Academic literature on the topic 'Revoliucinė situacija'

Buržuazinės Lietuvos pradinių mokyklų mokymo programų darbinio mokymo klausimu analizė dar kartą patvirtino, kad buržuazija savo valdymo laikotarpiu nesirūpino darbiniu mokymu, o tik stengėsi ją panaudoti klasių nelygybės palaikymui. Nors buržuazinė valdžia visą savo valdžios aparatą ir nacionalistinę ideologiją nukreipė prieš marksistines – leninines darbinio mokymo idėjas, visaip jas persekiojo ir bandė iškreipti, jos išliko gyvos ir veikė mokyklą ir mokinius. Lietuvos komunistų partijos vadovaujamas revoliucinis judėjimas bei vieningos darbinės mokyklos TSRS patirtis skatino darbinio mokymo progresyvų judėjimą Lietuvoje. Šiuo pagrindu suformuluoti darbinio mokymo elementai – supažindinimas su darbo pasauliu, darbine žmonių veikla, elementarūs darbiniai įgūdžiai – pozityviai veikė mokymo procesą ir buvo pozityvus mokslinės pasaulėžiūros šaltinis buržuazinėje Lietuvoje. Tokiu būdu valdančiosios buržuazijos pastangos nuslopinti progresyvias darbino mokymo idėjas buvo bevaisės, o kai stiprėjo antifašistinis judėjimas ir Lietuvoje subrendo revoliucinė situacija, fašistiniai vadovai prarado pusiausvyrą ir, siekdami atitraukti progresyvių mokytojų dėmesį nuo tarybinės mokyklos ir mokslinės darbo ir mokymo sujungimo analizės, pradėjo karštligiškai keisti programas (1936, 1939, 1940 metais). Tai liudija apie buržuazijos pozicijų susilpnėjimą, darbininkų kovos už savo teises stiprėjimą, o tai privedė prie buržuazinės valdžios nuvertimo ir Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje, tad atsirado visos sąlygos diegti mokyklose mokslu grįstą darbinį ugdymą.

Esame liudininkai to, kaip žodis „revoliucija“ iš politinės nebūties sugrįžo į politinį diskursą ir medijas, nors politinių utopijų epocha, atrodytų,seniai pasibaigė. Netikėtą protestuojančių masių pasirodymą politikos avanscenoje, akcijų mastą ir globalų jų pobūdį, taip pat formas, kurias įgauna šios „pasipriešinimo šventės“, daugelis suvokia kaip naujos revoliucinės situacijos simptomą. Europos istorijoje būta nemaža momentų, kai menas ir revoliucija susiliedavo į bendrą kūrybinę praktiką (Prancūzijos revoliucija, Paryžiaus komuna, Spalio perversmas (revoliucija). Kažką panašaus regime ir šiandien, tačiau šiuolaikinis meno ir protestų judėjimo suartėjimas vyksta pasitelkus kitokios revoliucijos sampratą – ne socialinio politinio visuomenės pertvarkymo projekto ir bandymo sugriauti Sistemą, o nuolatinio nomadinio pasipriešinimo judėjimo, aprašomo pabėgimo, išvarymo ir tapimo terminais, pagrindu. Šiame straipsnyje aptariama keletas tarpusavyje susijusių klausimų: šiuolaikinės revoliucijos „teorijos“ ir jų reiškimasis politiniame akcionizme ir viešajame mene; „reprezentacijos“ ir „revoliucijos“ santykis; galimybės reprezentuoti revoliuciją ir, galiausiai, būdai, kuriais šiuolaikiniame medijų diskurse reiškiasi „sena meninės reprezentacijos ir politinio veiksmo dichotomija“ (Gerald Raunig).

