Academic literature on the topic 'Širdies ritmo sutrikimai'

Dilatacinė kardiomiopatija yra širdies raumens patologija, kuri išsivysto dėl genetinių ir aplinkos veiksnių derinio. Šiai ligai būdingi širdies nepakankamumo klinikiniai požymiai, įvairūs ritmo ir laidumo sutrikimai, angininio pobūdžio krūtinės skausmas. Dilatacinė kardiomiopatija diagnozuojama remiantis klinikiniais simptomais ir ins­trumentiniais tyrimais, paneigiant įgimtas širdies ydas, vainikinių arterijų, hipertenzines ligas, vožtuvų patolo­giją. Nediagnozuota ir negydoma liga didina staigios širdinės mirties riziką. Straipsnyje pristatomas klinikinis atvejis, kai pacientui dilatacinė kardiomiopatija pirmą kartą pasireiškė stenokardiniais skausmais ir gyvybei grėsmingais ritmo sutrikimais (paroksizmine skilveline tachikardija, skilvelių virpėjimu).

Živilė Katliorienė1, Alicija Dranenkienė1, Lina Gumbienė1, Gražina Lukšaitė21 Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: chirurgai@santa.lt Tikslas Įvertinti ligonių, sergančių Ebšteino anomalija, širdies ritmo ir laidumo sutrikimus iki operacijos ir pooperaciniu laikotarpiu. Metodai Retrospektyviai išanalizuoti 32 ligonių, sergančių Ebšteino anomalija, duomenys, vertinant paviršinę 12 derivacijų EKG ir EKG monitoravimo 24 val. „Holter“ monitoriumi duomenis. Rezultatai Ligonių amžius – nuo 1 iki 47 metų (vidurkis 16,5 m.). Prieš operaciją dažniausiai buvo sinusinis ritmas – 96% ligonių, 6% ligonių – sinusinė tachikardija. WPW sindromas diagnozuotas 12,5% atvejų. Iki operacijos dažniausiai buvo intraskilvelinio laidumo sutrikimai: dalinė dešinės Hiso pluošto kojytės blokada – 34% ligonių, o visa dešinės Hiso pluošto kojytės blokada – 9% ligonių. Įvairaus laipsnio atrioventrikulinė blokada nustatyta 15%, prieširdžių virpėjimas – 9% ligonių. Po operacijos skilvelinės ekstrasistolės buvo 69% ligonių, o supraventrikulinės – 46% ligonių. Įvairaus laipsnio AV blokada – 30% ligonių. SMS diagnozuotas 23% ligonių. Po operacijos „pjūvio“ tachikardija diagnozuota 9% ligonių. Išvados Ligoniams, sergantiems Ebšteino anomalija, būdingi įvairūs širdies ritmo ir laidumo sutrikimai tiek prieš ydos korekciją, tiek po operacijos. Iki operacijos dažnesni yra intraskilvelinio laidumo sutrikimai, supraventrikuliniai ritmo sutrikimai ir WPW sindromo nulemta paroksizminė tachikardija, rečiau skilvelinė paroksizminė tachikardija. Po chirurginės korekcijos dažnesni skilveliniai ritmo sutrikimai: ekstrasistolija, net skilvelinė paroksizminė tachikardija, tačiau dažnai išlieka ir supraventrikuliniai ritmo ir laidumo sutrikimai – „pjūvio“ tachikardijos, prieširdžių virpėjimas, plazdėjimas, sinusinio mazgo disfunkcija ir AV blokada. Dėl minėtų ritmo sutrikimų ligoniai, sergantys Ebšteino anomalija, turėtų būti visą gyvenimą nuolat stebimi kardiologų. Pagrindiniai žodžiai: Ebšteino anomalija, širdies ritmo ir laidumo sutrikimai Rhythm and conduction disturbances in patients with Ebstein’s anomaly Živilė Katliorienė1, Alicija Dranenkienė1, Lina Gumbienė1, Gražina Lukšaitė21 Vilnius University, Cardiac Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital „Santariškių klinikos“, Cardiac Surgery Centre,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: chirurgai@santa.lt Objective The aim of the study was to evaluate arrhythmias in Ebstein’s anomaly before and