To see the other types of publications on this topic, follow the link: Politians.
Journal articles on the topic 'Politians'
Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles
Consult the top 50 journal articles for your research on the topic 'Politians.'
Next to every source in the list of references, there is an 'Add to bibliography' button. Press on it, and we will generate automatically the bibliographic reference to the chosen work in the citation style you need: APA, MLA, Harvard, Chicago, Vancouver, etc.
You can also download the full text of the academic publication as pdf and read online its abstract whenever available in the metadata.
Browse journal articles on a wide variety of disciplines and organise your bibliography correctly.
1
Laurėnas, Vaidutis, and Kęstutis Šerpetis. "SĄVOKŲ POLITINĖ SISTEMA IR POLITINIS REŽIMAS ANALITINIS POTENCIALAS." Politologija 58, no. 2 (January 1, 2015): 97–124. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2010.2.8311.
Full textAbstract:
Straipsnyje dialogo forma dėstomi argumentai sąvokų politinė sistema ir politinis režimas analitinio potencialo naudai, taip pat nagrinėjamos jų konstruktyvistinio-projektyvinio potencialo ribos. Diskutuojama, kuri sąvoka geriau disciplinuoja mokslinį politikos pažinimą, neneigiant nė vienos sąvokos analitinio veiksmingumo, nes abi jos prospektyviai stimuliuoja gilesnę politinės valdžios vidinių ir išorinių santykių refleksiją. Pažymima, kad politinės valdžios organizavimo būdas – politinė sistema – imperatyviai neapriboja politinės valdžios vykdymo būdo – politinio režimo – autonomijos. Atitinkamai veiksmingos abi sąvokos, nes jos atskleidžia politikos mechanizmą, parodydamos, kaip vienas kitą veikiantys valdžios organizavimo ir vykdymo būdai galiausiai lemia, orientuoja ir nukreipia žmonių gyvenimo būdą.
2
Matkevičienė, Renata. "Lietuvos internetinės žiniasklaidos konstruojamo politinio diskurso kaita." Informacijos mokslai 59 (January 1, 2012): 73–83. http://dx.doi.org/10.15388/im.2012.0.3113.
Full textAbstract:
Jau gerą pusę šimtmečio mokslininkų tyrimais yra įrodyta, jog žiniasklaida yra aktyvi politinio diskurso dalyvė ir konstruotoja. Praėjusio šimtmečio pabaigoje įsivyravus internetinei žiniasklaidai matomi ir žiniasklaidos turinio formavimo bei informacijos pateikimo pasikeitimai. Įsivyravus informacinėms technologijoms, keičiasi ne tik žiniasklaida, jos veikla, kuriamas ir skleidžiamas turinys, bet ir komunikacija, į kurią yra įtraukti ir kiti viešosios erdvės veikėjai – visuomenė ir politikai. Pastarųjų sąveika politikos komunikacijos sistemoje geriausiai atsispindi būtent per žiniasklaidoje pateikiamą informaciją, jos pranešimų poveikį ir pan., nes daugiausia tik dėl žiniasklaidoje pateikiamų pranešimų yra įmanomas visuomenės informuotumas apie politiką, taip pat tik žiniasklaida įtraukia visuomenę į politinių sprendimų priėmimą ar diskusiją apie politines problemas, priimamus sprendimus. Šiame straipsnyje nėra kvestionuojamas žiniasklaidos, taip pat ir internetinės žiniasklaidos, vaidmuo, jos svarba ar poveikiai, straipsnyje yra teigiama, kad žiniasklaida, o ypač internetinė, yra aktyvi politinės komunikacijos dalyvė, įtraukianti į aktyvią komunikaciją ir politikus per jų pasisakymams suteikiamą erdvę. Dėl šių veiksmų, internetinėje žiniasklaidoje pastebimas ne tik žiniasklaidos formuojamas politinis turinys, bet ir pačių politikų konstruojamas politinis diskursas, kurį žiniasklaida tik moderuoja. Šio straipsnio tikslas – ištirti ir nustatyti internetinėje žiniasklaidoje pateikiamo politinio diskurso kaitą. Aptariamas žiniasklaidos vaidmuo ir jo kaita politikos diskurso konstruotojamame politikos komunikacijos kontekste, taip pat siekiama nustatyti internetinės žiniasklaidos politinio diskurso, konstruojamo pačių politikos veikėjų, kaitą.Changes in the Political Discourse Constructed by the Lithuanian Internet MediaRenata Matkevičienė Summary In the end of the last century when the social media became an important part of the media system, there oceurzed changes in constructing the content the of media and spread of information, as well as news creation, selection and delivery.Changes that occurred in the media because of new information technologies could be seen not only in the mass media, journalism, but also in communication in general, because those changes involved all participants of the public sphere: the media, politicians and citizens. In the system of political communication, the interaction of these participants could be seen via the news that are delivered, and their effects: society receives information about politics and participates in discussions about it. In the article, the role and effects of the Internet are not questioned, because the Internet media are an active participant of political communication; they involve politicians into communication processes, providing space for their voices (publications).The aim of this article is to analyse the change of political discourse in the Internet media content.In the article, the role of the media and its change are discussed in the context of social constructivist theoretical approach; also the political discourse constructed by and in the internet media is analyzed in search of changes in the construction of political discourse, introduced by politicians into the Internet media.The main conclusions made in the article are as follows: 1) the use of the internet by politicians as an arena for discussions is increasing, 2) the main topics discussed by politicians in the internet are politics, economy, energy and social policy, 3) the ways in which politicians are discussing political issues differ depending on the number of years that a politician participates in the political arena, the topic or issue under discussion, 4) economic and political issues are discussed in more sophisticated ways in comparison with discussions of social policy issues which are presented in a very simple, clear way with the arguments that stress the aspects important for society or for some specific groups of citizens, 5) in presenting ideas and in discussions, the politicians prefer to present their own the position instead of presenting position of a political party. These main research findings lead to some conclusions about changes in the political discourse, but they also show quite a strong and manipulative role of the Internet media in selecting politicians and their publications, so it shows that there is still a strong role of the Internet media in constructing the political reality and presenting this “window” to political reality, which is strongly influenced by the position of the media.
3
Šuminas, Andrius, and Anna Mierzecka. "Jaunų žmonių politinės informacijos šaltiniai: Lietuvos jaunimo informacinės elgsenos atvejo analizė." Informacijos mokslai 70 (January 1, 2015): 25–44. http://dx.doi.org/10.15388/im.2014.70.5154.
Full textAbstract:
Atsiradus ir masiškai paplitus naujoms technologijoms, pasikeitė būdai ir formos, kaip jauni žmonės gauna politinę informaciją ir naudojasi kitu politiniu turiniu. Iš pradžių aptariami skirtingi požiūriai į interneto įtaką politinio įsitraukimo pokyčiams, paskui analizuojami jaunimo politinės informacijos gavimo šaltiniai ir jaunų žmonių politinio įsitraukimo formos tradicinių ir naujųjų medijų sąveikos kontekste. Lietuvoje 2014 metais atliktos apklausos rezultatai (n = 412, respondentų amžius 18–22 metai) atskleidė pagrindinius šaltinius ir kanalus, iš kurių jauni žmonės gauna politinę informaciją ir naujienas. Tyrimo rezultatai rodo interneto, kaip politinės informacijos kanalo, svarbą jauniems žmonėms, tačiau socialinių medijų ir kitų interaktyvių kanalų naudojimas politiniam įsitraukimui vis dar yra labai menkas, ypač kalbant apie dvikryptę komunikaciją su politikais ar politinėmis partijomis.Pagrindiniai žodžiai: politinės informacijos šaltiniai, medijų naudojimas, politinės informacijos kanalai, politinis įsitraukimas, jaunimas, informacinė elgsena.
4
Stoškus, Mindaugas. "POLITINĖS FILOSOFIJOS IR POLITIKOS MOKSLO SANTYKIS: LEO STRAUSSO POZICIJA." Problemos 80 (January 1, 2011): 19–34. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2011.0.1310.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojamas politinės filosofijos ir politikos mokslo santykis bei Leo Strausso požiūris į pagrindines politikos mokslo raidos tendencijas, pamatines jo prielaidas ir politinės filosofijos reikšmę. Atsiradusiame politikos moksle iš karto ėmė reikštis du skirtingi požiūriai į tai, koks turėtų būti politikos mokslo ir politinės filosofijos ryšys. Vieni politikos mokslininkai palaikė mintį, kad politikos mokslas turi išlaikyti glaudžius santykius su politine filosofija, o kiti buvo už griežtą šių disciplinų atskyrimą. Šiame straipsnyje analizuojami pagrindiniai skirtingų stovyklų atstovų argumentai. Antroje XX amžiaus pusėje į šį ginčą įsitraukė ir politikos filosofai, nes tuo metu kilęs bihevioristinis judėjimas politikos moksle ėmė atvirai kvestionuoti ne tik politinės filosofijos reikšmę politikos mokslui, bet ir apskritai pačią jos galimybę ir prasmingumą. Leo Straussas iškilo kaip vienas griežčiausių bihevioristinio politikos mokslo kritikų ir politinės filosofijos gynėjų. Straipnyje aptariama Strausso pamatinių politikos mokslo prielaidų kritika, jo požiūris į politinės filosofijos reikšmę ir prasmę.Pagrindiniai žodžiai: politikos mokslas, politinė filosofija, pozityvizmas, biheviorizmas, Straussas.Relation between Political Philosophy and Political Science: Attitude of Leo StraussMindaugas Stoškus SummaryThe aim of this article is to discuss the relation between political philosophy and political science. The development of political science highlighted two main approaches toward this relation. One group of political scientists says that political science must stay close to political philosophy while another group demands strict dissociation. Behaviorism in political science marked the enormous growth of influence of the later group. Leo Straus appeared as a rigid critic of behavioral political science and an influential defender of political philophy. This paper deals with his criticism of basic premises of political science and his attitude to the significance of politi-cal philospohy.Keywords: political science, political philosophy, positivism, behaviorism, Strauss.
5
Čelkis, Tomas. "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų stepėse XIV–XVI amžiuje samprata." Lietuvos istorijos studijos 30 (January 1, 2015): 11–20. http://dx.doi.org/10.15388/lis.2012.0.7422.
Full textAbstract:
XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) istorijoje vienas svarbiausių valstybingumo rodiklių buvo valstybės teritorijos formavimasis. Aiškiausiai šią raidą atskleidžia tarpvalstybiniai delimitaciniai susitarimai su gretimomis šalimis, kurie teisiškai įtvirtindavo teritorijų priklausomybę. XIV–XV a., ypač Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais, LDK politinis darinys aprėpė plačią teritoriją, pasiekė savo apogėjų – nuo „Baltijos iki Juodosios jūros“. Teritorinė struktūra buvo „eklektiška“ ir kintanti, aiškiai egzistavo politinio branduolio ir periferijų dualizmas. Labiausiai nuo valstybės politinio branduolio buvo nutolusios žemės, siekusios Juodosios jūros pakrantę (Kijevo, Podolės, Voluinės, Braclavo teritorijos). Sunku paaiškinti jų integralumą bendroje LDK erdvinėje sistemoje ir ne vien dėl to, jog tai buvo politinė periferija, bet ir dėl jose buvusios specifinės stepių ekosistemos. Ji veikė žmonių gyvenimo būdą, socialinę ir politinę raidą. Tarpvalstybinių santykių kontekste čia susiklojo LDK valdžios pobūdis sėsliai gyvenamose teritorijose ir klajoklių totorių politinės valdžios samprata. Istorikas Feliksas Šabuldo rašė apie LDK ir totorių politinį kondominiumą XIV a.3 Šis kondominiumo elementas aktualus ir vėlesniais amžiais.
