Academic literature on the topic 'Vlada (1934-....)'

Karoly Kerenyi (1897–1973) je klasično filologijo študiral v Budimpešti in v Nemčiji. Med letoma 1934 in 1941 je bil profesor v mestu Pécs, med letoma 1941 in 1943 pa v Szegedu. Po obisku v Švici, kamor ga je leta 1943 poslala madžarska vlada, mu je vrnitev najprej preprečila vojna, nato pa komunistični prevzem oblasti, do katerega je na Madžarskem prišlo leta 1947. V Evropi si je ime ustvaril predvsem z raziskavami grške mitologije; kljub temu pa je kot kulturni antropolog antičnega sveta v veliki meri ostajal na obrobju svoje akademske discipline.

Straipsnyje nagrinėjama Amerikos lietuvių spaudos (laikraščių ir kny­gų) istorijos sritis – lietuviškos spaustuvės. Svarbiausias dėmesys ir vieta ski­riami spaustuvių darbininkams, su spaustuvių veikla ir amatu susijusiems žmonėms, jų darbo, buities ir kitiems klausimams. Faktų ir žinių daugiausia rasta aptariamojo laikotarpio Amerikos lie­tuvių periodikoje. Duomenų ir svarbių teiginių taip pat teikia vėliau išleisti Amerikos lietuvių istorijos veikalai (Stasio Michelsono „Lietuvių išeivija Amerikoje 1868–1961“ (S. Bostone 1962 m.); Antano Kučo „Amerikos lietuvių istorija“ Bostone 1971 m.; Aleksandro Ambroze`o „Chicagos lietu­vių istorija 1868–1959“ (Čikaga, Ill., 1967); Alfonso Eidinto „Litovskaja emigracija v strany Severnoj i južnoj Ameriki v 1868–1940 g.“ (Vilnius, 1989 m.) ir kt. Nors minėti veikalai nėra skirti spaustuvių istorijai, bet jų skyriuose, skirsniuose, kitose vietose yra nagrinėjamai temai svarbios fakto­grafinės bei kitos medžiagos. Šiuo požiūriu išskirtinos Antano Miluko knygos: „Pirmieji Amerikos lietu­viai profesionalai ir kronika“ (Philadelphia, Pa, t. 1, 1929 m); „Spaudos lais­vės ir Amerikos lietuvių organizuotės sukaktuvės“ (2-as leid., Philadelphia, Pa, 1930 m.); „Amerikos lietuviai XIX šimtmetyje 1868–1900“ (Philadelphia, Pa, 1938 m. ir kt.). A.Miluko darbai turtingi naujos medžiagos, kuri, beje, susijusi ir su spaustuvių, jų steigėjų ir kita istorija. Duomenys straipsniui rinkti iš bibliografinių darbų, kurie leidžia nu­statyti konkretaus laikotarpio spaustuvių skaičių, jų gyvavimo vietą, savi­ninkus, leidėjus, redaktorius, spausdintą produkciją ir pan. Iš jų išskirtini šie: Vaclovo Biržiškos „Amerikos lietuvių spauda 1874–1910“ (Chicago, Ill., 1994), į kurį įeina V. Biržiškos 1951 m. rašytas straipsnis tokiu pat pavadinimu lietuvių ir anglų kalbomis ir bibliografijos redaktorės Stasės Vaškelienės papildymai; taip pat „Lietuvos TSR bibliografija“ (Serija A., t. 2. Vilnius, 1985 m.), kurioje yra Danutės Gargasaitės straipsnis „JAV lie­tuvių knyga (1874–1904); „Lietuvos bibliografija. Knygos lietuvių kalba 1905–1917“ (t. 3. V., 2006 m.), kur