Academic literature on the topic 'Vilniaus universitetas'

Įsteigus Vilniaus universitete Medicinos kolegiją XVIII amžiaus antrojoje pusėje, susiklostė prielaidos chirurgijos progresui, kai pradėta rengti gydytojus, buvo steigiamos ligoninės ir klinikos. Iki XIX amžiaus vidurio, kai Vilniaus universitetas buvo uždarytas, urologijos raidai buvo būdinga glaudi integracija su tuomete chirurgija tiek mokant studentus, tiek organizuojant darbą chirurgijos klinikoje. Išsiskyrė asmenybės, tobuliau įvaldžiusios urologinių ligų gydymo būdus, buvo apginta daug disertacijų urologijos tematika. Vilniaus Stepono Batoro ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetai, tarpukariu sukūrę reikiamas chirurgijos studijoms struktūras, suteikė galimybę vystyti urologiją. Tam laikotarpiui būdingas urologijos naujovių įdiegimas, netgi klinikinio darbo specializacija. Abiejuose universitetuose ginamos disertacijos, kuriose nagrinėjami urologinių ligonių gydymo moksliniai aspektai. Nutrūkus universitetų veiklai dėl lemtingų politinių įvykių ir karo, netenkama pedagogų, sutrinka klinikų ir ligoninių veikla. Trečiajam urologijos raidos etapui Vilniaus universitete būdinga specializacija, kai suformuojamos katedros, vėliau – klinikos ir centrai, skirti urologijos studijoms. Tai suteikė postūmį universitetinių ligoninių urologijos skyrių steigimui, pedagogų rengimui. Pagrindinėse universiteto klinikinėse bazėse susiklostė ikidiplominių ir podiplominių studijų praktika, susiformavo prielaidos sistemingai mokslinei veiklai. Laikotarpiais charakterizuojami Vilniaus universiteto trys urologijos raidos etapai pasižymi akademinės ir mokslinės veiklos vienove. Tai neatsiejama nuo minties progreso.

Germanistikos istoriją Vilniaus universitete iki 1941 metų galima padalinti į du etapus: nuo 1795 m. iki 1832 m. Vilniaus Imperatoriškame universitete dirbo P. Albrichtas (Peter Albricht) ir B. Haušteinas (Benjamin Friedrich Haustein). Haušteinas buvo literatūros istorijos specialistas. Jo ban­dymas Imperatoriškuose universitetuose įvesti vokiečių literatūros dėstymą sužlugo po to, kai Ru­sijos caras, numalšinus lenkų ir lietuvių sukilimą, uždarė universitetą. Tik po 90 metų universitetas vėl pradėjo veikti Kaune kaip valstybinis Lietuvos universitetas.1922-1941 m. H. Engertas (Horst Engert) ir G. Studerus (Gottlieb Studerus) Kaune germanistiką įtvirtino kaip universiteto discipliną. H. Engertas sėkmingai vadovavo šiai mokslo sričiai, be to, jo teoriniai darbai buvo aukšto mokslinio lygio. 1940 m. Filologijos fakultetas, o kartu ir H. Engerto katedra, persikėlė į Vilnių. H. Engerto veiklą 1941 m. sustabdė įžengusi vokiečių armija. Katedrai toliau vadovavo A. Alminauskas.

[статья и аннотация на польском, аннотации на английском и литовском языках]
 Celem niniejszego artykułu jest przedstawienie polonistów profesorów Uniwersytetu Stefana Batorego i ich najwybitniejszych wychowanków oraz krótkiego zarysu dziejów polonistyki, działającej na Uniwersytecie Wileńskim poczynając od 1993 r. Istniejąca od 25 lat polonistyka dzisiejsza jest kontynuatorką chlubnych tradycji międzywojennych. W dwudziestoleciu międzywojennym poloniści wileńscy — obok warszawskich, krakowskich, poznańskich, lubelskich oraz lwowskich — stworzyli prężne środowisko naukowe. Osobowość uczonych, którzy pracowali na katedrach polonistycznych na USB, określała kierunek rozwoju badań naukowych i dydaktyki. Poza tym profesorowie rozumieli służbę społeczną jako szeroko pojęte upowszechnianie nauki i kultury. Ukształtował się typ nauczyciela akademickiego, łączącego przymioty uczonego i popularyzatora wiedzy. Te same ideały przyświecają dzisiaj pracownikom Centrum Polonistycznego Uniwersytetu Wileńskiego.
 Polonistikos šimtmetis Vilniaus universiteteŠio straipsnio tikslas – pristatyti Stepono Batoro universiteto polonistus profesorius ir jų žymiausius auklėtinius bei trumpai aprašyti polonistiką, veikiančią Vilniaus universitete nuo 1993 metų. Dabartinė lenkų filologija tęsia šlovingąsias prieškario tradicijas. Tarpukariu Vilniaus polonistai, be Varšuvos, Krokuvos, Poznanės, Liublino ir Lvovo mokslininkų, sukūrė stiprią mokslo bendruomenę. Profesorių, kurie dirbo Stepono Batoro universiteto katedrose, asmenybė nulemdavo mokslinių tyrimų ir didaktikos plėtros kryptis. Be to, profesoriai traktavo tarnystę visuomenei kaip plačiai suprantamą mokslo ir kultūros sklaidą. Susiformavo universiteto mokytojo, derinančio mokslininko ir žinių populiarintojo vaidmenis, tipas. Tomis pačiomis vertybėmis vadovaujasi ir Vilniaus universiteto Polonistikos centro darbuotojai.Reikšminiai žodžiai: polonistika, Stepono Batoro universitetas, Vilniaus universitetas, literatūros istorija, integralus metodas

