Journal articles on the topic 'Nusikalstamumas'

Straipsnyje aptariama nusikalstamumo sampratos dilema ir jos skirtinga refleksija vakarų ir Sovietų ideologijose. Pažymėtina, kad refleksijos skirtumai, iki šiol veikia tai kaip nusikalstamumas yra suprantamas šalyse turinčiose skirtingą istoriją. Be to, tai stipriai veikia nusikalstamumo kaip reiškinio ir kaip prevencijos bei kontrolės priemonių ideologijos supratimą. Sovietinė tradicija pasižymi tuo, kad buvo siekiama nusikalstamumą nusakant kiek įmanoma detaliau visus jo požymius. Šioje tradicijoje nusikalstamumas buvo konstruojamas kaip objektyvus reiškinys, kuris kelia grėsmę visuomenei ir todėl su juo turi būti nuolat „kovojama“. Tuo tarpu, Vakarų tradicija daug mažiau dėmesio skiria nusikalstamumo sąvokos apibrėžimui. Vietoj to yra pateikiamos įvairios kriminologijos teorijos bei nusikalstamos veiklos pasireiškimo aprašymai. Nusikalstamumas gali būti palygintas su mada, t.y. reiškiniu, kuris neturi aiškios prasmės, jis ateina iš niekur ir išnyksta į niekur. Tačiau reikia pažymėti, kad krizių metu apie nusikalstamumą rašoma ir kalbama, kaip apie neprieštaringą reiškinį.

Pastaraisiais dešimtmečiais vykdoma daug tyrimų, kuriuose nagrinėjama nusikalstamos veikos priežastys, rizikos veiksniai, lemiantys pasikartojantį nusikalstamumą. Pakartotinis nusikalstamumas – nuolatinė tendencija pakartotinai nusikalsti, elgtis asocialiai. Veiksniai, turintys įtakos pakartotiniam nusikalstamam elgesiui, yra žemas išsilavinimo lygis, bazinių įgūdžių neturėjimas, užimtumo darbo rinkoje problemos, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas, narkotikų ir alkoholio vartojimas, psichinės sveikatos sutrikimai, silpni socialiniai ryšiai. Esminis šių veiksnių pakartotinius nusikaltimus skatinantis vaidmuo patvirtintas įvairiose šalyse atliktų tyrimų rezultatais. Dėl to yra pagrindas manyti, kad šie veiksniai universalūs. Straipsnio tikslas – atskleisti nepakaltinamų asmenų pakartotiniam nusikalstamumui įtakos turinčius rizikos veiksnius bei šių asmenų pakartotinio nusikalstamumo sąsajas su įgalinimu. Taikyti tyrimo metodai – mokslinės literatūros bei Rokiškio psichiatrijos ligoninės pacientų dokumentų analizė. Tyrimas parodė rizikos veiksnių įtaką tiriamųjų nusikalstamumui bei menkas tiriamųjų įgalinimo išorines sąlygas. Rizikos veiksniai, skatinantys nepakaltinamų asmenų pakartotinį nusikalstamumą, susiję su šių asmenų įgalinimu – pasirinkimų didinimu bei galimybėmis paveikti savo gyvenimą.

Straipsnyje svarstomos svarbiausios nusikaltimų kontolės ir prevencijos sąvokos: saugumas, rizika, grėsmė, viešasis saugumas, vidinis saugumas ir viešoji tvarka. Strapsnis grindžiamas idėja, jog globalizacijos procesų kuriami tęstiniai pokyčiai kelia iššūkį kriminalinei politikai. Straipsnyje formuojamas požiūris, kurio paskirtis dvejopa. Pirma, mėginama apibrėžti, ką reiškia adekvati reakcija į grėsmes svarstant trumpalaikius ir ilgalaikius šių grėsmių padarinius. Antra, svarstomos kriminalinės politikos galimybės sudaryti prielaidas išvengti šių grėsmių ateityje.

