Journal articles on the topic 'Metodika technik'

Tyrimo pagrindimas. Dauguma kineziterapeutų, į kuriuos kreipiasi ligoniai, kol kas nėra susipažinę su smilkininio apatinio žandikaulio sąnario (SAŽS) funkciniais sutrikimais, netaisyklingo sąkandžio ir kūno laikysenos pokyčiais bei tarpusavio ryšio problema. Netaisyklinga laikysena turi įtakos asmenims, besiskundžiantiems juosmeninės stuburo dalies (JSD) skausmu, o dantų sąkandžio ir kūno laikysenos tarpusavio ryšys – tai pagrindas diskusijai apie diagnostikos ir gydymo įtraukimą, įvertinus asmenų, turinčių netaisyklingą sąkandį ir SAŽS funkcinių sutrikimų, kūno laikysenos pokyčius (Rodriguez-Blanco et al., 2015). Tikslas – nustatyti skirtingų kineziterapijos metodikų poveikį asmenų, turinčių smilkininio apatinio žandikaulio sąnario funkcinių sutrikimų ir apatinį kryžminį sindromą, skausmui ir funkcinei būklei. Metodai. Pirmai tiriamųjų grupei taikyti kvėpavimo, stabilizavimo, motorinės kontrolės ir tempimo pratimai, antrai – kvėpavimo, stabilizavimo, motorinės kontrolės ir tempimo pratimai kartu taikant SAŽS mobilizaciją ir kramtomųjų raumenų atpalaidavimo techniką. Įvertinta SAŽS funkcija ir sąkandis, JSD funkcija ir dubens padėtis, prieš taikytas skirtingas kineziterapijos metodikas ir po jų. Rezultatai. Keturias savaites taikyta tik skirtingo pobūdžio pratimų programa vertintų rodiklių tendencingiems pokyčiams įtakos neturėjo, statistinis reikšmingumas nenustatytas (p > 0,05). Grupėje, kuriai buvo taikomi skirtingo pobūdžio pratimai kartu taikant SAŽS mobilizaciją ir kramtomųjų raumenų atpalaidavimo techniką, buvo pastebėta rodiklių pokyčių tendencija, tačiau statistinis reikšmingumas nenustatytas (p > 0,05). Išvados. SAŽS funkcija ir sąkandis, taip pat JSD funkcija, dubens padėtis po skirtingų kineziterapijos metodikų taikymo statistiškai reikšmingai nepakito. Raktažodžiai: smilkininis apatinis žandikaulio sąnarys, funkciniai sutrikimai, apatinis kryžminis sindromas, kineziterapija.

Artykuł ma formę pracy przeglądowej, której celem jest zaprezentowanie historii i dawnych technik uprawy roślin z rodzaju Citrus L. w Europie, w tym w Polsce. Metodyka badawcza polegała na analizie materiałów archiwalnych, obejmujących historyczne traktaty z zakresu ogrodnictwa i rolnictwa. Należą do nich rozprawy powstałe na przestrzeni XVI-XVIII w. m.in. autorstwa: G. B. Ferrariego, J. Commelina, J. van der Groena, J. Ch. Volkamera, J. S. Elsholtza, oraz W. Sierakowskiego, A. P. Jabłonowskiej czy J. K. Kluka. Opisano nowożytne dzieje hodowli roślin cytrusowych w Europie oraz przedstawione w traktatach metody, obejmujące uprawę w gruncie oraz w pojemnikach i sposoby zimowania. Scharakteryzowano także rodzaje wznoszonych w tym celu drewnianych i murowanych oranżerii oraz wykorzystywanych donic.

Epidermio dehidratacija tampa viena iš dažniausių odos problemų. Dehidratuotos odos laidumas yra padidėjęs, todėl į gilesnius jos sluoksnius iš kosmetikos produktų patenka ir kenksmingos, dirginančios medžiagos, ku­rios gali sukelti dar rimtesnius odos būklės pažeidimus bei ligas. Pasireiškus dehidratuotos odos požymiams, siekiama pirmuosius simptomus sumažinti naudojant kosmetines priemones, kurios ne visada padeda spręsti problemas. Pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo se­rumų naudojimas, siekiant mažinti odos dehidrataciją, taikant skirtingas manualines technikas ir aparatinius me­todus. Šio tyrimo tikslas − nustatyti drėkinamojo serumo veiksmingumą odai, taikant kriokarboksiterapiją su ba­roforeze ir klasikinį veido masažą. Tyrimo rezultatai pa­rodė, kad vertinant odos drėgmę, elastingumą ir raukšlių sumažėjimo gylį, ženklesnis serumo efektas gaunamas, kai taikoma aparatinė metodika − kriokarboksiterapija su baroforeze, negu taikant manualinę klasikinio veido masažo techniką.