Vilniaus universiteto Knygotyrosir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: usaviciened@gmail.com Straipsnyje analizuojami Lietuvos valstybinių universitetinių leidyklų spausdintinės produkcijos sklaidos probleminiai klausimai. Siekiama atskleisti šių leidyklų šiandienos leidinių sklaidos erdvę ir nusakyti universitetų leidybinės produkcijos platinimo tendencijas pačiuose universitetuose ir už jų ribų. Remiantis atliktu tyrimu konstruojama knygų sklaidos schema, atskleidžiami ir nagrinėjami universitetų leidyklų produkcijos sklaidos ypatumai.Tyrimu nustatyta, kad šiuolaikinių universitetinių leidyklų produkcijos sklaidos erdvė padalyta į dvi dalis: nekomercinę (leidinių sklaidos sistema universiteto viduje), kuri suformuota ilgametės universitetų leidybinės produkcijos sklaidos kultūros ir patirties, ir į komercinę (leidinių sklaidos sistema už universiteto ribų), kuri ilgą laiką buvusi uždara, dabar pamažu kreipiama komercializacijos link. Tai rodo, kad universitetų leidyklosper daugiau nei dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų patyrė knygų sklaidos pokyčių, kuriuos lėmė naujos politinės ir ekonominės sąlygos, sparti informacinių, komunikacinių technologijų raidos ir komunikacijos procesųtinklaveikos visuomenėje kaita. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: universitetas, leidykla, leidiniai, sklaida, platinimas, leidybinė produkcija, mokslinė produkcija, knygos, knygynas, interneto svetainė, vartotojai, institucija, mažmeniniai platintojai, didmeniniai platintojai.

Tyrime palygintas higienos mokymas dviejuose tarpukario laikotarpio universitetuose. Stepono Batoro universitetas veikė Vilniuje (1919-1939 m.), o Vytauto Didžiojo universitetas, anksčiau vadintas Lietuvos universitetu, Kaune. Mūsų tyrimas atskleidė higienos disciplinos dėstymo skirtumus Vilniaus ir Kauno universitetuose. Darbe pateikti duomenys liudija, jog šiuos skirtumus lėmė skirtingų teorinių higienos tyrimų ir dėstymo modelių pasirinkimas. Stepono Batoro universiteto Higienos katedra prioritetine tyrimų sritimi pasirinko socialinę higieną, todėl ir Vilniuje dėstomose programose jau 3 dešimtmetyje buvo nagrinėjamos sveikatos apsaugos sistemos organizavimo ir kitos socialinės higienos laukui būdingos problemos. Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Higienos ir bakteriologijos katedroje socialinės higienos idėjos imtos nagrinėti tik 4 dešimtmečio pabaigoje, o dėstymo programose kaip atskiras objektas šie klausimai neatsispindi. Vis dėlto mūsų tyrime nustatėme, jog pirmieji pažangūs bandymai nagrinėti socialinės higienos problemas Lietuvoje sietini su gydytojo ir visuomenininko Jono Šliūpo (1861-1944) veikla.

Straipsnyje Jozefo Franko Memuarai analizuojami kaip pasakojimas apie kelionę. Susitelkiama į vil­nietiškąjį laikotarpį, apimantį 1804–1823 metus, kai daktaras Frankas dirbo Vilniaus universiteto pro­fesoriumi. Aptarus žanrinius Memuarų ypatumus, parašymo aplinkybes, autoriaus tikslą ir vertimus iš prancūzų kalbos į kitas kalbas, toliau tiriama ke­liautojo žvilgsnio struktūra, nagrinėjama centro ir periferijos problema. Keliautojo žvilgsnį apibūdina nuostaba, pastanga lyginti ir vertinti. Į jo akiratį pa­tenkanti aplinka vertinama sumaišties, kaitos, suiru­tės, nepastovumo, maišto ir tvarkos opozicijomis. Vilnius ir universitetas laikomi bandymų lauku, tam tikra antiutopija. Franko Memuaruose Vilniaus uni­versitetas iškyla kaip miesto centras, pažangių idėjų kūrimo ir įgyvendinimo vieta.