6
Jokubaitis, Linas. "CARLO SCHMITTO POLITINĖS TEOLOGIJOS STATUSO PROBLEMA." Problemos 84 (January 1, 2013): 99–110. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2013.0.1775.
Full textAbstract:
Straipsnio tikslas – Carlo Schmitto politinės teologijos statuso analizė. Siekiama įrodyti, kad Schmitto pristatyta koncepcija negali būti suprasta kaip teisės sąvokų sociologija, kaip ją kai kuriuose darbuose apibūdino pats autorius. Ji taip pat negali būti aiškinama kaip teologijos dalis, kaip tai daro daugelis dabartinių interpretuotojų. Schmittas „politinės teologijos“ vardu pavadino politikos teorijai priskirtiną projektą, pagrįstą teologinių prielaidų įvedimu į filosofiją. Tai primena XIX a. katalikų reakcionierių Josepho de Maistre’o, Louiso de Bonaldo ir Juano Donoso Corteso politinę filosofiją.Pagrindiniai žodžiai: politinė teologija, teisės sąvokų sociologija, politiškumas, katalikų politinė filosofijaCarl Schmitt’s Political Theology: The Status ProblemLinas Jokubaitis AbstractThe aim of the article is the analysis of the status of Carl Schmitt’s political theology. It is argued that this conception can not be understood as a sociology of juristic concepts as it was described by its author. Today many interpretators attempt to explain political theology as a part of theology. This interpretation is deficient in some of its parts. Schmitt was developing a political theory which he called “political theology”. This project has to be understood as an attempt to use theological argumentations and insights in the discourse of political philosophy. Schmitt’s attempt to create a synthesis of theology and philosophy for the study of politics is similar to the aims of reactionary XIX century Catholic political philosophy of Joseph de Maistre, Louis de Bonald and Juan Donoso Cortes.Keywords: political theology, sociology of juristic concepts, Catholic political philosophy.;
7
Pruskus, Valdas. "Politinių paslaugų marketingas." Problemos 53 (September 29, 2014): 75–89. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1998.53.6909.
Full textAbstract:
Straipsnyje politines paslaugas bandoma traktuoti kaip marketingo objektą, siekiama išryškinti politinių paslaugų produkto ypatumus ir jo gyvavimo raišką politinių paslaugų rinkoje. Politinė veikla iš esmės yra paslauga, kurią politikas ar politinė organizacija teikia visuomenei. Šios paslaugos negalima kaupti, ji yra reliatyviai fiksuota, ją sudaro mažiausiai dvi paslaugos: tam tikros informacijos suteikimas skirtingų interesų individų grupėms, siekiant išgryninti ir aiškiai įvardyti esamus nesutarimus, ir problemos sprendimo alternatyvų pasiūlymas. Pateikiamos atskirus marketingo komplekso elementus sudarančios sprendimų grupės. Aptariami politiko teikiamų paslaugų ir pagamintos prekės-sterosistemos skirtumai. Politinės paslaugos (produkto) gyvavimo ciklas – tai laikotarpis nuo produkto atsiradimo politinių paslaugų rinkoje iki jo sunykimo. Šiame cikle skiriamos penkios stadijos: kūrimo, įgyvendinimo, auginimo, brandos ir smukimo. Politinės organizacijos (politikai), kurie per lėtai prisitaiko prie pakitusio politinių paslaugų vartotojų (rinkėjų) skonio ir nereaguoja į jų kintančius poreikius, yra pasmerkti nykti ir dažnai žlugti.
8
Bartninkas, Vilius. "Valstybė nepanaši į avilį: Platono Valstybininko savarankiškumas." Problemos 86 (January 1, 2014): 127–38. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2014.0.3949.
Full textAbstract:
Šiame darbe Platono dialogas Valstybininkas analizuojamas filosofinio vientisumo ir savarankiškumo prieiga. Tokia prieiga yra aktuali atsižvelgiant į tradicinių Platono interpretavimo būdų, evoliucinio ir unitarinio metodų, keliamą problemą. Abu metodai Valstybininką interpretuoja didžiųjų Platono politinių dialogų, Valstybės ir Įstatymų, fone, taip trukdydami atskleisti vidinį dialogo teorinį nuoseklumą. Todėl straipsnyje renkamasi tirti pagrindines dialogo politines temas – konfliktą, valstybininkystę bei politinį žinojimą – ir šių temų ryšius. Aptariant politiškumo atsiradimą, jo svarbą konceptualizuojant politinę veiklą ir nurodant struktūrinius valstybininkystės elementus, straipsnyje teigiama, kad dialoge glūdi nuosekli ir vidujai baigta politinė teorija.
9
Novak, Bogomir. "Vloga znanja v politični resocializaciji odraslih." Andragoška spoznanja 2, no. 2 (December 1, 1996): 10–16. http://dx.doi.org/10.4312/as.2.2.10-16.
Full textAbstract:
V prispevku utemeljujem tezo o dvosmiselni naravi znanja in (politične) socializacije, nato analiziram šolsko znanje in nazadnje socializacijske dileme v novih razmerah. V prehodnem obdobju se odrasli politično resocializirajo za politični sistem nove demokracije v neodvisni državi Sloveniji. Razdvojeni so med nostalgijo po preteklosti in nujnostjo (aktivnega) prilagajanja v sedanjosti. Naša politična kultura je nizka tudi zato, ker znanje v socializmu ni bilo vrednota. Demokratična politična kultura šele nastaja. Znanje, ki ga osvajamo s socialnim učenjem in z logičnim, kritičnim mišljenjem, ima dvojno strukturo: ponavljanje in kreativnost, znanje za obvladovanje zunanjega sveta in empatično, odnosno znanje za obvladovanje notranjega psihosocialnega sveta, razkosano in celovito. Odra sli, ki so vključeni v proces vseživljenjskega izobraževanja, kompenzirajo pomanjkljivosti šolske ga znanja s prisvajanjem sodobnega in se tako resocializirajo za izpolnjevanje zapletenih nalog posocialističnega prehoda.
10
Čuček, Filip. "Pregled slovenskih političnih taborov pred nastankom modernih političnih strank." Contributions to Contemporary History 57, no. 1 (May 30, 2017): 9–24. http://dx.doi.org/10.51663/pnz.57.1.01.
Full textAbstract:
V razpravi avtor obravnava organizacijo slovenskih političnih taborov v drugi polovici 19. stoletja, v času, ki še ni poznal moderne politične »infrastrukture« oziroma klasičnega strankarstva. V letih marčne revolucije se je politika osredinila v deželnih zborih in v državnem zboru, na drugi strani pa tudi v časnikih in časopisih. Po obnovi ustavnega življenja sta se v slovenski politiki izoblikovala dva politična tabora: tabor, ki je zagovarjal previdno politiko državnih poslancev (staroslovenci), in tabor opozicije (mladoslovenci), ki se je zavzemal za odločno nacionalno politiko po češkem zgledu. Glavni politični centri so bili poleg deželnih zborov (in po letu 1873 državnega zbora) časopisi (in društva). Kljub načelni slogi so v ozadju vseskozi tlela politična nesoglasja. Dokončno ločitev duhov je leta 1888 z Rimskim katolikom dosegel Anton Mahnič, profesor bogoslovja v Gorici. Januarja 1890 je bilo v Ljubljani ustanovljeno Katoliško politično društvo, liberalci pa so februarja 1891 ustanovili Slovensko društvo. V drugih deželah s slovenskim prebivalstvom je bila pluralizacija političnega prostora nekoliko kasnejša ali pa do nje sploh ni prišlo.
11
Pruskus, Valdas. "Politinės paslaugos teikimas ir rėmimas." Problemos 55 (September 29, 2014): 32–40. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1999.55.6871.
Full textAbstract:
Politines paslaugas vartotojams (rinkėjams) teikia politinės organizacijos ir pavieniai politikai. Jas realizuojant dalyvauja ir tarpininkai. Pagrindinis tarpininkas tarp politinės paslaugos ir vartotojo yra politinis agentas – tai politinės organizacijos funkcionierius arba politiko patarėjas. Politinės paslaugos vartotojui gali būti teikiamos įvairiais lygiais (kanalais). Analizuojami trys pateikimo kanalai (lygiai): pirmas – politinės paslaugos nuliniu kanalu (lygiu), arba tiesioginis marketingas. Jam būdingas tiesioginis ryšys tarp politinių paslaugų gamintojų ir vartotojų. Antras lygis – vienas tarpininkas tarp paslaugų gamintojo ir vartotojo; tarpininko vaidmenį čia atlieka politinis agentas (politinis funkcionierius). Šio kanalo privalumai: profesinė pagalba; didėja politinių paslaugų gamintojų (politikų) pajėgumas. Trečias lygis – du tarpininkai: partinis agentas (funkcionierius) ir specialus tarpininkas. Potencialus vartotojas (rinkėjas) gali nuspręsti pirkti paslaugą (t. y. palaikyti politiko projektą ar ne) tik tada, kai turi apie ją pakankamai žinių. Ši informacija perduodama taikant marketingo komplekso elementą – rėmimą. Pardavimas – galutinis marketingo taškas, jo strategijos patikrinimas.
12
Pruskus, Valdas. "Politinių paslaugų kaina." Problemos 54 (September 29, 2014): 92–98. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.1998.54.6891.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojama politinės paslaugos kaina, kuri apibrėžiama kaip politinės paslaugos vertės išraiška, apimanti penkias dimensijas: finansinę, ekonominę, socialinę, politinę ir psichologinę. Politinės paslaugos kaina yra sudėtinė ir dėl to nepasižymi griežtu apibrėžtumu, nes konkrečiu atveju jos sudedamosios dalys turi skirtingą reikšmę, be to, politinės paslaugos kainai turi įtakos ir politinės paslaugos rūšis. Skiriamos dvi jos rūšys: visuomeninės paslaugos, orientuotos į visą visuomenę ir apimančios visų jos sluoksnių interesus; antra – segmentinės paslaugos, orientuotos į tam tikrą socialinę ar profesinę grupę ir apimančią daugiausia tik jos interesus. Nustatant politinės paslaugos kainą, būtina atlikti šiuos veiksmus: susieti politinę paslaugą su iškeltu tikslu; nustatyti politinės paslaugos paklausą; suderinti politinės paslaugos kainą su kokybe; apskaičiuoti politinės paslaugos gamybos ir teikimo išlaidas; ištirti konkurentus; nustatyti politinės paslaugos galutinę kainą. Politikai (politinės organizacijos), nustatydami ir siūlydami visuomenei politines paslaugas ir jų kainą, turėtų pasiremti psichologų, sociologų, ekonomistų, teisininkų rekomendacijomis.
