organizuojant tyrimus (jau Kuršo gubernijoje) buvo grafai Theodoras ir Otto Keyserlingkai (Malgūžės–Daunoravos atšaka). Kai kurie šių rinkinių turėjo antikvarinį pobūdį, nefiksuotos tikslesnės jų radimo aplinkybės (O. Keyserlingko akmeninių kirvelių rinkinys), tačiau kiti buvo detaliau metrikuoti (Alfredo von Behro Škilinpamūšio pilkapyno ir kt. radiniai). Tam tikrais atvejais ši informacija apie kai kuriuos objektus – Adakavą, Laukžemę, Lieporus, Moliūnus, Škilinpamūšį, Viekšnius (Kauno gubernija), Vecsaulės Čapanus, Jaunsvirlaukos Migalias (Kuršo gubernija) ir kt. – ar juose surinktus unikalius radinius yra vienintelė.

Tarp Wielbarko kultūrios kapų įkapių aptinkama pentinų, kuriuos galima skirti anuometiniam elitui. Šie pentinai for­maliai nesiskiria nuo tų, kurie yra žinomi iš kitos Vidurio Europos Barbaricumo teritorijos. Tačiau galima pastebėti, kad atskiruose regionuse skiriasi kai kurių pentinų formų naudojimo laikas, jų morfologija ar gamybai naudota me­džiaga. Šiai publikacijai keltas uždavinys – pasekti pentinų buvimą pietrytiniame Baltijos jūros baseino regione. Tam buvo atlikta tipologinė – chronologinė pagrindinių pentinų tipų Wielbarko kultūros kapų įkapėse ir rytinių šios kultūros kaimynų žemėse apžvalga. Buvo apžvelgta medžiaga, bū­dinga Bogaczewo, Dollkeimo-Kovrovo, sūduvių kultūrų kapų įkapėms, taip pat Olsztyno ir Elblągo grupių radi­niams. Aptarta ir medžiaga, rasta Nemuno žemupio, Vakarų ir Centrinės Lietuvos kultūrinėse srityse. Pietrytinio Baltijos pakraščio pentinų formos yra labai įvairios. Čia aptinkama pentinų plokščiu pagrindu, su lan­keliu, besibaigiančiu buoželėmis ar kabliukais, pentinų su įvairiomis kniedėmis. Atskirų pentinų tipų paplitimas įvai­riose regiono srityse yra nevienodas. Įvairovės pavyzdys gali būti pentinai plokščiu pagrindu, retai aptinkami Wiel­barko kultūroje ir faktiškai beveik nežinomi vakarų baltų kultūrose. Iš pateiktos medžiagos matyti Wielbarko kultūros įtaka rytiniams kaimynams, pasireiškusi, tarp kitko, bronzos naudojimu pentinams gaminti. Reikia taip pat pabrėžti, kad kai kurie baltų žemėse rasti pentinai nežinomi Wielbarko kultūroje. Tokiems priklauso kai kurie radiniai iš Dollkei­mo-Kovrovo kultūros bei Lietuvos. Tarp Wielbarko kultūros radinių labai reti Romos provincijų tipo sukniedyti pentinai, kurie gana gausūs Dollkeimo-Kovrovo kultūros, Olszty­no ir Elblągo grupių paminkluose, taip pat Lietuvos teri-torijoje.