Nusikalstamumo kontrolės teorijos ir praktikos šalininkai dažnai kritikuoja socialinės prevencijos metodus dėl jų neapibrėžtumo ir nepraktiškumo. Todėl politikai bei nusikalstamumo prevencijos strategijos kūrėjai pirmenybę teikia situacinės prevencijos priemonėms, kurių poveikis, siekiant eliminuoti nusikalstamumą skatinančias situacijas, yra lengviau pamatuojamas. Tačiau nusikalstamumo prevencijos tyrimai patvirtina faktą, kad prevencijos efektyvumas priklauso nuo pokyčių tiek fizinėje, tiek ir socialinėje aplinkoje. Kaip rodo naujausi nusikalstamumo prevencijos tyrimai, tik derinant socialinės ir situacinės prevencijos metodus galima sumažinti ilgalaikį nusikalstamumo lygmenį. Todėl „naujasis nusikalstamumo prevencijos mokslas“, tiriantis socialinės prevencijos reikšmę kontroliuojant nusikalstamumą, nukreipia kriminologų ir prevencijos praktikų dėmesį sociologinių teorijų link. Pastarosios nusikalstamumo priežasčių ieško socialinėje individo aplinkoje. Sociologinių teorijų, aiškinančių nusikalstamumo priežastis, gausa ir įvairovė patvirtina socialinių nusikalstamumo prevencijos metodų svarbą. Sociologinių teorijų pliuralizmas kriminologijoje rodo, kad svarbu nusikalstamumą apibrėžti. Kartu išryškėja apibrėžimo reliatyvumas bei kintamumas. Pavyzdžiui, Christie apibūdina nusikalstamumą kaip sąvoką, kuri sukuriama tam tikros visuomeninės grupės interesams tenkinti. Kitaip sakant, nusikalstamumas egzistuos tol, kol egzistuos juo suinteresuotų, tiesiogiai ar netiesiogiai su juo susijusių, individų grupės (Christie 1982; 72). Nepaisant to, nusikaltimas apibrėžia įvairovę veiksmų ir yra tik viena iš deviacijos formų. Plačiąja prasme nusikalstama veikla turėtų būti apibrėžiama tokia veikla, kuri būtų laikoma nusikalstama bet kurioje visuomenėje ir kultūroje. Todėl nusikalstamumo nagrinėjimas siejasi su universalaus apibrėžimo ieškojimu, nesivadovaujant tik teisiniu ar elgesio sutrikimų aspektais, tačiau apimant kultūrinį veiksmo kontekstą. Šis ieškojimas taip pat atspindi teorinio nusikalstamumo dėmens svarbą ir glaudų ryšį tarp veiksmo apibrėžimo ir jo priežasčių išaiškinimo. Galima teigti, kad kriminologijos mokslo šaknys slypi sociologinių teorijų prielaidose. Tradicinė nusikalstamumo sociologija remiasi žymiaisiais Durkheimo teiginiais apie anomijos („benormiškumo“, ar normų krizės) situaciją visuomenėje ir su ja susijusią socialinę patologiją, kuri, autoriaus teigimu, yra neišvengiamas bet kurios „normalios“ visuomenės reiškinys. Durkheimo mintis pratęsė kriminologinės „įtampos“ krypties šalininkai: Mertonas, Albertas Cohenas, Clowardas ir Ohlinas. Pagrindiniai šių autorių teiginiai aiškina nusikalstamumą kaip individų nesugebėjimo prisitaikyti prie esamų socialinių sąlygų bei ribotų galimybių pasiekti norimą tikslą (žemo statuso, ekonominės bei socialinės padėties) padarinius. Šiais teiginiais taip pat remiasi „subkultūrų“ teorija, teigianti, kad nusikalstamą elgesį lemia nusikalstamų „sub-kultūrinių“ grupių susidarymas (Vold et al. 1998; 167–168). Meado simbolinės sąveikos idėjos atsispindi Sutherlando bei Gressey „skirtingos asociacijos“ teorijoje, kuri teigia, jog nusikalstamas elgesys išmokstamas siekiant susitapatinti su nusikalstama grupe. Matza sujungia šiuos teiginius, siekdamas atskleisti socialinę nusikalstamumo konstrukciją. Autorius teigia, jog nusikalstama veikla atliepia individo reakciją į neigiamą visuomenės požiūrį jo atžvilgiu. Millso, Scotto ir Lymano požiūriu, svarbūs pasakymai bei gestai, kurie naudojami apibūdinant individus ar jų elgesį. Neigiami, žeminantys posakiai ar gestai gali neigiamai paveikti individo savęs suvokimą ir vertinimą. (Cullen ir Agnew 1999; 88–90). Pastarosios mintys plėtojamos Beckerio „etikečių klijavimo“ teorijoje. Ši teorija įvardija moderniosios „sociologinės kriminologijos“ pradžią. Beckeris teigia, jog nusikalstamumą apibūdinantį elgesį (pavyzdžiui, deviacijos) lemia neigiamų etikečių (visuomenėje naudojamų neigiamų apibrėžimų, apibūdinimų) „klijavimas“ individams ar grupėms. Visuomenės reakcija į šią etiketę sustiprina individo nusikalstamo elgesio tendencijas (Rock 1997; 257). „Etikečių klijavimo“ teiginiai atskleidžia glaudų ryšį tarp nusikalstamos veiklos apibrėžimo bei šią veiklą sukėlusių priežasčių. Nusikalstamumo „etikečių klijavimo“ įtaką visuomenės reakcijoms bei tolimesnes šių reakcijų pasekmes individų elgesiui iliustravo Stanley Cohen (Stanley Cohen 1972). Vienas esminių „naujosios sociologinės kriminologijos“ uždavinių siejamas su galimybėmis kontroliuoti ir koreguoti nusikalstamą elgesį siekiant eliminuoti anksčiau paminėtas socialines priežastis. Þymiausias kontrolės teorijų atstovas Hirshi teigia, jog, kalbant apie nusikalstamumo kontrolę, svarbiausia atsakyti į klausimą, kodėl kai kurie individai nenusikalsta? Nusikalstamumą autorius aiškina susilpnėjusiais socialiniais saitais tarp individo ir pagrindinių socialinių institutų. Hirshi ir Gottfredson teorinis socialinės kontrolės modelis sieja asmens savikontrolę ir nusikalstamumą skatinančią aplinką. Kiekvienas individas kitaip reaguoja į aplinką, o tai susiję su savikontrolę išreiškiančiomis asmens savybėmis. Pavyzdžiui, pagal Hirshi ir Gottfredson, silpnos savikontrolės individai yra aktyvūs, paviršutiniški, nesugebantys užmegzti ilgalaikių ryšių, siekiantys trumpalaikio pasitenkinimo. Tokie individai yra jautresni aplinkos pokyčiams, greičiau tampa deviantinės grupės nariais (Hirshi ir Gottfredson 1990; 4). Ši teorija yra kritikuojama dėl tyrimais nepagrįstos savikontrolės sampratos apibendrinimo: stiprios savikontrolės individai taip pat gali pasukti nusikalstamu keliu. Nusikalstamumo prevencijai svarbūs socialinės kontrolės teorijos teiginiai, siejantys individo amžiaus pokyčius (individui bręstant savikontrolės požymiai kinta) ir ankstyvąją jo socializaciją. Pasak Hirshi ir Gottfredson, silpna savi-kontrolė yra netinkamos ankstyvosios socializacijos pasekmė. Todėl socialinės prevencijos metodai pirmiausia turėtų apimti šią sritį. Daugelis kriminologų, ieškančių koreliacijos tarp teorijos ir praktikos, teigia, kad nusikalstamumo prevencijos strategijos kūrėjai turėtų atsižvelgti į teorinių teiginių įvairovę. Vis dėlto tokios teorinių modelių įvairovės pritaikomumas praktikoje – abejotinas, pirmiausia dėl to, kad reikalauja ne tik aukštos strategijos kūrėjų kompetencijos, bet ir ypatingų praktinių įgūdžių. Kita vertus, būtina pabrėžti, kad socialinės nusikalstamumo prevencijos praktika yra tas žinojimo šaltinis, iš kurio „semia“ žinias kriminologijos teoretikai. Daugiausia informacijos „nusikalstamumo prevencijos teorijos“ kūrėjams suteikia strategijų, metodų bei programų stebėjimas ir vertinimas. Toks vertinimo tyrimas turi prasmę tik tada, kai jis pagrįstas moksliniais tyrimo metodais, apimančiais tiek raidos, tiek ir rezultatų vertinimą. Tačiau moksliškai pagrįsti vertinimai dažnai yra nepriimtini prevencinių strategijų kūrėjams. Siekdami išvengti kritikos, politikai ir strategai verčiau atsisako socialinės prevencijos, kaip netinkamo nusikalstamumo mažinimo metodo. Moksliškai pagrįstų socialinės prevencijos programų vertinimo trūkumas riboja žinių, reikalingų socialinės prevencijos metodų kūrimui, generavimą ir perdavimą bei mažina pasitikėjimą socialinės prevencijos programomis.