13
Šuminas, Andrius. "Politinė komunikacija socialinių tinklų svetainėse." Informacijos mokslai 51 (January 1, 2009): 24–36. http://dx.doi.org/10.15388/im.2009.0.3208.
Full textAbstract:
Internetas suteikia naujų galimybių politinės komunikacijos vyksmui, gerokai išplečia tradicines komunikacijos ribas. Kasdien populiarėjančios socialinių tinklų svetainės užima svarbią vietą daugelio žmonių gyvenime, todėl politikai ir partijos stengiasi jas išnaudoti kaip dar vieną politinės komunikacijos įrankį. Šis straipsnis skiriamas socialinių tinklų svetainių naudojimo politinėje komunikacijoje galimybių analizei. Jame detaliai aptariami socialinių tinklų svetainių veikimo principai ir kategorijos, pateikiamos jų populiarumo priežastys, glaustai pristatomos pasaulyje ir Lietuvoje daugiausia vartotojų turinčios socialinių tinklų svetainės. Straipsnyje nagrinėjamos naujos politinės informacijos sklaidos galimybės, aptariamos dėl virtualių socialinių tinklų atsiradusios politinės komunikacijos segmentacijos ir personalizacijos prielaidos. Taip pat pristatomas Lietuvos politikų komunikacijos socialinių tinklų svetainėse tyrimas, atskleidžiantis internetinių socialinių tinklų naudojimo aspektus rinkimų ir nuolatinėje politinėje komunikacijoje.Pagrindiniai žodžiai: socialinių tinklų svetainės, virtualūs socialiniai tinklai, politinė komunikacija, internetas ir politika, Facebook.Political communication on social networking websitesAndrius Šuminas SummaryThe Internet brings new possibilities to political communication and substantially expands traditional communication borders. Social networking websites, getting more and more popular every day, hold a prominent place in the lives of a large number of people. That is why politicians and parties are trying to use these websites as an additional tool of political communication. This article is dedicated to the analysis of possibilities of the use of social networking websites for political communication. It discusses detailed operation principles and categories of social networks, defines the reasons of their popularity and shortly presents social networking websites with the largest number of users in Lithuania and worldwide.The article explores in detail new possibilities for a spread of political information, speaks about the new ways of segmentation and personalization of political communication, created by virtual social networks. A research of Lithuanian politicians’ communication using social networking sites is also presented. The research shows how politicians use social networking websites for election and continuous political communication.Key words: social networking websites, online social networks, political communication, Internet and politics, Facebook.
14
Jokubaitis, Alvydas, and Linas Jokubaitis. "Liberalizmas kaip kultūros filosofija." Problemos 93 (October 22, 2018): 102–13. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2018.93.11755.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Liberalai neturi tik jiems būdingos politikos sampratos, nes privalo siūlyti ir neliberalams priimtiną politinio teisingumo sampratą. Be šito jie nepateisintų liberalų vardo. Liberalų politinė koncepcija nėra vien tik jų tapatumo pagrindas. Moralės požiūriu jie taip pat neturi tik savo koncepcijos. Apie moralinius dalykus liberalai kalba remdamiesi ta pačia politinio teisingumo matrica. Tai sukuria paradoksą. Politinis liberalų tapatumas nukreipia į moralę, o ši – į politiką. Straipsnio tikslas – paaiškinti šį paradoksą. Siekiama įrodyti, kad politinis liberalizmas yra kultūros filosofija. Neturėdami savo politikos ir moralės sampratos, liberalai gina tam tikrą požiūrį į kultūrą. Jų politinė filosofija yra kultūros filosofijos dalis. Šis dalykas įrodinėjamas naudojant alternatyvą Rawlso pirminės pozicijos koncepcijai – paskutinės pozicijos idėją.
15
Vaičekauskienė, Giedrė. "Politinio lyderio retorika: nuo senovinės agoros iki elektroninės demokratijos." Informacijos mokslai 81 (September 4, 2018): 146–62. http://dx.doi.org/10.15388/im.2018.0.11946.
Full textAbstract:
[straipsnis, santrauka, reikšminiai žodžiai lietuvių kalba; santrauka ir reikšminiai žodžiai anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama politinė lyderystė, kuri kaip vieną iš įrankių elektoratui paveikti naudoja retoriką. Retorika reiškia derybų komunikaciją tarp skirtingų individų ieškant bendro sutarimo. Šiame teoriniame diskurse apmąstomi klasikinės retorikos, įsitvirtinusios Atėnų demokratijos pilietiškumo praktikoje, bruožai, apeliuojama į jos sugrįžimą, identifikuojamos naujos politinės komunikacijos eros – elektroninės demokratijos – ypatybės, kurios galingai transformuoja visuomenės išrinktųjų ir atstovaujamųjų santykius, kalbą. Šiuolaikinėje virtualioje agoroje politinis lyderis tiesiogiai informuoja savo rinkėją, interneto galimybės jam suteikia platų komunikacinių priemonių arsenalą rinkėjui paveikti. Naujosios medijos kuria naują politiką ir naują politinę kalbą, kuri tampa tyrėjų susidomėjimo objektu. Elektroninėje agoroje gausu komunikacinio triukšmo, vyrauja fragmentuota, išbarstyta, iš paskos slenkanti (angl. „tag cloud“) retorika. Šio straipsnio tikslas – nustatyti politinio lyderio retorikos vaidmenį demokratiniame svarstyme nuo senovinės agoros iki elektroninės demokratijos.
16
Bielskienė, Jolanta. "„Profesionalaus“ pilietinio dalyvavimo įtaka demokratijos deficitui." Sociologija. Mintis ir veiksmas 38, no. 1 (January 3, 2017): 51. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2016.1.10309.
Full textAbstract:
Straipsnyje siekiama aptarti, kaip kinta politinis dalyvavimas, kai jo šerdis yra ne sušaukimo galią turintis politinis solidarumas, o dėl neoliberalios viešosios politikos įtakos atsiradusi „čekio išrašymo“ politinė kultūra. Joje „profesionalūs“ samdomi pilietiniai aktyvistai perima grass roots aktyvistų praktikas. Politinis solidarumas, kaip vienas iš trijų pamatinių demokratijos elementų (kartu su laisve ir lygybe), per daugiau kaip trisdešimt neoliberalizmo vyravimo metų buvo palaipsniui pakeistas vadybinėmis technikomis grįstu pilietiniu dalyvavimu, padidinusiu demokratijos deficitą.
17
Vasiliauskaitė, Nida. "RACIONALUMO IR TEISINGUMO SĄJUNGOS PROBLEMA JOHNO RAWLSO „POLITINIAME LIBERALIZME”." Problemos 82 (January 1, 2012): 126–38. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2012.0.731.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojamos Johno Rawlso pastangos sukurti „politinės, bet ne metafizinės“ tvarkos modelį, kuris tenkintų specifiškai apibrėžtus „racionalumo“ bei „teisingumo“ kriterijus, ir išryškinamas šio modelio vidinis prieštaringumas. Parodoma, kokie problemiški yra pagrindiniai „politinio liberalizmo“ konstravimo įrankiai – politikos / moralės ir protingumo / racionalumo perskyros – ir teigiama, jog koncepcijos nenuoseklumų priežastis yra principinė, ji glūdi pačiame Rawlso sumanyme susieti, bet nesutapatinti du autonomiškus ir heterogeniškus normatyvumo šaltinius; o atsisakius kurio nors vieno „politinis liberalizmas“ apskritai suirtų.Pagrindiniai žodžiai: racionalumas, teisingumas, neutralumas, politinis liberalizmas, fundamentizmas.The Problem of Combining Rationality with Justice in John Rawls’ “Political Liberalism”Nida VasiliauskaitėSummaryThe article deals with Rawlsian attempts to offer a theoretical model for universal “political, not metaphysical” order, based on the ideas of rationality and justice specifically defined. My point is to reveal the inner inconsistency in the very notion of political liberalism showing that its fundamental presuppositions – the distinctions of politics / morals and reasonable / rational – are flawed. Which means that as a project built on two distinct in kind sources of normativity trying to “make them one” without damaging their logical autonomy, political liberalism is deemed to generate inconsistencies and cannot be saved by any “cosmetic changes”.Keywords: rationality, justice, neutrality, political liberalism, fundamentism.
18
Pilotta, Joe. "Demokratijos kontekstualizacija ir socialinio tyrimo praktika." Sociologija. Mintis ir veiksmas 14 (December 28, 2004): 11–20. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2004.2.5958.
Full textAbstract:
Straipsnyje nagrinėjama demokratinės žinojimo visuomenės koncepcija, kuri remiasi metodologinėmis fenomenologinės sociologijos pirmtako Alfredo Schützo prielaidomis, kad kiekvienas mūsų esti 1) kasdienybės pasaulio praeivis, 2) ekspertas ir 3) gerai informuotas pilietis.Socialinio veiksmo metodologijos požiūriu, dialogas yra hermeneutinio interpretacinio supratimo raiška, apibrėžiama pagal dalies-visumos santykį. Hermeneutinis principas rodo, kad socialiniai mokslai remiasi ikiinterpretuotu, ikireflektyviu, ikiteoriniu gyvenamojo pasaulio pagrindu. Kitaip tariant, savaime suprantamos prasmės atsargos, susidedančios iš kasdienio socialinio ir kultūros patyrimo, ir yra toji sąlyga, kuri leidþia kalbėti apie teorinį žinojimą apie patyrimą. Dėl šios priežasties socialinis mokslinis žinojimas yra reflektyvus. Jis priklauso nuo ikisupratimo ar interpretacijos – nuo savo paties egzistavimo sąlygų supratimo.Svarbus politinio autonomiškumo principas – dialogas – esti nuoroda ne į kažką, bet su kažkuo. Tai rodo domėjimąsi kitu. Metodologinėje dialogo koncepcijoje, kuri remiasi bendruomenės supratimu, socialinis patyrimas nagrinėjamas kaip santykis tarp individualios savimonės, kito ir pasaulio. Dialogiškas interpretacijos pobūdis nėra tik nuorodą į kitą. Tai – žiūrėjimas su kitu. Tai – vieta, kur interpretacinis supratimas susiejamas su bendruomenės „metodologija“. Paskiro žmogaus žinojimas yra kolektyvinio teisėtumo, bet ne privataus tyrimo rezultatas. Šį žinojimą įgyjame šeimose, mokyklose, bendruomenėse; skaitydami knygas, laikraščius, žiūrėdami televiziją ir naršydami internete.Siekdami išsaugoti ir stiprinti gerai informuoto pilietiškumo sąlygas, turime kurti tarpinius – viešojo švietimo, žurnalistinio etoso, sutartinės demokratijos – institutus, kurių paskirtis yra bendrasis pilietinis gėris, kuriamas bendromis pastangomis. Šiuo požiūriu politinė žurnalistika ir komunikacija yra pirminės sąlygos, leidžiančios išsaugoti ir tęsti politinės (t.y. demokratinės) visuomenės principus.Reikia skirti, viena vertus, politinę komunikaciją ir, kita vertus, socialinę bei individualiąją veiklą. Pastaroji susijusi su interesais. Kad ji taptų politine ir demokratine, jai stinga autonomijos. Politinė komunikacija – veikla, kuri vadovaujasi autonomiška viešąja diskusija, - atsako už padarytus sprendimus. Šiuo požiūriu privatūs interesai, kurių motyvacija yra iracionali, slepia arba naikina racionalią ir laisvą viešąją diskusiją. O tokia diskusija neturi būti supaprastinta. Be to, ji neturi vengti prieštaravimų. Tai, ko reikia vengti, yra paviršutiniškas požiūris, dažnai pateikiamas kaip „objektyvus“. Paprastai manoma: jeigu pateikiami du priešingi požiūriai, tai „problema“ jau yra suformuluota. Tačiau rimtas dialogas reikalauja kruopščiai išnagrinėti dalyką dar prieš pateikiant vadinamuosius „skirtingus požiūrius“. Paprastas požiūrių pateikimas negali būti esminė žinojimo sąlyga.Griežtai kalbant, politika turi vieną pagrindinį uždavinį – atvirą sritį, kur kiekvienas bendruomenės narys dalyvauja spręsdamas viešuosius klausimus. Tokia laikysena rodo, kad visi bendruomenės nariai yra vienodai įsipareigoję dalyvauti viešuose politiniuose svarstymuose. Tai – pastangos rūpintis politikos etosu, t.y. politiniu būdu, kuris išsaugo ir stiprina viešosios srities galimybę. Kaip tik todėl politinė-žurnalistinė komunikacija, kaip demokratijos etoso dalis, turi suprasti perskyrą tarp viešosios ir privačiosios sričių ir domėtis, ar politinio pobūdžio teiginiai yra susiję su viešaisiais rūpesčiais. Demokratinės politinės žurnalistikos paskirtis – informuoti bendruomenę apie maskuojančią politinio teatro veiklą, jo nemokšiškumą ir sprendimų stygių. Tokia sritis nėra natūrali arba socialinė. Tai – autonomiška politinė sritis.