JULIUS DÖRING. A 19TH-CENTURY NORTH LITHUANIA INVESTIGATORErnestas Vasiliauskas SummaryAn artist, a painting restorer, an art critic, an art pedagogue, a member of the intelligentsia, a historian, an archaeologist, a regional investigator, a librarian, a museum curator, and a traveller, Julius Friedrich Dцring (1818–1898) (Fig. 1) was born on 19(31) August 1818 in Dresden. He began to study art at the Dresden Academy of Fine Arts in 1830, moving in 1845 to Jelgava (Mitau), the seat of Courland Governorate, where he actively participated in the city’s public and cultural life until his death. He was a drawing and calligraphy teacher at Jelgava Gymnasium (1859–1890) and other education in­stitutions. He was also involved with the Courland Society for Literature and Art (Kurländischen Gesellschaft für Lit­eratur und Kunst; hereinafter the Society) as a member from 1857, assistant librarian from 1859, librarian from 1860, and clerk during 1865–1893, the Courland Provincial Museum (Kurländischen Provinzial Museum) (Fig. 3) as a clerk, librar­ian (1865–1893), and member (1865–1898), and the Rīga Art Society as a member from its founding in 1871. In old age J. Dцring outlived his wife, Luise, and eldest son, Manfred, who both died in 1897. He passed away at 80 on 26 Septem­ber 1898 and, like his wife, was buried in the so-called cem­etery of St John’s Church in Jelgava (Fig. 4). It was levelled to the ground in the second half of the 20th century and the location of the grave of J. Dцring, the prominent investigator, remains unknown as do the graves of other prominent figures. J. Dцring also visited Lithuania (Kaunas Governorate at that time) more than once. In 1845 on the road from Ger­many to Courland and in 1847 and 1852 on the road to Germany and Italy he passed through Joniškis, Meškuičiai, Šiauliai, Bubiai, Tauragė, and Tilžė. In 1876 and 1877 he travelled by train through Mažeikiai, Papilė, Šiauliai, and Radviliškis as well as around Panevėžys County (Pasvalys, Moliūnai, Naujamiestis, Skaistakalnis (Jasnagurka), etc.). In 1884 he visited Griežė, in 1882 and 1886 the vicinity of Pasvalys, and 1887 Skuodas, Apuolė, Puodkaliai (presen-ting the results of these trips in the Society’s annual publica­tion), Joniškėlis, etc. J. Dцring’s investigations into Lithuania’s past (mainly in the north and several described objects in central Samogitia) spanned 12 years (1876–1887) and are specifically linked with locating Semigallian Raktė and Sidabrė Castles, Cu­ronian Griežė and Apuolė Castles, seven hillforts (Apuolė, Ąžuolpamūšė, Griežė I and II, Šimonys, Papušiai, and Puod­kaliai), two burial grounds (Griežė, Papušiai), sacred sites, and 15th–17th-century fortifications (Moliūnai) as well as small-scale archaeological excavations or field surveys in 1882 at Ąžuolpamūšė hillfort and in 1884 at Griežė Cemetery (together with Carl Boy). In addition he described an impor-ted winged brooch (Ger. Flügelfibel (Typ Garbsch 238r) mit profiliertem Bügelknopf) found at Adakavas, listed the finds from Griežė cemetery, and wrote commentaries for an arti­cle by Tadeusz Dowgird about the investigations and finds at Paluknys. His contribution in this area is unquestionable; the information he provides about the condition of the sites at that time is an important comparative source for their condition today. J. Dцring also created plans of some of the objects he had visited (Apuolė, Griežė, Moliūnai, Papušiai, and Puodka­liai) and some he had not (Kalnelis) (Figs. 5–14). Some of the objects, judging from his journal entries and publications in 1876–1877, 1882, 1884, and 1886–1887, he had visited, the location of others (Kalnelis/Sidabrė) he iden­tified using orally obtained information. The objective to identify the location of castles mentioned in written sources is connected with an investigation into the boundaries of the tribes that lived in the territory of the then (1881) Courland Governorate during the 12th–13th centuries (Fig. 15).A total of 14 of the publications ascribed to him are spe­cifically devoted to Lithuania* (one each in 1878, and 1883 and two each in 1876, 1881–1882, 1884, and 1886–1887). 1876–1878 and 1881–1887 should be considered his most productive period while information about his activities in 1879–1880 and 1885 is unknown (Table 2–3). In investigating his publications it is seen that the ge­ography of the objects J. Dцring visited and described en­compasses those North Lithuanian localities, where Ger­man landlords (e.g. von Behr, Bistram, Ropp and Keizer­lyng) (Table 1) (Fig. 2) had manors or German pastors (e.g. J. Lieventhal) worked in the Lutheran parishes. These Ger­mans were at the same time members of the Society, who provided investigators with information about the objects in their vicinity and assisted (sponsored (?)) field surveys. In fact, due to a lack of information at that time about spe­cific groups of archaeological sites (hillforts and especially the settlements at their feet) and a lack of a critical attitude towards the information provided in sources, in some cases searches were made for fortifications where none had existed in actuality, the area occupied by settlements was greatly ex­panded without any grounds (in the case of Curonian Griežė), and the location of the same castle given somewhat different names in different sources was identified in different places (in the case of Semigallian Raktė). It is natural that due to a lack of archaeological material, investigators have relied too much on the conclusions of linguists in deciding com­plex questions of ethnogenesis, which is how the term Finno- Curonian (Ger. finische Kuren, kurischfinnischen Einwohner) became established instead Curonian, but the Balts (for whom such concepts are not used) settled in the East Baltic only in the second half of the 1st millennium. In analysing the articles it was noted that he should be considered an advocate of the theory of Germanic migra­tions into the East Baltic region (Ger. Kulturträger) and he was well acquainted with the investigations of contempo­rary archaeologists (Oskar Montelius, Johannes Reinhold Aspelin, etc.). It is interesting that in his publications he never uses the territorial description ‘Kaunas Governorate’, preferring in­stead to use the concept, ‘Lithuania’. J. Dцring’s contribution to Latvian and Lithuanian ar­chaeology and historical geography are undeniable; the re­sults of his investigations into the past were used by inves­tigators working in the second half of the 19th century and later and they have not lost their importance even today....

