Academic literature on the topic 'NJA 1996 s. 68'

Salmonellosis remains an important cause of diarrheal illness in humans in São Paulo State, Brazil. In this study were identified 3554 Salmonella isolates from human infections, during the period 1996-2003. Among 68 different serovars determined, S. Enteritidis was the most frequent one in gastrointestinal and extra-intestinal infections accounting for 67.4% of all isolates. S. Typhimurium and S. enterica subsp. enterica (4,5,12:i:-) were most frequently isolated from children aged < 1-4 year-old, in contrast, people with S. Enteritidis infections were most likely to be 20-50 year-old. In our geographic area the continued laboratorial surveillance of salmonellosis, including serotyping, has showed the trends in Salmonella serovars causing infections in humans throughout the time.

AbstractSerous cystadenomas account for ~10 to 29% of pancreatic cystic tumors. Solid serous cystadenoma (SSCA) is a rare variant, first described in 1996, with imaging characteristics different from the classical serous cystadenoma of the pancreas and can cause a diagnostic dilemma due to its resemblance to other solid tumors of the pancreas. To the best of our knowledge, only 22 cases of SSCA of pancreas have been reported till date.A 50-year-old female patient underwent contrast-enhanced computed tomography (CECT) of the abdomen for a hypoechoic lesion detected in the body of the pancreas during ultrasound (US) examination. Due to the hyperenhancement of the well-circumscribed lesion in the arterial phase, a provisional diagnosis of neuroendocrine tumor was considered. Gallium 68-labeled somatostatin-analog (Ga 68-DOTANOC) positron emission tomography CT scan did not show any uptake within the lesion and endoscopic US (EUS)-guided fine-needle aspiration cytology (FNAC) was also inconclusive. She underwent laparotomy and the lesion was enucleated and it was proven to be a serous microcystadenoma on postoperative histopathologic examination.A diagnosis of SSCA should be considered for solid-appearing pancreatic lesions with characteristic CECT features such as arterial phase hyperenhancement, and immediate washout, along with negative results on DOTANOC scan and EUS-guided FNAC. Malignant transformation of SSCA has not been reported till date, and hence these can be safely followed up, instead of invasive surgery.

In the present report, the region of interaction between the GDP-bound α-subunit of transducin (αt.GTP) and the cGMP phosphodiesterase inhibitory γ-subunit (Pγ) has been studied. It is widely accepted that the αt.GTP is the active form of transducin and that the GDP-bound transducin α-subunit (αt.GDP) is the inactive form. We have reported previously that the binding region of the C-terminal of Pγ on αt.GTP is in a region between the exposed face of the α3 and α4 helices of αt.GTP [Liu, Arshavsky and Ruoho (1996) J. Biol. Chem. 271, 26900–26907]. We now report that N-[(3-[125I]iodo-4-azidophenylpropionamido-S-(2-thiopyridyl)]cysteine ([125I]ACTP)-derivatized Pγ (at Cys-68) reversibly undergoes a unique disulphide exchange of the radioiodinated moiety N-(3-[125I]iodo-4-azidophenylpropionamido)cysteine ([125I]APC) from Cys-68 of Pγ to αt.GDP but not to the guanosine 5´-(γ-thio)-triphosphate (GTP[S])-bound transducin α-subunit (αt-GTP[S]). The specificity of the interaction was demonstrated by the fact that exchange was protected by the functionally active Cys-68 → Ala Pγ mutant, and by pretreatment of the αt.GDP with the βγ-subunit of transducin. Chemical cleavage and amino acid sequencing demonstrated that the [125I]ACTP-derived Pγ specifically transferred the [125I]APC group to Cys-250 and Cys-210 of αt.GDP. These data indicate that the C-terminal region (especially Cys-68–Trp-70) of Pγ interacts with αt.GDP on the exposed interface between α2/β4 and α3/β5 of the α-subunit of transducin. Disulphide exchange was also observed with the α-subunit of holotransducin but this was only approx. 60% of that of pure αt.GDP. The variation in the binding pattern between αt.GDP and αt.GTP with the C-terminal region of Pγ may contribute to the functional difference between the GDP- and GTP-bound states.

