Journal articles on the topic 'Nugaros smegenys'

Optinio neuromielito spektro sutrikimas (angl. Neuromyelitis optica spectrum disorder, NMOSD) yra reta uždegiminė demielinizuojanti centrinės nervų sistemos (CNS) liga, pažeidžianti regos nervus ir nugaros smegenis. Pagrindinis NMOSD patogenetinis mechanizmas yra akvaporino-4 (AQP4), integralaus astrocitų plazminės membranos baltymo, ir antikūnų prieš akvaporiną-4 (AQP4-IgG) sąveika. Sergamumas NMOSD svyruoja nuo 0,039 iki 0,73/100 000 suaugusių gyventojų ir yra didžiausias Afrikoje bei Azijoje. Dažniausiai liga diagnozuojama 32-45 m. amžiuje, moterys serga dažniau. Kliniškai liga gali pasireikšti labai įvairiai. Tai priklauso nuo pažeistų CNS struktūrų. Dažniausiai pažeidžiamos vietos, kuriose AQP4 ekspresija yra gausiausia: nugaros smegenys, regos nervas, dorsalinė pailgųjų smegenų dalis, smegenų kamienas, gumburas ir pogumburis. Liga prasideda optinio neurito arba skersinio mielito simptomais, kiek rečiau – šių ligų deriniu. NMOSD diagnostika remiasi klinikiniais požymiais, magnetinio rezonanso tomografijos radiniais ir AQP4-IgG antikūnų nustatymu kraujo serume. Pradinis ūmaus NMOSD gydymas yra didelės metilprednizolono dozės, t. y. 1 gramas intraveniškai, tęsiamas nuo 3 iki 5 dienų. Recidyvų prevencijai išskiriami trys pirmo pasirinkimo vaistai: azatioprinas, mikofenolato mofetilis ir rituksimabas. Naujausiuose randomizuotuose klinikiniuose tyrimuose įrodytas ir kitų monokloninių antikūnų, tokių kaip inebilizumabas, satralizumabas, tocilizumabas ir ekulizumabas, skyrimo palaikomajam NMOSD gydymui efektyvumas ir saugumas. Veiksniai, lemiantys blogesnę ligos prognozę, yra pirmo priepuolio sunkumas, didesnis recidyvų skaičius per pirmuosius dvejus metus, vyresnis amžius ligos pradžioje, sąsajos su kitais autoimuniniais sutrikimais. Mirštamumas per pirmuosius dešimt metų po ligos diagnozavimo siekia 20-25 %. COVID-19 pandemijos metu iškyla daug iššūkių, susijusių su NMOSD pacientų ligos recidyvais, padidėjusia infekcijos rizika ir gydymo taktikos parinkimu šiuo kritiniu laikotarpiu.

Marfano sindromas – viena dažniausių paveldimų jungiamojo audinio ligų. Marfano sindromą sukelia FBN1(fibrilino 1) geno mutacijos, liga paveldima autosominiu dominantiniu keliu. Marfano sindromas kliniškai dažniausiai pasireiškia akių, širdies ir kraujagyslių, raumenų ir skeleto sistemų pažeidimais, tačiau gali būti paveikti plaučiai, oda ir nugaros smegenys. Ilgalaikio stebėjimo ir gydymo tikslas – komplikacijų, susijusių su Marfano sindromu, ankstyva diagnostika, prevencija ir gydymas. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti bei aptarti įrodymais pagrįstą informaciją apie Marfano sindromo klinikinį pasireiškimą, diagnostiką bei gydymą.

Hemangioblastomos yra reti, gerybiniai lėtai augantys kraujagysliniai centrinės nervų sistemos navikai, kurie dažniausiai lokalizuojasi smegenėlėse, smegenų kamiene ir nugaros smegenyse. Jie sudaro 1-3% visų centrinės nervų sistemos navikų ir 7-10% pirminių užpakalinės daubos navikų tarp suaugusių žmonių. Hemangioblastomos 70-80% atvejų auga sporadiškai, o likę atvejai yra sudedamąja von Hippel - Lindau ligos dalimi. Sporadinės hemangioblastomos nelinkę recidyvuoti po chirurginio pašalinimo, o von Hippel - Lindau sindromo atvejais navikai neretai atauga ir išplinta. Klinikiniai simptomai priklauso nuo navikų lokalizacijos, dydžio ir sukeltos smegenų edemos. Smegenėlių – smegenų kamieno hemangioblastomos dažniausiai sukelia galvos skausmus, ataksiją, diskoordinaciją, disfagiją, pykinimą ir vėmimą. Spinalinės hemangioblastomos gali pasireikšti stuburo ir kojų skausmais, jutimų sutrikimais ir paralyžiais. Čia pateikiamas netipinės eigos hemangioblastomos klinikinis atvejis: besikartojantis naviko recidyvavimas po jo chirurginio pašalinimo, naviko metastazavimas į spinalinį kanalą ir greitas jo augimas, ryškios smegenų vandenės išsivystymas.