19
Merkinaitė, Simona. "POLITINĖ VAIZDUOTĖS REIKŠMĖ." Politologija 62, no. 2 (January 1, 2015): 124–49. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2011.2.8277.
Full textAbstract:
Galima skirti du požiūrius į vaizduotės ir politikos santykį. Pirmas remiasi prielaida, jog vaizduotė politiką pakeičia fantazijomis, iliuzijomis, todėl siekia atskirti politinę tikrovę nuo vaizduotės. Antras požiūris apskritai neigia tikrovės ir įsivaizdavimo skirtį. Šį požiūrį galima paaiškinti tuo, kad kinta pats tikrovės statusas, o riba tarp to, kas realu, ir to, kas įsivaizduota, nyksta. Abu požiūriai turi rimtų trūkumų. Pirmasis nemato daugelio politiką veikiančių dalykų, kaip antai tikėjimas, prietarai, mitologija, pagaliau nepakankamai atsižvelgia į tai, kad politika sudaryta iš daugelio objektyviai neapčiuopiamų, ne empirinių dalykų. Antrasis, palenkdamas politinę tikrovę įsivaizdavimo veiksmui, neleidžia skirti fantazijų nuo realias politines pasekmes turinčių vaizduotės esinių ir galiausiai politiką paverčia spektakliu ar žaidimu. Straipsnio tikslas – konceptualizuoti politikos ir vaizduotės santykį. Skiriamos trys vaizduotės savybės, kurios taikomos politiniam pasauliui siekiant atskleisti vaizduotės prasmę politikos supratimui.
20
Igboin, Benson Ohihon. "PLAYING GOD IN NIGERIAN POLITICAL EXPERIENCE: TOWARDS A CHRISTIAN RESPONSIBILITY / DIEVO VAIDMUO NIGERIJOS POLITINIUOSE POTYRIUOSE: LINK KRIKŠČIONIŠKOSIOS ATSAKOMYBĖS." CREATIVITY STUDIES 6, no. 2 (January 3, 2014): 149–58. http://dx.doi.org/10.3846/20297475.2013.773573.
Full textAbstract:
The Nigerian universe is a religious one; all phenomena and experiences are apparently explained in the supernatural. It is in this sense that religion and politics are inseparable, though ambidextrous. In this sense, the theoretical or constitutional separation thesis differs from the apodictic demonstrative reality. The latter form of this relationship attributes all events to acts of God, whether good or evil, but more evil than good. The act, will or grace of God (Insha'Allah) in the Nigerian political experience, in the assessment of Christian principles, calls for an evaluation of the political and politicians' recourse to God in the face of anti-God and anti-people display of political power. It is the argument of this paper that God is an alibi in Nigerian political development, thus making the political system to play God. Through the gristmill of critical analysis, it is argued that Christian eligible voters in a democracy bear crucial responsibility of not only correctly and critically, in a contextual manner, interpreting the scriptures, but also going beyond prayer for leadership, which source and ascendancy to power is questionable and illegitimate. The Christian responsibility must therefore be comprehensive, authentic and pragmatic. Santrauka Nigerijos pasaulis yra religinis: visi reiškiniai ir potyriai akivaizdžiai aiškinami antgamtiškumu. Šia prasme religija ir politika yra neatskiriamos, tačiau dviveidės. Tad teorinio ar konstitucinio atsidalijimo tezė skiriasi nuo apodiktinės akivaizdžios realybės. Pastaroji šio santykio forma visus įvykius priskiria Dievo veiklai, – tiek gėrį, tiek ir blogį, tačiau labiau blogį nei gėrį. Išanalizavus krikščionybės principus, Nigerijos politiniame gyvenime Dievo (Insha'Allah) veikla, valia ar malonė antdievo bei antžmoniu, demonstruojančių politinę galią, akivaizdoje kviečia įvertinti politikos ir politikų atsigręžima į Dievą. Šiame straipsnyje argumentuojama, kad Dievas yra Nigerijos politinės raidos alibi, verčiantis politinę sistemą vaidinti Dievą. Pasitelkiant griežtą kritinę analizę, įrodinėjama, kad tinkami rinkėjai demokratijos sąlygomis yra atsakingi ne tik korektiškai ir kritiškai, kontekstualiu būdu interpretuodami šventuosius raštus, bet taip pat ir dėl vadovavimo, kurio šaltinis ir įtaka valdžiai yra abejotini ir neteisėti. Todėl krikščioniškoji atsakomybė turi būti visapusė, autentiška ir pragmatiška.
21
Palonen, Kari. "Four aspects of politics in Max Weber’s Politik als Beruf." Journal of Classical Sociology 19, no. 4 (May 30, 2019): 331–45. http://dx.doi.org/10.1177/1468795x19851343.
Full textAbstract:
The article offers a rereading of Weber’s Politik als Beruf as a conceptualisation of politics contingent and controversial activity in terms of the four aspects of politics: politicisation, polity, politicking and policy. Weber discusses politics as a concept abstracted from its content. All four aspects can be found in his exposition of the concept. Weber mentions first policy as the direction of politics and demarcates his focus on the state-type polities. Then, he presents the formula on politics as striving for power, consisting of chances to politicise its distinct shares, and discusses historical types of professional politicians and their styles of politicking. Weber illustrates the opposition between independent politicking and its result as a policy that the officials must execute. His triad passion for a cause, sense of responsibility and detached judgement among politicians correspond to the references to politicking, polity and politicisation, whereas the ethic of responsibility refers to situational politicking, but the ethic of conviction to a strict policy, which in some cases contains chances to politicise the situation. Weber’s final metaphor of politics as slow and patient drilling of hard board can be read in a way containing all the four aspects of politics.
22
Zaremba, Aurimas. "AR EGZISTUOJA RADIKALI DEŠINĖ LIETUVOJE?" Politologija 71, no. 3 (January 1, 2013): 46–77. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2013.3.1732.
Full textAbstract:
Straipsnyje nagrinėjama politinė radikali dešinė Lietuvoje. Aptarus radikalios dešinės apibrėžimo problematiką, ideologines ir programines nuostatas, yra atliekamas Lietuvos politikos ekspertų interviu tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti politinės radikalios dešinės padėtį ir atsakyti į klausimą, ar egzistuoja radikali dešinė Lietuvoje? Apibendrinti tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad Lietuvoje nėra aiškių radikalios dešinės politinių partijų, tačiau yra politikų, kuriuos galima priskirti šiai politinei krypčiai, taip pat partijų, kurios savo veikloje naudoja radikalios dešinės idėjas, retoriką ir simbolius. Tolesnis radikalios dešinės likimas Lietuvoje priklausys nuo valstybės ekonominės, socialinės ir politinės raidos ypatumų.
23
Jokubaitis, Alvydas. "Motiejaus Valančiaus veikla politikos filosofijos požiūriu." Problemos 85 (January 1, 2013): 7–17. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2014.0.2926.
Full textAbstract:
Straipsnio tikslas – politikos filosofijos požiūriu pažvelgti į Motiejaus Valančiaus veiklą. Pripažindami, kad Valančius sukūrė atskirą Lietuvos istorijos epochą, istorikai neatskleidė jos savitumą apibrėžiančio turinio. Šiam uždaviniui įgyvendinti gali padėti politikos filosofija. Remiantis istorikų atliktais tyrinėjimais, būtina rasti naujas Valančiaus veiklą aiškinančias sąvokas. Straipsnyje bandoma pagrįsti mintį, kad Valančiaus vadovaujama Žemaičių vyskupija buvo pirmoji moderniosios lietuvių tautos politinio gyvenimo forma, tarpinis darinys tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir tautinės valstybės. Valančius valdė politinę prasmę turėjusią instituciją ir sukūrė atskirą šalies politinės istorijos laikotarpį, kuriam gali būti pritaikyta interregnum sąvoka.
24
Gailiūnas, Egidijus. "GLOBALAUS DŽIHADISTINIO JUDĖJIMO POLITINĖ PROGRAMA: TARP SVAJONIŲ IR REALYBĖS." Politologija 59, no. 3 (January 1, 2015): 97–128. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2010.3.8300.
Full textAbstract:
Straipsnyje kalbama apie globalų džihadistinį judėjimą, jo politinę programą ir šios programos įgyvendinimą. Tikslas – išsiaiškinti, kaip sėkmingai globalaus džihadistinio judėjimo politinė programa yra realizuojama praktikoje. Straipsnyje parodoma, kad pagrindiniai šio judėjimo politinės programos tikslai tebėra politinių deklaracijų lygio. Nepaisant to, pripažįstama, kad bent jau teorines galimybes įgyvendinti savo tikslus džihadistai kol kas tebeturi.
25
Dumbliauskas, Vytautas. "POLITIKŲ IR BIUROKRATŲ SĄVEIKA: KAS DOMINUOJA?" Politologija 63, no. 3 (January 1, 2015): 117–44. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2011.3.8269.