Stomos susiaurėjimas, arba stenozė, yra vėlyva kolostomos komplikacija ir ji pasitaiko 1–13 % atvejų. Ženklią stomos stenozę reikia koreguoti chirurginiu būdu, nes ji sukelia žarnų nepraeinamumą ir net gali baigtis skubia operacija ir sunkiomis kom­plikacijomis. Per 4 metų laikotarpį mes operavome 7 pacientus, turinčius didelę stomos stenozę, atlikdami Z-plastiką pagal Lyonso ir Symono techniką. Visos stomos buvo galinės ir po tiesiosios žarnos ekstirpacijos dėl vėžio. Komplikacijų nebuvo nei operacijos metu, nei pooperaciniu laikotarpiu, o stebint ligonius nuo 6 iki 38 mėnesių po operacijos stenozės recidyvų nekonstatuota. Z-plastika buvo paprasta ir saugi metodika galinės stomos stenozei koreguoti. Šiai operacijai nereikia atverti pilvo ertmės ir ji atliekama dienos stacionare, kartu padeda išvengti intraperitoninių komplikacijų.

AbsztraktA sérült, de egyébként ép szerkezetű lép megtartására számos műtéti technika ismert. Ezek közül két módszer kidolgozása is kötődik a tanszékhez: az ölelkező varratsorral végzett lépresectio és a nagycseplesz kettőzetébe ültetett lépszeletkékkel végzett eljárás, az úgynevezett „lépkötény”-módszer, a lép-autotranszplantáció. Az elmúlt három évtizedben a műtéti technika kialakítását követően funkcionális és strukturális utánkövetéses vizsgálatok történtek egyre bővülő metodikai tárházzal: beleértve a széles körű laboratóriumi vizsgálatokat (hematológiai, haemostaseologiai, haemorheologiai, enzimológiai, rutin kémiai, immunológiai), képalkotó eljárásokat (hasi UH, scintigraphiai módszerek, SPECT, valamint az utóbbi években nano-SPECT/CT), morphologiai elemzéseket (hagyományos szövettani, immunhisztokémiai, elektronmikroszkópos vizsgálatok), valamint a haemopoeticus őssejtek szerepének vizsgálatát. E vizsgálatok főbb, jelző értékű eredményei a lép-autotranszplantáció létjogosultságát mutatták, hiszen a beültetett lépszeletkék újraereződés révén, remodellatiójuk és recolonisatiójuk után részben újra képesek biztosítani a lépfunkciókat. Ez pedig kritikus fontosságú a lép eltávolítását követő szövődmények (OPSI, DIC) elkerülésében. Jelen tanulmány a legfontosabb elveket és a különböző kísérletes modellek főbb következtetéseit foglalja össze.

Předložená studie přináší do odborného diskurzu o profesionalizaci učitelského povolání pohled na profesní myšlení učitelek mateřských škol s cílem zjistit, jak kvalitní je reflexe učitelek mateřských škol s různou úrovní kvalifikace. V úvodních kapitolách autorky rozvíjí úvahu o vztahu profesionality a kvalifikovanosti, která vyúsťuje do vymezení tří dimenzí profesního myšlení – dimenze poznatkové, reflektivní a subjektivní. V dalším textu se autorky zaměřují již jen na dimenzi reflektivní, která se stala ústředním bodem zkoumání povahy myšlení učitelek mateřských škol s různou úrovní kvalifikace (ISCED 3A a ISCED 5B). Představují modely reflexe (Eby, 2000; Korthagen, 2011; Píšová, 2005), které využily ve svém výzkumu. Zbývající část textu se věnuje metodice výzkumu a zjištěním, která z analýzy dat vyplynula. Výsledky ukazují, že některé pozitivní hodnotící výroky respondentek o jejich práci jsou v kontrastu s výsledky analýzy videonahrávek. Výsledky výzkumného šetření ukázaly, že učitelky, které se cílenou reflexí a realizací technik sebereflexe již zabývaly, využívají vyšších hladin kognitivního myšlení. Podpořily se tak úvahy autorek o profesním myšlení a jeho rozvoji v systematickém zavádění reflexe již v pregraduálním vzdělávání učitelek mateřských škol na pedagogických fakultách.