after surgery. Methods Data on 32 patients with Ebstein’s anomaly were analyzed retrospectively. We evaluated the surface 12-lead ECG and Holter’s monitoring data. Results The age of the patients varied from 1 to 47 years (mean, 16.5). Before surgery, commonly the sinus rhythm was observed in 96% and sinus tachycardia in 6% of patients. WPW syndrome was diagnosed in 12.5% of cases. Before surgery, commonly intraventricular conduction disorders were observed: incomplete right bundle block for 34% and complete right bundle block for 9% of patients. An atrioventricular block of various degrees was found for 15% and atrial fibrillation for 9% of patients. After surgery, premature ventricular beats were observed in 69% and premature supraventricular beats in 46% of patients. In 30% of patients, atrioventricular block of various degrees was observed.Sick sinus syndrome was diagnosed in 23% of patients. After surgery, “incision” paroxysmal tachycardia was diagnosed in 9% of patients. Conclusions The rhythm and conductive disorders are common for patients with Ebstein’s anomaly before and after surgery. Before surgery, more often intraventricular conduction disorders, supraventricular rhythm disorders and WPW syndrome determined paroxysmal tachycardia were observed, ventricular paroxysmal tachycardia being rare. After surgical correction, ventricular arrhythmias (premature ventricular beats, even ventricular paroxysmal tachycardia) are more common, though supraventricular rhythm and conductive disorders – “incision” paroxysmal tachycardia, atrial fibrillation and flutter, sinus node dysfunction and atrioventricular block – could persist. Due to the mentioned rhythm disorders, patients with Ebstein’s anomaly should be lifelong constantly observed by the cardiologists. Key words: Ebstein’s anomaly, rhythm and conductive disorders

Reikšminiai žodžiai: pažintinių funkcijų sutrikimai, gyvenimo kokybė, širdies operacijos, planuoto elgesio teorija, teigiamos psichikos sveikatos modelis. Darbo tikslas. Teoriškai pagrįsti pažintinių funkcijų sutrikimų įtaką gyvenimo kokybei ligoniams po širdies operacijų remiantis planuoto elgesio teorija ir teigiamos psichikos sveikatos modeliu. Apibendrinimas. Pooperaciniu laikotarpiu pacientų sveikimą ir grįžimą prie įprasto gyvenimo ritmo, net jei fizinė savijauta gera, dažnai apsunkina rečiau ir sunkiau diagnozuojamos neuropsichologinės komplikacijos [3]. Pažintinių funkcijų sutrikimas yra reikšmingai susijęs su sutrikusia kasdiene veikla, sumažėjusiu funkciniu pajėgumu, dažnesniais psichikos sutrikimais, depresijos atvejais, taip pat mažesnis teigiamas bendras sveikatos vertinimas [22]. Sutrikusios pažintinės funkcijos (suvokimas, mąstymas, trumpalaikė atmintis ir t. t.) daro neigiamą įtaką paciento reakcijai į aplinkos dirgiklius, savęs suvokimui kaip asmenybei. Pažinimo funkcijų sutrikimai, net jei nėra demencijos, turi įtakos blogesnei gyvenimo kokybei, didina negalią, neuropsichiatrinius simptomus, taip pat ir didėjančias sveikatos priežiūros išlaidas [1, 3, 23]. Tokio ligonio priklausomybė nuo aplinkos bus padidėjusi, kuri parodo, kokia yra jo psichikos sveikata, sumažėjęs atsparumas stresui. Taip pat svarbi pažintinių funkcijų sutrikimų pasekmė yra pablogėjęs sprendimų priėmimas [14, 15]. Remiantis planuoto elgesio teorija ir