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
 Vilniaus universitetas kelis šimtmečius buvo pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštoji mokykla, kurios įtaka reiškėsi įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse – religijoje, politikoje, kultūroje. Straipsnyje nagrinėjama, kaip Vilniaus Alma Mater veikė Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios bazilijonų vienuolijos (veikė 1617–1839 m.) raidą. Tuo tikslu išskiriamos trys grupės, atspindinčios dviejų institucijų ryšius: bazilijonai – universiteto studentai, bazilijonai – universiteto dėstytojai ir bazilijonai – universiteto partneriai švietimo srityje.

Straipsnyje teigiama, kad universitas, arba Academia Europeana, – tai visų pirma vertybinė, o ne ekonominė, profesinė ar politinė kategorija. Aksiologinė universitetinę erdvę vienijanti struktūra trilypė, ją sudaro trijų skirtingų epochų vertybiniai kodai. Pirma, viduramžių polilogas, pagrįstas multicentrizmo principu ir netarpišku kompetencijos perteikimu. Antra, modernusis statizmas ir scientizmas, besiremiantis nacionaliniu monocentrizmu ir tarpišku, rašytiniu, ir netarpišku, žodiniu, kompetencijos perteikimu. Trečia, šiuolaikinis ekonomizmas ir globalizmas, palaikomas transnacionalinio monocentrizmo ir įtarpintos kompetencijos perteikimo instrumentarijumi. Parodoma, kad Vilniaus universitetas turi visų trijų paradigmų reiškimosi tarpsnius, o Lietuvos Tūkstantmečio idėja yra postūmis konceptualiai permąstyti Vilniaus universiteto patirtis. Straipsnyje parodoma, kad visi trys Academia Europeana vertybiniai dariniai Vilniaus universiteto, matomo kaip europinės universitetinės erdvės „kraštutinio krašto“, istorijoje patyrė esminę radikalizaciją, tačiau išsaugojo prasmių universiteto tradicijas. Tvirtinama, kad tvari universitetinio išsilavinimo plėtra neįmanoma be darnios visų trijų istoriškai susiklosčiusių vertybinių klodų plėtotės, kurios pagrindą sudaro klasikinio polilogo – iš rankų į rankas perduodamos egzistencinės prasmės paieškõs – tradicija.Pagrindiniai žodžiai: Europos universitetai, Vilniaus universitetas, išsilavinimo aksiologija, aukštasis mokslas, Bolonijos procesas.The Threefold of Academia Europeana: A Case of Universitas VilnensisMarius Povilas Šaulauskas, Alfredas Bumblauskas SummaryThe article argues that universitas or Academia Europeana is, first and foremost, a category of value and not an economic, professional or political entity. Axiological structure that unites the university habitat is threefold. It consists of the three clusters of values coming from the different epochs. First, polylogue of the Middle Ages based on the principle of multicentrism and unmediated, face to face sharing of competence. Second, modern statism and scientism founded in the national monocentrism and a combination of mediated, written, and unmediated, verbal, sharing of competence. Third, modern economism and globalism supported by the national monocentrism and the instrumentation of mediated sharing of competence. It has been showed that Vilnius University possesses all three value clusters, while the idea of the millennium of Lithuania serves as an impetus to conceptually recapture the historic experiences of Vilnius University. The article shows that the three value formations of the Academia Europeana in the history of Vilnius University, which is posited as the extreme edge of the European university habitat, underwent an essential, even extreme, radicalization. It has been argued, that sustainable development of university education is unthinkable without the consonant development of all three historically formed clusters of values, the most important of which still continues to be centered around the tradition of classical polylogue – unmediated search for existential values that is carefully passed on from hands to hands and from generation to generation.Keywords: European Universities, Vilnius University, axiology of education, higher education, Bologna process.an>

Šiuo pokalbiu skaitytojus norime detaliau supažindinti su vieno iš žymiausių šių dienų Lietuvos archeologų, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjo, prof. dr. Albino Kuncevičiaus, kurio 60-ies metų jubiliejų šiemet paminėjome, archeologine veikla. Jubiliejai yra gera proga apžvelgti ir įvertinti nuveiktus darbus bei pamąstyti apie tolesnės veiklos perspektyvas. Šiame pokalbyje aptartos ir kai kurios visai Lietuvos archeologijai svarbios problemos.
 Reikšminiai žodžiai: viduramžių archeologija, paveldosauga, Vilniaus universitetas, Dubingių piliavietė, Vilniaus žemutinė pilis, archeologijos vadyba