Vienas įdomiausių radinių, paminėtų pirmojoje Martos Sch­miedehelm disertacijoje, yra segė iš Lattenwalde’s. Šią segę tyrinėtoja skiria labai profiliuotoms segėms su atramine plokštele (Schmiedehelm, 1943, S. 96). Segė, anot M. Sch­miedehelm, buvo iš Eduardo Gisevijaus – garsaus Tilžės kolekcininko – rinkinio (Tamulynas, 2009, p. 9–11). Segės radimo aplinkybės tiksliau nežinomos. Emilis Hollack (1908, S. 81–82) užsimena apie anksty­vojo romėniškojo laikotarpio kapinyną, nedaug vėlesnį arba vienalaikį su Lattenwalde’s segės deponavimo laiku. Galbūt tai ir buvo kapinynas, kuriame ši segė buvo užkasta. Ją rei­kia sieti su vadinamąja Dollkeimo-Kovrovo arba Sembos-Notangos kultūra. M. Schmiedehelm kartotekoje yra Lattenwalde’s segės eskizas. Segę piešė ir H. Jankuhnas. Jo iliustracija yra pa­tikimesnė (1 pav.). Šie piešiniai rodo, kad buvo išlikusi tik segės viršutinė dalis, o kojelė ir užkaba yra susilydžiusios. Vis dėlto tai yra neabejotinai Almgreno IV grupės A 67-68 tipo labai profiliuota segė. Negalint segės konkrečiau skirti vienam arba kitam tipui, reikia apžvelgti abu. A 67-68 tipų segėms, rastoms europiniame Barbari­cume, skirta nemažai dėmesio. Segių yra gana daug. Kur kas mažiau duomenų turima apie šių tipų seges vakarų bal­tų kultūrinėje srityje (plg. Stadie, 1919, S. 397, Abb. 175; Almgren, 1923, S. 156; Nowakowski, 2007, s. 22–23; Mą-czyńska, 2001, S. 168, 173). M. Schmiedehelm 1943 m. disertacijoje šių tipų segių sąraše mini devynias seges iš Mozūrų paežeryno regiono (plg. Katalog, 2 pav.). Šią informaciją galima patikrinti, re­miantis kitais archyviniais šaltiniais. Tyrinėtoja pamini segę iš Zydroj Nowy, kapo Nr. 2. Kadangi kartotekoje išlikęs pie­šinys (3 pav.), galima šią segę sieti su Jezerine tipo segėmis ir išbraukti iš A67-68 tipo segių sąrašo. Du pastarųjų segių radiniai žinomi iš naujų P. Iwanickio tyrinėjimų Lisy vietovėje, taip pat iš Geldapės apylinkių. Pasak M. Schmiedehelm, iš Sembos teritorijos buvo žino­mos dvi segės: iš Dollkeimo (2:11 pav.) ir aptariamoji iš Lattenwalde’s (1 pav.). Dar vienas radinys žinomas iš Lietuvos, iš Adakavo (2:1 pav.). Taigi iš viso vakarų baltų kultūros regione žino­ma 14 segių. Stiliaus požiūriu ankstyviausias radinys yra Adakavo segė (2:1 pav.), skiriama A67 tipui, ir, pasak Stefano De-metzo, datuojama Augusto ir Tiberijaus laikotarpiu, o tai ati­tinka B1a periodą (Demetz, 1998, S. 140–143; 1999, S. 128, Taf. 35:1, 2). Visos likusios segės, sprendžiant iš archyvinių piešinių, yra tvirtos konstrukcijos, turi suplokštintą galvutę. Jas gali­ma sieti su A67b arba A68 tipais. Šios segės Romos imperi­joje pasirodė Tiberijaus valdymo laikotarpiu ir aptinkamos kartu su Klaudijaus ir Flavijų monetomis (Demetz, 1998, S. 143–144; 1999, S. 195). Wielbarko ir Przeworsko kul­tūrose segės datuojamos B1b periodu (Dąbrowska, 2003, s. 157). Segės yra vienos iš gausesnių, ankstyviausiai da­tuojamų radinių. Jeigu remtumės tik Mozūrų radiniais, tai šių segių chronologijai patikslinti duomenų nėra. Priešingai, A67-68 tipų segės, kaip importiniai daiktai, buvo ir yra lai­komos chronologijos rodikliais. Dėl to tenka rinktis Vidurio Europos Barbaricumo