galima rasti Violetos Černiauskaitės straipsnį „Lietuviškoji knyga nepriklausomos valstybės atkūrimo išvakarėse 1905–1917 metais“. Straipsnio autoriui buvo naudingi Amerikos lietuviškų spaustuvių (ypač laikraščių) jubiliejiniai leidiniai: Dominyko T. Bačkausko „Aprašymas apie drukarnę „Saulės“ ir „Linksmos valandos“ knygoje „Kalendorius ant 1904“ (Mahanoj Sitis, 1903); F. V. (Pranciškaus Vytauto) Bačkausko „25 metai „Saulės“ gyvenimo sukaktuvės“ knygoje „Laikraščio „Saulė“ kalendorius ant meto 1913“ (Mahanoj Sitis, 1912); „Vienybės lietuvnikų“ 25 metų sukaktuvių jubiliejus (1886–1911)“ (Bruklinas, 1911); Lietuvos istorija: Lietuva (1917, Nr. 52). Šiuose leidiniuose skelbiami redaktorių, leidėjų, skaitytojų straipsniai, atsiminimai ir pan. Nuodugniau lietuviškų spaustuvių istoriją nagrinėjo Amerikos lietuvių publicistas, spaudos istorikas Vytautas Širvydas („Amerikos lietuvių knygos 1875–1904“ knygoje „Kovos metai dėl spaudos“ (Chicago, Ill., 1957)). Kitas specialus to laikotarpio Amerikos lietuviškų spaustuvių ir knygų leidybos jose darbas priklauso knygotyrininkei D. Gargasaitei („JAV lietu­vių spaustuvės (iki 1904 m.)“ – Knygotyra, t. 9 (16), sąs., 1, 1983). Šios autorės 1980 m. parašytas darbas turi tvirtą istoriografinį pagrindą, pa­remtas gausia, kai kur nauja faktologija. Be bendresnio įvadinio teksto apie spaustuves, jį sudaro autorės surinktos ir susistemintos žinios apie septynio­lika reikšmingiausių ar ne tiek produktyvių 1875–1904 m. lietuviškų spaus­tuvių, pateikta žinių ir apie jų savininkus bei knygų leidėjus. Amerikos lietuviškas spaustuves kūrė ir jose triūsė šimtai žmonių, kurių vaidmuo, kaip rašoma, „lietuvių spausdinto žodžio istorijoje yra labai svar­bus“ (Tylūs ir nematomi karžygiai // Laisvė, 1916, Nr. 69). Vienų vardai žinomi, kitų neišliko, jie neminimi mūsų žurnalistikos istorijoje, apie kitus trūksta žinių. Bet apie žinomiausius, daugiau nusipelniusius lietuvių kul­tūrai apskritai yra išleista monografijų ir studijų. Pirmo spaustuvininko, leidėjo ir redaktoriaus Mykolo Tvarausko gyvenimas ir veikla apžvelgiama leidinyje „M. Tvarauskas. Pirmoji Amerikos lietuviška knyga“ (V., 1997). Jonui Šliūpui skirta ne viena knyga, bet reikšmingiausia yra istoriko Juozo Jakšto „Dr. Jonas Šliūpas, jo raštai ir tautinė veikla“ (Chicago, Ill., 1979). Apie Antaną Miluką paskelbti šie darbai: Julijos Pranaitytės „Kun. A. Mi­luko darbuotė“ (Philadelphia, Pa, 1931) ir Vlado Mingėlos „Kun. Antanas Milukas“ (Detroit, 1962). Antano Olšausko biografijai ir veiklai nušviesti sudarytas rinkinys „Antanas Olšauskas ir Lietuva“ (Sodus, 1934). Vytau­to Širvydo monografijoje „Juozas O. Širvydas (1875–1935)“ (Cleveland, 1941) aptariamas šio veikėjo ir redaktoriaus