Straipsnyje svarstomi klausimai, susiję su, viena vertus, skurdo ar turto apibrėžimu, bei, antra vertus, reakcija į nusikaltimą Vakarų Europoje bei naujosiose Europos Sąjungos narėse. Autoriai pabrėžia, jog tradicinis bendro vidaus produkto kriterijus nėra pakankamas įvertinti skurdą ir suprasti tokiems reiškiniams kaip nusikalstamumas ir nusikalstamumo kontrolė. Šiam tikslui reikalingas žmogaus skurdo indeksas, daugiamatis skurdo rodiklis. Žmogaus skurdo indeksas atskleidžia atskirtį keturiuose lygmenyse: sveikatos, išsilavinimo, materialaus aprūpinimo standartų bei socialinės atskirties. Naudodamiesi šiuo įrankiu autoriai parodo stiprią koreliaciją tarp nelygybės ir įkalintųjų skaičiaus naujosiose Europos Sąjungos narėse. Daroma išvada, jog šiose valstybėse demokratijos įgyvendinimas atsietas nuo gerovės valstybės formavimo. Dėl to maža populiacijos dalis virsta ypač turtinga, o demokratijos raida ribojama. Autorių požiūriu, dažniausiai Jungtinės Amerikos Valstijos, o ne gerovės valstybė, yra laikomos raidos modeliu. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina obligarchijos grėsmė, kylanti dėl didėjančio atotrūkio tarp turtingai ir skurdžiai gyvenančių piliečių.

