Journal articles: 'Pooperacinis laikotarpis'

1

Damulevičienė, Gytė, Vita Lesauskaitė, and Jūratė Macijauskienė. "Vyresnio amžiaus pacientų pažinimo funkcijų pooperacinis sutrikimas." Medicina 46, no. 3 (March 8, 2010): 169. http://dx.doi.org/10.3390/medicina46030023.

Full text

Abstract:

Lengvi pooperaciniai pažinimo funkcijų sutrikimai gali pasireikšti bet kokio amžiaus pacientui, bet žymiai dažniau vyresnio amžiaus pacientui. Ankstyvoji pooperacinė pažinimo disfunkcija gali pasireikšti 20–90 proc. vyresnio amžiaus pacientų priklausomai nuo chirurginių procedūrų sudėtingumo, dažniausiai ši komplikacija randama po širdies ir kraujagyslių operacijų, be to, yra ilgalaikės pažinimo disfunkcijos pranašas. Pooperacinis delyras pasireiškia 50 proc. pagyvenusio amžiaus pacientų, o po širdies ir kraujagyslių operacijų dar dažniau – iki 72 proc. Įrodyta, kad tiek pooperacinis delyras, kaip ir delyras, kuris pasireiškia kartu su kita liga, tiek ilgalaikė pooperacinė pažinimo disfunkcija sukelia funkcinės būklės ir pažinimo funkcijų pablogėjimą vienerių metų laikotarpiu ir yra susiję su ilgesne gydymo trukme, didesnėmis gydymo išlaidomis, pa di dėjusiu sergamumu, mirštamumu bei dažnesniu ligonių apgyvendinimu slaugos ir globos įstaigose. Pooperacinės pažinimo disfunkcijos, kaip ir delyro, patofiziologija ir priežastys iki šiol nėra visiškai aiškios. Sie kiant išvengti pooperacinės pažinimo disfunkcijos ir delyro, prieš operaciją svarbu ištirti pažinimo funkcijas ir įvertinti delyro rizikos veiksnius: vyresnį amžių, depresiją, demenciją, Parkinsono ligą, su trikusią klausą ir regą, operacijos skubumą, anticholinerginių vaistų vartojimą ir kt. Nuodugnus geriatrinis paciento ištyrimas gali padėti nustatyti delyro rizikos veiksnius. Po operacijos pagyvenusio amžiaus pacientai turi būti aktyviai stebimi dėl galimo delyro. Labai svarbu gilinti sveikatos priežiūros darbuotojų žinias apie šias pooperacines pagyvenusio amžiaus pacientų komplikacijas.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

2

Pažusis, Matas, Rūta Maželytė, Kristina Buzaitė, and Žilvinas Saladžinskas. "Kolostomų uždarymo operacijų artimieji rezultatai." Lietuvos chirurgija 18, no. 2 (July 9, 2019): 101–6. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2019.13142.

Full text

Abstract:

Įvadas. Kolostomos dažniausiai formuojamos pacientams, kuriems nustatomos piktybinės kilmės kolorektalinės ligos. Praėjus tam tikram laikui, jei kolostoma yra ne nuolatinė, ji yra uždaroma. Pooperaciniu laikotarpiu gali pasireikšti komplikacijų: jungties nesandarumas, žarnų nepraeinamumas ar žaizdos infekcija. Tikslas – apžvelgti kolostomų uždarymo artimuosius rezultatus. Metodika. Atlikta retrospektyvi 2012–2017 m. LSMU KK Chirurgijos skyriuje dėl kolostomos uždarymo operuotų pacientų duomenų analizė. Analizuotos amžiaus grupės, komplikacijų ypatybės, lovadienių skaičius, kolostomos suformavimo priežastys. Gilintasi, ar prieš operaciją buvo taikytas neoadjuvantinis gydymas, nustatytas laikas iki kolostomos uždarymo. Nagrinėta, ar atlikta rezekcija, analizuotas jos tipas, jungties rūšis, operacijos trukmė ir pooperacinio laikotarpio eiga. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Excel programą. Rezultatai. Išanalizuotos 88 pacientų ligos istorijos. Pacientų amžiaus vidurkis – 56±1,6 metai (nuo 22 iki 84 m.). Pacientai operuoti dėl: riestinės žarnos vėžio (35 pacientai, 39,8 %), tiesiosios žarnos vėžio (11 pacientų, 12,5 %), storosios žarnos divertikuliozės (20 pacientų, 22,7 %), pilvo traumos po eismo įvykių (13 pacientų, 14,8 %), jatrogeninės riestinės žarnos perforacijos po kolonoskopijos (4 pacientai, 4,6 %), Krono ligos (1 pacientas, 1,1 %), paraproktito ir ischiorektalinio absceso (2 pacientai, 2,3 %), išeminio kolito (1 pacientas, 1,1 %), megakolono (1 pacientas, 1,1 %). Prieš suformuojant kolostomą atliktos šios operacijos: riestinės žarnos rezekcija (69 pacientams, 78,4 %), riestinės ir tiesiosios žarnos rezekcijos (19 pacientų, 21,6 %). Kolostomos buvo uždarytos po operacijos praėjus vidutiniškai 10,13±2,14 mėnesių. Segmento rezekcija atlikta 31 pacientui (36,5 %), kraštinė rezekcija – 54 pacientams (63,5 %). Kolostomų uždarymo operacijos trukmė – vidutiniškai 154,56±6,48 min. Bendras pacientų hospitalizacijos trukmės vidurkis – 9,43±0,62 dienos. Pooperacinis laikotarpis 69 pacientams (78,1 %) buvo sklandus. Šių pacientų vidutinė hospitalizacijos trukmė – 7,78±2,42 dienos. 19 pacientų (21,9 %) pooperacinė eiga buvo komplikuota (šių pacientų vidutinė hospitalizacijos trukmė – 15,05±9,58 dienų). Nesklandi pooperacinė eiga pasireiškė: širdies ritmo sutrikimu (4 pacientams, 4,5 %), seroma ir hematoma (5 pacientams, 5,7 %), žarnų nepraeinamumu (1 pacientui, 1,1 %), pykinimu (1 pacientui, 1,1 %), kraujavimu iš žarnyno (1 pacientui, 1,1 %), jungties nesandarumu (1 pacientui, 1,1 %), pilvo skausmais (1 pacientui, 1,1 %), karščiavimu (4 pacientams, 4,5 %). Vienam pacientui (1,1 %) susiformavo vesikorektalinė fistulė. Atliktos dvi (2,3 %) reoperacijos. Vienam pacientui atlikta relaparotomija dėl jungties nesandarumo, dar vienam – dėl žarnų nepraeinamumo. Mirčių nebuvo. Išvados: 1. Kolostoma uždaryta po operacijos praėjus vidutiniškai 10,13±2,14 mėnesių. 2. Po kolostomos uždarymo sklandi operacijos pooperacinė eiga fiksuota 69 pacientams (78,1 %). 3. Dažniausios po operacijos pasireiškusios komplikacijos: karščiavimas (4 pacientams, 4,5 %), širdies ritmo sutrikimas (4 pacientams, 4,5 %), seroma ir hematoma (5 pacientams, 5,7 %). 4. Komplikacijų dažnis, atsižvelgiant į specializuotų (gydytojų koloproktologų) ir nespecializuotų chirurgų atliktas operacijas, reikšmingai nesiskyrė.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

3

Dailidėnas, Šarūnas, Sergej Trusov, Jonas Činčikas, and Audrius Gradauskas. "ŠPIGELIO IŠVARŽA: LITERATŪROS APŽVALGA IR VILNIAUS MIESTO KLINIKINĖS LIGONINĖS PATIRTIS." Medicinos teorija ir praktika 22, no. 4 (January 10, 2017): 287–90. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2016.047.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: Špigelio išvarža, hernioplastika, pusmėnulinė linija. Špigelio išvarža – reta chirurginė patologija, sudaranti apie 1–2 proc. visų pilvo sienos išvaržų. Tikslai ir metodai. Straipsnyje siekta įvertinti Vilniaus miesto klinikinės ligoninės patirtį diagnozuojant ir gydant Špigelio išvaržas. Pateikta retrospektyvinė ligonių analizė su nustatyta Špigelio išvaržos diagnoze nuo 2012 iki 2016 m., demografiniai rodikliai, diagnostikos ir gydymo ypatumai. Pooperacinis periodas buvo įvertintas susisiekus su pacientais nurodytais kontaktiniais telefonais. Atlikta literatūros apžvalga naudojant „Pubmed“ duomenų bazę. Atrinkti, autorių duomenimis, aktualiausi straipsniai nuo 2000 iki 2016 m. Rezultatai. Per tyrimo laikotarpį nuo 2012 m. skyriuje gydyti 6 pacientai su nustatyta Špigelio išvaržos diagnoze. Vidutinis sirgusiųjų amžius – 51,16 m. Pasiskirstymas tarp lyčių: 1 (16,7 proc.) vyras ir 5 (83,3 proc.) moterys. 5 (83,3 proc.) pacientams diagnozė nustatyta kliniškai, 1 (16,7 proc.) diagnozė patvirtinta atlikus pilvo sienos echoskopiją. 66,7 proc. (n = 4) pacientų išvarža buvo kairėje, o 33,3 proc. (n = 2) atvejų – dešinėje. Vidutinis išvaržos vartų plotis 2,35 cm. 66,7 proc. (n = 4) pacientų atlikta atvira operacija, iš jų 75 proc. (n = 3) atlikta plastika savais audiniais, o 25 proc. (n = 1) – preperitoniškai tinkleliu. 33,3 proc. (n = 2) atlikta laparoskopinė hernioplastika tinkleliu. Vidutinė hospitalizacijos trukmė – 1,83 dienos. Vertinant pooperacinį laikotarpį, su 1 (16,7 proc.) pacientu susisiekti nepavyko, 5 (83,3 proc.) pacientai buvo apklausti telefonu, iš jų 4 (80 proc.) nustatytos nekomplikuotos pooperacinės eigos, 1 (20 proc.) pacientui dėl lėtinio skausmo pjūvio srityje pooperaciniu laikotarpiu atliktos injekcijos vietiniu anestetiku (markainu). Recidyvo nepastebėta nė vienam pacientui. Išvados. Špigelio išvarža – reta chirurginė patologija, todėl tyrimo galimybės ribotos dėl mažos pacientų imties. Dėl didelio įstrigimo dažnio šios išvaržos visada turėtų būti gydomos chirurgiškai. Pilvo sienos echoskopija – vertinga diagnostinė priemonė dėl mažų finansinių sąnaudų, didelio jautrumo ir teigiamos prognostinės vertės. Dėl mažo epidemiologinio dažnio, chirurgų patirties, ilgos mokymosi kreivės, specialių tinklelių ir instrumentų poreikio didelė dalis šių išvaržų operuojama atviru būdu. Tačiau minimaliai invazyvios Špigelio išvaržų operacijos pranašesnės dėl trumpesnio pooperacinio laikotarpio stacionare, kosmetinio efekto ir, manoma, mažesnio recidyvų skaičiaus.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

4

Cicėnas, Saulius, Sigitas Zaremba, Arnoldas Krasauskas, and Julius Drachneris. "Endoskopinis gerybinio trachėjos naviko pašalinimas." Lietuvos chirurgija 15, no. 2-3 (September 9, 2016): 104–7. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2016.2-3.10087.

Full text

Abstract:

ĮvadasGerybiniai kvėpavimo takų fibroepiteliniai polipai yra labai reti.Klinikinis atvejis Keturiasdešimt dvejų metų vyras atvyko į ligoninę skųsdamasis kosuliu ir dusuliu. Atlikus kompiuterinę krūtinės ląstos tomografiją, nustatytas apvalus, lygus navikas vidurinėje trachėjos dalyje. Navikas sėkmingai pašalintas endoskopiškai, naudojant elektrokoaguliacijos kilpą. Pooperacinis laikotarpis buvo sklandus, ligonio būklė puiki. Histologinio tyrimo išvada – fibroepitelinis polipas – reta gerybinė trachėjos liga.IšvadosEndobronchinė elektrochirurgija yra saugus ir veiksmingas gydymo metodas. Gydytojai visada turėtų įtarti tracheobronchinio naviko galimybę.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

5

Pažusis, Matas, Rūta Maželytė, and Žilvinas Saladžinskas. "Prevencinės ileostomos uždarymo artimieji rezultatai." Lietuvos chirurgija 17, no. 3-4 (December 3, 2018): 234–37. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2018.3-4.12047.

Full text

Abstract:

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Įvadas Prevencinės ileostomos (PI) dažniausiai formuojamos siekiant apsaugoti žemą tiesiosios žarnos jungtį nuo jos nepakankamumo. PI dažniausiai atliekamos operuojant apatinės tiesiosios žarnos dalies vėžį. Tikslas Apžvelgti PI uždarymo artimuosius rezultatus. Metodika Atlikta retrospektyvi 2015–2017 m. LSMU KK Chirurgijos skyriuje, Koloproktologijos sektoriuje operuotų pacientų, kuriems operacijos metu buvo uždaryta ileostoma, duomenų analizė. Analizuotas amžius, lovadienių skaičius, komplikacijos, nagrinėta, ar buvo taikytas neoadjuvantinis gydymas prieš operaciją, laikas iki iloestomos uždarymo, rezekcijos tipas, jungties rūšis,operacijos trukmė ir pooperacinis laikotarpis. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Excel programą. Rezultatai Išanalizuotos 64 pacientų – 34 vyrų (53,12 %) ir 30 moterų (46,88 %) – ligos istorijos. Pacientai operuoti dėl tiesiosios, klubinės, riestinės žarnos navikų ir dėl perforavusio divertikulito. Pacientų amžiaus vidurkis – 64±3,1 metų. Neoadjuvantinis gydymas prieš operaciją skirtas 16 pacientų (25 %). Prevencinė ileostoma buvo uždaryta vidutiniškai po 5,17±0,95 mėnesių. Pacientų hospitalizacijos trukmės vidurkis – 5,7±0,74 dienos. Operacijos trukmė vidutiniškai buvo 75,93±8,57 min. Operacijos metu žarnos segmento rezekcija atlikta 38 pacientams (59,37 %). Suformuotos jungtys: „galas su galu“ – 20 pacientų (52,63 %), „galas su šonu“ – 13 pacientų (34,21 %) ir „šonas su šonu“ – 5 pacientams (13,16 %). Po PI uždarymo ankstyvosios komplikacijos pasireiškė septyniems pacientams (10,94 %). Kraujavimas iš anastomozės vietos pasireiškė dviem pacientams (3,12 %). Vienam iš jų buvo atlikta jungtis „galas į šoną“, kitam – kraštinė rezekcija. Ritmo sutrikimas atsirado dviem pacientams (3,12 %). Žarnų nepraeinamumo simptomai pasireiškė taip pat dviem pacientams (3,12 %). Vienam iš jų buvo atlikta kraštinė rezekcija, kitam – segmento rezekcija ir suformuota jungtis „galas su galu“. Po kraštinės rezekcijos vienam pacientui (1,58 %) susiformavo pilvo sienos abscesas. Pakartotinės operacijos nereikėjo. Išvados 1. Uždarant PI operacijos metu, segmento rezekcija atliekama 59,37 % pacientų. 2. Vidutinis laikas iki ileostomų uždarymo yra penki mėnesiai. 3. Atliekant segmento rezekciją, dažnesnė nesklandi pooperacinė eiga. 4. Palyginti su segmento rezekcijos pooperacine eiga, formuojant jungtį „galas su galu“, laikotarpis po operacijos yra sklandesnis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

6

Vilkė, Alina, Ugnė Grimutienė, Lolita Grygalytė, and Andrius Macas. "PERIOPERACINIS SKAUSMO VALDYMAS INTRAOPERACINIU KETAMINU, ATLIEKANT STUBURO FIKSACIJOS OPERACIJAS: BANDOMOJI STUDIJA." Health Sciences 31, no. 3 (May 24, 2021): 45–50. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.078.

Full text

Abstract:

Pooperacinio skausmo valdymas yra aktuali anesteziologijos tema. Dėl ilgos trukmės, plataus audinių praskyrimo, chirurginių implantų naudojimo stuburo operacijos siejamos su dideliu pooperaciniu skausmu. Prastai kontroliuojamas pooperacinis skausmas gali sukelti lėtinį skausmą, padidinti komplikacijų riziką, pailginti gydymo stacionare laikotarpį. Adekvačiai malšinamas skausmas gali turėti teigiamos įtakos ankstyvajai reabilitacijai po operacijos. Dažniausiai skausmo malšinimui skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo arba opioidiniai analgetikai. Opioidų vartojimas siejamas su tokiais nepageidaujamais reiškiniais kaip pykinimas, vėmimas, kvėpavimo slopinimas ir kt. Siekdami efektyviai malšinti skausmą, sumažinti nepageidaujamus reiškinius ir suminę suvartojamų opioidų ar kitų analgetikų dozę, galime rinktis ketaminą. Subanestetinėmis dozėmis intraoperaciniu laikotarpiu vartojamas ketaminas gali efektyviai malšinti pooperacinį skausmą ir sumažinti opioidų poreikį. Tyrimo tikslas – nustatyti intraoperacinės ketamino infuzijos skyrimo vertę, malšinant skausmą po stuburo fiksacijos operacijų ir jo įtaką opioidų suvartojimui. Metodika. Atlikta bandomoji perspektyvaus tyrimo studija, įtraukta 10 pacientų, kuriems buvo atliktos stuburo fiksacijos operacijos. Pacientai atsitiktiniu būdu suskirstyti į dvi grupes: A grupė (kontrolinė, ketaminas nenaudojamas) ir B grupė (anestezijos metu naudojamas ketaminas). Po operacijos buvo vertinamas skausmo intensyvumas, opioidinės analgezijos poreikis ir kiekis, fiksuojami nepageidaujami reiškiniai. Rezultatai. Vertinant skausmą iškart po operacijos, ketamino grupėje stebėtas statistiškai reikšmingai mažesnis skausmas, nei kontrolinėje grupėje (P=0,042). Kitomis dienomis ketamino grupės pacientai taip pat jautė mažesnį skausmą, tačiau tai nebuvo statistiškai reikšminga. Statistiškai reikšmingų opioidų suvartojimo skirtumų ar nepageidaujamų reiškinių tarp grupių nebuvo. Išvados. Ketamino skyrimas operacijos metu gali turėti teigiamą efektą, malšinant pooperacinį skausmą po stuburo fiksacijos operacijų. Mūsų tyrimo duomenimis, mažų (subanestetinių) ketamino dozių skyrimas nedidina nepageidaujamų reiškinių rizikos.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

7

Samalavičius, Narimantas Evaldas, Olegas Deduchovas, Geda Klimavičiūtė, and Renata Paškevičiūtė. "ROBOTINĖ TIESIOSIOS ŽARNOS REZEKCIJA DĖL TIESIOSOS ŽARNOS VĖŽIO: ATVEJO ANALIZĖ." Visuomenės sveikata 28, no. 7 (January 24, 2019): 69–71. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2018.094.

Full text

Abstract:

Robotinė chirurgija pasaulyje atsirado prieš beveik du dešimtmečius ir pastaruoju metu sparčiai plinta pasaulyje. Šiame straipsnyje aprašomas pirmasis robotinės chirurgijos atvejis Lietuvoje. 58 metų pacientei buvo diagnozuotas tiesiosios žarnos viršutinio trečdalio vėžys vykdant ansktyvos storosios žarnos vėžio diagnostikos programą. Kolonoskopijos metu rastas 2 cm išopėjęs polipoidinis darinys 13 cm nuo išangės, histologiškai – vidutiniškai diferencijuota adenokarcinoma. Atlikus pilvo ir krūtinės ląstos kompiuterinę tomografiją, atokių metastazių nerasta. 2018 11 19 operuota, atlikta robotinė tiesiosios žarnos rezekcija su daline TME ir kolorektaline anastomoze naudojant Senhance Transenterix robotinę sistemą. Pooperacinis laikotarpis buvo nekomplikuotas, 7 pooperacinę parą pacientė išrašyta į namus.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

8

Jakuškaitė, Gabrielė, and Eglė Ereminienė. "DVIBURIO VOŽTUVO STENOZĘ IMITUOJANTI KAIRIOJO PRIEŠIRDŽIO MIKSOMA. KLINIKINIO ATVEJO ANALIZĖ." Health Sciences 31, no. 3 (May 24, 2021): 42–44. http://dx.doi.org/10.35988/sm-hs.2021.077.

Full text

Abstract:

Pirminiai širdies navikai yra reti, daugiausia gerybiniai. Didžiąją jų dalį sudaro miksomos, kurios dažniausiai aptinkamos kairiajame prieširdyje. Neretai širdies miksomos ilgą laiką išlieka besimptomės ir aptinkamos atsitiktinių širdies vaizdinių tyrimų metu. Tačiau gali atsirasti simptomų, imituojančių dviburio vožtuvo stenozę. Aprašomas 37 metų paciento, patekusio į ligoninę dėl įtariamos bronchopneumonijos, atsiradusio stipraus dusulio, priverstinės sėdimosios padėties, karščiavimo ir bendro silpnumo, klinikinis atvejis. Atlikus dvimatį echokardiografinį tyrimą, aptiktas judrus darinys kairiajame prieširdyje, diastolės metu ženkliai stenozuojantis dviburį vožtuvą. Sumažėjus uždegiminiams rodikliams, pacientui buvo atlikta darinio rezekcija dirbtinės kraujo apytakos sąlygomis. Histologiškai patvirtinta širdies miksomos diagnozė. Paciento pooperacinis laikotarpis sklandus.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

9

Zacharič, Jolanta, Vitalijus Sokolovas, Marius Paškonis, Jonas Jurgaitis, Marius Petrulionis, Marijus Gutauskas, Jonas Špūras, and Kęstutis Strupas. "Kepenų transplantato disfunkcija (reperfuzinis sindromas)." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 3.2 (June 10, 2015): 358–64. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.057.