chronologiją – B1b–c periodą. Vakarų baltų srityje A67-68 tipo segės daugiausia žino­mos Bogaczewo kultūros paminkluose – Mozūrų paežeryno regione (1 žemėl.). Žiūrint į šių daiktų paplitimą matyti, kad segių aptikta palei liniją, einančią iš pietvakarių į šiaurės ry­tus, o tai leidžia teigti, jog jų patekimo į Mozūrus tarpinin­kai turėjo būti Przeworsko kultūros žmonės. Minėta A67-68 tipo segių paplitimo linija veda į šiandienės Geldapės apy­linkes. Čia pačioje mūsų eros pradžioje tikriausiai ėjo kelias, jungiantis Mozūrus su nadruvių sritimi ir toliau su Nemuno žemupio sritimi. Iš nadruvių srities pagal Prieglių tikriausiai buvo galima buvo patekti į Sembos pusiasalį. Kalbant apie seges iš Sembos ir Lietuvos, negalima atmesti galimybės, jog tai yra Wielbarko kultūros įtaka, nors labiausiai gundanti hipotezė yra apie Bogaczewo kultūros tarpininkavimą. Įdomu, kad Lietuvoje, be Adakavo segės, nėra kitų apta­riamo tipo segių radinių, tačiau yra panašiai datuojamų A69 tipo segių ir vadinamųjų Flügelfibeln, kurių daugiausia rasta Noricume ir Panonijoje (Michelbertas, 1992, p. 280–281, Abb. 1; 2001). Pastarųjų tipų segės Mozūrų paežeryne neži­nomos. Galbūt tai lėmė skirtinga Lietuvos ir Mozūrų radinių kilmė. A69 ir sparninės segės, rastos Lietuvoje, Latvijoje ir Semboje, yra neabejotinai importuotos iš Romos imperijos (Michelbertas, 2001). O štai A67b-68 tipų segės, aptiktos Mozūrų srityje, tikriausiai buvo gamintos barbarų meistrų. A67b-68 tipo segių radinius (1 žemėl.) galima palygin­ti su Jezerine’o tipo segių paplitimu (Nowakowski, 2009, S. 111–112, Abb. 5). Pastarosios segės yra keliomis dešim­timis metų ankstyvesnės (2 žemėl.). W. Nowakowskis dėl Jezerine’o tipo segių paplitimo iškėlė mintį apie Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšaką, vedančią iš šiaurinių impe­rijos provincijų galbūt link Gotlando (Nowakowski, 1996 b; 2009). Galima pabrėžti, kad tuo pačiu laikotarpiu kaip Jezerine’o tipo seges, reikia datuoti A67 tipo segę iš Adakavo, kuri į dabartinę Lietuvos teritoriją greičiausiai pateko minėta Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšaka. A67b-68 tipo segių paplitimo žemėlapio vaizdas yra ki­toks – matyti radinių Mozūruose ir labiau į šiaurę esančiose srityse. Radinių nebuvimą Nemuno žemupyje kompensuoja du radiniai šiaurinėje Sembos dalyje ir, būtent, Lattenwalde’ėje. A67b–68 tipo segių paplitimo žemėlapis kalba apie žmonių aktyvumą I amžiaus antrojoje pusėje. Toks vaizdas yra prieš paplintant prūsų serijos akinėms segėms (plg. Nowakows­ki, 1996 a, Anhang B, Karte 3) ir šiek tiek vėlesnis, paplitus Jezerine’o tipo segėms, kurių nerasta Semboje. Tai yra vadi­namasis Dollkeimo-Kovrovo kultūros O periodas, paliudytas šio kapinyno medžiagos ir radinių Kuršių nerijoje. Žiūrint į to laikotarpio ar šiek tiek vėlesnį pagrindinės akinių segių serijos paplitimo horizontą, matyti, kad Sem­boje yra jau daugiau radinių, tačiau jie visi koncentruojasi šiauriniame pakraštyje netoli Dollkeimo vietovės. Mozūrų radiniai paplitę kaip ir A67-68 tipo segės (plg. Nowakowski, 1995, s. 27) (3 žemėl.). Primenant karo metu dingusias seges iš Lattenwalde’s ir