Gyvename sudėtingoje skaitmeninėje tikrovėje, kurios pokyčių dydį ir pasekmes galės įvertinti tik ateities tyrėjai. Vos spėjame fiksuoti ir konstatuoti pokyčius, spėliojame rytdienos perspektyvas. Sunku apibendrinti, nes esame proceso dalis, tie patys informacijos kūrėjai ir vartotojai, sunkiai spėjantys reaguoti į tai, kas vyksta. Viena vertus, medijų ir žurnalistikos kaitoje galime įžvelgti evoliucijos, laipsniškos raidos bruožų. Kita vertus, neabejotini revoliuciniai procesai, griaunantys nusistovėjusią masinės komunikacijos ir informacijos sistemos tvarką. Mūsų siekis šiame tekste – fiksuoti šiandienos situaciją, apibendrinti pasaulio patirtį ir atkreipti dėmesį į tam tikras išryškėjusias tendencijas bei prieštaras, kai sėkmės sulaukia ir naujoviški skaitmeninės eros žurnalistikos projektai, ir konservatyvus tradicinės žiniasklaidos turinio ir formos išsaugojimas.Pagrindiniai žodžiai: medijos, žiniasklaida, žurnalistika, skaitmeninė era, daugiaterpė raiška, turinio industrializacija. Journalism 2.0. Revolution of evolution?Žygintas Pečiulis We live in a complicated digital reality whose outcomes and weight of changes can be estimated only by future researchers. We hardly trace and state changes, trying to guess the perspectives of tomorrow. As we are part of this process (creators and users of information), it is difficult to generalize and to respond to what is happening. On the one hand, we can see the attributes of evolution and gradual development in the changing media and journalism. On the other hand, unequivocal revolutionary processes demolish the established order of the mass media and information system. This study attempts to capture the current situation, to summarize the global experience, and to spotlight the main trends. We note the contradictions when the conservative retention of the traditional media content and form is similarly successful as the innovative digital era media projects.Keywords: media, mass media, journalism, digital era, multimodal expression, content industrialization.

Este artículo estudia la situación de la Iglesia católica durante la Década Revolucionaria en Guatemala. La Constitución de 1945 prolongó la marginación que sufría la Iglesia desde la Revolución liberal de 1871. Pero la política gubernamental fue colocando en la oposición a amplios grupos de los implicados en la Revoliución. Estos grupos vieron, entonces, un posible aliado en la Iglesia. Así, en 1954, la Iglesia encontró un camino para modificar las limitaciones legales. Por esta causa, justificará la sublevación contrarrevolucionaria. Pero, al mismo tiempo, intentará marcar distancias con respecto al nuevo gobierno.

Remiantis vienos žymiausių XIX a. pab.– XX a. I p. visuomenininkių, – Felicijos Povickaitės-Bortkevičienės veikla, pateikiama moters visuomeninio vaidmens dinamika XIX a. pab.–1919 m. Lietuvoje, nemažai dėmesio skiriama jos, tuomet bene vienintelės moters vadovavimui stambiemsdienraščiams („Lietuvos Ūkininkas“ ir „Lietuvos Žinios“).1873–1945 m. gyvenusi Felicija Povickaitė – Bortkevičienė yra puikus moters visuomeninio vaidmens kitimo pavyzdys. XIX a. II p. – 1919 m. laikotarpis pasirinktas sąmoningai: tai - tautinio lietuvių atgimimo, dariusio didelės įtakos moterų emancipacijai, etapas, kuriame svarbios reikšmėsturi naujos, profesionaliai leidžiamos lietuvių periodinės spaudos sklaida. Moterų išsikovota teisė reikšti pilietinę valią galiausiai juridiškai paneigė iki tol tradicijoje vyravusį moters kaip auklės, šeimininkės, tarnaitės suvokimo modelį. Pažangus liberalusis visuomenės sluoksnis tokio požiūrioatsikratė gerokai anksčiau, bet prie šios politinės – kultūrinės situacijos padiktuotos kaitos nemažai prisidėjo ir F. Bortkevičienė, per kurios asmenį ir pamėginsime ištirti aplinkybes, kurios lėmė moters socialinio vaidmens pokyčius atgimstančios lietuvių kultūros visuomenėje.Esminiai žodžiai: sufražisčių judėjimas, tautinis lietuvių atgimimas, revoliucija, socialinis vaidmuo, „Dvylika Vilniaus apaštalų“, nelegali lietuviška spauda, leidyba, redaktorė, moterų teisės, socialinė tradicija, LDP, Steigiamasis Seimas, emancipacija.