<p>Prace z zakresu rozmieszczenia i ewaluacji zieleni w mieście w kontekście potrzeb mieszkańców mają duże znaczenie w związku z postępującym rozwojem przestrzennym miast i presją na wykorzystanie każdego wolnego kawałka gruntu. Szerzej możemy mówić tu o jakości życia w mieście, biorąc pod uwagę komponent zieleni. Warto również zwrócić uwagę, że analiza przestrzenna jakości życia w mieści jest trudnym i złożonym zagadnieniem, dlatego też rzadko jest przeprowadzana w obrębie miast. Typowe jest natomiast analizowanie jakości życia w odniesieniu do miasta jako całości, co pozwala na analizę porównawczą pomiędzy miastami. Nie daje to jednak możliwości analizy strukturalnej wewnątrz miast.</p><p>Celem pracy było zaproponowanie możliwości wykorzystania zdjęć satelitarnych z satelity Ikonos 2 oraz technik związanych z GIS dla potrzeb analizy terenów zielonych ośrodków miejskich oraz modelowania jakości życia w mieście. W artykule przedstawiono sposób integracji danych pochodzących z rejestracji teledetekcyjnej, dotyczących roślinności, oraz danych dotyczących rozmieszczenia ludności w mieście. Modelowanie kartografi czne doprowadziło do określenia rozmieszczenia przestrzennego wskaźnika jakości życia w mieście w aspekcie zieleni. W związku z tym wyniki mogą być przydatnym narzędziem w monitorowaniu i planowaniu przestrzennym.</p><p>Na podstawie zobrazowania satelitarnego Ikonos 2 wygenerowano rozkład przestrzenny znormalizowanego wskaźnika zieleni (NDVI). Było to podstawą wydzielenia dwóch klas zieleni: zieleni wysokiej (zbiorowisk drzewiastych i krzewiastych) oraz zieleni niskiej (głównie roślinność trawiasta). Aby określić wskaźnik terenów z zielenią przypadających na mieszkańców, niezbędne było wykorzystanie informacji o rozmieszczeniu ludności, którą to opracowano w formie mapy kropkowej. Określenie cząstkowego wskaźnika jakości życia przeprowadzono w polach podstawowych, a następnie zwizualizowano, używając metody izoliniowej. Proponowana metodyka dała w rezultacie przestrzenny obraz zjawiska, który stał się podstawą analizy rozmieszczenia terenów z roślinnością w odniesieniu do miejsca zamieszkania ludności Lublina.</p>

Nerijus Bičkauskas, Gintaras Žukauskas, Gintaras Apanavičius, Marijus GutauskasVilniaus miesto universitetinės ligoninėsKraujagyslių chirurgijos skyriusAntakalnio g. 57, LT-10305 VilniusEl paštas: nnnb@post.omnitel.net Įvadas / tikslas Pasaito kraujagyslių rekonstrukcinės operacijos sudaro nedidelę kraujagyslių rekostrukcinių operacijų dalį, stambiausiose klinikose – tik iki 0,5% rekonstrukcinių operacijų kiekio. Pagerėjus diagnostikai, lengviau sprendžiama operacijos tikslingumo problema, tačiau kontroversiški lieka operacinės taktikos klausimai. Labiausiai paplitusios antegradinė ir retrogradinė kraujotakos atkūrimo operacijos. Antegradinė kraujotakos atkūrimo operacija turi pranašumų. Tačiau jos apimtis yra gerokai didesnė. Retrogradinis kraujotakos atkūrimas yra lengvesnė operacija ir dėl to palankesnė senyviems ligoniams. Mūsų siūloma metodika atlikti šuntą su lengvu linkiu yra optimali, leidžia išvengti šunto perlinkių, be to, anastomozė gula tolygiau, sugrąžinus žarnas į pirminę padėtį. Darbo tikslas – palyginti tiesaus šunto ir lenkto šunto efektą. Ligoniai ir metodai Nuo 1998 metų iki 2003 metų operuoti 29 ligoniai (17 vyrų ir 12 moterų). Iš jų 18 atliktas lenktas šuntas, 11 – tiesus šuntas. Taikytas retrogradinis kraujotakos atkūrimo metodas. Vidutinis ligonių amžius – 68,7 metų. Visi ligoniai tirti ultragarsu ir angiografiškai. Ligonio operacijos taktiką pasirinkdavo pats chirurgas. Rezultatai Operacijos metu kraujotaka buvo atkuriama į geresnį kolateralių tinklą ar kelias pilvo visceralines šakas. Siuvama šunto medžiaga (protezas ar autovena ) abiejose grupėse buvo panaši. Pooperacinių mirčių nebuvo. Stebint ankstyvuosius ir vėlyvuosius rezultatus paaiškėjo, kad I grupėje, kuriai buvo atliekamas lenktas šuntas, vienam ligoniui pasireiškė restenozė, II grupėje, kuriai buvo siuvamas tiesus šuntas, pasitaikė viena restenozė ir dvi šunto trombozės (1 ligonis operuotas skubos tvarka). Vėliau išgyvenamumas, klinikinis ir ultragarsinis efektas liko panašūs. Išvados Taikant ilgo lenkto šunto techniką, galima išvengti šunto perlinkio ir trombozės ar distalinės anastomozės susiaurėjimo, todėl naudojant šią techniką retrogradinė pilvo aortos visceralinių šakų kraujotakos atkūrimo operacija tampa gana veiksminga. Ji yra saugesnė, nei tradicinė tiesaus šunto technika. Prasminiai žodžiai: pasaito kraujagyslės, lėtinė žarnyno išemija, retrogradinė rekonstrukcija Retrograde mezenteric revascularisation for patients with chronic visceral ischemia Nerijus Bičkauskas, Gintaras Žukauskas, Gintaras Apanavičius, Marijus Gutauskas Background / objective Occlusive disease of mezenteric vessels makes only a small part of all vascular surgical cases. According to literature, mezenteric revascularization makes about 0.5% of all reconstructive operations. Improvement of diagnostic procedures led to a more precise selection of the patients for surgery, while the surgical technique remains quite controversial. Most widely accepted is the antegrade and retrograde revascularization of mezenteric arteries. The main disadvantage of antegrade revascularization is a difficult, long and traumatic procedure. Retrograde revascularisation is significantly less traumatic, what is very important for elderly and severely sick patients. The disadvantage of this procedure – if the graft is positioned straight – is kinking of the graft, which can lead to thrombosis. The method proposed by us – positioning of the graft with a soft kinking – in our opinion, is optimal, as it allows to avoid sharp kinking and thrombosis of the graft, anastomosis is located in a more anatomic position, and the bowels are located in the most physiological position after surgery. Patients and methods From January 1998 till December 2003, 29 patients were treated by revascularization of mezenteric arteries – all by the retrograde method. In 18 cases bypass was performed with soft kinking (group I), and in 11 cases strait bypass was inserted (group II). The mean age of the patients was 68.7 years. There were 17 male and 12 female patients in the group. All patients were investigated by Dupplex-scan and aortography. Bypass was inserted to the artery with a better collateral network or to several visceral arteries. The use of graft material (autologous vein or prosthetic graft) was similar in both groups. The choice of the procedure was at the discretion of the operating surgeon. Results There was no deaths in the immediate postoperative period. In remote postoperative period we observed 1 restenosis in group I (retrograde revascularization with a soft graft kinking). In group II, where strait graft was inserted, we observed 1 restenosis, and in 2 cases thrombosis of the graft was observed (one of them was operated on on emergency basis). In the remote period, the survival rate, clinical and Dupplex-scan results were similar. Conclusions The advantages of retrograde revascularization are less operative trauma, possibility to perform simultaneously reconstruction of aorto-iliac as well as renal arteries. Positioning the graft with a soft kinking showed better postoperative results, allowing us to propose it as a method of choice for mezenteric reconstructive surgery. Keywords: mezenteric vessels, chronic visceral ischemia, mezenteric revascularisation