Dollkeimo, galima kalbėti ne tik apie naujų A67b–68 tipo se­gių mokslinėje apyvartoje pasirodymą. Svarbu tai, kad galima liudyti žmonių aktyvumą šiame regione jau pačiame anksty­viausiame Sembos romėniškojo laikotarpio kultūros formavi­mosi etape (Dollkeimo-Kovrovo kultūros O periodas). Turint omenyje minėtų segių radinius galima teigti, kad šios kultūros pradžia buvo būtent Dollkeimo apylinkėse ir susijusi su pato­gaus išėjimo į jūrą iš Kuršių įlankos kontrole. Galima kalbėti ir apie Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšakos pabaigą. Su šia atšaka galbūt galima sieti tik seges A67b. Stilistiniu požiūriu jos yra ankstyvesnės už A68 tipo seges. Tačiau radiniai neleidžia teigti, jog A67b tipo segės, aptiktos Mozūruose, priklauso ankstyvesniam chronolo­giniam laikotarpiui. Dėl to A67b ir A68 tipai aptarti kartu. Pradedant šių segių chronologiniu horizontu, galima kalbėti apie Mozūrų–Sembos kelio variantą, kuriuo tikriausiai buvo gabenamas gintaras į Romos imperiją.

Ankstyvasis geležies amžius arba romėniškasis laikotar­pis – įdomiausias laikotarpis baltiškojo ornamento stiliaus studijoms. Ornamentuoti ažūriniais motyvais papuošalai – puošniausia romėniškojo laikotarpio papuošalų grupė, nuo­lat sulaukianti tyrėjų dėmesio. Tačiau Latvijos teritorijoje aptiktų papuošalų kiauraraščio ornamento išsamioms studi­joms nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Latvijos teritorijoje rasta nedaug papuošalų, dekoruotų ažūriniu ornamentu. Ir tik keli jų visiškai išlikę. Išlikusius papuošalus galima būtų suskirstyti į tokias grupes: 1. Antkaklės su kabučiais, tvirtinamais prie paties antkaklės lanko; išlikęs antkaklės fragmentas rastas Kurše (pav. 1). 2. Antkaklės su kabučiais, pritvirtintais pusmėnu­lio formos grandinėlių laikikliais; Latvijos teritorijoje tokia antkaklė rasta Saukas Razbuki kapinyne (pav. 2). 3. Krūtinės papuošalai, kuriuos sudaro keletas grandinėlių eilių su lai­kikliais, kurie smeigtuku tvirtinami prie drabužių. Latvijos teritorijoje vienas toks papuošalo fragmentas rastas Saukas Razbuki (pav. 4,1). 4. Krūtinės papuošalas, padarytas iš ažūrinių plokštelių. Tai – Kalnaziverti aptiktas papuošalas. Be to, šiai grupei skirtini ir atskiri grandinėlių laikikliai bei skirstikliai, kabutis iš Mūkukalns, taip pat greičiausiai dir­žo sagties fragmentas iš Asotės piliakalnio (pav. 4:2–10). 5. Rateliniai smeigtukai. Šių dviejų tipų smeigtukų randama palyginti nemažai. 6. Rozetiniai smeigtukai iš Maskatuži ka­pinyno pietiniame Kurše (pav. 6). 7. Apskritų segių aptikta tarand tipo kapuose šiaurinėje Latvijoje. Šios segės gali būti suskirstytos į keturias chronologines grupes (pav. 6–14). Kompleksiniai papuošalai, sudaryti iš kelių elementų, ku­rie formuoja ažūrinį ornamentą, pasižymi skirtingomis plokš­telių formomis. Šios plokštelės būna stačiakampio ar trikam­pio formos. Kalnazīverti aptiktas krūtinės papuošalas sudary­tas iš trijų skirtingų formų plokštelių: stačiakampio formos, trikampio formos ir labai siaurų pailgo stačiakampio formos plokštelių (pav. 3). Vyrauja rombo formos ornamentas, kurį sudaro įžambiai susikertančios linijos ar persikertančios banguotos