teigiamos psichinės sveikatos modeliu galima teigti, jog svarbiausia yra paciento psichikos sveikata, kad jis būtų pajėgus savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su jo sveikatos gerinimu. Tik psichiškai sveikas žmogus gali valdyti savo emocijas, būti savarankiškas, suvokti tikslus ir pagal juos atitinkamai elgtis. Todėl apibendrintai galima teigti, jog pažintinių funkcijų sutrikimai turi neigiamos įtakos ligonio savarankiškumui, suvokimui apie socialinę įtaką, pajėgumui atlikti tam tikrą elgesį. O tai turi tiesioginės įtakos jo gyvenimo kokybei. Išvados. Remiantis teigiamos psichikos sveikatos modeliu ir planuoto elgesio teorija, apibendrintai galima teigti, kad ligonio, kurio sutrikusios pažintinės funkcijos po širdies operacijų, bus sumažėjęs savarankiškumas, nepriklausomybė, savęs kaip asmenybės vertinimas, aplinkos valdymas, sprendimų priėmimas, turės neigiamos įtakos jo nuostatoms elgesio atžvilgiu, kurios parodo, kaip ligonis vertina savo elgesį. Pažintinių funkcijų sutrikimai daro neigiamą įtaką suvokiamai elgesio kontrolei, kuri atspindi asmens suvokimą ir kiek jo elgesys priklauso nuo jo valios. Ligonio nepalankios nuostatos elgesio atžvilgiu, sumažėjusios galimybės, pajėgumas ir motyvacija neigiamai veikia jo ketinimus, kurie atsispindi jo elgesyje.

Terapinė hipotermija yra neuroprotekcinis gydymo metodas po širdies sustojimo, tačiau hipotermijos poveikis organizmui ir širdžiai nėra iki galo aiškus. Žinoma, kad taikant terapinę hipotermiją pailgėja QT intervalo trukmė, o dėl šios priežasties padidėja tikimybė atsirasti gyvybei pavojingoms aritmijoms. Iki šiol nežinoma, ar galima taikyti terapinę hipo­termiją ligoniams, turintiems ilgo QT sindromą bei kokią įtaką medicininis šaldymas turi širdies ritmo pokyčiams. Mes pristatome klinikinį atvejį, kai 13 metų pacientė po skendimo buvo gaivinta, taikyta išorinė defibriliacija, esant skilvelių virpėjimui. At­stačius kraujotaką bei nustačius prailgėjusį QT in­tervalą, nežinant tikslios jo etiologijos, buvo taikyta terapinė hipotermija, siekiant išvengti žymaus neuro­loginio pakenkimo. Terapinės hipotermijos ir šildymo metu gyvybei pavojingi širdies ritmo sutrikimai ne­sikartojo. Po pilno šerdinės temperatūros atstatymo stebėti nežymūs neurologiniai sutrikimai ir kintanti koreguoto QT intervalo trukmė. Pokyčiai buvo tran­zitoriniai ir galėjo būti nulemti taikytos terapinės hi­potermijos.

Ieva Norkienė, Juozas IvaškevičiusVilniaus universiteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinika,Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl paštas: ievanork@gmail.com Šiuolaikinėje širdies chirurgijoje prioritetu tampa ne tik paciento gyvybės išsaugojimas, bet ir sveikatos grąžinimas. Pooperaciniu laikotarpiu pacientų sveikimą ir grįžimą prie įprastinio gyvenimo ritmo, net jei fizinė savijauta gera, dažnai sunkina rečiau ir sunkiau diagnozuojamos neuropsichologinės komplikacijos. Pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimai, arba kognityvinė disfunkcija, įvairių autorių duomenimis, gali būti nustatoma net iki 53% pacientų ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, o praėjus keleriems metams išlieka apie 20% gydytų ligonių. Ieškant efektyviausių būdų neurologinėms komplikacijoms išvengti, šiuolaikinėje medicinos literatūroje aktyviai svarstoma, kokią