Nepakankamas asmenų po NSP fizinis aktyvumas silpnina viso organizmo funkcijas, didėja sveikatos sutrikimų rizika, sergamumas lėtinėmis ligomis ir net mirštamumas. Fizinė veikla ar fiziškai aktyvus laisvalaikis teigiamai veikia ne tik fizinę sveikatą ar fizinį pajėgumą, bet ir psichoemocinę žmogaus būseną ir gyvenimo kokybę. Todėl labai svarbu užtikrinti fizinio pajėgumo savybių gerinimą taikant tikslingas fizines treniruotes, fizines veiklas bei aktyvų laisvalaikį. Mūsų darbo tikslas buvo ištiri nesportuojančių asmenų po nugaros smegenų pažeidimo fizinio pajėgumo parametrus ir jų pokyčius po dviejų savaičių treniruočių ir fizinių veiklų programos, Lietuvos paraplegikų asociacijos organizuojamose vasaros stovyklose Monciškėse, Šventojoje. Rezultatai: dalyvavo 57 nesportuojantys asmenys po nugaros smegenų pažeidimo, iš jų 51 (91,1%) vyras ir 6 (10,7%) moterys, vidutiniškai 28,39±5,48 metų. Pagal NSP tiriamieji suskirstyti į dvi grupes: 1 grupės 26 (46,4%) tiriamieji, turintys tetraplegiją, 2 grupės 31 (56,2%) tiriamasis, turintis paraplegiją. Įvertinus rankos judesių greičio ir ištvermės rodiklių pokyčius pagal Tepingo testo ir dėžučių ir kaladėlių testo „Box&block“ rezultatus, statistiškai reikšmingi pokyčiai buvo nustatyti tik tetraplegijos atveju (p<0,05). Sprogstamosios jėgos įverčiai reikšmingai nekito abejose grupėse (p>0,05). Vežimėlio valdymo įgūdžiai, manevringumas („aštuoniukės“ važiavimas) ir judėjimo greitis (20 metrų sprintas, 30 sekundžių važiavimas) reikšmingai pagerėjo abiejų tiriamųjų grupėse (p<0,05), tačiau išryškėjo, kad anaerobinis glikolitinis pajėgumas tetraplegijos atveju yra ženkliai mažesnis nei paraplegijos atveju (p<0,05). Dviejų savaičių treniruotės pagerino aerobinio pajėgumo bei ištvermės rodiklius, Kuperio (12 min.) važiavimo vežimėliu testo rezultatai parodė reikšmingus pokyčius tiek tetraplegijos, tiek paraplegijos atveju (p<0,05). Išvada. Dviejų savaičių treniruočių ir fizinių veiklų programa teigiamai veikė daugumą nesportuojančių asmenų po nugaros smegenų pažeidimo fizinio pajėgumo rodiklių.

Lėtinio neuropatinio skausmo gydymas yra aktuali problema, kurios efektyvus gydymas nėra lengvai pasiekiamas. Tokie pacientai dažnai tampa nedarbingi, susiduria su alinančiomis psichosocialinėmis problemomis. Lėtinis neuropatinis skausmas po atliktos juosmens srities stuburo operacijos priskiriamas polaminektominiam sindromui. Esant neefektyviam gydymui šiuolaikinėmis skausmo gydymo priemonėmis, gali būti taikoma nugaros smegenų stimuliacija. Nors šio gydymo metodo efektyvumas įrodytas ir plačiai taikomas įvairiose šalyse, Lietuvoje toks gydymo metodas yra sunkiai pasiekiamas pacientui, susiduriančiam su nekontroliuojamu skausmu. Šiame straipsnyje aprašomas klinikinis atvejis 55 metų vyro, gydyto LSMUL Kauno klinikose dėl polaminektominio sindromo, taikant nugaros smegenų stimuliaciją.

Nugaros smegenų pažeidimas dažnai sukelia negalią, sunkų stresą ir ilgalaikį adaptacijos procesą. Šio tyrimo tikslas – įvertinti asmenų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimą, emocinę savijautą ir galimą psichikos sveikatos specialistų paslaugų poreikį po pirminės reabilitacijos. Apklausti 20 asmenų pakartotinės reabilitacijos metu. Tyrimui buvo naudojama Klinikinė nerimo ir depresijos skalė (angl. HAD‘s – Hospitalal Anxiety and Depression scale) ir anketiniai klausimai. Depresiškumo vidurkis tiriamųjų grupėje 4,9±3,13 balai, nerimo - 5,05±2,52. Padidėjusį nerimą ar/ir depresiškumą patiria 9 (45%) asmenys, tačiau klinikiniai požymiai yra saikingi (8-10 balų ribose). 11 (55%) pažymėjo patyrę ypač sunkių psichologinių sunkumų po nugaros smegenų pažeidimo. 14 (70%) dėl emocinių sunkumų konsultavosi su specialistais. Dažniausiai kreipiamasi į šeimos gydytoją (9), į neurologą (3), psichologą (3). Konsultacija atitiko 4 pacientų lūkesčius, 10 – iš dalies atitiko. 7 (35%) asmenys teigė vartojantys vaistus nuotaikos ar miego korekcijai. Visi apklaustieji emocinės paramos pirmiausia kreipiasi į artimuosius, 60% apklaustųjų nurodė, kad esant galimybei dalyvautų savitarpio pagalbos grupėje.