gyvenimas, žurnalistinė ir li­teratūrinė kūryba. Amerikos lietuviškų spaustuvių, laikraščių bei žymių veikėjų biografijos knygose pateikiamos platesniame visuomeniniame kultūriniame kontekste, bet nemenkas dėmesys skiriamas ir jų kaip spaustuvininkų leidėjų veiklai. Periodikoje, enciklopedijose, žinynuose randame įvairaus pobūdžio straipsnių ir apie kitus spaustuvininkus, kurių darbų palikimas turėjo dide­lę vertę. Tai žinomi šio amato žmonės, tokie kaip Juozas Paukštys, Juozas J. Paukštys, Dominykas Bačkauskas ir kt. Šiame darbe atsižvelgta į kitų mokslininkų, autorių veikalus ir leidinius, į jų faktologiją, apibūdinimus ir teiginius. Jais taip pat pasinaudota. Vis dėl­to, šio straipsnio autoriaus nuomone, netikslinga kartoti tai, kas jau pada­ryta nušviečiant Amerikos lietuviškų spaustuvių (ypač iki 1904 m.) istoriją. Tad darbe stengtasi iškelti ir nušviesti naujus ar kitokius temos klausimus ir aspektus. Straipsnyje konspektiškai rašoma apie tolesnio periodo (1904–1919 m.) spaustuves, daugiausia medžiagos pateikiama apie spaustuvių darbininkus, jų atsiradimą ir augimą, apie jų darbo ir buities sąlygas, jų reikalavimus, profesinę organizaciją ir kt. Kai kurie iš šios temos dalykų atsispindi isto­riografinėje dalyje, į kurią dar įtrauktas ir vienas kitas specialesnis straips­nis, kaip antai: Julijos Pranaitytės „Amerikos lietuvių leidėjai“, išspaus­dintas knygoje „Aušros 40 m. sukaktuvėse“ (1883–1923) (Philadelphia, Pa.,1923); Rojaus Mizaros „Žvilgsnis į praeitį“. V., 1960; Antano Aukš­taičio (Broniaus Raguočio) „Kovoje už savo teises“, kuris buvo publikuotas „Gimtajame krašte“ 1982 m. rugpjūčio 5 d. Prie straipsnio pridedamas priedas – „Amerikos lietuviškų spaustuvi­ninkų (1874–1919) sąrašas. Jis sudarytas, remiantis to laiko periodika, bibliografijos leidiniais, enciklopedijomis (ypač Bostono Lietuvių enciklo­pedija), spaustuvių istorijos darbais, kitais šaltiniais. Šį sąrašą reikia priimti su tam tikromis išlygomis, kaip mėginimą, kuriame yra spragų, netikslumų ir pan.

Od 25. jula 1914. do jeseni 1915. godine grad Niš je poneo ulogu nezvanične ratne prestonice Kraljevine Srbije. Ulaskom Kraljevine Bugarske u rat na strani Centralnih sila, srpska vlada, državno rukovodstvo, Narodna skupština, diplomatski kor i ostali organi vlasti smešteni u Nišu bili su direktno ugroženi od napada neprijateljskih snaga sa istoka, zbog čega je preduzeta njihova evakuacija. Koristeći se arhivskom građom, memoarima i relevantnom literaturom u radu se prikazuju tok i detalji evakuacije Niša iz septembra i oktobra 1915. godine. Posebna pažnja u istraživanjima posvećena je evakuisanju diplomatskog osoblja, državne arhive, inostranih sanitetskih misija i industrijskih postrojenja.