įtaką šiai patologinei būklei rastis turi intraoperaciniai veiksniai. Straipsnyje apžvelgiama dirbtinės kraujo apytakos, embolizacijos, hipoperfuzijos ir anestezijos sąsaja su pažintinių funkcijų pokyčiais po kardiochirurginių operacijų. Pagrindiniai žodžiai: pažintinių funkcijų sutrikimai, kardiochirurgija, rizikos veiksniai Cognitive decline after cardiac surgery: the impact of intraoperative factors Ieva Norkienė, Juozas IvaškevičiusClinic of Anesthesiology and Intensive Care of Vilnius UniversityEmergency Hospital, Šiltnamių 29, LT-04130 Vilnius, LithuaniaE-mail: ievanork@gmail.com The quality of postoperative life becomes one of the most important aspects in assessing the outcomes of any surgical intervention. Recovery from the immediate effects of cardiac surgery is often complicated by less noticeable and hardly diagnosed neuropsychological complications. According to various authors, cognitive decline occurs in up to 53% of patients in the early postoperative period and persists in 20% of patients for a couple of years after surgery. Recent studies suggest that the incidence of these adverse outcomes may be closely related to intraoperative factors. In the present paper, we discuss the influence of cardiopulmonary bypass, embolisation, cerebral hypoperfusion and anesthesia on neurocognitive outcomes after cardiac surgery. Key words: cognitive decline, cardiac surgery, risk factors

Vazopresinas (AVP) − devynių aminorūgščių peptidas, gaminamas pagumburio branduoliuose. Tai natūralus hormonas, prisidedantis prie organizmo homeostazės palaikymo. Daug metų medicinoje naudojamas sintetinis vazopresinas dėl savo kompleksinių savybių iki šių dienų yra klinikinių tyrimų objektas. Vazopresinas plačiai naudojamas įvairios kilmės šoko gydymui kaip pagalbinis vazokonstriktorius, siekiant optimizuoti makro- ir mikrocirkuliaciją. AVP bei jo surogatinis biožymuo kopeptinas vis dažniau naudojami kaip ūmaus miokardo infarkto žymenys ar širdies nepakankamumo prognostiniai rodikliai. Literatūroje yra duomenų, kad perioperaciniu laikotarpiu, ar ūmių, su kraujavimu susijusių būklių metu, vazopresinas mažina kraujavimo riziką ir kraujavimo apimtį pacientams, vartojantiems antiagregantus. Daugėja tyrimų apie šio hormono vaidmenį širdies ritmo sutrikimų etiopatogenezėje ir jo antagonistų panaudojimą medicinos praktikoje. Sergant sunkia COVID-19 forma, dažnu atveju būklė komplikuojasi sepsiu, septiniu šoku ir ūminiu respiraciniu distreso sindromu (ŪRDS) su dauginiu organų funkcijos sutrikimu. Vazopresinas, mažindamas plaučių arterijos rezistentiškumą, mažina plautinės hipertenzijos vystymąsi ar progresavimą ŪRDS metu.

Periferinių arterijų liga (PAL) apibūdinama kaip sisteminės aterosklerozės sąlygotas pagrindinių organizmo arterijų, išskyrus širdies ir smegenų, pažeidimas, susijęs su padidėjusiu sergamumu širdies ir kraujagyslių ligomis ir mirtingumu. Daugiau nei pusei sergančiųjų PAL pasireiškia besimptomė eiga, todėl labai svarbi ankstyva ligos diagnostika. Tyrimo tikslas. Palyginti neinvazinius tyrimo metodus, taikomus periferinių arterijų ligos diagnostikai, esant prieširdžių virpėjimui (PV), įvertinti jų jautrumą ir specifiškumą. Metodai. Ketverių metų laikotarpiu atliktas prospektyvinis stebėsenos tyrimas, kurio metu 352 širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems pacientams atlikta PAL diagnostika neinvaziniais tyrimo metodais: kulkšnies ir žasto indeksas (KŽI) bei impedanso pletizmografija. Palyginti šie tyrimai ir įvertintas ryšys tarp gautų tyrimų rezultatų bei lėtinio prieširdžių virpėjimo. Rezultatai. 