Dvidešimtajame amžiuje miesto gyventojai susidūrė su įvairiomis problemomis, kurias lėmė miestų plėtra. Teritorinė miestų ekspansija sukėlė rimtų aplinkos apsaugos problemų, suintensyvėjo eismas, padidėjo nusikalstamumas. Pastarąjį šimtmetį miestai apibūdinami kaip užteršti, pavojingi ir netgi žalingi sveikatai. Miestų plėtra pradėta organizuoti pagal įvairius urbanistinio planavimo modelius, kuriuos veikė vyravusios architektūrinės tendencijos, ekonominė situacija bei gyventojų papročiai. Technologinis progresas, karai darė didelę įtaką susiklosčiusioms urbanistinėms struktūroms. Tam tikrais atvejais kai kurios teritorijos tapo apleistos ar nepakankamai išnaudojamos. Tokios „urbanistinės dykros“ neigiamai veikia aplinkines teritorijas, miesto struktūra praranda vientisumą. Visavertiškai atkurti pažeistas miesto užstatymo struktūras įmanoma tik kuriant urbanistines plėtros ir tankinimo strategijas.

Esminė straipsnyje nagrinėjama problema - kriminalinių mitų samprata, savybės, funkcijos, padariniai. Kriminaliniai mitai - tai socialinių mitų forma, kurių turinį sudaro stereotipinis žinojimas apie nusikaltimus, teisėsaugos pareigūnus, nusikaltėlius, aukas ir t.t. Nors toks žinojimas neretai yra gerokai nutolęs nuo realybės, vis tik jis sėkmingai konkuruoja su moksliniu žinojimu ir daro įtaką ne tik paprastų visuomenės narių emocijoms ir esamos situacijos suvokimui, bet ir mokslininkų, politikų priimamiems sprendimams ir formuojamam nusikaltimų kontrolės politikos pobūdžiui. Problema dabar yra labai aktuali ir Lietuvoje, kur kriminalinio pobūdžio naujienoms žiniasklaidoje skiriamas didžiulis dėmesys. Straipsnyje bandoma atsakyti į tokius klausimus: kas apskritai yra mitas? Kokie galimi mitų analizės būdai? Kas yra kriminalinis mitas? Kokios yra kriminalinio mito savybės ir funkcijos? Straipsnyje nagrinėjamas ir Lietuvoje gana paplitęs kriminalinis mitas apie mirties bausmę. Remiantis atlikta analize daromos tokios išvados: 1. Kriminalinis mitas - tai kolektyvinis problemų, susijusių su nusikalstamumu, aprašymas besiremiantis realiais socialiniais faktais, tačiau juos iškraipantis, "išpučiantis" iki socialinės problemos lygmens, akcentuojantis tik siaurą tam tikro reiškinio aspektą. Kriminalinis mitas pateikiamas kaip natūralus, savaime suprantamas dalykas, todėl visuomenė perima jį netikrindama. 2. Kriminalinius mitus neretai kuria žiniasklaida ir oficialioji valdžia. Mitų kūrimas ir jų stiprinimas yra susijęs su komerciniais, ideologiniais, politiniais ir kt. tikslais. 3. Kriminaliniai mitai kuriami sureikšminant problemos svarbą, nuolat ją akcentuojant. Kriminalinių mitų kūrimui naudojamos tokios priemonės ar jų deriniai: atrenkamasis faktų pateikimas; kriminalinių stereotipų kūrimas; nuomones kaip fakto pateikimas; žurnalisto nuomonės pateikimas pasitelkiant kitus šaltinius; tendencingas aprašymas, etikečių klijavimas; rėmimasis nepagrįstu autoritetu; fakto atskyrimas nuo jo konteksto; atrenkamasis interviu ir kt. 4. Kriminaliniai mitai pasižymi tokiomis savybėmis: paprastai jie susiejami su nepopuliariomis visuomenėje grupėmis, kurių atžvilgiu jau egzistuoja tam tikras neigiamas nusistatymas; kriminalinių mitų elementas - nekalta, bejėge auka; kriminaliniai mitai teigia, kad nusikaltėliai kelia rimtą gresmę visuomenės saugumui, tradiciniam gyvenimo būdui, normoms, vertybių sistemai, gali sugriauti "normalų" gyvenimą. 5. Kriminalinių mitų funkcijos: jie deformuoja realybę, parodydami ją tokią, kokios pageidauja kriminalinių mitų kūrėjai; klasifikuoja mūsų požiūrius į nusikalstamumą, teisėsaugos sistemą, nusikaltėlius, aukas; palaiko jau susiklosčiusius požiūrius į šią problemą, keisdamiesi, prisitaikydami prie pakitusių sąlygų; užpildo mūsų žinojimo spragas, pateikdami supaprastintas schemas, atsakymus į rūpimus klausimus; leidžia prasiveržti emocijoms ir nukreipia jas tam tikra linkme, "nuleidžia garą" ir šitaip apsaugo visuomenę nuo socialinių neramumų 6. Kriminalinių mitų padarinys - baimės, nesaugumo jausmas, uždarantis visuomenę į užburtą ratą ("viktimizacijos baimė - socialinis atskyrimas - didėjanti rizika tapti auka - didėjantis nusikaltimų skaičius - dar labiau išaugusi baimė"). Mitai maskuoja realias socialines problemas, kliudo moksliniams nusikalstamumo tyrimams. Kriminaliniai mitai yra patvarūs ir ilgaamžiai, jie lengviau įsigali negu "nublanksta". Būdami dinamiški,jie nesunkiai prisitaiko prie naujų sąlygų ir visuomenės poreikių. Kita jų gajumo priežastis yra ta, kad pati visuomenė neretai nori "būti apgauta". Šiuolaikinėje visuomenėje, kur žiniasklaida atlieka tarpininko tarp informacijos ir jos vartotojų vaidmenį, praktiškai neįmanoma gauti tikslios, neiškraipytos informacijos apie mus supantį pasaulį. Tuo tarpu žiniasklaidos platinami mitai, siūlydami nesudėtingus stereotipus apie tai, kaip turi būti suvokiama ir kokia yra realybė, pateikia paprastą ir aiškų atsakymą į rūpimus klausimus. Todėl neretai žiniasklaidos transformuota ir pateikta informacija pasitikima labiau nei žiniomis iš pirminio šaltinio. Kriminalinių mitų tyrimas vargu ar gali sugriauti šiuos mitus. Pagaliau pats mitų demaskavimas ir realybės atskleidimas gresia tapti mitologo kuriamu mitu. Vis tik kriminalinių mitų analizė gali bent šiek tiek praplėsti kriminalinės situacijos suvokimo ribas, skatinti atsisakyti senų ir ieškoti naujų, efektyvesnių nusikalstamumo problemos sprendimo būdų.