Full textAbstract:
Straipsnyje bandoma atsakyti į klausimą, kodėl šiuolaikiniai tyrinėtojai laikosi priešingų normatyvinių požiūrių į tai, kas ką turi kontroliuoti – politikai biurokratus ar biurokratai politikus. Atsakymas grindžiamas politikų ir biurokratų tarpusavio kova dėl viešosios politikos kontrolės. Šioje kovoje dominuoja tai vieni, tai kiti, nes dominavimas yra kintantis, priklauso nuo įvairių veiksnių. Tyrinėtojai, įžvelgiantys valstybės tarnybos dominavimą, pabrėžia būtinybę politiškai kontroliuoti biurokratiją, o įžvelgiantieji politikų dominavimą, biurokratijoje mato jėgą, galinčią neleisti politikams piktnaudžiauti galia.
26
Balčytienė, Auksė, and Aušra Vinciūnienė. "Politinės komunikacijos kultūra su europietišku potepiu: Briuselio atvejis." Sociologija. Mintis ir veiksmas 23 (April 4, 2015): 71–85. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2008.3.6070.
Full textAbstract:
Straipsnyje, remiantis nauju požiūriu, analizuojami Europos Komisijos finansuoto 6 BP tarptautinio mokslinio projekto „Adekvati informacijos vadyba“ (Adequate Information Management: (AIM) [2004-2007]) rezultatai. Tyrimo, kurį atliko mokslininkai iš vienuolikos Europos šalių, tikslas buvo atskleisti ES politinės komunikacijos specifiką bei europinių naujienų vadybos procesus, kurie lemia ES aktualijų – informacijos atrankos, analizės, naujienų redagavimo ir paskelbimo – pateikimą Europos žiniasklaidoje. Pagrindinis šio straipsnio analizės dalykas – Briuselio politinės komunikacijos kultūra, kitaip tariant, santykis tarp įvairų šalių korespondentų Briuselyje ir politikos veikėjų (politinės informacijos šaltinių). Analizuojant kokybinių interviu su korespondentais Briuselyje duomenis ieškoma panašumų tarp skirtingų šalių komunikacinių kultūrų, žurnalistinio darbo principų. Visa tai rodo, kad politinė komunikacija Briuselyje yra unikalus ir įdomus atvejis tolesniems tyrimams. Žurnalistams sukuriamos unikalios sąlygos pažinti ir dirbti skirtingų žurnalistinių ir politinės komunikacijos kultūrų kontekste. O mokslininkams – tai iššūkis, skatinantis kelti klausimus, susijusius su naujomis komunikacijos formomis.
27
Zirgulis, Aras, and Mantas Eitulis. "Public Spending: The Effect of Political Fragmentation." Socialiniai tyrimai 1, no. 39 (January 11, 2017): 37. http://dx.doi.org/10.21277/sc.v1i39.75.
Full textAbstract:
Ekonominio nuosmukio, prasidėjusio 2007–2008 m., metu daugelis Europos šalių įklimpo į užburtą valstybių įsiskolinimo krizę. 2010 m. tokių šalių kaip Airija, Italija, Ispanija, Portugalija ar Graikija įsiskolinimas ženkliai viršijo kiekvienos iš jų metines bendrųjų vidaus produktų vertes. Pasiskolinti pinigai buvo netinkamai investuoti ir todėl nedavė pakankamos naudos, kad būtų galima padengti palūkanas – dėl to reikėjo vis daugiau lėšų esamiems ir naujiems įsiskolinimams apmokėti. Būtent todėl daugelis ekonomistų įtikėjo, jog šitokia situacija susidarė dėl neatsakingo valdžios organų išlaidavimo prieškriziniu ir pokriziniu laikotarpiais. Siekiant suvaldyti blogėjančią ekonominę situaciją, Europos Sąjungos (ES) šalyse prasidėjo diskusija dėl nepriklausomos fiskalinės politikos svarbos ir efektyvumo. ES šalys savanoriškai sugriežtino bendrąsias taisykles (pvz., „Euro Plius“ paktas), siekdamos įdiegti griežtesnius prevencinius mechanizmus ir labiau sustiprinti tarpusavio fiskalinį koordinavimą.Daugelyje ankstesnių akademinių darbų, analizuojančių fiskalinę politiką, buvo tiriama, kaip skirtingi politiniai kintamieji gali paveikti valdžios išlaidas. Bene daugiausia dėmesio iš minėtų tyrimų sulaukė politinio susiskaldymo svarba, tačiau būtina pastebėti, kad nemažai tyrimų yra pasenę, nė vienas iš jų į savo analizę nebandė įtraukti pinigų politikos aspekto. Būtent todėl šiame straipsnyje analizuojamas politinės fragmentacijos poveikis centrinės valdžios sektoriaus išlaidoms, atsižvelgiant į nepriklausomos pinigų politikos įtaką kiekvienoje ES šalyje. Kadangi tema yra pakankamai plati, politinė fragmentacija, kitaip – politinis susiskaldymas, apibrėžiama dvejopai: i) kaip vyriausybėje esančių ministrų, valdančių atskirų ministerijų biudžetus, skaičius, ii) valdančiojoje koalicijoje esančių politinių partijų skaičius. Teorija remiasi prielaida, jog labiau susiskaldžiusios vyriausybės ir didesnės valdančiosios koalicijos patiria daugiau sunkumų, norėdamos pasiekti bendrą susitarimą dėl biudžeto paskirstymo, lemiantį biudžeto išsipūtimą ir atitinkamai didesnes išlaidas, nes kiekvienas ministras gali derėtis dėl didesnių lėšų, skirtų savosios ministerijos veiklos vykdymui, o partijos valdančiojoje koalicijoje daryti tam įtaką. Atskiri ministrai turi atsakyti tik už dalį bendrų vyriausybės išlaidų, todėl visuomet siekia naudos sau kitų ministrų kabinetų sąskaita. Vyriausybės, kurių ministerijos savo biudžetus tvarkosi individualiai, yra linkusios išleisti daugiau, lyginant su tomis vyriausybėmis, kurių ministerijos, skaičiuodamos savo metines išlaidas, tarpusavyje labiau bendradarbiauja.Nedera pamiršti ir pinigų (monetarinės) politikos svarbos, valdant šalies ekonomiką. Pinigų politiką vykdo centrinis šalies bankas per keletą pagrindinių mechanizmų: i) grynųjų pinigų kiekio apyvartoje kontroliavimą; ii) palūkanų normos kontroliavimą; iii) valiutos kurso kontroliavimą; iv) pinigų spausdinimą. Jei valdžia yra linkusi skolintis pinigų rinkoje ir išlaidauti, centrinis šalies bankas gali atitinkamai pasirinkti spausdinti daugiau pinigų ir taip finansuoti didėjančią valstybės skolą. Tačiau jei šalies centrinis bankas yra pakankamai nepriklausomas nuo valdžios įtakos, jis gali taikyti žemos infliacijos politiką ir, siekdamas išlaikyti ekonominį stabilumą, padidinti palūkanų normas, taip apribodamas valdžios galimybes skolintis pinigų ir išlaidauti. Kadangi šiuo metu Europoje yra 19 šalių, turinčių bendrą monetarinę politiką (euro zona), natūraliai kyla klausimas, ar Europos Centrinis Bankas (ECB) yra pajėgus suvaldyti kiekvienos šalies fiskalinę atsakomybę. Bendrojo turto teoretikai teigia, jog narystė pinigų sąjungoje padidina moralinę riziką dėl vyriausybės pinigų švaistymo, nes tokiu atveju yra sunkiau nubausti pavienius nebendradarbiaujančius bendrijos narius. Vis dėlto egzistuoja ir priešinga nuomonė, jog buvimas pinigų sąjungoje iš tiesų riboja neatsakingą vyriausybių išlaidavimą, nes ECB neadaptuoja bendrosios pinigų politikos pagal kiekvienos šalies narės ekonominę padėtį.Nors ankstesni tyrimai šia tema yra atskleidę tvirtų įrodymų apie egzistuojantį teigiamą ryšį tarp politinės fragmentacijos ir valdžios išlaidų, tačiau dabartinė šios srities literatūra turi tam tikrų trūkumų: i) tyrimai yra pagrįsti pasenusiomis imtimis; ii) jie retai atsižvelgia į skirtingų politinių kintamųjų tarpusavio sąveiką; iii), mūsų žiniomis, nė vienas ankstesnis tyrimas į savo analizę nėra įtraukęs monetarinės politikos aspekto.Atsižvelgiant į esamus dabartinių tyrimų trūkumus, atliekant tyrimą, buvo naudojamasi naujesniais duomenimis (1999–2011 m., 29 šalys) ir bandoma pagrįsti gana netradicinę idėją, kad nepriklausomos pinigų politikos nebuvimas šalyse, pvz., euro zonoje, mažina politinės fragmentacijos poveikį centrinės valdžios išlaidavimui. Tai yra vienas iš svarbiausių šio tyrimo aspektų.Naudojantis nauju empiriniu modeliu ir pritaikius momentų metodą, iš tyrimo paaiškėjo, jog pavieniai tradiciniai politinio susiskaldymo rodikliai, t. y. biudžetus valdančių ministrų skaičius ir valdančiojoje koalicijoje esančių partijų skaičius, neturi jokio poveikio centrinės valdžios išlaidavimui, skirtingai nei tvirtina ankstesnių akademinių tyrimų rezultatai. Didžiausią įtaką valdžios išlaidoms turi vyraujanti globali ir pačios šalies ekonominė padėtis. Nepavyko rasti jokio statistinio ryšio tarp nepriklausomos pinigų politikos ir fiskalinės disciplinos, t. y. išaiškėjo, kad centrinio banko politika neturi įtakos valdžios išlaidavimui. Vienintelis atvejis, kai politinė fragmentacija gali būti statistiškai reikšminga, yra ekonomikos augimo laikotarpiai: tuo metu politinės partijos, esančios valdančiojoje koalicijoje, gali sau leisti finansuoti daugiau net ir ne visada ekonomiškai naudingų projektų.
28
Jokubaitis, Alvydas, and Zenonas Norkus. "Socialinės gerovės koncepcijos ir pilietybės renta kaip viešosios politikos orientyrai." Sociologija. Mintis ir veiksmas 18 (November 29, 2006): 5–36. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2006.2.6015.