Gintaras Migauskas, Ugnius Kšanas, Egidijus JaržemskasVilniaus Greitosios Pagalbos Universitetinė ligoninė, Neurochirurgijos skyrius Įvadas / tikslas Kiršnerio vielos migracija po raktikaulio osteosintezės – gana dažna komplikacija, tačiau nugaros smegenų kanalo pažeidimas pasitaiko ypač retai. Pateikiamas klinikinis nugaros smegenų pažeidimo Th2-Th3 lygyje atvejis, kuris pasitaikė po raktikaulio osteosintezės Kiršnerio viela. Klinikinis atvejis Dėl juosmens skausmų, laipsniškai progresuojančios paraparezės, dubens organų funkcijos sutrikimo 60 metų ligonis tirtas traumatologų ir neurologų. Iš anamnezės duomenų paaiškėjo sąmonės praradimo epizodas. Buvo diagnozuota ir stuburo osteochondrozė, dešinės slankstelinės arterijos okliuzija. Tiriant rentgenu ir kaklo KT nustatyta Kiršnerio vielos migracija į stuburo kanalą. Ligonis buvo operuotas Neurochirurgijos skyriuje, atlikta Th2 laminektomija, pašalinta viela, pervėrusi stuburo kanalą ir nugaros smegenų maišą. Po operacijos neurologiniai simptomai išnyko. Išvados Vielos migracija į stuburo kanalą po raktikaulio osteosintezės – labai reta, bet įmanoma komplikacija. Klinikinė eiga gali būti netipiška, dėl to gali kilti diagnostikos sunkumų. Prasminiai žodžiai: osteosintezė, Kiršnerio viela, migracija, mielopatija. Myelopathy after clavicular osteosynthesis with Kirschner wire Gintaras Migauskas, Ugnius Kšanas, Egidijus Jaržemskas Background / objective The aim of our report was to describe a spinal cord lesion and chronic myelopathy after clavicular osteosynthesis due to Kirschner wire migration. Case report A 60-year-old male was suffering from low back pain, gradually progressing paraparesis, bladder and bowel dysfunction. An episode of short lost of consciousness was documented during the patient’s examination. Vertebral osteochondrosis and right vertebral artery occlusion were diagnosed. Plain films and CT scan demonstrated Kirschner wire migration to the spinal canal. The surgery was performed in the neurosurgical department: Th2 laminectomy was performed and the wire extracted from the transfixed spinal cord. After the surgery and subsequent rehabilitation the former neurological deficit resolved. Conclusions Wire migration after clavicular osteosynthesis is a very rare complication. Early diagnosis may be aggravated by an atypical clinical course and multiple masking symptoms. Keywords: clavicular osteosynthesis, Kirschner wire migration, myelopathy

Teratoma yra apibrėžiama kaip neoplazma, kuri susideda iš įvairių parenchiminių ląstelių, kilusių iš trijų germinacinių sluoksnių (ektodermos, mezodermos ir endodermos). Nugaros smegenų teratomos sudaro 0,1–0,5 % visų nugaros smegenų navikų. Taip pat šis navikas yra itin retas tarp suaugusiųjų. Intramedulinė spinalinė teratoma yra pats dažniausias šio naviko tipas. Pagrindiniai spinalinės teratomos požymiai yra skausmas, kojų silpnumas ir tirpimas, šlaplės ar išangės raukų jos sutrikimas, kai anksti pasireiškia sustiprėję refleksai ir šlapinimosi bei tuštinimosi kontrolės praradimas. Histologinis ištyrimas yra tikslios diagnozės nustatymo auksinis standartas. Teratoma diagnozuojama, stebint audinius, kilusius iš visų trijų germinacinių sluoksnių. Magnetinio rezonanso tyrimas yra auksinis diagnostikos standartas. Dėl naviko audinių įvairovės, MRT vaizduose stebimi nehomogeniško intensyvumo vaizdai T1 ir T2 sekose. Chirurginė rezekcija yra pirmo pasirinkimo gydymas šiam navikui ir dažniausiai atliekama laminektomijos metu. Operacijos tikslas daugeliu atvejų turėtų būti radikali rezekcija su nervų kompresijos sumažinimu, siekiant sumažinti neurologinių funkcijų pablogėjimą. Straipsnio autoriai pristato pirmą intradurinės intramedulinės spinalinės teratomos atvejį Lietuvoje, kuris, nors ir nepasireiškė būdingais simpto mais ir požymiais, tačiau buvo sėkmingai diagnozuotas ir gydytas, taip pat suaugusiųjų spinalinės teratomos literatūros apžvalgą.