78 (44,1 proc.) moterims nustatyta periferinių arterijų liga, 25 (33,3 proc.) iš jų ligos eiga besimptomė. Moterų, sergančių PV, KŽI vidurkis – 0,83 (±0,28), o šio ritmo sutrikimo neturinčių moterų KŽI – 0,97 (±0,28) (p<0,001). Gautas statistiškai reikšmingas (p<0,001) KŽI sumažėjimas vyresnių nei 69 metų moterų grupėje – 0,87 (±0,30), lyginant su jaunesnių nei 69 metų moterų KŽI – 1,07 (±0,23). Nustatyta statistiškai reikšminga koreliacija tarp KŽI mažėjimo ir bangos viršūnės laiko (angl. CT) parametro, naudojamo impedanso pletizmografijos metu, prailgėjimo – koreliacijos koeficientas r = –0,683, p<0,001. Išvados. Nustatytas statistiškai reikšmingas KŽI sumažėjimas moterų, sergančių lėtiniu PV, grupėje, lyginant su sinusinio ritmo grupe. Rasta statistiškai reikšminga sąsaja tarp impedanso pletizmografijos parametrų bei KŽI: mažėjant KŽI, ilgėja bangos viršūnės laikas; didėjant KŽI, didėja alternuojanti kraujo tėkmė. Impedanso pletizmografija, kurios jautrumas – 73 proc., specifiškumas – 96 proc., yra galima alternatyva PAL diagnostikai.

Įvadas. Kolostomos dažniausiai formuojamos pacientams, kuriems nustatomos piktybinės kilmės kolorektalinės ligos. Praėjus tam tikram laikui, jei kolostoma yra ne nuolatinė, ji yra uždaroma. Pooperaciniu laikotarpiu gali pasireikšti komplikacijų: jungties nesandarumas, žarnų nepraeinamumas ar žaizdos infekcija. Tikslas – apžvelgti kolostomų uždarymo artimuosius rezultatus. Metodika. Atlikta retrospektyvi 2012–2017 m. LSMU KK Chirurgijos skyriuje dėl kolostomos uždarymo operuotų pacientų duomenų analizė. Analizuotos amžiaus grupės, komplikacijų ypatybės, lovadienių skaičius, kolostomos suformavimo priežastys. Gilintasi, ar prieš operaciją buvo taikytas neoadjuvantinis gydymas, nustatytas laikas iki kolostomos uždarymo. Nagrinėta, ar atlikta rezekcija, analizuotas jos tipas, jungties rūšis, operacijos trukmė ir pooperacinio laikotarpio eiga. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Excel programą. Rezultatai. Išanalizuotos 88 pacientų ligos istorijos. Pacientų amžiaus vidurkis – 56±1,6 metai (nuo 22 iki 84 m.). Pacientai operuoti dėl: riestinės žarnos vėžio (35 pacientai, 39,8 %), tiesiosios žarnos vėžio (11 pacientų, 12,5 %), storosios žarnos divertikuliozės (20 pacientų, 22,7 %), pilvo traumos po eismo įvykių (13 pacientų, 14,8 %), jatrogeninės riestinės žarnos perforacijos po kolonoskopijos (4 pacientai, 4,6 %), Krono ligos (1 pacientas, 1,1 %), paraproktito ir ischiorektalinio absceso (2 pacientai, 2,3 %), išeminio kolito (1 pacientas, 1,1 %), megakolono (1 pacientas, 1,1 %). Prieš suformuojant kolostomą atliktos šios operacijos: riestinės žarnos rezekcija (69 pacientams, 78,4 %), riestinės ir tiesiosios žarnos rezekcijos (19 pacientų, 21,6 %). Kolostomos buvo uždarytos po operacijos praėjus vidutiniškai 10,13±2,14 mėnesių. Segmento rezekcija atlikta 31 pacientui (36,5 %), kraštinė rezekcija – 54 pacientams (63,5 %). Kolostomų uždarymo operacijos trukmė – vidutiniškai 154,56±6,48 min. Bendras pacientų hospitalizacijos trukmės vidurkis – 9,43±0,62 dienos.