Abstract. Meteor radar measurements of winds near 95 km in four azimuth directions from the geographic South Pole are analyzed to reveal characteristics of the 12-h oscillation with zonal wavenumber one (s=1). The wind measurements are confined to the periods from 19 January 1995 through 26 January 1996 and from 21 November 1996 through 27 January 1997. The 12-h s=1 oscillation is found to be a predominantly summertime phenomenon, and is replaced in winter by a spectrum of oscillations with periods between 6 and 11.5 h. Both summers are characterized by minimum amplitudes (5–10 ms–1) during early January and maxima (15–20 ms–1) in November and late January. For 10-day means of the 12-h oscillation, smooth evolutions of phase of order 4–6 h occur during the course of the summer. In addition, there is considerable day-to-day variability (±5–10 ms–1 in amplitude) with distinct periods (i.e., ~5 days and ~8 days) which suggests modulation by planetary-scale disturbances. A comparison of climatological data from Scott Base, Molodezhnaya, and Mawson stations suggests that the 12-h oscillation near 78°S is s=1, but that at 68°S there is probably a mixture between s=1 and other zonal wavenumber oscillations (most probably s=2). The mechanism responsible for the existence of the 12-h s=1 oscillation has not yet been identified. Possible origins discussed herein include in situ excitation, nonlinear interaction between the migrating semidiurnal tide and a stationary s=1 feature, and thermal excitation in the troposphere.Key words. Meteorology and atmospheric dynamics · Middle atmosphere dynamics · Thermospheric dynamics · Waves and tides