Intratekalinė chemoterapija – chemoterapijos vaistų suleidimas į stuburo smegenų kanalą, siekiant išgydyti onkologinę ligą arba išvengti jos recidyvo centrinėje nervų sistemoje. Dažniausiai šiam tikslui naudojami vaistai yra metotreksatas, citarabinas ir gliukokortikoidai. Jie gali būti naudojami atskirai arba kartu, t.y. taikoma triguba intratekalinė chemoterapija. Vaistai suleidžiami į subarachnoidinį tarpą atlikus juosmeninę punkciją. Po procedūros pacientą svarbu stebėti dėl nepageidaujamų chemoterapijos preparatų reiškinių (aseptinio meningito, cheminio arachnoidito, encefalopatijos, traukulių ir kt.) ir juosmeninės punkcijos komplikacijų (galvos ar nugaros skausmo, kraujavimo, infekcijos ir kt.).

Chondrosarkoma – mezenchiminės kilmės minkštųjų audinių piktybinis navikas. Šio naviko ląstelės gamina hialininę kremzlę. Mitotiškai aktyvios, blogai diferencijuojamos chondrosarkomos (G3) dažnai metastazuoja. Radiobiologijos mokslo duomenimis – chondrogeniniai navikai priskiriami radiorezistentiškiems. Tokiais atvejais spindulinė terapija mažai efektyvi. Straipsnyje aprašomas į nugaros smegenų kanalą ir minkštuosius bei parenchiminius organus išplitusios pirminės spinalinės chondrosarkomos atvejis, kurio gydymui skirta paliatyvi spindulinė terapija davė gerus naviko ir jo metastazių lokalios kontrolės rezultatus, kai chemoterapija jau nebuvo efektyvi. Straipsnyje aptariama ligos eiga, chondrosarkomos metastazavimo keliai, gydymo išorinės spindulinės terapijos metodu rezultatai ir ypatumai.

Svarbiausia treniruoklių savybė – universalumas, patikimumas ir plačios naudojimo galimybės. Straipsnyje aptariamas eisenos treniruoklio EIK pritaikomumas ir naudojimo galimybės senyvo amžiaus neįgaliesiems. Tyrimo tikslas – įvertinti treniruoklio EIK naudojimo galimybes asmenims, patyrusiems galvos smegenų kraujotakos sutrikimą, parengti praktines rekomendacijas. Veiklos tyrime taikyti kokybiniai ir kiekybiniai tyrimometodai: ekspertų apklausa, medicininių dokumentų analizė, testavimas (goniometrija, raumenų jėgos vertinimas, 10 m ėjimo; 6 min. ėjimo testai ir kt.), filmavimas, fotografavimas, statistinė duomenų analizė. Tyrimo rezultatai: eisenos lavinimo užsiėmimai su EIK ženkliai pagerino visų tiriamųjų nueinamą atstumą (p<0,05). Visų tiriamųjų rezultatai kito nuosekliai. Ilgėjant einamam atstumui, ilgėjo nueitas atstumas iki pirmo sustojimo. Nustatyta, kad treniruoklis EIK turi didesnį teigiamą poveikį paciento liemens kontrolei, gerina liemens, pečių juostos, nugaros raumenų funkciją, lavina ėjimą, padeda atlikti taisyklingo ėjimo judesius, tiriamieji jaučiasi saugiau, neribojami jų viršutinės kūno dalies judesiai. Treniruoklis EIK tiriamiesiems, patyrusiems galvos smegenų insultą, yra tinkama aktyvinimo ir vertikalizavimo priemonė, tačiau ši priemonė turi būti tikslingai individualizuojama pagal paciento poreikius.

Neurosifilis iki antibiotikų eros pradžios buvo nepagydoma, dažniausiai mirtina liga. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti, kaip buvo suvokiama neurosifilio etiologija ir klinika, kokie neurosifilio diagnostikos ir gydymo metodai buvo taikyti Lietuvoje 1920-1939 m. Išnagrinėjus pirmąjį tarpukario Lietuvos ir Baltijos šalių medicinos mokslo žurnalą „Medicina“, paaiškėjo, kad neurosifilio priežastis buvo įvardijama kaip negydyto arba nepakankamai gydyto sifilio pasekmė. Neurosifiliui diagnozuoti dažniausiai buvo įvertinama citozė, naudojamos likvoro Wasserman, Pandy ir Nonne-Apelt globulinų reakcijos, gydyti – sunkiųjų metalų terapija (arseno, bismuto ir gyvsidabrio druskos). Sunkiausioms neurosifilio formoms (paralyžiniam neurosifiliui ir nugaros smegenų džiūčiai) gydyti buvo taikyti įvairūs karščio terapijos metodai: maliarijos sukėlėjo, virinto karvės pieno, neobenzinolio ir pyriferio injekcijos.