In the course of his artistic career, which has lasted for more than fifty years now, Vladan Radovanovic (b. Belgrade, 1932) has created works in the domains of electroacoustic music, mixed electronics, metamusic, visual arts artifugal projects, tactile art, literature, drawings of dreams, polymedial and vocovisual projects, as well as art theory. Central to his poetics is the theme of synthesic art. Based on a synthesis of the arts and a fusion of media, the flow of his opus disturbs the limitations of art. His synthesis of media-lines is neither a product of rational decision, nor is it inspired by the works of other artists. Its initial form appears in the mind of the artist as a sensation or a representation that emerges from sleep and dream or from his exploration of the mysteries of his inner being. In an attempt to create a classification of the arts that would suit his understanding of the nature of art, Radovanovic has suggested a basic division into single-media and multi-media arts. Single-media arts include music, poetry and painting, whereas the remaining arts belong to the multi-media group. The latter contains works created by an expansion of mixed forms such as theatre, opera and ballet, but in which the media involved accomplish greater integrity - mixedmedia (for example: happening, fluxus etc) multimedia (opera, film, environment) and intermedia (a term which possesses two meanings: a new media that is in-between media, or a new media in which all the elements are equal and integrated). Radovanovic prefers the second meaning, but he uses the term polymedia for such works. This term is analogous to polyphony, because Radovanovic has aimed to create a polymedia form in which separate media lines would be treated in counterpoint, in order to remain complementary and mutually dependant. In 1957, Radovanovic began to sketch his theoretical thesis, initiated by his concrete artistic output. Although he had distinguished his diverse artistic output according to formal and designative characteristics, later he subordinated his work to the term synthesis art. Synthesic art is, according to Radovanovic, one of the models of multi-medial arts. We have analyzed the works of Vladan Radovanovic, which do indeed belong to the category of synthesic art, on many levels. First of all we tried to locate his opus in the context of Serbian and European art. Radovanovic's avant-garde poetics was born in the context of Serbian art in the second half of the 20th century, which was dominated by 'moderate modernism'. His works did not fit into the existing world of art, and therefore were marginalized and underestimated. Despite his innovative spirit, hunger for novelty, and aim to transcend the materiality of materials, which are all characteristics of high-modern avant-garde poetics, Radovanovic claims autonomy. His latest works do not fit into the current world of art either, because he does not want to place his poetics in the domain of contemporary post-modern poetics and theories. His intentional evasion of fashionable currents is a product of his conscience, which asks that he remain faithful to himself and his inner artistic vision. Another theoretical challenge when addressing the works of this artist was to locate his synthesic art within the larger historical and contemporary manifestations of the total world of art, especially where his works compare with Richard Wagner's Gesamtkunstwerk. Radovanovic believes that his concept of synthesic art is similar to Gesamtkunstwerk, but in no way equal. Therefore, we have examined all the controversies about the usage of the term Gesamtkunstwerk, as well as different theoretical approaches to this concept and its evolution; then, we have analyzed it in terms of the theoretical and practical realization of synthesic art. By formulating in detail his theory of synthesic art, Radovanovic has given us a key for the understanding and analysis of his works of art. For example, we have analyzed several of his earlier multi-media works (Dreams, vocovisual works Desert (Pustolina), Polyaedar, Ball, Change and Vocovisual omages, and polymedia projects Electrovideoaudio, Building of Rooms-Signs, The Great Sounding Tactyzone, Polim 2, Polim 3, video-work Variations for TV) as well as one of his latest synthesic works, Constellations, in order to describe the practical realization of his theory, and to demonstrate how his poetic model is equally precise and flexible. Radovanovic both realizes and recognizes his artistic output and theoretical thought as a united product as they were both created in his synthesic mind.