Autorius svarsto sovietinės lietuvių istoriografijos, skirtos 1905 metų revoliucijos[1], taigi ir Didžiojo Vilniaus Seimo įvykiams, vertę ir jos sukūrimo aplinkybes, pripažindamas, kad ji atrodo mažiau vertinga ir įdomi nei II Lietuvos Respublikos laikų ar šiuolaikinė istorinė literatūra, skirta tam periodui. Tačiau istoriografijos tyrimai paprastai ne tiek pasako apie objektą, kuriam jie yra skirti, šiuo atveju – 1905 m. revoliuciją ar Didįjį Vilniaus Seimą, bet apie to laikotarpio, kai konkretūs istorijos mokslo kūriniai buvo sukurti, situaciją (politinę, pasaulėžiūrinę etc.). Būtent šia prasme ir įdomi sovietinė istoriografija, skirta 1905 m. revoliucijai. Straipsnyje aiškinamasi, kuo skyrėsi 1905 m. įvykių vertinimai sovietinės sistemos gyvavimo pradžioje (iki XX a. 7-ojo dešimtmečio vidurio) ir kokias visuomenines implikacijas jie turėjo.

Šiame darbe analizuojamos XXI a. I deš. posovietines „spalvotąsias revoliucijas“ nulėmusios priežastys, siekiant apibrėžti posovietinių politinių sistemų atsivėrimo pokyčiams galimybes. Nagrinėjami trys valstybių atvejai – Gruzija, Ukraina ir Baltarusija, iš kurių du pirmieji – sėkmingų „spalvotųjų revoliucijų“ pavyzdžiai įvykusio dalinio valdžios elito pokyčio prasme, tuo tarpu Baltarusijoje bandymai inicijuoti „spalvotuosius“ pokyčius nepavyko. Tiriama pokytinius procesus NVS erdvėje paremianti užsienio įtaka bei vidaus veiksniai, vertinant posovietinės visuomenės ir valdžios elito būklę „spalvotųjų revoliucijų“ kontekste. Siekiama nustatyti, kurie iš tiriamų veiksnių - posovietinių šalių ryšiai su Vakarais, nepasitenkinimas ir įtampos socialiniame lygmenyje ar posovietinio režimo nulemtos sąlygos - turėjo didžiausios įtakos revoliucinės situacijos susidarymui. Atitinkamai bandoma nustatyti, kodėl kai kuriais posovietinių šalių atvejais mėginimai pakeisti valdžios elitą buvo nesėkmingi.
This analysis is aimed to provide a more comprehensive approach towards this century’s “coloured revolutions”, which have taken place in Georgia (2003), Ukraine (2004) and than moved to other post soviet countries. Obviously, this conspicuous and epidemic phenomenon proved an existing political viability in the slow-moving transitional countries. But still, it is not clear if this post soviet styled political instability reflects anything more than a tremor without long lasting democratic effects to future political and social developments of CIS countries. The author observes an existing academic confusion while trying to define “colour” events and evaluate the prospects of such kind of “democratic breakthrough” in CIS. Therefore, avoiding any miscalculations in this analysis, “coloured revolutions” are defined as revolution situations without revolution outcomes. That means, the success of “colour” events is limited to the cases where partial change of ruling elite has taken place. “Post colour” political developments are not taken into the account. The author selects three different cases – Georgia and Ukraine (two examples of successful “colour” change) and Belarus (the case of failed “revolution”). The main aim of these cases’ analysis is to define and examine factors which cause high-degree of political instability and partial political changes in elite level and try to explain why the same kind of revolution situation does not evolve in other countries of the region... [to full text]