Anti-MOG asocijuotas encefalomielitas yra uždegiminė demielinizuojanti liga, kurios metu paciento serume nustatomi autoantikūnai prieš mielino oligodendrocitų glikoproteiną (MOG). MOG spektro susirgimams priskiriamos šios patologijos: optinis neuritas, mielitas, smegenų arba smegenų kamieno encefalitas ir ūminis diseminuotas encefalomielitas. Dažniausiai liga pirmą kartą manifestuoja kaip ūminis diseminuotas encefalomielitas, rečiau – kaip optinis neuritas. Būdinga progresuojanti encefalopatija ir įvairialypė židininė neurologinė simptomatika: dirglumas, sąmonės sutrikimas, silpnumas, sensorikos sutrikimai, tuštinimosi, šlapimo pūslės disfunkcija, spazmiškumas, hiperrefleksija, teigiamas Babinskio refleksas, parezės, smegenėlių ataksija, galvinių nervų neuropatijos, nugaros smegenų disfunkcija (skersinis mielitas). Gydymui naudojami gliukokortikoidai, dažniausiai stebimas greitas atsakas. Jei ligos eiga recidyvuojanti, siūloma gydyti intraveniniu imunoglobulinu, azatioprinu, mikofenolato mofetiliu, rituksimabu. Straipsnyje aprašoma 6 metų pacientė, serganti MOG spektro daugiafaziu diseminuotu encefalomielitu. Ligos pradžia buvo poūmė: pirmiausia mergaitė tapo mieguista dienos metu, per mėnesį išsivystė skausmas stovint, dėl kurio liovėsi vaikščioti, dar po kelių dienų atsirado šlapimo susilaikymas, dėl kurio pacientė buvo hospitalizuota. Diagnozė patvirtinta remiantis galvos ir kaklo magnetinio rezonanso tyrimais (MRT) bei MOG antikūnų serume tyrimu. Skyrus gydymą metilprednizolono pulsterapija ir prednizolonu, klinikinė simptomatika išnyko per keletą savaičių. Tačiau šis gydymas buvo nepakankamai efektyvus – nors vaizdiniuose tyrimuose buvo stebimas smegenų pažeidimų regresas, nepavyko išvengti naujų židinių atsiradimo. Kartojant MRT, stebėta recidyvuojanti ligos eiga, tačiau be klinikinių simptomų atsinaujinimo. Recidyvams gydyti buvo skirtas kasmėnesinis intraveninio imunoglobulino kursas (IVIG), iš viso 5 kartus. Gydymas intraveniniais imunoglobulinais buvo efektyvesnis, nes stebėtas pažeidimo židinių regresavimas MRT ir ilgesnė ligos remisija. Tačiau, baigus gydymą, išsivystė ligos paūmėjimas, kuris pasireiškė atsinaujinusia klinikine simptomatika ir naujų židinių atsiradimu MRT, todėl peršasi išvada, kad gydymas IVIG buvo nepakankamai ilgas.

Darbo tikslas. Nustatyti bendrą ir III laipsnio stuburo epidurinės lipomatozės dažnį, palyginti jį su literatūros duomenimis. Įvertinti stuburo epidurinės lipomatozės pasiskirstymą pagal sunkumo laipsnius, paplitimo skirtumus tarp lyčių ir sukeliamo skausmo simptomatikos pasiskirstymą. Tyrimo medžiaga ir metodai. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kurio metu peržiūrėti 1 802 pacientų magnetinio rezonanso tomografijos vaizdai. Ekskliudavus pacientus, kuriems MRT tyrimo metu nustatytos kitos patologijos, atrinkti 56 pacientai (30 vyrų ir 26 moterys) su stuburo epidurinės lipomatozės požymiais. Atlikus stuburo kanalo ir epidurinio riebalinio audinio matavimus, buvo išskirti 4 epidurinės lipomatozės sunkumo laipsniai. Tiriamųjų skundai pagal skausmo lokalizaciją buvo suskirstyti į 4 grupes. Rezultatai. Tiriamųjų, kuriems nustatyta stuburo epidurinė lipomatozė, amžiaus vidurkis – 46,6 metų, iš jų – 30 vyrų (53,6 proc.) ir 26 moterys (46,4 proc.). Jauniausias pacientas – 9 metų mergaitė. Nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų vertinant stuburo epidurinės lipomatozės paplitimą tarp lyčių (p > 0,05). Tiriamųjų skundai pagal lokalizaciją buvo suskirstyti į 4 grupes. Taip pat skausmo simptomai nebuvo priklausomi nuo epidurinės lipomatozės lokalizacijos stuburo kanalo aukštyje (p > 0,05). Buvo apskaičiuotas kietojo nugaros smegenų maišo ir stuburo epidurinio riebalinio audinio anterioposteriorinių matmenų santykis, stuburo epidurinio riebalinio audinio ir sagitalinio stuburo kanalo matmens procentinis santykis, pagal kuriuos išskirti keturi stuburo epidurinės lipomatozės laipsniai. I laipsnio epidurinė lipomatozė buvo nustatyta 12 (21,4 proc.), II laipsnio – 38 (67,9 proc.), III laipsnio – 4 (7,1 proc.) pacientams iš tiriamųjų su stuburo epidurinės lipomatozės požymiais. Išvados. Tyrimo metu nustatytas stuburo epidurinės lipomatozės dažnis yra 3,1 proc. Dažniausiai nustatyta 2 laipsnio epidurinė lipomatozė. Nustatytas III laipsnio epidurinės lipomatozės dažnis (0,22 proc.) yra mažesnis nei nurodomas literatūroje. Statistiškai reikšmingų epidurinės lipomatozės paplitimo skirtumų tarp lyčių nenustatyta. Dažniausias tiriamųjų nusiskundimas – nugaros skausmas lumbosakralinėje srityje (51,8 proc. tiriamųjų).