U članku se daje prilog poznavanju povijesti Balkanske banke d.d. Zagreb od njezina osnutka (1922.) pa sve do formalnoga završetka njezine likvidacije (1948.). Poslovanje banke razvijalo se je u početku izuzetno povoljno. U kolovozu 1922. predsjednik banke Dušan Plavšić pozvan je na dužnost pomoćnika ministra financija. Kako je vlada kojoj je Plavšić pripadao u prosincu 1922. dala ostavku, uslijed tadašnjih političkih prilika nastala je novinska kampanja koja je bila uperena i protiv Balkanske banke. Time je taj slučaj dobio i čisto političku konotaciju. Tada je počela propast Balkanske banke. Kontinuiranim napadima novoga ministra financija, radikala Milana Stojadinovića, na Dušana Plavšića, novinskom kampanjom protiv Plavšića i Balkanske banke te katastrofalno izvedenim devizno-čekovnim transakcijama, cjelokupno poslovanje Balkanske banke došlo je u vrlo tešku financijsku situaciju. Krajem 1924. banci je odobrena prinudna nagodba. Na temelju te nagodbe banka je na svojoj izvanrednoj glavnoj skupštini 1925. zaključila likvidaciju. Banka je pravno postojala sve do 1948., kada je nakon praktično formalizirane likvidacije brisana iz trgovačkoga registra Okružnoga suda za grad Zagreb.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Žygimantų g. 1, LT-01102 Vilnius, Lietuva El. paštas: narbutiene@mab.ltViena iš galimybių rekonstruojant buvusias asmenines bibliotekas – autorių dedikaciniai įrašai. Rašytojai savo bibliotekose turėjo knygų su kolegų autografais – paskyrimo įrašais, liudijančiais knygos nuosavybę. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti lietuvių rašytojų asmeninėms bibliotekoms priklausiusių knygų dedikacinius autorių – grožinės literatūros kūrėjų – įrašus, leidžiančius bent iš dalies rekonstruoti buvusių savininkų knygų rinkinius. Pagrindinis tyrimo šaltinis – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomų knygų su autografais kartoteka, kuria remiantis de visu peržiūrėtos knygos su dedikaciniais įrašais. Šis būdas leidžia atskleisti tik dalį knygų, kadaise priklausiusių aptariamiems rašytojams. Analizei pasirinkti trys atvejai – trims rašytojams autorių pasirašytos knygos. Tai poeto, prozininko, vertėjo, vaikų literatūros rašytojo Mato Grigonio (1889–1971), poeto Vlado Gurnevičiaus-Ramaškonio (1923–2002) ir išeivijos rašytojo Anatolijaus Kairio (1914–2008) asmeninių bibliotekų knygos. Jos į LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fondus pateko kaip dovanos – sykiu su archyviniu buvusių knygų savininkų palikimu.

Ovaj rad je pokušaj autora da podseti domaću i međunarodnu naučnu javnost na kontinuitet albanskog nasilja nad Srbima u XX veku. Velikoalbanska iredentistička aktivnost između dva svetska rata imala je snažnu podršku fašističkih sila, zainteresovanih za razbijanje novonastale jugoslovenske države. Bila je to u prvom mestu fašistička Italija i Treća komunistička internacionala (Kominterna) sa sedištem u Moskvi. Velikoalbanski „Kosovski komitet” se početkom 1920. godine povezao sa Kominternom. Italija je neposredno podržavala akcije albanskih terorista (kačaka) u Jugoslaviji u godinama posle Prvog svetskog rata. „Vođe tog pokreta Hasan Priština i Mustafa Kroja dobijali su od italijanske vlade u početku 50 000 lira mesečno, kasnije oko 200 000 od septembra 1927. godine znatno više”. Na Beogradskom univerzitetu formirana je 1935. godine tajna studentska organizacija „Besa” s osnovnim programskim opredeljenjima da radi na priključenju Kosova i Metohije Albaniji. Idejne vođe tajne terorističke organizacije bili su Ćazim Blaca, Šaip Mustafa i Ibrahim Ljutva, a njihov osnovni zadatak bio je da na univerzitetu stvore atmosferu o neophodnosti stvaranja Velike Albanije, da formiraju oružane formacije u i datom momentu krenu sa terorističkim akcijama. Finansiralo ju je albansko i italijansko poslanstvo u Beogradu.