In the article the influence of spatial structure on the safety of citizens in the public spaces is analyzed from the perspective of spatial determinism. The safety in green recreational areas is also discussed. Kaunas is chosen as the research polygon. Axial map of Kaunas was prepared while using both traditional method of space syntax and model of continuity lines. Method of overlapping layers was employed to combine the following data: space syntax analysis, crime, density of population, borders of the neighbourhoods, urban morphotypes, etc. The regularities of relations between spatial structure of Kaunas and higher crime risks were identified. Important conclusion is that the above mentioned regularities are stronger at the local level of urban structure. Santrauka Straipsnyje, žvelgiant iš erdvinio determinizmo pozicijų, analizuojama miesto erdvinės struktūros įtaka gyventojų saugumui viešosiose erdvėse, atskirai skiriant dėmesio ir saugumui žaliosiose rekreacinėse teritorijose. Pasirinkus Kauną kaip tyrimų poligoną, parengtas jo ašinis žemėlapis, taikant tradicinį ir tęstines linijas modeliuojantį erdvės sintaksės metodą. Taikant sluoksnių perdengimų metodą, sugretinus erdvės sintaksės tyrimų rezultatus, informaciją apie nusikalstamumą, gyventojų tankumo žemėlapį, teritorinių miesto vienetų ribas ir užstatymo morfotipus, išryškinti dėsningumai, susiejantys erdvinės miesto struktūros charakteristikas ir didesnę nusikalstamumo riziką. Nustatyti dėsningumai ryškesni kaimynysčių lygmenyje ir ne tokie ryškūs viso miesto lygmenyje.