Full text

Abstract:

Reikšmingi žodžiai: ortotopinė kepenų transplantacija, pradinė kepenų transplantato funkcija, komplikacijos po transplantacijos. Tikslas. Kepenų transplantacija yra rutininis kepenų terminalinio funkcijos nepakankamumo gydymo būdas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose (VUL SK). Labai svarbi yra pradinė persodintų kepenų funkcija, nes pagal ją galime spręsti apie tolesnę pasveikimo eigą. Pastebėta, kad po kepenų transplantacijos žymiai keičiasi kepenų fermentų koncentracijos kraujyje. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti VUL SK transplantacijų centro recipientų laboratorinių rodiklių kitimą po transplantacijos ir įvertinti juos atsižvelgiant į veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos persodinto organo funkcijai. Tyrimo medžiaga ir metodai. Atlikta retrospektyvinė 57 pacientų laboratorinių tyrimų rezultatų analizė po ortotopinių kepenų transplantacijų, kurios buvo atliktos VUL SK nuo 2005 metų liepos iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Pooperacinis sergamumas buvo vertintas pagal tai, ar pooperacinis laikotarpis komplikavosi hematoma, tulžies latakų nesandarumu, kraujagyslių tromboze arba ankstyva mirtimi. Taip pat buvo atsižvelgta į konservanto kiekį, panaudotą transplantatui plauti, kraujo netektį, šaltos ir šiltos išemijos laiką, MELD rodiklį. Vertinimas vyko naudojant ASAT, ALAT, ŠF, GGT, LDH, laktatų, bilirubino (tiesioginio, netiesioginio) ir protrombino aktyvumo rodiklius pirmomis septyniomis pooperacinėmis dienomis. Buvo siekiama nustatyti statistiškai reikšmingą šių duomenų vertės kitimą, siejamą su pooperacinėmis komplikacijomis ir kitais minėtais veiksniais. Rezultatai. Lyginant recipientų grupių ASAT ir LDH koncentracijas, kurie po transplantacijos turėjo komplikacijų ir kurie jų neturėjo, rastas statistiškai patikimas skirtumas nuo 2 paros po operacijos. Tarp konservanto kiekio, naudojamo plauti, ir kepenų fermentų dinamikos koreliacijos nerasta. Tačiau pacientų grupėje, kurioje buvo naudota ≤11 litrų skysčių – tulžies latakų nesandarumo atvejų buvo 4,3 karto mažiau ir kitos komplikacijos buvo retesnės. Šalta ir šilta išemija neturi statistiškai patikimos koreliacijos su fermentų dinamika. Pacientų grupėje, kurių transplantato šaltoji išemija truko <440 minučių, tulžies latakų nesandarumo atvejų buvo 5 kartus mažiau. Šilta išemija komplikacijų dažniui įtakos neturi. Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp MELD rodiklio ir kraujo netekties (p < 0,05). Išvados. Recipientų, kurie po transplantacijos patyrė komplikacijų, ASAT ir LDH koncentracijos nuo antros paros buvo statistiškai patikimai didesnės. Naudojant ≤11 litrų konservanto plovimui ir esant trumpesnei šaltajai išemijai, mažėja tulžies latakų nesandarumo dažnis. Kuo didesnis MELD rodiklis, tuo didesnė prognozuojama kraujo netektis. Kepenų transplantato funkcijai po operacijos įtakos turi ir kiti veiksniai, kurie turėtų būti apžvelgiami tolesnėse studijose.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

10

Janavičius, Julius, and Manvilius Kocius. "Recidyvų vertinimas po hallux valgus korekcijos Lapidus operacijos ir Z-osteotomijos metodais." Lietuvos chirurgija 11, no. 3-4 (January 1, 2012): 108–11. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2012.3.2861.

Full text

Abstract:

Tirti pacientai, dėl hallux valgus patologijos operuoti Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje 2006–2008 metais, atliekant Z-osteotomiją arba Lapidus operaciją: 70 pacientų (4 vyrai, 66 moterys), kuriems buvo operuota 80 pėdų (4 – vyrų, 76 – moterų) – po 40 atvejų abiejų operacijos tipų. Tirtų pacientų priešoperaciniai patologijos kriterijai buvo identiški ir sutapo svarbiausias indikacijų parametras – kampas tarp pirmo ir antro padikaulių (IMT1) buvo 16°–23°. Darbo tikslas – palyginti šių grupių recidyvų skaičių. Palyginus grupių pooperacinius rezultatus paaiškėjo, kad recidyvų skaičius vertinant tiek HV kampą, tiek IMT1 kampą po Z-osteotomijos yra mažesnis. Kadangi Z-osteotomija yra mažesnės apimties operacija ir techniškai paprastesnė, o pooperacinis laikotarpis trumpesnis, esant IMT1 kampui 16°–23°, ši operacija turėtų būti pasirenkama pirmiausiai. MTC1 sąnario artrodezė neapsaugo nuo hallux valgus deformacijos.Assessment of relapse after halux valgus Lapidus correction surgery and Z-osteotomy techniques The aim of this study was to compare the number of relapses in two analogous groups after hallux valgus correction surgery by the Lapidus and Z-osteotomy techniques. The study included 70 patients (4 men, 66 women), who met the inclusion criteria. In total, 80 feet were analyzed (4 males and 76 female), i. e. two comparable groups of 40 feet. The postoperative results showed that the number of relapses as regards both the hallus valgus and the IMT1 angles was less after Z-osteotomy.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

11

Buckus, Bronius, Narimantas Evaldas Samalavičius, Renatas Tikuišis, and Povilas Miliauskas. "Tarpvietės išvarža po laparoskopinės abdominoperinealinės rezekcijos: klinikinio atvejo pristatymas ir literatūros apžvalga." Lietuvos chirurgija 9, no. 3-4 (January 1, 2011): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2011.1.2084.

Full text

Abstract:

Bronius Buckus1, Narimantas Evaldas Samalavičius2, Renatas Tikuišis2, Povilas Miliauskas2 1 Vilniaus universiteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinikos Bendrosios chirurgijos centras, Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 Vilnius2 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: bronius.buckus@mf.vu.lt Straipsnio tikslas – aprašyti retą tarpvietės išvaržos klinikinį atvejį ir pateikti literatūros apžvalgą.Pooperacinė tarpvietės išvarža yra reta patologija, apibūdinama kaip intraperitoninių organų išsiveržimas į tarpvietės sritį. Pooperacinės tarpvietės išvaržos gali būti operuojamos per priekinę pilvo sieną, tarpvietę, mišrią prieigą ar laparoskopiškai. Defektas, esantis tarpvietėje, gali būti pridengtas gretimais audiniais ar tinkliuku.Pristatomas pooperacinės išvaržos, atsiradusios po laparoskopinės abdominoperinealinės tiesiosios žarnos rezekcijos, klinikinis atvejis. 2007 metais 84 metų moteriai diagnozuota vidutinės diferenciacijos tiesiosios žarnos adenokarcinoma. Ligonei buvo atliktas priešoperacinis spindulinis gydymas. 2007 metų balandį atlikta laparoskopinė abdominoperinealinė rezekcija. Po metų ligonė pastebėjo darinį tarpvietėje, jis vis didėjo, tapo skausmingas, ir 2010 metų lapkritį moteriai buvo atlikta išvaržos plastika. Pasirinktas abdominoperinealinis prieigos būdas. Tarpvietės defektas panaikintas pridengiant jį autogeniniais audiniais. Pooperacinis laikotarpis buvo sklandus ir ligonė išrašyta į namus. Pooperaciniu laikotarpiu išvarža neatsinaujino. Reikšminiai žodžiai: tarpvietės išvarža, abdominoperinealinė rezekcija, laparoskopija, hernioplastika. Perineal hernia after laparoscopic abdominoperineal resection: a case report and literature review Bronius Buckus1, Narimantas Evaldas Samalavičius2, Renatas Tikuišis2, Povilas Miliauskas2 1 Vilnius University, General Surgery Center of Clinic of Gastroenterology, Nephrourology and Surgery, Vilnius University Emergency Hospital, Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University, Institute of Oncology, Surgery Clinic, Vilnius University, Faculty of Medicine, Clinic of Internal Diseases, Family Medicine and Oncology,Santariškių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: bronius.buckus@mf.vu.lt The aim of the paper is to present a rare case of perineal hernia and to review the current literature.Postoperative perineal hernia is a rare complication defined by the protrusion of intraperitoneal contents through a defect in the pelvic floor. Surgical repair may be performed through perineal, abdominal, combined or laparoscopic approaches. Reinforcement of the damaged pelvic floor may be accomplished with autologous tissues or a prosthetic mesh.An 84-year-old woman was referred to the surgical unit with a diagnosis of rectal adenocarcinoma in 2007. After receiving tumour irradiation in April 2007, a patient had a laparoscopic abdominoperineal resection. A year after the initial operation, the patient complained of painful perineal swelling most obvious whilst walking. The abdominoperineal approach was used to correct the hernia on November 2010. During the procedure, the defect in the pelvic floor was covered with autologous tissues. The postoperative course was uneventful. The patient has had no recurrence of her perineal hernia within 6 months following the repair. Keywords: perineal hernia, abdominoperineal resection, laparoscopy, hernioplasty.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

12

Makūnaitė, Gabija, Donatas Danys, Kęstutis Strupas, and Tomas Poškus. "Ekscizija ir kiuretažas – optimalus pilonidinės cistos gydymo metodas: literatūros apžvalga." Lietuvos chirurgija 16, no. 2 (April 12, 2017): 98–101. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.10626.

Full text

Abstract:

TikslasRemiantis literatūros duomenimis, pasiūlyti optimalų pilonidinės cistos gydymo metodą.MetodikaNaudojant „PubMed“ elektroninę duomenų bazę peržiūrėta 2010–2016 metais publikuota literatūra, kurios pagrindinė tematika – pilonidinės cistos gydymas. Paieškai naudoti raktiniai žodžiai: pilonidinė cista, kiuretažas, ekscizija, drenažas, recidyvai. Apžvalgai atrinkti straipsniai, kuriuose duomenys pateikti remiantis atsitiktinių imčių bei kontroliuojamų studijų, tyrusių daugiau nei 1000 pacientų, rezultatais, o išvados paremtos statistiškai patikimais rodikliais. Remiantis perspektyviųjų atsitiktinių imčių tyrimų duomenimis apžvelgti ilgalaikiai pilonidinės cistos gydymo rezultatai. Taip pat analizuoti ir nagrinėtų straipsnių literatūros sąraše pateikti literatūros šaltiniai, nepasiūlyti pradinėje paieškoje.Rezultatai Į apžvalgą įtrauktos studijos, lyginančios skirtingų pilonidinės cistos operacinio gydymo būdų efektyvumą. Buvo vertinama:operacijos trukmė, gijimo laikas, recidyvų, komplikacijų dažniai bei grįžimo į darbą laikas. Sisteminė apžvalga ir metaanalizė apėmė 13 studijų, nagrinėjusių pilonidinės cistos atvėrimo ir kiuretažo (CAK) rezultatus. Gauti duomenys palyginti su alternatyviomis pilonidinės cistos gydymo technikomis: recidyvų dažnis CAK pacientų grupėje – 4,47 %, ekscizijos ir antrinio žaizdos gijimo grupėje – 11,9 %, ekscizijos ir marsupielizacijos – 7,1 %, ekscizijos ir pirminio žaizdos užsiuvimo vidurio linijoje – iki 20 %, ekscizijos ir užsiuvimo ne vidurio linijoje – 11 %. Operacijos laikas: CAK – 34,6 min., o kitų operacijų būdų siekia iki 89 min. Komplikacijų dažnis CAK grupėje taip pat mažesnis (1,44 %, palyginti su 23,8 % po ekscizijos ir antrinio žaizdos gijimo). Grįžimo į darbą mediana po CAK – 8,4 dienų, po kitų operacijų šis laikas daug ilgesnis (siekia iki 43 dienų). Žaizdos gijimo trukmė trumpesnė po CAK. Be to, cistos atvėrimas ir kiuretažas gali būti atliktas sukeliant vietinę nejautrą (7 iš 13 studijų). Kitų studijų rezultatai panašūs, pabrėžiama retesni ligos recidyvai, trumpesnė pooperacinio gijimo trukmė bei ankstesnis grįžimas į darbą. Išvados Remiantis apžvelgtų naujausių straipsnių duomenimis, prioritetinis pilonidinės cistos gydymas turi būti kiek įmanoma mažiau agresyvus, tad pirmo pasirinkimo operacija turėtų būti cistos atvėrimas ir kiuretažas. Nors šis būdas senas, bet gerokai pranašesnis už alternatyvius metodus – retesni recidyvai, pooperacinės komplikacijos, operacija lengvai atliekama ir trumpai trunkanti, pigi, jai atlikti pakanka vietinės anestezijos, pooperacinis laikotarpis mažiau skausmingas ir pacientas greičiau grįžta į darbą.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

13

Makūnaitė, Gabija, Donatas Danys, Kęstutis Strupas, and Tomas Poškus. "Ekscizija ir kiuretažas – optimalus pilonidinės cistos gydymo metodas: literatūros apžvalga." Lietuvos chirurgija 16, no. 2 (April 12, 2017): 98. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.2.10626.

Full text

Abstract:

TikslasRemiantis literatūros duomenimis, pasiūlyti optimalų pilonidinės cistos gydymo metodą.MetodikaNaudojant „PubMed“ elektroninę duomenų bazę peržiūrėta 2010–2016 metais publikuota literatūra, kurios pagrindinė tematika – pilonidinės cistos gydymas. Paieškai naudoti raktiniai žodžiai: pilonidinė cista, kiuretažas, ekscizija, drenažas, recidyvai. Apžvalgai atrinkti straipsniai, kuriuose duomenys pateikti remiantis atsitiktinių imčių bei kontroliuojamų studijų, tyrusių daugiau nei 1000 pacientų, rezultatais, o išvados paremtos statistiškai patikimais rodikliais. Remiantis perspektyviųjų atsitiktinių imčių tyrimų duomenimis apžvelgti ilgalaikiai pilonidinės cistos gydymo rezultatai. Taip pat analizuoti ir nagrinėtų straipsnių literatūros sąraše pateikti literatūros šaltiniai, nepasiūlyti pradinėje paieškoje.Rezultatai Į apžvalgą įtrauktos studijos, lyginančios skirtingų pilonidinės cistos operacinio gydymo būdų efektyvumą. Buvo vertinama:operacijos trukmė, gijimo laikas, recidyvų, komplikacijų dažniai bei grįžimo į darbą laikas. Sisteminė apžvalga ir metaanalizė apėmė 13 studijų, nagrinėjusių pilonidinės cistos atvėrimo ir kiuretažo (CAK) rezultatus. Gauti duomenys palyginti su alternatyviomis pilonidinės cistos gydymo technikomis: recidyvų dažnis CAK pacientų grupėje – 4,47 %, ekscizijos ir antrinio žaizdos gijimo grupėje – 11,9 %, ekscizijos ir marsupielizacijos – 7,1 %, ekscizijos ir pirminio žaizdos užsiuvimo vidurio linijoje – iki 20 %, ekscizijos ir užsiuvimo ne vidurio linijoje – 11 %. Operacijos laikas: CAK – 34,6 min., o kitų operacijų būdų siekia iki 89 min. Komplikacijų dažnis CAK grupėje taip pat mažesnis (1,44 %, palyginti su 23,8 % po ekscizijos ir antrinio žaizdos gijimo). Grįžimo į darbą mediana po CAK – 8,4 dienų, po kitų operacijų šis laikas daug ilgesnis (siekia iki 43 dienų). Žaizdos gijimo trukmė trumpesnė po CAK. Be to, cistos atvėrimas ir kiuretažas gali būti atliktas sukeliant vietinę nejautrą (7 iš 13 studijų). Kitų studijų rezultatai panašūs, pabrėžiama retesni ligos recidyvai, trumpesnė pooperacinio gijimo trukmė bei ankstesnis grįžimas į darbą. Išvados Remiantis apžvelgtų naujausių straipsnių duomenimis, prioritetinis pilonidinės cistos gydymas turi būti kiek įmanoma mažiau agresyvus, tad pirmo pasirinkimo operacija turėtų būti cistos atvėrimas ir kiuretažas. Nors šis būdas senas, bet gerokai pranašesnis už alternatyvius metodus – retesni recidyvai, pooperacinės komplikacijos, operacija lengvai atliekama ir trumpai trunkanti, pigi, jai atlikti pakanka vietinės anestezijos, pooperacinis laikotarpis mažiau skausmingas ir pacientas greičiau grįžta į darbą.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

14

Semėnienė, Palmyra, Arimantas Grebelis, Rasa Joana Čypienė, Giedrė Nogienė, and Gintaras Turkevičius. "Protezinio infekcinio endokardito chirurginis gydymas: hospitalinis ir atokus išgyvenimas." Lietuvos chirurgija 5, no. 3 (January 1, 2007): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2206.

Full text

Abstract:

Palmyra Semėnienė1, Arimantas Grebelis1, Rasa Joana Čypienė1, Giedrė Nogienė1, Gintaras Turkevičius21 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g, 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: chirurgai@santa.lt Tikslas Darbo tikslas – išanalizuoti pacientų, operuotų dėl protezinio infekcinio endokardito (PIE), hospitalinio ir atokiojo laikotarpio rezultatus. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai analizuoti 41 paciento, operuoto dėl PIE Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre, pooperaciniai ir atokieji rezultatai. Analizuojamas laikotarpis nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. liepos 1 d. Vidutinis pacientų amžius 51,2 ± 10,1 metų. Pirma grupė – 20 pacientų – anksčiau sirgę infekciniu endokarditu (IE), antra grupė – 21 pacientas – anksčiau operuoti dėl reumatinės, įgimtos ar kitos etiologijos širdies vožtuvų patologijos. Rezultatai Hospitaliniu laikotarpiu mirė 10 pacientų (26,8%). Pirmos grupės hospitalinis mirštamumas buvo 25,0%, antros grupės – 28,6%. Hospitalinis pirmos grupės pacientų išgyvenimas buvo 75,0%, o antros – 71,4%. Praėjus 5 metams po operacijos pirmos grupės pacientų išgyvenimas buvo 59,9%, o antros – 53,5%, p > 0,005. Išvada Pacientų, operuotų dėl PIE, hospitalinis mirštamumas tebėra didelis. Nepastebėta, kad pacientų, anksčiau operuotų dėl infekcinio endokardito, pooperacinis ir atokus išgyvenimas po reoperacijos dėl PIE reikšmingai skirtųsi nuo nesirgusiųjų infekciniu endokarditu išgyvenimo. Pagrindiniai žodžiai: infekcinis endokarditas, protezinis infekcinis endokarditas Surgical treatment of prosthetic valve endocarditis: early and long-term outcome Palmyra Semėnienė1, Arimantas Grebelis1, Rasa Joana Čypienė1, Giedrė Nogienė1, Gintaras Turkevičius21 Vilnius University Cardial Surgery Centre, Santariškių str. 2, LT-08661 Vinius, Lithuania2 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Cardial Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 Vinius, LithuaniaE-mail: chirurgai@santa.lt Objective The objective of the present study was to examine in-hospital and long-term outcomes after surgical treatment of prosthetic valve endocarditis (PVE) between 1 January 2000 and 1 July 2006. Patients and methods Group 1 comprised 20 patients with previous infective endocarditis (IE) and group 2 – 21 patients without previous IE. The mean age was 51.2 ± 10.1 years. Results Ten patients (26.8%) died within 30 days post operation for PVE. In-hospital mortality of group 1 patients was 25% and of group 2 – 28.6%. The five-year survival rate is 59.9% (gr. 1) and 53.5% (gr. 2), p > 0.005. Conclusions Operation for PVE carries a high 30-day mortality and a reduced long-term survival. There was no evidence that previous infective endocarditis had an impact on survival rate in patients operated on for PVE. Key words: infective endocarditis, prosthetic valve endocarditis

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

15

Adamonis, Kęstutis, Saulius Bradulskis, and Juozas Juočas. "Enterinio maitinimo įtaka komplikacijų profilaktikai po vyresnio amžiaus pacientų kraujuojančių gastroduodeninių opų chirurginio gydymo." Lietuvos chirurgija 3, no. 3 (January 1, 2005): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2005.3.2313.

Full text

Abstract:

Kęstutis Adamonis, Saulius Bradulskis, Juozas JuočasKauno medicinos universiteto Bendrosios chirurgijos klinika,Gastroenterologijos klinika,Eivenių g. 2, LT-50009 KaunasEl paštas: SBR@one.lt; k-adamonis@delfi.lt Įvadas / tikslas Kraujavimas iš skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų sudaro apie 60–70% visų viršutinės virškinamojo trakto dalies kraujavimo atvejų. Bendras mirštamumas nuo opinės kilmės kraujavimų siekia 2–15%. Jei kraujavimas sustoja ir nesikartoja (70–80%), mirštamumas neviršija 2%, jei pasikartoja (15–25%), mirštamumas padidėja iki 10%, o jei aktyvus kraujavimas tęsiasi (5%), miršta iki 30% pacientų. Įvairios endoskopinės technologijos, efektyvios medikamentinio gydymo metodikos labai sumažino chirurginio kraujavimų gydymo vaidmenį, tačiau chirurginė intervencija išlieka veiksmingiausia ir galutinė viršutinės virškinamojo trakto dalies kraujavimų gydymo priemonė 3–15% atvejų. Vyresnio amžiaus pacientų gydymo rezultatai dėl sisteminių gretutinių ligų, dažnų kraujavimo recidyvų, nepakankamo medikamentinio gydymo poveikio išlieka nepatenkinami. Šios amžiaus grupės ligonių mirštamumas tebėra didelis – 12–47%. Siekiant pagerinti chirurginio gydymo rezultatus, dažniausiai kreipiamas dėmesys į chirurgo operacinę techniką, infekcinių komplikacijų profilaktiką, tačiau dažnai užmirštama ligonių mitybos sutrikimų korekcija. Todėl mūsų darbo tikslas – atlikus retrospektyvų tyrimą (I etapas, 1992–1998 m.), įvertinti ankstyvo enterinio maitinimo (EM) reikalingumą ligoniams, operuotiems nuo kraujuojančių gastroduodeninių opų. Ligoniai ir metodai Atliktas 128 ligonių, operuotų nuo kraujuojančių gastroduodeninių opų 1992–1998 metais KMU Bendrosios chirurgijos klinikoje (III KKL), retrospektyvus tyrimas. Į jį įtraukti tik tie pacientai, kuriuos operavo aukščiausią kvalifikacinę kategoriją turintys chirurgai. Ligoniai suskirstyti į dvi grupes: pirmąją sudarė ligoniai, kuriems nuo operacijos dienos gydymui skyrėme EM, o antrąją, – kuriems pooperaciniu laikotarpiu EM netaikytas. EM grupė pavadinta tiriamąja, T grupe, antroji grupė – kontroline, K grupe. Iš viso T grupėje buvo 88 ligoniai, o K grupėje – 40. Grupių ligonius pagal amžių skirstėme į iki 60 metų ir 60-ies metų bei vyresnius. Esminio grupių skirtumo pagal amžių, opų lokalizaciją, gretutines ligas, diagnozuotas iki operacijos, nebuvo. Gretutinėmis ligomis (GL), diagnozuotomis iki operacijos, sirgo 43,2% T grupės ir 45% K grupės ligonių. Fiksavome šias pooperacines komplikacijas: vietinė ir bendrinė infekcija (žaizdos seroma, žaizdos supūliavimas, siūlių išsiskyrimas, peritonitas, intraabdominaliniai abscesai, sepsis), plaučių uždegimas, kraujagyslių trombozė ir embolija, galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, ūminis širdies ir kraujagyslių sistemos bei inkstų funkcijos nepakankamumas. Rezultatai Iš T grupės 88 operuotų ligonių pooperacinių komplikacijų buvo 21 (23,86 ± 9,53%), o iš 40 K grupės – 12 ligonių (30 ± 13,81%). Skirtumas statistiškai reikšmingas (p = 0,00001). Operuotiems skubos tvarka T grupės ligoniams komplikacijų taip pat buvo rečiau (18,43 ± 6,37) negu K grupės (33,34 ± 10,54%), nors rezultatų skirtumo statistinio reikšmingumo negavome. T grupės ligoniams, kuriems prieš operaciją GL nediagnozuotos, pooperacinių komplikacijų buvo tik 10 ± 4,24%, o K grupės – 22,72 ± 9,14% ligonių. Palyginę rezultatus ligonių, kuriems prieš operaciją buvo nustatytos GL, gavome priešingą rezultatą: pooperacinių komplikacijų pareiškė 42,10 ± 8% T grupės ligonių ir 38,88 ± 11,82% K grupės, t. y. komplikacijų skaičius naudojant EM nepadidėjo ir nesumažėjo. Tokia pati tendencija būdinga tiek jaunesnių nei 60 metų, tiek vyresnių ligonių grupėms. Dėl ypač sunkios būklės 10 ligonių buvo atliktos tik gyvybę gelbstinčios minimalios operacijos: opos apsiuvimas ar ekscizija. T grupėje tokių ligonių buvo penki ir jų pooperacinis laikotarpis buvo sklandus, o K grupės penkiems operuotiems ligoniams šis laikotarpis komplikavosi (3 komplikacijos). Išvados Ankstyvas EM po kraujuojančių gastroduodeninių opų chirurginio gydymo turi teigiamos įtakos pooperacinių komplikacijų profilaktikai. Ligoniams, kurie serga gretutinėmis ligomis, EM iš esmės nesumažina pooperacinių komplikacijų galimybės. Ligoniai, kurie dėl besitęsiančio kraujavimo ar jo pasikartojimo operuojami kritinės būklės, pooperaciniu laikotarpiu turi būti gydomi EM, nes tai padeda sumažinti pooperacinių komplikacijų riziką. Reikšminiai žodžiai: pooperacinis laikotarpis, pooperacinės komplikacijos, ankstyvas enterinis maitinimas, opinis kraujavimas The role of enteral feeding in prevention of postoperative complications after surgery for gastroduodenal bleeding ulcers in elderly patients Kęstutis Adamonis, Saulius Bradulskis, Juozas JuočasKaunas University of Medicine, Clinics of General Surgery and Gastroenterology,Eivenių str. 29, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: SBR@one.lt; k-adamonis@delfi.lt Background / objective Although hospitalization and surgery for uncomplicated ulcers have decreased in the United States and Europe over the past 20 to 30 years, the number of hospital admissions for hemorrhage associated with ulcers has remained relatively unchanged. Peptic gastroduodenal ulcer is the most common cause of severe upper gastrointestinal bleeding and accounts for at least 60–70 percent of all episodes. Overall mortality from a bleeding from the upper gastrointestinal tract reaches 2–15%. If a bleeding has stopped and does not recur (70–80%), mortality does not exceed 2%; in recurrent bleeding after initial endoscopic control of bleeding (15–25%), mortality rises up to 10%, and if an active bleeding continues (5%) – mortality can rise up to 30%. Endoscopic retreatment in patients with peptic ulcers reduces the need for surgery without increasing the risk of death and is associated with fewer complications than surgery. The wider use of endoscopic hemostasis, effective medicines and angiographic techniques (for severe, persistent bleeding if surgery poses an extremely high risk or endoscopic therapy has been unsuccessful) have reduced the need of surgery for treatment of bleeding gastroduodenal ulcers significantly. Nevertheless, surgery still plays a pivotal role in 3–15% of cases, and only surgical intervention is the most effective and final method of treatment for bleeding peptic ulcer. The overall mortality from bleeding ulcer is higher in elderly patients, ranging from 12 to 47% in patients older than 60 years. Factors responsible for increased morbidity and mortality in the elderly may include associated or underlying comorbid conditions such as malignancy; multiple organ system diseases, in particular atherosclerosis and its consequences, including cardiovascular and cerebrovascular diseases; increased frailty of elderly; and use of multiple medications, particularly nonsteroidal antiinflammatory drugs. The postoperative mortality rate also remains high (2–22%). The efficiency of surgery for bleeding ulcers depends not only on the surgeon’s skills, the time and type of operation, preoperative volume replacement and measures for infection prevention. Gastrointestinal surgery patients are at risk of nutritional depletion from inadequate nutritional intake, surgical stress and the subsequent increase in metabolic rate. The goal of this retrospective study was to evaluate the effectiveness of early postoperative enteral nutrition in patients that underwent surgery for bleeding gastroduodenal ulcers in Surgical Clinic of the 3rd Kaunas Clinical Hospital between 1992 and 1998. Patients and methods 128 patients that undervent surgery for gastroduodenal ulcer haemorrhage at the Surgical Clinic of the 3rd Kaunas Clinical Hospital from 1992 to 1998 were retrospectively analyzed. Only patients operated on by skilled and qualified surgeons were included in the study. The patients were separated into two groups: 88 patients of the first group (study group T) received early postoperative enteral nutrition and 40 patients from the second (control group K) received the same postoperative treatment, except enteral feeding. According to age, both groups of patients were divided into subgroups: >60 years and 60 years or older. Two groups were similar with respect to age, ratio of men to women, the site and size of ulcers, concomitant diseases before operation. In the study group, concomitant diseases were diagnosed in 43.2% of cases, and in the control group in 45% of patients co-morbidity was present. All local and general postoperative complications were fixed. Results In the study group, 88 patients undervent surgery for bleeding gastroduodenal ulcer. The postoperative period was complicated in 21 cases (23.86 ± 9.53%), and in the control group 40 patients were operated on and postoperative complications developed in 12 cases (30 ± 13.81%) (P = 0.00001). Among the patients from the study group that underwent emergency operation, complications were observed also less often (18.43 ± 6.37%) in comparison with the control group (33.34 ± 10.54%). The postoperative period in the study group patients without concomitant diseases was less complicated (only in 10 ± 4.24% of cases) than in the control group (22.72± 9.14%). Opposite results were received when we compared the data in both groups of patients with concomitant diseases. In the study group, the postoperative period was complicated in 42.10 ± 8% and in the control group in 38.88 ± 11.82%. This means that enteral nutrition did not increase or decrease the rate of postoperative complications in patients with other illnesses. A similar tendency was observed in both age groups. Ten extremely high risk patients with massive ulcer bleeding or rebleeding after endoscopic retreatment undervent life-threatening minimal emergency surgical procedures for hemostasis (ulcer suture or excision). The postoperative period in five study group patients was smooth, and in the control group (five patients were operated on) three patients developed postoperative complications. Conclusions Early postoperative enteral nutrition has a positive influence on reducing the incidence of postoperative complications in patients after surgery for bleeding gastroduodenal ulcer. Enteral nutrition is an effective option for critically ill high risk elderly surgical patients undergoing emergency surgical procedures for massive ulcer bleeding or rebleeding. Postoperative enteral feeding helps to decrease the risk of postoperative complications and is necessary. Keywords: postoperative period, postoperative complications, early enteral nutrition, peptic ulcer bleeding

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

16

Sąlyga, Jonas, Artūras Razbadauskas, Tatjana Žuravliova, Irutė Plepienė, and Geriuldas Žiliukas. "PACIENTŲ PO GALVOS SMEGENŲ OPERACIJŲ SLAUGA." Sveikatos mokslai 24, no. 4 (February 20, 2014): 122–27. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.080.

Full text

Abstract:

Pooperacinė pacientų slauga priklauso nuo slaugytojų, ypač neurologinio profilio skyriuose, kai situacija gali staiga pasikeisti ir slaugytoja turi tai pastebėti ir laiku sureaguoti. Pacientai, turėję galvos smegenų kraujotakos sutrikimus ar operacijas, patiria mažesnę ar didesnę negalią, nuo kurios priklauso tolimesnis jų socialinis gyvenimas ir darbinė veikla. Pooperaciniu laikotarpiu slaugytojas užima svarbų vaidmenį stebėdamas ir gerindamas paciento fizinę būklę, padėdamas atlikti kasdienę veiklą, aiškindamas esamą paciento būseną, jį nuramindamas, supažindindamas su galimomis pooperacinėmis komplikacijomis bei pooperacine ligos eiga. Tikslas: išanalizuoti pacientų po galvos smegenų operacijų slaugą. Tyrimo metodai: pagal parengtą anketą buvo vertinami demografiniai duomenys (lytis, amžius, gyvenamoji vieta, išsilavinimas bei susirgimo tipas) ir naudojami du testai: Barthel indeksas bei Funkcinio nepriklausomumo testas (FNT) pacientų funkcinei būklei įvertinti. Pagrindinis veiksnys, lemiantis slaugos problemas po neurochirurginių operacijų, yra susirgimo tipas. Nei pacientų amžius, nei lytis ženklios įtakos slaugos problemoms neturėjo, slaugos veiksmai priklauso nuo susirgimo tipo ir planuojami pagal motorinių ir pažintinių funkcijų sutrikimus. Įvertinus pacientų savarankiškumą prieš operaciją ir išvykstant iš stacionaro, Barthel indekso ir FNT rezultatų pokytis buvo statistikai reikšmingas (p0,05). Atlikus koreliacinę analizę nustatyta, kad kuo vyresni pacientai, tuo mažesnis jų savarankiškumo atsigavimas po operacijos.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

17

Bužinskienė, Diana, Gražina Drąsutienė, and Kristina Zdanytė. "Ašermano sindromas: klinikinis atvejis ir mokslinės literatūros apžvalga." Lietuvos chirurgija 17, no. 1-2 (November 4, 2018): 49–61. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2018.1-2.11741.

Full text

Abstract:

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Intrauterininės sąaugos – tai jungiamojo audinio formavimasis gimdos ertmėje. Šio proceso metu progresuoja endometriumo funkcijos sutrikimas, kuriam būdingi įvairūs klinikiniai simptomai, tokie kaip menstruacinio ciklo sutrikimai (hipomenorėja, dismenorėja ar amenorėja), pasikartojantys savaiminiai nėštumo nutrūkimai, nevaisingumas ir kt. Klinikinė intrauterininių sąaugų raiška yra vadinama Ašermano sindromu.Šio straipsnio tikslas – pristatyti Ašermano sindromo klinikinį atvejį, apžvelgti naujausius mokslinės literatūros šaltinius ir įvertinti problemos aktualumą. Pateikiamas 30 metų amžiaus pacientės klinikinis atvejis. Pacientė planine tvarka kreipėsi į gydytoją akušerį-ginekologą dėl nevaisingumo, kurio trukmė buvo 2 metai. Kitų nusiskundimų pacientė neišsakė, iš anamnezės buvo žinoma, kad moteris negimdžiusi, prieš dvejus metus pacientei buvo atliktas 8 savaičių trukmės nėštumo nutraukimas. Pirminės apžiūros metu, atlikus transvaginalinę (2D) sonoskopiją, gimdos ir gimdos priedų sonoskopinių pakitimų nenustatyta. Intrauterininės sąaugos pacientei diagnozuotos atlikus hidrosonografiją, atliktas papildomas tyrimas – HyFoSy (histerosalpingosonoskopija, angl.Hysterosalpingo Foam Sonography). Pacientei buvo atlikta operacija – histeroskopija, kurios metu pašalintos intrauterininės sąaugos. Pooperacinis laikotarpis buvo sklandus. Praėjus dviem mėnesiams po operacijos pacientei nustatytas nėštumas (pacientė konsultuota gydytojo akušerio-ginekologo). Nėštumo eiga buvo sklandi, cezario pjūvio operacijos metu gimė gyvas, vyriškos lyties naujagimis, pagal Apgar balų skalę įvertintas 9/10 balų.Pagrindinis etiologinis veiksnys, lemiantis intrauterininių sąaugų formavimąsi, yra tiesioginis endometriumo pažeidimas. Pateikiamos keturios intrauterininių sąaugų klasifikacijos sistemos, pagal kurias galima numatyti gydymo taktiką ir komplikacijų riziką bei įvertinti pacientės vaisingumo prognozę. Įtariant Ašermano sindromą, rekomenduojama atlikti sonoskopiją arba hidrosonografiją, histerosalpingosonoskopiją arba histerosalpingografiją ir histeroskopiją. Pagrindiniai gydymo etapai: diagnostinė histeroskopija, histeroskopinis intrauterininių sąaugų suardymas ir profilaktinės priemonės (balioninio kateterio, intrauterininės spiralės įvedimas, hialurono rūgšties gelio ar SprayGelʼio vartojimas), pooperacinė hormonų terapija ir, esant indikacijų, pagalbinis apvaisinimas. Kamieninių ląstelių transplantacija į gimdos ertmę, tikėtina, ateityje taps alternatyva chirurginiam gydymui. Nėštumą po Ašermano sindromo gydymo būtina vertinti kaip didelės rizikos nėštumą.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

18

Lindžiūtė, Ugnė, Eglė Zlatkutė, Tadas Urbonas, Tomas Bukauskas, Donatas Simonaitis, and Andrius Macas. "POOPERACINIO SKAUSMO VALDYMO INTRAVENINIAIS LORNOKSIKAMU IR ACETAMINOFENU PALYGINIMAS PO RADIKALIŲ PROSTATEKTOMIJŲ." Sveikatos mokslai 27, no. 2 (June 12, 2017): 39–43. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2017.023.

Full text

Abstract:

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo yra skirti įvairaus tipo ir lokalizacijos skausmui malšinti. Gera pooperacinio skausmo kontrolė yra svarbi norint išvengti skausmo potencijuojamo paciento būklės pablogėjimo, pvz., tachikardijos, hipertenzijos, miokardo išemijos, alveolių ventiliacijos sumažėjimo, prasto žaizdų gijimo. Šiame tyrime lyginsime acetaminofeno ir lornoksikamo efektyvumą pooperaciniam skausmui malšinti. Darbo tikslas: įvertinti lornoksikamo analgezijos efektyvumo jėgą pooperaciniu laikotarpiu pacientams po radikalių prostatektomijų. Metodai. Įtraukti 35 pacientai, gydyti 2015-2016 metais LSMUL KK Urologijos skyriuje, kuriems atlikta radikali prostatektomija. Gavus raštišką sutikimą, atsitiktiniu būdu pacientams operacijos pabaigoje sušvirkščiami intraveninio lornoksikamo 8 mg arba acetaminofeno 1000mg. Pilvo skausmas vertinamas prieš operaciją, po operacijos praėjus 3, 6, 12 ir 24 valandoms. Rezultatai. Prieš operaciją pilvo skausmą lornoksikamo (L) grupėje jautė 1 (6,25 proc.) pacientas, o acetaminofeno (A) grupėje 1 (5,26 proc.) pacientas jautė rankos skausmą. Po operacijos praėjus 3 valandoms A grupėje 9 (47,37 proc.) pacientai skundėsi vidutinio stiprumo skausmu ir 3 (15,79 proc.) – stipriu skausmu. L grupėje po operacijos praėjus 3 valandoms 3 (18,75 proc.) pacientai jautė stiprų skausmą. Tarp A ir L vaistų po operacijos praėjus 3, 6, 12 ir 24 val. statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p=0,329; p=0,917; p=0,4; p=0,903, atitinkamai). Išvados. Intraveninis lornoksikamas ir acetaminofenas efektyviai malšina skausmą po radikalių prostatektomijų. Lornoksikamas i/v nuo skausmo toks pat efektyvus kaip paracetamolis i/v pacientams po radikalių prostatektomijų. Intraveninis lornoksikamas ir paracetamolis yra tinkami vartoti vidutinio stiprumo ir stipriam skausmui malšinti ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

19

Miliauskas, Povilas, Renatas Tikuišis, Narimantas Evaldas Samalavičius, Giedrė Rudinskaitė, and Aleksas Žurauskas. "Laparoskopinės gaubtinės žarnos vėžio operacijos senyvo amžiaus pacientams." Lietuvos chirurgija 9, no. 3-4 (January 1, 2011): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2011.1.2079.

Full text

Abstract:

Povilas Miliauskas1, Renatas Tikuišis1, Narimantas Evaldas Samalavičius2, Giedrė Rudinskaitė1, Aleksas Žurauskas1 1Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius2Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinika, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El. paštas: povilas.miliauskas@gmail.com Įvadas / tikslasLaparoskopinės kolorektalinės operacijos mažiau traumatiškos, sutrumpėja hospitalizacijos laikas, greičiau atsitaiso žarnyno veikla. Tai labai svarbu senyvo amžiaus pacientams, kuriems operacijos ir anestezijos rizikos laipsnis yra didesnis. Šiame darbe buvo siekta palyginti gaubtinės žarnos vėžio operacijų, atliktų atviru ir laparoskopiniu būdu, efektyvumą pacientams, vyresniems kaip 70 metų. MetodaiRetrospektyviai išanalizuoti pacientai, kuriems buvo atliekamos kolorektalinės operacijos dėl gaubtinės žarnos vėžio (GŽV). Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes. Vieną grupę (LO, n = 25) sudarė pacientai, kuriems atliktos laparoskopinės kolorektalinės operacijos. Kontrolinės grupės pacientams (AO, n = 37) kolorektalinės operacijos atliktos atviru būdu per laparotominį piūvį. Buvo vertinamos pooperacinės komplikacijos, gydymo stacionare trukmė, žarnyno motorikos atsitaisymo laikas. RezultataiGydymo stacionare trukmė statistiškai reikšmingai mažesnė LO pacientų grupėje, palyginti su AO tiriamųjų grupe (7 ir 4 dienos; p < 0,05). Žarnyno motorika atsitaisė atitinkamai pirmą ir trečią parą (p < 0,05). Širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų pooperacinių komplikacijų skaičius buvo panašus. IšvadaPo atliktų laparoskopinių kolorektalinių operacijų senyvo amžiaus pacientams pooperacinis laikotarpis yra trumpesnis, greičiau atsitaiso žarnyno veikla, palyginti su pacientais, kuriems atliktos atviros šio tipo operacijos. Senyvo amžiaus pacientams laparoskopinės kolorektalinės operacijos yra saugios. Reikšminiai žodžiai: laparoskopinės kolektomijos, senyvas amžius. Laparoscopic colon cancer surgery in elderly patients Povilas Miliauskas1, Renatas tikuišis1, Narimantas Evaldas Samalavičius2,Giedrė Rudinskaitė1, Aleksas Žurauskas1 1Vilnius University, Institute of Oncology, Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania2Vilnius University, Institute of Oncology, Clinic of Surgery,Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: povilas.miliauskas@gmail.com Background / objectiveLaparoscopic colectomy has been proven to reduce hospitalization, cardiopulmonary complications, to ensure a faster return of bowel function and a more rapid return to patients’ routine activities. The laparoscopic approach should be considered as the optimal surgical method for elderly patients. The aim of this study was to compare the outcomes after laparoscopic and open colectomy in patients older than 70 years. MethodsTwenty patients undergoing laparoscopic colectomy were compared with 22 open colectomy pacients. The study included patients aged 70 years and over. The perioperative outcome in patients was evaluated. ResultsThe median in-hospital stay was significantly shorter for laparoscopic colectomy than for open colectomy patients (7 days vs. 4 days; p < 0.05). Patients in the laparoscopy group had a faster recovery of bowel function (1 day vs. 3 day; p < 0.05). The rate of postoperative cardiopulmonary complications was similar in the two groups. ConclusionResults of laparoscopic colectomy in patients aged over 70 years show that their postoperative period is shorter and the recovery of bowel function is faster than in patients after open colon surgery. Laparoscopic colectomy in elderly patients is safe. Key words: laparoscopic colectomy, geriatric.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

20

Karalius, Rimantas, Giedrė Nogienė, Vidmantas Žilinskas, Rita Sudikienė, Virgilijus Lebetkevičius, Virgilijus Tarutis, Daina Liekienė, and Vytautas Sirvydis. "Radikali Fallot tetrados korekcija vaikams iki trejų metų." Lietuvos chirurgija 5, no. 3 (January 1, 2007): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2212.

Full text

Abstract:

Rimantas Karalius1, Giedrė Nogienė1, Vidmantas Žilinskas1, Rita Sudikienė2, Virgilijus Lebetkevičius1, Virgilijus Tarutis1, Daina Liekienė1, Vytautas Sirvydis11 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: chirurgai@santa.lt Įvadas / tikslas Pastarąjį dešimtmetį radikali Fallot tetrados (FT) korekcija atliekama kūdikiams ar net naujagimiams. Toliau tęsiama diskusija, ar ankstyva korekcija turi įtakos išgyvenimui, pakartotinių operacijų dažnumui dėl liekamosios dešiniojo skilvelio išstūmimo trakto (DSIT) obstrukcijos ar plaučių arterijos nesandarumo. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti vaikų iki 3 metų Fallot tetrados radikalios korekcijos ankstyvus ir atokius pooperacinius rezultatus Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre. Ligoniai ir metodai Per du penkerių metų laikotarpius 1996–2000 ir 2001–2005 metais 23 pacientams atlikta radikali Fallot tetrados korekcija. Amžiaus vidurkis pirmąjį laikotarpį buvo 25,9 ± 2,8 mėn. ir antrąjį – 16,8 ± 2,9 mėn. Per abu laikotarpius buvo atlikta 10 (43,5%) ir 18 (78,3%) pirminių radikalių FT korekcijų. Per pirmąjį laikotarpį 22 ligoniams (95,6%) atlikta transanuliarinė plastika: 8 ligoniams tik transanuliarinė plastika ir 14 ligonių – transanuliarinė plastika naudojant lopą su viena bure. Per antrąjį laikotarpį tik 4 ligoniams DSIT plastika atlikta naudojant transanuliarinį lopą. Rezultatai 1996–2000 metais ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu ir atokiuoju pooperaciniu laikotarpiu mirė po 2 ligonius (8,7%). Per antrąjį laikotarpį mirė vienas ligonis (4,3%). Atokiu pooperaciniu laikotarpiu ligoniams buvo atliekama echokardiografija ir matuojamas plaučių arterijos nesandarumo, taip pat DSIT obstrukcijos laipsnis. Per pirmąjį laikotarpį 8 ligoniams (42,1%) nustatytas II–III° ir III° plaučių arterijos nesandarumas. Keturiems iš jų DSIT plastikai naudotas transanuliarinis turintis burę lopas. 2 ligoniams DSIT gradientas buvo didesnis kaip 40 mm Hg. Per antrąjį laikotarpį 3 ligoniams (13,6%) nustatytas II–III° ir III° plaučių arterijos vožtuvo nesandarumas ir 6 – DSIT gradientas, didesnis kaip 40 mm Hg. Keturiems ligoniams per pirmąjį laikotarpį reikėjo pakartotinės operacijos: 3 dėl išreikšto plaučių arterijos nesandarumo ir vienam dėl skilvelių pertvaros rekanalizacijos. Išvados Radikali Fallot tetrados korekcija gali būti saugiai atliekama jaunesnio amžiaus ligoniams. Didėja pirminių radikalių FT korekcijų skaičius. Transanuliarinio lopo panaudojimas padidina pakartotinių operacijų riziką dėl plaučių arterijos vožtuvo nesandarumo. Transanuliarinio lopo, turinčio burę, panaudojimas neapsaugo nuo plaučių arterijos vožtuvo nesandarumo atokiuoju laikotarpiu. Pagrindiniai žodžiai: Fallot tetrada, radikali korekcija Complete repair of tetralogy of Fallot in the first three years of life RIMANTAS KARALIUS1, GIEDRĖ NOGIENĖ1, VIDMANTAS ŽILINSKAS1,Rimantas Karalius1, Giedrė Nogienė1, Vidmantas Žilinskas1, Rita Sudikienė2, Virgilijus Lebetkevičius1, Virgilijus Tarutis1, Daina Liekienė1, Vytautas Sirvydis11 Vilnius University Heart Surgery Centre, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Heart Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 VilniusE-mail: chirurgai@santa.lt Background / objective Complete corrections of tetralogy of Fallot (TOF) have been frequently performed for infants and even newborns in the last decade. The discussion whether early correction of tetralogy of Fallot influences the survival and the frequency of re-operation due to residual right ventricle outflow tract (RVOT) or pulmonary artery insufficiency rate is still going on. The aim of the present work was to evaluate the early and late results of radical corrections in children less than 3 years of age, performed at Vilnius University Heart Surgery Centre. Patients and methods During two 5-year periods (1996–2000, 2001–2005) 23 infants underwent repair for TOF. The mean age of the patients during the first period was 25.9 ± 2.8 months and during the second period 16.8 ± 2.9 months. During both periods 10 (43.5%) and 18 (78.3%) primary radical corrections of TOF were performed. A transannular patch was inserted in 22 patients (95.6%) during the first 5-year period: 8 patients underwent transannulorplasty only, and for 14 patients transannulorplasty using a monocusp patch was performed. During the period 2001 through 2005, only 4 patients underwent RVOTplasty by means of monocusp patch. Results Two patients (8.7%) died within 30 days postoperatively during the first 5-year period and there were two late deaths. There was one death (4.3%) during the second period.The patients underwent echocardiography evaluation, measurements of pulmonary artery insufficiency and RVOT obstruction grade at late postoperative periods. Pulmonary artery insufficiency grade 2–3 and 3 was revealed in 8 (42.1%) patients operated on during the first 5-year period. For four of them, transannular monocusp patch was used for RVOTplasty. Two patients showed a RVOT gradient higher than 40 mm Hg. For three patients (13.6%) operated on during the second 5-year period, pulmonary insufficiency grade 2–3 and 3 was diagnosed, and a RVOT gradient higher than 40 mm Hg was found in six patients. Re-operation was required for four patients of the first 5-year period: three patients needed to be operated on because of a marked pulmonary artery insufficiency and one for re-canalization of a ventricle septum defect. Conclusions Radical correction of tetralogy of Fallot may be safely performed in younger patients. Therefore, the number of primary radical correction of this malformation is increasing. The use of transannular patch increases the risk of re-operations due to pulmonary artery insufficiency. The use of transannular monocusp patch does not prevent pulmonary artery valve insufficiency at a late postoperative period. Key words: tetralogy of Fallot, radical correction

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

21

Bradulskis, Saulius, and Kęstutis Adamonis. "Chirurginių ligonių perioperacinis maitinimas: ar jis reikalingas?" Lietuvos chirurgija 1, no. 2 (January 1, 2003): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2003.2.2431.