Vienas įdomiausių radinių, paminėtų pirmojoje Martos Sch­miedehelm disertacijoje, yra segė iš Lattenwalde’s. Šią segę tyrinėtoja skiria labai profiliuotoms segėms su atramine plokštele (Schmiedehelm, 1943, S. 96). Segė, anot M. Sch­miedehelm, buvo iš Eduardo Gisevijaus – garsaus Tilžės kolekcininko – rinkinio (Tamulynas, 2009, p. 9–11). Segės radimo aplinkybės tiksliau nežinomos. Emilis Hollack (1908, S. 81–82) užsimena apie anksty­vojo romėniškojo laikotarpio kapinyną, nedaug vėlesnį arba vienalaikį su Lattenwalde’s segės deponavimo laiku. Galbūt tai ir buvo kapinynas, kuriame ši segė buvo užkasta. Ją rei­kia sieti su vadinamąja Dollkeimo-Kovrovo arba Sembos-Notangos kultūra. M. Schmiedehelm kartotekoje yra Lattenwalde’s segės eskizas. Segę piešė ir H. Jankuhnas. Jo iliustracija yra pa­tikimesnė (1 pav.). Šie piešiniai rodo, kad buvo išlikusi tik segės viršutinė dalis, o kojelė ir užkaba yra susilydžiusios. Vis dėlto tai yra neabejotinai Almgreno IV grupės A 67-68 tipo labai profiliuota segė. Negalint segės konkrečiau skirti vienam arba kitam tipui, reikia apžvelgti abu. A 67-68 tipų segėms, rastoms europiniame Barbari­cume, skirta nemažai dėmesio. Segių yra gana daug. Kur kas mažiau duomenų turima apie šių tipų seges vakarų bal­tų kultūrinėje srityje (plg. Stadie, 1919, S. 397, Abb. 175; Almgren, 1923, S. 156; Nowakowski, 2007, s. 22–23; Mą-czyńska, 2001, S. 168, 173). M. Schmiedehelm 1943 m. disertacijoje šių tipų segių sąraše mini devynias seges iš Mozūrų paežeryno regiono (plg. Katalog, 2 pav.). Šią informaciją galima patikrinti, re­miantis kitais archyviniais šaltiniais. Tyrinėtoja pamini segę iš Zydroj Nowy, kapo Nr. 2. Kadangi kartotekoje išlikęs pie­šinys (3 pav.), galima šią segę sieti su Jezerine tipo segėmis ir išbraukti iš A67-68 tipo segių sąrašo. Du pastarųjų segių radiniai žinomi iš naujų P. Iwanickio tyrinėjimų Lisy vietovėje, taip pat iš Geldapės apylinkių. Pasak M. Schmiedehelm, iš Sembos teritorijos buvo žino­mos dvi segės: iš Dollkeimo (2:11 pav.) ir aptariamoji iš Lattenwalde’s (1 pav.). Dar vienas radinys žinomas iš Lietuvos, iš Adakavo (2:1 pav.). Taigi iš viso vakarų baltų kultūros regione žino­ma 14 segių. Stiliaus požiūriu ankstyviausias radinys yra Adakavo segė (2:1 pav.), skiriama A67 tipui, ir, pasak Stefano De-metzo, datuojama Augusto ir Tiberijaus laikotarpiu, o tai ati­tinka B1a periodą (Demetz, 1998, S. 140–143; 1999, S. 128, Taf. 35:1, 2). Visos likusios segės, sprendžiant iš archyvinių piešinių, yra tvirtos konstrukcijos, turi suplokštintą galvutę. Jas gali­ma sieti su A67b arba A68 tipais. Šios segės Romos imperi­joje pasirodė Tiberijaus valdymo laikotarpiu ir aptinkamos kartu su Klaudijaus ir Flavijų monetomis (Demetz, 1998, S. 143–144; 1999, S. 195). Wielbarko ir Przeworsko kul­tūrose segės datuojamos B1b periodu (Dąbrowska, 2003, s. 157). Segės yra vienos iš gausesnių, ankstyviausiai da­tuojamų radinių. Jeigu remtumės tik Mozūrų radiniais, tai šių segių chronologijai patikslinti duomenų nėra. Priešingai, A67-68 tipų segės, kaip importiniai daiktai, buvo ir yra lai­komos chronologijos rodikliais. Dėl to tenka rinktis Vidurio Europos Barbaricumo chronologiją – B1b–c periodą. Vakarų baltų srityje A67-68 tipo segės daugiausia žino­mos Bogaczewo kultūros paminkluose – Mozūrų paežeryno regione (1 žemėl.). Žiūrint į šių daiktų paplitimą matyti, kad segių aptikta palei liniją, einančią iš pietvakarių į šiaurės ry­tus, o tai leidžia teigti, jog jų patekimo į Mozūrus tarpinin­kai turėjo būti Przeworsko kultūros žmonės. Minėta A67-68 tipo segių paplitimo linija veda į šiandienės Geldapės apy­linkes. Čia pačioje mūsų eros pradžioje tikriausiai ėjo kelias, jungiantis Mozūrus su nadruvių sritimi ir toliau su Nemuno žemupio sritimi. Iš nadruvių srities pagal Prieglių tikriausiai buvo galima buvo patekti į Sembos pusiasalį. Kalbant apie seges iš Sembos ir Lietuvos, negalima atmesti galimybės, jog tai yra Wielbarko kultūros įtaka, nors labiausiai gundanti hipotezė yra apie Bogaczewo kultūros tarpininkavimą. Įdomu, kad Lietuvoje, be Adakavo segės, nėra kitų apta­riamo tipo segių radinių, tačiau yra panašiai datuojamų A69 tipo segių ir vadinamųjų Flügelfibeln, kurių daugiausia rasta Noricume ir Panonijoje (Michelbertas, 1992, p. 280–281, Abb. 1; 2001). Pastarųjų tipų segės Mozūrų paežeryne neži­nomos. Galbūt tai lėmė skirtinga Lietuvos ir Mozūrų radinių kilmė. A69 ir sparninės segės, rastos Lietuvoje, Latvijoje ir Semboje, yra neabejotinai importuotos iš Romos imperijos (Michelbertas, 2001). O štai A67b-68 tipų segės, aptiktos Mozūrų srityje, tikriausiai buvo gamintos barbarų meistrų. A67b-68 tipo segių radinius (1 žemėl.) galima palygin­ti su Jezerine’o tipo segių paplitimu (Nowakowski, 2009, S. 111–112, Abb. 5). Pastarosios segės yra keliomis dešim­timis metų ankstyvesnės (2 žemėl.). W. Nowakowskis dėl Jezerine’o tipo segių paplitimo iškėlė mintį apie Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšaką, vedančią iš šiaurinių impe­rijos provincijų galbūt link Gotlando (Nowakowski, 1996 b; 2009). Galima pabrėžti, kad tuo pačiu laikotarpiu kaip Jezerine’o tipo seges, reikia datuoti A67 tipo segę iš Adakavo, kuri į dabartinę Lietuvos teritoriją greičiausiai pateko minėta Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšaka. A67b-68 tipo segių paplitimo žemėlapio vaizdas yra ki­toks – matyti radinių Mozūruose ir labiau į šiaurę esančiose srityse. Radinių nebuvimą Nemuno žemupyje kompensuoja du radiniai šiaurinėje Sembos dalyje ir, būtent, Lattenwalde’ėje. A67b–68 tipo segių paplitimo žemėlapis kalba apie žmonių aktyvumą I amžiaus antrojoje pusėje. Toks vaizdas yra prieš paplintant prūsų serijos akinėms segėms (plg. Nowakows­ki, 1996 a, Anhang B, Karte 3) ir šiek tiek vėlesnis, paplitus Jezerine’o tipo segėms, kurių nerasta Semboje. Tai yra vadi­namasis Dollkeimo-Kovrovo kultūros O periodas, paliudytas šio kapinyno medžiagos ir radinių Kuršių nerijoje. Žiūrint į to laikotarpio ar šiek tiek vėlesnį pagrindinės akinių segių serijos paplitimo horizontą, matyti, kad Sem­boje yra jau daugiau radinių, tačiau jie visi koncentruojasi šiauriniame pakraštyje netoli Dollkeimo vietovės. Mozūrų radiniai paplitę kaip ir A67-68 tipo segės (plg. Nowakowski, 1995, s. 27) (3 žemėl.). Primenant karo metu dingusias seges iš Lattenwalde’s ir Dollkeimo, galima kalbėti ne tik apie naujų A67b–68 tipo se­gių mokslinėje apyvartoje pasirodymą. Svarbu tai, kad galima liudyti žmonių aktyvumą šiame regione jau pačiame anksty­viausiame Sembos romėniškojo laikotarpio kultūros formavi­mosi etape (Dollkeimo-Kovrovo kultūros O periodas). Turint omenyje minėtų segių radinius galima teigti, kad šios kultūros pradžia buvo būtent Dollkeimo apylinkėse ir susijusi su pato­gaus išėjimo į jūrą iš Kuršių įlankos kontrole. Galima kalbėti ir apie Gintaro kelio Mozūrų-nadruvių atšakos pabaigą. Su šia atšaka galbūt galima sieti tik seges A67b. Stilistiniu požiūriu jos yra ankstyvesnės už A68 tipo seges. Tačiau radiniai neleidžia teigti, jog A67b tipo segės, aptiktos Mozūruose, priklauso ankstyvesniam chronolo­giniam laikotarpiui. Dėl to A67b ir A68 tipai aptarti kartu. Pradedant šių segių chronologiniu horizontu, galima kalbėti apie Mozūrų–Sembos kelio variantą, kuriuo tikriausiai buvo gabenamas gintaras į Romos imperiją.