Full textAbstract:
Straipsnis pateikia pamatinių šiuolaikinės Lietuvos valstybės dokumentuose užfiksuotų socialinės gerovės idėjų ir viešosios politikos tikslų metateorinę analizę. Taikomi du metodai – teisinių ir politinių tekstų hermeneutinė-istorinė analizė ir racionalios rekonstrukcijos metodas, kurio priemonėmis siekiama identifikuoti šiuose tekstuose išreikštų normatyvinių ir vertybinių teiginių metateorinius pagrindus. Svarbiausiu iš šių tekstų laikoma Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucija, kuri traktuojama kaip visuomeninė sutartis, konstituojanti pačią Lietuvos politinę tautą. Identifikuojami trys LR Konstitucijoje užfiksuotų piliečio teisių sluoksniai – civilinės (arba pilietinės siaurąja prasme) teisės, politinės ir socialinės teisės, kurios yra traktuojamos kaip skirtingų Vakarų pasaulio politinės ir socialinės istorijos epochų, savo rezultatais pretenduojančių į universalią reikšmę, lokalus ir istoriškai kontingentiškas atspindys. Aptariamos ir lyginamos dvi alternatyvios – individualistinė ir holistinė – socialinės gerovės bei socialinės pažangos sampratos bei jos matavimo metodologijos, kurios gali atlikti LR Konstitucijos teksto filosofinės-sociologinės metateorijos vaidmenį. Tokiu pat būdu analizuojami LR politinių partijų ir LR Vyriausybės ilgalaikio strateginio planavimo dokumentai, o šios analizės pagrindu grindžiamas pasiūlymas LR nacionalinės politikos eurointegracijos ir globalizacijos procesų kontekste tikslu laikyti pilietybės rentos maksimizavimą. Pilietybės renta vadinami papildomi piliečių gyvenimo šansai, kuriuos užtikrina priklausomybė politinei tautai tos tautos turimų ir viešosios politikos priemonėmis galinčių būti pagausintais lyginamųjų pranašumų dėka.
29
Kazlauskas, Raimondas. "Carlas Schmittas ir politinės teologijos problema." Sociologija. Mintis ir veiksmas 28, no. 1 (July 25, 2011): 101–30. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2011.1.6118.
Full textAbstract:
Vakarų liberalizmas, laimėjęs kovą su fašizmu ir komunizmu, paskelbė „istorijos pabaigą“. Berlyno sienos ir Niujorko bokštų-dvynių griuvimas šią iliuziją supurtė iki pamatų. Carlas Schmittas, II Pasaulinį karą įvertinęs kaip Vestfalijos sistemos griūties pradžią, Vakarų tapatybės atnaujinimo priemone paskelbė politinę teologiją. Ši dar stoiko Panaitijo nukalta sąvoka nurodė esminę politikos bei kultūros fenomenų priklausomybę nuo religijos. Schmitto pateikta politinės teologijos versija parodė Vakarų civilizacijai realią išeitį iš krizės, bet pasirodė esanti nesuderinama su liberalizmo tolerancijos, politkorekcijos ir multikultūriškumo dogmomis.
30
Jokubaitis, Alvydas. "LIBERALIZMO FILOSOFIJOS PARADOKSAI." Problemos 90, no. 90 (November 4, 2016): 7. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2016.90.10131.
Full textAbstract:
Straipsnyje siekiama įrodyti, kad po Johno Rawlso Politinio liberalizmo pasirodymo būtina naujai pažvelgti į liberalizmo filosofijos tapatumą. Liberalai neturi savarankiškos moralės ir politikos filosofijos. Jų filosofinis tapatumas grindžiamas ne pozityvia doktrina, bet oponentų kritika. Norint suprasti liberalizmo filosofiją, reikia išsiaiškinti jos santykį su neliberaliomis doktrinomis. Liberalų moralės ir politikos filosofija priklauso nuo neliberalių pažiūrų kritikos. Liberalizmo filosofija susiduria su neįveikiamais paradoksais: 1) politinis liberalizmas sulygina liberalus ir neliberalus, taip neleisdamas užtikrinti liberalizmo politinės filosofijos išskirtinumo, 2) iš liberalų pripažįstamo moralinio individualizmo nebūtinai seka liberalizmo moralės filosofija, 3) liberalų moralės filosofija pasižymi esminiais trūkumais, kuriuos įmanoma įveikti tik remiantis neliberaliomis moralės filosofijomis, 4) savo idėjinį tapatumą liberalai gali užtikrinti tik pasitelkdami ideologiją, o ne filosofiją. Tai, kas vadinama liberalizmo filosofija, yra pilietinės religijos variantas.
31
Siburian, Togardo. "Melampaui Politisi, Menuju Negarawan: Refleksi Etis Kristiani." Societas Dei: Jurnal Agama dan Masyarakat 4, no. 1 (October 24, 2017): 64. http://dx.doi.org/10.33550/sd.v4i1.43.
Full textAbstract:
ABSTRACT: This article wants to study the possibility of principles of statemen for politician in these days. As we know, most politicians behave an conduct more as a handiman of politics, instead of a statemen (used to be called: politicos). Therefore Christian reflection on ethics became essential to comprehend the imbalance practice and concept that emerged. This studies is done from ethical perspective through library research. Out of the three things mentioned that make political issues today chaotic particularly is: 1) A detached politics from ethics, 2) political study today only focused on law and social studies, 3) and forget philosophical and historical perspective to the study. Based on the way of ethical politics today, we found a principles that enrich ecclesiastical mandate and transformation in society. KEYWORDS: political matters, ethics, politician, statemen, Christian, transformation, mandate, church.
32
Caturianas, Dovydas. "E. Husserlio egologinės sąmonės sampratos kritika E. Voegelino darbuose." Problemos 93 (October 22, 2018): 114–28. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2018.93.11756.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Nė viename iš savo darbų E. Voegelinas nėra detaliau susiejęs savo Husserlio fenomenologijos kritikos su vėliau išplėtota politine filosofija. Siekiant užpildyti šią spragą, straipsnyje aptariama Husserlio egologinės sąmonės koncepcijos kritika Voegelino esė rinkinyje „Anamnesis“ ir šios kritikos reikšmė jo brandžiajai politinei filosofijai, kurią geriausiai reprezentuoja „Naujojo politikos mokslo“ projektas. Remiantis šia analize teigiama, kad egologinės sąmonės kontekstų ribotumo įsisąmoninimas ir šio ribotumo peržengimas Voegelino filosofijoje reiškė pamatinę racionalaus klasikinio politikos mokslo sugrąžinimo sąlygą. Ne-objektinę, ne intencionalią (huserliškąja prasme) struktūrą turinčios patirtys ir jų eksplikacija Voegelino politinėje filosofijoje buvo tvarią visuomeninę ir politinę tvarką laiduojančių principų šaltinis, tuo pat metu suteikiantis galimybę įveikti vadinamąjį „vertybinį demonizmą“ socialiniuose moksluose.
33
Stoškus, Mindaugas. "LEO STRAUSSAS: ISTORIZMAS, POLITINĖ FILOSOFIJA IR POLITIKOS MOKSLAS." Problemos 83 (January 1, 2013): 96–106. http://dx.doi.org/10.15388/problemos.2013.0.830.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojamas Leo Strausso iškeltas istorizmo poveikis politinei filosofijai. Aptariamos istorizmo sąsajos su pozityvizmu, moderniąja politine filosofija. Aiškinamasi, kuo remdamasis istorizmas iš mokslinio diskurso eliminuoja pagrindines klasikinės politinės filosofijos problemas apie teisingumą, prigimtinę teisę ir geriausią režimą, svarstoma, kokį poveikį tai padarė visai politinei filosofijai. Straipsnyje analizuojama, kaip ir kokias istoristines nuostatas perėmė naujas politikos mokslas, kaip tai paveikė politikos mokslininkų požiūrį į filosofinę politinės tikrovės analizę. Nagrinėjamos Strausso idėjos apie istorizmo vidinius prieštaravimus, jo nesugebėjimą nuosekliai pagrįsti nei filosofinio mąstymo ribotumo, nei istoristinio požiūrio patikimumo. Iškeliama ir ginama mintis, jog politikos mokslas, perėmęs istoristines nuostatas, taip pat neišvengiamai įsivelia į prieštaravimus.Leo Strauss: Historicism, Political Philosophy, and Political ScienceMindaugas Stoškus SummaryThe aim of this article is to discuss the influence of historicism on political philosophy which was revealed by Leo Strauss. The paper deals with links between historicism, modern political philosophy, and political science. Reasons are explicated for historicist elimination from scientific discourse of the main problems of classical political philosophy: justice, natural right, best political regime. The paper discusses the main ideas of historicism, which political science absorbed, and Strauss`s exposed contradictions of historicism, its inability to prove consistently the narrowness of philosophical thinking or the reliability of historicist attitude. Political science also becomes self-contradictory as much as it uses historicist approach.
34
Savickaitė, Ieva Bieliauskienė, and Rolandas Tučas. "KAS LEMIA EUROPOS PARLAMENTO NARIŲ BALSAVIMĄ – NACIONALINIAI INTERESAI AR EP FRAKCIJOS LINIJA?" Politologija 84, no. 4 (January 20, 2017): 86. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2016.4.10360.
Full textAbstract:
Šiame straipsnyje nagrinėjami Europos Parlamento narių balsavimo rezultatai 2014–2015 m. ES ir Ukrainos bei ES ir Rusijos partnerystės klausimais siekiant įvertinti ES (geo)politinį susiskaldymą po Krymo aneksijos. ES parlamentarų (geo)politinis susiskaldymas vertinamas remiantis atnaujintu ES valstybių narių pozicijų Rusijos atžvilgiu indeksu, kuris palyginamas su EP narių iš skirtingų ES valstybių vardiniais balsavimo rezultatais. Balsavimas užsienio politikos klausimais pasižymi vieningumo stoka, kuri išreikšta regionine dimensija. Pagal tai galima vertinti, iš kurių valstybių EP narių balsavimas grįstas labiau nacionaliniais interesais, iš kurių – EP frakcijos linija.
35
Vinciūnienė, Aušra. "Europeizacija ir kintanti politinės komunikacijos kultūra Baltijos šalyse." Informacijos mokslai 59 (January 1, 2012): 37–54. http://dx.doi.org/10.15388/im.2012.0.3115.
Full textAbstract:
Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusių Europos Sąjungos (ES) politinės komunikacijos tyrimų centre atsidūrė mokslininkų pastangos atskleisti europeizacijos kontekste naujai išryškėjančius savitus sociokultūrinio konteksto nulemtus dalykus. Šiame straipsnyje, remiantis kokybinio tyrimo (atlikto 2006–2009 m.) rezultatais, analizuojami politinės komunikacijos europeizacijos procesai dviejose Baltijos šalyse (Lietuvoje ir Estijoje) – naujosiose ES narėse, jaunos demokratijos valstybėse, apie kurių kontekstą ir patirtis Europos moksliniame diskurse pernelyg mažai žinoma. Tyrimas parodė, kad Baltijos šalyse metams bėgant palaipsniui pradėjo formuotis ne tik tam tikra atskira europinės komunikacijos dimensija, bet ir savita kultūra: galima stebėti, kaip ji paveikė įprastas, nusistovėjusias politikos ir žiniasklaidos santykio praktikas, paskatino institucinės komunikacijos profesionalėjimą. Kita vertus, paaiškėjo, kad persiorientuoti prie labiau formalizuotos bei profesionalios ES politinės komunikacijos kultūros tapo dideliu iššūkiu abiem pusėms – tiek Lietuvos bei Estijos žurnalistams, tiek įvairių nacionalinių institucijų komunikacijos specialistams.Pagrindiniai žodžiai: europeizacija, ES komunikacijos politika, politikos ir žiniasklaidos santykis, politinės komunikacijos kultūra, Baltijos šalys.Europeanization and changing political communication culture in the Baltic statesAušra Vinciūnienė SummaryThis article contributes to expanding the European public sphere research on the Europeanization processes taking place in the new EU member states. It argues that a qualitative shift from the national to the European dimension was, and still is, a great challenge to both societies and political and media actors in Central Eastern Europe.The qualitative research in two Baltic countries – Lithuania and Estonia (in 2006–2009) – has shown that there are some differences in the nature and pace of national (cultural) adaptation of the European perspective in day-to-day political reporting and institutional communication practices as compared with the old member states. The national governments and local institutions show no particular interest (taking into the account a very high support of the EU membership among citizens) and have no financial resources or professional competenc to invest in-to communication on European matters. The study disclosed also the absence of institutionalized “politics–media” relationship among national parties, governments and the media. From the perspective of political institutions, the mass media are an important channel for communication; however, national journalists are regarded by politicians as uncooperative, lacking skills, knowledge and interest in the EU politics. On the other hand, it became obvious that the Baltic media are primarily functioning on commercial logic: they seek to meet the audience demand for entertainment rather than invest into initiating political deliberations, the EU affairs being no exception.Finally, a significant problem is the EU communication policy itself: as the study has revealed, it does not correspond to the realities of the new EU member states where traditions of having consultations with citizens and social groups in the political decision-making process are only in the stage of formation. Still the Commission sees its mission in a more direct involvement with different groups of citizens on educating on what the EU is and how it functions, rather than having a more ambitious goal of communicating and fostering debates and deliberations.