A vastagbélbetegségek intraluminalis diagnosztikájában a kolonoszkópia arany standardnak tekinthető, előnye, hogy szövettani mintavételre, terápiás beavatkozásra is van lehetőség. Technikai okokból nem kivitelezhető totális kolonoszkópia (stenosis, súlyos gyulladás, előrehaladott diverticulosis, anatómiai eltérések) vagy a beteg elzárkózása esetén napi rutinban radiológiai módszer (kettős kontrasztos kolonográfia) áll rendelkezésre a vastagbél teljes áttekintésére. Az újdonságnak számító colonkapszula elterjedése egyelőre még várat magára. Bélbetegségek esetén a lokális terjedés, a környező és a távoli szervekre való kiterjedés megítélése is fontos kritérium. A korrekt diagnosztika a terápia tervezésének nélkülözhetetlen alapja. A CT-kolonográfia standardizálható képalkotóként egy ülésben nyújt fontos információt az intraluminalis eltérésekről, a környezetre való terjedésről, a hasi státusról. A gyors, szedációt nem igénylő, minimálinvazív technika, a multidetektoros CT-k elterjedése széles körben teszi alkalmazhatóvá. Célkitűzés: A szerzők a CT-kolonográfia helyét keresik a vastagbél nem daganatos megbetegedéseinek diagnosztikájában, a colorectalis carcinoma szűrésében és a tumorstaging során. Módszer: A közlemény 92 férfi (átlagéletkor 61,2 ± 12,3 év) és l46 nő (átlagéletkor 61,4 ± 12,5 év) adatait dolgozza fel, akiknél a Zala Megyei Kórházban 2002 szeptemberétől 2007 januárjáig CT-kolonográfia történt. Áttekintettük az indikációk, a vizsgálatok kivitelezési protokollját, valamint a további teendőket meghatározó eredményeket. Eredmények: A 238 vizsgált beteg közül 29%-ban a nem vagy részlegesen kivitelezhető hagyományos kolonoszkópia miatt került sor CT-kolonográfiára. 45/238 főnél (19%) colonszűkület, 23/238 főnél (10%) fájdalomérzés, a compliance hiánya, technikai nehézség volt a sikertelenség oka. Az utóbbi 23 személynél 60%-ban fedeztünk fel organikus bélmegbetegedést. 151 esetben (63%) a hagyományos kolonoszkópiától való elzárkózás miatt történt elsőként a radiológiai vizsgálat, minden második betegnél kóros eltérést találtunk. A metodika betanulását célozva, a betegek beleegyezésével 19/238 esetben (8%) totális kolonoszkópiát követően a CT-kolonográfiát is elvégeztük. Következtetések: A colorectalis betegségek diagnosztikus algoritmusában a CT-kolonográfia nem vagy részlegesen kivitelezhető hagyományos kolonoszkópia esetén ajánlható diagnosztikus eljárás.