Full text

Abstract:

Saulius Bradulskis1, Kęstutis Adamonis21 Kauno medicinos universiteto Bendrosios chirurgijos klinika,Josvainių g. 2, LT-3021 Kaunas.2 Kauno medicinos universiteto Gastroenterologijos klinika,Eivenių g. 2, LT-3007 Kaunas.El paštas: k-adamonis@delfi.lt Įvadas / tikslas Straipsnyje aptariama chirurginių ligonių mitybos nepakankamumo problema. Rezultatai Mitybos nepakankamumas nustatomas nuo 27 iki 50 % šių ligonių. Jis gali būti viena iš svarbiausių pooperacinių komplikacijų, ilgesnio buvimo stacionare pooperaciniu laikotarpiu, papildomų gydymo išlaidų priežastimi. Mitybos korekcija, o ypač maitinimas imuniniais mišiniais, akivaizdžiai padeda spręsti šias problemas. Bereikalingas badavimas prieš operaciją sukelia neigiamų padarinių: sumažėja seilių ir virškinimo trakto sulčių sekrecija, slopinama žarnyno motorika, blogėja kraujo cirkuliacija, padidėja sąlyginai patogeninės žarnų floros virulentiškumas, atrofuojasi gleivinė, padidėja bakterinės translokacijos iš žarnos galimybė, sumažėja antioksidantų, flavonoidų, fitoestrogenų kiekis, slopinamas imunitetas. Badavimas prieš operaciją yra susijęs su pooperaciniu atsparumu insulinui, tiksliau – jo intensyvumu. Prieš operaciją skiriant ligoniui lengvai pasisavinamų angliavandenių, pavyzdžiui, gliukozės, galima sumažinti šio reiškinio intensyvumą pooperaciniu laikotarpiu. Išvados Prieš operaciją ir po jos būtina griežtai laikytis mitybos korekcijos indikacijų, nes kitu atveju ši gydymo procedūra gali būti ne tik nenaudinga, bet ir sukelti komplikaciju, padidinti gydymo išlaidas. Prasminiai žodžiai: perioperacinis laikotarpis, enterinis maitinimas. Perioperative nutrition of surgical patiens: is it necessary? Saulius Bradulskis1, Kęstutis Adamonis2 Background / objective Problems of surgical patients nutrition, pre- and postoperative nutritional problems are discussed. Results Nutrition disorders among surgical patients are frequent – from 50 to 27%. Nutritional disorders may be one of the reasons for complications and long in-hospital stay and additional expenses. Nutritional correction, especially immunonutrition, is beneficial to surgical patients, as it decreases septic complications, in-hospital stay and it helps to save, money. Lack of nutrition has negative consequences: inhibition of digestive tract secretion, motility, splanchnic circulation, increased virulence of pathogenic flora, atrophy of the mucosae, microbial translocation. Data that have become available show that the preoperative administration of carbohydrates to patients undergoing surgery has metabolic benefits postoperatively by reducing postoperative insulin resistance. Conclusions Pre- and postoperative nutritional correction has strong indications, and nonobservance of this indication prolongs in-hospital stay and the preoperative period, as well as increases expenses, and first of all it has no influence on the postoperative complications. Keywords: perioperative period, enteral nutrition.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

22

Mečkovski, Artūras, Narimantas Evaldas Samalavičius, and Vaidotas Grigas. "Storosios žarnos polipo pašalinimas atliekant laparoskopu asistuojamą polipektomiją – klinikinio atvejo pristatymas." Lietuvos chirurgija 7, no. 1-2 (January 1, 2009): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2009.1.2137.

Full text

Abstract:

Artūras Mečkovski, Narimantas Evaldas Samalavičius, Vaidotas GrigasVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos II Pilvo chirurgijos skyrius,Santariškių g. 2, LT-08406 VilniusVilniaus universiteto Onkologijos institutas, Chirurgijos klinika, Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusVilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinika,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: artur.meckovski@gmail.com Gerybiniai storosios žarnos polipai yra viena iš dažnesnių storojo žarnyno patologijų. Dauguma jų pašalinami endoskopiškai. Tačiau esant dideliems ir nepatogios lokalizacijos polipams reikia kitos metodikos. Viena iš tokių metodikų – laparoskopu asistuojama polipektomija. Operuotas vienas pacientas dėl nusileidžiančiojoje gaubtinės žarnos (colon descendens) dalyje esančio 6 cm polipo. Pooperacinis laikotarpis sklandus, komplikacijų nebuvo. Išvada – laparoskopu asistuojama polipektomija saugus ir patikimas operacijos būdas, kai polipo negalima pašalinti endoskopiškai. Reikšminiai žodžiai: laparoskopu asistuojama polipektomija, storosios žarnos polipas Laparoscopy assisted colonic polipectomy – case report Artūras Mečkovski, Narimantas Evaldas Samalavičius, Vaidotas GrigasDepartment of Abdominal Surgery-2, Santariškių str. 2, LT-08406 Vilnius, LithuaniaClinic of Surgery, Oncology Institute of Vilnius University, Santariškių str. 1,LT-08660 Vilnius, LithuaniaVilnius University, Faculty of Medicine, Clinic of Internal, Family Medicine and Oncology,Santariškių str. 2,LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: artur.meckovski@gmail.com The most common colonic pathology is the binning polyps. Most of them are treated by endoscopic polipectomy. In some cases when polyp is to large or awkwardly located need to choice another method of treatment. One of them – laparoscopy assisted colonic polipectomy.One patient underwent operation for large, 6 cm polyp of descending colon. Postoperative period was successful, without any complications. Conclusion. Laparoscopy assisted polipectomy was secure method of treatment. Key words: polipectomy, laparoscopic assisted, colonic polipe

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

23

Tamulevičius, Martynas, Mindaugas Minderis, and Andrius Pajėda. "Nykščio riešinio sąnario artrozės gydymas atvirąja sinovektomija su sąnario išvalymu: vėlyvųjų pooperacinių gydymo rezultatų įvertinimas." Lietuvos chirurgija 17, no. 1-2 (November 4, 2018): 30–43. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2018.1-2.11739.

Full text

Abstract:

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Įvadas. Atlikta sisteminė mokslinės literatūros apžvalga parodė, kad gydant nykščio riešinio sąnario osteoartitą nė viena chirurginė metodika nėra reikšmingai pranašesnė. Straipsnyje siekiama įvertinti atvirosios sinovektomijos su sąnario išvalymu („debridementu“) vėlyvuosius pooperacinius gydymo rezultatus ir palyginti juos su kitų, dažnai taikomų metodikų, rezultatais.Metodai. Atlikta retrospektyvinė studija, kurioje įvertinta 19 pacientų (20 nykščių), sergančių II–IV stadijos nykščio riešinio sąnario osteoartritu. Visi pacientai operuoti vieno chirurgo, taikant atvirą sinovektomiją su sąnario išvalymu, kurios metu pašalinta išvešėjusi sinovija, kaulinės išaugos ir laisvieji kūnai.Pagal vidutinį pacientų stebėjimo laiką skiriamos dvi tiriamųjų grupės: iki 4,5 metų (N = 10) ir daugiau negu 4,5 metų (N = 9) po operacijos stebėti pacientai. Įvertintas pokytis skaitinėje skausmo skalėje, pooperacinė plaštakos funkcija (pincetinio ir šoninio gnybio jėga, priešpastatymo amplitudė, QuickDASH klausimyno įvertis), pooperacinė sąnario būklė (dviejų krypčių plaštakos rentgenogramos) ir trukmė iki susigrąžinto darbingumo. Gauti rezultatai lyginti su dažniausiai pasirenkamų gydymo metodų studijų rezultatais.Rezultatai. Nustatyta, kad visiems pacientams po operacijos statistiškai reikšmingai sumažėjo skausmo intensyvumas (kaip ir kitose studijose, kurių duomenys buvo lyginami). Visiško skausmo išnykimo procentas II grupėje reikšmingai nesiskyrė nuo rezultatų, pateikiamų kitose studijose. Reikšmingų skirtumų lyginant QuickDASH įverčius taip pat nenustatyta. Lyginant pincetinio ir šoninio gnybio jėgas, gauti panašūs arba aukštesni įverčiai.Populiariose gydymo metodikose, kurių rezultatai buvo lyginami su atlikto tyrimo duomenimis, minima pagrindinė komplikacija – delnakaulio proksimalizacija. Atliktame tyrime, įvertinus tiriamųjų pooperacines rentgenogramas, tokios komplikacijos nenustatyta. Tiriamieji grįžo į kasdienę savo veiklą vidutiniškai per tris mėnesius, o tai reikšmingai skyrėsi nuo kitų gydymo metodikų, kuriose taikoma fiksacija Kiršnerio vielomis ir ilgai trunkanti reabilitacija.Išvados. Atlikto tyrimo rezultatus palyginus su dažniausiai taikomų chirurginių metodikų rezultatais, vertinant plaštakos skausmą ir funkciją pacientų ilgojo stebėjimo laikotarpiu reikšmingų skirtumų nenustatyta. Tiriamiesiems rentgenografiškai diagnozuota palankesnė pooperacinė sąnario būklė, leidžianti pacientui greičiau susigrąžinti darbingumą. Dėl minėtų priežasčių atviroji sinovektomija su sąnario išvalymu galėtų būti pirmo pasirinkimo metodas gydant nykščio riešinio sąnario osteoartritą.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

24

Ramonas, Henrikas, Rosita Bazarauskaitė, Genadijus Kučinskis, and Arūnas Želvys. "Inksto transplantektomija: ypatumai, komplikacijos ir įtaka tolesnei lėtinės inkstų ligos gydymo raidai." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 2.2 (February 26, 2015): 161–65. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.023.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: transplantektomija, pakartotina transplantacija, lėtinė inkstų liga. Tikslas. Darbo tikslas yra išanalizuoti inksto transplantato pašalinimo operacijų indikacijas bei komplikacijas ir transplantektomijos įtaką pakartotinų transplantacijų atlikimui bei išgyvenamumui. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai išanalizuoti pacientų, sergančių lėtine inkstų liga išeičių stadijoje, gydymo eiga atlikus inkstų transplantektomijas nuo 1999 iki 2013 m. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, vertinant transplantektomijų atlikimo indikacijas, komplikacijas ir šių operacijų įtaką pakartotinų transplantacijų atlikimui ir išgyvenamumui. Per šį laikotarpį 81 pacientui buvo atliktos 88 inkstų transplantektomijos operacijos. Ligonių vidutinis amžius 39,70 ± 1,44 m. Po pirmosios inksto transplantacijos transplantatas pašalintas 73 (82,96 proc.) atvejais, po kadaverinio inksto transplantacijos transplantektomija atlikta 70 (79,55 proc.), dėl urgentinių indikacijų ši operacija atlikta 19 (21,59 proc.) atvejų. Tyrimo tikslas pasiektas įvertinus transplantektomijos ypatumus atskleidžiant operacijos indikacijų, komplikacijų bei pakartotinų transplantacijų atlikimo ir išgyvenamumo sąsajas su demografiniais, klinikiniais ligonių, sergančių lėtine inkstų liga ir gydomų atliekant inkstų transplantaciją, aspektais. Rezultatai. Nustatyta, kad pacientų, kuriems transplantektomijas teko atlikti urgentiškai, kūno masės vidurkis didesnis, palyginti su planingų operacijų atvejais, atitinkami 25,34 ir 22,17 (skirtumas statistiškai patikimas, p < 0,01). Dažniausiai urgentiškai inksto transplantatas pašalintas dėl jo kraujagyslių trombozės. Pooperacinės komplikacijos pasireiškė po 14 (15,9 proc.) operacijų, dažniausiai jos infekcinio pobūdžio. Pacientų su operacinėmis komplikacijos kūno masės indekso vidurkis didesnis, palyginti su kitais, atitinkamai 25,21 ir 22,44 (skirtumas statistiškai patikimas, p < 0,05). Dėl intraoperacinių ir pooperacinių komplikacijų mirė 3 (3,71 proc.) pacientai. Po transplantato pašalinimo operacijos laikotarpyje nuo 15 iki 1 metų pakartotinos transplantacijos atliktos 35 (43,75 proc.) pacientams, dažniausiai per pirmuosius trejus metus. Tuo pačiu laikotarpiu iš stebimų pacientų mirė 18 (22,5 proc.), pusė jų – per pirmuosius trejus metus. Grupės pacientų, kuriems atlikta pakartotina inkstų transplantacija, amžiaus vidurkis 33,66 ± 2,1 m., o mirusių pacientų grupės šis rodiklis – 49,44 ± 3,02 m. (p = 0,0001). Išvados. Didesnis kūno masės indeksas yra rizikos veiksnys, lemiantis transplantektomijų urgentiškumą ir dažnesnes pooperacines komplikacijas. Vidutinis pacientų amžius yra patikimas veiksnys prognozuojant pakartotinų transplantacijų ir mirštamumo dažnį po transplantektomijų.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

25

Samalavičius, Robertas, Irina Misiūrienė, Karolis Urbonas, Ieva Norkienė, Gintaras Kalinauskas, Gediminas Norkūnas, Arūnas Valaika, and Alis Baublys. "Padidėjusi laktatų koncentracija plazmoje kaip prognostinis didesnio mirštamumo ir komplikacijų po miokardo revaskuliarizavimo operacijų rodiklis." Lietuvos chirurgija 5, no. 3 (January 1, 2007): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2195.

Full text

Abstract:

Robertas Samalavičius1, Irina Misiūrienė1, Karolis Urbonas1, Ieva Norkienė1, Gintaras Kalinauskas2, Gediminas Norkūnas2, Arūnas Valaika2, Alis Baublys11 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Anesteziologijos,intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: robertas.samalavicius@santa.lt Įvadas / tikslas Šio darbo tikslas buvo nustatyti padidėjusios laktatų koncentracijos miokardo revaskuliarizavimo operacijų metu dažnį ir įvertinti šio rodiklio galimybes prognozuojant pooperacinį mirštamumą ir pooperacinių komplikacijų kilimą. Ligoniai ir metodai Nuo 2003 m. sausio 5 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. mūsų klinikose atlikta 600 vainikinių arterijų apeinamųjų jungčių suformavimo operacijų dirbtinės kraujo apytakos sąlygomis. Šie ligoniai ir sudarė tiriamąją grupę. Laktatų koncentracija plazmoje buvo nustatoma prieš prijungiant dirbtinę kraujo apytaką, prieš atleidžiant aortą, neutralizavus hepariną protaminsulfatu ir ligonio atkėlimo po operacijos į Intensyvios terapijos skyrių metu. Rezultatai Didesnė nei 5 mmol/l laktatų koncentracija plazmoje buvo nustatyta 2,5% ligonių dirbtinės kraujotakos metu, 6,7% – protamino neutralizavimo metu ir 10,8% – atvykimo į Intensyviosios terapijos skyrių metu. Ligonių, kurių laktatų koncentracija kraujyje buvo didesnė nei 5 mmol/l, mirštamumas siekė 19,3% ir 59,6%, taip pat jiems pooperaciniu laikotarpiu pasitaikė komplikacijų, o ligonių, kurių laktatų koncentracija mažesnė, mirštamumas buvo 3,2%, ir tik 10,3% jų pooperaciniu laikotarpiu pasitaikė komplikacijų. Išvados Laktatų koncentracija plazmoje po kardiochirurginių operacijų gana dažnai padidėja. Didesnė nei 5 mmol/l laktatų koncentracija kraujyje buvo daugiau nei 10% pacientų atvykimo į Intensyviosios terapijos skyrių po miokardo revaskuliarizavimo operacijų metu. Padidėjusi laktatų koncentracija poperfuziniu laikotarpiu leidžia nustatyti, kurių ligonių operacinio mirštamumo ir komplikacijų susidarymo rizika gerokai didesnė. Pagrindiniai žodžiai: laktatai, rizikos veiksniai, mirštamumas, pooperacinės komplikacijos Serum lactate level as predictor of mortality and morbidity following coronary artery bypass grafting Robertas Samalavičius1, Irina Misiūrienė1, Karolis Urbonas1, Ieva Norkienė1, Gintaras Kalinauskas2, Gediminas Norkūnas2, Arūnas Valaika2, Alis Baublys11 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Center of Anesthesia,Intensive Care and Pain Management, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University , Heart Surgery Center,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: robertas.samalavicius@santa.lt Background / objective Risk stratification for predicting mortality and morbidity is widely used in cardiac surgery. However, prediction of individual outcome shortly after cardiac surgery is difficult. Postoperative hyperlactemia has been related to an increased rate of postoperative complications and increased mortality following cardiac surgery. The aim of this study was to evaluate the frequency of intraoperative and postoperative hyperlactemia and to assess the value of serum lactate level in predicting mortality and morbidity following surgery. Patients and methods 600 consecutive CABG from January 5, 2003 to December 30, 2003 at the Vilnius University Hospital Santariskiu Clinics were investigated. Serume lactate levels were measured before cardiopulmonary bypass, before declamping of the aorta, after heparin neutralization and at ICU admission. Morbidity was defined as the presence of one or more of the following categories of complications: cardiac, pulmonary, neurological and renal. Results Lactate level greater than 5 mmol/l was found in 2.5% of patients during cardiopulmonary bypass, in 6.7% of patients shortly after weaning from CPB, and in 10.8% of patients on ICU admission. The mortality rate of patients with hyperlactemia at ICU admission was 19.3% and morbidity 59.6%. The mortality rate of patients without hyperlactemia was 3.2% and morbidity 10.3%. Conclusions Hyperlactemia was quite frequent following cardiac surgery. Increased lactate levels (> 5 mmol/l) were found in more than 10% of patients following CABG surgery on ICU admission. Increased serum lactate levels following coronary artery bypass grafting identifies a group of patients with an increased risk of postoperative mortality and morbidity. Key words: hyperlactemia, outcomes, morbidity, mortality

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

26

Gierasimovič, Zita, Danutė Kalibatienė, Aldona Mikaliūkštienė, and Algimanta Buckiūnienė. "VEIKSNIAI, LEMIANTYS OPERACINIŲ ŽAIZDŲ INFEKCIJAS PILVO CHIRURGIJOS SKYRIUOSE." Medicinos teorija ir praktika 21, no. 4.3 (December 10, 2015): 861–67. http://dx.doi.org/10.15591/mtp.2015.137.

Full text

Abstract:

Reikšminiai žodžiai: operacinių žaizdų priežiūra, žaizdų infekcija, tvarsčio vertinimas, antibiotikai. Tikslas. Ištirti chirurginių skyrių pacientų operacinių žaizdų būklę ir priežiūrą po pilvo srities operacijų. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimas atliktas 2015 metais Vilniaus universiteto ligoninės pilvo chirurgijos skyriuose. Tiriamąją grupę sudarė 20 pacientų (8 vyrai ir 12 moterų), 22–89 metų, amžiaus vidurkis – 53,25 ± 19,56 metų, mediana– 50,50. Operacinės žaizdos būklės dinamikos ir priežiūros kokybės tyrimas atliktas remiantis Higienos instituto parengta anketa „Operacinių žaizdų infekcijų epidemiologinė priežiūra chirurgijos skyriuose“. Statistinė duomenų analizė. Tyrimo duomenys koduoti ir analizuoti programa „IBM SPSS Statistics 19.0“. Skirtumui tarp neparametrinių rodiklių nustatyti naudotas Fišerio χ2 (chi kvadrato) kriterijus. Statistinio ryšio stiprumui nustatyti skaičiuotas Spearmeno koreliacijos koeficientas (rs). Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingi, kai paklaidos tikimybės reikšmė p ≤ 0,05. Rezultatai. Vyresnio amžiaus pacientų operacinės žaizdos švarumas buvo statistikai reikšmingai mažesnis. Didesnė dalis pacientų turėjo antrą žaizdos švarumo klasę. Operacinės žaizdos tvarsčio būklė priklausė nuo jo buvimo laiko ant žaizdos ir operacinės žaizdos švarumo. Trečią stebėjimo parą pacientų, kuriems nustatyta pirma žaizdos švarumo klasė, šešis kartus dažniau tvarstis buvo nesuteptas biologiniu skysčiu nei pacientų, kuriems buvo antra žaizdos švarumo klasė. Nustatyta operacinės žaizdos dezinfekcijos pažeidimų, jos kokybė pooperaciniu laikotarpiu blogėjo. Ilgėjant pooperaciniam laikotarpiui, operacinės žaizdos skausmo intensyvumas reikšmingai mažėjo. Pooperaciniu laikotarpiu vyravo subfebrili kūno temperatūra, trečią parą didžiajai daliai ligonių temperatūra normalizavosi. Antrą ir trečią dieną kūno temperatūros svyravimai priklausė nuo tvarsčio būklės ir buvimo ant žaizdos laiko. Antimikrobinei profilaktikai prieš operaciją iš antibiotikų dažniausiai buvo skiriami pirmos kartos cefalosporinai, 5-nitroimidazolų grupės preparatai ir plataus veikimo spektro amino penicilinai. Visiems tirtiems pacientams operacinė žaizda gijo pirminiu būdu. Išvados. Operacinės žaizdos infekcija dažnesnė vyresnio amžiaus pacientams, po laparoskopinių operacijų ir jei operacijos trukmė ilgesnė nei valanda. Operacinės žaizdos infekcijos rizika nustatyta šeštadaliui pacientų. Tvarstydami operacinę žaizdą dalis slaugytojų nesilaiko chirurginės aseptikos reikalavimų, trečią parą pažeidimų padaugėjo penkis kartus, palyginti su pirmąja para po operacijos. Antimikrobinė profilaktika prieš operaciją buvo paskirta didžiajai daliai pacientų.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

27

Andrejaitienė, Judita. "Pooperacinio skausmo malšinimo aktualijos širdies chirurgijoje." Lietuvos chirurgija 8, no. 1 (January 1, 2010): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2010.1.2121.