Des plus anciens monuments de la littérature aux plus récents, on retrouve le procédé de l’ekphrasis – description d’œuvres plastiques réelles ou imaginaires. Notre étude comparée a pour objet les œuvres poétiques de six poètes appartenant à trois zones linguistiques et donc à trois traditions littéraires différentes : les poètes français Charles Baudelaire et Yves Bonnefoy, les poètes américains William Carlos Williams et John Ashbery et les poètes macédoniens Slavko Janevski et Vlada Urosevic. Le but de notre recherche n’est pas seulement de déterminer les modèles dominants de l’ekphrasis dans la poésie, mais aussi d’éclairer quelques aspects théoriques de la description des œuvres plastiques : le statut générique d'un texte ekphrastique ; la dimension herméneutique de l’ekphrasis et la communication/transposition intersémiotique, intertextuelle et métatextuelle. La sémantique du texte poétique est inséparable du lien avec l’œuvre plastique qui représente l’objet de la description littéraire<br>From the most ancient monuments of literature to most recent, one finds the process of ekphrasis - description of real or imaginary plastic art works. The main subject of our comparative study are the ekphrastic poetic works of six poets belonging to three linguistic zones and thus to three different literary traditions: the French poets Charles Baudelaire and Yves Bonnefoy, the American poets William Carlos Williams and John Ashbery and the Macedonian poets Slavko Janevski and Vlada Urosevic. The aim of the research is not only to determine the dominant models of ekphrasis in their poetry, but also to clarify some theoretical aspects of the description of plastic art works: the generic statute of an ekphrastic text; the hermeneutic dimension of the ekphrasis and the intersemiotic, intertextual and metatextual communication/transposition. The semantics of the poetic text is inseparable from the bond with the works of fine arts, which represent the object of literary description

The diploma thesis, entitled "The rule of the Jagiellonian dynasty on the Czech territory as documented in 1918-1938 textbooks", observes the transformation of a historical fact regarding data concerning the period of the reign of the Jagellonian dynasty, as stated in Czech and Polish textbooks dating back to 1918-1938. The national and socio-political point of the emergence of both countries after 1918 is the basis for the observation and comparison of the presented historiographical content. The thesis focuses on the difference of the presentation of the historical content, as well as on the influence of a particular political period on the text editing of the content in history textbooks. The thesis begins with an introduction to the Jagellonian period. This is followed by a comparison of historical contents in Polish and Czechoslovakian history textbooks. Finally, this work also shows the effect of political situations on the transformation of historiography and the narrative of content regarding the Jagellonian period in history textbooks. Keywords: History textbooks, narrative, comparison, historiography,transformation.

My master's thesis, entitled "The Radio Broadcasting of the Czechoslovakian Government-in- Exile and instrumentalization of the Holocaust in 1939-1945" explores the instrumentalization of the Holocaust when it comes to radio broadcasting by the Czechoslovakian government-in- exile in London during World War II. My thesis deals with exile governments and the development of the Czechoslovakian government-in-exile in London until its recognition by world powers. The text also rests on the operation and formation of radio broadcasts, as well as on the use of propaganda during World War II. The most important part of this thesis is chapter four, where I examine the radio broadcasts of politicians-in-exile on the Holocaust. It is here that I scrutinize primary sources ascertained from the Czech Radio Archive. In conclusion, I summarize the answers to the research questions asked.

In this master's thesis I am researching the foreign policy of Edvard Beneš in 1938- 1945. Foreign policy of Czechoslovakia is closely linked to Beneš as he led it continuously since 1918 - first as a minister of foreign affairs and after 1935 as president. Beneš did reassess his foreign policy after the Munich Agreement and Czechoslovakia emerged from the World War II tightly connected to the Soviet Union without any western counterbalance. This shift in foreign policy subsequently led to transformation of Czechoslovakia into Soviet satellite which is frequent subject to criticism of Edvard Beneš. The goal of this thesis is to analyse the development of the second Czechoslovak President's foreign policy in 1938-1945 and to define the causes of the shift in the foreign policy of Czechoslovakia. I will be focusing mainly on the backgrounds of determining the foreign policy since Edvard Beneš' statements depended mainly on the audience. I want to accomplish that based on research of memoirs and many more documents. I will confront my interpretations of the primary sources with views from the secondary sources. One of the goals of this thesis is also to find out if it's possible to draw new and valuable conclusions by researching available primary sources.