 Pooperacinis laikotarpis 69 pacientams (78,1 %) buvo sklandus. Šių pacientų vidutinė hospitalizacijos trukmė – 7,78±2,42 dienos. 19 pacientų (21,9 %) pooperacinė eiga buvo komplikuota (šių pacientų vidutinė hospitalizacijos trukmė – 15,05±9,58 dienų). Nesklandi po­operacinė eiga pasireiškė: širdies ritmo sutrikimu (4 pacientams, 4,5 %), seroma ir hematoma (5 pacientams, 5,7 %), žarnų nepraeinamumu (1 pacientui, 1,1 %), pykinimu (1 pacientui, 1,1 %), kraujavimu iš žarnyno (1 pacientui, 1,1 %), jungties nesandarumu (1 pacientui, 1,1 %), pilvo skausmais (1 pacientui, 1,1 %), karščiavimu (4 pacientams, 4,5 %). Vienam pacientui (1,1 %) susiformavo vesikorektalinė fistulė. Atliktos dvi (2,3 %) reoperacijos. Vienam pacientui atlikta relaparotomija dėl jungties nesandarumo, dar vienam – dėl žarnų nepraeinamumo. Mirčių nebuvo. Išvados: 1. Kolostoma uždaryta po operacijos praėjus vidutiniškai 10,13±2,14 mėnesių. 2. Po kolostomos uždarymo sklandi operacijos pooperacinė eiga fiksuota 69 pacientams (78,1 %). 3. Dažniausios po operacijos pasireiškusios komplikacijos: karščiavimas (4 pacientams, 4,5 %), širdies ritmo sutrikimas (4 pacientams, 4,5 %), seroma ir hematoma (5 pacientams, 5,7 %). 4. Komplikacijų dažnis, atsižvelgiant į specializuotų (gydytojų koloproktologų) ir nespecializuotų chirurgų atliktas operacijas, reikšmingai nesiskyrė.

Reikšminiai žodžiai: adrenalinas, anestezija, hemodinamikos rodikliai. Darbo tikslas. Palyginti vietinei audinių infiltracijai naudojamo lidokaino tirpalo su skirtinga adrenalino koncentracija poveikį paciento hemodinamikai taikant bendrąją nejautrą. Tyrimo medžiaga ir metodai. Į randomizuotą prospektyvinį tyrimą įtraukta 30 pacientų, kuriems taikant bendrąją nejautrą atliktos nosies pertvaros plastikos operacijos. I grupei (n = 15) pacientų į pertvaros gleivinę infiltruota lidokaino tirpalo su 1:100 000 adrenalino koncentracija, II grupei (n = 15) – 1:200 000 adrenalino koncentracijos lidokaino tirpalo. Prieš atliekant injekciją (bazinis dydis) ir septynias minutes po injekcijos, kas minutę matuotas pacientų vidurinis arterinis kraujo spaudimas ir širdies susitraukimų dažnis, registruoti ritmo sutrikimų atvejai. Rezultatai. I grupėje po tirpalo injekcijos nustatytas statistiškai reikšmingas vidurinio arterinio kraujo spaudimo padidėjimas, palyginti su bazine reikšme (p = 0,005). II grupės pacientams statistiškai reikšmingų vidurinio arterinio kraujo spaudimo pokyčių (palyginti su bazine reikšme) nenustatyta. Palyginus I ir II grupes, nustatyti reikšmingi vidurinio arterinio kraujo spaudimo skirtumai 1 min. (p = 0,02), 2 min. (p = 0,001) ir 3 min. (p = 0,018). Širdies susitraukimų dažnis reikšmingai kito, tačiau tarpusavyje, tarp I ir II grupių pacientų, statistiškai patikimai nesiskyrė. Išvados. Vietiškai į nosies pertvaros gleivinę infiltruotas lidokaino su didesne adrenalino koncentracija (1:100 000) tirpalas sukėlė statistiškai reikšmingą vidurinio arterinio kraujo spaudimo padidėjimą. Lidokaino tirpalas su mažesne adrenalino koncentracija (1:200 000) nesukėlė statistiškai reikšmingų vidurinio arterinio kraujo spaudimo svyravimų. Abiejų adrenalino koncentracijų tirpalai reikšmingai įtakojo širdies susitraukimų dažnį. Visi reikšmingi hemodinamikos rodiklių pokyčiai įvyko per pirmąsias 4 min. nuo tirpalo injekcijos.