36
Jokubaitis, Alvydas. "POLITIKA IR MISTIKA." Politologija 58, no. 2 (January 1, 2015): 30–47. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2010.2.8308.
Full textAbstract:
Straipsnis grindžiamas keturių pasaulio tikroviškumo sampratų idėja. Pripažįstami keturi skirtingi tikrovės suvokimo būdai – praktika, mokslas, menas ir mistika. Pastaroji nėra vien religinis fenomenas, bet šiame straipsnyje daugiausia kalbama apie jos religinį variantą. Politinis liberalizmas reikalauja atskirti viešus ir privačius įsitikinimus, tarp kurių atsiduria ir religiniai įsitikinimai. Tačiau mistinis tikrovės suvokimas nėra aiškiai suformuluotų įsitikinimų sistema. Galima kalbėti apie liberalizmo ir mistinio tikrovės suvokimo konfliktą, kurį sąlygoja dvilypė liberalizmo politinės filosofijos prigimtis. Liberalizmas nėra vien tik politinį neutralumą propaguojanti doktrina, bet veikia kartu su tam tikra kultūros samprata, nukreipta prieš mistinį pasaulio tikroviškumo suvokimą.
37
Norkus, Zenonas. "LIETUVOS POLITINĖ RAIDA: ANTROJO POKOMUNISTINIO DEŠIMTMEČIO LYGINAMOJI ANALIZĖ." Politologija 64, no. 4 (January 1, 2015): 3–38. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2011.4.8259.
Full textAbstract:
Straipsnio tikslas yra išryškinti ir paaiškinti svarbiausius Lietuvos politinės raidos ypatumus antrajame pokomunistiniame dešimtmetyje, lyginant ją su kitų Baltijos šalių ir panašiausių į Lietuvą savo politinių sistemų sandara Vidurio Europos šalių (Lenkijos ir Vengrijos) politine raida. Svarbiausias visų šių šalių politinės raidos bruožas antrajame pokomunistiniame dešimtmetyje buvo populistinių politinių jėgų iškilimas. Tačiau Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje dominavo dešinysis, o Lietuvoje jį politine reikšme pranoko kairysis populizmas. Buvusiose biurokratinio autoritarinio komunizmo šalyse Estijoje ir Latvijoje, iš komunizmo išėjusiose revoliuciniu būdu, naujos populistinės partijos buvo palyginti greitai ir lengvai integruotos į politinę sistemą. Buvusiose tautinio komunizmo šalyse Lenkijoje ir Vengrijoje dešiniųjų populistinių jėgų iškilimas turėjo revoliucinių pasekmių: buvo denonsuotas ekskomunistinio ir antiekskomunistinio elito paktas, užtikrinęs šių šalių politinių sistemų stabilumą pirmajame pokomunistiniame dešimtmetyje. Dešiniojo populistinio politiko Rolando Pakso pašalinimas iš Lietuvos Respublikos prezidento pareigų apkaltos būdu konsolidavo šį paktą Lietuvoje, sustiprino kairįjį populizmą ir nuostolių liberalios demokratijos kokybei kaina užkirto kelią liberalaus pokomunizmo transformacijai į populistinį pokomunizmą, įsigalėjusį Lenkijoje brolių Kačinskių valdymo laikotarpiu (2005–2007) ir Vengrijoje po 2010 m.
38
Mažylytė, Liucija. "POLITINIS IŠPRUSIMAS IR JĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI: LIETUVOS ATVEJIS." Politologija 61, no. 1 (January 1, 2015): 99–132. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2011.1.8284.
Full textAbstract:
Straipsnyje analizuojami keli politinio piliečių išprusimo aspektai: politinio išprusimo kontekste vartojamos sąvokos, skirtingos paties politinio išprusimo sampratos, tyrimams naudojami politinio išprusimo matavimo kintamieji ir politinį išprusimą galintys lemti veiksniai. Dauguma politinio išprusimo tyrimų buvo atlikta užsienio valstybėse, tad kitų šalių autorių įžvalgas su tam tikromis išlygomis bandoma taikyti Lietuvai. Straipsnyje pateikiami statistinės analizės, atliktos remiantis 2008 m. reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, rezultatai: sukonstruotas Lietuvos gyventojų politinio išprusimo indeksas ir išskirti veiksniai, lemiantys piliečių politinio išprusimo lygį. Politinis išprusimas straipsnyje traktuojamas kaip individo turimos politinės žinios ir domėjimasis politika. Politinį išprusimą galinčių lemti individualaus lygmens veiksnių tyrimas leidžia daryti išvadą, kad svarbiausias veiksnys yra piliečių amžius. Santykinai labiau politiškai išprusę yra vyresni, geresnį išsilavinimą turintys, daugiau su aplinkiniais apie politiką diskutuojantys, daugiau informacijos priemonių naudojantys ir didesnes pajamas gaunantys individai.
39
Venckūnas, Valius. "Politinio spektaklio konstravimas posovietinėje erdvėje." Žurnalistikos Tyrimai 5 (January 1, 2012): 145–66. http://dx.doi.org/10.15388/zt/jr.2012.5.1802.
Full textAbstract:
Straipsnyje, remiantis žiniasklaidos teoretikų darbais, analizuojami procesai, vykę žiniasklaidoje posovietinio perėjimo laikotarpiu, taip pat aiškinamasi, kaip dėl šių procesų keitėsi Murray Edelmano aprašytas politinio spektaklio konstravimas.Suirus Sovietų Sąjungai, nepriklausomybę išsikovojusiose valstybėse atsirado galimybė formuotis naujoms žiniasklaidos sistemoms, kurios dėl savitų aplinkybių skiriasi nuo išsamiai aprašytų joms analogiškų Vakarų Europoje ir JAV. Įvairūs žiniasklaidos tyrinėtojai aprašo, kaip skirtingomis aplinkybėmis vykstant posovietinio perėjimo procesui, susidėjusiam iš trijų etapų (proveržio, reformavimo ir stabilizacijos), susiformavo du skirtingi žiniasklaidos modeliai, besiskiriantys santykiu tarp žiniasklaidos ir politinės valdžios. Straipsnyje šie modeliai vadinami laisvuoju ir subordinaciniu. Laisvojo modelio valstybėse žiniasklaidai labiausiai orientuojantis į pelną suprastėjo jos kokybė ir pasitikėjimas ja, dėl to kuriamas politinis spektaklis buvo ne toks efektyvus. Subordinacinio modelio valstybėse žiniasklaidos pagrindu tapo jos turima galia, dėl to žiniasklaidos krizės požymiai buvo menkesni, atsirado galimybė efektyviau kurti politinį spektaklį.Esminiai žodžiai: posovietinė erdvė, politinis spektaklis, žiniasklaida, posovietinis perėjimas.
40
Jastramskis, Deimantas. "Politinė įtaka Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vadybai ir finansavimui: kaita ir pasekmės." Politologija 90, no. 2 (October 8, 2018): 5–33. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2018.90.11922.
Full textAbstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama politikos subjektų vadybinės ir finansinės įtakos Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai (LRT) raida ir politinės (ir ekonominės) aplinkybės, lėmusios struktūrinių sąlygų, būtinų visuomeninio transliuotojo efektyviai veiklai, kaitą Lietuvoje nuo 1990 m. Teigiama, kad per 27 valstybingumo metus Lietuvoje tik iš dalies sukurtos struktūrinės sąlygos veiksmingai visuomeninio transliuotojo veiklai. Pirmą nepriklausomybės dešimtmetį įtvirtintas parlamentinis (vyriausybinis) LRT modelis, kai transliuotojo valdymas tiesiogiai priklauso nuo politinės valdžios, jos darbo ciklų, o dauguma pajamų skiriama iš valstybės biudžeto, kiekvienais metais keičiant pajamų dydį ir nenustatant lėšų skirstymo kriterijų. 2000 m. įteisintas LRT tarybos sudarymo modelis padėjo rasti politinių įtakų balansą tarp Seimo pozicijos, opozicijos ir Prezidento, tačiau LRT vadyba nebuvo atsieta nuo konkrečios politinės konjunktūros ir galimų politinių koalicijų LRT taryboje. Nuo 2015 m. įvestas LRT finansavimo iš biudžeto modelis, gaunamas pajamas fiksuotu procentu susiejant su mokamais į biudžetą mokesčiais, atribojo politikus nuo sprendimo kasmet nustatyti LRT finansavimo dydį, tačiau tai Europos Sąjungos kontekste negarantuoja LRT solidesnio finansavimo, nes pagal procentinę dalį nuo šalies BVP finansavimas 2016 m. buvo du kartus mažesnis negu ES šalių vidurkis.
41
Karalius, Gintas. "AR MODERNI DEMOKRATIJA YRA POLITINĖ SANTVARKA?" Politologija 85, no. 1 (May 12, 2017): 102. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2017.1.10671.
Full textAbstract:
Straipsnio tikslas yra pateikti modernios demokratijos sampratos kritiką menkai politinės filosofijos išnaudotu būdu, keliant tokį klausimą: ar liaudies suverenumo ir piliečių socialinės lygybės principais grįsta moderni demokratija gali būti vadinama politine santvarka? Abejonė dėl demokratijos priskyrimo politinių santvarkų šeimai yra gana naujas būdas pažvelgti į paskutinių kelių amžių politinėje filosofijoje nagrinėjamus atstovaujamosios demokratijos vidinius prieštaravimus. Straipsnyje, daugiausia remiantis Apšvietos epochos ir XIX a. prancūzų demokratijos mąstytojų mintimis, nagrinėjamos priežastys, kodėl moderni demokratijos samprata yra pasmerkta blaškytis tarp socialinių mokslų skatinamo redukcinio požiūrio į politiką ir kone sakralią formą įgavusio, tačiau turinio prasme tuščio jos idealizavimo. Mėginama išsiaiškinti, kokie galėtų būti politinės filosofijos uždaviniai, siekiant išgryninti modernios demokratijos sąvoką nuo dogmatiškai suprantamų jos atributų. Straipsnyje plėtojama mintis, kad moderni demokratija reiškia nebe politinę santvarką, o veikiau valdžios legitimacijos principą, kuris struktūriškai primena religijos imitaciją – t. y. pseudoreligiją.