Tigran Zotov, Deimantas Šukys Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Urologijos skyrius, Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius El. paštas: deimasukys@gmail.com Įvadas Varikocelė yra gan dažna liga, nustatoma 10 proc. suaugusių vyrų, ir net 25 proc. tų vyrų, kurie tiriami dėl nevaisingumo. Varikocelė mažina sėklidžių apimtį, blogina spermos kokybę ir Leidigo ląstelių funkciją. Po varikocelės gydymo sėklidė padidėja, pagerėja spermos kokybė. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje buvo pradėta naudoti mikrochirurginė varikocelės gydymo metodika. Metodai Nuo 2009 m. balandžio iki 2011 m. gegužės buvo atliktos septynios varikocelektomijos operacijos naudojant mikrochirurginę techniką. Rezultatai Intraoperacinių ar ankstyvųjų pooperacinių komplikacijų nebuvo. Iškvietus pakartotinio patikrinimo operuotus pacientus nerasta nė vieno varikocelės recidyvo. Išvados Varikocelė yra gan dažna liga, galinti lemti nevaisingumą. Dėl nevaisingumo besikreipiantiems vyrams, kuriems yra klinikinė varikocelės raiška ir nenormalius spermos tyrimas, indikuojamas operacinis gydymas. Jei yra galimybė pasinaudoti operaciniu mikroskopu, tikslinga atlikti mikrochirurginę varikocelektomiją, o jei tokios galimybės nėra, pirmučiausia alternatyva yra laparoskopinė varikocelektomija. Reikšminiai žodžiai: varikocelė, chirurginis gydymas. Varicocele treatment by the microsurgical method Tigran Zotov, Deimantas Šukys Republican Vilnius University Hospital, Department of Urology, Šiltnamių Str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania E-mail: deimasukys@gmail.com Background Varicocele is a rather frequent disease found in 10% of adult males and in 25% of infertile men. Varicocele reduces the testicular volume, declines sperm quality and the function of the Leydig cells. After varicocele treatment, the testicular volume increases and sperm quality improves. Varicocele treatment by the microsurgical method was started at the Republic Vilnius University Hospital. Methods Seven varicocelectomies by the microsurgical way were performed from April 2009 till May 2011. Results No intraoperative or early postoperative complications were observed. There was no varicocele recurrences found on postoperative control visits. Conclusions Varicocele is a rather frequent disease which can cause infertility. Its surgical treatment is indicated in cases of a clinically apparent varicocele and abnormal sperm analysis. If possible (where a surgical microscope is accessible), microsurgical varicocelectomy is the preferred way of treatment. Laparoscopic varicocelectomy is the method of choice if there is no possibility to perform a microsurgical procedure. Key words: varicocele, surgical treatment

Vytautas Sirvydis1, Saulius Raugelė1, Arimantas Grebelis1, Gintaras Turkevičius2, Rimantas Karalius1, Rasa Čypienė1, Palmyra Semėnienė11 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: sauliusr@email.lt Įvadas / tikslas Šiuolaikinė kardiochirurgija leidžia radikaliai chirurgiškai gydyti Marfano sindromu sergančius ligonius, kuriems diagnozuojama kylančios aortos aneurizma. Vienas iš pirmųjų metodų buvo sukurtas ir aprašytas Benthallio ir DeBono 1968 m., o 1992 m. Davidas aprašė operaciją, kurios metu išsaugomas natūralus aortos vožtuvas. Vėliau ši technika tobulinta, sukurta dar keletas panašių būdų. Nors ši metodika, atrodytų, leidžia išspręsti keletą problemų, tokių kaip antikoaguliantų vartojimas, tačiau diskusijų tebekelia jos naudojimas esant Marfano sindromui, kai aneurizma yra didesnė nei 50–55 mm. Supažindiname su pirmosiomis sėkmingomis aortos vožtuvą išsaugančiomis operacijomis šalinant kylančios aortos aneurizmas. Ligoniai ir metodai 2003–2006 m. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre atliktos keturios izoliuotos Davido I tipo operacijos Marfano sindromu sergantiems ligoniams, turintiems kylančios aortos lėtinę aneurizmą. Operuota dvi moterys ir du vyrai, amžiaus vidurkis 32,5 ± 5,7 m., visi buvo NYHA II funkcinės klasės. Retrospektyviai surinkti širdies echoskopijos duomenys iki ir po operacijos. Rezultatai Ritmo sutrikimų ar kitų grėsmingesnių komplikacijų, mirčių nebuvo. Aortos matmenys tiek ties sinotubuline jungtimi, tiek kylančios dalies skyrėsi statistiškai reikšmingai ir smarkiai, aortos vožtuvo nesandarumo nebuvo arba buvo menkas. Išvados Marfano sindromu sergantiems ligoniams, turintiems lėtinę kylančios aortos aneurizmą, aortos vožtuvą išsaugančios operacijos yra užtektinai saugus gydymo metodas. Literatūros ir mūsų duomenimis, šio tipo operacijos gali būti atliktos, kol aneurizmos dydis yra 50–55 mm ir nėra reikšmingo aortos vožtuvo nesandarumo. Pagrindiniai žodžiai: Marfano sindromas, aortos aneurizma, Davido operacija First experience of aortic valve sparing procedures in patients with aneurysm of ascending aorta at Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos Heart Surgery Center Vytautas Sirvydis1, Saulius Raugelė1, Arimantas Grebelis1, Gintaras Turkevičius2, Rimantas Karalius1, Rasa Čypienė1, Palmyra Semėnienė11 Heart Surgery Center of Vilnius University2 Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos Heart Surgery Center,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: sauliusr@email.lt Background / objectives The methods of modern cardiac surgery allow to perform a thoroughgoing treatment of ascending aorta aneurysm. Benthall and DeBono in 1968 were the first to describe the basic surgical technique; in 1992 David reported a novel surgical procedure aimed to spare the native aortic valve. The latter technique is superior because of permanent anticoagulation therapy exclusion, but also it is controversial in cases when ascending aorta aneurysm exceeds 55 mm, especially in patients with Marfan syndrome. We would like to introduce our first experience in treating ascending aorta aneurysm and sparing the aortic valve in patients with Marfan syndrome. Patients and methods There were 4 successful cases of David I procedure during 1996–2006 at Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos Heart Surgery Center. The patients were 2 male and 2 female, mean age 32.5 ± 5.7 years; all were of NYHA II functional class. Data were collected retrospectively from case histories. Results There were no deaths of any rhythm disturbances after surgery. The parameters of the ascending aorta and aortic root were significantly different as compared with preoperative data. Also, after surgery there were no aortic insufficiency or it was trivial. Conclusions The aortic valve sparing procedure in patients with Marfan syndrome and ascending aorta aneurysm appears to be a safe method of treatment. According to the literature and our data, these operations are safe and effective when the aneurysm does exceed 55 mm and there is no aortic valve insufficiency. Key words: aortic aneurysm, Marfan syndrome, David procedure