Photosynthetic rates (Pn) of China-type high quality tea (Camellia sinensis), clone T78, 44–68 months after field planting, were monitored during the different seasons of 1996 and 1997. The maximum value of Pn (11.9 μmol m−2 s−1) was recorded in October when humidity was very high, temperature, sunshine hours and soil moisture were moderate and photosynthetic photon flux density (PPFD) was highest. Low temperature accompanied by low soil moisture reduced Pn during the winter (February). An important limiting factor for Pn was observed to be moisture stress. An apparent relationship between Pn and relative humidity was observed. In general, higher rates of Pn were recorded during periods of low evaporative demand (low VPD).

Traditionellt sett har endast skadeståndsanspråk uppkomna p.g.a. person- eller sakskada täckts av en ansvarsförsäkring. Skadeståndsanspråk avseende s. k. ren förmögenhetsskada har således inte ersatts. Inte heller skadestånd p.g.a. köprättsliga fel har omfattats av skyddet i en ansvarförsäkring. I rättsfallet NJA 1996 s. 68, det så kallade Flygmotorfallet, blev definitionen av sakskadebegreppet inom försäkringsrätten av högsta betydelse. Skadan som behandlades i rättsfallet var en så kallad ingrediensskada och saken rörde huruvida skadeståndsskyldighet p.g.a. brister i en levererad produkt skall anses utgöra sakskada eller ren förmögenhetsskada. I sin dom bortsåg HD från det inom försäkringsrätten vedertagna och så viktiga rekvisitet, att en fysisk försämring av det skadade föremålet måste vara för handen för att sakskada skall anses föreligga och fäste istället vikt vid huruvida funktionen hos det skadade föremålet kraftigt hade försämrats eller helt gått förlorad.

Uppsatsens huvudsakliga syfte är att belysa de konsekvenser som Flygmotorfallets utvidgning av sakskadebegreppet har medfört för försäkringsrätten och för försäkringsbranschens parter. Uppsatsen avser även att svara på några av de frågor som uppkommit i samband med HD:s utvidgning av sakskadebegreppet och då särskilt i samband med ingrediensskada. Har försäkringsrätten och dess tillämpning påverkats? Har branschen tolkat domen på ett lämpligt sätt och därmed anpassat sig och sina försäkringsvillkor därefter, eller har branschen dragit felaktiga slutsatser?