Large scale housing estates, once a dream of every family, now are facing serious physical and social decline. However comparison of the post war housing has showed that despite low physical quality neighbourhoods in the east-central Europe were much less deteriorated, then their western counterparts. On the other hand nowadays post socialist cities are experiencing loss of population, sprawl and shifts in the housing market. That changes position of the estates, which is rapidly decreasing. As soon as the housing shortage is eliminated, apartments in the estates go to the bottom of the market, segregation, urban problems and decline is triggered. To prevent the threat to happen it is necessary to start rehabilitation programs in early enough stage. However it is essential that regeneration policies are included in broader city plans and strategies, as that brings long lasting results, and is beneficial for the neighbourhood and for the city itself. The paper researches tools how to prevent large scale neighbourhood decline in post socialist cities, learning from western European regeneration policies. Santrauka Masinės statybos gyvenamųjų kompleksų tipologija nepasiteisino. Vakarų Europoje tokie kvartalai prarado poliarumą ir yra probleminės miesto vietos. Buvusiose Rytų bloko šalyse industrinės statybos rajonai yra mažiau degradavę ir išlieka gana populiarūs. Tačiau situacija keičiasi. Postsocialistiniai miestai išgyvena didelius urbanistinius pokyčius: gyventojų skaičius mažėja, miestiečiai keliasi į priemiesčius, išaugo automobilių naudojimas. Šie procesai daro įtaką mikrorajonų veidui bei jų padėčiai būsto rinkoje. Kvartalams gresia tokia pati degradacija, kokia įvyko Vakarų Europos miestuose: išnykus būstų trūkumui, butų kainos masinės statybos rajonuose krenta; čia įsikelia vargingiausi gyventojų sluoksniai; atsiranda socialinė atskirtis bei iš to kylančios problemos, tokios kaip nedarbas, nusikalstamumas, blogas rajono įvaizdis, kuris dar labiau blogina situaciją. Problemų dydis masinės statybos kompleksuose tiesiogiai priklauso nuo jų padėties būsto rinkoje (Tosics 2005). Kad išvengtume nuosmukio, yra labai svarbu pradėti taikyti ištisų kvartalų restruktūrizacijos strategijas ir išlaikyti kompleksus patrauklia gyvenamąja vieta net ir nesant būstų trūkumui. Tai būtų naudinga ir rajonui, ir visam miestui. Restruktūrizacijos strategijų galima pasimokyti iš Vakarų praktikos, kur jos pradėtos taikyti jau nuo XX a. 9 dešimtmečio. Šiame straipsnyje apžvelgiama renovacijos patirtis Vakarų Europos miestuose bei urbanistikos pamokos, kurias galėtų perimti postsocialistiniai miestai bei senstantys ir prarandantys populiarumą masinės statybos rajonai.

Darbe analizuojama Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos (VTPT) prie SAM Utenos ekspertiniame skyriuje 2005-2014m. laikotarpiu tirtų moterų, įvykdžiusių nusikaltimus žmogaus gyvybei ir sveikatai, socialiniai, diagnostiniai bei motyvų aspektai. Dešimties metų laikotarpiu tokio pobūdžio nusikalstamas veikas įvykdė 44,7 proc. visų tirtų moterų Utenos ekspertiniame skyriuje. Nagrinėjama amžiaus, psichikos sutrikimų įtaka šio pobūdžio moterų nusikalstamai veikai. Dažniausiai moterys smurtavo 18-33 m. bei 57-58 m. amžiaus. Straipsnyje analizuojamas nusikalstamos veikos pobūdis, socialinių faktorių įtaka moterų įvykdytam smurtui, smurtautojos ir aukos santykis. 25,7 proc. moterų aukomis tapo vaikai, tarp jų ir naujagimiai; 23,8 proc.- sutuoktiniai, sugyventiniai. Tyrimo duomenimis, dominavo menkas tiriamųjų išsilavinimas, pastovaus pragyvenimo šaltinio bei lytinio partnerio neturėjimas, ankstesni teistumai, piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitomis psichotropinėmis medžiagomis. Darbe nagrinėjama šio pobūdžio moterų įvykdytos nusikalstamos veikos motyvacija. Dominuojantys motyvai: patologiniai motyvai (29,7 proc.), impulsyvūs veiksmai, kilę staiga, gynybos tikslu(25,7 proc.), keršto motyvas(16,8 proc.). Straipsnyje aptariami dažniausiai pasitaikantys psichikos sutrikimai moterims, įvykdžiusioms minėtas veikas. 29,7 proc. tirtų atvejų moterys smurtavo būdamos psichozės būsenoje. 23,7 proc. tiriamųjų konstatuojami asmenybiniai sutrikimai. Apie 66 proc. moterų anksčiau buvo gydytos psichiatrijos stacionaruose.