Kęstutis Adamonis, Saulius Bradulskis, Juozas JuočasKauno medicinos universiteto Bendrosios chirurgijos klinika,Gastroenterologijos klinika,Eivenių g. 2, LT-50009 KaunasEl paštas: SBR@one.lt; k-adamonis@delfi.lt Įvadas / tikslas Kraujavimas iš skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų sudaro apie 60–70% visų viršutinės virškinamojo trakto dalies kraujavimo atvejų. Bendras mirštamumas nuo opinės kilmės kraujavimų siekia 2–15%. Jei kraujavimas sustoja ir nesikartoja (70–80%), mirštamumas neviršija 2%, jei pasikartoja (15–25%), mirštamumas padidėja iki 10%, o jei aktyvus kraujavimas tęsiasi (5%), miršta iki 30% pacientų. Įvairios endoskopinės technologijos, efektyvios medikamentinio gydymo metodikos labai sumažino chirurginio kraujavimų gydymo vaidmenį, tačiau chirurginė intervencija išlieka veiksmingiausia ir galutinė viršutinės virškinamojo trakto dalies kraujavimų gydymo priemonė 3–15% atvejų. Vyresnio amžiaus pacientų gydymo rezultatai dėl sisteminių gretutinių ligų, dažnų kraujavimo recidyvų, nepakankamo medikamentinio gydymo poveikio išlieka nepatenkinami. Šios amžiaus grupės ligonių mirštamumas tebėra didelis – 12–47%. Siekiant pagerinti chirurginio gydymo rezultatus, dažniausiai kreipiamas dėmesys į chirurgo operacinę techniką, infekcinių komplikacijų profilaktiką, tačiau dažnai užmirštama ligonių mitybos sutrikimų korekcija. Todėl mūsų darbo tikslas – atlikus retrospektyvų tyrimą (I etapas, 1992–1998 m.), įvertinti ankstyvo enterinio maitinimo (EM) reikalingumą ligoniams, operuotiems nuo kraujuojančių gastroduodeninių opų. Ligoniai ir metodai Atliktas 128 ligonių, operuotų nuo kraujuojančių gastroduodeninių opų 1992–1998 metais KMU Bendrosios chirurgijos klinikoje (III KKL), retrospektyvus tyrimas. Į jį įtraukti tik tie pacientai, kuriuos operavo aukščiausią kvalifikacinę kategoriją turintys chirurgai. Ligoniai suskirstyti į dvi grupes: pirmąją sudarė ligoniai, kuriems nuo operacijos dienos gydymui skyrėme EM, o antrąją, – kuriems pooperaciniu laikotarpiu EM netaikytas. EM grupė pavadinta tiriamąja, T grupe, antroji grupė – kontroline, K grupe. Iš viso T grupėje buvo 88 ligoniai, o K grupėje – 40. Grupių ligonius pagal amžių skirstėme į iki 60 metų ir 60-ies metų bei vyresnius. Esminio grupių skirtumo pagal amžių, opų lokalizaciją, gretutines ligas, diagnozuotas iki operacijos, nebuvo. Gretutinėmis ligomis (GL), diagnozuotomis iki operacijos, sirgo 43,2% T grupės ir 45% K grupės ligonių. Fiksavome šias pooperacines komplikacijas: vietinė ir bendrinė infekcija (žaizdos seroma, žaizdos supūliavimas, siūlių išsiskyrimas, peritonitas, intraabdominaliniai abscesai, sepsis), plaučių uždegimas, kraujagyslių trombozė ir embolija, galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, ūminis širdies ir kraujagyslių sistemos bei inkstų funkcijos nepakankamumas. Rezultatai Iš T grupės 88 operuotų ligonių pooperacinių komplikacijų buvo 21 (23,86 ± 9,53%), o iš 40 K grupės – 12 ligonių (30 ± 13,81%). Skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,00001). Operuotiems skubos tvarka T grupės ligoniams komplikacijų taip pat buvo rečiau (18,43 ± 6,37) negu K grupės (33,34 ± 10,54%), nors rezultatų skirtumo statistinio reikšmingumo negavome. T grupės ligoniams, kuriems prieš operaciją GL nediagnozuotos, pooperacinių komplikacijų buvo tik 10 ± 4,24%, o K grupės – 22,72 ± 9,14% ligonių. Palyginę rezultatus ligonių, kuriems prieš operaciją buvo nustatytos GL, gavome priešingą rezultatą: pooperacinių komplikacijų pareiškė 42,10 ± 8% T grupės ligonių ir 38,88 ± 11,82% K grupės, t. y. komplikacijų skaičius naudojant EM nepadidėjo ir nesumažėjo. Tokia pati tendencija būdinga tiek jaunesnių nei 60 metų, tiek vyresnių ligonių grupėms. Dėl ypač sunkios būklės 10 ligonių buvo atliktos tik gyvybę gelbstinčios minimalios operacijos: opos apsiuvimas ar ekscizija. T grupėje tokių ligonių buvo penki ir jų pooperacinis laikotarpis buvo sklandus, o K grupės penkiems operuotiems ligoniams šis laikotarpis komplikavosi (3 komplikacijos). Išvados Ankstyvas EM po kraujuojančių gastroduodeninių opų chirurginio gydymo turi teigiamos įtakos pooperacinių komplikacijų profilaktikai. Ligoniams, kurie serga gretutinėmis ligomis, EM iš esmės nesumažina pooperacinių komplikacijų galimybės. Ligoniai, kurie dėl besitęsiančio kraujavimo ar jo pasikartojimo operuojami kritinės būklės, pooperaciniu laikotarpiu turi būti gydomi EM, nes tai padeda sumažinti pooperacinių komplikacijų riziką. Reikšminiai žodžiai: pooperacinis laikotarpis, pooperacinės komplikacijos, ankstyvas enterinis maitinimas, opinis kraujavimas The role of enteral feeding in prevention of postoperative complications after surgery for gastroduodenal bleeding ulcers in elderly patients Kęstutis Adamonis, Saulius Bradulskis, Juozas JuočasKaunas University of Medicine, Clinics of General Surgery and Gastroenterology,Eivenių str. 29, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: SBR@one.lt; k-adamonis@delfi.lt Background / objective Although hospitalization and surgery for uncomplicated ulcers have decreased in the United States and Europe over the past 20 to 30 years, the number of hospital admissions for hemorrhage associated with ulcers has remained relatively unchanged. Peptic gastroduodenal ulcer is the most common cause of severe upper gastrointestinal bleeding and