Full text

Abstract:

Judita AndrejaitienėKauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų instituto Intensyviosios terapijos ir kraujotakos tyrimų laboratorija,Eivenių g. 4, LT-50009 KaunasEl paštas: andrejaitiene@yahoo.com Veiksmingas pooperacinio skausmo valdymas yra šiuolaikinio chirurginio gydymo sudedamoji dalis. Neadekvatus skausmo gydymas po širdies operacijų lemia sumažėjusį ligonių aktyvumą, sukelia emocinį diskomfortą, nerimą, sutrikdo miegą, neigiamai veikia kvėpavimo funkciją, padidina miokardo infarkto, širdies nepakankamumo, tromboembolinių komplikacijų riziką. Tinkamas pooperacinio skausmo malšinimas ne tik gerina ligonio gyvenimo kokybę, pagreitina sveikimą ir visišką funkcijų atsitaisymą, bet ir glaudžiai susijęs su ligonio gydymo stacionare trukme, sumažina gydymo išlaidas. Pooperacinio skausmo gydymo svarba jau seniai neabejojama. Nors informacijos apie ūminio skausmo patogenezę ir jo gydymo patirties sukaupta nemažai, deja, nėra priimto skausmo malšinimo po širdies operacijų „aukso standarto“, o taikomų metodų efektyvumas nėra pakankamai aiškus. Pagrindinis straipsnio tikslas – padėti suprasti gydytojui praktikui, kodėl kyla skausmo problema pooperaciniu laikotarpiu ir ką gali medicinos personalas padaryti, kad šis laikotarpis pacientui būtų kuo sklandesnis. Straipsnyje aptariami ir nauji po širdies operacijų taikomi veiksmingi skausmo malšinimo metodai. Reikšminiai žodžiai: skausmas, širdies operacija, ūminio pooperacinio skausmo malšinimas New trends in the treatment of postoperative pain in cardiac surgery Judita AndrejaitienėInstitute for Biomedical Research, Kaunas University of Medicine, Laboratory of Intensive Care and Blood Circulation Research,Eivenių Str. 4, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: andrejaitiene@yahoo.com Effective post-operative pain management is a constituent of contemporary surgical treatment. Inadequate acute pain treatment after cardiac surgery can keep patients from the activities that prevent postoperative complications, especially respiratory complications, determine reduced patients’ emotional discomfort, anxiety, sleep disorders. The appropriate postoperative analgesia prevents patients’ discomfort, may decrease morbidity, postoperative ICU and in-hospital stay, and thus may decrease cost. The importance of post-operative pain management has been known for a long time. However, regardless of scientific progress in the studies of acute pain pathogenesis and the accumulated treatment experience, there is no acknowledged “golden standard” for the periods following cardiac surgery, while the effectiveness of the applied methods has not yet been fully explained. In the current era of early tracheal extubation, achieving optimal pain relief after cardiac surgery can be challenging. Adequate postoperative analgesia after cardiac surgery may be attained via a wide variety of techniques. The main purpose of this article is to help a practicing doctor understand the reasons related to the problem of pain during the postoperative period and also what the medical personnel can do in order to make this period as smooth as possible for the patient. The article also covers the most recently adapted effective methods of post-operative analgesia. Key words: pain, cardiac surgery, acute postoperative pain management

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

28

Sakalauskas, Edmundas, Narimantas Evaldas Samalavičius, Kasparas Gylys, and Ramunė Ryliškytė. "Altemeierio operacija dėl tiesiosios žarnos įstrigusio iškritimo – atvejo analizė." Lietuvos chirurgija 8, no. 2 (January 1, 2010): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2010.2.2119.

Full text

Abstract:

Edmundas Sakalauskas1,2, Narimantas Evaldas Samalavičius1,2, Kasparas Gylys1,2, Ramunė Ryliškytė1,21Vilniaus universitetinio Onkologijos instituto Chirurgijos klinika,Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius2Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinika,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: narimantas.samalavičius@loc.lt Visiškas tiesiosios žarnos iškritimas yra reta, o tiesiosios žarnos įstrigęs iškritimas dėl tiesiosios žarnos naviko labai reta būklė. Vienas iš gydymo metodų yra Altemeierio operacija. Pateikiama šios operacijos atvejo analizė. 60 metų vyrui buvo atlikta Altemeierio operacija dėl tiesiosios žarnos įstrigusio iškritimo, kurį sukėlė tiesios žarnos viliozinis navikas. Po operacijos rastas ir T1 adenokarcinomos židinys. Pooperacinė eiga buvo sklandi, šeštą pooperacinę parą ligonis išrašytas į namus. Pooperaciniu laikotarpiu ligoniui rekomenduotas tik stebėjimas. Reikšminiai žodžiai: tiesiosios žarnos iškritimas, tiesiosios žarnos navikas, išmatų nelaikymas, Altemeierio operacija Altemeier operation due to incarcerated rectal prolapse – a case analysis Edmundas Sakalauskas1,2, Narimantas Evaldas Samalavičius1,2, Kasparas Gylys1,2, Ramunė Ryliškytė1,21Vilniaus University, Institute of Oncology, Clinic of Surgery,Santariškių Str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania2Vilniaus University, Faculty of Medicine, Clinic of Internal Medicine, Family Medicine and Oncology,Santariškių Str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: narimantas.samalavičius@loc.lt Full thickness rectal prolapse is a rare disease, and incarcerated rectal prolapse due to rectal tumor is a very rare condition. A method of choice is Altemeier operation. A case of Altemeier’s operation is presented. 60-year-old man has been operated on due to incarcerated rectal prolapse caused by rectal villous tumor. Postoperative course was uncomplicated, on 6th postoperative day the patient was discharged from the hospital. A T1 rectal cancer in postoperative speciance was detected, and surveillance only was offered. Key words: rectal prolapse, rectal cancer, faecal incontinence, Altemeyer operation

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

29

Katinaitė, Justina, Žymantas Jagelavičius, Algis Kybartas, Vygantas Gruslys, and Ričardas Janilionis. "Gigantinės stemplės lipomos komplikuotas chirurginis gydymas: klinikinis atvejis." Lietuvos chirurgija 16, no. 1 (March 23, 2017): 75–80. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.1.10496.

Full text

Abstract:

Įžanga Lipoma – retas nepiktybinis stemplės navikas. Tiriant pacientus dėl nespecifinių viršutinio virškinamojo trakto ligos simptomų, reikėtų nepamiršti nepiktybinių stemplės navikų. Vaizdiniais tyrimais įtartas nepiktybinis stemplės navikas ir tiksliai nustatyta histologinė diagnozė priešoperaciniu laikotarpiu yra svarbūs veiksniai pasirenkant tinkamiausią gydymo metodą bei siekiant išvengti sudėtingesnių chirurginių procedūrų.Klinikinis atvejis Moteris, 59 metų amžiaus, buvo paguldyta į chirurgijos skyrių dėl disfagijos, trunkančios apie 1,5 mėnesio. Endoskopiškai įtartas stemplės pogleivio navikas. Atlikus krūtinės ląstos kompiuterinės tomografijos tyrimą rastas 13 cm ilgio ir 2 cm pločio, –67 Hounsfieldo vienetų tankio intraluminalinis pogleivio darinys ant kojytės. Radiologiškai labiausiai tikėtina diagnozė buvo stemplės lipoma. Navikas pašalintas atlikus ezofagotomiją per dešinės pusės torakotominį pjūvį. Pooperaciniu laikotarpiu atlikta kontrastinė ezofagograma parodė stemplės nesandarumo požymius. Buvo atlikta retorakotomija ir stemplės defektas užsiūtas. Kartotinis radiologinis stemplės tyrimas parodė, kad stemplės nesandarumas išliko. Tuomet į stemplę buvo implantuotas biodegraduojantis SX-ELLA dengtas 10 cm ilgio, 31/25/31 mm išorinio skersmens stentas, kuriuo defektas stemplėje sėkmingai užgydytas.Išvados Stemplės lipoma yra retas nepiktybinis stemplės navikas, sukeliantis disfagiją. Atvira stemplės operacija yra geriausias gydymo būdas esant dideliems nepiktybiniams stemplės navikams. Tačiau tokios pooperacinės komplikacijos kaip stemplės nesandarumas nėra retos pacientams po atvirų stemplės operacijų, o jų gydymas sudėtingas. Biodegraduojantis stentas galėtų būti tinkamas įsisenėjusiam stemplės nesandarumui gydyti.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

30

Mladenovikj, Dragoslav, and Slobodan Ristovski. "Z-plastika gydant ženklią kolostomos stenozę." Lietuvos chirurgija 16, no. 1 (March 23, 2017): 34–36. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2017.1.10489.

Full text

Abstract:

Stomos susiaurėjimas, arba stenozė, yra vėlyva kolostomos komplikacija ir ji pasitaiko 1–13 % atvejų. Ženklią stomos stenozę reikia koreguoti chirurginiu būdu, nes ji sukelia žarnų nepraeinamumą ir net gali baigtis skubia operacija ir sunkiomis komplikacijomis. Per 4 metų laikotarpį mes operavome 7 pacientus, turinčius didelę stomos stenozę, atlikdami Z-plastiką pagal Lyonso ir Symono techniką. Visos stomos buvo galinės ir po tiesiosios žarnos ekstirpacijos dėl vėžio. Komplikacijų nebuvo nei operacijos metu, nei pooperaciniu laikotarpiu, o stebint ligonius nuo 6 iki 38 mėnesių po operacijos stenozės recidyvų nekonstatuota. Z-plastika buvo paprasta ir saugi metodika galinės stomos stenozei koreguoti. Šiai operacijai nereikia atverti pilvo ertmės ir ji atliekama dienos stacionare, kartu padeda išvengti intraperitoninių komplikacijų.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

31

Andrejaitienė, Judita, Edmundas Širvinskas, Dovilė Šeikytė, Roberta Petrauskaitė, and Sergej Gavrilov. "Pooperacinis delyras po širdies operacijų." Lietuvos chirurgija 9, no. 1-2 (January 1, 2011): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2011.1.2088.

Full text

Abstract:

Judita Andrejaitienė1,2, Edmundas Širvinskas1,2, Dovilė Šeikytė3, Roberta Petrauskaitė3, Sergej Gavrilov3 1 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos institutas2 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos, Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinika, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas3 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija El. paštas: andrejaitiene@yahoo.com Šio straipsnio tikslas – apžvelgti rekomendacijas, kaip atpažinti ir nustatyti beprasidedantį delyrą po širdies operacijos ir laiku pradėti gydyti. Delyras po kardiochirurginių operacijų – tai sunki komplikacija, galinti išsivystyti ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu kiekvienam ligoniui, tačiau daugiau kenčia vyresnio amžiaus, o šios ligos baigtis priklauso nuo to, ar laiku nustatoma ir racionaliai gydoma. Pooperacinis delyras gerokai pailgina gydymo intensyviosios terapijos skyriuje laiką, didina mirštamumą ir kitų komplikacijų skaičių. Anksti nustatytas pooperacinis delyras padeda laiku pradėti gydymą, leidžia pasiekti geresnių rezultatų. Kadangi benzodiazepinų, narkotikų vartojimas didina delyro riziką, raminamųjų ir skausmą malšinančių vaistų skyrimas turi būti apgalvotas ir pagrįstas. Dėl simptomų įvairovės delyras po kardiochirurginių operacijų dažnai yra nepakankamai įvertinamas ar per vėlai diagnozuojamas. Labai svarbu gilinti sveikatos priežiūros darbuotojų žinias apie šias pooperacines senyvo amžiaus pacientų komplikacijas, jų rizikos veiksnius, pažintinių funkcijų vertinimo būdus ir delyro atpažinimą. Deja, intensyviosios terapijos skyriuose dar netaikoma adekvati centrinės nervų sistemos rizikos stebėsena, todėl reikalingas delyro nustatymo algoritmas, kuris tiktų ITS gydomiems pacientams ir beprasidedantis delyras būtų deramai atpažintas intensyviosios terapijos specialistų.Reikšminiai žodžiai: delyras, pooperacinis delyras, delyras po širdies operacijų, pažintinių funkcijų sutrikimas, širdies operacija, dirbtinė kraujo apytaka. Reikšminiai žodžiai: delyras, pooperacinis delyras, delyras po širdies operacijų, pažintinių funkcijų sutrikimas, širdies operacija, dirbtinė kraujo apytaka. Post-cardiac surgery delirium Judita Andrejaitienė1,2, Edmundas Širvinskas1,2, Dovilė Šeikytė3, Roberta Petrauskaitė3, Sergej Gavrilov3 1 Institute of Cardiology of Lithuanian University of Health Science2 Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy Hospital, Department of Cardiothoracic and Vascular Surgery, Eivenių Str. 2, LT-50009 Kaunas, Lithuania3 Lithuanian University of Health Sciences, Medical AcademyE-mail: andrejaitiene@yahoo.com The purpose of this article is to review the guidelines for identifying, diagnosing and beginning an early treatment of an initiating delirium. Post-cardiac surgery delirium is a severe complication which can develop in any patient during the early postoperative period; however, it is more common in elderly patients, and the outcome of the condition depends on the timely diagnosis and rational treatment. Postoperative delirium substantially increases the time of treatment in the intensive care unit, increases mortality and the number of other complications. If diagnosed early, it helps to begin the timely treatment of the patient and to achieve better results. Since the use of benzodiazepines and narcotic substances increases the risk of delirium, the prescription of sedative and anaesthetic drugs must be well thought-out and reasonable. Due to the diversity of its symptoms, post-cardiac surgery delirium is frequently underestimated or is diagnosed too late. It is very important to deepen the healthcare workers’ knowledge of these postoperative complications in elderly patients, their risk factors, cognitive function assessment methods and delirium identification. Unfortunately, intensive care units still not apply an adequate central nervous system monitoring; therefore, an effective delirium identification algorithm is necessary, which would be suitable for patients treated in the intensive care unit, and the initiating delirium could be properly identified by intensive care specialists. Key words: delirium, postoperative delirium, post-cardiac surgery delirium, postcardiotomy delirium, postoperative cognitive dysfunction, cardiac surgery, cardiopulmonary bypass.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

32

Miliauskas, Povilas, Renatas Tikuišis, Saulius Cicėnas, Aleksas Žurauskas, and Narimantas Evaldas Samalavičius. "Potorakotominis intratekalinis skausmo malšinimas morfinu." Lietuvos chirurgija 5, no. 3 (January 1, 2007): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2190.

Full text

Abstract:

Povilas Miliauskas, Renatas Tikuišis, Saulius Cicėnas, Aleksas Žurauskas, Narimantas Evaldas SamalavičiusVilniaus universiteto Onkologijos institutas,Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: povilas.miliauskas@gmail.com Įvadas / tikslas Šoninė torakotomija yra viena iš skausmingiausių operacijų. Šiame darbe nagrinėti ligonių, kuriems atliekamos plaučių operacijos, pooperacinio nuskausminimo aspektai. Buvo siekta palyginti intratekaliniu būdu ir į veną švirkščiamo morfino skausmo malšinamąjį efektyvumą po plaučių operacijos atliekant šoninę torakotomiją. Metodai Ligoniai, kuriems buvo atliekamos plaučių operacijos, atsitiktiniu būdu buvo suskirstyti į dvi grupes: IT – kuriems prieš operaciją intratekaliniu būdu sušvirkšta 0,5 mg morfino dozė (n = 40), ir IV – kuriems pooperaciniu laikotarpiu į veną buvo švirkščiama morfino 3 mg/val. (n = 40). Abiejų grupių ligoniai statistiškai nesiskyrė pagal lytį, amžių, svorį, fizinę būklę pagal ASA ir atliktas chirurgines operacijas. Pirmos paros pooperacinio nuskausminimo efektyvumas buvo vertinamas vizualinės analoginės skalės (VAS) skausmo balais ramybėje ir kosint. Papildomai ketorolako buvo švirkščiama ligoniui, jaučiančiam stiprius skausmus. Rezultatai VAS balai ramybėje ir kosint buvo daug mažesni IT grupės (ramybėje p < 0,05; kosint p < 0,05). Vidutinės papildomos ketorolako dozės vienam ligoniui buvo mažesnės IT grupėje (p < 0,05). Pooperacinis pykinimas, vėmimas ir kvėpavimo slopinimas buvo silpnesnis IT grupės pacientų. Išvados Skausmo malšinimas morfinu į intratekalinį tarpą yra pranašesnis už intraveninį nuskausminimą morfinu pirmą parą po šoninės torakotomijos. Pagrindiniai žodžiai: potorakotominis skausmas, intratekalinis skausmo malšinimas, intraveninis skausmo malšinimas Intrathecal morphine for post-thoracotomy pain relief Povilas Miliauskas, Renatas Tikuišis, Saulius Cicėnas, Aleksas Žurauskas, Narimantas Evaldas SamalavičiusVilnius University, Institute of Oncology,Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: povilas.miliauskas@gmail.com Background / objective Post-thoracotomy pain is one of the most severe types of post-operative pain. Intrathecal morphine has been shown to provide superior pain control within the first postoperative day compared with intravenous morphine after thoracotomy. Methods In this study, we compared the analgesic effect of lumbar intrathecal 0.5 mg morphine (IT group, n = 40) given before general anaesthesia and analgesia with intravenous morphine 3 mg/h (group IV, n = 40). Additionally, ketorolac was injected on request. The intensity of pain was assessed 2, 4, 8, 16 and 24 hours after extubation by visual analog scale (VAS = 1–10) at rest and on coughing. Results Analgesia at rest and while coughing was significantly better in the IT group on the first postoperative day. Ketorolac consumption was lower in the IT group. Nausea, vomiting and respiratory depression were more frequent in the IV group. Conclusions These results show that intrathecal analgesia compared with IV morphine improved pain control after thoracotomy on the first postoperative day. Keywords: post-thoracotomy pain, intrathecal analgesia, intravenous analgesia

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

33

Žindžius, Algimantas, Virgilijus KKrasauskas, and Jelena Jončiauskienė. "Strumos chirurginio gydymo pavojai: pooperacinis balso klosčių paralyžius." Lietuvos chirurgija 4, no. 2 (January 1, 2006): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2006.2.2275.

Full text

Abstract:

Algimantas Žindžius, Virgilijus kKrasauskas, Jelena JončiauskienėKauno medicinos universiteto Chirurgijos klinikaEivenių g. 2, LT-50009 Kaunas Tikslas Retrospektyviuoju tyrimu, remiantis medicininės dokumentacijos duomenų analize, įvertinti toksinės ir netoksinės strumos chirurginio gydymo pavojus, pooperacinio balso klosčių paralyžiaus rizikos veiksnius, nustatyti ir palyginti šios komplikacijos dažnumą, atsižvelgiant į operacijos indikacijas, apimtį ir metodiką. Ligoniai ir metodai Išnagrinėtos ligos istorijos 5555 pacientų, operuotų Kauno medicinos universiteto klinikų Chirurgijos klinikoje 1998–2004 metais. Skydliaukės operacijos atliktos subfascine ir atvirąja metodika, neidentifikuojant arba identifikuojant grįžtamuosius gerklų nervus. Rezultatai Pooperacinis balso klosčių paralyžius ištiko 127 (2,29%) pacientus: vienos balso klostės klostės – 104 (1,87%), abipusis – 23 (0,41%) pacientus. Po 350 operacijų nuo strumos recidyvo balso klosčių paralyžius pasireiškė 25 (7,14%) pacientams: 16 (4,57%) – vienpusis, 9 (2,57%) – abipusis. Nustatyta, kad chirurginis gydymas pritaikytas įvairioms strumos klinikinėms formoms, skyrėsi tik laikotarpiu, kai į gydymą įsitraukė chirurgai. Išvados Dažniausia skydliaukės operacija yra tiroidektomija (42,11%), dažniausia komplikacija – pooperacinis balso klosčių paralyžius (2,29%). Grįžtamojo gerklų nervo sužalojimus lemia įvairūs veiksniai – strumos patologinė morfologija, ligos recidyvas, ilgalaikis medikamentinis gydymas, nepalankūs skydliaukės ir gretimų struktūrų anatomijos variantai, operacijos apimtis, operacijos metodas. Dėl abipusio balso klosčių paralyžiaus ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu 4 pacientams kilus kvėpavimo nepakankamumui, tracheostomijos buvo išvengta atlikus vienos balso klostės šoninę fiksaciją. . Reikšminiai žodžiai: struma, chirurginis gydymas, grįžtamojo gerklų nervo pažeidimas, balso klosčių paralyžius Dangers of thyroid surgery: postoperative paralysis of vocal cords Algimantas Žindžius, Virgilijus kKrasauskas, Jelena JončiauskienėKaunas University of Medicine, Surgery Clinic,Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas, Lithuania Objective The aim of this article is to evaluate retrospectively dangers of the surgical treatment of toxic and nontoxic goiter. We also analyzed the risk factors of postoperative vocal cord paralysis, evaluated and compared the frequency of this complication depending on the indications, extent and methods of surgery. Patients and methods Three thousand eight hundred ninety seven operations on the thyroid were performed at the Clinic of Surgery of Kaunas University of Medicine Hospital during the period 1998–2002. The operations on the thyroid gland have been performed by subfascial and open methods, identifying the recurrent laryngeal nerves. Results Postoperative vocal cord paralysis developed in 97 (2.49%) cases. One-sided vocal cord palsy developed in 81 (2.08%) patients and bilateral in 16 (0.41%) patients. There were 19 (7.49%) cases of vocal cord palsy after 256 operations performed due to recurrent goiter, 13 being one-sided and 6 bilateral. It has been found that surgical treatment is suitable for all clinical forms of goiter, the only difference being the time the surgeons enter the process of treatment. Conclusions The most frequent thyroid gland operation is thyroidectomy (35.69%) and the most frequent complication is postoperative vocal cord paralysis (2.49%). The injuries to the recurrent laryngeal nerve are determined by both objective (thyroid gland pathology, thyroid cancer, recurrence of goiter, long-lasting medical treatment, unfavorable variants of thyroid gland and adjacent anatomic structures and the extent of operation) and subjective factors (methods of operation, surgeon’s experience, operative technique). Individual selection of open or subfascial methods of thyroid operation gives hope to reduce the complications of the surgical treatment. The respiratory insufficiency developing in the early postoperative period due to bilateral vocal cord paralysis can be cured by performing vocal cord laterofixation instead of tracheostomy. Key words: goiter, surgical treatment, recurrent laryngeal nerve palsy, paralysis of vocal cords

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

34

Piščalkienė, Viktorija, and Eglė Stasiūnaitienė. "PRIEŠOPERACINIO NERIMO RAIŠKA IR JO MAŽINIMO GALIMYBĖS." Sveikatos mokslai 24, no. 6 (May 20, 2014): 166–71. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.133.