linijos (pav. 2, 3). Lygiagrečios puslankio formos linijos jungiamos tarpusavyje trumpais vertikaliais brūkšneliais. Pasitaiko pa­vienių zigzago ar žuvies žvyno formos motyvų ir dažnai – iš dalies susiklojančių apskritimų motyvas, būdingas daugeliui visoje Latvijos teritorijoje aptinkamų papuošalų. Išskirtines­nis būtų įgaubtašonio rombo motyvas. Šis motyvas būdin­gas rateliniams smeigtukams (pav. 3, 4, 5). Galima teigti, kad apskritimo bei įgaubtašonio rombo motyvai, atsiradę kaip pavieniai puošybos elementai, vėliau plačiai paplito. Apskritoms plokštelėms būdinga dekoravimo kompozi­cija, pabrėžianti plokštelės centrą. Pasitaiko ne tik rato, bet ir žvaigždės ar sūkurio motyvas. Svastikai būdingos kelios formos. Pirmoji – ištiesintais peteliais. Taip dekoruota dide­lė emaliu puošta apskrita segė iš Trikata (pav. 10:1) ir segė iš Viduramžių kapinyno Siksäla kapinyne Estijoje. Analo­giškas motyvas aptinkamas ant apskritų bei trikampių segių iš Dniepro vidurupio regiono. Latvijos medžiagoje svastiką banguotais peteliais galima pamatyti ant pusmėnulio formos grandinėlių laikiklio, pritvirtinto prie antkaklės iš Saukas Razbuki (pav. 2:6). Analogišką svastiką, kurios peteliai tar­si transformuojasi į sūkurio formą, matome stačiakampėje plokštelėje iš Andulių ir segėje iš Pangėsų (Lietuva). Sūku­rio motyvas, kurį galima būtų traktuoti kaip vieną iš svasti­kos atmainų, aptinkamas ant apskritų segių iš Šiaurės Latvi­jos tarand tipo kapų (pav. 11) ir vienoje išskirtinio dekoro segėje iš Lazdininkų. Rato motyvas – saulės simbolis – pa­sirodo ant apskritų segių bei ratelinių smeigtukų, grandi­nėlių laikiklių bei kabučių (pav. 12). Stulpelių (baliustra­dos) motyvas dažnai siejamas su rato motyvu ir stilizuotu pavidalu ant apskritų segių ir ratelinių smeigtukų galvučių. Rozetės motyvas, papildytas koncentriniais apskritimais ir kombinuotas su rato bei stulpelių (baliustrados) motyvu, bū­dingas pietinei Kuršo ir Pajūrio kultūrai Lietuvoje (pav. 6). Žvaigždės motyvui atstovauja išlikęs dekoruotas segės, datuojamos IV a., fragmentas, surastas dabarinės Latvijos teritorijoje Trikātas Libirti (pav. 14:1). Lietuvos teritorijoje analogiškai dekoruota segė aptikta Aukštakiemio kapinyne. Prūsiškųjų diržo sagčių stiliui būdingos vingiuotos linijos, iš pradžių pastebimos papuošalų, aptariamų šiame straipsny­je, ornamentikoje (pav. 15), bet vėliau ilgiau išlieka Vidurio Dniepro kultūros papuošalų dekoravime. Galimybės suteikti daugiau duomenų apie papuošalų or­namentavimą yra ribotos. Galima manyti, kad šis raidos laikotarpis buvo trumpas ir kyla klausimas, ar prašmatnūs kiauraraščiai krūtinės pa­puošalai tebebuvo gaminami IV amžiuje. Kaip matome, papuošalų proporcijos ir ornamentika glaudžiai susijusios su Romos imperijos provincijų, ypač Panonijos, juvelyrikos tradicijomis. Kai kurie dekoro elementai sietini su Saulės kultu, kuris buvo paplitęs Romos imperijoje. Taip pat aptinkama anksty­vajai krikščionybei būdingų simbolių. Tai kryžiaus formos segės (pav. 6) ir kabučiai. Iš anglų k. vertė Violeta Vasiliauskienė...Ornamentation on Roman Iron Age jewellery in Latvia made in openwork techniqueBaiba Vaska...