accounts for at least 60–70 percent of all episodes. Overall mortality from a bleeding from the upper gastrointestinal tract reaches 2–15%. If a bleeding has stopped and does not recur (70–80%), mortality does not exceed 2%; in recurrent bleeding after initial endoscopic control of bleeding (15–25%), mortality rises up to 10%, and if an active bleeding continues (5%) – mortality can rise up to 30%. Endoscopic retreatment in patients with peptic ulcers reduces the need for surgery without increasing the risk of death and is associated with fewer complications than surgery. The wider use of endoscopic hemostasis, effective medicines and angiographic techniques (for severe, persistent bleeding if surgery poses an extremely high risk or endoscopic therapy has been unsuccessful) have reduced the need of surgery for treatment of bleeding gastroduodenal ulcers significantly. Nevertheless, surgery still plays a pivotal role in 3–15% of cases, and only surgical intervention is the most effective and final method of treatment for bleeding peptic ulcer. The overall mortality from bleeding ulcer is higher in elderly patients, ranging from 12 to 47% in patients older than 60 years. Factors responsible for increased morbidity and mortality in the elderly may include associated or underlying comorbid conditions such as malignancy; multiple organ system diseases, in particular atherosclerosis and its consequences, including cardiovascular and cerebrovascular diseases; increased frailty of elderly; and use of multiple medications, particularly nonsteroidal antiinflammatory drugs. The postoperative mortality rate also remains high (2–22%). The efficiency of surgery for bleeding ulcers depends not only on the surgeon’s skills, the time and type of operation, preoperative volume replacement and measures for infection prevention. Gastrointestinal surgery patients are at risk of nutritional depletion from inadequate nutritional intake, surgical stress and the subsequent increase in metabolic rate. The goal of this retrospective study was to evaluate the effectiveness of early postoperative enteral nutrition in patients that underwent surgery for bleeding gastroduodenal ulcers in Surgical Clinic of the 3rd Kaunas Clinical Hospital between 1992 and 1998. Patients and methods 128 patients that undervent surgery for gastroduodenal ulcer haemorrhage at the Surgical Clinic of the 3rd Kaunas Clinical Hospital from 1992 to 1998 were retrospectively analyzed. Only patients operated on by skilled and qualified surgeons were included in the study. The patients were separated into two groups: 88 patients of the first group (study group T) received early postoperative enteral nutrition and 40 patients from the second (control group K) received the same postoperative treatment, except enteral feeding. According to age, both groups of patients were divided into subgroups: >60 years and 60 years or older. Two groups were similar with respect to age, ratio of men to women, the site and size of ulcers, concomitant diseases before operation. In the study group, concomitant diseases were diagnosed in 43.2% of cases, and in the control group in 45% of patients co-morbidity was present. All local and general postoperative complications were fixed. Results In the study group, 88 patients undervent surgery for bleeding gastroduodenal ulcer. The postoperative period was complicated in 21 cases (23.86 ± 9.53%), and in the control group 40 patients were operated on and postoperative complications developed in 12 cases (30 ± 13.81%) (P = 0.00001). Among the patients from the study group that underwent emergency operation, complications were observed also less often (18.43 ± 6.37%) in comparison with the control group (33.34 ± 10.54%). The postoperative period in the study group patients without concomitant diseases was less complicated (only in 10 ± 4.24% of cases) than in the control group (22.72± 9.14%). Opposite results were received when we compared the data in both groups of patients with concomitant diseases. In the study group, the postoperative period was complicated in 42.10 ± 8% and in the control group in 38.88 ± 11.82%. This means that enteral nutrition did not increase or decrease the rate of postoperative complications in patients with other illnesses. A similar tendency was observed in both age groups. Ten extremely high risk patients with massive ulcer bleeding or rebleeding after endoscopic retreatment undervent life-threatening minimal emergency surgical procedures for hemostasis (ulcer suture or excision). The postoperative period in five study group patients was smooth, and in the control group (five patients were operated on) three patients developed postoperative complications. Conclusions Early postoperative enteral nutrition has a positive influence on reducing the incidence of postoperative complications in patients after surgery for bleeding gastroduodenal ulcer. Enteral nutrition is an effective option for critically ill high risk elderly surgical patients undergoing emergency surgical procedures for massive ulcer bleeding or rebleeding. Postoperative enteral feeding helps to decrease the risk of postoperative complications and is necessary. Keywords: postoperative period, postoperative complications, early enteral nutrition, peptic ulcer bleeding