Prieširdžių virpėjimas (PV) – tai dažniausiai pasitaikantis širdies ritmo sutrikimas. Vienas iš PV gydymo būdų – elektrinė kardioversija. Ši procedūra padidina trombembolijų riziką, todėl pacientai 3 savaites prieš ir 4 savaites po kardioversijos turi vartoti antikoaguliantus. Tyrimo tikslas - įvertinti naujojo antikoagulianto – dabigatrano – saugumą taikant elektrinę kardioversiją pacientams su PV. Atliktas prospektyvinis tyrimas, išanalizuoti 424 pacientų duomenys. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: I grupė (n=204) – tiriamieji, kurie prieš kardioversiją vartojo varfariną ir 3 savaites INR (TNS) buvo palaikomas 2-3 intervale; II grupė (n=210) – tiriamieji, kuriems 21 dieną prieš kardioversiją buvo skiriamas dabigatranas (150 mg du kartus per dieną). Tiriamiesiems, vartojusiems dabigatraną, prieš kardioversiją buvo atlikta transezofaginė echokardiografija. Tyrimo rezultatai - transezofaginės echokardiografijos metu intrakardinių trombų II gr. tiriamiesiems nerasta. Sinusinis ritmas buvo atstatytas 189 (92,6%) tiriamiesiems, vartojusiems varfariną, ir 205 (97,6%) tiriamiesiems, vartojusiems dabigatraną. Abiejose grupėse nebuvo nustatyta trombembolinių komplikacijų ir kraujavimo. Išvados - dabigatrano vartojimas prieš elektrinę kardioversiją yra patikimas ir saugus metodas. Transezofaginė echokardiografija nėra indukuotina pacientams, vartojantiems dabigatraną.

Pagrindinis darbo tikslas buvo išsiaiškinti, kokie yra dažniausiai pasitaikantys šunų širdies ritmo sutrikimai, kokie pagrindiniai diagnostiniai metodai naudojami aritmijoms nustatyti ir diferencijuoti, bei aprašyti medikamentinius preparatus, naudojamus gydant šunis nuo aritmijų. Darbo metu buvo analizuojami LSMU VA Dr. L. Kiaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje, nuo 2008 iki 2013 metų, surinkti gydytų šunų duomenys, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai. Buvo analizuojami pacientų anamnezės duomenys, kuriuos pateikė gyvūnų savininkai, ieškoma aritmijų pasireiškimo priklausomybių nuo šunų lyties, veislės, amžiaus, kilmės, svorio. Širdies ritmo sutrikimai buvo nustatyti 145 šunims, iš kurių 103 buvo patinai ir 42 patelės. Širdies ritmo sutrikimai buvo diagnozuojami auskultuojant širdies darbą, atliekant echokardiografiją, rentgeninį tyrimą bei užrašant elektrokardiogramą – tai yra pagrindinis aritmijų tyrimo metodas. Buvo nustatyta, jog dažniausiai pasitaikantis širdies ritmo sutrikimas šunims yra sinusinės aritmijos, kurios pasireiškė 61 pacientui, tai sudarė 42 proc. šunų, kuriems buvo nustatytos aritmijos. Be sinusinių aritmijų, tiriamojoje šunų grupėje, buvo nustatyti dar 6 rūšių širdies ritmo sutrikimai: supraventrikulinės ekstrasistolijos buvo diagnozuotos 21 (14,5 proc.) šuniui, ventrikulinės ekstrasistolijos – 34 (23,4 proc.), Hiso pluošto kojyčių blokados – 9 (6,2 proc.), Io AV blokados – 10 (6,9 proc.), IIo AV blokados – 6 (4,1 proc.), o IIIo AV blokados - 3 (2... [toliau žr. visą tekstą]<br>The main aim of work – to determine what are the most common canine cardiac rhythm disorders, analyse diagnostic methods and describe basic medical drugs used in the treatment of arrhythmias. Data of dogs morbidity of cardiac rhythm disorders in 2008 – 2013 has been collected at Dr. L. Kriaučeliūnas Small Animal Clinic of Veterinary Academy of Lithuanian University of Health Sciences. Cardiac rhythm disorders have been diagnosed to 145 dogs: 103 of them were males, and 42 – were females. Clinical diagnosis has been approved according to results of diagnostic methods like: auscultation of heart rate and sounds, X-ray, cardioechoscopy and the main diagnostic method of cardiac arrhythmias – EKG. Sinus arrhythmia has been determined as the most common cardiac rhythm disorder of