42
Perovšek, Jurij. "Organizacijsko-politična slika liberalnega tabora v letih 1891–1941." Contributions to Contemporary History 57, no. 1 (May 30, 2017): 49–83. http://dx.doi.org/10.51663/pnz.57.1.03.
Full textAbstract:
Organizacijsko-politična slika slovenskega liberalizma v polstoletju 1891–1941 po eni strani predstavlja sestavni del modernega političnega triptiha, ki je od konca 19. stoletja do konca prve svetovne vojne ustrezal stanju pri drugih avstrijskih in zahodnoevropskih narodih, in se je v svoji temeljni katoliško-liberalno-marksistični osnovi nadaljeval v čas med svetovnima vojnama. Po drugi strani prikazuje del slovenske politike, ki sta ji socialna zamejenost in premajhna oziroma upadajoča delavnost zlasti v avstrijski dobi onemogočili organizacijsko širino. Le-te skoraj do konca habsburške monarhije liberalcem ni uspelo utemeljiti v vseslovenskem obsegu. Oboje je opazno vplivalo na njihovo drugotno politično vlogo v tedanjem slovenskem prostoru. V Kraljevini SHS/Jugoslaviji so liberalci s sodelovanjem v jugoslovanski centralistični politiki občutno izboljšali svoj položaj. Na ta način so se zoperstavljali močnemu katoliškemu taboru, ki je koreninil v svojem širokem idejnopolitičnem in družbenem zaledju. V drugi polovici tridesetih let se je liberalna politična moč izčrpala in organizacijsko sesula. Liberalni tabor je izzvenel kot politični subjekt.
43
Žiliukaitė, Rūta. "BALSAVIMAS RINKIMUOSE IR RINKĖJŲ SOCIALINIŲ TINKLŲ CHARAKTERISTIKOS." Politologija 73, no. 1 (January 1, 2014): 98–128. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2014.1.2992.
Full textAbstract:
Socialinių tinklų įtakos rinkiminiam elgesiui analizė remiasi prielaida, kad žmonių sprendimui dėl balsavimo svarbi politinės informacijos komunikacija dažnai vyksta nedidelėse, stipriais ryšiais besiremiančiose grupėse, kurių narius sieja pasitikėjimas. 2012 metais atliktos porinkiminės Lietuvos gyventojų apklausos duomenys leido atlikti rinkėjų socialinių tinklų charakteristikų įtakos balsavimui rinkimuose analizę. Šios analizės rezultatai atskleidžia, kad socialiai izoliuoti, su artimais žmonėmis apie politiką nediskutuojantys, apolitiškiems tinklams priklausantys rinkėjai rečiau balsuoja rinkimuose nei rinkėjai, integruoti į tinklus, kurių nariai turi tam tikras politines preferencijas, kuriuose rinkėjai randa žmonių, kurių žiniomis apie politinį gyvenimą gali pasitikėti. Rinkėjai, priklausantys politiškai homogeniškiems tinklams, anksčiau priima sprendimą, už kurią partiją balsuos rinkimuose, taip pat didelė tokių rinkėjų dalis yra lojalūs tam tikrai partijai rinkimuose.
44
Hicks, Alexander M., and Duane H. Swank. "Politics, Institutions, and Welfare Spending in Industrialized Democracies, 1960–82." American Political Science Review 86, no. 3 (September 1992): 658–74. http://dx.doi.org/10.2307/1964129.
Full textAbstract:
We examine the roles of democratic politics and political institutions in shaping social welfare spending in 18 contemporary capitalist democracies. We explore the social spending consequences of government partisanship, electoral competition and turnout, and the self-interested behaviors of politicians and bureaucrats, as well as such relatively durable facets of political institutions as neocorporatism, state centralization, and traditionalist policy legacies. Pooled time series analyses of welfare effort in 18 nations during the 1960–82 period show that electoral turnout, as well as left and center governments increase welfare effort; that the welfare efforts of governments led by particular types of parties show significant differences and vary notably with the strength of oppositional (and junior coalitional) parties; and that relatively neocorporatist, centralized, and traditionalistic polities are high on welfare effort. Overall, our findings suggest that contrary to many claims, both partisan and nonpartisan facets of democratic politics and political institutions shape contemporary social welfare effort.
45
Szűcs, Zoltán Gábor. "Aristotle’s realist regime theory." European Journal of Political Theory 19, no. 2 (October 23, 2018): 228–49. http://dx.doi.org/10.1177/1474885118806087.
Full textAbstract:
The ambition of this article is threefold. First, it is to offer a realist reading of Aristotle’s regime theory as it is laid out mostly in Books IV–VI of his Politics. The author argues that Aristotle’s regime theory has three fundamentally realist claims about the workings of politics: first, the search for a perfect regime is not the only legitimate subject of political theory; second, every regime is built on a delicate balance of a particular understanding of political justice, a variety of sociological factors and the institutional design and political virtues of its politicians; third, there are almost as many different regimes as polities, and although they can be grouped into major regime types, there are many sub-types and mixed and transitory regimes. Second, the article argues that modern democratic theories have an unacceptable ‘moralistic bias’ from a realist point of view. Third, that a neo-Aristotelian regime theory can offer an attractive realist alternative to the predominant contemporary understandings of political regimes.
46
Vaičekauskienė, Giedrė. "Politinė retorika socialinėje sąveikoje: I. Šimonytės „Facebooko“ paskyros analizė." Politologija 91, no. 3 (October 8, 2018): 96–138. http://dx.doi.org/10.15388/polit.2018.91.11966.
Full textAbstract:
[straipsnis, santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojama politinės retorikos reikšmė socialinėje sąveikoje su visuomene internete svarstant viešuosius reikalus. Naujoji politinės komunikacijos platforma ,,Facebook“ šiandien vertinama kaip žiniasklaidos priemonė, kurioje piliečiai gausiai informuojami apie politiką ir visuomenę. Transformacijų laikotarpiu politinis lyderis tampa svarbiausiu tiesioginiu pranešėju savo elektoratui. Jo kalba yra tarsi jo ,,prekė“, kurią jis pats pagamina ir parduoda ,,virtualiosios visuomenės rinkoje“. Politiko kalba yra jo tapatybė. Kadangi socialinių tinklų žiniasklaidoje nėra redakcijos, už transliuojamą asmeninę retoriką yra atsakingas pats politikas, pasakojantis ir kuriantis pasitikėjimą politika. Straipsnyje pristatomas kokybinis tyrimas. Analizuojama 2016–2020 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narės, buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės retorika, konstruojant savęs pristatymą socialinio tinklo ,,draugams“ asmeninėje ,,Facebooko“ paskyroje. Tiriamu laikotarpiu nustatyta, kad I. Šimonytės retorika, svarstant viešuosius reikalus, apima šias temas: a) valdančiosios daugumos personalijų kritika; b) kolegų Seimo narių kritika; c) mokesčių, valstybės iždo klausimai; d) Vilniaus miesto problemos. Seimo narės problemų įrėminimas pateikia gausų retorinių argumentų arsenalą – nuo autentiškų sentencijų iki šiurkščios nenorminės leksikos. I. Šimonytės kaip kalbėtojos verbalinis ethos yra ironiškas, privataus pobūdžio informacija, kuria dalijamasi, taip pat persmelkta autoironijos.
47
ANZIA, SARAH F., and TERRY M. MOE. "Do Politicians Use Policy to Make Politics? The Case of Public-Sector Labor Laws." American Political Science Review 110, no. 4 (November 2016): 763–77. http://dx.doi.org/10.1017/s0003055416000484.
Full textAbstract:
Schattschneider's insight that “policies make politics” has played an influential role in the modern study of political institutions and public policy. Yet if policies do indeed make politics, rational politicians have opportunities to use policies to structure future politics to their own advantage—and this strategic dimension has gone almost entirely unexplored. Do politicians actually use policies to make politics? Under what conditions? In this article, we develop a theoretical argument about what can be expected from strategic politicians, and we carry out an empirical analysis on a policy development that is particularly instructive: the adoption of public-sector collective bargaining laws by the states during the 1960s, 1970s, and early 1980s—laws that fueled the rise of public-sector unions, and “made politics” to the advantage of Democrats over Republicans.
48
Bondebjerg, Ib. "Politics Backstage - Television Documentaries, Politics and Politicians." MedieKultur: Journal of media and communication research 22, no. 40 (September 15, 2006): 9. http://dx.doi.org/10.7146/mediekultur.v22i40.1316.
Full textAbstract:
This article deals with "the transformation of visibility" in political discourse on and representation of politics and politicians in resent Dansih television documentaries. Drawing on the theories of Habermas, Meyrowitz and John B. Thompson, it is argued that the political persona on television is moved closer to the individual citizen, creating a sort "mediated quasi-inter- action" giving mediated communication a stronger element of face-to-face interaction. Together with the more pervasive "live" coverage of politics and politicians, this expands media coverage to both the backstage of political processes and the private and personal backstage of politicians, changing the form of democracy and public debate.
49
Marques, Duarte. "Young Politicians: Different Politics?" European View 12, no. 2 (December 2013): 289–97. http://dx.doi.org/10.1007/s12290-013-0275-1.
Full text
50
Rinkevičius, Leonardas. "Viešosios politikos kultūros formavimasis Lietuvoje: aplinkosaugos politikos ir visuomenės dalyvavimo sociologinė eksploracija." Sociologija. Mintis ir veiksmas 17 (June 20, 2006): 113–27. http://dx.doi.org/10.15388/socmintvei.2006.1.6011.
Full textAbstract:
Straipsnyje siekiama atskleisti politinės kultūros pokyčius Vidurio ir Rytų Europos šalyse, sutelkiant dėmesį į aplinkosaugos politikos raidą Lietuvoje. Analizuojamas piliečių dalyvavimas ir įtaka aplinkosaugos politikos formavimui tarybiniu laikotarpiu, tautinio atgimimo laikotarpiu ir pereinamuoju į naują santvarką laikotarpiu. Remiantis interviu, dokumentų ir antrinių šaltinių tyrimais bei diskurso analize, straipsnyje parodomi du lūžiai Lietuvos politikos formavimo kultūroje. Pirma, posūkis nuo “dviveidžio” (oficialaus ir latentinio) politinės kultūros tipo prie euforiško tikėjimo piliečių tiesioginiu dalyvavimu ir demokratiniu šalies valdymu, pasireiškusiu “dainuojančios revoliucijos” laikotarpiu. Antra, perėjimas (arba grįžimas) prie aplinkosaugos ir ūkio politikos formavimo kultūros, kuriai būdingas valdžios struktūrų ir privataus sektoriaus dominavimas.