Straipsnyje svarstomas santykis tarp policijos veiklos ir nusikaltimų baimės. Policijos pasiekiamumas ir regimumas yra vieni svarbiausių faktorių, kurie nusako nusikaltimų baimę. Tačiau pasiekiamumas ir regimumas nenurodo veiksmų sprendžiant kaimynistės smukimo problemas. Policijos vaidmuo mažinant nusikaltimų baimę gana paradoksalus: viena vertus, policijos patruliavimas skatina pasitikėjimo jauseną, tačiau, antra vertus, gali būti suprantamas kaip atsakas augančiam nusikalstamumui ir netvarkai.

Lietuvoje nuo XX amžiaus pabaigos iki šiol išlieka stabiliai aukšti nusikalstamumo rodikliai, o pagal įvykdomų homicidų ir kalinčių asmenų skaičių Lie­tuva daug metų lyderiauja tarp Europos Sąjungos šalių. Šios tendencijos negalima susieti vien su po­litiniais, ekonominiais ar demografiniais pokyčiais, vykstančiais mūsų visuomenėje. Šiame straipsnyje, remiantis apžvelgtų literatūros šaltinių duomenimis, pateikiamos įvairios mokslinės nusikalstamo elgesio koncepcijos, kurių pagalba siekiama paaiškinti įvyk­domų deliktų motyvaciją. Straipsnyje taip pat atkrei­piamas dėmesys, kad tarp asmenų, turinčių psichikos sutrikimų, reikšmingiausiais nusikalstamo elgesio rizikos veiksniais yra ne tik kliedesiai, haliucinaci­jos, bet ir afektiniai sutrikimai (depresija ar manija).

Straipsnyje prieštaraujama pedagogų diskusijose vis pasigirstančiai nuomonei, kad neverta eikvoti jėgų dirbant su sunkiai auklėjamais paaugliais, kad nepilnamečių nusikalstamumo prevencija turėtų rūpintis ne pedagogai, o policininkai. Pažymima, kad šiandieniniai nusikalstamo elgesio jaunuoliai, pikti, agresyvūs arba vangūs, nematą perspektyvos gyvenime, - tai vakarykščiai pedagogiškai apleisti paaugliai ir nei šeima, nei mokykla neturėtų vengti atsakomybės. Norint sukurti veiksmingą metodiką pedagoginiam ir socialiniam apleistumui įveikti, svarbus yra šio reiškinio pažinimas. Straipsnyje pristatomi empiriniai Kauno mieste atlikti pedagogiškai apleistų paauglių tyrimai. 1988 m. atliktas tyrimas labiau konstatuojamojo pobūdžio. Buvo siekiama nustatyti išorinius pedagoginį apleistumą sąlygojančius veiksnius. 1988 - 1989 m. buvo atliktas kitas tyrimas „Pedagoginis apleistumas ir jo įveikimas bendradarbiaujant mokyklai, šeimai, visuomenei”. Šio tyrimo metu siekta patikslinti išorinius veiksnius ir nustatyti vidines priežastis, formuojančias pedagoginį apleistumą ir parengti pedagoginio apleistumo įveikos metodiką.

Siame darbe nagrinėjamos užsienio šalių mokslininkų mintys, susijusios su jaunosios kartos auklėjimo ir paauglių - teisės pažeidėjų bei nusikaltėlių - problemomis. Straipsnyje parodoma, kad kai kurie kapitalistinių šalių mokslininkai bando suabsoliutinti kartų konfliktą, esantį buržuazinėje visuomenėje, kaip pagrindinę priežastį, apsprendžiančią paauglių ir jaunimo elgesio pablogėjimą bei nusikalstamumo augimą. Kartų konfliktas, buržuazinių ideologų nuomone, nepriklauso nuo klasinės-politinės visuomenės struktūros ir yra pasaulinis reiškinys, spartaus technikos, mokslo bei švietimo vystymosi pasekmė. Laikydamiesi tokios pozicijos, kai kurie kapitalistinių šalių autoriai bando nuslėpti pagrindinę priežastį, sukeliančią paauglių ir jaunimo elgesio pablogėjimą bei nusikaltimus,-kapitalistinį gamybos būdą ir jį atitinkančius visuomeninius santykius. Kapitalistinių šalių mokslininkų teiginiams autorius priešpastato kai kurių socialistinių šalių mokslininkų darbus, kuriuose ši problema sprendžiama marksistiniu požiūriu. Nagrinėjant užsienio šalių mokslininkų darbus, išryškėja ir autoriaus pozicija kartų tarpusavio santykių problemos klausimais.