Praktiniai įgūdžiai istoriškai buvo ir šiandien tebėra svarbūs tokiose profesijose kaip metalo ir stiklo apdirbimas, laikrodžių ir įrankių gamyba, pastatų, laivų statyba. Gydytojas, norėdamas tinkamai diagnozuoti ligą ir pagydyti ligonį, taip pat turi būti įgavęs tam tikrų praktinių įgūdžių. Šiame straipsnyje apžvelgiamos medicinos studentų mokymo prie ligonio lovos ištakos, Vilniaus imperatoriškojo universiteto (VU) Terapijos klinikos gimimas, pateikiami statistiniai gydytų ligonių duomenys, ligų diagnostika ir gydymas XIX a. pr. Vilniuje, daugiausiai dėmesio skiriant nervų ligoms. Nustatėme, kad VU klinikose buvo vertinami antropometriniai, morfometriniai duomenys, somatinė ligonio būklė (kvėpavimas, pulsas, dubens organų funkcija, mityba) ir atliekama tai, ką galėtume pavadinti neurologinės apžiūros ištakomis: vertinta reakcija į skausmą, vyzdžių reakcija į šviesą, galūnių padėtis ir judesiai, raumenų būklė, bendrieji ir specialieji jutimai (paviršinis jutimas, rega, klausa, uoslė, skonis). Siekiant ligonio klinikinę diagnozę patvirtinti post mortem, VU klinikose atliktos mirusių ligonių autopsijos. Nors Vilniuje, kaip ir daugelyje Vakarų Europos klinikų, ligos priežasčių ieškota vidaus organuose (solidizmo teorijos įtaka), ligonių autopsijos ir makroskopiniai tyrimai (kurių dažniausi radiniai – kraujo priplūdimas galvos ir nugaros smegenyse, dangaluose ir kraujagyslėse) tik patvirtino dar iš Antikos laikų atėjusią Hipokrato keturių organizmo skysčių disbalanso, uždegiminių nervų ligų patogenezės teoriją. Palyginę mūsų turimus duomenis su to meto klinikinės medicinos situacija Vakarų Europoje, nustatėme, kad nervų ligų diagnostikos ir gydymo XIX a. pr. Vilniuje lygis atitiko to meto Vakarų Europos lygį.

Reikšminiai žodžiai: mikroskopinis poliangitas, ANCA, aortos aneurizma, širdies tamponada. Pristatome klinikinį atvejį 68 m. moters, kuri pirmą kartą kreipėsi į gydytojus 2003 m. dėl nepastovių, migruojančių sąnarių skausmų. 2008 m. dėl inkstų funkcijos sutrikimo atlikta biopsija, nustatytas židininis pusmėnulinis sklerozuojantis glomerulonefritas, asocijuotas su antineutrofilinių citoplazminių antikūnų (angl. antineutrophil cytoplasmic autoantibodies) buvimu. Diagnozuotas mikroskopinis poliangitas, paskirta prednizolono ir ciklofosfamido pulsterapija. Praėjus keturiems mėnesiams po prednizolono nutraukimo, atsirado plaštakų ir kelių sąnarių skausmai. Skirtas gydymas prednizolonu, azatioprinu, fosinopriliu (hipertenzijos korekcijai), vaistų dozės buvo koreguojamos atsižvelgiant į ligos eigą ir inkstų funkcijos rodiklius. 2014 m. diagnozuota antrinė sensomotorinė distalinė galūnių polineuropatija. 2015-05-10 pacientė kreipėsi dėl stiprių nugaros skausmų, kurie prasidėjo prieš 3 mėnesius. Įtarus aortos aneurizmą, atlikta krūtinės ląstos kompiuterinės tomografijos angiografija, nustatyta aortos kylančiosios dalies aneurizma be disekacijos požymių ir daugybiniai kompresiniai slankstelių lūžiai (krūtininiai 6–10, 12). Dėl sunkios būklės kardiochirurginė intervencija kontraindikuotina. 2015-05-11 diagnozuotas galvos smegenų infarktas, somnolencija, lengva tetraparezė. 2015-06-04 nustatyta kairės kojos ūminė giliųjų venų trombozė. 2015- 06-23 plyšo kylančiosios aortos aneurizma, susidarė hemoperikardas ir išsivystė širdies tamponada, gaivinimo priemonės neefektyvios – konstatuota pacientės mirtis. Šiame straipsnyje pateikiame klinikinio atvejo analizę – pacientės, sergančios mikroskopiniu poliangitu, kuris pasireiškė sunkiomis ir retomis komplikacijomis.