Full text

Abstract:

Straipsnyje analizuojama priešoperacinio nerimo raiškos ir jo mažinimo galimybių problematika. Stabili pacientų emocinė būklė, pakankamas pacientų informuotumas yra siejamas su sklandžiu pooperaciniu laikotarpiu. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė; statistinė duomenų analizė, naudojant SPSS 21 (aprašomoji statistika, vidurkių palyginimo T testas, Anova testas). Tyrimui atlikti buvo naudojama anketinė apklausa raštu. Tyrimo rezultatai. Beveik pusė respondentų priešoperacinį nerimą vertino gan aukštais balais. Didžiausią nerimą jaučia asmenys, kuriems operacija atliekama pirmą kartą Nerimas dažnai susietas su skausmu. O tai reikštų, kad kuo stipriau pacientai išgyvena skausmą priešoperaciniu ar pooperaciniu laikotarpiu, tuo jiems nustatomas aukštesnis nerimo lygmuo. Moterys daugiau nerimauja prieš operacijas nei vyrai. Mažesnis nerimo lygmuo buvo nustatytas vyresnio amžiaus asmenų grupėje. Didžiausiu priešoperaciniu nerimu pasižymėjo moterys prieš cezario, ginekologines operacijas. Praktiškai kas antras tyrime dalyvavęs asmuo savo iniciatyva bandė įveikti nerimą priešoperaciniu laikotarpiu (informacijos ieškojo internete, konsultavosi su gydytoju, artimaisiais). Psichologiškai pasiruošti operacijai daugiausia padeda artimieji. Mažiausias vaidmuo tenka slaugytojoms. Išvada. Tyrimas padėjo atskleisti neišnaudotas pacientų psichologinio parengimo ir mokymo galimybes chirurginės slaugos praktikoje.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

35

Poškus, Eligijus, Saulius Mikėnas, and Donatas Danys. "Pooperacinių storosios žarnos anastomozių nesandarumo gydymo kaštų analizė." Lietuvos chirurgija 17, no. 1-2 (November 4, 2018): 25–29. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2018.1-2.11738.

Full text

Abstract:

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Įvadas. Anastomozės nesandarumas yra viena iš pavojingiausių komplikacijų, kylančių po storosios žarnos rezekcinių operacijų. Dėl šios pooperaciniu laikotarpiu pasireiškiančios komplikacijos pacientams didėja sergamumo ir mirtingumo rizika. Be komplikacijų ir pacientui sukeliamų klinikinių simptomų, anastomozės nesandarumas yra didelė finansinė našta ligoninei dėl atliekamų pakartotinių operacijų, didelio lovadienių skaičiaus, instrumentinių tyrimų ir kitų veiksnių, susijusių su anastomozės nesandarumo gydymu.Ligoniai ir metodai. Atliktas retrospektyvinis tyrimas. Tirti 39 pacientai, kuriems pooperaciniu laikotarpiu po storosios žarnos rezekcinės operacijos pasireiškė anastomozės nesandarumas. Analizuoti duomenys rinkti iš ligos istorijų protokolų ir naudojantis ligoninės elektronine sistema. Gydymo išlaidos skaičiuotos bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ekonomikos skyriumi. Anastomozės nesandarumo gydymo kaina lyginta su įprasto nekomplikuoto gydymo kaina ir su lėšomis, skirtomis pacientams gydyti, iš Valstybinės ligonių kasos.Rezultatai. Analizuoti 26 vyrų (66,7 %) ir 13 moterų (33,3 %) duomenys. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 69,5±13,6 metų, kūno masės indekso (KMI) vidurkis – 28,3. Ligoninės išlaidos šių pacientų anastomozės nesandarumui gydyti buvo didesnės negu lėšos, skirtos iš Valstybinės ligonių kasos (8 373,2±3 709,27 Eur vs. 4 097,1±1254,66 Eur) (p < 0,001). Ligonių, kuriems nustatytas anastomozės nesandarumas, gydymas kainavo keturis kartus daugiau negu nekomplikuotas poopercinis gydymas (8 373,2±3 709,27 Eur vs. 2 041,51±146,53 Eur), truko ilgiau (25,7±18,48 dienų vs. 7,5 dienų) ir buvo dešimt kartų nuostolingesnis (4 275,6±2 967,84 Eur vs. 389,0±146,08 Eur). 2014–2016 m. bendras ligoninės nuostolis, gydant anastomozės nesandarumą, siekė 166 769,74 Eur. Gydymo metu mirė 10 (25,6 %) tiriamųjų.Išvados. Storosios žarnos anastomozių nesandarumo gydymas kelia ligoninei didelę finansinę naštą. Būtina ieškoti sprendimų šiai problemai spręsti.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

36

Zakarauskaitė, Eglė, and Raimundas Lunevičius. "Galinės klubinės žarnos obstrukcinis užspaudimas kirmėlinės ataugos kilpa." Lietuvos chirurgija 6, no. 1 (January 1, 2008): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2008.1.2167.

Full text

Abstract:

Eglė Zakarauskaitė, Raimundas LunevičiusVilniaus universitetas, Gastroenterologijos, chirurgijos ir nefrourologijos klinikosBendrosios chirurgijos centras, Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: rlunevichus@yahoo.com Tikslas Aprašyti ir įvertinti visišką klubinės žarnos galinės dalies obstrukcinį nepraeinamumą dėl jos užspaudimo atipinės padėties kirmėlinės ataugos kilpa suaugusiam pacientui. Klinikinis atvejis Ligonis B. A., 71 metų, dėl sąrėmių pobūdžio skausmų visame pilvo plote, pilvo pūtimo ir pykinimo skubos tvarka hospitalizuotas į pilvo chirurgijos skyrių. Pacientas anksčiau nė karto nebuvo operuotas. Objektyvaus tyrimo rezultatai: pilvas išsipūtęs, skausmingas, maksimalaus skausmingumo ir pilvaplėvės dirginimo vieta – dešinioji klubinė sritis, auskultuojant žarnyną girdėti kliūtinė peristaltika. Apžvalginėje pilvo rentgenogramoje matyti daug Kloiberio dubenėlių išsipūtusioje plonojoje žarnoje. Diagnozavus konservatyviam gydymui atsparų visišką mechaninį žarnyno nepraeinamumą, atlikta vidurinė laparotomija. Operaciniai radiniai: stipriai išsipūtusi, iki galinės dalies perpildyta skysčių ir dujų plonoji žarna. Priežastis – apie galinę klubinės žarnos dalį kilpa apsisukusi, ją visiškai užspaudusi ir prie jos priekinės dalies pasaito prisitvirtinusi kirmėlinė atauga. Atlikta apendektomija, plonoji žarna intubuota peroraliniu enterodekompresiniu zondu. Kirmėlinės ataugos histologiniu tyrimu nustatyti antrinio uždegimo požymiai: paviršinis apendicitas ir hemoraginis periapendicitas. Pooperacinis laikotarpis buvo sklandus. Išvada Šis klinikinis atvejis patvirtina, jog galima labai reta komplikacija dėl atipinės kirmėlinės ataugos padėties: klubinės žarnos galinės dalies obstrukcinis užspaudimas kirmėlinės ataugos kilpa. Pagrindiniai žodžiai: apendiksas, atipinė padėtis, klubinės žarnos obstrukcija Strangulated terminal ileal obstruction due to closed-loop appendix Eglė Zakarauskaitė, Raimundas LunevičiusVilnius University, General Surgery Center of Clinic of Gastroenterology,Nephrourology and Surgery, Vilnius University Emergency Hospital,Šiltnamių str. 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: rlunevichus@yahoo.com Objective To describe and estimate a strangulated (by atypical appendix) closed-loop obstruction of the terminal ileum in an adult. Case report 71-year-old male was admitted because of crampy abdominal pain associated with nausea. There was no history of previous intraabdominal operations. On examination, the patient had obvious abdominal distention with peritoneal signs localized in the right iliocecal region. Bowel sounds were decreased. X-ray films showed multiple air fluid levels in the small intestine. Small-bowel obstruction was diagnosed and exploratory laparotomy was performed. The small intestine was heavily dilatated, overflowed by fluids and air because of a vermiform appendix wrapped around the terminal ileum and its mesenterium, and by its tip adhered to the ileocecal recessus. An appendectomy was performed, the small bowel was intubated using an enterodecompressive probe. Histopathology confirmed the diagnosis of secondary superficial appendicitis and hemorrhagic periappendicitis. The convalescence was not delayed. There were no postoperative complications. Conclusions This clinical report shows an unusual but possible very rare complication of atypically located appendix in an adult: a strangulated closed-loop obstruction of the terminal ileum. Key words: appendix, atypical positioning, acute ileal obstruction

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

37

Danilevičius, Arvydas, Juozas Šidiškis, and Paulius Čikotas. "Prognostiniai veiksniai, lemiantys pooperacinę veidinio nervo funkciją klausos nervo neurinomų chirurgijoje." Lietuvos chirurgija 1, no. 4 (January 1, 2003): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2003.4.2390.

Full text

Abstract:

Arvydas Danilevičius, Juozas Šidiškis, Paulius ČikotasKauno medicinos universiteto klinikų Neurochirurgijos klinikaEivenių g. 2, LT-3007 KaunasEl paštas: adanilevicius@yahoo.com Įvadas / tikslas Straipsnyje aptariami veiksniai, kurie turi įtaką veidinio nervo funkcijai priešoperaciniu, ankstyvuoju ir vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, taip pat siekiama apibrėžti prognozės kriterijus, kurie padėtų pagerinti pooperacinius rezultatus išsaugant veidinio nervo funkciją. Ligoniai ir metodai Buvo tiriami ligoniai, gydyti nuo klausos nervo neurinomų (KNN). Iš jų 130 operuoti naudojant retrosigmoidinę (RS), 21 – vidurinės kaukolės daubos ir 23 – subokcipitalinę operacinę prieigą (SB). Veidinio nervo funkcija prieš operaciją ir po jos buvo vertinta pagal House-Brackmanno (H/B) skalę. Rezultatai vertinti atsižvelgiant į amžių, lytį, klausos lygį, smegenų kamieno pažeidimo lygį, likvoro cirkuliacijos sutrikimus, naviko dydį ir operacinę prieigą. Rezultatai Diagnozuotų 83,5% KNN buvo III–IV stadijų. Veidinio nervo funkcijos sutrikimas prieš operaciją tiesiogiai siejosi su klausa (p < 0,05), pusiausvyros sutrikimu (p < 0,01), KNN stadija (p < 0,05), bulbariniais simptomais (p < 0,05), piramidinio trakto pažeidimu (p < 0,05) ir okliuzinės hidrocefalijos išreikštumu (p < 0,05). Veidinio nervo funkcijos pablogėjimas po operacijos dažniau pasitaikė naudojus subokcipitalinę, rečiau – retrosigmoidinę ir rečiausiai – vidurinės kaukolės daubos operacinę prieigą (p < 0,05). Vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu veidinio nervo funkcijos pablogėjimo tikimybė yra didesnė vyresniems nei 70 metų ligoniams, kuriems prieš operaciją diagnozuota okliuzinė vandenė (p < 0,05) ar III–IV stadijos KNN. Išvados Kad išsaugotume nepažeistą pooperacinę veidinio nervo funkciją ir likusią klausą, pasirenkant chirurginę prieigą ir operacijos dydį labai svarbu atsižvelgti į klausos sutrikimo lygį operuojamoje pusėje, naviko dydį ir ligonio amžių. Prasminai žodžiai: klausos nervo neurinoma, vestibulinė švanoma, veidinis nervas, tilto-smegenėlių kampo navikai, chirurginis gydymas Prognostic factors for facial nerve preservation in vestibular schwanomma surgery Arvydas Danilevičius, Juozas Šidiškis, Paulius Čikotas Background / objective Factors that may influence the function of the facial nerve before the operation in the early and late postoperative periods are discussed, with the aim of estimating the prognostic criteria, that may help to preserve the facial nerve function and thus to improve the postoperative results. Patients and methods The study cohort comprised consecutively treated patients with vestibular schwanomma (VS), of whom 130 underwent operation via retrosigmoid (RS) approach, 21 by middle fossa (MF) and 23 by suboccipital (SO) approach. Facial nerve function, before the surgery and after it, was evaluated according to the House-Brackmann grade. The results were evaluated taking into consideration the patient's age, sex, hearing level, the degree of brainstem damage, cerebrospinal fluid circulation disorders, tumor size and surgical approach. Results 83.5% of the VS were diagnosed in III–IV stages. The level of facial nerve function disorders before the operation had a direct relationship with hearing (p < 0.05), balance disorders (p < 0.01), stage of VS (p < 0.05), bulbar symptoms, (p < 0.05), pyramidal tract injury (p < 0.05) and occlusive hydrocephalus intensity (p < 0.05). Worsening of the facial nerve function after surgery was more frequently observed when the suboccipital surgical approach was used; it was less frequent after retrosigmoid and least after middle fossa surgical approach (p < 0.05). There is a greater possibility of worsening the facial nerve function in the late postoperative period among older patients and if occlusive hydrocephalus (p < 0.05) and the III–IV stage of VS had been been diagnosed before the operation. Conclusions Incomplete hearing loss on the VS side, tumor size and the age of patients are very important factors for the choice of surgical approach and surgery extent because, if it is possible, we must save not only the facial nerve function, but also hearing. Keywords: acoustic neuroma, vestibular shwanomma, facial nerve, cerebellopontine angle tumors, surgical treatment

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

38

Simanynaitė, Augustė, Vilma Juodžbalienė, and Simona Krasuckienė. "Fizinių pratimų ir funkcinės elektrostimuliacijos poveikis kojos funkcijai po juosmeninės stuburo srities dermoidinės cistos pašalinimo. Atvejo analizė." Reabilitacijos mokslai: slauga, kineziterapija, ergoterapija 1, no. 24 (August 20, 2021): 66–77. http://dx.doi.org/10.33607/rmske.v1i24.1077.

Full text

Abstract:

Tyrimo pagrindimas. Dermoidinės cistos pasitaiko retai, dažniausiai jos diagnozuojamos vaikams. Nepaisant gerybinio šių cistų pobūdžio, neurochirurginė pašalinimo operacija, galinti sukelti neurologinį deficitą, dažnai yra neišvengiama. Veiksmingas pooperacinių liekamųjų reiškinių pašalinimas arba lengvinimas bei gyvenimo kokybės gerinimas yra labai aktualūs klausimai, todėl tyrėme, ar inovatyvios technologijos, pavyzdžiui, kineziterapija derinama su funkcine elektrostimuliacija ,,Bioness L300“ padeda pasiekti reikšmingų rezultatų. Tyrimo tikslas. Nustatyti fizinių pratimų ir funkcinės elektrostimuliacijos poveikį kojos funkcijoms po juosmeninės stuburo srities dermoidinės cistos pašalinimo. Metodai. Tyrime dalyvavo viena tiriamoji po juosmeninės stuburo srities dermoidinės cistos pašalinimo. Buvo vertinami neurologiniai simptomai (miotomos, dermatomos, refleksai), skausmo intensyvumas, dinaminė pusiausvyra, kojų apimtys, eisenos kokybė, subjektyvi pėdos ir čiurnos funkcinė būklė, atliktas paveiktos kojos manualinis raumenų testavimas ir goniometrija. Rezultatai. Tyrimo rezultatų kaita parodė, kad labiausiai pagerėjo pėdos ir čiurnos funkcija, padidėjo paveiktos kojos sąnarių judesių amplitudės, raumenų jėga bei apimtis. Vėlyvuoju laikotarpiu išnyko skausmas, labiausiai pagerėjo dinaminė pusiausvyra, eisenos kokybė, paveiktos kojos jutimai ir funkcija. Achilo ir girnelės sausgyslių refleksai dešinėje pusėje išliko pakitę viso reabilitacijos laikotarpio metu. Išvados. Fiziniai pratimai ir funkcinė elektrostimuliacija yra veiksmingi, gerina kojos funkciją po dermoidinės cistos pašalinimo juosmeninėje stuburo srityje. Raktažodžiai: dermoidinė cista, kineziterapija, funkcinė elektrostimuliacija, eisena.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

39

Andrejaitienė, Judita. "Ūminė mezenterinė išemija po širdies operacijos." Lietuvos chirurgija 8, no. 4 (January 1, 2010): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2010.4.2101.

Full text

Abstract:

Judita Andrejaitienė Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institutas, Intensyviosios terapijos ir kraujotakos tyrimų laboratorija, KMU BMTI Intensyviosios terapijos ir kraujotakos tyrimo laboratorija, Eivenių g. 4, LT-50009 KaunasEl. paštas: andrejaitiene@yahoo.com Ūminė mezenterinė išemija po širdies operacijų yra retai pasitaikanti, tačiau gyvybei grėsminga kraujagyslių patologija, apibūdinama kaip staigus simptominis žarnyno kraujotakos sutrikimas (sulėtėjimas arba nutrūkimas), galintis sukelti žarnyno infarktą. Šios patologijos išeitys priklauso nuo ligos trukmės, t. y., kiek laiko praeina nuo ligos nustatymo iki gydymo, diagnostika – ypač sunki ir dažnai užtrunka dėl nespecifinių laboratorinių bei radiologinių tyrimų rezultatų. Gal todėl užmirštama apie šios (dažniausiai letalios baigties) ligos simptomus. Kai ūminė mezenterinė išemija įvyksta ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu ligoniams po širdies operacijų naudojant dirbtinę kraujo apytaką, šių ligonių būklė yra labai sudėtinga dėl klastingo klinikinio pasireiškimo, ypač sunkios diagnostikos bei gydymo ir tai sąlygoja didelį pooperacinį mirštamumą. Šio atvejo pristatymu ir literatūros apžvalga siekiama atkreipti kolegų dėmesį į galimas pooperacines komplikacijas ligoniams po širdies operacijų, pateikiama ūminės mezenterinės išemijos patofiziologinių mechanizmų samprata, diagnostikos testai, taip pat siekiama pabrėžti, kokia sudėtinga diferencinė diagnostika ir koks didelis mirštamumas, priminti gydymo pasirinkimo galimybes ir atverti perspektyvias tyrimo sritis. Reikšminiai žodžiai: širdies operacija, dirbtinė kraujo apytaka, hipoperfuzija, ūminė mezenterinė išemija, neokliuzinė mezenterinė išemija, mezenterinė trombozė. Acute mesenteric ischemia following cardiac surgery Judita Andrejaitienė Institute for Biomedical Research Kaunas University of Medicine, Laboratory of Intensive Care and Blood Circulation Research, Eivenių str. 4, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: andrejaitiene@yahoo.com Acute mesenteric ischemia is a highly-lethal surgical emergency in which the outcome is closely dependent on the elapsed time to diagnosis and treatment. The diagnosis is typically difficult and delayed due to nonspecific results of biological and radiological tests. Since prompt treatment is the key to a better outcome, acute mesenteric ischemia remains a challenging condition because of controversial algorithms and numerous therapeutic options. Acute mesenteric ischemia can complicate the post-operative course of patients following cardiopulmonary bypass (CPB). Several factors contribute to the systemic hypo-perfusion state, which is the most frequent pathophysiologic event. The condition has a more subtle clinical presentation, is more difficult to diagnose and treat, leading to a higher mortality rate. This report is an updated review of acute mesenteric ischemia in CPB with respect to the pathophysiologic events, diagnostic tests, therapeutic options, mortality rate and promising new areas of research. Keywords: cardiac surgery, cardiopulmonary bypass, hypoperfusion, acute mesenteric ischemia, non-occlusive mesenteric ischemia, mesenteric thrombosis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

40

Džiugas, Gediminas, Kęstutis Ručinskas, Palmyra Semėnienė, Karolina Džiugienė, Arimantas Grebelis, and Vytautas Sirvydis. "Intraveninių narkomanų triburio vožtuvo izoliuoto infekcinio endokardito chirurginio gydymo patirtis." Lietuvos chirurgija 8, no. 3 (January 1, 2010): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2010.3.2107.

Full text

Abstract:

Gediminas Džiugas1, Kęstutis Ručinskas1 , Palmyra Semėnienė1, Karolina Džiugienė2, ArimantasGrebelis1, Vytautas Sirvydis1 1 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl. paštas: gdziugas@gmail.com2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas Įvadas: Mažiausiai 5 % triburio vožtuvo (TV) infekcinio endokardito (IE) atvejų reikia gydyti chirurgiškai. Nėra daug studijų, analizuojančių intraveninių narkomanų izoliuoto triburio vožtuvo infekcinio endokardito chirurginio gydymo rezultatus. Duomenų apie tokių ligonių gydymą Lietuvoje nėra. Mes pateikiame pastarųjų 10-ies metų rezultatus, gydant intraveninius narkomanus, operuotus dėl triburio vožtuvo infekcinio endokardito. Įvertinome triburio vožtuvo protezavimo biologiniu vožtuvu ir plastikos ankstyvuosius bei vėlyvuosius rezultatus. Ligoniai ir metodai: Ši studija retrospektyvi. Atlikta 18 ligonių, operuotų Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre dėl izoliuoto triburio vožtuvo infekcinio endokardito 2000–2010 m., duomenų analizė. Visi ligoniai vartojo intraveninius narkotikus. Rezultatai: Pooperaciniu laikotarpiu nemirė nė vienas ligonis, visi išrašyti iš stacionaro. Ankstyvųjų pooperacinių komplikacijų pasitaikė tik ligoniams, kuriems atliktas triburio vožtuvo protezavimas (4 iš 14 pacientų). Tačiau skirtumas, palyginti su triburio vožtuvo plastikos grupe, nereikšmingas (p=0,225). Ilgesnė hospitalizacijos trukmė buvo po TV protezavimo biologiniu protezu (27,7±14,5 d.) nei po TV plastikos (18,7±15,1 d.). Vėlyvosios komplikacijos išsivystė 8 ligoniams: septyniems buvo atliktas pirminis TV protezavimas biologiniu vožtuvu ir vienam – TV plastika. Keturiems ligoniams buvo infekcinio endokardito atkrytis. Vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu mirė 4 (22 %) ligoniai. Išvados: Daliai intraveninių narkomanų triburio vožtuvo chirurginė korekcija yra vienintelis veiksmingas triburio vožtuvo infekcinio endokardito gydymo būdas. Po triburio vožtuvo protezavimo biologiniu protezu dažnai būna ankstyvųjų ir vėlyvųjų komplikacijų. Triburio vožtuvo plastika – saugesnis gydymo būdas ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu. Reikšminiai žodžiai: triburis vožtuvas, intraveninių narkotikų vartojimas, infekcinis endokarditas, triburio vožtuvo plastika, triburio vožtuvo protezavimas, komplikacijos The experience of surgery for isolated tricuspid valve infective endocarditis in intravenous drug abusers Gediminas Džiugas1, Kęstutis Ručinskas1 , Palmyra Semėnienė1, Karolina Džiugienė2, ArimantasGrebelis1, Vytautas Sirvydis1 1 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl. paštas: gdziugas@gmail.com2 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas Objective: Tricuspid valve infective endocarditis usually affects intravenous drug users. At least 5% of patients with tricuspid valve infective endocarditis have to be treated surgically. Few data exist on surgery for the isolated tricuspid valve infective endocarditis in intravenous drug abusers, and there is no such data in Lithuania. This study summarizes our experience in a surgical treatment of isolated tricuspid valve infective endocarditis in intravenous drug users. Patients and methods: This is a retrospective analysis of 18 patients operated on for isolated tricuspid valve infective endocarditis in our centre in 2000–2010. All the patients were intravenous drug abusers. Results: There were no perioperative deaths. Early complications were observed only in the tricuspid valve replacement group (4/14), but there was no significant difference (p = 0.225) was compared to the reconstruction group. There was a longer hospitalization period (27.7 ± 14.5 d) for tricuspid valve replacement than for tricuspid valve reconstruction (18.7 ± 15.1 d.). Eight patients had late complications, of them seven had undergone initial tricuspid valve replacement and one – reconstruction. Four patients had recurrent endocarditis. Late mortality was in 4 (22 %) patients. Conclusion: For some intravenous drug abusers, tricuspid valve surgery for tricuspid valve infective endocarditis is the only effective treatment. Tricuspid valve replacement with biological prosthesis for intravenous drug abusers is associated with numerous early and late postoperative complications. Tricuspid valve reconstruction is a safe method of treatment in the early postoperative period. Key words: tricuspid valve, intravenous drug abusers, infective endocarditis, tricuspid valve reconstruction, tricuspid valve replacement, complications.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

41

Kinduris, Šarūnas, Algimantas Budrikis, Juozas Sakalauskas, Algimantas Sasnauskas, and Saulius Giedraitis. "Ligonių kontingento pokyčiai atliekant pakartotines miokardo revaskulizacijos operacijas." Lietuvos chirurgija 5, no. 3 (January 1, 2007): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2193.