Hodnotenie odolnosti dopravnej infraštruktúry je dôležitou súčasťou posudzovania rizík a neustáleho zvyšovania bezpečnosti hodnoteného prvku. Odolnosť je schopnosť prvku odolávať nepriaznivým javom, absorbovať ich a prispôsobiť sa im. Existuje mnoho prístupov k hodnoteniu odolnosti. Tak ako v každej oblasti, tak aj pri hodnotení odolnosti je vhodné vypracovať jednotnú metodiku hodnotenia odolnosti. takáto metodika môže zjednotiť vstupné a výstupné informácie a uľahčiť hodnotenie samotnej úrovne odolnosti. Doprava a dopravná infraštruktúra sú komplikované technické systémy, ktoré si vyžadujú osobitný prístup. Cieľom článku je analyzovať v súčasnosti dostupné metodiky používané pri hodnotení odolnosti a predstaviť návrh jednotnej metodiky špecifickej pre hodnotenie odolnosti dopravnej infraštruktúry.

Železničné stanice je možné označiť za miesta s hromadným výskytom ľudí a neustálou frekvenciou pohybu, ale súčasne s nedostatočnou úrovňou ochrany. V bezpečnostnej komunite sa pre takéto objekty začal používať termín mäkké ciele. V posledných rokoch sa stali častým objektom teroristických útokov. Hrozba útokov na mäkké ciele sa v súčasnosti realizuje hlavne prostredníctvom ich zraniteľnosti resp. slabých miest v systéme. V podmienkach Slovenskej republiky, ale aj v ďalších krajinách sveta, neexistuje všeobecne platná metóda efektívnej ochrany mäkkých cieľov a hodnotením ich ohrozenosti a z toho vyplývajúcich metód a techník pre ich ochranu. Napríklad metodika hodnotenia ohrozenosti mäkkého cieľa, platná v podmienkach Českej republiky, je voľne dostupná pre verejnosť. Na základe princípov a postupov definovaných v uvedenej metodike je možné kvantifikovať mieru ohrozenosti dopravných terminálov, ako sú napríklad železničné stanice. Hlavným cieľom článku je demonštrovať možnosti využitia metodiky hodnotenia ohrozenosti mäkkých cieľov na kvantitatívne vyhodnotenie úrovne ohrozenosti železničnej stanice a takýmto spôsobom pomôcť efektívne zvýšiť úroveň prevádzkovej bezpečnosti železničných staníc a osôb v nich.

Przegląd literatury to nie preludium do badań właściwych, ale odrębna metoda badawcza. Rygor metodologiczny tego badania wpływa przecież na jakość wniosków, a dalej na poprawność stawianych hipotez czy interpretacji badań empirycznych. Autor przedstawia procedurę systematycznego przeglądu literatury. Podkreśla znaczenie doboru badanej literatury, a dalej techniki analizy ilościowej i interpretacyjnej. (abstrakt oryginalny)