Stvaranje jugoslavenske države 1918. predstavljalo je objedinjavanje nacionalnih, vjerskih, kulturnih, historijskih, društvenih, ekonomskih, regionalnih razlika i perspektiva, sponu raznolikih državno-pravnih historija, iskustava, tradicija, običaja, mentaliteta, standarda obrazovanja i življenja. Bila je i “rezultat međunarodnih okolnosti”, novi toponim, složena tvorevina na mapi “nove Evrope”, sastavljena od više “matičnih naroda” (Hrvata, Slovenaca i Srba) te nacionalnih i vjerskih manjina. Počivala je na nestabilnim temeljima. Interpretacije akta o “brzom ujedinjenju” ostale su predmet nesporazuma i razmimoilaženja. Sukob između pobornika antagonističkih nacionalnih ideologija oko vizije države, bio je najteži unutrašnji problem. Bosna i Hercegovina je nakon 1918. zadržala, preko Zemaljske vlade do jula 1921, a potom Pokrajinske uprave, neke oblike autonomnosti. Pokrajinska uprava djeluje do februara 1924, kada se, shodno odredbama Vidovdanskog ustava (1921), u državi okončava organiziranje oblasti i zavodi centralizacija uprave. BiH je izdijeljena na šest oblasti, bez međusobnih veza, podređenih vladi u Beogradu. Formiranjem novih administrativnih jedinica – banovina, s ciljem razbijanja historijskih pokrajina, BiH je podijeljena 1929. između Drinske, Vrbaske, Primorske i Zetske banovine. Njen je status zavisio od projekcija režima, kao i od međusobnih srpsko-hrvatskih političkih odnosa i sporova, što se manifestiralo i tokom stvaranja Banovine Hrvatske (1939) i određivanja njenih granica, kao i u kombinacijama oko daljeg teritorijalnog preustrojstva države. Srpski i hrvatski političari nisu bili spremni da prihvate stvaranje posebne “bosanske banovine”, kako su tražili muslimanski predstavnici. Teško naslijeđe pokušaja da se riješi unutrašnje uređenje zemlje imalo je znatnog uticaja na podjele i konflikte 1941. na prostoru okupirane Jugoslavije.

U prva dva poglavlja ovoga rada autorica je hronološkim slijedom pratila bitne događaje u Srebrenici 1992‒1995. godine i interpretirala njihovu obrađenost u historiografiji i objavljenim historijskim izvorima. Posebnu pažnju posvetila je analizi burnih i vrlo dinamičnih zbivanja u enklavi tokom 1992. i 1993. godine, proglašenju Srebrenice sigurnom zonom Ujedinjenih nacija, analizi objavljenih dokumenata iz 1994. i 1995. godine u kojima je jasno izrečena namjera srpskih snaga za zauzimanjem Srebrenice, te naposljetku padu enklave i masovnim egzekucijama koje su potom uslijedile. U druga dva poglavlja autorica je primijenila nešto drugačiji pristup: klasifikovala je historiografiju i historijske izvore objavljene neposredno nakon pada enklave do izricanja prve presude za genocid u Srebrenici (1995‒2001) i nakon izricanja spomenute presude (2001‒2017). Dostupnost dokumenata korištenih u procesima pred Međunarodnim krivičnim tribunalom za bivšu Jugoslaviju (ICTY), uz izricanje spomenute presude u predmetu Radislav Krstić, kao i drugih presuda za zločine protiv čovječnosti i međunarodnog prava počinjene u Srebrenici, bez imalo sumnje imali su značajan utjecaj na historiografiju. Kroz prezentaciju posljednja dva poglavlja, u radu će biti prezentirane sličnosti i različitosti u interpretaciji određenih tema koje se tiču historiografije o Srebrenici 1992‒1995. godine u odnosu na period prije i poslije izricanja presude za genocid. U tom pogledu posebno će biti govora o interpretacijama krivnje i odgovornosti za pad Srebrenice, formiranja i rada komisija za “zločine u i oko Srebrenice”, priznanja zločina od strane Vlade RS-a, a potom negiranja, balansiranja i relativizacije zločina. U završnom dijelu rada autorica će se baviti analizom objavljenih historijskih izvora i spiskova koji se odnose na broj i identitet žrtava, kao i analizom knjiga nastalih na osnovu metoda usmene historije, u kojima su interpretirane ispovijesti žena i majki Srebrenice, o ubijenim muškim članovima porodica i potrazi za njihovim posmrtnim ostacima.