Straipsnyje nagrinėjamas Senosios regulas karmelitų vienuolyno, įkurto 1506 melais ir veikusio iki 1797 metų prie Šv. Jurgio bažnyčios Vilniuje, bibliotekos susidarymas, sudėtis ir likimas. Tyrimu siekta ne tik atskleisti senosios biblio­tekos sudėtį, bei ir išsiaiškinti, kodėl istoriografijoje ir istorinėje atmintyje ji buvo pamiršta. Priežastis, be ankstyvo vienuolyno uždarymo (1797), galėtų būti gudiška (baltarusiška) Šv. Jurgio karmelitų provincijos administracinė, geog­rafinė ir etninė tapatybė. Todėl straipsnyje keliamas klausimas: Lietuvoje ar Baltarusijoje veikė minėtas vienuolynas? Šv. Jurgio vienuolyno biblioteka istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1677 metais, kuomet vienuolyno prijoro Pranciškaus Gožinskio (Gorzynski) rūpesčiu buvo sudalytas bažnyčios ir vienuolyno inventorius – surašytos bažnyčios (Mszaly i Księgi) ir vienuolyno bibliotekos knygos (Inventorium bibliothecae). Tuomet bažnyčioje buvo 8 knygos, o vienuolyne – in folio 23, in quarto 14, in octavo 14 knygų, taigi iš viso 51 knyga. Praėjus daugiau kaip 100 metų, 1796 m. Šv. Jurgio vienuolyno bibliotekoje, prieš pat patalpas perduodant seminarijai, buvo 606 tomai. Šv. Jurgio biblioteka straipsnyje analizuojama kitų karmelitų bibliotekų raidos kontekste, aptariama Vilniaus Visų Šventųjų, Linkuvos, Raseinių ir kt. bibliotekų struktūra ir turinys, nagrinėjamos bibliografavimo ir katalogavimo tradicijos visoje Lietuvos karmelitų provincijoje. Knygų migracijos ir komplektavimo šaltinių analizė parodė, kad Šv. Jurgio biblioteka po vienuolyno uždarymo buvo padalinta kitoms Lietuvos karmelitų provincijos bibliotekoms. Pavyzdžiui, kai kurios knygos pateko į Linkuvos vienuolyną. Taigi Šv. Jurgio vienuolyno bibliotekos likimą ir „užmarštį“ nulėmė ankstyvas vienuolyno bendruomenės išformavimas pirmaisiais Rusijos imperijos valdymo metais; knygų išsklaidymas perduodant kitiems karmelitų vienuolynams ir nedokumentuojant šios knygų migracijos; istoriografinis nenoras įžvelg­ti „rusėniškame“ vienuolyne istorinės Lietuvos paveldą. Apskritai ši biblioteka, jos ištakos ir turinys turėtų sulaukti įdėmesnio tyrinėtojų žvilgsnio, nes ji reprezentuoja vieną seniausių „netradicinės orientacijos“ Vilniuje ir LDK vienuo­liškosios knygos kultūros židinių.