Keli tyrimai rodo, kad didžiausias agresijos augimas stebimas ankstyvame amžiuje ir paauglystėje. Tačiau labai mažai žinoma apie agresyvumo lyčių skirtumus vidurinėje vaikystėje. Šis tyrimas skirtas įvertinti agresijos vystymosi lyčių skirtumus vidurinėje vaikystėje. Buvo naudojami interviu su bendraamžiais ir pačiais vaikais, mokytojo ir tėvų pateikti elgesio problemų vertinimai bei sociometrinis statusas. Buvo iširta 695 pirmos – septintos klasės vaikai, po metų 220 mokinių tėvai pakartotinai užpildė CBCL 4/18 formą. Apibendrindami gautus rezultatus galime teigti, jog jaunesniajame mokykliniame amžiuje berniukams, lyginant su mergaitėmis, būdingas aukštesnis agresyvumo lygis tiek jų tėvų bei mokytojų, tiek pačių vaikų nuomone. Ir berniukų, ir mergaičių agresyvumas su amžiumi išauga, o po to palaipsniui ima silpnėti. Dalį tiriamųjų ištyrus pakartotinai, paaiškėjo, jog agresyvus elgesys vienų metų laikotarpiu išlieka kaip stabili kai kurių individų savybė. Pažymėtina, kad, kaip ir buvo tikėtasi, tėvų ir mokytojų nuomonės apie vaiko elgesio problemas yra gana skirtingos. Pastarasis faktas yra svarbus, kadangi dažniausiai mokyklose, atrenkant rizikos zonoje esančius vaikus (t. y. tuos vaikus, kurių elgesys vėliau gali tapti asocialus), dažniausiai remiamasi mokytojų nuomone. Tokiu būdu didelė dalis vaikų, kuriems būdingos silpnesnio pobūdžio elgesio problemos, arba jų agresyvus elgesys pasireiškia už mokyklos ribų, neįtraukiami į nusikalstamumo prevencijos programas.

Straipsnyje nagrinėjama globalizacijos tendencijų įtaka bendro nusikalstamumo veiksniams ir dinamikai. Nusikalstamumo optimizavimo problemos analizuojamos alternatyvių nuostolių kontekste, pažymint kad bendrus nusikalstamumo nuostolius sudaro nusikaltėlių aukoms padaryti nuostoliai ir valstybės skiriamos lėšos kovoti su nusikalstamumu. Ekonominės teorijos lygmeniu siūlomas nusikalstamumo optimizavimo modelis. Jis grindžiamas nusikalstamumo sąnaudomis ir visuomenės pirmenybėmis pasirenkant alternatyvias blogybes. Aptariamos valstybės skiriamų lėšų viešajai tvarkai palaikyti ir visuomenės saugumui užtikrinti racionalesnio naudojimo galimybės.

Straipsnyje analizuojami socialiniai ir ekonominiai makroaplinkos veiksniai, turinys įtakos nusikalstamumui. Nagrinėjamos šių veiksnių tendencijos, koreliaciniai ryšiai su nusikalstamumu. Apibrėžiamos korupcinių santykių ekonominės sąlygos, modeliuojama korupcijos subjekto ekonominė elgsena. Naudojamasi statistinės analizės metodu. Koreliaciniams ryšiams vertinti naudojamas Pirsono koreliacijos koeficientas.

Straipsnyje nagrinėjami ekonominio nusikaltimo kriterijai, veiksniai, požymiai. Siekiant išvengti sąvokų “ekonominis nusikaltimas” ir “nusikaltimas ekonomikai” sutapatinimo, analizuojami ekonominiai santykiai, susidarantys legalaus ir nelegalaus verslo srityje, aptariamos korupcinių santykių siĮlygos, akcentuojama globalizacijos įtaka ekonominiam nusikalstamumui. Straipsnio tikslas - apibrėžti ekonominių nusikaltimų sąlygas, kriterijus, sritį, kurioje jie daromi, pasiūlyti ekonominio nusikaltimo sąvoką, aptarti tarptautinius aspektus, lemiančius ekonominio nusikalstamumo kontrolę ir prevenciją.

Straipsnyje analizuojama, kaip ir kodėl rinka bei jos nulemti ekonominiai santykiai daro įtaką nusikalstamumo lygiui pereinamuoju laikotarpiu. Nagrinėjamos nusikalstamumo tendencijos, ekonominės priežastys, skurdo, nedarbo ir nusikalstamumo sąsajos. Nedarbui mažinti siūloma valstybės lėšomis statyti gamybinius objektus ir juos nemokamai ar su didelėmis lengvatomis perduoti verslininkams, įsipareigojusiems pagamintą produkciją realizuoti užsienyje. Naudojamasi istoriniu loginiu ir statistinės analizės metodais.