Full text

Abstract:

Šarūnas Kinduris1,2, Algimantas Budrikis1, Juozas Sakalauskas1, Algimantas Sasnauskas1, Saulius Giedraitis11 Kauno medicinos universiteto klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinika,Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas2 Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institutas,Eivenių g. 4, LT-50009 KaunasEl paštas: kinsar@gmail.com Įvadas / tikslas Per pastaruosius kelis dešimtmečius pakartotinės operacijos (PO), nepaisant didelių pirminių skaičiaus svyravimų, sudaro nuo 2% iki 6% visų miokardo revaskulizacijos (MR) atvejų. Darbo tikslas – įvertinti ligonių, kuriems atliktos pakartotinės miokardo revaskulizacijos operacijos, kontingento pokyčius. Ligoniai ir metodai Atlikta retrospektyvioji duomenų analizė 80 ligonių, kuriems nuo 2001 m. sausio iki 2006 m. gruodžio Kauno medicinos universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje atlikta pakartotinė MR operacija dirbtinės kraujo apytakos sąlygomis. Rezultatai Norėdami įvertinti operuojamo kontingento pokyčius, tiriamuosius ligonius suskirstėmė į keturias grupes: pakartotinė ir pirminė operacijos atliktos 2001–2004 metais – atitinkamai A (53 ligoniai) ir B (1775 ligoniai) grupės; pakartotinė ir pirminė operacijos atliktos 2005–2006 metais – atitinkamai C (27 ligoniai) ir D (1053 ligoniai) grupės. Tyrimo rezultatai parodė, kad pooperacinis A grupės ligonių mirštamumas 7,5% (4 ligoniai), B grupės – 3,2% (57 ligoniai), C grupės – 7,4% ir D grupės – 2,2%. Operacijų rizikai vertinti naudota kardiochirurgijoje priimta EuroSCORE sistema. Analizuojamaisiais laikotarpiais B ir D grupių ligonių tiek rizikos vertinimas balais (atitinkamai 6,3 ± 3,3 ir 6,6 ± 3,2), tiek prognozuojamu mirštamumu (9,0% ir 9,5%) nesiskyrė, o pakartotinių operacijų grupėse analogiški rodikliai sumažėjo (atitinkamai 9,98 ± 4,4 ir 8,3 ± 2,2 bei 23,9% ir 13,0%). Išvados Remiantis šio tyrimo rezultatais galima teigti, kad pakartotinė miokardo revaskulizacijos operacija per pastaruosius dvejus metus atliekama jaunesniems ligoniams, laikotarpis tarp operacijų ilgesnis. Tam, kad dažnesnė operacijos indikacija buvo jungčių nepratekamumas nei aterosklerozinio proceso progresavimas natyvinėse arterijose, galėjo turėti įtakos pastaruoju dešimtmečiu gerokai patobulėję konservatyvūs ir intervenciniai gydymo metodai kardiologijoje ir mažas kardiochirurgų atliekamų operacijų skaičius. Pagrindiniai žodžiai: pakartotinė operacija, miokardo revaskulizacija, jungčių pratekamumas Changing profile of patients undergoing redo coronary artery bypass operation Šarūnas Kinduris1,2, Algimantas Budrikis1, Juozas Sakalauskas1, Algimantas Sasnauskas1, Saulius Giedraitis11 Hospital of Kaunas University of Medicine, Department of Cardiothoracic and Vascular Surgery,Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, Lithuania2 Kaunas University of Medicine, Institute for Biomedical Research,Eivenių str. 4, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: kinsar@gmail.com Background / objective Redo coronary artery bypass surgery (RECABG) operations represent about 2–6% of CABG operations. The aim of the study was to evaluate the profile of patients undergoing redo coronary artery bypass operations. Patients and methods Retrospective analysis of 80 patients operated on for RECABG in the Clinic of Cardiothoracic and Vascular Surgery of Kaunas University of Medicine was performed. Results To evaluate the profile of the patients, they were divided into four groups: redo and primary operations performed during 2001–2004 – groups A (53 patients) and B (1775) respectively; redo and primary operations performed in 2005–2006 – groups C (27 patients) and D (1053 patients) respectively. There was a 7.5% (4 patients) postoperative mortality in group A and 3.2% (57 patients) in group B. During 2005–2006, postoperative mortality was 7.4% and 2.2% respectively. The EuroSCORE system, well known in cardiac surgery, was used for operative risk assessment. Operative risk and predictive mortality in B and D groups during both evaluation periods was not significantly different (6.3 ± 3.3 and 6.6 ± 3.2 respectively and 9.0% and 9.5% respectively). On the other hand, evaluation of redo operations showed a decrease of these values with time (9.98 ± 4.4 and 8.3 ± 2.2; 23.9% and 13.0%, respectively). Conclusions Results of the study have shown that RECABG operations over the last two years have been performed for younger patients. Time interval between operations is longer and is associated with changes in the treatment of ischemic heart disease, but not with changes in the demographical situation in the country. Advanced conservative and invasive methods in cardiology during the last decade could influence the fact that an indication for RECABG became graft obstruction but not the progress of atherosclerosis in native coronary arteries. Key words: reoperation, coronary artery bypass, graft patency

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

42

Mačiulienė, Asta, Almantas Maleckas, Algimantas Kriščiukaitis, Vytautas Mačiulis, Kotryna Valiukaitė, Laurita Vaičaitė, and Andrius Macas. "IŠPLĖSTINĖS HEMODINAMIKOS STEBĖSENOS GALIMYBĖS IR ATSAKO Į SKYSČIŲ TERAPIJĄ PROGNOZAVIMAS SPONTANIŠKAI KVĖPUOJANTIEMS PACIENTAMS PERIOPERACINIU LAIKOTARPIU." Visuomenės sveikata 28, no. 1 (April 3, 2018): 22–30. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2018.004.

Full text

Abstract:

Nėra vieningos nuomonės, pagal kokį echokardiografijos rodmenį geriausiai vertinti pacientų atsaką į skysčių terapiją perioperaciniu laikotarpiu. Šio tyrimo tikslas – įvertinti tikslinės transtorakalinės echokardiografijos (TTE) prieinamumą pooperaciniu laikotarpiu bei nustatyti tinkamus TTE rodmenis, siekiant prognozuoti atsaką į skysčių terapiją pacientams po didžiųjų pilvo operacijų. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Anesteziologijos skyriuje atliktas prospektyvinis tyrimas. Tyrimo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 dienos iki gruodžio 31 dienos pagal įtraukimo kriterijus identifikuoti 45 pacientai, tačiau vėliau į tyrimą buvo įtraukta 40 pacientų, kuriems atliktos didžiosios pilvo operacijos ir nustatytas sumažėjęs arterinis kraujospūdis pooperaciniu laikotarpiu. Tikslinis echokardiografinis ištyrimas buvo atliekamas prieš 500 ml kristaloidų infuziją ir iškart po jos. Teigiamu atsaku į skysčių terapiją laikytas sistolinio tūrio (ST) padidėjimas mažiausiai 15 proc. Tik 3 (6,7 proc.) pacientams iš 45 buvo išgauti netinkami vertinimui echokardiografijos vaizdai. Atsako į skysčių terapiją vertinimas pagal klinikinius požymius yra mažiau tikslus lyginant su tikslinės echokardiografijos duomenimis (p=0,034). Kairiojo skilvelio išstūmimo trakto (KSIT) greičio ir laiko integralo (angl. velocity time integral, VTI) kintamumas daugiau nei 10 proc. kvėpavimo ciklo metu susijęs su teigiamu atsaku į skysčių terapiją (plotas po ROC kreive 0,881). Mitralinės E bangos dydis, E/A bangų santykis ir apatinės tuščiosios venos (ATV) indeksas leidžia prognozuoti spontaniškai kvėpuojančių pacientų atsaką į skysčių terapiją (p=0,006; p<0,001; p<0,001). Šio tyrimo duomenimis, širdies indeksas (ŠI) yra netinkamas rodiklis prognozuoti atsaką į skysčių terapiją (p=0,214). Daugumai pacientų po didžiųjų pilvo operacijų buvo gauti geros kokybės echokardiografiniai vaizdai. Didesnis nei 10 proc. KSIT VTI kintamumas spontaniškai kvėpuojantiems pacientams turėjo didžiausią jautrumą ir specifiškumą palyginus su kitais parametrais, naudotais identifikuoti atsakančius į skysčių terapiją pacientus pagal TTTE protokolo duomenis.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

43

Veikutienė, Audronė, Rimantas Benetis, Edmundas Širvinskas, Pranas Grybauskas, Judita Andrejaitienė, Vincentas Veikutis, and Jonas Šurkus. "Autologinio kraujo, išsiskyrusio po širdies operacijos, išsaugojimo ir ankstyvos reinfuzijos įvertinimas." Lietuvos chirurgija 5, no. 3 (January 1, 2007): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.3.2201.

Full text

Abstract:

Audronė Veikutienė1, Rimantas Benetis1, Edmundas Širvinskas2, Pranas Grybauskas3, Judita Andrejaitienė2, Vincentas Veikutis2, Jonas Šurkus41 Kauno medicinos universiteto klinikų Širdies,krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinika, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas2 Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institutas, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas3 Kauno medicinos universiteto Kardiologijos institutas, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas4 Kauno medicinos universiteto klinikų Nefrologijos klinika, Eivenių g. 2, LT-50009 KaunasEl paštas: aveikutiene@gmail.com Įvadas / tikslas Įvairūs metodai yra siūlomi alogeninio kraujo poreikiui po širdies operacijų sumažinti. Šio darbo tikslas – nustatyti, ar tikslinga naudoti reinfuzijai autologinį kraują, ištekėjusį ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, atsižvelgiant į reinfuzijos įtaką ligos pooperacinei eigai. Ligoniai ir metodai Ištirta 90 ligonių, kuriems atliktos širdies operacijos naudojant dirbtinę kraujo apytaką. Tiriamieji suskirstyti į dvi grupes. Pirmą grupę (n = 41) sudarė ligoniai, kuriems po operacijos per 4 valandas į kardiotominį rezervuarą išsiskyręs kraujas buvo surenkamas į sterilius plastikinius maišelius, centrifuguojamas, o gauti autologiniai eritrocitai grąžinami ligoniui. Antros grupės (n = 49) ligoniams išsiskyręs autologinis kraujas nebuvo grąžinamas. Palyginome hemoglobino, hematokrito, leukocitų, C reaktyviojo baltymo vertes prieš operaciją, po operacijos praėjus 4 val., 20 val. ir penktą parą. Tyrėme prokalcitonino koncentraciją serume praėjus 4 val. ir 20 val. po operacijos. Įvertinome netekto kraujo kiekį per 20 val. laikotarpį. Rezultatai Grupių demografiniai, intraoperaciniai duomenys, kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija, NYHA funkcinė klasė nesiskyrė. Prieš operaciją ir praėjus 4 val. po operacijos hemoglobino, hematokrito, leukocitų, C reaktyviojo baltymo, prokalcitonino vertės grupėse buvo panašios. Hemoglobino, hematokrito vertės, leukocitų skaičius tarp grupių reikšmingai nesiskyrė ir po 20 val. bei penktą parą. Praėjus 20 val. po operacijos, prokalcitonino koncentracijos padidėjimas (> 0,5–2 ng/ml) dažniau pasitaikė II grupės ligoniams (58,3% / 33,3%). Penktą parą C reaktyviojo baltymo vertė buvo mažesnė I grupėje (70,63 ± 34,23), palyginti su II grupe (93,53 ± 45,48; p < 0,05). Pooperacinis kraujo netekimas per pirmąsias 20 val. tarp grupių reikšmingai nesiskyrė. Alogeninio kraujo transfuzijų poreikis buvo reikšmingai mažesnis I grupės ligoniams: 14,6% / 38,8% (p < 0,05). Infekcinės komplikacijos registruotos I grupės 2,4% ligonių ir II grupės 10,2% ligonių (p < 0,05) Pooperacinio hospitalizavimo trukmė 35,19% buvo trumpesnė I grupės tiriamųjų (p < 0,05). Išvada Ankstyva po širdies operacijos ištekėjusio autologinio, centrifuguoto kraujo reinfuzija nedidino kraujavimo bei sisteminio uždegiminio atsako. Autologinių eritrocitų ankstyvos reinfuzijos grupėje mažėjo alogeninio kraujo transfuzijų poreikis, infekcinių komplikacijų rizika, buvo trumpesnė pooperacinio hospitalizavimo trukmė. Pagrindiniai žodžiai: autologinis kraujas, alogeninis kraujas, dirbtinė kraujo apytaka Benefit of early reinfusion of autologous shed mediastinal blood after cardiac surgery Audronė Veikutienė1, Rimantas Benetis1, Edmundas Širvinskas2, Pranas Grybauskas3, Judita Andrejaitienė2, Vincentas Veikutis2, Jonas Šurkus41 Kaunas University of Medicine Hospital, Department of Cardiothoracic and Vascular Surgery,Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, Lithuania2 Kaunas University of Medicine, Institute for Biomedical Research,Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, Lithuania3 Kaunas University of Medicine, Institute of Cardiology,Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, Lithuania4 Kaunas University of Medicine Hospital, Department of Nefrology,Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: aveikutiene@gmail.com Background / objective Various strategies have been proposed to decrease allogeneic transfusion requirements after cardiac surgery. The aim of the study was to evaluate the efficacy of collected and reinfused autologous shed mediastinal blood on the postoperative cource. Patients and methods We investigated 90 patients who underwent cardiac surgery with cardiopulmonary bypass. The patients were divided into two groups: group I (n = 41) received the centrifuged autologous shed mediastinal blood collected from the cardiotomy reservoir following 4 hours after surgery; in group II (n = 49) all shed mediastinal blood was discarded (control group). Haemoglobin, haematocrit, C-reactive protein values, leucocyte count were compared before surgery, 4 h, 20 h after surgery and on the fifth postoperative day. We have measured serum procalcitonin concentration at 4 h and 20 h after cardiopulmonary bypass. We assessed drained blood loss within 20 postoperative hours. Results There were no significant differences in patients’ demographic, operative data, left ventricle ejection fraction, NYHA functional class between the two groups. C-reactive protein, procalcitonin concentration, haemoglobin, haematocrit values, leucocyte count did not differ between the groups before and at 4 hours after surgery. Haemoglobin, haematocrit level, leucocyte count were similar at 20 hours and on the fifth day after surgery. At 20 hours after surgery, an increase of serum procalcitonin concentration (> 0.5–2 ng/ml) was more frequent in group II (58.3% vs 33.3%). On the fifth postoperative day, the C-reactive protein value was lower in group I (70.63 ± 34.23; p < 0.05), compared to group II (93.53 ± 45.48). Postoperative blood loss did not differ between the groups. Requirement for allogeneic transfusion was significantly lower in group I (14.6% vs 38.8%; p < 0.05). Patients in group I developed less infective complications as compared with the group II (2.4% and 10.2%, respectively; p < 0.05). The length of postoperative in-hospital stay was shorter by 35.19% in group I (p < 0.05) as compared with group II. Conclusions Reinfusion of centrifuged autologous shed mediastinal blood did not increase bleeding tendency and systemic inflammatory response. Requirement for allogeneic transfusion, the risk of postoperative infection and the length of postoperative in-hospital stay was lower in autotransfused patients (group I). The estimation of serum procalcitonin concentration is a usable and rather informative test for evaluating inflammatory response activity after cardiac surgery. Key words: autologous blood, allogeneic blood, cardiopulmonary bypass

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

44

Jonavičius, Karolis, Artūras Lipnevičius, Virgilijus Lebetkevičius, Vytautas Sirvydis, and Virgilijus Tarutis. "Stambiųjų kraujagyslių transpozicija: Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro pastarųjų penkerių metų patirtis." Lietuvos chirurgija 13, no. 1 (January 1, 2014): 31–38. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2014.1.2949.

Full text

Abstract:

Įžanga / tikslasStraipsnio tikslas – apžvelgti stambiųjų kraujagyslių transpozicijos chirurginio gydymo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikoje ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre 2007–2013 metų rezultatus.Ligoniai ir metodaiAtlikta retrospektyvi visų ligonių, operuotų dėl D-stambiųjų kraujagyslių transpozicijos 2007 m. sausio–2013 m. spalio mėn., ligos istorijų analizė. Visiems ligoniams buvo atlikta anatominė ydos korekcija – arterijų sukeitimo (Jatene) operacija.RezultataiAnkstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu nuo širdies nepakankamumo mirė vienas ligonis. Ankstyvas pooperacinis tirtų ligonių mirštamumas siekia 2,9 %. Iš karto po operacijos nustatyti 3 (9,1 %) nedidelio laipsnio aortos vožtuvo nesandarumo atvejai, nė vienam ligoniui nepasitaikė plautinio kamieno vožtuvo patologijos. Kitos ankstyvosios pooperacinės komplikacijos: kraujavimas, žaizdos infekcija ir inkstų funkcijos nepakankamumas, sėkmingai gydytos. Vėlyvuoju laikotarpiu po pakartotinės operacijos (dešiniojo skilvelio infundibulektomijos ir dvikryptės Glenn jungties suformavimo dėl nustatytos povožtuvinės plautinio kamieno stenozės) nuo kilusios pneumonijos ir sepsinio šoko mirė vienas ligonis (3 %). Septyniems ligoniams (21,8 %) nustatytas aortos vožtuvo nesandarumas (5 (15,6 %) – I laipsnio aortos vožtuvo nesandarumas, 2 (6,2 %) – I–II laipsnio), o dviem (6 %) – plautinio kamieno vožtuvo nesandarumas (1 (3 %) – I laipsnio plautinio kamieno vožtuvo nesandarumas, 1 (3 %) – II laipsnio). Bendras operuotų ligonių 5 metų išgyvenamumas sudaro 94 %.IšvadosSantariškių klinikose pasiekti geri ankstyvieji ir vėlyvieji stambiųjų kraujagyslių transpozicijos gydymo rezultatai. Ligoniai, turintys aortos vožtuvo nesandarumą, turėtų būti stebimi dėl galimo ydos progresavimo. Be to, duomenų kaupimas ir patirties analizė svarbūs, kad gerėtų gydymo rezultatai.Reikšminiai žodžiai: stambiųjų kraujagyslių transpozicija, arterijų sukeitimo operacija, Jatene operacija, įgimtos širdies ydos.Transposition of the great arteries: the last 5-year experience of the Vilnius University Hospital Santariškių Clinics Heart Surgery Center Background / objectiveThe main goal of the study was to review our experience in treating patients with a D-transposition of great arteries in 2007–2013 at the Vilnius University Faculty of Medicine Clinic of Cardiovascular Diseases and the Vilnius University HospitalSantariškių Clinics Heart Surgery Center.Patients and methodsWe have reviewed 34 patients who underwent an arterial switch operation in January 2007 – October 2013 at our center. Complete anatomical repair – arterial switch (Jatene) procedure – was performed in all cases.ResultsOne patient died from heart failure short after surgery. The postoperative mortality was 2.9%. The postoperative complications included bleeding, wound infection, and renal failure, and were treated successfully. In 3 (9.1%) patients, in the earlypostoperative period echocardiographically a trivial or slight aortic valve insufficiency was found. No pulmonary valve pathology was noted. During the follow-up period, one patient underwent a reoperation (right ventricle infundibulectomy and a bidirectional Glenn operation) due to a subvalvular pulmonary stenosis. This patient died of pneumonia and septic shock. The periodic echocardiographic investigation revealed that the number of aortic valve insufficiency (7 patients, 21.8%) slightlyincreased: 5 (15.6%) patients had a mild and 2 (6.2%) a mild-moderate aortic valve regurgitation. Two (6 %) instances of pulmonary valve insufficiency, 1 case (3%) of mild pulmonary valve insufficiency and 1 (3%) mild-moderate case were found.The cumulative survival rate of our patients was 94% for 5 years.ConclusionsWe have achieved good early and late postoperative results in treating patients with a D-transposition of the great arteries. Patients with aortic valve insufficiency should be followed for the further evaluation of the aortic valve function. Besides, our studyhas shown that the data collection and a routine analysis of patient treatment experience are necessary to achieve better results.Key words: transposition of the great arteries, arterial switch operation, Jatene operation, congenital heart defects

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

45

Burkauskas, Rolandas, and Vincas Abalikšta. "Aklosios žarnos divertikulitas – reta, kliniškai imituojanti ūminį apendicitą liga." Lietuvos chirurgija 2, no. 1 (January 1, 2004): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2004.1.2381.