Povilas Pauliukas, Modestas JarutisVilniaus universiteto Neuroangiochirurgijos centras,Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninėsAngiochirurgijos skyrius,Šiltnamių g. 29, LT-04130, VilniusEl. paštas povilas.pauliukas@mf.vu.lt Įvadas / tikslas Pateikiamas klinikinis atvejis, kai pagal S. Crawfordo metodiką sėkmingai rezekuota plyšusi torakoabdominalinė aortos aneurizma, ši aorta protezuota dirbtine kraujagysle ir į ją implantuotos visos visceralinės šakos. Klinikinis atvejis 69 metų vyras atvežtas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę dėl intensyvių skausmų dešinėje pilvo pusėje, vidinio kraujavimo klinikos: išblyškęs, arterinis spaudimas 80/50 mm Hg, Hb – 95 g/l. Pilvo echoskopija parodė plyšusią pilvo aortos aneurizmą. KT patikslino, kad aneurizma prasideda krūtinės ląstos apatinėje dalyje, plyšusi tuoj po inkstų arterijomis, kraujo pilnas visas dešinysis retroperitoninis tarpas, aneurizmos skersmuo plačiausioje srityje – 10 cm, ji tęsiasi iki aortos bifurkacijos. Ligonis iš karto nugabentas į operacinę, atliktas kairysis torakoabdominalinis retroperitoninis pjūvis. Įsiūtas kraujagyslinis protezas į normalios krūtininės aortos galą 6 cm virš hiatus aorticus, vienu lopiniu įsodintos į protezą visos visceralinės šakos, atskirai reimplantuota į protezą apatinė pasaito arterija, o abi bifurkacinio protezo šakos įsiūtos į bendrųjų klubinių arterijų galus ties jų šakojimusi į giliąsias ir paviršines klubines arterijas. Visceralinių organų išemija truko 58 minutes. Po operacijos pasireiškė trumpalaikis neženklus inkstų funkcijos nepakankamumas. Kitų visceralinių organų ir nugaros smegenų funkcijos sutrikimų nebuvo. Geros būklės ligonis 18-ą parą išrašytas į namus. Išvados Šiuo atveju buvo pasirinkta ir tinkamai įgyvendinta vienintelė teisinga taktika: torakoabdominalinės aortos aneurizmos rezekcija S. Crawfordo metodika, implantuojant vienu lopiniu visas pagrindines visceralines šakas į kraujagyslinį protezą ir išvengiant išeminių šios operacijos komplikacijų. Praėjus 14 mėnesių po operacijos ligonis jaučiasi gerai. Prasminiai žodžiai: torakoabdominalinė plyšusi aortos aneurizma, torakoabdominalinės aortos aneurizmos rezekcija Successful graft replacement of ruptured thoracoabdominal aortic aneurysm Povilas Pauliukas, Modestas Jarutis Background / objective Thoracoabdominal aortic aneurysm repair is one of the most demanding vascular operations. Mortality in cases of ruptured thoracoabdominal aortic aneurysm repairs approaches 50%. The main problem is the time limit (approximately 1 hour) for thoracoabdominal aorta graft replacement and reimplantation into the graft of all visceral arteries. Exceeding this limit causes prolonged ischemia and failure of kidneys and liver. Spinal cord ischemia causes paraplegia. The aim of our report is to describe a clinical case of successful repair by S. Crawford’s technique of ruptured thoracoabdominal aneurysm with reimplantation into the graft of all visceral arteries. Case report A 69-year-old male suffering from intensive pain in the right side of the abdomen was brought by ambulance to Vilnius University Emergency Hospital. There were obvious symptoms of internal haemorrhage. Arterial pressure was 80/50 mm Hg, Hb-95 g/l. Ultrasonic echoscopy of the abdomen detected a ruptured aortic aneurysm. CT scan revealed type 3 thoracoabdominal aortic aneurysm (Crawford’s classification) 10 cm in diameter, ruptured just below renal arteries with blood extravasation into the right retroperitoneal space. The patient was brought into the operating room and an emergency operation was performed. Left thoracoabdominal retroperitoneal incision was used. The proximal end of vascular graft was attached “end-to-end” to the normal thoracic aorta 6 cm above hiatus aorticus of the diaphragm, all visceral arteries except the inferior mesenteric artery (it was reattached separately) were implanted into the vascular graft as one patch. The distal ends of the bifurcated vascular graft were “end-to-end” anastomosed to the common iliac arteries at their bifurcations into the internal and external iliac arteries. The ischemia of kidneys and other viscera lasted 58 minutes. A slight degree of renal dysfunction was noted in the postoperative period. The functions of the other visceral organs and spinal cord were normal. The patient was discharged from the hospital on the 18th postoperative day in a good health condition. Conclusions S. Crawford’s technique of thoracoabdominal aortic aneurysm repair, the only suitable in this case, was chosen and carried out successfully with implantation of visceral arteries into the graft as one patch. It enabled to avoid ischemic complications of this operation. After 14 months the patient feels well. Keywords: thoracoabdominal ruptured aneurysm, repair of thoracoabdominal aortic aneurysm.