dogs. This type of arrhythmia has been diagnosed to 61 (42 %) dogs. There were more types of arrhytmias diagnosed like: premature ventricular contractions – 34 (23,4 %) cases, premature atrial contractions - 21 (14,5 %) cases, Hiss bundle branch blocks – 9 (6,2 %) cases and AV blocks – 17 (13,1 %) cases (p<0.001). Male dogs were ill with the cardiac rhythm disorders more often compared to females (71,0% vs. 29,0 %). Arrhythmias were diagnosed to 109 (75,2 %) purebred dogs and 36 (24,8 %) mixed breed dogs (p<0.01). Cardiac rhythm disorders have been diagnosed to 13 Rottweilers (11,9%) and 11 German Shepherds (10,0%), which were most common breeds (p<0.01). In addition, dogs from eight years old and older... [to full text]

Radiofrequency catheter ablation (RFA) is a rapidly developing, minimally invasive method of treatment for heart arrhythmias. Its employment is however limited due to complications, including thromboembolic ones. The basic of seven objectives of this dissertation were to: 1. by using different agonists of aggregation, to evaluate alteration of platelet aggregation in the venous blood and platelet-rich plasma, fibrinogen and D-dimer levels before RFA, immediately after, 24 hours and 72 hours after RFA under the influence of RFA in patients suffering from heart arrhythmia; 2. to establish the influence of the total RFA energy, structural heart disease, antithrombotic medicines know in the alteration of platelet aggregation induced by different agonists and in the alteration before RFA, immediately after and 24 hours after RFA. The obtained data show that changes in PA after RFA depended on whether PA proceeded in the venous blood or plasma and on the agonist used to induce aggregation. According to the results, PA is suppressed immediately after RFA and increases in 24 hours. The level of the applied total energy had an effect on changes in platelet aggregation after RFA. The dynamics of PA in patients with and without a structural heart disease were similar. The obtained pre-RFA values of PA were lower in blood and even lower in plasma in the group of patients who used aspirin, as compared to those who used low molecular mass heparin or no antithrombotic medicines. Despite the... [to full text]

The scientific novelty of the study A large number of reports have demonstrated that depressed heart rate variability after myocardial infarction (MI), left ventricular dysfunction and arrhythmias are powerful predictors of mortality. Nevertheless there is a lack of detailed assessment of heart rate variability in the acute period of MI, especially during the first 24 hours, from long-term (24-h) recordings, and the value of different parameters of heart rate variability in predicting dangerous complications of MI was not fully evaluated. The indications of complex and constant monitoring of heart rate variability, left ventricular function, arrhythmias in acute MI are not based on scientific studies as well as their value in predicting the effect of different methods of management, course and outcomes of critical cardiac conditions. Thus, the current study differs from all the earlier studies in that we assessed heart rate variability in the very early period of myocardial infarction (the first and the third day) using long time recordings (24 h), both – time-domain and frequency-domain –methods, and evaluated its changes in relation to arrhythmias and left ventricular function, using not only conventional 2D-echocardiography but also left ventricular long axis function assessment by M-mode and tissue Doppler imaging. The aim of the study The aim of the study was to determine the association between heart rate variability, cardiac arrhythmias and left ventricular... [to full text]