Full text

Abstract:

Rolandas Burkauskas, Vincas AbalikštaŠiaulių ligoninės II chirurgijos skyrius,V. Kudirkos g. 99, LT-5400 ŠiauliaiEl paštas: brolka@one.lt Įvadas / tikslas Storosios žarnos divertikuliozė gana dažna virškinamojo trakto liga. Dažniausiai pasitaiko kairės pusės storosios žarnos divertikuliozė, kuri neretai komplikuojasi divertikulitu. Aklosios žarnos divertikulitų, imituojančių ūminį apendicitą, pasitaiko retai. Mūsų tikslas – pateikti du klinikinius aklosios žarnos divertikulito atvejus. Ligoniai ir metodai 1995–2003 metais Šiaulių ligoninės II chirurgijos skyriuje gydyti ir operuoti du ligoniai, sirgę aklosios žarnos ūminiu divertikulitu. Atlikta retrospektyvi šių ligonių ligos istorijų analizė. Rezultatai Per pastaruosius aštuonerius metus operuoti du ligoniai, sirgę aklosios žarnos nekroziniu divertikulitu ir lokaliu peritonitu. Tai buvo 55 ir 67 metų amžiaus vyrai. Hospitalizuoti praėjus 18–36 valandoms nuo ligos pradžios, konstatavus tipinio apendicito kliniką. Skubios operacijos metu rastas nekrozės apimtas aklosios žarnos divertikulas ir lokalus peritonitas. Atlikta apendektomija ir divertikulektomija. Pooperacinis laikotarpis be komplikacijų. Patohistologinio tyrimo atsakymas – nekrozinis perforacinis diverikulitas. Išvados Retais klinikiniais atvejais aklosios žarnos ūminis divertikulitas imituoja ūminio apendicito kliniką. Todėl operacijos metu aptikus nepakitusią kirmėlinę ataugą, būtina apžiūrėti ne tik galinę klubinės žarnos dalį, vidines genitalijas, bet ir akląją bei kylančiąją storosios žarnos dalį. Aptikus aklosios žarnos divertikulitą, vienmomentiškai reikia pašalinti prakiurusį divertikulą ir kirmėlinę ataugą. Prasminiai žodžiai: divertikuliozė, divertikulitas, patohistologinis tyrimas Diverticulitis of the cecum – a rare disease, clinically imitating acute appendicitis Rolandas Burkauskas, Vincas Abalikšta Backkground / Objective Acquired diverticula in the arched large intestine can be found for 40–45% of patients, in descending – for 13%, in transverse – for 7%, in ascending – for 6% of patients, in the cecum – 1–3% of total number of cases of diverticulosis in the large intestine. Diverticulitis happens for 10–25% of patients with diverticulosis. The clinical image of rarely observed diverticulitis of the ascending colon, cecum or of the vermiform appendix reminds the clinic of acute appendicitis. After diverticulitis has developed once, this process tends to repeat. The prognosis of recurrent diverticulitis is worse. However, even the first episode of diverticulitis is complicated for a quarter of patients and requires surgical treatment. Therefore, two histories of patients with cecum diverticulitis are described. Clinical cases In the course of the last 8 years in our department we had to treat and to make surgeries for two patients with necrotic diverticulitis and local peritonitis. They were 55 and 67 years of age, arrived as in-patients within 18–36 hours after getting sick. The clinic was that of typical appendicitis. Urgent surgeries were made. During surgery, necrotic diverticula of the cecum with local peritonitis were found. The diverticula and vermiform appendices were removed simultaneously. The post-surgical periods were without complications. The pathistological testing proved the surgical diagnoses. Later the patients did not apply to us. Conclusions During surgery aimed to performe appendectomy it is necessary to inspect not only the tail part of the ileum, internal genitals, but also the cecum and the ascending part of large intestine. Also, in the case of existence of local or somehow dispersed peritonitis, during surgery for acute appendicitis and finding diverticulitis of the cecum, it is necessary to remove the leaking diverticulum and the vermiform appendix at the same time. Keywords: diverticulosis, diverticulitis, pathistological testing

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

46

Butėnas, Petras, Petras Penikas, Antanas Vizgirda, Juozas Belickas, Valentinas Uvarovas, Juozas Bartusevičius, Ignas Sinkevičius, and Egidijus Bartusevičius. "Kelio sąnario navigacinio endoprotezavimo operacijų patirtis Lietuvoje." Lietuvos chirurgija 14, no. 2 (January 1, 2015): 79–87. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2015.2.8246.

Full text

Abstract:

Šio tyrimo tikslas – atlikti daugiacentrę retrospektyviąją analizę, įvertinti Lietuvoje atliktas kelio sąnario endoprotezavimo operacijas, kuriose buvo naudojamos navigacinės sistemos, bei išanalizuoti operacijų registro protokolų duomenis. Daugiacentrės retrospektyviosios analizės laikotarpis 2006–2012 metai. Tyrimo metu išanalizuoti trijų Lietuvos ligoninių 143 pacientai, kuriems buvo atlikta pirminė pilnutinė kelio sąnario endoprotezavimo operacija, ir navigacinių sistemų operacijų registro protokolai. Pagrindiniai vertinimo kriterijai navigacinių sistemų operacijos registrų protokole buvo priešoperacinė ir pooperacinė galūnės mechaninė ašis, kelio sąnario funkcija prieš operaciją ir po jos.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

47

Lipnickas, Vytautas, Mindaugas Kiudelis, Andrius Gradauskas, Nerijus Kaselis, Deividas Narmontas, and Kęstutis Strupas. "Shouldice, Lichtensteino ir laparoskopinių TAPP kirkšninių išvaržų operacijų lyginamasis." Lietuvos chirurgija 5, no. 1 (January 1, 2007): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2007.1.2244.

Full text

Abstract:

Vytautas Lipnickas1, Mindaugas Kiudelis2, Andrius Gradauskas3, Nerijus Kaselis4, Deividas Narmontas1, Kęstutis Strupas11 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius;2 Kauno medicinos universiteto klinikų Chirurgijos klinika;3 Vilniaus miesto universitetinė ligoninė;4 Klaipėdos miesto ligoninėEl paštas: Vytautas.Lipnickas@santa.lt Įvadas / tikslas Pacientai, turintys kirkšninę išvaržą, operuojami ir tradiciniais būdais, ir naujesniais, kai operacijos metu naudojami sintetiniai aloplastiniai tinkleliai. Specialistai tebediskutuoja, kuris chirurginio gydymo būdas yra geriausias. Esant panašiems komplikacijų ir recidyvų skaičiams, svarbūs yra visi operacijos poveikio pacientui aspektai. Vienas jų yra gyvenimo kokybės pokyčiai. Metodai Perspektyvus daugiacentris atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas, lyginantis Shouldice, Lichtensteino ir laparoskopines TAPP operacijas, atliktas 2003–2004 metais keturiose Lietuvos ligoninėse. Pagal standartizuotą metodiką operuoti 248 pacientai. Prieš operaciją užpildytas bendras visų pacientų gyvenimo kokybės klausimynas SF-36. Praėjus po operacijos 2 sav., 6 ir 12 mėn., pacientai buvo kviečiami kontrolinių patikrinimų, per kurios pildyta speciali paciento fizinės būklės vertinimo anketa ir pooperacinis klausimynas SF-36. Rezultatai Ankstyvu pooperaciniu laikotarpiu statistiškai reikšmingas skirtumas tarp laparoskopinių ir abiejų atvirųjų operacijų grupių rastas vertinant pagal fizinio funkcionalumo, veiklos apribojimo dėl fizinių problemų, kūno skausmo ir socialinio funkcionalumo skales. Statistiškai reikšmingai mažiau pacientų skundėsi skausmu operacijos vietoje po laparoskopinių operacijų, palyginti su atvirosiomis, p < 0,001. Po 6 mėn. rastas laparoskopinių operacijų ir atvirųjų skirtumas vertinant pagal įprastinės veiklos apribojimo dėl fizinių problemų skalę, p < 0,05. Statistiškai reikšmingas skirtumas buvo tarp laparoskopinių ir abiejų atvirųjų operacijų grupių lėtinio skausmo požiūriu, p < 0,01. Po operacijos praėjus 12 mėn., nė vienos SF-36 sveikatos vertinimo skalės statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta. Jo nerasta ir vertinant lėtinį skausmą. Lyginant fizinę būklę, statistiškai reikšmingai skyrėsi laparoskopinių ir Shouldice operacijų grupės, p < 0,01. Išvados Laparoskopinės TAPP operacijos rezultatai gyvenimo kokybės ir lėtinio skausmo požiūriu tiek ankstyvu, tiek vėlyvu pooperaciniu laikotarpiu yra geriausi. Iš atvirųjų operacijų ankstyvu pooperaciniu laikotarpiu gyvenimo kokybės požiūriu geresni Lichtensteino operacijų grupės rezultatai negu Shouldice operacijų. Reikšminiai žodžiai: kirkšninė išvarža, gyvenimo kokybė, SF-36, lėtinis skausmas Randomized multicenter prospective clinical trial of Shouldice vs Lichtenstein vs laparoscopic TAPP inguinal hernia repair: chronic pain and health-related changes of quality of life Vytautas Lipnickas1, Mindaugas Kiudelis2, Andrius Gradauskas3, Nerijus Kaselis4, Deividas Narmontas1, Kęstutis Strupas11 Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos, Centre of Abdominal Surgery,Santariškių 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania;2 Kaunas University of Medicine, Clinic of Surgery;3 Vilnius City University Hospital;4 Klaipėda City HospitalE-mail: Vytautas.Lipnickas@santa.lt Background / objective Open anterior inguinal hernia repair is a time-tested, safe and well-understood operation with a high success rate, while laparoscopic techniques are fairly recent. However, the best surgical approach to the repair of inguinal hernias is still unclear. Given their similarity in terms of complications and recurrence rate, other issues associated with these surgical techniques become more important. One of them is the quality of life. Methods The prospective randomized multicenter clinical study was performed in four surgical centers of Lithuania in 2003. 248 patients were operated on according to standardized protocols of Shouldice, Lichtenstein and laparoscopic TAPP inguinal hernia repairs. Chronic pain and changes of the quality of life according to the SF-36 questionnaire and ad hoc questionnaire of physical status were compared. Results The significantly higher scores in the physical functioning, role-physical, bodily pain and social functioning scales for laparoscopic hernia repair at 2 weeks postoperatively were apparent. The laparoscopic group had significantly less pain (p < 0.001). The significantly higher scores in the role-physical scale for laparoscopic to both open hernia repair methods at 6 months after operation were found (p < 0.05). The laparoscopic group had significantly less chronic pain 6 months postoperatively (p < 0.01). No significant difference in quality of life among three methods one year after operation was apparent. The laparoscopic group had less chronic pain one year after operation, but the difference was not significant Conclusions The laparoscopic TAPP inguinal hernia repair had the best scores of quality of life both in the early and the late postoperative periods. There was less chronic pain after laparoscopic TAPP inguinal hernia repair. The higher scores of quality of life were recorded after Lichtenstein versus Shouldice inguinal hernia repair in the early postoperative period. Keywords: groin hernia, health-related quality of life, SF-36, chronic pain

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

48

Bičkuvienė, Ilona. "Brachicefalinių arterijų chirurginės korekcijos rezultatai." Lietuvos chirurgija 1, no. 4 (January 1, 2003): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2003.4.2389.

Full text

Abstract:

Ilona BičkuvienėVilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikaVilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninėsNeuroangiochirurgijos centrasŠiltnamių g. 29, LT-2043 Vilnius Įvadas / tikslas Įvertinti vertebrobazilinės ligos klinikinę raišką ligoniams, kuriems yra įvairi brachicefalinių arterijų patologija, iki ir po šių arterijų rekonstrukcijos. Ligoniai ir metodai Ištirti 288 ligoniai, kuriems pasireiškė vertebrobazilinės ligos klinikiniai simptomai ir įvairi brachicefalinių arterijų patologija. Chirurgiškai gydyti 228 ligoniai, o konservatyviai – 60 ligonių, kurie sudarė kontrolinę grupę. Visi ligoniai ištirti neurologo, jiems atliktas brachicefalinių arterijų dvigubas skenavimas ir aortos lanko šakų angiografija. Operuotų arterijų neurologiniai klinikiniai pokyčiai ir kraujotaka buvo vertinama per 3 metų laikotarpį. Rezultatai Paroksizmai yra būdingi neurologiniai simptomai esant brachicefalinių arterijų patologijai. Šių arterijų chirurginė korekcija atliekama, jei konservatyvus gydymas buvo neveiksmingas, o neurologinė simptomatika progresavo. Chirurginiam gydymui įvertinti ligoniai tirti po operacijos praėjus ne daugiau kaip 2 savaitėms, iki 1 metų ir nuo 1 iki 3 metų. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į neurologinių simptomų pokyčius trečiuoju pooperaciniu laikotarpiu. Teigiami klinikiniai pokyčiai (paroksizmai po operacijos visiškai nebesikartojo) nustatyti daugiausia tiems ligoniams, kuriems buvo brachicefalinių arterijų anomalijos (82,86%) ir deformacijos (72,54%). Chirurginis gydymas buvo neveiksmingas 30% ligonių, kuriems yra brachicefalinių arterijų ateroskleroze, ir 21% – mišri patologija. Papildomų simptomų, kurių iki operacijos nebuvo, atsirado mišrios patologijos grupės ligoniams (3,41%). Chirurginio gydymo veiksmingumui įrodyti ištirta 60 kontrolinės grupės ligonių. Teigiamų sveikatos būklės pokyčių nenustatyta. Ketvirtadalio ligonių sveikatos būklė nepakito, kitų – pablogėjo dėl naujų praeinančių smegenų išemijos priepuolių ir insultų. Išvados Teigiami pooperaciniai pokyčiai per trejų metų laikotarpį leidžia teigti, jog subjektyvūs ir objektyvūs neurologinai vertebrobazilinės ligos simptomai siejasi su įvairia brachicefalinių arterijų patologija. Tais atvejais, kai konservatyvus gydymas neveiksmingas, galima chirurginė brachicefalinių arterijų korekcija. Prasminai žodžiai: brachicefalinės arterijos, vertebrobazilinė liga, chirurginis gydymas, pooperaciniai rezultatai Vertebrobasilar disease. Results of surgical correction of brachiocephalic arteries Ilona Bičkuvienė Background / objective The aim of this study was to analyze preoperative and 3-year follow-up postoperative symptoms of vertebrobasilar disease due to the pathology of brachiocephalic arteries. Methods 288 patients with symptoms of vertebrobasilar disease due to the pathology of brachiocephalic arteries have been examined. 228 patients were operated on and 60 (control group) were treated conservatively. All the patients were examined by the neurologist, duplex scanner and angiographycally. Neurological clinical dynamics and blood flow in operated on arteries were evaluated in a 3-year period. Results Paroxysms are characteristic of the lesions of the brachiocephalic arteries. Surgical correction of the lesions was performed if the conservative treatment had no effect and the neurological symptoms were progressing. To evaluate the effectiveness of surgical treatment, the patients were examined in the early postoperative (2 weeks after operation) and late postoperative period: 1) until 1 year and 2) from 1 to 3 years. Attention was focused on the dynamics of the neurological symptoms in the third postoperative period (from 1 to 3 years). Positive clinical dynamics (paroxysms disappeared) was ascertained mostly in the groups with anomalies of the brachiocephalic arteries (82.86%) and deformations (72.54%). This surgical treatment was ineffective in 30% of cases in the group with atherosclerotic and in 21% with combined lesions of brachiocephalic arteries. New additional symptoms after operation were ascertained in the group with combined lesions (3,41%). To approve the effectiveness of surgical treatment, 60 patients (control group) were examined. They had been treated conservatively, without a positive dynamics of their health status. There were no changes in the health status for the quarter of the patients. In all the others the health status worsened – TIA and strokes appeared. Conclusions A 3-year positive postoperative dynamics allow us to conclude that the subjective and objective clinical symptoms are connected with various types of pathology of brachiocephalic arteries. In cases when conservative treatment is unsuccessful, surgical treatment of brachiocephalic arteries can be applied. Keywords: brachiocephalic arteries, vertebrobasilar disease, surgical treatment, postoperative results

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

49

Šiaulys, Raimondas, Justina Domarkaitė, and Michail Tarachovskij. "DUBENS EKSENTERACINĖS OPERACIJOS – ULTRARADIKALIOS OPERACIJOS KLAIPĖDOS UNIVERSITETINĖJE LIGONINĖJE." Sveikatos mokslai 24, no. 5 (February 20, 2014): 20–25. http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2014.087.

Full text

Abstract:

Tyrimo tikslas: apžvelgti ir išanalizuoti Klaipėdos universitetinės ligoninės patirtį atliekant dubens eksenteracines operacijas bei palyginti su literatūros duomenimis. Tyrimo metodai: retrospektyvinė apžvalga moterų, kurioms nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo atliktos dubens eksenteracinės operacijos. Įvertintos jų komplikacijos bei baigtys. Rezultatai: išanalizuota 8 ligonių duomenys. Vidutinis amžius – 56,6 (36 – 72) m. Vidutinis atkryčio laikas nuo pirminio naviko gydymo buvo apie 3,5 (0,5 – 8) m. 7 moterims iš 8 dubens eksenteracinė operacija atlikta kaip radikalus, o 1 – paliatyvus gydymo metodas. Dažniausia indikacija operacijai buvo gimdos kaklelio vėžio recidyvas (62,5%). Iš 8 į studiją įtrauktų moterų 3 atliktos pilnos, 3 – priekinės ir 2 – užpakalinės dubens eksenteracinės operacijos. 1 atlikta infralevatorinė rezekcija, likusioms 7 – supralevatorinės rezekcijos. Vidutinė operacijos trukmė – 306,25 (210 – 370) min. Radikaliai operaciją pavyko atlikti 75% moterų (n=6). Nebuvo nei vieno mirties atvejo po operacijos hospitalizacijos metu. Vidutinis hospitalizacijos laikas - 23,375 (14- 51) dienos. Komplikacijos ankstyvuoju pooperaciniu periodu išryškėjo 37,5% (n =3) pacienčių. Vėlyvų komplikacijų pasitaikė 50% moterų (n=4). Per mūsų studijos stebėjimo laikotarpį buvo vienas mirties atvejis dėl ligos progresavimo ir vienas mirties atvejis dėl miokardo infarkto. Ligos progresavimas diagnozuotas 37,5% pacienčių (n=3). Dviem iš jų dubens eksenteracinė operacija atlikta neradikaliai. Po dubens eksenteracinės operacijos 3 moterims taikyta chemoterapija. Išvados: 1. Dubens eksenteracinė operacija išlie- DUBENS EKSENTERACINĖS OPERACIJOS – ULTRARADIKALIOS OPERACIJOS KLAIPĖDOS UNIVERSITETINĖJE LIGONINĖJE Raimondas Šiaulys1, Justina Domarkaitė1,2, Michail Tarachovskij1,2 1Klaipėdos universitetinė ligoninė, 2Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas ka paskutinis radikalus gydymo metodas moterims su recidyvuojančia onkoginekologine patologija. 2. Pacientės turi būti maksimaliai ištirtos, kad sumažėtų neradikalių operacijų skaičius. Nepaisant to, visada bus dalis ligonių, kurioms galimybę atlikti radikalią operaciją pavyks įvertinti tik pačios operacijos metu. 3. Pooperacinės komplikacijos yra dažnos ir gali būti mirtinos.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

50

Turkevičius, Gintaras, Vytautas Sirvydis, Arimantas Grebelis, Rasa Čypienė, Palmyra Semėnienė, Vilija Jakumaitė, Gediminas Kitra, Gediminas Kundrotas, and Pranas Šerpytis. "Ūminės kylančiosios aortos disekacijos chirurginio gydymo rezultatai." Lietuvos chirurgija 8, no. 3 (January 1, 2010): 0. http://dx.doi.org/10.15388/lietchirur.2010.3.2108.

Full text

Abstract:

Gintaras Turkevičius1, Vytautas Sirvydis1, Arimantas Grebelis1, Rasa Čypienė1, Palmyra Semėnienė1, Vilija Jakumaitė2, Gediminas Kitra2, Gediminas Kundrotas2, Pranas Šerpytis3 1 Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: chirurgai@santa.lt2 Klaipėdos jūrininkų ligoninė3 Vilniaus universiteto Kardiologijos ir angiologijos centras Darbo tikslas: Išanalizuoti ligonių, sergančių ūmine kylančiosios aortos disekacija, chirurginio gydymo rezultatus. Ligoniai ir metodai: 1997–2007 metais operuoti 89 ligoniai, sergantys ūmine aortos disekacija. Išanalizuota ligonių priešoperacinė būklė, pasirinktas širdies operacijos metodas, ankstyvieji ir vėlyvieji gydymo rezultatai. Rezultatai: Pooperaciniu laikotarpiu mirė 26 ligoniai (29,2 %). Mirties priežastys: nesustabdomas pooperacinis kraujavimas – 11, širdies nepakankamumas – 5, galvos smegenų pažeidimas – 8 ir dauginis organų nepakankamumas – 2 ligoniams. Labiausiai kraujavo operuojant Bental de Bono metodika. Priešoperaciniu laikotarpiu 23 ligoniams (25,8 %) diagnozuota širdies tamponada ir akivaizdus širdies nepakankamumas. Iš šių ligonių 19 (82,6 %) teko atlikti retorakotomiją dėl kraujavimo ir 6 (26,0 %) gydyti sunkų inkstų funkcijos nepakankamumą. Vėlyvuoju laikotarpiu iš išgyvenusių 63 ligonių du mirė nepraėjus 12 mėnesių, 5 – praėjus 1–6 metams po operacijos. Išvados: Kylančiosios aortos disekacijos operacinio gydymo rezultatai priklauso nuo ligonių būklės prieš operaciją ir operacijos pobūdžio. Širdies tamponada prieš operaciją ir didelio laipsnio širdies nepakankamumas labai didina operacijos riziką. Vėlyvieji chirurginio gydymo rezultatai yra geri. Reikšminiai žodžiai: kylančioji aorta, disekacija, chirurgija Acute dissection of ascending aorta: data of surgical treatment Gintaras Turkevičius1, Vytautas Sirvydis1, Arimantas Grebelis1, Rasa Čypienė1, Palmyra Semėnienė1, Vilija Jakumaitė2, Gediminas Kitra2, Gediminas Kundrotas2, Pranas Šerpytis3 1 Vilnius University, Clinic of Cardiovascular Diseases, Heart Surgery Centre, Vilnius University Hospital Santariškių Clinics, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: chirurgai@santa.lt2 Klaipėda Seamen’s Hospital3 Vilnius University, Cardiology and Angiology Centre Objective: The aim of present study was to analyze the results of surgical treatment of patients suffering from dissecation of the ascending aorta. Patients and methods: During the period 1997–2007, 89 patients underwent operations because of acute dissecation of aorta. The preoperative data, methods of surgery and short-term as well as long-term results of treatment were analyzed. Results:There were 26 postoperative deaths (29.2 %). The causes of death included fatal postoperative bleeding (11), heart failure (5), brain impairment (8), multiple organ insufficiency (2). Bleeding was mostly characteristic of Bental-De Bono operations. In 23 patients (25.8 %), heart tamponade and marked heart failure were diagnosed preoperatively. In 19 of these patients (86.2 %), a rethoracotomy was required because of bleeding, and 6 (26.2 %), suffered from marked renal insufficiency. Seven of 63 survivors died during the long-term observation period (the survival time in two patients was up to 1 year, and 5 patients survived 1–6 years after the operation). Conclusion: The results of surgery for ascending aorta dissection depend on the preoperative condition of the patients and the mode of operation. The preoperative cardiac tamponade with a marked heart failure increases the risk of operation. The long-term results of the treatment are excellent. Key words: ascending aorta, dissection, surgery.

APA, Harvard, Vancouver, ISO, and other styles

Journal articles on the topic 'Pooperacinis laikotarpis'

Create a spot-on reference in APA, MLA, Chicago, Harvard, and other styles