Tyrimo tikslas — išanalizuoti ir įvertinti paraplegikų gyvenimo kokybę. Tyrimo objektas — paraplegikų gyvenimo kokybės ypatumai amžiaus, lyties, nugaros smegenų pažeidimo trukmės ir lygio, fi zinio aktyvumo aspektais.Tyrimas atliktas 2005 metų vasarą Monsiškių landšafto terapijos ir reabilitacijos centre bei rekreacijos centre „Bal-džio šilas“. Tiriamąją imtį sudarė 41 paraplegikas: 29 vyrai ir 12 moterų.Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad jauno amžiaus (21—40 m.) paraplegikų gyvenimo kokybė geresnė už vyresnių (41—60 m.). Įvertinus gyvenimo kokybę pagal nugaros smegenų pažeidimo lygį ir trukmę galima teigti, kad geresnė gyvenimo kokybė tų paraplegikų, kurių nugaros smegenys pažeistos daugiau kaip prieš trejus metus, o turinčių šią negalią mažiau nei trejus metus — prastesnė. Aukšto nugaros smegenų pažeidimo (Th1—Th7) paraplegikų gyvenimo kokybė geresnė už turinčių žemą (Th8—Th12).Tyrimo duomenys rodo, kad fi ziškai aktyvių paraplegikų gyvenimo kokybė geresnė, lyginant su fi ziškai neaktyviais. Įvertinus paraplegikų gyvenimo kokybės komponentų raišką lyties aspektu paaiškėjo, kad kai kuriais atvejais vyrų gyvenimo kokybė geresnė nei moterų. Paraplegikų vyrų daugiau nei moterų yra vedę ir gyvena šeimoje, darbą turi taip pat dažniau vyrai. Dauguma vyrų dirba privačiose įstaigose, moterys — visuomeniniais pagrindais. Kai kurių gyve-nimo kokybės komponentų vyrų ir moterų rodikliai panašūs. Pagrindinis vyrų ir moterų pajamų šaltinis — neįgalumo pašalpa, kuri buvo vertinama kaip nepakankama. Didžioji dalis vyrų ir moterų yra įgiję vidurinį išsilavinimą. Tiek vyrai, tiek moterys gyvenimo kokybę judėjimo automobiliu aspektu vertina teigiamai. Paraplegikai vyrai ir moterys savo praėjusio mėnesio psichoemocinę būseną vertina teigiamai.Raktažodžiai: paraplegikų gyvenimo kokybė, nugaros smegenų pažeidimo trukmė, nugaros smegenų pažeidimo lygis.

Klasifi kacijos pagrindinis tikslas — garantuoti lygiavertį skirtingos fi zinės negalios plaukikų dalyvavimą varžybose. Lygiavertiškumo įvertinimas labai sudėtingas procesas, dėl to vis dar tęsiasi mokslininkų diskusijos ieškant naujų tyrimo metodų, kaip išanalizuoti ir objektyviai vertinti skirtingos negalios plaukikų galimybę dalyvauti neįgaliųjų plaukimo varžybose. Dėl vis besitęsiančios klasifi kacijos problemų diskusijos bei išsamesnių tyrimų trūkumo funkcinės plaukimo klasifi kacijos sistemos tyrimai išlieka aktualūs ir reikšmingi. Straipsnyje nagrinėjamas funkcinės neįgaliųjų plaukimo klasifi kacijos sistemos lygiavertiškumo klausimas. Iškelta problema, ar plaukimo klasifi kacijos sistema skirtingos negalios plaukikams leidžia lygiavertiškai varžytis ir siekti rezultatų. Atliktas tyrimas dviem šios problemos aspektais — išnagrinėtas neįgalių plaukikų požiūris į klasifi -kacijos sistemą ir bandyta išsiaiškinti, kokia skirtingos negalios plaukikų galimybė dalyvauti varžybose. Anketavimo metodu buvo tirti 32 neįgalūs plaukikai, eksperimentu ir testavimu — 21 tiriamasis. Tiriamieji suskirstyti į tris grupes. Pirmą grupę sudarė asmenys, patyrę amputacijų, antrą — asmenys po nugaros smegenų pažeidimų, trečią — asmenys, sergantys cerebriniu paralyžiumi. Atlikus tyrimus išryškėjo teigiamas neįgalių plaukikų požiūris į neįgaliųjų plaukimo klasifi kacijos sistemą: didžioji dalis fi ziškai neįgalių plaukikų pasisako, kad įgalieji nedalyvautų neįgaliųjų varžybose, dauguma skirtingos negalios (asmenys, turintys nugaros smegenų pažeidimų, patyrę amputacijų, sergantys cerebriniu paralyžiumi ir kt.) plaukikų patenkinti klasifi kacijos sistema, nemažai skirtingo negalios sunkumo laipsnio (S 5 —S 7 , S 8 —S 10 ) fi ziškai neįgalių plau-kikų patenkinti klasifi kacijos sistema ir savo pasiektu rezultatu. Aštuonių savaičių treniruočių programa teigiamai veikė visus S 4 klasės negalios plaukikų rezultatus. S 4 klasės skirtingos fi zinės negalios plaukikų aerobinio pajėgumo rodikliai buvo panašūs.Raktažodžiai: neįgaliųjų funkcinė klasifikacija, neįgaliųjų plaukimas, neįgaliųjų plaukikų aerobinė ištvermė.